Buvęs Baltarusijos kultūros ministras Pavelas Latuška teigė, kad dalis naujos informacijos gauta iš savų asmenų Baltarusijoje.

„Dalijamės papildomais įrodymais, kad A. Lukašenka, būdamas vadinamosios Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės vadovu, tiesiogiai dalyvavo neteisėtai deportuojant ukrainiečių vaikus į Baltarusiją“, – prie Teismo būstinės Hagoje naujienų agentūrai AP sakė buvęs ministras.

Anot jo, dosjė taip pat yra įrodymų ir anksčiau nežinotų faktų apie įvairių Baltarusijos ir Rusijos organizacijų, taip pat jų vadovų ir narių dalyvavimą neteisėtai deportuojant ukrainiečių vaikus į Baltarusiją, be to, pateikiama išsamesnės informacijos apie ukrainiečių vaikų perauklėjimo programą valstybinėje stovykloje, siekiant pakeisti vaikų mentalitetą pagal rusiškus naratyvus pasauliui.

P. Latuška teigė, kad dosjė taip pat nurodyti 37 ukrainiečių vaikų, neteisėtai perkeltų iš Ukrainos į Baltarusiją, asmens duomenys.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija antradienį komentarų nepateikė.

Birželį P. Latuška pateikė teismui informacijos, kuri, jo teigimu, rodė, kad daugiau kaip 2,1 tūkst. ukrainiečių vaikų iš mažiausiai 15 Rusijos okupuotų Ukrainos miestų A. Lukašenkai pritarus buvo prievarta išvežti į Baltarusiją.

A. Lukašenka atmetė šiuos kaltinimus kaip beprotybę, teigdamas, jog Baltarusija laikinai priglaudė vaikus, kad padėtų jiems atsigauti nuo karo sukeltos traumos.

TBT savo ruožtu atlieka Ukrainoje įvykdytų nusikaltimų tyrimą.

Kovą teismas išdavė arešto orderius Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo vaiko teisių įgaliotinei Marijai Lvovai-Belovai. Hagos teisėjai teigė nustatę pagrįstų priežasčių manyti, kad jie abu yra atsakingi už karo nusikaltimus – neteisėtą vaikų deportaciją ir neteisėtą jų perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusiją. Maskva šiuos kaltinimus atmetė.

P. Latuška buvo priverstas išvykti iš Baltarusijos dėl šios šalies valdžios spaudimo po to, kai A. Lukašenka buvo paskelbtas 2020-ųjų rinkimų, kuriuos opozicija ir Vakarai pasmerkė kaip suklastotus, laimėtoju. Dabar P. Latuška gyvena Lenkijoje.

Vilniaus apygardos teismas prieš metus išteisino kaltinamuosius didelio atgarsio sulaukusioje „MG grupės“ politinės korupcijos byloje, kurioje kaltinimai dėl papirkimų ir prekybos poveikiu buvo pareikšti buvusiam koncerno viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui.

Kyšininkavimu byloje buvo kaltinami buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, buvęs šios partijos narys Šarūnas Gustainis ir parlamentaras, Darbo frakcijos narys Vytautas Gapšys. Eksliberalas Gintaras Steponavičius buvo kaltinamas piktnaudžiavimu, nesant kyšininkavimo požymių.

Teismas taip pat išteisino kaip juridinius asmenis kaltintus „MG grupę“, anksčiau besivadinusią „MG Baltic“, Liberalų sąjūdį ir Darbo partiją.

EBPO ekspertų vertinime nurodoma, jog „Masiulio/MG Baltic Group byloje tapo aišku, kad įrodymo standartas su korupcija susijusiose bylose išlieka iššūkiu, kuris gali apsunkinti efektyvų baudžiamąjį persekiojimą ir bendrą Lietuvos progresą kovojant su korupcija“.

Organizacijos vertinimu, problema „toli gražu nėra išspręsta“, nes skiriasi Lietuvos institucijų požiūris į šią situaciją bei jos įtaką reikšmingoms byloms.

