Laikinas sustojimas

Dabartį šiuolaikinis žmogus yra linkęs prabėgti, kadangi jo tikslai – ateityje. Tačiau ateities dar nėra, todėl viskas, ką turime, yra dabartis. Virtualiojoje parodoje M.Ceinorytė tarsi pristabdo nuolatinio skubėjimo režimu veikiantį žiūrovą.

Eksponuojami skaitmeniniai ir skaitmenizuoti piešiniai veikia puikiai – minimalistinė grafikos dizainerės kūrinių estetika, abstraktumas leidžia kiekvienam žiūrovui juos prisitaikyti sau. Laikinas sustojimas tampa būtina sąlyga įsižiūrėti į peizažus primenančius kūrinius.

Šie peizažai nepriklauso jokiai vietovei ir neturi tikslių geografinių koordinačių. Juk su konkrečiomis vietomis mus susieja jausminiai patyrimai, kurie aplankytas vietas apipina individualiomis patirtimis ir formuoja ryšius. Taip atrandame istorijas apie mus jose ar jas mumyse. Pasisavindami po nedidelį gabalėlį realios vietos, kuriame savo vidinį peizažą. Jame aplinkos fragmentai praranda savo fiziškumą ir, susiliedami su kitais fragmentais, tampa vidinės visumos dalimi.

Kadras iš virtualiosios parodos.

Žvilgsnis į save

Formų skaidrumas, santūrus spalvingumas, tuščios erdvės dominavimas ir vaizdo grūdėtumas yra pagrindiniai vizualūs M.Ceinorytės kompozicijų elementai. Virtualiojoje parodoje atsiradęs papildomas – judesio – elementas žiūrovą veikia kaip šiek tiek hipnotizuojantis, šiek tiek virš dabarties momento pakylėjantis veiksnys.

Konceptualūs piešiniai sukelia žiūrovui vidinį jaudulį judančiose kompozicijose atrandant dabarties skonį.

Praplėsdamas kūrinių patyrimo galimybes, judesio elementas, sykiu, plečia ir žiūrovo suvokimą apie dabartį. Iki parodos jis mąstė, kad dabartis yra nuobodus ir statiškas buvimas, sekant savo mintis, kurios vis stengiasi grįžti į praeitį ar nukeliauti į ateitį, o praleidęs šiek tiek laiko virtualiojoje menininkės parodoje, jis gali pradėti mąstyti plačiau, nes žiūrėjimas į M.Ceinorytės piešinius išryškina dabarties momento gylį.

Sėdėjimas (ar stovėjimas) vienoje vietoje ir žiūrėjimas į ekraną nuo vieno kūrinio pereinant prie kito, sužadina ne tik estetinį malonumą, bet ir pakreipia žiūrovo žvilgsnį į save, paskatina ieškoti, kokias mintis, jausmus sukelia eksponuojami piešiniai ir kaip jie integruojasi į vidinį peizažą.

Subtilūs, jautrūs M.Ceinorytės kūriniai – ne tik estetinis malonumas. Konceptualūs piešiniai sukelia žiūrovui vidinį jaudulį judančiose kompozicijose atrandant dabarties skonį.

Kas? Paroda „Sweets“.

Kur? „IRGI galerijoje“.

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.

(Ne)rimtas

Parodoje pristatomais kūriniais menininkai kelia klausimą: kodėl menas turi būti rimtas? Apibrėžimą „rimtas menas“ kiekvienas meno gerbėjas paaiškintų savaip, bet galima būtų teigti, kad tai toks menas, kuris tyrinėja egzistencines, psichologines, socialines temas, neatitrūksta nuo nūdienos aktualijų, problemų. Vyrauja nuomonė, kad rimtas menas yra geras menas, nes jis skatina žiūrovą (susi)mąstyti. O koks menas yra laikomas nerimtu? Tikriausiai toks, kuris nesutelpa į griežtus rimto meno standartus.

Intelektuali pramoga

Šioje parodoje standartų visai nėra. Žiūrovas į meno kūrinius raginamas pažvelgti ne kaip į muziejaus ar parodos eksponatus (šalia kurių kabo sudėtingi aprašymai, kurių negalima liesti), bet kaip į intelektualią pramogą. Tiek savo koncepcijomis, tiek raiškos priemonėmis: tapyba, fotografija, skulptūra, koliažai, performanso menas, interneto menas – darbai yra labai skirtingi, bet juos jungia žaismingumas (idėjos, eksponavimo būdo), kuris būdingas ir vakarėliui. Juk vakarėlis – šventė, kurios dalyviai turi lūkesčių atitrūkti nuo realybės, negalvoti apie rimtus dalykus, užsimiršti.

Gertrūda Šuminaitė. After all 3. / Galerijos nuotr.

Todėl vieni kūrėjai, žiūrovui uždėję įsivaizduojamus rožinius akinius, perkelia jį laiku atgal į nostalgiją keliančias Kauno vietas (Vaporwave Kaunas), kiti, priešingai, skraidina į ateitį, parodydami, kas jo laukia vakarėliui pasibaigus (Gertrūda Šuminaitė). Jei nei praeitis, nei ateitis žiūrovui neįdomios, menininkai siūlo persikelti į mėgstamą kompiuterinį žaidimą, naudojantis jų kurtais žaidimui reikalingais artefaktais (Domas Mykolas). Kadangi vakarėlis yra socialinė erdvė, autoriai kūriniuose gilinasi ir į santykių temą, nebanaliai žvelgdami į artumą, intymumą (Gintarė Konderauskaitė), subtiliai prisiliečia prie neišsemiamos meilės temos (Aira Urbanavičūtė). Meilė gali būti įvairių formų, todėl virtualiojoje ekspozicijoje menininkai paskatina pagalvoti ir apie tai, ar kiekvienas iš mūsų kasdienybėje nestokojame meilės kitokiems, nei esame patys, ir ar tolerancija, kurią deklaruojame, tikrai neturi ribų (Lilija Gotautaitė).

Malonumai

Virtualusis parodos formatas suteikia galimybę, į kūrinius žvelgiant per ekraną, susikurti nedidelę asmeninę šventę. Muziejinėje ar galerinėje erdvėje tai būtų neįmanoma, o virtualioji paroda juda kartu su žiūrovu, todėl gali būti perkeliama iš vienos lokacijos į kitą, ja galima mėgautis vienam ar pasikviesti draugus. Ekspozicija neįpareigoja žiūrovo būti rimtu, nuosekliu stebėtoju, vertintoju. Joje yra pakankamai erdvės – tiek mintims, tiek estetiniams ar intelektualiniams malonumams. Enjoy it (liet. Pasimėgaukite).

Parodos dalyviai: Gintarė Konderauskaitė, Gertrūda Šuminaitė, Vaporwave Kaunas, Aira Urbonavičiūtė, Domas Mykolas, Lilija Gotautaitė.

Tai skirtingų menų sintezė, kviesianti bent trumpam nusiimti rimtumo akinius ir nakties šviesų apsuptyje išsilaisvinti, kad naujai patirtume  meną, pačią save kuriančią realybę, į kurią žvilgtelėję per petį be baimės, mestelėtume kokį paprastą, neįpareigojantį klausimą. Meninės instaliacijos metu vyks parodos pristatymas, dirbtuvės, o renginį uždarys žemų dažnių muzika ir tikras, laukiamas, lyg audros šuoras praošiantis vakarėlis "pARTy".

Renginį kuruoja Gintarė Konderauskaitė, Gertrūda Šuminaitė ir Karolina Latvytė-Bibiano. Pastarąją įkvėpimas kurti šią meninę instaliaciją aplankė žvelgiant į savo pačios patirtis parodose ir meninius ieškojimus. Galime kurti progas džiaugtis ir būti drauge net ir neramiu šiandienos laiku, kaip niekad stipriai primenančiu dabarties išskirtinumą ir svarbą. Įkvėpta šių minčių randasi švelnaus lengvabūdiškumo ir šmaikštavimo erdvė – it gyvenimo kibirkštims įžiebti.

