– Kai mes šnekame apie tuos didžiausius migracijos srautus, norėčiau atkreipti dėmesį, kad didžiausia migracija vyksta pačiuose kontinentuose. Jeigu mes pasižiūrėtume į šitą didžiulį skaičių – 281 mln. – tai vien Azijos šalių kontekste yra apie 115 mln. migrantų, kurių daugiau negu pusė migruoja pačioje Azijoje. Europoje, skaičiuojama, kad yra apie 87 mln. tarptautinių migrantų, o iš jų 44 mln. yra tie patys europiečiai.

– Bet dėl konfliktų, nelaimių, smurto ir kitų priežasčių perkeltųjų asmenų skaičius pastaraisiais metais siekia 117 mln. ir tai yra rekordinis skaičius per visą šiuolaikinę istoriją. Šie skaičiai turbūt gali gąsdinti labiau. Ir tada kyla klausimas, ar tikrai tie konfliktai, smurtas, nelaimės yra pagrindinės migracijos priežastys?

– Čia dar gal patikslinčiau, angliškas terminas būtų „internally displaced people“, reiškia perkelti šalies viduje ne savo noru. Tai gali būti kažkokios stichinės nelaimės, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai, taip pat kariniai konfliktai. Tai šitas skaičius žmonių yra išaugęs, palyginus su praeitais metais. Didele dalim tai netgi sąlygoja klimato kaita. Vien tik Rytų Somalyje buvo viena didžiausių sausrų ir nepriteklių per 40 metų, 27 mln. žmonių trūko maisto.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, klimato kaita turbūt viena iš labiausiai gąsdinančių priežasčių. Dabar, tarkim, Lietuva gali rinktis mokėti Briuseliui ir nepriimti migrantų arba juos priimti. Bet ateityje, taip sparčiai besikeičiant klimatui, Lietuva tikriausiai jokio pasirinkimo neturės – privalės priimti.

Žmonės stengiasi migruoti savo pagrindiniuose regionuose.

– Aš gal šiek tiek atskirčiau šitą temą. Mes turime įvairių migrantų grupių. Tai žmonės, kurie dėl darbo migracijos keliauja į kitas šalis, pabėgėliai, kuriems nebesaugu būti jų šalyje. Kai mes kalbame apie Europos Sąjungą, tai yra prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių prašymai atkeliauti į Europos Sąjungą ir čia yra atskiras reguliavimas pasidalinti šį srautą tarp valstybių. Ir bendrame kontekste Lietuvos kvota yra apie 130 žmonių, kai mes šiuo metu turime daugiau nei 200 tūkst. gyvenančių užsieniečių.

– Bet Europa yra visai šalia Afrikos. O klimato kaita, būtent karštuosiuose regionuose, vis tiek pradės anksčiau ar vėliau tuos žmones stumti. Ar nemanote, kad į Europą pradės migracija didėti labai stipriai?

– Sakyčiau, kad ne tik Afrika yra veikiama, bet ir Azijos tam tikros šalys. Dar pridėčiau, kad daugiau negu pusė žmonių pasilieka pagrindinėje savo migracijos teritorijoje, būtent kontinento rėmuose. Žmonės stengiasi migruoti savo pagrindiniuose regionuose. Kita vertus, mes matome, kad tie tarptautiniai pervedimai, kur žmonės daro pervedimus į savo gimtąsias šalis, paskutiniu metu pasiekė daugiau negu 800 mlrd. dolerių. Tai netgi žmonės, kurie dirba kitose šalyse, labai reikšmingai prisideda prie jų šalies ekonomikos vystymosi ir augimo. Ir dar aktualu paminėti, kad yra išaugęs skaičius tarptautinių studentų. Per 20 metų jis yra padidėjęs nuo 2 mln. iki daugiau nei 6 mln. Tai irgi duoda signalą, kad tos šalys, kurios turi daugiau tarptautinių studentų, ten jie išmoksta, taiko žinias, grįžę į savo šalis, padeda besivystančioms šalims greičiau augti.

„Mūsų tikslas – teikti kuo platesnį paslaugų spektrą užsieniečiams atvykstantiems į Lietuvą. Atidarome centrą, kur migrantai galės gauti teisines, karjeros orientavimo, psichologines konsultacijas, čia galima bus lankyti įvairius užsiėmimus ir tiesiog leisti laiką kartu“, – pranešime spaudai sakė IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.

„Tai yra dar viena erdvė, kurioje žmonės galėtų gauti ir informaciją, ir paslaugas arba informaciją apie reikalingas paslaugas ir tai lengvintų jų integracijos procesus Lietuvoje“, – pirmadienį per centro atidarymą sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Ji pridūrė, kad šiandien visoje Europoje kyla nemažai iššūkių, susijusių su integracijos procesais

„Ir man atrodo mes, kaip Lietuva, galime būti ta valstybė, kuri turės gerąsias patirtis, praktikas“, – kalbėjo ministrė.

Anot Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ vadovės Editos Urbanovič, tokio centro poreikis išaugo prasidėjus karui Ukrainoje.

„Esmė to centro ir būtų – vieno langelio principu teikti informaciją visiems į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams visais gyvenimo atvejais“, – BNS pirmadienį sakė E. Urbanovič.

Pasak jos, centre bus teikiamos psichologo konsultacijos, karjeros konsultanto paslaugos, teisininkų pagalba. Migrantams taip pat bus organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, užsiėmimai vaikams, renkamas senjorų klubas.

Planuojama, kad centre dirbs iki dešimties darbuotojų.

„MICenter“ – tai centras, skirtas migrantams ir pabėgėliams, kurie Lietuvoje ieško saugaus prieglobsčio ir ketina integruotis visuomenėje, o teikiamos paslaugos orientuotos padėti išspręsti sudėtingus klausimus, su kuriais susiduria užsieniečiai atvykę į Lietuvą.