Kaltinamuosius išteisinęs Vilniaus apygardos teismas nusprendė, jog surinktų įrodymų nepakanka įrodyti, jog E. Masiulis paėmė pinigus už veikimą „MG grupės“ interesais.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2016 metų gegužės 10 dieną R. Kurlianskio perduoti pinigai E. Masiuliui yra paskola, o alkoholio butelis – dovana, bet ne kyšis.

EBPO pažymi, kad Lietuvos institucijų pozicijos šiuo klausimu išsiskyrė.

Lietuvos institucijos pažymėjo, kad griežtas įrodymų vertinimas teismuose, drauge su sunkumais įrodinėjant tyčią, trukdė sėkmingam baudžiamajam persekiojimui.

„Viena vertus, Lietuvos institucijos pažymėjo, kad griežtas įrodymų vertinimas teismuose, drauge su sunkumais įrodinėjant tyčią, trukdė sėkmingam baudžiamajam persekiojimui. (...) Kita vertus, kita sprendimų priėmėjų grupė laikėsi nuomonės, jog baudžiamasis įstatymas ir procedūra, kaip ir teismų praktika dėl įrodinėjimo, yra nuoseklūs ir geri tokie, kokie yra“, – teigiama EBPO ataskaitoje.

„Be to, jie vertino, jog pastarieji baudžiamojo persekiojimo korupcijos bylose sunkumai buvo nulemti detalus ir nešališko aplinkybių tyrimo byloje bei atitiko įstatymą“, – priduriama joje.

Vis dėlto problema, pasak ataskaitos, išlieka, ir paveikia „nedidelę, tačiau svarbią tyrimų dalį“.

EBPO teigimu, Lietuva galėtų apsvarstyti galimybę atlikti esamos teismų praktikos analizę ir nustatyti, su kokiais sunkumais susiduria teisėsaugos institucijos.

Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos teismai turi plačią diskreciją formuojant standartus įrodymams per savo praktiką. Taip pat siūloma rengti teisėjų mokymus apie proporcingas sankcijas už su korupcija susijusius nusikaltimus.

EBPO vertinimu, efektyvesniam baudimui už korupcinius nusikaltimus trukdo ir galiojantys Baudžiamojo kodekso ribojimai, kad už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik vienos rūšies bausmė. Tai lemia, jog nuosprendžiuose dėl korupcijos negali būti derinamas laisvės atėmimas ir baudos.

„Teismas turi pasirinkti vieną iš dviejų sankcijų rūšių, net ir tuo atveju, kai laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas“, – rašoma ataskaitoje.

Taip pat pastebima, jog tais „nedaugeliu atvejų“, kai skiriamos baudos, jos būna gerokai mažesnės už vidurkį, „kas kelia susirūpinimą dėl veiksmingo, proporcingo ir atgrasančio sankcijų vykdymo“.

„Mes pasisakome už bendrą incidento dėl raketos Lenkijoje tyrimą. Esame pasirengę perduoti įrodymus apie turimus Rusijos pėdsakus. Iš mūsų partnerių tikimės informacijos, kuria remiantis buvo padaryta išvada, kad tai – Ukrainos oro gynybos raketa“, – socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas anksčiau trečiadienį pareiškė, kad dviejų gyvybių pareikalavęs sprogimas Lenkijoje tikriausiai įvyko dėl ukrainiečių priešlėktuvinės ugnies, tačiau „didžiausia atsakomybė“ už tai tenka Rusijai.

Pastaroji neigia esanti kaip nors susijusi su antradienio incidentu.

„Vidaus reikalų ministerija ir policija turėtų visuomenei pateikti argumentuotus atsakymus į mestus kaltinimus. Prezidento manymu, Vidaus reikalų ministrė turėtų kaip galima greičiau argumentuotai atsakyti į jai mestus kaltinimus, nes nuo to priklauso ir piliečių pasitikėjimas vidaus reikalų sistemos pareigūnais“, – komentare BNS nurodė Prezidentūros komunikacijos grupė.

