„EGOMAŠINA“ – „SPĄSTAI“, Self-released

Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad pagaliau lietuvių indie/roko scenoje įvyko proveržis. Ne toks stiprus, kad būtų galima brėžti ribą „iki–po“, bet pakankamas, kad teigčiau, jog papūtė naujas vėjas. Trio „Egomašinos“ antrasis albumas – kol kas svarbiausias tokio tipo muzikos darbas šiemet, kuriame vis dar skamba šiek tiek erzinančios lietuviškos klišės, tačiau kuriame sugebėta išsiveržti iš užburto „mes – berniukai fainuoliukai, turim gerą laiką“ rato.

„Spąstai“ pirmiausia yra skambesys – purvinas, neiščiustytas, greitas, uždegantis, su pakankamu kiekiu gitarų ir geru prieskoniu elektronikos.  Dėl to visas 35 minutes negali atsikvėpti, negali sustoti ir negali lyrizuoti, ką vis dar mėgsta tokios muzikos bendražygiai. Tiesą sakant, „Egomašina“ man šiek tiek priminė „ba.“, tačiau ten, kur pastaroji grupė šiek tiek stringa savo priešiškume, egomašinistams pavyksta išvengti... spąstų.

Trejetas nežiūri į save taip rimtai, leidžia sau būti ironiškiems, bet ne kritiškiems, ir galiausiai dėl to tik linksmiau. Iš kitos pusės, tekstai, kaip tradicija lietuviškoje (o gal ir pasaulinėje) scenoje grupei kiša koją. Štai jie ir patenka į tradicijos spąstus – vėl truputį aplami, truputį apie nieką, truputį skurdūs,  todėl aplinkybė, kad kartais jų ir nelabai girdi, virsta pranašumu. O ir vokalas kartais mano ausiai nuklajojo į stavariškas lankas, kurias arba mėgsti labai, arba visai nemėgsti. O dabar visai gerai – balsas nelenda į priekį ir netrukdo mėgautis muzika. Todėl, viską sudėjus, galiu ramiai pakartoti, kad „Egomašina“ išleido kol kas svarbiausią gitarinį albumą šiemet. Juos verta išgirsti ir jais verta sekti. Laukiu atsakomojo šūvio iš kolegų.

84/100 („Spotify“, „Bandcamp“)

„SHISHI MAFITISHEI“ –The State51 Conspiracy Ltd.

Iki šios akimirkos į „Shishi“ žvelgiau atlaidžiai, kaip į projektą, kuris tėra smagi šalutinė veikla trims merginoms, užimtoms įvairiose kitose grupėse. „Shishi“ man skambėjo kaip papildomas hobis, kurio niekas neriboja, bet niekas ir nepriima labai rimtai.

„Mafitishei“ šią poziciją stipriai pakeitė, nes, nors trio požiūris ir iš esmės nepakito (vidumi, nes narių pasikeitimas vis dėlto įvyko), antrasis jų albumas primityvokui tyčia trashy skambesiui suteikė papildomos kokybės. Bent jau man „Mafitishei“ pasirodė daug išradingesnis, išdailintas, tiesiog daug įdomesnis ilgagrojis nei „Na x 80“ (kurio pavadinime matau keiksmažodį ir nieko su savim negaliu padaryti).

Melodijos tapo tikslingesnės, platesnės, lyg ir pačios merginos, įrašydamos šį darbą, klausėsi daug daugiau ir įvairesnės muzikos. Gal „Burbulas ir Burbulienė“ kietakaktišku paprastumu iš pradžių nervina, gal akivaizdžiai girdimas būgnų, boso ir gitaros trio šiek tiek erzina, bet, priėmęs taisykles, pradedi girdėti melodiją, o ne estetiką, o galiausiai pasiduodi tam kvailiojančiam žavesiui. Ir būtent tai aš šiame albume išgirdau – daugiau turinio, mažiau estetikos, daugiau muzikos, mažiau įvaizdžio.  Ir tuomet jau nesvarbu nei blizgesys, nei grupės istorija, nei muzikos stilių kokteilis, kurį, tebūnie, įvardysiu kaip surf-punk-riot grrrl-pop-skaičiuotė, nei galų gale tai, kad ją sudaro trys merginos. Tu girdi tik „Mafitishei“ ir esi priverstas pasakyti, kad taip, tai yra smagu. Kas nors daugiau nei smagu? Nežinau, bet jeigu yra smagu, ar dar ko nors tai akimirkai labai ir reikia.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„DEEP SHOQ“ – „HYPNOSIS, Svnset Waves“

„Deep Shoq“ kūrybą nurašyti yra lengva, ir pripažinsiu, kad aš iš pradžių taip pat padariau.  Kuriantis garage, 2-step teritorijoje ir bandantis šiuos jau senokai aikšteles valdžiusius stilius pritaikyti nūdienai, Donatas Rinkevičius gali atrodyti kaip užsispyrėlis, dievinantis dinozaurus. Suprask, kad tai neva jau neaktualu, ne up to date  ir t.t. Na, toks Rosas iš „Draugų“.