Liepos 3-ąją nuo 14 val. žiūrovai galės išvysti Lilijos Gotautaitės performansą „Life’s a drag“, kuriuo menininkė atkreipia dėmesį į vis dar  opią visuomenei LGBTQ+ bendruomenės kūno politiką ir raiškos būdus. Trumpam įžengdami į kitokios kasdienybės užkulisius, pajusdami ten neretai tvyrantį nerimą, galiausiai būsime pasiruošę švęsti drąsą būti savimi.

Nuo 16 val. Ieva Bartuškaitė lankytojus kvies tapti performanso „(PAIN)ting" dalimi. Autorė ragina dar labiau permąstyti, paleisti ribojančius įsitikinimus, nuostatas ir atsiduodant vakaro tėkmei, gal net pajusti jį savo oda. Tatuiruotės – vis populiarėjanti meno forma, svyruojanti tarp įvairiausių požiūrių, tačiau I.Bartuškaitė kviečia patirti kažko dar nežinomo pradžią.

Visų renginių metu (ir www.irgigalerija.lt) veiks IRGI galerijos kuruota paroda, pristatysianti penkis menininkus, jungiamus asmeniškų, išgalvotų ir besikuriančių paslapčių.

Tapytoja Gintarė Konderauskaitė kūryboje neretai panyra į savęs stebėjimą, virstantį nenutrūkstančiu vakaro, savaitės, o gal ir ilgesnio laiko būviu. Ne vieno kartu įvykdyto projekto bendraautorė Gertrūda Šuminaitė, pasitelkdama skirtingus objektus ir medijas, kuria įkalčių kupinas fotografijas-scenas, kurių išaiškinančią istoriją paliekama sukurti žiūrovui.

Menininkė, slapyvardžiu Vaporwave Kaunas, dažnai per daug įprastus pilkšvo miesto vaizdus paverčia spalvingomis dvimatėmis oazėmis, kupinomis fantastikos elementų ir neoninių šviesų gausmo. Tapytoja Aira Urbonavičiūtė tarp žvilgsnių ir kūno linkių, ryškių spalvų kompozicijų ieško saugios erdvės, kurioje galėtų iškilti asmeniškų abejonių, klausimų ir gal net atsakymų.

Skulptorius Domas Mykolas Malinauskas kviečia vienu metu žvilgtelėti į praeitį ir ateitį per fosilijomis tapusius visai nesenus mūsų gyvenimo palydovus ir pagalvoti, ką darome ir kaip veikiame savo dabartyje.

Kas? IRGI galerija organizuojamas renginys „pARTy (ART, why so serious?)“.

Kur? TEMPO erdvėje (M.Daukšos g. 34).

Kada? Liepos 3 d. nuo 14 val.

IRGI galerija, kvietusi žiūrovus į gyvas šokėjos Emilijos Dūdaitės šokio filmo „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ peržiūras „Tempo“ ir „Famm“ erdvėse Kaune ir Vilniuje, iki birželio 2 d. rengia kūrinio peržiūras virtualiojoje IRGI galerijos platformoje, suteikdama galimybę pasinerti į filmo siužetą ir asmeniškai jį patirti.

Šokio filmo „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ atlikėjai Viktorija Ambrazaitė, Ignas Šmitas, E.Dūdaitė, operatorius – Jokūbas Miškinis, montažo režisierius – Adomas Barkauskas, kompozitorius – Nojus Bartaška. Filmo režisierė ir choreografė – E.Dūdaitė. Su ja ir kalbėjome apie kūrimo procesą, paskatinusį peržengti šokio teatre taikomas taisykles ir žiūrovo kelionę, kurios kryptį pasiūlys atsiradęs santykis su filmo siužetu.

– Kuo jums įdomus šokio filmo žanras? Kodėl filmo idėjai perteikti pasirinkote būtent jį?

– Priimti sprendimą kurti šokio filmą padiktavo pandemija, dėl kurios teko nerti į visiškai nepažintą sritį. Pradėjusi intensyviau dirbti prie filmo, suvokiau, kaip stipriai skiriasi darbo pobūdis kuriant šokio pasirodymą, spektaklį, kurie bus atliekami gyvai, ir šokį filmui. Prie šio projekto prisijungęs operatorius Jokūbas Miškinis supažindino su kino sritimi ir tai pastūmėjo stipriai atsiriboti nuo kai kurių šokio teatre taikomų taisyklių, nes jos paprasčiausiai nepasiteisina ir neveikia kuriant šokiu paremtą turinį filmui. Viso proceso metu mane žavėjo, kiek laiko ir dėmesio galėjome skirti detalėms ir stipriai priartintam vaizdui. Šio filmo idėjai įgyvendinti tai buvo itin reikšmingas ir svarbus aspektas, kurį vargu ar būtų galima taip subtiliai išgryninti scenoje.

Šis filmas žiūrovą kviečia atsigręžti į save, todėl prietema tampa lyg itin trapi ir privati erdvė asmeniniam žiūrovo patyrimui atsirasti.

– „Mahamudra ilsisi tuštumoje“ galbūt būtų galima apibūdinti kaip judesiu perteikiamą pasakojimą apie žmogaus kelionę į sielos išsilaisvinimą, siekiant įveikti psichologinius, socialinius, ideologinius sunkumus ir iššūkius. Kaip manote, ar stebint šią kelionę žiūrovui galėtų kilti tikslas pačiam į ją leistis?

– Nemanau, kad žiūrovui natūraliai gali kilti tikslas pasinerti ar nepasinerti į filmą ar jo siūlomą kelionę. Žodis „tikslas“ man labiau asocijuojasi su intencija ar sprendimu, todėl nesu tikra, ar šio žodžio racionalumas yra tinkamas šioje situacijoje ir šio filmo kontekste. Tikiu, kad žiūrovas pasirenka nejučia, kiek ir kaip priima informaciją, kuri jį pasiekia per kūrinį. Manau, tai priklauso nuo to, kaip jis mato kūrinio aktualumą, reikšmingumą, ar pajaučia ryšį su veikėjais, kūrinio turiniu ar ne. Jei žiūrėdamas filmą žiūrovas pajus ar atpažins tai, kas jam reikšminga ir svarbu, įdomu ar intriguoja, tuomet jis nejučia jau bus pasinėręs į kelionę kartu su filmo veikėjais. Ir tai nebūtinai bus kelionė ta pačia kryptimi.

– Filme paliekate gana daug vietos interpretacijai. Ar siekėte, kad šokis būtų it tarpininkas, bet ne konkrečios, apibrėžtos idėjos skleidėjas?

– Filmo kūrimo procese buvo siekta kuo tiksliau apibrėžti jo idėją, nes jos neturint neaišku, kuria linkme filmą (kaip ir bet kokį kitą kūrinį) vystyti. Idėjai įgyvendinti pasirinkta palikti erdvės šokio, judesio kuriamoms interpretacijoms ir daugiaprasmiškumui. Šie aspektai leidžia kurtis itin artimam ir asmeniniam santykiui tarp filmo turinio ir jo žiūrovo, o žiūrovui artimos situacijos, būsenos atpažinimas, savęs pažadinimas ir buvo viena iš išsikeltų užduočių.

Detalės: preciziškas operatoriaus darbas žiūrovams atveria judesiuose užkoduotas metaforas, kviečiančias keliauti savęs pažinimo keliu. / J. Miškinio nuotr.

– Svarbus filmo dėmuo – vyrauja prietema. Tai estetinis elementas ar simbolis?