Anot šalies vadovo atstovų, G. Nausėda neturi įgaliojimų vertinti pareigūnų atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo, ypač remiantis atskirais interviu ar pasisakymais.

„Jei pareigūnas mano, jog yra atleistas nepagrįstai ar neteisėtai arba prieš jį buvo imtasi kitų neteisėtų veiksmų, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas teisminiu keliu“, – nurodo Prezidentūra.

VST palikęs jos vadovas R. Pocius interviu naujienų portalui „Delfi“ pareiškė, jog ministrė Agnė Bilotaitė per riaušes prie Seimo delsė priimti sprendimus. Jo teigimu, po šio įvykio santykiai su ministre tapo įtempti, jis ne kartą sulaukė raginimų trauktis.

Vidaus reikalų ministerija savo ruožtu pranešė, jog savo pareiškimais buvęs VST vadas bando pridengti savo melagingą informacijos teikimą, nebuvimą darbo vietoje ir nepasiekiamumą.

Spalio pradžioje prokuratūra baigė ikiteisminį tyrimą riaušių prie Seimo byloje. Anot Prezidentūros, teisinis riaušių vertinimas, atlikti pareigūnų veiksmai „irgi galimai bus teisme šios bylos tyrimo objektas ir gali būti reikšmingi vertinant bylos aplinkybes bei atsakomybę“.

Apie 5 tūkst. žmonių pernai rugpjūtį buvo susirinkę prie Seimo Vilniuje išreikšti nepritarimą Vyriausybės planuojamiems ribojimams, skirtiems imuniteto nuo koronaviruso neturintiems ir nesitestuojantiems žmonėms.

Pasibaigus Seimo posėdžiui dalis protestuotojų užtvėrė išėjimus iš parlamento rūmų bei išvažiavimą iš vidinio Seimo kiemo. Pareigūnams ėmus juos atitraukti nuo pastato, kilo riaušės – į pareigūnus mėtyti buteliai, signalinės raketos, prieš protestuotojus panaudotos ašarinės dujos.

Kaip teigiama, autentiški vaizdai bepilote skraidykle nufotografuoti kovo 12-13 dienomis. Juos žiniasklaidai atsiuntė asmuo, nenorėjęs atskleisti savo duomenų, nes bijo dėl galimo nesaugumo.

Pasak CNN,  kovo 13-ąją Rusijos pajėgos pastebėtos vienoje Bučoje esančių gatvių sankryžoje. Greta karinės technikos matomi trys žmonių lavonai. Tai – tie patys kūnai, kurie vėliau užfiksuoti ir nuotraukose balandžio 1-ąją.

Kovo 12 dieną daugybė Rusijos karių ir jų karinių transporto priemonių pastebėtos prie namo minėtoje gatvėje. Ką jie ten veikė, neaišku. Tačiau kovo 13-ąją Rusijos karinė technika jau judėjo ta pačia gatve, tik joje jau gulėjo lavonai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą tvirtino, kad vaizdo įrašai ir palydovinės nuotraukos, kuriose matyti gyventojų kūnai Bučoje, yra netikri. Naujausios CNN turimos informacijos jie nepatvirtino ir šį kartą.

V. Putinas vizito į Maskvą atvykusiam Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui taip pat tikino, kad derybas su Ukraina sužlugdė teiginiai apie Rusijos pajėgų žiaurumus, įvykdytus Bučoje, netoli Kyjivo.

„Bučos kaime buvo įvykdyta provokacija, su kuria Rusijos kariuomenė neturi nieko bendra, – sakė Rusijos prezidentas. Mes žinome, kas parengė šią provokaciją, kokiomis priemonėmis ir kokie žmonės prie jos dirbo.“

„Nacionalinės prokuratūros Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija biuro Liublino skyrius perėmė tęsti  Varšuvos apygardos prokuratūros pradėtą ​​tyrimą dėl dalyvavimo organizuotoje nusikalstamoje grupuotėje, kurioje buvo ir Baltarusijos valdžios institucijų pareigūnų, neteisėto Lenkijos sienų kirtimo nusikaltimų bylose“, – antradienį pranešė prokuratūros spaudos tarnyba.