Šiemet Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pirmą kartą šalies istorijoje perkopė 200 tūkstančių ribą, iš viso šalyje gyvena daugiau kaip 203 tūkst. asmenų iš įvairių užsienio valstybių, daugiausiai – ukrainiečių, rodo Migracijos departamento turima statistika.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ nelegalios migracijos tema diskutavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Jonavos savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas Eitvydas Bingelis, Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

Baltarusijos portaluose Aliaksandras Lukašenka vaizduojamas kaip vienintelis žmogaus teisių gynėjas, kuris rūpinasi migrantais, esą jis kreipiasi į tarptautines bendruomenes ir prašo, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės pasienyje.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas į tokį A. Lukašenkos vaizdavimą žvelgė kritiškai: „Geriausia, jei gintų žmogaus teises ir politinius kalinius paleistų iš savo kalėjimų, baigtų terorą, baigtų juos kankinti ir galbūt dar ir pats atsistatydintų ir surengtų naujus demokratiškus rinkimus. Jis galėtų nutraukti bevizį režimą su kai kuriomis šalimis, nebeišdavinėti vizų, ką jis darė iki šiol.“

Anot L. Kasčiūno, neaišku, kiek Baltarusijoje šiuo metu yra nelegalių migrantų, bandysiančių vykti į Vakarus: „Skiriasi duomenys, nes Lenkijos pusė yra paskelbusi, kad kalbama apie 10 tūkst. potencialių nelegalių migrantų Baltarusijoje. Mes, matyt, vertiname šiek tiek rezervuočiau ir tas skaičius gali būti iki 5 tūkst. Čia kalbame apie visą Baltarusiją. Kiek jų yra užrakintų pasienyje, kur Minskas neleidžia grįžti namo, tai, aišku, skaičius dar mažesnis ir srautai Lietuvoje nebėra tokie dideli. Per savaitgalį mes turėjome 40 grąžinimo atvejų. Lenkija yra didesnis taikinys, ten per parą bandoma pasiųsti apie 200–250 migrantų. Vėlgi sunku pasakyti, nes kai kurie jų eina aštuntą, devintą kartą, jie apgręžiami ir vėl eina“.

Todėl tikrai būkime pasiruošę tam, kad tragiškų A. Lukašenkos sukurtų istorijų gali būti ir daugiau. Jam juk gyvybės nieko nekainuoja, mes tą žinom.

„Pati migracija iš kilmės šalių mažės, nes žiemą natūraliai taip būna, ji mažėja. Tačiau tie, kurie yra užsilikę, užrakinti pasienyje, nuolat stumiami, gąsdinami įvairiomis signalinėmis raketomis ir kitokiais Baltarusijos režimo sprendimais, tai čia humanitarinė situacija gali būti sudėtingesnė, nes iš tiesų šaltis miškuose gali būti sunkiai pakeliamas. Todėl tikrai būkime pasiruošę tam, kad tragiškų A. Lukašenkos sukurtų istorijų gali būti ir daugiau. Jam juk gyvybės nieko nekainuoja, mes tą žinome. Taip, jis pabandys jas išnaudoti, bandys spausti mus per humanitarinę žmogaus teisių pusę, nors tikrai nepamirškime niekada, kas iš tikrųjų visa tai pradėjo, kas yra krizės šaltinis ir kas turi tą atsakomybę prisiimti. Toks scenarijus su tragiškomis istorijomis gali būti“, – sakė L. Kasčiūnas.

Kaip skelbta anksčiau, po šeštadienio vakarą kilusios protesto akcijos migrantų stovykloje Rukloje pasigesta 21 užsieniečio, bet aštuoni jau sulaikyti ir sugrąžinti. Tačiau daugelis kritikavo teisėsaugos veiksmus – esą jie slapukauja, stengiasi nutylėti apie tokius įvykius – iš pradžių teigę, kad per protestą nė vienas migrantas nepabėgo, vėliau pripažino, kad iš tiesų keleto trūksta.

Tačiau, pasak L. Kasčiūno, pareigūnai nieko nebandė nuslėpti: „Reikia pirmiau juos susiskaičiuoti, norint padaryti išvadą, ar pabėgo kas nors, ar ne. Tai – dalykas, kurį reikia padaryti. Aš sakyčiau, kad mes turime susitaikyti su tuo, kad tokios dinamikos, tokio veiksmo tose stovyklose bus nuolat. Jų tikslas nėra Lietuva, jų tikslas yra migracija į Vakarus ir jie, prisidengdami neramumais, protestais, gali ieškoti būdų pabėgimui iš stovyklų ir po to traukti į Vakarus. Mūsų priimti sprendimai, kai jie yra sulaikomi, aišku, jiems labai nepatinka, nes jie ne to tikėjosi. Jie tikėjosi, kad čia bus priregistruoti, galės laisvai judėti iš tų stovyklų. Mes padarėme kitaip. Gerai, kad pasikeitė informacinis fonas kilmės šalyse, jau jis nėra palankus migracijai. Ten yra labai aiškiai pasakoma, kad Lietuva yra sunki šia prasme valstybė, kad per ją eiti bus labai sudėtinga. Tai yra gerai“.

Scanpix nuotr.

„Bet, be abejo, pasiruoškime viskam, kad tie neramumai bus nuolatiniai. Kai buvo Rūdninkai, tai kalbėjome, kad jie gyveno palapinėse ir dėl to protestuodavo, o dabar sąlygos yra visai kitokios – jie turi namelius ir vis tiek protestuoja.  Tokiuose nameliuose gyvena kariai pratybose. Tai jie gali gyventi, o nelegalūs migrantai, pasirodo, negali. Supraskime, kad visi jų skundai, protestai dažnai susiję ne su blogomis sąlygomis, o dėl to, kad tai yra tam tikras taktikos momentas – pritraukti dėmesį, pritraukti nevyriausybines organizacijas. Išlaikykime tą blaivų protą ir žiūrėkime, kad tie sprendimai būtų subalansuoti. O tarnyboms irgi nelengva užduotis. Atrodo, galime sutelkti trigubai daugiau pajėgumų, bet tai nereiškia, kad trigubai daugiau pajėgumų sulaikytų kokį nors masinį išsiveržimą. O algoritmas yra toks, kad jeigu išsiveržė, įsijungia policija ir juos surankioja. Surankioja, sugaudo kažkur nutolusius ir pan. Siūlau priimti, kad tai yra realybė, kol mes jų dar nedeportavome arba nepriėmėme kitų sprendimų. Tada mažiau ir galva skaudės. Priimkim kaip dinamiką, kurią reikia valdyti, ir valdysim“, – aiškino Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Jonavos savivaldybės meras M. Sinkevičius papasakojo, kokia situacija šiuo metu yra Rukloje: „Jonavoje daugiau nei 20 metų veikia Pabėgėlių priėmimo centras. Skirtingais laikais jis buvo daugiau mažiau naudojamas. Šiuo metu Pabėgėlių priėmimo centre yra dviejų tipų pabėgėliai arba neteisėti migrantai, atvykę į mūsų šalį. Vieni jau turi tam tikrą statusą gyventi ir dirbti, jų Pabėgėlių priėmimo centre yra apie 300. O šalia yra išplėsta teritorija ir pastatytas savotiškas konteinerių miestelis rizikos grupėms, šeimoms, kurie atbėgo per Baltarusijos–Lietuvos pasienį, neteisėtai kirsdami mūsų sieną. Jų yra apie 450“.