Tačiau pasigilinus šis kūrėjo užsispyrimas bandyti kelti šį jau ilgai tarnaujantį arklį ant kojų (arba žingsnių, kaip jums patogiau) turi savos racijos – Deep Shoq išties kuria nors ir gana nišinę, tačiau unikalią dabartiniame muzikos žemėlapyje (ypač kalbant apie populiariąją sceną) muziką. „Hypnosis“ – tai svajingesnis „Deep Shoq“ veidas. Jame nebėra prieš porą metų išleisto „Ferrum“ aštrumo, kuris taip siejosi su 2000-aisiais ir jungle įkvėpta estetika. Jį pakeitė naujieji ribiniai elektroninės muzikos stiliai ir postiliai, suteikiantys švelnumo ir nostalgiško svajingumo.

Ypač EP yra juntamas vaporwave vėjelis, kuriam suteikus stepinį ritmą, ir išeina „Hypnosis“. Viskas šiame EP yra stilinga, lengva, net šiek tiek oriška, pati muzika turi erdvės, jos niekas nespaudžia. Tačiau, iš kitos pusės, „Hypnosis“ pasirodė šiek tiek seklokas, vis bandantis persakyti vieną ir tą pačią mintį, lyg stilių jungimo procese buvo pamesta tai, kas norėta pasakyti. Todėl ilgainiui susidaro įspūdis, kad „Deep Shoq“ muzikinius motyvus jau esi girdėjęs. Galbūt toks ir buvo tikslas, tačiau galutinis rezultatas – tiesiog žmogiškai užsimanai ko nors naujo ir negirdėto. Vis dėlto stilingumo ir skoningumo „Hypnosis“ netrūksta, o kartais to svaigiam malonumui užtenka.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

RUTA MUR – „LOVE STORY SHORT“, Self-released

Pastarieji treji metai Rutai Mur buvo mažų mažiausiai darbingi: stengdamasi pagriebti akimirką žavingą ji sugebėjo išleisti du albumus bei vieną EP ir įtvirtino savo poziciją scenoje, kuri yra ir ypatinga, ir nedėkinga, nes Ruta, būdama per daug intelektuali popscenai, eksperimentiniams jaunatviškiems klejojimams irgi netinka.

Savotiška pati sau konkurentė, dama, nužengusi iš 9-ojo dešimtmečio popmuzikos klipų, apsupta saldaus tų laikų blizgesio ir melancholiškos post punk romantikos. Ir šįkart tai šiek tiek kiša koją, nes „Love Story Short“ yra silpniausia (po „Famous“ ir „Pasakojimų apie...“) triptiko, jei galima taip vadinti, dalis.

Rutos koziriai išliko, jie netgi itin vaiskiai šviečia, pvz., jos aidinčio vokalo ar neskubaus ir švelnaus tempo su niekuo nesupainiosi, tačiau žingsnio į priekį aš pasigedau, lyg kūrėja būtų nusprendusi tik tepti klausytojų ausis medumi. Tačiau kartais mūsų išlepintiems kūnams reikia ir pipirų, energijos, judėjimo, o to „Love Story Short“ tikrai pritrūksta.

Juk kartais smagu šokių aikštelėse ne tik siūbuoti apsikabinus, ilsinant galvą ant krūtinės ar uodžiant plaukus (čia jau priklauso nuo ūgio), bet ir pajudinti tą savo melancholiškai aptingusį kūną. Dėl šios priežasties albume ryškiausiai šviečia „You‘re Just Like A Spring“, kuriame, regis, net pati kūrėja atsigauna, prabunda ir nušvinta kitomis spalvomis.

„Love Story Short“ aš laikyčiau finaliniu tašku tokios Rutos Mur, kurią mes pažįstame jau penkerius metus, o atsižvelgiant į tai, kad ji ėmė bendradarbiauti su „Golden Parazyth“, ateitis gali pasiūlyti įdomių atradimų. O kol kas galima pasidžiaugti ir šiuo garso takeliu, kuris puikiai tiktų kad ir „Roadhouse“ Tvin Pykso miestelyje.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

„SINSTATION“ – „LIEPSNOS3. Creative Industries“

Rodos, Mykolas Katkus ir ko. pagaliau baigė klajoti takeliais, rado formą, kuri jiems labiausiai tinka, ir iš esmės sukūrė geriausią savo albumą. Aišku, teko nueiti ilgą kelią, kurio simboliu tapo sprendimas (daugmaž) pakeisti grupės pavadinimą, tačiau po ilgų ieškojimų šis naujas startas jau, mano manymu, tinkamas vadinti visaverčiu grupės gimimu, o ne tiesiog Mykolo Katkaus dream projectu.