Prokurorai tyrimą atlieka kartu su Valstybės saugumo agentūra.

Nuo metų pradžios Lenkija registravo maždaug 1,2 tūkst. bandymų nelegaliai kristi jos sieną iš Baltarusijos.

Padėtis Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje komplikavosi 2021 metų lapkričio 8 dieną, kai prie sienos iš Baltarusijos pusės priartėjo keli tūkstančiai migrantų iš Artimųjų Rytų, norinčių patekti į Europos Sąjungą. ES valstybės nelegalią migraciją iš Baltarusijos vadina „hibridine Baltarusijos režimo agresija“.

Dėl migrantų krizės 2021 metais Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos pasienyje su Baltarusija buvo įvesta nepaprastoji padėtis, pradėta tiesti pjaunančios vielos užtvaras ir stiprinti sienų apsaugą, kad būtų sustabdytas nelegalių imigrantų srautas iš Baltarusijos teritorijos.

Lenkijos prokuratūra patikslino, kad byla buvo pradėta dėl Sirijos piliečių neteisėto Lenkijos sienos kirtimo atvejų 2021 metų rugsėjį. Migrantai savo parodymuose atskleidė įtariamą nelegalios migracijos schemą, susijusią su Jordanijos turistinėmis agentūromis, organizuojančiomis vadinamąsias „turistines keliones“ į Baltarusiją.

„Vienintelis jų (migrantų) tikslas buvo neteisėtai per Lenkijos teritoriją patekti į Vakarų Europos šalis, daugiausia į Vokietiją. Minėti asmenys taip pat pasakojo, kaip ši praktika buvo vykdoma jau Baltarusijos teritorijoje, įskaitant eilinius Baltarusijos piliečius ir valstybines funkcijas atliekančius asmenis“, – nurodė prokuratūra.

Lenkijos prokuratūros teigimu, Baltarusijos tarnybų darbuotojai turėjo organizuoti migrantų gabenimą į Baltarusijos teritoriją oro transportu, suteikti jiems turistines vizas ir organizuoti skrydžius. Baltarusijoje būdavo pasirūpinama jų apgyvendinimu ir maitinimu. Po to migrantai būdavo gabenami prie Lenkijos sienos, kad galėtų ją kirsti Baltarusijos kareivių nurodytoje atkarpoje.

Nacionalinė prokuratūra išskyrė tris pagrindines tyrimo sritis: agresyvūs veiksmai prieš Lenkiją, keliantys grėsmę jos suverenitetui ir politinei sistemai; tarptautinės nusikalstamos grupuotės, kurioje, be kita ko, buvo ir Baltarusijos valdžios pareigūnų, veikla, turint tikslą organizuoti neteisėtą sienos kirtimą ir siekiant gauti materialinės naudos; Baltarusijos pareigūnų dalyvavimas naikinant pasienio objektus, migrantų kurstymas pulti Lenkijos tarnybų darbuotojus ir naikinti turtą Lenkijos teritorijoje.

Klaipėdietė buvo nubausta 600 eurų bauda už tai, kad vairuodama automobilį „Ford“ kliudė šalia stovintį automobilį „Opel“, jį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešusi policijai.

Šį policijos nutarimą moteris apskundė apylinkės teismui, kuris, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad  objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių moters kaltę dėl pažeidimų, byloje nesurinkta, byloje nebuvo nustatyti jokie eismo įvykį matę liudytojai, o vienintelis moters kaltumo įrodymas buvo tas, kad policijos pareigūnui atvykus į vietą abu automobiliai stovėjo šalia ir ant jų esantys apgadinimai vizualiai sutapo.