Pasak M. Sinkevičiaus, vietiniai gyventojai sunerimę dėl saugumo, tačiau prie migrantų yra pripratę: „Matyt, Ruklos specifika ir leido tą situaciją šiek tiek mažiau eskaluoti. Ta visuomenės reakcija nebuvo tokia, kurią matėme Alytaus rajone ar Lazdijuose, Ignalinoje, kur bendruomenės nėra susidūrusios su tokio tipo problema, su neteisėtais atvykėliais. Kadangi Ruklos pabėgėlių priėmimo centras funkcionuoja daugiau nei 20 metų, turėjome ir čečėnų, ir įvairių tautybių ir kilmės piliečių, tai žmonės jau šiek tiek apsipratę. Aišku, kad žmonės su gėlėm ir tulpėm nepasitinka, jie yra sunerimę dėl saugumo, dėl požiūrio, kad turime prisiimti tą naštą, bet kita vertus supranta, kad levituoti ar kabėti ore atvykėliai negali, todėl yra pasirinktos kelios teritorijos – Medininkai, Rūdininkai, Vilkaviškio rajonas ir pas mus. Valstybė priėmė tokius sprendimus įkurdinti pabėgėlius“.

Jie turi namelius ir vis tiek protestuoja.  Tokiuose nameliuose gyvena kariai pratybose. Tai jie gali gyventi, o nelegalūs migrantai, pasirodo, negali.

„Tai – ekonominė našta mūsų valstybei, natūralu, kad pabėgėlių išlaikymas kainuoja, juos ir maitiname, ir apgyvendiname. Aišku, galima supriešinti – kaip mūsų lietuviškas senjoras iš bazinės pensijos gyvena ir kaip gyvena migrantas, lyginti sumas, lyginti meniu, ką jie valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei“, – komentavo jis.

„Rukloje yra pirma neteisėtai atvykusio pabėgėlio mirtis, vaiko, kuris buvo nepilnametis. Mes turime ne mažą dalį tų atvykėlių, kurie turi sveikatos problemų. Nežinau, ar čia gerai, ar blogai, bet jeigu pabėgėliui skauda dantį, tai valstybė užtikrina tik pirminę kliento apžiūrą, išrašo „Ibuprofeno“ ir danties nei protezuoja, nei tvarko. O čia mes turime net onkologinių atvykėlių su paralyžiais, epilepsijomis. Mes, kaip valstybė, suteikiame tam tikrą bazinę pagalbą, bet nepasakyčiau, kad tie žmonės čia atvažiavę kaip į kurortą dantis tvarkosi, ligas gydosi, gyvena kaip atradę rojų. Problemų tikrai yra ir nepasakyčiau, kad mes visiškai nepaisome žmogaus teisių, manau, kad tą bazinį paslaugų aprūpinimą mes, kaip valstybė, aprūpinome. Nežinau, ar galima varyti Dievą ar lietuvius į medį, kad mes kažką darome neužtektinai“, – šnekėjo Jonavos savivaldybės meras.

Viešojoje erdvėje esą pasigirsta nuomonių, kad iš stovyklų pasprukusių migrantų gaudyti nereikia – tegul jie bėga toliau į Vakarus. M. Sinkevičius su tokia nuomonė nesutiko: „Tokios nuomonės iš lietuviško išskaičiavimo, kad ne mes esame šalis, kurioje jie pageidauja įsikurdinti, tai gal leiskime jiems keliauti toliau. Bet reikalas tas, kad nuo visų atvykėlių mes naudojame pirštų antspaudus, biometrinius duomenis ir jeigu tuos atvykėlius, net jiems ir pabėgus iš mūsų laikymo vietų, juos atrastų Lenkijoje ar Vokietijoje, tai tos šalys turės pilną teisę juos grąžinti mums. Vis tiek ta atsakomybė ir našta už srautą, kuris yra laikinai įkurdintas Lietuvoje, nemaža apimtim ir pasiliks Lietuvos atsakomybe. Dalis, aišku, išvyksta, persigalvoja, suprato, ką čia atrado, ateina šaltasis laikotarpis, atsiranda didesnis noras grįžti ten, kur yra šilčiau. Bet yra tų pažeidžiamų grupių – šeimos, mažamečiai vaikai, yra problemų su šalimis, nes mes neturime, kaip jų grąžinti, neturime tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų vieni kitiems. Tad manyti, kad ta problema išsispręs savaime ir tiesiog reikia laiko... Dalimi atvykėlių teks pasirūpinti. Čia atsiranda kito masto klausimai – ir sveikatos priežiūros, ir socialinio būsto. Kai kurie žmonės su pinigais, su lagaminais, bet jie, be palapinės ar laikino apgyvendinimo vietų, neturi būsto.“

Scanpix nuotr.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas E. Bingelis aiškino, kad medicininė pagalba migrantams privalo būti suteikta: „Jeigu žmogus turi sveikatos iššūkių ir problemų, tai kol mes jam nepadėsime išsigydyti, tol jis gali būti ir suirzęs, gali nutikti ir blogiausi atvejai. Bet kokiu atveju tam, kas vyksta stovykloje, mes esame Lietuvoje pasiruošę nuo A iki Z, kas gali įvykti. Tai gali būti poreikis abortams, medicininės sveikatos paslaugos mažiesiems vaikams, negalia, gimdymas, netektis arba mirtis. Žinoma, turime dėliotis viską, kas būtų įmanoma ir prieinama, nes šie žmonės ten irgi gyvena gyvenimą. Tai, su kuo mes susiduriame gyvendami savo šalyje, jie susiduria su beveik tomis pačiomis problemomis. Dar norisi atkreipti dėmesį, kad daugelis šalių, susidūrusios su neteisėta migracija ir su migrantais, dažnai atsiremia į tai, kad sistemos buvo nepritaikytos migrantams. Yra tokių techninių dalykų. Ir pas mus yra privalomas sveikatos draudimas, mokamos įmokos, įstatymais, teisės aktais apibrėžta, kas ką gali gauti, ko negali gauti. Yra dažnai pasikartojantis atvejis, kad šalis dažnai būna nepasiruošusios neteisėtiems migrantams“.