„Liepsnos3“ yra ryškiausias pavyzdys to, kas dabar spaudžia lyderio galvą ir širdį, apie ką jis nori kalbėti ir diskutuoti; tai technologijų sukeltas susvetimėjimas, šaltumas, negebėjimas bendrauti, na ir visa kita. Reikia pripažinti, kad tema yra toli gražu nei nauja, nei atverianti neatpažintus horizontus, tačiau ji sieja visus kūrinius, kuria koncepciją, sudaro pagrindą ir padeda matyti albumo vienovę (aišku, dar padeda ir „Happyendless“ nario Andriaus Kuklio prodiusavimas, bet čia jau tiesiog akivaizdus faktas).

Aišku, albumas nėra tobulas; pati tema, kaip sakiau, jau analizuota daugybę kartų, muzika vėlei primena vėlyvuosius Trento Reznoro iš „Nine Inch Nails“ halo‘us, o ir tekstai kartais, rodos, balansuoja ant „seniau žmonės knygas skaitė, o dabar – tik tie komputeriai“ ribos, tačiau kai „Sinstation“ pavyksta pataikyti, jie pataiko labai gerai.

Sumažėjęs gitarų kiekis, dar drąsesni žingsniai link synthwave/ industrial (bet be nereikalingo saldumo) stilių ir vis kylantis piktumas (dar ne pyktis, o būtent piktumas) atidarė šios grupės kūryboje naujų durų ir suteikė naujų spalvų. Akivaizdu, kad „Sinstation“ vystosi ir šis albumas dar nėra jų grand opus. Bet jau galima justi, kad prie to artėjama. Po truputį, bet drąsiais žingsniais.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Nors pirmasis ne lietuvių leidykloje išleistas mini albumas pasiekė užsienio radijo stotis ir jį išgirdo žinomi prodiuseriai, tačiau visada norisi kažko daugiau, LRT OPUS laidai „Atmerk akis“ sako Donatas Rinkevičius-Deep Shoq, neseniai išleidęs antrąjį EP Singapūro leidybinėje kompanijoje. „Žinoma, išlieka man būdingi melodingi elementai, bet šio EP skambesys galbūt šiek tiek gilesnis, todėl jis ir vadinasi „Krystallise“. Tai apie besikristalizuojantį skambesį. Be to, albumo viršelis – su kosmoso elementais, tamsus, gilus. Muzikoje yra šiek tiek gilesnio skambesio prieskonių“, – sako D. Rinkevičius.

– „Despotin` Beat Club“ neseniai net penkias valandas pramogavo LRT OPUS eteryje – veikiau, skyrė tas penkias valandas tobulam vakaro praleidimui. Kažkas iš jų paliko lipduką su „Ritmo kovomis“. Tai dar vienas projektas, kuriame dalyvauji, kurį vystai. Gal gali trumpai papasakoti?

– Komanda „Renegades Of Bump“ kuruodavo „Ritmo kovų“ judėjimą. Paskutinis rinkinys, kuriame buvo sudėta geriausia mūsų lietuviška elektroninė alternatyva, elektronikos, beats muzikos kūrėjų darbai, pasirodė prieš daugmaž trejus metus. Todėl jautėme spragą ir su kolegomis nutarėme grąžinti judesį į mūsų sceną.

Žmonės labai mėgo tiek pačias mūsų beatmaker`ių kompiliacijas, tiek gyvai vykstančias kovas. Nutarėme, kad reikia vėl suburti žmones, surinkti geriausius kūrinius. Galų gale praėjusių metų pabaigoje pavyko internete išleisti ketvirtą tokį rinkinį. Klube „Kablys“ sausio mėnesį įvyko kompiliacijos pristatymo renginys. Labai džiaugiamės, kad buvo susidomėjimas ir kad žmonės nori tai išgirsti.

– Būtent susidomėjimas tarsi skatina veikti toliau. Ar yra planų išleisti kompaktinę plokštelę arba rengti „Ritmo kovas“ gyvai?