Policija su tokiu teismo nutarimu nesutiko ir pateikė dėl jo apeliacinį skundą apygardos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė ir nurodė, kad administracinių nusižengimų padarymu kaltinta moteris nuo pat pradžių nuosekliai teigė, kad su eismo įvykiu ir apgadintais automobiliais nėra susijusi, kad administracinio nusižengimo dieną ji visą laiką buvo namie, niekur nevažiavo, jos mašina stovėjo kieme, o iš kiemo ji buvo išvažiavusi tik kitą dieną ir jau 12 val. dienos metu grįžo namo, pastatė automobilį tarp kitų automobilių ir nė vieno nekliudė. Apie eismo įvykį sužinojo dienos vakare iš policijos pareigūnų. Administracinio nusižengimo protokolą surašęs pareigūnas teigė, kad atvykęs į įvykio vietą apžiūrėjo apgadintą automobilį, šalia jo stovėjusį nusižengimą padariusios moters automobilį ir, neoficialiai pasikonsultavęs su eismo įvykių ekspertu, pagal nustatytus automobilių sugadinimus, jų aukštį ir pobūdį nusprendė, kad dėl eismo įvykio kalta automobilio „Ford“ vairuotoja.

Pasak apeliacinės instancijos teismo, remiantis šiais duomenimis ir į bylą pateiktomis automobilių apgadinimų fotonuotraukomis, daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiosios automobilis buvo apgadintas pažeidėjai vairuojant savo automobilį, nėra pakankamo pagrindo. Policija, nenustačiusi galimų eismo įvykio liudytojų, nesiėmė pakankamų priemonių surinkti kuo daugiau tyrimui reikšmingų duomenų (surasti po galimo automobilių kontakto galėjusias atskilti detales (dalis), nustatyti tikslią automobilių apgadinimų vietą ir kt.). Vieninteliai duomenys, kuriais vadovaudamasis policijos pareigūnas padarė išvadą, jog moteris kalta dėl eismo įvykio, buvo automobilių lokacija ir ant jų esantys apgadinimai. Be to, policijos nutarime taip pat pažymėta, kad pačios nukentėjusiosios neapdairus elgesys, kai ji‚ pastebėjusi savo automobilio sugadinimus, išvažiavo iš galimos eismo įvykio vietos ir policiją iškvietė tik po to, kai parsivežė vaikus, apsunkino įvykio tyrimą ir kartu galimybę dėl jos automobilio apgadinimo surinkti kuo daugiau įrodymų. Nukentėjusioji automobilio apgadinimą pastebėjo dar prieš važiuodama pasiimti vaikų, tačiau šalia stovėjusių kitų automobilių kieme nepastebėjo, o policiją dėl automobilio apgadinimo iškvietė tik grįžusi kartu su vaikais ir vyru, kai automobilį pastatė į tą pačią vietą, kur šalia buvo kaimynės automobilis.

Apygardos teismas pažymėjo, kad kaltu dėl nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik numanyti, jog teisės pažeidimas galbūt galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

„Mūsų turimi duomenys pakankamai aiškiai rodo, kad rusai iš tiesų mėgino paveikti rinkimus“, – sakė M. Zuckerbergas interviu portalui „Recode“.

„Aptikome tai 2015-ųjų viduryje ir informavome Federalinį tyrimų biurą. Vėliau tokį pat aktyvumą matėme ir 2016 metais, identifikavome kai kuriuos iš tų asmenų. Per rinkimus gavome tam tikros informacijos iš FTB, padėjusios mums susidaryti bendrą vaizdą. Jis matomas (specialiojo prokuroro Roberto) Muellerio (Roberto Miulerio) dokumente, paskelbtame praėjusią savaitę. Tai – dalis mūsų radinių“, – kalbėjo „Facebook“ vadovas.