„Taip atrodo politika, kuri pradeda nusinešti žmonių gyvybes, kurie yra apgauti, jie yra kažkaip suvilioti, nuvesti iki sienos, jiems nupasakotas visai kitoks kelias ar žanras, kuris vyks jiems patekti į Europą. Jie yra šios situacijos įkaitai. Ką mes galime daryti, tai bent jau mažuosius humanitarinius koridorius. Lietuva įleidinėja mažesnes grupes, jeigu ten yra ligotų asmenų arba su mažamečiais vaikais. Mūsų Europos dalyje žiemos yra šaltos, čia nėra Pietų Europa. Galvojant apie atgrasymo priemones šalyje, turi būti duodama šilta apranga, gal galimybė jiems šiek tiek sušilti, gal kažkokie maisto daviniai suteikti, kad žmonės bent galėtų saugiau, geriau būti. Bet mes nekvestionuojame, kad kiekviena šalis turi ginti savo sieną. Kiekviena šalis turi sugebėti susidėlioti geriausias politines priemones, tačiau žmonės, kurie ant sienos miršta, yra didžiulė tragedija“, – šnekėjo E. Bingelis.

Situacija nebus lengva. Ne visus pavyks grąžinti, bet stengsimės, kad tas procentas būtų pakankamai aukštas.

Vidaus reikalų viceministras A. Abramavičius antrino L. Kasčiūno nuomonei ir tikino, kad nelegalūs migrantai įvairiais protestais siekia pabėgti iš stovyklų: „Migrantų tikslas yra palikti savo apgyvendinimo vietą. Vienokios ar kitokios protestų akcijos siekia, kad neteisėti migrantai galėtų išsilaisvinti, pabėgti ir bandyti patiekti į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją ir pan. Mes visais teisėtais būdais siekiame tam užkirsti kelią ir pabėgus grąžinti, bet turbūt veikia ir tam tikras tinklas. Reikia realybei žiūrėti į akis, kad tame tinkle dalyvauja ir įvairios tarptautinės grupuotės. Mūsų policija ir pareigūnai labai rimtai į tą žiūri ir tikrai didžiausia dalis yra grąžinama, bet negalėčiau teigti, kad 100 proc.“

Esą migrantai stovyklose laukia, kol jų prašymai politiniam prieglobsčiui bus patenkinti. Tačiau dažniausiai tai neįvyksta, o kai migranto prašymas politiniam prieglobsčiui nepatenkinamas, anot A. Abramavičiaus, jo laukia išsiuntimas iš Lietuvos: „Dabar mes suteikiame laisvanoriško grįžimo galimybę su nemokamais bilietais ir kelionpinigiais, o atmetus prašymą vienintelis variantas yra išsiuntimas. Be abejo, juos apgyvendinant ir sulaikant tiek Lietuva, tiek Europos Sąjunga susiduria su grąžinimo realybe. Ne taip lengva į kai kurias šalis priverstinai grąžinti, paprasčiausiai neveikia grąžinimo mechanizmai. Kita vertus, jei mes rastume raktą į didžiausios dalies migrantų kilmės šalį Iraką, tai pakankamai išspręstume šiuos klausimus. Kol kas su Iraku susitarti nepavyksta dėl priverstinio grąžinimo. Kita vertus, ir prašymai dar nėra išnagrinėti. Žmonės turi viltį, kad galbūt jiems bus suteiktas pabėgėlio statusas ir jiems nereikės grįžti į kilmės šalį. Situacija nebus lengva. Ne visus pavyks grąžinti, bet stengsimės, kad tas procentas būtų pakankamai aukštas“.

„Lietuva svarsto visus prieglobsčio prašymus. Jeigu prieglobstis nėra suteikiamas, mes esame atsakingi už jų išsiuntimą į kilmės šalį. Jeigu prieglobstis suteikiamas, jiems suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Bet leidimas laikinai gyventi jiems duoda galimybę judėti po visą Europos Sąjungą. Tokia būtų migrantų siekiamybė. Kompetentingi pareigūnai įvertina, kad kilmės šalyje jiems kyla pavojus dėl jų religinių, pasaulėžiūros įsitikinimų, galima prievarta ir mes apsaugome juos, kad jie negrįžtų į savo gimtinę, suteikiame jiems prieglobsčio galimybę. Kaip atskirti – kitas etapas“, – aiškino A. Abramavičius.

Lietuvos pasienyje su Baltarusija – nematytas neteisėtų migrantų, daugiausia iš Irako, Tadžikijos, Kirgizijos, antplūdis. Kaip Lietuva su tuo tvarkosi? Kokią šalies gyventojų dalį sudarant migrantams jau gali kilti grėsmių menkti vietos identitetui? Vis dėlto migrantai kelia daugiau grėsmių ar suteikia pranašumų?

Šiuos ir kitus klausimus "Kauno diena" uždavė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO), padedančios įveikti organizacinius migracijos iššūkius, suteikti šios srities ekspertinių žinių, užtikrinti migrantų gerovę, Vilniaus biuro naujajam vadovui Eitvydui Bingeliui.

Iš Baltarusijos – antplūdis

– Kai kurių Seimo narių prognozėmis, pagal blogiausią scenarijų per savaitę Lietuvos sieną iš Baltarusijos gali bandyti kirsti apie 300 neteisėtų migrantų. Ką turėtų padaryti Lietuva? Kaip jai galėtų padėti Tarptautinės migracijos organizacija?

– Sprendžiant pagal tai, ką viešojoje erdvėje komunikuoja tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek Lietuvos politikai, labai svarbu, kad Lietuva turi planą šiai krizei suvaldyti, rengia papildomas apgyvendinimo vietas ir pan. Matome koordinuotą veikimą, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba puikiai atlieka savo darbą, kad neteisėtai kirtę Lietuvos sieną asmenys toliau nekeliautų po mūsų šalį.

Kalbant apie pagalbą, Lietuvos institucijos galėtų kreiptis į TMO, nes ši organizacija turi įvairiausios patirties – nuo stovyklų organizavimo iki migracijos krizės valdymo. TMO Vilniaus biuras įgyvendina savanoriško grįžimo į kilmės šalį pagalbą tiems, kurie neteisėtai kirto sieną ir negavo statuso, leidžiančio čia likti.