– Tamsa suteikia intymumo, sužadina jautrumą ir pastiprina pojūčius. Šis filmas žiūrovą kviečia atsigręžti į save, todėl prietema tampa lyg itin trapi ir privati erdvė asmeniniam žiūrovo patyrimui atsirasti.

– Filmo pavadinimas (mahamudrà, mahajanos krypties budizme – tiesioginio įvedimo į budos proto prigimtį meditacijos praktika – red. past.), jame skambanti muzika tarsi sufleruoja ieškoti budizmo filosofijos ženklų.

– Naudojamos sąvokos yra skirtos metaforiškai išreikšti juntamą būseną, transą. Su budizmu šio filmo vizija neturi nieko bendro.

„IRGIgalerijoje“ eksperimentinę personalinę parodą „Inside of Your Skin“ (liet. „Odoje“) pristatantis architektas, garso menininkas Karolis Lasys tyrinėja psichologijos mokslo pradininko Zigmundo Froido ir filosofo Artūro Šopenhauerio iškeltą „ežio dilemą“, išryškindamas paralelę tarp šios dilemos ir patiriančio iššūkius žmogaus, kuriančio  kuriant santykius su kitais.

Su K. Lasiu kalbamės apie žmones, bendraujančius viena kalba, bet suprantančius ją skirtingai, kylančius nesu(si)pratimus ir suvokimą, kad suprasti kito iki galo mums niekada taip ir nepavyks.

– „Ežio dilema“ aiškinama taip: ežiai siekia priartėti vienas prie kito, kad galėtų dalytis šiluma šaltu oru, sykiu jie turi išlaikyti atstumą vienas nuo kito, nes negali vienas kito sužeisti aštriais savo spygliais. Kas bendro tarp „ežio dilemos“ ir žmonių santykių?

– Manau, žmonėms, norintiems palaikyti tarpasmeninius santykius, yra lemta vienas kitą (emociškai) „sužeisti“. Neįmanoma pasakyti, kas dedasi kito žmogaus viduje, iki galo suprasti pasaulį taip, kaip jį supranta jis. Atsiranda vietos nesu(si)pratimui, iš kurio ir kyla skausmas. Parodoje pasirinkau nagrinėti būtent šį – nesu(si)pratimo (kito ir iš dalies savęs nesupratimo ) – momentą, pabandyti atidengti subjektyvumo šydą, parodant, kaip emocijas jaučiu aš. Leistis būti pažeidžiamam ir bandyti ribas – kaip arti galiu prisileisti kitus žmones su jų „spygliais“, kol jie pradės labai stipriai durti.

Anger. / Galerijos nuotr.

– Esate sakęs, kad „žmogaus proto ribos yra griežtos, tačiau jis vis tiek stengiasi jas peržengti ir pavaizduoti vidinį savo būties veikimą. Tai paradoksas.“ Gal galite išplėsti šią mintį?

– Paradoksas yra teiginys, kuris save paneigia. Žmonių bendravimo struktūra yra grįsta savotišku savęs paneigiamumu – mes stengiamės suprasti tai, kas yra subjektyvu, t.y. bandome panirti į kito žmogaus vidinį pasaulį. Tai neįmanoma, nes tas pasaulis egzistuoja tik to žmogaus sąmonėje ir mums yra pasiekiamas tik per abstrakciją, vienpusį informacijos supaprastinimo procesą, kuris yra negrįžtamas. Negalime pasiekti holistinio kito asmens vidinio pasaulio suvokimo. Suprantame tik to pasaulio fragmentus, kurie per abstrakcijos procesą sukuria mūsų sąmonėje kito žmogaus fantomą.

– Kitaip tariant, susikuriame sau priimtiną, „patogią“ kito žmogaus, su kuriuo vystome santykius, versiją?

Į meną galima žiūrėti ne tik kaip į tam tikrus objektus, bet ir kaip į tam tikrą kalbą, kuri nesikreipia į žiūrovą racionaliai.

– Įsivaizduokite, kad parodoje matėte nuostabų paveikslą. Deja, jis nebuvo nufotografuotas ir daugiau nebus rodomas jokioje kitoje ekspozicijoje, bet jis jums taip patiko, kad apie jo kompoziciją, spalvingumą, vaizduojamus subjektus pasakojate kitiems. Tai, ką pasakojate, yra apie tą paveikslą, bet jūsų pasakojimas kūrinį abstrahuoja – objektyvi informacija prarandama. Jūsų klausantis žmogus gali įsivaizduoti, apie ką jūs kalbate, bet per šį medijų keitimo (perėjimo iš vizualios informacijos į žodinę) procesą yra tiek prarandama, kad jo įsivaizdavimas gali būti labai nutolęs nuo paveikslo, kurį prisimenate ir bandote apibūdinti jūs. Galima teigti, kad tai, ką įsivaizduoja kitas, yra naujas paveikslas. Manau, bendraudami dažnai neapgalvojame konteksto ir įsivaizduojame, kad žmonių vidiniai pasauliai yra panašūs, pasikliauname prielaida, kad kiti jaučia emocijas taip pat kaip ir mes, susikuriame jų fantomus ir bendraujame labiau su jais, o ne su tikrais žmonėmis. Tai paradoksalu.

Fear. / Galerijos nuotr.

– „Vidinis būties veikimas“, apie kurį užsiminėte, mano nuomone, labai dažnai nulemia žmogaus pasirinkimus, priimamus sprendimus, netgi nuomonę, sykiu „vidinio būties veikimo“ jautrumas padeda įsijausti į kito asmens emocijas ir bandyti jas suprasti. Savo paroda tarsi užduodate žiūrovui klausimą: ar jis, apskritai, turėtų bandyti empatiškai suprasti kitą ir kaip jam tai padaryti, kai žmonės, kalbėdami ta pačia kalba, ją suvokia skirtingai? Jūsų nuomone, emocinis ryšys tarp žmonių yra pasmerktas nesu(si)pratimams?

– Kaip Jeanas Paulis Sartre'as rašė savo nuostabioje pjesėje „No Exit“ (liet. „Išėjimo nėra“): „Hell is other people“ (liet. Pragaras – tai kiti žmonės). Esame pasmerkti nesu(si)pratimui. Kitaip tariant, esame pasmerkti būti amžinai apriboti savo „odos“ ir bendrauti su savo sąmonės kūriniais, vaizduojančiais kitus žmones. Kad ir kaip niūriai tai skambėtų, tai – žmogiška. Grįžtant prie Sartro, vis dėlto, kai pagrindiniam jo pjesės veikėjui yra duodamas kelias išeiti iš kitų žmonių pragaro, – jis pasirenka to nedaryti. Negebame holistiškai suvokti kito žmogaus, bet norime intymumo, siekiame suprasti kitą žmogų, pajausti, kokia yra jo „oda“, ir tai yra nuostabu. Tai daro mus žmonėmis. Tačiau parodos žiūrovui noriu mesti iššūkį, paragindamas pagalvoti apie tai, kaip mes formuojame savo empatijos jausmą, kaip įsijaučiame į kitą, kokias prielaidas darome ir ar tai yra „sveika“? Kokį kito žmogaus portretą šios prielaidos suformuoja mumyse ir ar jų verta laikytis? Priešingai, gal pačiam reikia būti pažeidžiamam ir kreiptis į kitą su pri(si)pažinimu, kad negalime jo suprasti visiškai, bet norime žinoti, kaip jis jaučiasi.

– Vystydamas parodos naratyvą, atsiremiate į dirbtinę kalbą (Lojban), kurios gramatika paremta tik logika. Ši kalba neturi jokių taisyklių išimčių ir jokių nei žodyno, nei gramatikos neaiškumų ir yra sukurta būti kiek tik įmanoma kultūriškai neutralesnė. O kokia yra Jūsų kalba? Ar kol kas ji – tik eksperimentas?