Praėjusią savaitę JAV generalinio prokuroro pavaduotojas Rodas Rosensteinas (Rodas Rouzensteinas) paskelbė, kad dvylikai Rusijos žvalgybos pareigūnų buvo pareikšti kaltinimai organizavus įsilaužimus į Demokratų partijos kandidatės Hillary Clinton (Hilari Klinton) kampanijos elektroninio pašto serverius per 2016 metų prezidento rinkimų kampaniją.

Kaltinimus parengė specialusis prokuroras R. Muelleris – buvęs FTB direktorius, šiuo metu tiriantis numanomą Rusijos kišimąsi į 2016 metų rinkimus. Jis, be kita ko, aiškinasi, ar kas nors iš Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) kampanijos vadovų buvo susimokęs su Maskva, kad pakreiptų rinkimus respublikonų kandidato naudai.

29 puslapių kaltinamajame akte sakoma, kad Rusijos karinės žvalgybos agentūra GRU vykdė „didelio masto kibernetines operacijas“, siekdama pavogti H. Clinton kampanijos ir Demokratų partijos dokumentus bei elektroninius laiškus.

Pasak M. Zuckerbergo, būta ir kitos kišimosi į rinkimus krypties, „kurią vėlokai pastebėjome“. Jis paaiškino turįs galvoje Interneto tyrimų agentūrą, sukūrusią feisbuke fiktyvių paskyrų tinklą melagingai informacijai skleisti.

2018 metų kovą JAV Iždo departamentas į su Rusija siejamų fizinių ir juridinių asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąrašus papildomai įtraukė 14 žmonių ir vieną organizaciją. „Juoduosiuose sąrašuose“ atsidūrė ir Interneto tyrimų agentūra iš Sankt Peterburgo, kurios darbuotojai, manoma, mėgino paveikti 2016 metų JAV prezidento rinkimus, taip pat virtinė Rusijos karinės žvalgybos agentūros GRU darbuotojų.

Tirdami bylas, privatūs detektyvai pasitelkia ne tik įvairius šiuolaikinius „stebuklus“, tokius, kaip narkotines medžiagas ant daiktų aptinkantys testai, bet ir kūrybiškumą, kuris šiame darbe – būtinas. Tuo įsitikinęs privatus detektyvas Olegas Rimanas. Pasak jo, ieškant informacijos, jam yra tekę apsimesti mergina, o jo kolegei – net raustis po šiukšlyną.

„Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. […] Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne?“ – svarsto O. Rimanas.

Apie detektyvo darbo ypatumus jį kalbina LRT OPUS laidų vedėjas Richardas Jonaitis ir LRT.lt portalo žurnalistė Goda Raibytė.

R. Jonaitis: Buvimas detektyvu ir darbas kriminalinėje policijoje – ar šie du dalykai susiję?

O. Rimanas: Be abejo, jie susiję tiesiogiai, nes, mano manymu, žmogus be panašaus darbo patirties negalėtų teikti privataus detektyvo paslaugų. […]

R. Jonaitis: Kaip persipina šios dvi profesijos?

O. Rimanas: Jei teisėsauga atlieka tyrimus valstybės vardu, tai privatūs detektyvai dažniausiai atlieka privačius tyrimus kliento užsakymu. Bet tie tyrimai yra labai panašūs, kartais – tokie pat, o kartais – net platesni, nes teisėsauga ne visose srityse klientui gali padėti. [...]

Tai yra toks darbas, kur tikrai reikia turėti patirties teisėsaugos srityje, reikia turėti teisinį išsilavinimą ir, žinoma, gyvenimo patirties. Reikia turėti to kūrybiškumo, kurio turėtų turėti kriminalinės policijos pareigūnai. Ne visa policija, bet kriminalinė policija turėtų turėti panašių tarnybų, kur tiriami sunkūs nusikaltimai, kur vykdoma dingusių be žinios žmonių paieška ir t. t. Taigi tie darbai yra panašūs, bet, žinoma, ir skirtumų yra labai daug.