– Tikrai taip, minčių yra daug. Galbūt visko dabar nepapasakosiu. Yra planų grąžinti gyvas kovas, perkelti jas į aukštesnį lygmenį (kiek tai įmanoma). Norisi pagyvinti mūsų sceną, nes kartais atrodo, kad visi šiek tiek užmigę ar užsiėmę savo darbais. Norisi kažko naujo, vėl visus įtraukti.

– Sugrįžkime prie tavo naujo leidinio – EP „Krystallise“, kurį išleido Singapūre įsikūrusi leidybinė kompanija „Darker Than Wax“. Kaip sekėsi ankstesniam EP „Arrows“?

– Kartais juokiuosi, kad vis dar nežinau savo įrašų pardavimo.

– Bet įvertinimui, ko gero, svarbūs ir tokie atsiliepimai, kaip iš „BBC Radio 1“?

– Taip, tikrai buvo malonu, kad tas EP pasiekė gerus kanalus. Albumą išgirdo žinomi prodiuseriai, jis pasiekė užsienio radijo stotis. Klausomumas, tarkim, „SoundCloud“ platformoje, buvo gana neblogas, tačiau visada norisi kažko daugiau, todėl pasirodė ir antrasis darbas „Darker Than Wax“ leidykloje.

– Ar jis kažkuo skiriasi muzikiniu stiliumi: mažiau vokalo, daugiau judesio, energingesnis?

– Šis galbūt šiek tiek energingesnis, labiau koncentruotas. Žinoma, išlieka man būdingi melodingi elementai, bet šio EP skambesys galbūt šiek tiek gilesnis, todėl jis ir vadinasi „Krystallise“. Tai apie besikristalizuojantį skambesį. Be to, albumo viršelis – su kosmoso elementais, tamsus, gilus. Muzikoje yra šiek tiek gilesnio skambesio prieskonių.

– Visai neseniai buvo labai smagu atrasti tavo vardą dar viename metų įvykių – M.A.M.A. apdovanojimuose. Buvai tarp nominantų, pretendavusių į metų elektroninės muzikos atlikėjo statulėlę. Iš tikrųjų tarp nominantų buvo gerų pasirinkimų – ir „Proper Heat“, ir Einius su Beissoul. Ar pačiam buvo labai netikėta sulaukti tokio pripažinimo?

– Tikrai buvo maloni staigmena. Ne taip dažnai mažiau žinomi atlikėjai pastebimi didžiuosiuose muzikos apdovanojimuose, kokie jie bebūtų. Tai tikrai šioks toks įvertinimas. Nesvarbu, kad nebuvau nugalėtojas, tačiau buvau pastebėtas ir bent kažkiek laiko labiau matomas.

– Ar jautei didesnį dėmesį? Ar pastebi didesnį apsilankymų skaičių, pavyzdžiui, savo „SoundCloud“ ar „Facebook“ paskyrose, didesnį peržiūrų skaičių „YouTube“?

– Prieš kelis mėnesius, kai dažniau buvau matomas žiniasklaidoje, kai buvo skirta nominacija M.A.M.A. apdovanojimuose, pastebėjau šiokį tokį aktyvumą paskyrose. Dabar viskas išsilygino ir reikia dirbti toliau.

– Be to, kad ką tik išleidai dar vieną EP, bendradarbiauji ir su kitais atlikėjais. Vienas iš pavyzdžių – australai „Close Counters“.

– Taip, tai yra duetas iš Australijos. Galima sakyti, kad jie – australiškieji „Disclosure“. Su jais sukontaktavome internetu. Aš kūriau jų dainos remiksą, kuris jau baigtas, o jie taip pat dirba ties mano kūriniu. Savotiški kultūriniai mainai.

Atrodo, kad mūsų projektas visai pavyko. Beje, tai nėra vieninteliai australai, su kuriais bendradarbiauju – greitai pasirodys dar viena australų leidyklos „Never Slept“ kompiliacija, kurioje bus ir mano kūrinys. Taip sutapo, kad kurį laiką tiesiog su australais teko pabendrauti daugiau.

– Kokie planai šiais metais? Gal dar ką nors planuoji išleisti?

– Be abejo, yra planų, norisi būti kuo aktyvesniam. Tenka dirbti ir derinti tai su muzikine veikla. Stengsiuosi pasirodyti gyvai. Tikiuosi, pavyks pasirodyti ir užsienyje, ir savo mieste. Norisi labiau vystyti savo projektą su vokaliste Kotryna Janutaite. Nežinau, ar tai bus nedidelis EP ar keletas atskirų kūrinių. Tikrai ties tuo dirbsime. Žinoma, yra ir soliniai darbai. Šios srities žadu tikrai neapleisti.