– Beje, daug painiavos dėl termino "migrantai". Kas į jį įeina?

– Šis terminas apima daug skirtingų žmonių grupių. Asmenys iš trečiųjų šalių, kurie, kaip kad dabar Baltarusijos pasienio ruože, sulaikomi neoficialiais būdais kertantys sieną, yra neteisėti migrantai. Kiti yra prieglobsčio prašytojai, pavyzdžiui, baltarusiai, kurie bėgdami nuo režimo prašo prieglobsčio Lietuvoje, ar irakiečiai, sirai, kurie taip pat bėga dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų savo kilmės šalyse. Treti – Lietuvoje gyvenantys ES šalių piliečiai, kurie čia dirba, sukūrę santuokas, taip pat kiti migrantai, oficialiu būdu gavę darbo vizas pagal trūkstamų profesijų sąrašą ar čia persikėlę su ateinančiais į Lietuvą investuotojais. Dar viena grupė – reemigravę Lietuvos piliečiai, taip pat lietuvių kilmės piliečiai, persikeliantys į Lietuvą iš trečiųjų šalių. Į migrantų terminą patenka net judantys šalies viduje – persikraustantys gyventi iš vienos savivaldybės į kitą.

– Pagal ką asmenys, neteisėtai kirtę sieną, skirstomi į tuos, kuriems čia leidžiama pasilikti ir kuriems ne?

– Gali būti atvejų, kai sieną kerta prieglobsčio prašytojai, norintys įgyti pabėgėlio ar saugomo asmens statusą. Yra tam tikros procedūros, patikrinama, ar iš tiesų jo valstybėje vyksta persekiojimai, gresia pavojus jo gyvybei. Suteikus pabėgėlio statusą, toks asmuo gali integruotis į visuomenę, dirbti. Tie, kurie neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui gauti, grąžinami arba gali savanoriškai grįžti į kilmės šalį – kreiptis į TMO, kuri, bendradarbiaudama su kilmės šalimi, organizuoja jo kelionę atgal, perka bilietus, padeda reintegruotis jo kilmės šalyje.

– Bet iš kur staiga tiek daug migrantų ties Baltarusijos siena? Taip, Aliaksandras Lukašenka po skandalo dėl "Ryanair" priverstinio nutupdymo pagąsdino užtvindysiąs Lietuvos pasienį nelegalais. Tačiau ar lig tol Baltarusijos pasienio tarnybos jų sustabdydavo šimtais?

– Bet kokiam žmonių judėjimui neteisėtos migracijos būdu yra bent keli svarbūs faktoriai. Jei jie dėl prastų gyvenimo sąlygų savo kilmės šalyje pasirenka judėti į kitą, gal yra klaidinami, kad gali keliauti per Lietuvą, kad čia bus labai paprasta pereiti sieną. Gal dalis tų sulaikytųjų turi teisę gauti pabėgėlio statusą.

Reikia turėti omenyje ir tai, kad tie asmenys, bent jau remiantis viešai skelbiamais duomenimis, atskrisdami į Minską nėra neteisėti migrantai – keliauja oficialiais ir teisėtais būdais, gauna vizą, perka bilietą. Bet Baltarusija jiems – tranzito šalis, tikslas – ES. Tad labai svarbu, kad ir tranzito, ir tikslo šalies pasienyje būtų tinkama kontrolė, nuo jos kokybės priklauso skirtingas asmenų, neteisėtai kertančių sieną, skaičius.

G. Bartuškos nuotr.

Bangos ir atoslūgiai

– 2015-ųjų pavasarį prasidėjusi nevaldomos nelegalios migracijos banga į Europą atplukdė per 1 mln. išeivių iš Azijos ir Afrikos. Antplūdis staiga išaugo, paskui aprimo. Ar dabar, žvelgiant iš laiko distancijos, yra aiškus atsakymas, kas tada tą bangą nulėmė, – juk nebuvo kilę naujų karų ar stichinių nelaimių? Sąmokslo teorijų buvo įvairių.

– Svarbu paminėti, kad žmonės šiaip sau nepalieka savo gimtinės. Išaugusį migrantų skaičių lėmė labai daug dalykų, tad nereikėtų spekuliuoti, kad migrantų krizės metu buvo kažkoks organizuotas judėjimas. Nors naujų karų tuo metu nebuvo prasidėję, bet ir jau seniai vykstančiuose kariniuose konfliktuose aplinkybės nuolat keitėsi, buvo panaudotas cheminis ginklas, atsirado lokalių konfliktų židinių ar persekiojimo dėl religijos ir kitų dalykų.

Kita priežastis – nemaža dalis šių žmonių, išvykusių iš savo šalies, apsigyvendavo laikinose stovyklose ir, jei jose nebuvo užtikrinamos pagrindinės paslaugos, pavyzdžiui, vandens tiekimas, ar nebuvo fizinio saugumo, natūralu, kad žmonės ieškojo, kur saugiau.

Jei žmogus integruojasi, moka kalbą, supranta kultūrą, priima įsigalėjusias visuomenės normas, jam pačiam yra paskata įžengti į visuomenę, būti oriam, gyventi kaip tos šalies piliečiui.

– Ar yra statistika, kiek ir kokia dalis iš tos migrantų bangos liko gyventi ES? Kokia maždaug dalis asmenų, bandančių nelegaliai patekti į ES, gauna leidimą joje gyventi?

– ES liko gana didelė jų dalis. Pagal naujausią statistiką, iš šį kovą ES priimtų visų sprendimų dėl prieglobsčio teigiami buvo 27 proc.

– 2015 m. Lietuva pagal kvotą buvo įsipareigojusi priimti per 1 000 Europą užplūdusių migrantų. Bet ir jie patys veržėsi į turtingesnes už Lietuvą šalis. Tad galiausiai kiek jų priėmėme ir kiek jų tebegyvena Lietuvoje?

– Lietuva priėmė apie 500 asmenų. Raudonasis Kryžius, "Caritas" padeda tokiems žmonėms įsikurti, įsidarbinti, mokytis kalbos. Tikrai yra sėkmės pavyzdžių. Bet tikslesnius duomenis, kiek iš tų 500 šiandien gyvena Lietuvoje, gal turi Migracijos departamentas ir integraciją vykdančios institucijos.