R. Jonaitis: Tai Jūs, detektyvai, esate kaip džiazo muzikantai, lyginant su kriminalinės policijos atstovais, kurie yra kaip akademinio roko atstovai. Jūs daugiau džiazuojantys, daugiau improvizuojantys, turite daugiau laisvių ir greitų sprendimų?

O. Rimanas: Galime diskutuoti iki ryto, nes mūsų sprendimai, iki sausio mėnesio nesant įstatymui, reglamentuojančiam šią veiklą, galėjo būti pasverti tik vadovaujantis kitais įstatymais, kitomis teisės normomis, nes reikėjo pačiam spręsti, [kaip elgtis] kad nepažeistum įstatymo. O teisėsaugos pareigūnai, be abejo, visada turėjo ir turės įstatymus, nuostatus ir t. t. Tad jų veikla yra aiškesnė.

G. Raibytė: Paminėjote detektyvų veiklą reglamentuojantį įstatymą, kuris buvo priimtas tik šių metų balandį. Tai kaip detektyvai dirbo iki tol?

O. Rimanas: Šis įstatymas gal ir nepalengvins [mūsų darbo], kai kur – jį pasunkins, o kai kur įneš ir teisinio absurdo, kurį, deja, reikės tvarkyti po sausio mėnesio. [...]

Lietuvoje yra pakankamai įstatymų, kurių normų žinojimas detektyvams leido dirbti. Tai yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymas. Ten yra normos, skirtos ir kiekvienam asmeniui, [nurodoma] ką jis gali daryti, rinkdamas informaciją. Tai yra pagrindinis mūsų šalies dokumentas – Konstitucija. Pavartykite – labai trumpa knyga, bet ten labai daug aprašyta, ką [žmogus] gali ir ko negali.

G. Raibytė: Iš tiesų tai – labai įdomu. Bet ar tai nereiškia, kad beveik bet kuris žmogus galėjo tapti detektyvu?

O. Rimanas: Pasivadinti gali bet kas – ir profesoriumi, ir detektyvu, bet ar […] žmonės pas jį eis, ar jis turės galimybę jiems padėti, tai jau yra kitas klausimas.

Nors realiai – taip, kiekvienas galėjo [tapti detektyvu], bet iš tikrųjų jų buvo ne tiek ir daug – tų tikrųjų, kurie teikė paslaugas, kurie yra žinomi, kuriuos surasi, tarkime, pasinaudojęs paieškos sistema „Google“. Kai kurie detektyvai buvo be adreso, kur juos surasti, [nurodytas] tik telefonas ir vienkartinė išankstinio mokėjimo kortelė. Tai tokie ir detektyvai... Aš pats su jais nebendrauju ir [kitiems] nepatarčiau bendrauti.

R. Jonaitis: Kokius filmus Jūs žiūrite? Ar žiūrite kriminalinius filmus ir visą laiką kankinatės, bandote išspręsti tam tikras užduotis?

O. Rimanas: Uždavėte įdomų klausimą. Kadangi detektyvas turi būti kūrybiškas žmogus, kaip ir kriminalinės policijos pareigūnas, be to neįsivaizduoju nei buvusio savo darbo, nei dabartinio.

Ta kūryba […] yra susijusi su iliuzija, su magija. Esu vienas iš Lietuvos iliuzionistų klubo narių. Kai ten žiūrovai užduoda klausimą, kokios triukų paslaptys, aš atsakau – atsipalaiduokite, pailsėkite, nereikia galvoti apie triuko paslaptį.

Taigi, ir žiūrint filmus, yra reta galimybė atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti, įsitraukti į tai. Ne tu ten viską organizuoji, o kažkas kitas už tave, tu tik žiūri. O gal kartais ir iš filmų patirties gali pasisemti.

G. Raibytė: Norėčiau paklausti apie žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Kaip detektyvai laviruoja šiuo klausimu? Kaip nepažeidžiate privataus žmogaus gyvenimo?