– Man visada buvo įdomu, kaip žmonės komunikuoja ir kaip technologizuoja savo bendravimą. Dirbtinė kalba – puikus pavyzdys. Ji sukurta tam, kad palengvintų bendravimą, gal net padarytų taip, kad kitų „dygliai“ ne taip stipriai įsmigtų į mūsų odą. Man šiek tiek juokinga, kad imamės priemonių, norėdami „apeiti“ savo gležnumą, pažeidžiamumą, užuot atsiskleidę kitam žmogui patys ir pri(si)pažinę, kad norime jį suprasti, bet iki galo to padaryti negalime. Tai yra įdomu ir daug pasako apie mus, žmones, kaip padarus.

Joy. / Galerijos nuotr.

– Parodoje su žiūrovu komunikuojate meno kalba?

– Į meną galima žiūrėti ne tik kaip į tam tikrus objektus, bet ir kaip į tam tikrą kalbą, kuri nesikreipia į žiūrovą racionaliai. Skirtingos medijos ar meno formos kreipiasi kitaip, per kitus mūsų sąmonės ar pasąmonės vingius.

– Patekęs į virtualią parodos erdvę „IRGI galerijoje“, žiūrovas kompiuterio ekrane pamato lentelę, kurioje jo klausiama, ar galima naudoti jo kompiuterio mikrofoną. Tokiu būdu skatinate žiūrovą užmegzti dialogą?

– Parodoje kiekvienas kūrinys reaguoja į garsą, kurį fiksuoja kompiuteris. Teoriškai kūriniai reaguoja ir prisitaiko ar bando atsakyti į žmogaus, esančio už ekrano, kreipimąsi į juos. Manau, tikras vienas kito supratimas įvyksta per dialogą – kai abi pusės atsiveria ir bando suprasti. Savo kūriniais aš bandau atsiverti ir užmegzti dialogą su žiūrovu.

Kas? Paroda „Inside of Your Skin“.

Kada? iki kovo 30 d.

Kur? virtualioje galerijoje „IRGIgalerijoje“.

Su G.Konderauskaite kalbamės apie naujausią jos personalinę parodą "Šviežios sultys mano apatiniuose", atidarytą virtualiojoje "IRGI galerijoje".

– Įžanga į jūsų virtualiąją personalinę parodą tapo sąmonės srauto technika parašytas tekstas – jūsų vidinis monologas. Jame įtraukiate parodos žiūrovą į nesibaigiantį vyksmą, išlaikydama atstumą. Ar su žiūrovu neturite tikslo užmegzti dialogo?

– Siekiu, kad žiūrovas būtų tik stebėtojas. Vakarėlis – tai mano kūryba. Esu individualistė, todėl vakarėlyje aš viena, nenoriu į jį nieko įsileisti. Siekiu, kad atsirastų nepatogumas neleidžiant šnekėti žiūrovui, savo darbais šneku tik aš.

– Pirma asociacija, kuri kyla išgirdus žodį "vakarėlis" – linksmas žmonių susibūrimas, tačiau jūsų paroda yra vieno atlikėjo (menininko) ir tik stebinčių žiūrovų renginys. Ar buvimas subjektu, kuris yra stebimas, inspiruoja jus kūrybiškai?

– Žiūrovų dėmesys, jų pastebėjimai ar komentarai kartais mane nukreipia nauja kryptimi, paskatina atrasti naujų pastebėjimų, įkvepia kurti. Man reikia dėmesio.

Kryptis: virtualioji paroda – su N-18 ženklu, joje netrūksta erotinių motyvų. / Galerijos nuotr.

– Jūsų sprendimas – parodoje nesiekti užmegzti santykio su žiūrovu – labai įdomus. Keičiate šio santykio, įprastai pagrįsto refleksijomis, savirefleksijomis, apmąstymais, standartą. Kodėl šioje parodoje žiūrovui leidžiate tik stebėti, o vakarėliu mėgaujatės viena?

– Kaip minėjau, vakarėlis – mano kūryba, kūrybinis procesas, kuriame dalyvauju viena, patiriu viską per save. Tai mano potyrių vakarėlis, neįmanoma įsileisti kito žmogaus į savo mintis, jausmus.

– Parodą surengėte virtualiojoje "IRGI galerijoje", kuri rūpinasi jos komunikacija socialiniuose tinkluose, stengdamasi pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Ar vakarėliu mėgautis vienai priešais minią žiūrovų yra dalis jūsų koncepcijos (kurios neriboja tik šios, konkrečios parodos, rėmai, bet ji tęsiasi per visą jūsų kūrybą)?

– Pats vakarėlis vyksta uždaroje erdvėje – mano viduje, todėl nesvarbu, koks yra jo formatas. Jį stebėti gali daug žmonių. Ir man tai įdomu. Leidžiu jiems patirti mane, bet tik iš dalies ir per savo mąstymo lauką.

Kryptis: virtualioji paroda – su N-18 ženklu, joje netrūksta erotinių motyvų. / Galerijos nuotr.

– Parodos pavadinimas – "Šviežios sultys mano apatiniuose" – sufleruoja, kad jūsų – kūrybinė, o į jūsų kūrinius žiūrinčio žiūrovo – vizualinė patirtys yra / turėtų būti intymios. Intymumas, šios parodos kontekste, gali būti suvokiamas ir labai subtiliai, ir vulgariai. Kaip intymumą suvokiate jūs? Ar intymumas lygus norui šokiruoti?

– Man – tai erotikos transformavimas į subtilumą. Žinau, kad erotinėmis temomis galima sukelti nepatogumą, susilaukti dėmesio, tačiau temos prasmės, atsiskleidžiančios mano darbuose, netiesioginės.

– Erotika dažniausiai suvokiama tiesmukai, banaliai. Jūsų darbuose – tai noras žaisti įprastais jos atspalviais ar ieškoti naujų, sykiu, plečiant perspektyvą, kaip ji gali būti interpretuojama, suvokiama?

Erotinėmis temomis galima sukelti nepatogumą, susilaukti dėmesio, tačiau temos prasmės nėra tiesioginės.

– Man patinka vartoti erotiškas frazes, nes žinau, kad sulauksiu dėmesio, šokiruosiu. Bet neretai po jomis slepiasi kitos prasmės, susijusios su mano asmeninio gyvenimo patyrimais. Pavyzdžiui, šioje parodoje nerodomas, bet taip pat eksponuojamų darbų ciklui priklausantis, kūrinys – mieste ant pastato sienos mano užrašyta frazė "F * * * me harder". Ji ne apie seksą, o apie tai, kad vienu momentu savo viduje kėliau klausimą: ar gali gyvenimas dar labiau knisti? Puikiai suprantu, kad pro sieną praeinantys žmonės apie tai nežino, tikriausiai jie perskaito banalią erotišką frazę. Man tai visiškai nesvarbu, leidžiu kiekvienam interpretuoti pagal save.

Ieškojimai: G.Konderauskaitės kūrybinė veikla neapsiriboja vien tapyba. „Man norisi vis kažką naujo bandyti ir kaupti įvairialypę kolekciją“, – sako ji. / Galerijos nuotr.

– Jūsų pasirinktas virtualusis parodos formatas suteikia daug laisvės: ekspozicijos visumą sudaro ir tekstai, ir vizualaus meno darbai, ir audiokūriniai. Tai atskleidžia, kad kūryboje esate linkusi eksperimentuoti. Ar dėl saviraiškos galimybių ir iššūkių? Gal tiesiog norite sukaupti įvairią, idėjiškai susijusių, meno darbų kolekciją?

– Labai noriu atrasti tai, kas mane vežtų. Negaliu tik tapyti, man norisi vis kažką naujo bandyti ir kaupti įvairialypę kolekciją. Bijau, kad niekada taip ir nesurasiu, kas man patinka, ir amžinai eksperimentuosiu. Bet galbūt tai nėra blogai.