Grėsmės ir pranašumai

– Migrantų antplūdžio baiminamasi ir dėl grėsmės šaliai prarasti savo identitetą tiek kultūriniu, tiek religiniu, tiek kitais aspektais. Ar yra kokių nors mokslininkų ar politikų skaičiavimų ar pasvarstymų, kokią dalį valstybės gyventojų gali sudaryti migrantai, kad nekiltų grėsmių šalies nacionaliniam identitetui?

– Tokių skaičiavimų tikrai nėra. Jei integracijos procesas sėkmingas, migrantai tik praturtina šalies kultūrą. Raktas, kaip migrantai įsilieja į visuomenę, yra integracija – kalbos mokymasis, paslaugos, kurias jie gauna, pagalba greičiau įsidarbinti ir t.t. Jei žmogus integruojasi, moka kalbą, supranta kultūrą, priima įsigalėjusias visuomenės normas, jam pačiam yra paskata įžengti į visuomenę, būti oriam, gyventi kaip tos šalies piliečiui.

– Europiečiai baiminasi migrantų ir dėl teroro aktų, tarp kurių rengėjų nemažai buvo iš migrantų šeimų. Prancūzai liberalesni migrantų atžvilgiu, tačiau Prancūzijoje buvo daugiau tokių išpuolių, austrai – griežtesni, bet tks išpuolis buvo tik vienas per 50 metų. Kokios ES naujausios migracijos politikos nuostatos siekiant užkardyti tokius atvejus?

– Sėkminga integracija yra raktas į sėkmę. Bet nelabai korektiška lyginti Prancūzijos ir Austrijos situaciją, nes istoriškai ji susiklosčiusi kitaip.

– Prancūzija moka kainą už savo kolonialinę istoriją?

– Tai tiesiog nepalyginamos valstybės.

Negalime stigmatizuoti, kad didesni migracijos srautai lygu teroras ar radikalizacija. Bet svarbu, kad būtų oficialūs teisėti migracijos procesai, kad žmonės galėtų patekti į valstybes oficialiai, kad jie būtų žinomi kaip esantys valstybėje, būtų turimi jų duomenys, vyktų apsikeitimas informacija tarp valstybių ir kiti dalykai. Bet tiesioginės paralelės tarp migrantų skaičiaus ir terorizmo tikrai nenorėčiau išvesti. Yra šalių, kur migracijos skaičiai maži, bet vyksta teroro aktai ir atvirkščiai.

G. Bartuškos nuotr.

Svetimšalių – vos 2,4 proc.

– Kokios migracijos į Lietuvą iš trečiųjų šalių tendencijos?

– Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. į Lietuvą iš viso imigravo 20 tūkst. žmonių daugiau, nei emigravo. Tarp imigrantų iš trečiųjų šalių dominuoja ukrainiečiai ir baltarusiai, daugėja ir iš Azijos, bet jų yra maža dalis.

Dabar Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, gyvena apie 66 tūkst. ne Lietuvos piliečių, tai sudaro 2,4 proc. gyventojų. Sakyčiau, pats metas peržiūrėti, kokia turi būti mūsų valstybės migracijos strategija, kad žmonės, kurie atvyksta į Lietuvą gyventi ir dirbti, būtų kiek įmanoma sėkmingiau integruoti į visuomenę. Lietuvos ekonomika auga, atlyginimai didėja ir natūralu, kad vis labiau tapsime migracijos kryptimi trečiųjų šalių piliečiams.

Lietuvos ekonomika auga, atlyginimai didėja ir natūralu, kad vis labiau tapsime migracijos kryptimi trečiųjų šalių piliečiams.

– Kada ir kiek gali didėti imigracija Lietuvoje?

– Sunku įvertinti. Užpernai tik pirmą kartą per 30 nepriklausomybės metų fiksuota pozityvi neto migracija, tai yra atvykstančiųjų buvo daugiau nei išvykstančiųjų, bet šį pavasarį ji vėl buvo neigiama. Bet dabar svarbu analizuoti procesus ir valstybei turėti strategiją, kaip pasiekti kokio tikslo – jei norime kvalifikuotų darbuotojų, jei norime lietuvių reemigracijos, kokią pagalbą teikiame, konsultuojame. Migracija gali būti priemonė, jei mes, kaip valstybė, žinome, ko siekiame. Dabar Vyriausybės lygiu perdėliojami migracijos strateginiai tikslai.

– Vieni aiškina, kad senstanti Lietuvos visuomenė neapsieis be darbo jėgos importo, kiti – kad atvykėliai dažnai būna menko išsilavinimo, bet su gausiomis šeimomis, tad socialinei rūpybai išleisime daugiau, nei laimėsime iš nekvalifikuoto jų darbo.

– Tai globalios tendencijos, kad dėl nekvalifikuoto darbo specifikos vietos gyventojai nesirenka šių profesijų. Tad, jei atvyksta nekvalifikuoti darbuotojai ir tai sutampa su darbo rinkos poreikiais, yra gerai.

Be to, asmenų, kurie čia atvažiuoja užsidirbti, tikslas tikrai nėra pašalpos. Turime begalę pažįstamų lietuvių, kurie taip pat važiavo į kitas šalis užsidirbti ir jų tikslas nebuvo gauti socialinę pašalpą. Žmonės nori pakelti savo gyvenimo lygį, o ne gyventi iš pašalpų. Bet socialinės garantijos Lietuvoje galioja tiek Lietuvos piliečiams, tiek turintiems teisę čia gyventi, ir ne Lietuvos piliečiai niekaip neišsiskiria iš visuomenės konteksto.

Tačiau kita, ką Lietuva bando daryti ir gal tai reikėtų daryti aktyviau, – tai prisikviesti čia atvykti aukštos kvalifikacijos specialistų. Tokių atvyksta, bet mažiau nei žemos kvalifikacijos darbuotojų. Jei norime sulaukti daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, turi būti gana aiškios paskatos čia atvykti – tiek jų socialinių garantijų perkėlimas, informacijos suteikimas, kalbos mokymas, darželiai anglų kalba jų vaikams ir dar daugiau žingsnių.

– TMO Vilniaus biuro vadovo poste esate naujokas – tik nuo birželio 1-osios. Žinoma, padės jūsų ankstesnė patirtis dirbant socialinės apsaugos ir darbo viceministru, Maltos ordino pagalbos tarnybos generaliniu sekretoriumi, nacionalinėse ir europinėse skurdo mažinimo organizacijose. Su kokiomis idėjomis atėjote į TMO?