– Nuo lapkričio 12 d. parodą "Šviežios sultys mano apatiniuose" žiūrovai gali aplankyti ir gyvai "Įvaizdžio ir Stiliaus lofte" (Karaliaus Mindaugo pr. 68, Kaunas). Ar tai antras vakarėlio su savimi dublis? Galbūt pasikeitęs parodos formatas yra galimybė žiūrovams į ją pažvelgti naujai?

– Tai tas pats vakarėlis, tik jo formatas kitoks. Įsileidžiu į jį žiūrovus, leidžiu patirti mano kūrybą gyvai, bet tik kaip stebėtojams, iš šono. Koncepcija lieka tokia pati kaip ir virtualiojoje parodoje, tačiau jos patyrimo jausmas jau kitas.

Ieškojimai: G.Konderauskaitės kūrybinė veikla neapsiriboja vien tapyba. „Man norisi vis kažką naujo bandyti ir kaupti įvairialypę kolekciją“, – sako ji. / Galerijos nuotr.

Kas? Paroda "Š̌viež̌ios sultys mano apatiniuose".

Kur? virtualiojoje "IRGI galerijoje".

Kada? veikia iki lapkričio 27 d.

Kur? "Įvaizdžio ir Stiliaus lofte" (Karaliaus Mindaugo pr. 68).

Kada? veikia iki gruodžio 17 d.

"Kūrėjų ir partnerių, su kuriais bendradarbiaujame, atvirumas virtualiajai galerijai inspiruoja naujų idėjų, atveria platesnių galimybių, perspektyvų, o tai nuteikia labai optimistiškai žvelgiant į antruosius ar netgi trečiuosius "IRGI galerijos" metus", – sako J.Ragauskaitė.

Interviu su K.Latvyte-Bibiano (K.L.-B.) ir J.Ragauskaite (J.R.) apžvelgiame, kokie galerijai buvo pirmieji metai, kokios veiklos kryptys per juos išryškėjo, ir kalbame apie atsivėrusias naujas galimybes bei ateities planus.

– Ar greitai prabėgo pirmieji galerijos metai?

J.R.: Tikrai greitai. Pradėjusios galerijos veiklą neįsivaizdavome, kokia ji bus po metų, nors, žinoma, tikėjomės geriausio. Planavome, kad eksponuosime tik tas parodas, kurias organizuosime ir kuruosime pačios, tačiau visiškai netikėtai po pirmosios parodos – "Displėjus Nr. 1" – atidarymo su mumis susiekė nemažai menininkų, kultūrinių renginių organizatorių, kurie išreiškė norą rengti autorines ar grupines parodas "IRGI galerijoje". Taip staiga atsirado tikrai nemažai veiklos. Praėjusieji metai buvo įvairūs, spalvingi, suteikė galimybių susipažinti su naujais žmonėmis, kurie padėjo galerijai augti, tobulėti.

K.L.-B.: Negaliu patikėti, kad jau prabėgo metai. Kaip minėjo Judita, po pirmosios parodos sulaukėme labai daug gražių atsiliepimų. Žinoma, ir pačios dėjome pastangų ieškodamos partnerių, stengėmės viešinti galerijos veiklą. Prisipažinsiu, nemanėme, kad pavyks kiekvieną mėnesį pristatyti vis po naują parodą. Tai buvo mūsų mintyse, bet atrodė sunkiai įgyvendinama realybėje.

– "IRGI galerijos" atidarymas praėjusiais metais tapo įvykiu, tiksliai pataikiusiu į dešimtuką: kai muziejus, galerijas, kultūros renginius lankyti buvo draudžiama, kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualiąją erdvę.

J.R.: Nebuvome įsitikinusios, ar galerijos veikla tęsis ir po karantino. Tačiau pastebime, kad meno lauko dalyvių požiūris į virtualiąją erdvę, jos galimybes keičiasi. Dabar, nors fizinės galerijos veikia, su mumis susisiekia menininkai, kultūrinių renginių organizatoriai, norintys bendradarbiauti. Tai suteikia motyvacijos. Atsivėrimas virtualiajai erdvei yra didelis pranašumas, nes idėjos, kuriomis su "IRGI galerija" pasidalija meno lauko atstovai, padeda augti labiausiai. Su naujomis patirtimis, žiniomis, kurių įgyjame siekdamos įgyvendinti tas idėjas, pačios augame. Pradžioje teko menininkus, kultūrinių renginių organizatorius pastūmėti pagalvoti apie virtualiąją erdvę priešingai, nei galvojo iki šiol, bet vėliau jau jie pastūmėjo mus jų parodas įgyvendinti kitaip, nei buvome įgyvendinusios ankstesnes.

K.L.-B.: Kuruojant parodas pavyko sukurti stiprų atgalinį ryšį su kūrinius galerijoje pristačiusiais menininkais. Ypač tvirta draugystė sieja su tapytoja Indre Mikašauskaite. Ji perprato galerijos koncepciją, priėmė jos vertybes ir prisijungė prie mūsų komandos su savo idėjomis.

– Atrodo, vieneri metai – visai nedaug, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokie dėl pandemijos buvo praėjusieji – šis skaičius, nors ir nedidelis, tačiau tvirtas, nes jums pavyko, savo veiklą tęsiate toliau. Ar per praėjusius metus teko susidurti su situacijomis, kurios buvo labai sudėtingos?

J.R.: Praėjusių metų parodų tinklelis dėliojosi labai organiškai. Vienas projektas pasivydavo kitą, todėl tikrai nereikėjo susiėmus už galvos svarstyti, ką daryti toliau. Šiek tiek sudėtinga buvo dėl to, kad teikėme paraišką finansavimui gauti ir, deja, mums nepavyko, todėl jo projektams teko ieškoti skirtingais būdais, daugeliu atvejų – nesėkmingai. Tai ir buvo sunkesni momentai, kai jausdavome, kad jėgų ir energijos ne tiek daug ir likę. Tačiau su laiku ėmė rastis projektų, kurie patys galėjo finansiškai prisidėti prie parodų įgyvendinimo. Optimistiškai žiūrime į tai, ką darome, norime ateityje "IRGI galerijai" skirti daugiau laiko, įtraukti daugiau žmonių.

K.L.-B.: Kaip minėjo Judita, sunkiausia – finansinė dalis. Turime daugybę idėjų, kaip puoselėti ir plėsti savo veiklą, tačiau viskas remiasi į finansus, kurių mums šiuo metu labiausiai trūksta. Žinoma, kai kurie partneriai skiria lėšų savo projektams, tačiau jos nepadengia pačios galerijos išlaidų. Tikimės, kad kiti metai galerijai bus finansiškai sėkmingesni, nes planuojame ir vėl teikti projektus finansavimui gauti. Jei pasisektų, tai padėtų skirti daugiau laiko ir lėšų galerijai ir jos veiklai viešinti, auditorijai plėsti.

– Iš šalies žvelgiant, galerijos veikloje ryškiu akcentu yra tarptautiškumas. Kauno meno lauke pasigendate kūrėjų iš kitų pasaulio šalių pristatymo?

J.R.: Orientuotis į tarptautinę auditoriją buvo galerijos tikslas. Virtualiosiomis parodomis norėjome užsienio šalims pristatyti jaunus lietuvių kūrėjus. Taip atsitiko, kad kultūrinės organizacijos, kurios į mus kreipėsi ieškodamos erdvių, kur organizuoti renginius, pristatė būtent tarptautiniam meno laukui atstovaujančius menininkus. Galerija labai organiškai tapo atvira visiems.

– Ar norą surengti parodas "IRGI galerijoje" išreiškia tik lietuvių menininkai, ar jau pastebite ir susidomėjimą iš užsienio šalių kūrėjų?

J.R.: Kvietimą menininkams galerijos tinklalapyje esame publikavusios tik lietuvių kalba, specialiai neieškome kūrėjų iš kitų šalių, kurie norėtų rengti parodas. Jei mūsų veikla ir toliau klostysis sėkmingai, tinklalapį išversime į anglų kalbą ir tuomet galimybė galerijoje pristatyti menininkus iš kitų šalių bus didesnė.

– Ne mažiau svarbi jūsų kuruotose parodose išryškėjusi, linija yra ir tarpdiscipliniškumas. Galbūt jį skatina tai, kad galerija žiūrovus su menininkais ir jų ekspozicijomis supažindina per nuotolį?

J.R.: Tarpdiscipliniškumas, visų pirma, yra labai artimas mums pačioms, todėl stengiamės paskatinti menininkus išbandyti kuo daugiau galimybių, kurias suteikia virtualioji erdvė. Be to, galerijoje parodas rengia jauni šiuolaikiniai kūrėjai, kurie domisi skirtingomis meno disciplinomis. Virtualioji erdvė tarpdiscipliniškumui yra didžiausias įkvėpimas.

Milas Prokešas. „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. / Galerijos nuotr.

K.L.-B.: Virtualioji erdvė skatina menininką apie ekspoziciją mąstyti kitu kampu. Reikia atrasti būdų, kaip pasiekti žiūrovą, galvoti, kaip perteikti norimą idėją, kaip sukurti parodos nuotaiką. Puikus pavyzdys yra galerijoje pristatyta tapytojo Milano Prokešo paroda "Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas". Eksponuojant jo darbus galerijoje, pasinaudojome kompiuterinių programų manipuliacijomis ir iškraipėme paveikslų vaizdą. Tačiau galutinis rezultatas perteikė menininko būseną. Paroda koncentravosi ne į tapybą, bet į patirtį. Tai virtualiojoje erdvėje yra be galo svarbu.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kokios yra virtualiosios erdvės galimybės?

J.R.: Su kiekvienu nauju kūrėju, jo idėjomis atrandame vis daugiau galimybių. Rengiant parodą virtualiojoje erdvėje ji neturi būti statiška, t.y. neturi būti panaši į paprastą tinklalapį, tačiau gali turėti visus tinklalapio įrankius, kuriuos parodoje galima panaudoti kitaip. Apibrėžti virtualiosios erdvės galimybes yra sunku, bet labai smagu kartu su menininkais jų ieškoti ir eksperimentuoti. Diskutuodamos su kūrėjais apie jų ekspozicijas "IRGI galerijoje", kiekvieną kartą galvojame, kaip žiūrovas patirs vieną ar kitą parodą, kaip palies kūrinius. Lankantis fizinėje parodoje retai kada galima liesti eksponatus, o virtualiojoje erdvėje – kompiuterio pele visą laiką galima juos liesti, su jais žaisti. Virtualiojo žiūrovo prisilietimo prie kūrinio, jo formos pasikeitimo idėja sukuria labai įdomių galimybių, kurias norime atrasti.

Virtualiojo žiūrovo prisilietimo prie kūrinio, jo formos pasikeitimo idėja sukuria labai įdomių galimybių, kurias norime atrasti.

K.L.-B.: Nesame programuotojos, todėl, jei turėtume stabilesnį finansavimą, išnaudotume daugiau virtualiosios erdvės galimybių ir parodos, manau, būtų dar interaktyvesnės, tarpdiscipliniškesnės.

– Kaip patys menininkai, kurių parodas surengėte galerijoje, įveikė savo kūrybos perkėlimo į virtualiąją erdvę iššūkį? Su kokiomis problemomis susidūrė? Kokių naujų būdų atskleisti savo kūrinius atrado kartu su jumis?

K.L.-B.: Virtualioji paroda kelia neigiamų asociacijų, kadangi kūrėjai vengia 3D kambarių, imituojančių parodų erdves, tačiau neperteikiančių pačios parodos. Todėl iš pradžių menininkams buvo sunku suprasti, ko siekiame ir kaip norime savo veiklą įgyvendinti. Tačiau su kiekviena nauja paroda įgydamos patirties, turėdamos įdirbį ir tai sujungdamos su pačių kūrėjų idėjomis surengiame vis įdomesnes ekspedicijas.

J.R.: "Displėjus Nr. 1" parodos menininkai, nors ir nelabai suprato, ką mes darome, tačiau labai padėjo mums atrasti virtualiosios erdvės galimybes, nes buvo atviri. Vėliau, su kiekviena paroda, darėsi lengviau, kadangi jau turėjome pavyzdžių, ką galime padaryti, be to, kiekvienas menininkas būsimos parodos vaizdą papildydavo savo matymo perspektyvomis. Geras pavyzdys yra tapytojos Indrės Mikašauskaitės, kuri prisijungė prie galerijos veiklos, paroda. Pirmo pokalbio metu ji į ekspoziciją virtualiojoje erdvėje žiūrėjo nepatikliai, tačiau besikalbėdamos pamatėme, kaip užsidega jos akys ir ateina suvokimas, ką virtualiojoje erdvėje galima padaryti. Tapytoja pradėjo kurti judančius paveikslėlius, įrašyti garsus ir dabar mato save kuriančią ir virtualiojoje erdvėje. Taip atsitiko didelei daliai "IRGI galerijoje" parodas surengusių menininkų.

K.L.-B.: Kuruojant keletą ekspozicijų mums pavyko surengti jas dviem skirtingais formatais: virtualiuoju ir fiziniu. Žiūrovai turėjo galimybę ir realiai apsilankyti parodose, ir patyrinėti jas per nuotolį.

J.R.: Tikimės, kad ateityje parodų, kuriose žiūrovai galės pasivaikščioti ir po fizinę, ir po virtualiąją erdves, pavyks surengti daugiau. Norime, kad skirtingi formatai papildytų vienas kitą ir žiūrovams taptų nenutrūkstamu patyrimu.

– Svarbi galerijos veiklos kryptis – bendradarbiavimo projektai. Kokias veiklas, įgyvendintas per praėjusius metus, išskirtumėte? Ko naujo jas realizuodamos išmokote?

J.R.: Bendradarbiavimo projektai labai motyvuoja. Galerijoje šiuo metu dirbame trise, todėl smagu, kai atsiranda daugiau kolegų. Dirbti, bendradarbiauti, mokytis, susipažinti su kitų kuratorių ar kultūrinių renginių organizatorių veiklomis yra įdomu. Kartu bendradarbiavimo projektai – puiki platforma atrasti naujus menininkus. Iki šiol visi mūsų partneriai kažką davė mums, o mes – jiems. Visos partnerystės buvo labai vertingos.

K.L.-B.: Stipriausi bendradarbiavimo ryšiai užmegzti su "Kaunas 2022" kuruojama "TEMPO erdve", kurioje ir esame įgyvendinusios gyvų renginių, seminarų. Galerija ir ši erdvė papildo viena kitą. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su Kauno iliustracijų bienale, kurį planuojame tęsti. O netikėtai prasidėjusi partnerystė su "A.C.Patria" atnešė be galo įdomių rezultatų.

– Kuruojant virtualiąją galeriją tikriausiai yra sunku pasverti grįžtamąjį ryšį, bet vis dėlto – kokio jo sulaukėte? Kaip jį vertinate?

J.R.: Organizuojame virtualiuosius parodų atidarymus, kuriuose žiūrovai pasidalija savo patirtimis – ko parodoje nesuprato, kas, jų nuomone, mums nepavyko. Kiekviena paroda sykiu yra ir testas, nes visos jos labai skirtingos, todėl neįmanoma nuspėti, koks mūsų priimtas sprendimas taps nedraugiškas jos žiūrovui. Stengiamės žiūrovų klausti ir klausytis, o grįžtamąjį ryšį, kurio sulaukiame, pritaikyti būsimose parodose. Kai kūrėme pačią pirmą parodą, buvo tiek daug niuansų, apie kuriuos nepagalvojome, lyginant su tais, kokius apmąstome dabar. Pavyzdžiui, ar tikrai parodoje parodome tai, ką norime; galbūt reikia  papildomos instrukcijos; galbūt vienas iš parodos elementų turėtų būti didesnis ir pan. Mąstome apie žiūrovo kelionę po parodą, nes, jei apie tai nepagalvosime, jis tiesiog negaus tos patirties, kurią norime jam perduoti.