– Man labai svarbu tęsti bendradarbiavimą, geriausias praktikas, kurias ir dabar įgyvendiname kartu su Vyriausybe, ministerijomis, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais partneriais. Visų pirma, tai Migracijos informacijos centras, kur vieno langelio principu konsultuojame grįžtančius ar norinčius grįžti į Lietuvą lietuvius, taip pat baltarusius, kitus trečiųjų šalių piliečius, norinčius sugrįžti ar atvykti į Lietuvą.

Kita svarbi programa – savanoriško grįžimo į kilmės šalį neteisėtai Lietuvoje esantiems asmenims.

Taip pat reikia tęsti tyrimais ir įrodymais grįstų priemonių rengimą ir rekomendacijas, kurias mūsų valstybė galėtų įgyvendinti. Norime būti labiau matomi kaip valstybės partneriai migracijos klausimais, atvežti į Lietuvą geriausią pasaulinę ekspertinę pagalbą, o gerąja Lietuvos patirtimi dalytis su kitomis šalimis Europos migracijos tinkle. Lietuvoje kol kas vykdomas tiktai mažas spektras galimų paslaugų, o TMO turi patirties nuo dokumentų autentiškumo patikrinimo trečiosiose šalyse, vizos procedūrų aptarnavimo valstybėse, kuriose šalys neturi konsulinių atstovybių, iki migrantų stovyklų administravimo, pagalbos organizuojant simuliacijas į išaugusius migracijos srautus, dar vadinamus stress test, ir padėti kartu pasiruošti veikiančius reagavimo planus šalims.

Trečia, mano tikslas – prisidėti prie kiek įmanoma geresnės migrantų integracijos Lietuvoje. Čia yra kur tobulėti nuo konsultacinių dalykų iki pagalbos grįžtantiems lietuviams, šeimoms, jų vaikams. Integracijos gama plati, ir šioje srityje norime veikti aktyviai.

Kaip pranešė biuro atstovai, E. Bingelis nuo birželio 1-osios pareigose keičia ilgametę vadovę Audrą Sipavičienę – ji biurui vadovavo nuo 1998-ųjų, kuomet Lietuvoje ir buvo įkurta Tarptautinės migracijos organizacijos misija.

TMO regioninis direktorius Europos Sąjungai, Europos ekonominei erdvei ir NATO Ola Henriksonas tikisi, kad vadovaujant E. Bingeliui bus tęsiamas bendradarbiavimas su Lietuva „sprendžiant iššūkius ir siekiant geresnio migracijos procesų valdymo“.

E. Bingelis 2017-2020 metais ėjo Socialinės apsaugos ir darbo viceministro pareigas, prieš tai 2012-2017 metais užėmė Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinio sekretoriaus pareigas, aktyviai dalyvavo nevyriausybinių organizacijų veikloje. Nuo 2015-ųjų E. Bingelis buvo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos narys, 2017-aisiais buvo deleguotas Europos kovos su skurdu tinklo vykdomojo komiteto nariu.

TMO yra tarpvyriausybinė organizacija, siekianti padėti įveikti organizacinius migracijos iššūkius, suteikti ekspertinių žinių migracijos klausimais, skatinti socialinę ir ekonominę plėtrą bei užtikrinti migrantų gerovę. Organizacija turi biurus daugiau nei 100 valstybių, ji atlieka Jungtinių Tautų migracijos ir sekretoriato funkcijas.

„Didinimas visoje socialinės apsaugos sistemoje kainuotų iki 100 mln. eurų per metus. Tai per dideli įsipareigojimai, kuriuos galėtume prisiimti“, – trečiadienį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, kuris svarstė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pataisas, sakė Eitvydas Bingelis. 

Vis dėlto siūloma laikinai – iki šių metų pabaigos – skiriant kai kurią socialinę paramą taikyti iki 137,5 euro padidintas valstybės remiamas pajamas. Jos padidėtų, jei būtų nustatytas 1,1 koeficientas, o ne vienetas, kaip yra dabar. 

„Valstietės“ Rimos Baškienės teigimu, tai būtina siekiant sušvelninti koronaviruso krizės sukeltas neigiamas pasekmes ir labiau remti socialiai pažeidžiamus žmones, mokėti įvairias kompensacijas ir pašalpas. Tačiau ji mano, kad šį dydį padidinus ir vėliau, žmonės bus skatinami gyventi iš pašalpų. 

„Nenorime, kad gyvenimas iš pašalpų būtų esminė gyvenimo forma“, – komitete teigė  parlamentarė.  

Tuo metu „valstietis“ Tomas Tomilinas BNS informavo, kad daugeliu atvejų ir kitais metais bus paliktas taikyti 1,1 koeficentas (137,5 euro). 

Valstybės remiamų pajamų dydis taikomas skaičiuojant socialinę paramą.

Pasak jos, trijų miestų – Birštono, Biržų ir Molėtų – valdžia papildomai finansiškai visai neparėmė šių darbuotojų, tuo metu maždaug penktadalį likusių lėšų jiems skyrė Vilnius, Kaunas, Klaipėda, o Palanga – net 80 proc.  

Kaip sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis, nuo 2019 metų mažiausiai penktadalis nepanaudotų lėšų pagal įstatymus turi būti skirta socialinių darbuotojų atlyginimams didinti – pernai tokių nepanaudotų lėšų buvo 100,7 mln. eurų.

„Taigi, turėtų būti daugiau nei 24 mln., tačiau skirta šiek tiek daugiau negu 14 proc., t.y. virš 17 mln. eurų. Ir tik trečdalis, t.y. 17 savivaldybių skyrė tuos 20 procentų socialinės srities darbuotojų atlyginimams. 40 savivaldybių nesiekė šios 20 proc. ribos, trys savivaldybės – Birštonas, Biržai ir Molėtai – iš viso neskyrė lėšų socialinės srities darbuotojų atlyginimams kelti“, – tvirtino jis.

Trys savivaldybės – Birštonas, Biržai ir Molėtai – iš viso neskyrė lėšų socialinės srities darbuotojų atlyginimams kelti.

Viceministras akcentavo, kad geriausiai reikalavimo laikosi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybės – jos socialinių darbuotojų atlyginimams didinti skyrė 20-27 proc. nepanaudotų lėšų, Palangos miestas – daugiau nei 80 proc. 

SADM duomenimis, pernai savivaldybėms socialinei paramai skirta 223,3 mln. eurų, bet panaudota kiek mažiau nei pusė – 100,7 mln. eurų, didžioji dalis likusios sumos – 121,5 mln. eurų skirta kitoms socialinėms sritims. Dar 1,1 mln. eurų liko neperskirstyta.

Kaip ir kasmet, daugiausiai socialinės paramos, t.y. 63 mln. eurų savivaldybės skyrė pašalpoms, dar 18 mln. eurų – kompensacijoms už vandenį ir šildymą, 5 mln. – gyventojų paskolų palūkanų kompensacijoms renovuojant daugiabučius.

Per 2019 metus pašalpų gavėjų sumažėjo nuo 71 tūkst. iki 64 tūkstančių,

Pasak E. Bingelio, ministerija ragina savivaldybes šiemet neperskirstytų lėšų likučius panaudoti priemonėms, susijusioms su COVID-19 situacijos suvaldymu – šeimos priežiūros, psichologinės pagalbos ir kitoms reikalingoms paslaugoms per krizę.

„Iš Vyriausybės metų (2020-ųjų – BNS) pradžioje, tikėtina, jau išeis kažkoks siūlymas, kaip indeksuoti valstybines pensijas“, – praėjusią savaitę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant 2020 metų biudžetą teigė Eitvydas Bingelis. 

Komiteto narys Rimantas Jonas Dagys siūlo valstybines pensijas indeksuoti atsižvelgiant į infliaciją.

„Tas pensijas kiekvienais metais, kaip ir visas kitas, indeksuotume bent jau infliacijos koeficientu, kad jos nenuvertėtų“, – kalbėjo parlamentaras.  

Socialdemokratas Algirdas Sysas tvirtino, kad indeksavimui geriausia būtų numatyti  valstybinių pensijų, sumažintų per krizę, kompensavimui skirtas lėšas.

„Būtų logiška indeksavimui skirti šituos pinigus. Tada bazė (pensijos) auga, o kai atiduodam kompensacijas, tai tuos pinigus žmonės gaus, bet jų pensijos nepadidės“, – BNS teigė parlamentaras. 

Per krizę sumažintos valstybinės pensijos jų gavėjams nėra kompensuotos, išskyrus dirbusius žmones. Tuo metu senatvės pensijos buvo kompensuotos.

2020 metų valstybės biudžete numatyta 9,4 mln. eurų visų sumažintų – valstybinių ir kitų pensijų, rentų bei išmokų – kompensavimui. Tai sudarytų apie 10 proc. skolos, siekiančios 181,5 mln. eurų.

Kompensacijų kitąmet gali tikėtis pirmojo ir antrojo laipsnių, pareigūnų ir karių, nukentėjusių asmenų, teisėjų ir mokslininkų valstybinių pensijų bei našlių ir našlaičių, o taip pat ištarnauto laiko pensijų, signatarų, sportininkų ir prezidento rentos gavėjai.

„Įstojant į Europos Sąjungą, kas trečias lietuvis gyveno absoliučiame skurde, pernai tokių jau buvo tik vienas iš dešimties. Vis dar neigiamai išsiskiria vaikai, kur skurdas taip pat sparčiai mažėjo, bet siekia 14 proc. Dėl sparčiau didėjančių pensijų, absoliutus skurdas tarp 65-erių metų ir vyresnių nukrito iki 11 proc. ir nebeviršijo visų amžiaus grupių vidurkio. Ne visos problemos išspręstos, bet pasakos apie negerėjančią situaciją, didėjantį skurdą bei atskirtį yra... pasakos“, – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė ekonomistas.

ELTA primena, kad, Statistikos departamento paskelbtais skaičiavimais, skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 22,9 proc. ir, palyginti su 2017 m., nepasikeitė. 2018 m. apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Tuo tarpu absoliutaus skurdo lygis šalyje 2018 m. siekė 11,1 proc., palyginti su 2017 m., jis sumažėjo 2,7 procentinio punkto, praneša Statistikos departamentas. 2018 m. apie 312 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

E. Bingelis: norint sumažinti skurdą, turi būti mokami visi mokesčiai

„Vokeliai turi likti tik laiškų siuntimui. Mokesčiai turi būti neslepiami. Kitas labai svarbus momentas – gerovė yra žmonių atsakomybė, žmonės turi atstovauti savo interesams, pavyzdžiui, profesinėse sąjungose“, – penktadienį spaudos konferencijoje teigė Eitvydas Bingelis.

„Trečia – turime labai pasverti investicijas į infrastruktūrą mažuose miesteliuose, nes jei mes taškome pinigus į infrastruktūrą, kuria niekas nesinaudoja, tai yra tos investicijos, kurios yra reikalingos (kitose srityse – BNS). Žmonėms reikia paslaugų, gydymo įstaigų, patogaus susisiekimo“, – pridūrė viceministras.

Pasak E. Bingelio, siekdama mažinti skurdą, ministerija koncentravosi į du pagrindinius tikslus.

„Du esminiai dalykai, į kuriuos koncentravomės, buvo pasiekti: vienas dalykas, pavyko stabilizuoti skurdo lygio augimą, antras labai svarbus dalykas – užtikrinti, kad absoliutų skurdą patiriančių žmonių skaičius mažėtų“, – sakė E. Bingelis.

Be to, jis pabrėžė, kad skurdo rizikos ir absoliutaus skurdo rodikliai 2018 metais buvo skaičiuojami pagal 2017 metų pajamas.

„Tai yra pirmieji mūsų darbų rezultatai, vadinkime taip“, – sakė viceministras.

Skurdo rodiklius penktadienį sukritikavo ir Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė. Anot jos, valdantieji nepateikia sprendimų, kurie realiai mažintų skurdą.

„Valdantieji negeba pasiūlyti sprendimų, kurie realiai sumažintų skurdą. Akivaizdu, kad mokestinė reforma neduoda laukto rezultato, o atskirtis ir visuomenės susiskaldymas dar labiau auga“, – pranešime sakė G. Skaistė.

Pasak jos, valdžia yra kurčia tarptautinių organizacijų rekomendacijoms.

„Skaičiai rodo, kad Lietuva pagal šią liūdną statistiką yra pačiame Europos Sąjungos valstybių sąrašo gale. Didžiuojamės įstoję į EBPO, tačiau esame kurti tarptautinių institucijų rekomendacijoms. Turėtume žymiai daugiau dėmesio ir pastangų skirti tolygiam gerovės ir galimybių augimui“ – teigė parlamentarė.