K.L.-B.: Atgalinį ryšį jaučiame. Smagu, kai su galerija susisiekia ir sako: jus man rekomendavo. Džiugu ir sykiu liūdna matyti statistikos skaičius, nes jie atskleidžia, kad parodas pamato vis daugiau žmonių, tačiau didžioji dauguma jų išlieka anoniminė. Todėl ir norime surengti daugiau gyvų renginių, žaisti su virtualumu ir realumu, taip stiprindamos ryšį su bendruomene.

–  Vieni "IRGI galerijos" metai jau prabėgo. Kokiais tikslais, siekiais, norais prasidės antrieji?

K.L.-B.: Atnaujinsime galerijos tinklaraštį, kurio dėl laiko stokos neišplėtojome taip, kaip planavome. Norime jame publikuoti tekstus ne tik apie menininkus, kurie rengia parodas "IRGI galerijoje", bet ir apie kitus įdomius jaunus kūrėjus, taip su jais supažindindamos platesnę auditoriją. Tinklaraštyje norime publikuoti ir atvirus kitų galerijų kvietimus, kad juos vienoje vietoje nesunkiai galėtų surasti menininkai, nes dabar kvietimai išsibarstę skirtingose interneto svetainėse ir jei kūrėjui nepavyksta jų surasti, jis praranda galimybes pristatyti savo darbus. Kirba idėja, kad galėtume būti ir erdve, galimybe menininkams parduoti savo kūrinius. Ne užsiimti jų prekyba, bet padėti jauniems kūrėjams atrasti klientus ar, atvirkščiai, klientams – kūrėjus.

J.R.: Planuojame organizuoti ir "Displėjų Nr. 2", personalines ir grupines menininkų parodas. Tęsime partnerystę su "Kaunas 2022", su kuriuo jau esame įgyvendinusios du sėkmingus projektus.

Kritiką ir kūrėją skiriančią takoskyrą neseniai peržengusi profesionali menotyrininkė jaučiasi vis drąsiau ir šįkart pristato intymių atsivėrimų projektą. Jame, pačios menininkės žodžiais, – jos dvasines būsenas, pakilimus ir nuosmukius atspindintys darbai. "Kaip ir būdinga ekspresionizmo stilistikai, aš atsiremiu į realybę ir ją performuoju pagal savo vidinį jausminį kompasą", – sako ji.

– Esate baigusi menotyrą. Kodėl nusprendėte pasukti tapytojos keliu? Ar nesunku atsiriboti nuo įgytos specialybės ir į savo kūrinius žvelgti ne iš profesinės, kritinės pusės, bet kaip kūrėjos ir laisvai pasiduoti įkvėpimui?

– Nepasakyčiau, kad tai buvo sąmoningas sprendimas. Pamenu, kad 2017 m. išgyvenau gilią emocinę krizę ir tapymas tuo metu tapo lyg paskutiniu šiaudu, kurio griebiausi. Tačiau dailė man nebuvo visiškai naujas dalykas, ji mane lydėjo nuo vaikystės, kartu su sese daug piešdavome. Nors mano išsilavinimas apima meno kritiką, tapydama sugebu atsiriboti nuo polinkio kritikuoti save. Prieš kelerius metus sau  pasakiau piešti taip, lyg niekas niekada nepamatytų. Toks mąstymo modelis man padėjo atsikratyti vidinio kritiko. Taip pat stengiuosi neprisirišti prie galutinio rezultato.

Menininko naudojama spalvų paletė išreiškia jo dvasines būsenas. Šiuo atveju mėlyna man asocijuojasi su melancholija, savirefleksija, polinkiu į savianalizę.

– Peržvelgus portretų seriją galima pastebėti, kad vieni tapyti ekspresyviau, laisviau, kiti labiau stilizuoti, dekonstruoti. Kas nulemia jų stilistiką?

– Iš esmės – emocinė būklė. Kūriniuose tai ryškiai atsispindi. Kuo sudėtingesnis jausminis kontekstas, tuo ekspresyvesni, nervingesni potėpiai, ryškesni spalviniai kontrastai. Tapybos pradžioje (2016–2017 m.) darbai buvo artimiausi ekspresionizmo stilistikai, juose dažnas pajusdavo kažkokią tamsą ir skausmą. Palaipsniui tapyba kito, potėpiai darėsi lygesni, pats tapymo procesas trukdavo ilgiau ir būdavo labiau meditatyvus. Pastaruoju metu mane vis labiau domina abstrahuotas peizažo žanras, kuriame ieškau įdomesnių formos sprendimų. Tačiau nors tapymo objektai kinta, išlieku artima impulsyviai meninei išraiškai, subjektyviam tikrovės interpretavimui.

Knyslius. 2019 m.

– Kūriniuose dominuoja įvairūs mėlyni atspalviai. Kuo remiatės ieškodama spalvinės išraiškos portretuose?

– Tapydama spalvas renkuosi intuityviai. Manau, kad menininko naudojama spalvų paletė išreiškia jo dvasines būsenas. Šiuo atveju mėlyna man asocijuojasi su melancholija, savirefleksija, polinkiu į savianalizę.

– Daugumoje portretų galima įžvelgti autoportreto užuomazgų. Ar portretas tampa savęs suvokimo erdve? Galbūt fiksuojate savo būsenas, emocijas?

– Nors esu nutapiusi tik vieną savo autoportretą, pastebiu, kad kuriami personažai turi panašumo į mane. Kiekvienas mano darbas kupinas manęs, pripildytas dvasinių būsenų, pakilimų ir nuosmukių. Kaip ir būdinga ekspresionizmo stilistikai, aš atsiremiu į realybę ir ją performuoju pagal savo vidinį jausminį kompasą.

Ant drobės aš šoku. 2019 m.

– Parodos pavadinimas "Savęs rekonstrukcija" – lyg nuoroda žiūrovui, kad susipažinsime su jūsų vidinėmis patirtimis. Nebijote atsiduoti į žiūrovo rankas?

– Kūryboje nejaučiu baimės būti pažeidžiama. Man tai proga atsiverti, papasakoti daugiau apie save ir tai, kaip suvokiu mane supančią aplinką. Žinau, kad nuomonės apie mano darbus gali labai skirtis. Vieniems mano tapyba sukelia neigiamus jausmus, o kiti, priešingai, juose mato pozityvumą ir žaismingumą. Leidžiu žiūrovui būti savimi ir mokausi priimti įvairias nuomones. Taip pati dvasiškai augu.

Kas? A.Bričkutės paroda "Savęs rekonstrukcija".

Kur? "IRGI galerijoje".

Kada? Iki vasario 28 d.

Nors galerija virtualioji, jos įkurtuvių šventė vyks gyvai šiandien vakare, Kauno menininkų namų Vasaros terasoje. Renginio metu bus pristatyta galerija, pirmoji paroda "Displėjus nr. 1" ir joje dalyvaujantys menininkai.

Kokia gi ta "IRGI galerija"? Kuo tradicinė, o kuo – visai kitokia nei įprastos? Apie tai – pokalbis su koncepcijos sumanytojomis ir galerijos įkūrėjomis Karolina Latvyte-Bibiano (K.L.-B.) ir Judita Ragauskaite (J.R.) kalbame apie dvigubą galerijos veiklos vystymo formatą, tikslus ir siekius.

– "IRGI galerijoje" bus pristatomi startuojantys menininkai ir jų kūryba. Įvardijimą "startuojantis menininkas" apibrėžia amžiaus limitas ar kūrybinės veiklos stažas?

Norime, kad menininkai turėtų galimybę ir susipažinti, pabendrauti gyvai, todėl, nors galerija virtuali, organizuosime gyvus parodų pristatymus bei kitus renginius.

K.L.-B. ir J.R.: Mums pačioms apsibrėžti, kas yra "startuojantis menininkas" buvo iššūkis. Pradžioje galvojome nustatyti 18–30 m. amžiaus ribą, tačiau po ilgų diskusijų nusprendėme, kad nenorime menininkų įsprausti į rėmus, todėl akcentuojame kūrybinį stažą. Norime padrąsinti tuos užsislėpusius menininkus, kūrėjus, kurie dažnai kuria sau ir nebūna pastebėti. Karjeros pradžioje gali būti nedrąsu patiems kreiptis į galerijas, todėl pristatyti savo darbus "IRGI galerijoje" norintys menininkai gali registruotis patys arba juos gali rekomenduoti draugai, dėstytojai, kolegos. Ieškome šiuolaikiškų ir inovatyvių kūrėjų, kurie dar nėra visiškai įsitraukę į visuomeninę kultūrinę, meninę veiklą.

– Ar Kauno meno lauke pastebite, kad startuojantys menininkai sunkiau, lėčiau integruojasi į aktyvų miesto meninį vyksmą ir todėl nusprendėte būti juos palaikančia platforma?

(K.L.-B.): Galerijos idėja kilo iš asmeninės patirties, nes Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete esu baigusi tapybos specialybę. Mane supa daugybė kūrybingų žmonių, kurie dažnai kuria tik sau. Siunčiu jiems įvairius kvietimus pildyti paraiškas dėl parodų, meninių stipendijų, skatinu juos veikti, bet dauguma dažnai nepasitiki savimi, kažko laukia. Čia akmuo ir į mano pačios daržą. Sunku įsilieti į jau susiformavusią bendruomenę. Šių metų pavasarį, kai gavau stipendiją šios galerijos veiklai įgyvendinti, be galo džiaugiausi. O kad būtų drąsiau pradėti naują veiklą – pakviečiau prisijungti Juditą.

(J.R.): Man šis projektas taip pat labai artimas asmeniškai. Sunku yra ir kurti, ir save reprezentuoti. Nepakanka prisistatyti ir būti aktyviam tik socialiniuose tinkluose. Ten tikrai daug galimybių, bet nemažiau svarbu yra dalyvauti įvairiuose skelbiamuose konkursuose, būti aktyviems parodose. "IRGI galerija" gali tapti erdve ne tik meno mėgėjams atrasti naujus talentus, bet ir patiems kūrėjams turėti erdvę, platformą, kurioje kokybiškai ir unikaliai eksponuojami jų darbai.

– Ar ketinate burti savo menininkų ratą ir rūpintis jame esančių kūrėjų kūrybos sklaida? Ar vis ieškosite naujų, nežinomų menininkų?

(K.L.-B. ir J.R.): Startuojančius menininkus gali būti sunku pastebėti, jeigu jie dar nerado savo kelio į meno pasaulį. Mes labai norime juos atrasti ir suteikti platformą prisistatyti. Šiuo metu planuojame rengti tris displėjus (mūsų kuruotas virtualiąsias parodas) per metus, o likusį laiką ketiname erdvę užleisti personalinėms parodoms ar kitiems renginiams. Į mūsų organizuojamus displėjus galima registruotis ar registruoti kitus, visus metus, o mes tarp šių registracijų ieškosime menininkų, kuriuos kviesime pristatyti savo kūrybą galerijoje. Tokiu principu kuravome ir "Displėjų nr. 1". Labai norime, kad menininkai turėtų galimybę ir susipažinti, pabendrauti gyvai, todėl, nors galerija virtualioji, organizuosime gyvus parodų pristatymus ir kitus renginius. Tokiu būdu norime suburti gyvybingą ir atvirą menininkų bendruomenę.

– Bendradarbiausite tik su kūrėjais iš Kauno? Ar esate apsibrėžusios kokiomis medijomis kuriantiems autoriams atstovausite?

(K.L.-B. ir J.R.): Pirmojoje parodoje nusprendėme pristatyti tik kūrėjus iš Kauno. Bandome atrasti savo veiklos formatą, todėl vėliau planuojame įtraukti ne tik kauniečius. Norime bendradarbiauti su visos Lietuvos kūrėjais. Esame atviros įvairioms medijoms, sieksime sukurti daugiadisciplininę platformą atvirą visiems.

– Pagrindinė jūsų įkurtos "IRGI galerijos" veikla bus koncentruota virtualiojoje erdvėje, tačiau kiekvieną virtualiąją parodą lydės jas pristatantys gyvi atidarymai skirtingose miesto kultūrinėse erdvėse. Kodėl pasirinkote būtent tokį – dvigubą – galerijos veiklos formatą?

(K.L.-B. ir J.R.): Menams, kad ir kokios disciplinos tai būtų, reikia atviro bendravimo su žiūrovu. Mūsų galerijos tikslas yra eksponuoti darbus, sukurti platformą, kurioje menininkams padėtume atsiskleisti, reprezentuoti save. Tačiau norime ir gyvo kontakto, kad žiūrovai susipažintų su menininkais, o menininkai – vieni su kitais.

– Pirmoji grupinė paroda "Displėjus nr. 1" bus atveriama lankytojams www.irgigalerija.lt platformoje rugsėjo 8-ąją, o jos atidarymo renginys vyks Kauno menininkų namų Vasaros terasoje. Atidarymo metu pristatysite galeriją, pirmąją parodą ir joje dalyvaujančius menininkus. Renginys truks tik vieną vakarą, tačiau paroda virtualiojoje erdvėje bus pasiekiama ilgesnį laiką?

(K.L.-B. ir J.R.): Tai bus mūsų pirmasis prisistatymas derinant virtualiąją ir realiąją erdves. Gidas Algis Grigas ves ekskursiją po virtualiąją parodą, padės menininkams ir žiūrovams atrasti vieniems kitus. Nors tai tik vienos dienos renginys, paroda virtualiojoje erdvėje išliks tol, kol gyvuos mūsų platforma. Nors puslapis keisis su kiekviena nauja paroda, visas jas planuojame kaupti savo archyve.

– Kokių menininkų kūrybą pristatyti pasirinkote pirmojoje galerijos parodoje? Ar jų kūrinius jungia bendras vardiklis, pavyzdžiui, tema, medija ar kt.?

(K.L.-B.): Pirmojoje parodoje dalyvauja aštuoni kūrėjai: Ieva Stankutė, Donata Griciutė-Jutkienė, Medeinė Revuckaitė, Vytautas Paplauskas, Kaunas Vaporwave, Sandra Kvilytė, Samanta Augutė ir aš – Karolina Latvytė-Bibiano. Prieš rengiant parodą paskelbėme atvirą kvietimą, kurio metu tiek patys menininkai, tiek įvairios kultūros institucijos galėjo pasiūlyti startuojančius menininkus mūsų projektui. Gavome nemažai pasiūlymų, todėl mūsų tikslas buvo sukurti dinamišką ekspoziciją. "Displėjuje nr.1" pristatysime labai skirtingus, įvairių sričių menininkus, kuriuos, mūsų manymu, vienija tai, kad jie drąsiai eksperimentuoja tiek technikomis, tiek pasirinktomis temomis ir savo darbais kelia aktualius klausimus.

Kas? „IRGI galerija“ pristatymas.

Kada? rugsėjo 8 d. 18.30 val.

Kur? Kauno menininkų namų Vasaros terasoje.