O. Rimanas: Jie laviruoja taip, kaip laviruos ir po įstatymo priėmimo. Deja, įstatymas neišsprendžia šios problemos. Profesiją mes lyg ir įteisiname. Iki tol, kaip kai kurie oponentai sako, tokios profesijos nebuvo, nors Statistikos departamente pagal veiklų klasifikatorių ji iš esmės buvo. Ir visame pasaulyje ji buvo. O, jei prisiminsime Allaną J. Pinkertoną arba kitus pasaulinio masto privačius detektyvus, tai šiai veiklai jau – du šimtai metų.

Šiuo atveju blogybė yra, kad turi laviruoti. Jei įstatymas atsirado, turi jau ne laviruoti, o tiksliai žinoti, kaip veikti, teisėtai suteikti klientui paslaugas, nepažeisti įstatymų. […] Proporcingumas tarp privataus detektyvo galimybių, jo teisių, pareigų ir draudimų yra neišspręstas.

O anksčiau taip ir buvo – pats detektyvas turėjo nuspręsti, kad tų ribų neperžengtų. Klasikinis pavyzdys – kai šneka apie privačius detektyvus, visi įsivaizduoja, kad jie tik neištikimybę ir tiria, kitų tyrimų neatlieka. Tai – klaidinga nuomonė.

R. Jonaitis: O koks tokių tyrimų procentas?

O. Rimanas: Pas mus svetainėje yra nurodyta apie 15 paslaugų, tai ši – tik viena iš jų. O tokių užsakymų – gal trečdalis. Tai palyginus yra nemažai.

R. Jonaitis: O kas daugiau užsakinėja tokias paslaugas – vyrai ar moterys?

O. Rimanas: Nėra skirtumo. Tai priklauso nuo žmogaus, o jis moteris ar vyras – nėra skirtumo. Būna ir taip, ir taip. Taigi Civilinis kodeksas tai leidžia. Net ne leidžia, o žmogus privalo surinkti įrodymus civilinei bylai […]. Tarp jų – ir įrodymus dėl neištikimybės, nes skyrybos galimos ne tik dėl smurto, o, tarkime, ir dėl neištikimybės.

G. Raibytė: Ir to nėra tik tuo atveju, kai yra pasirašoma priešvedybinė sutartis?

O. Rimanas: Jokiu būdu ne. Taigi sutuoktiniai vienas kitą privalo gerbti, tai – buvusio Šeimos kodekso principai. Dabar gi viskas – Civiliniame kodekse: gerbti, tausoti bendrą turtą, prižiūrėti vaikus ir t. t. Ir, kai viena iš šalių to nedaro, atsiranda bendrų teisių pažeidimas. Tada žmonės gali priimti sprendimą nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimo pagrindai išdėstyti šiame kodekse. Vienas iš tų pagrindų yra santuokos nutraukimas dėl neištikimybės. Bet kaip tai įrodyti? Teismui reikia pateikti įrodymus, kad tavo antra pusė – neištikima.

Tu pats turi tai padaryti. Policija tau nepadės, advokatai nepadės, antstoliai taip pat tiesiogiai nepadės […]. Na, žmonės kartais kreipiasi į advokatus, jie gali surašyti dokumentus, ieškinius. Bet pačių įrodymų surinkti jie negali. Tada jie suranda privačius detektyvus ir prašo pagalbos. Taip yra šiandien.

Kai nėra įsigaliojusio įstatymo, visada klientui sakome – žiūrėkite, gal pirmiausia pasamdykite advokatą, kuris eis į teismą, nes mes ten neisime, neteiksime įrodymų. [Reikia advokato] kuris supras, kokių įrodymų jam reikia, ir mes, dirbdami vienoje komandoje su advokatu ir klientu, tuos įrodymus bandysime surinkti. Kitaip mes būsime apkaltinti teisme.

R. Jonaitis: Ar galite pasakyti, kokia yra Jūsų surinktų duomenų teisinė nauda ir vertė? Ar ji yra reali? Ar Jūsų įrodymai turi svorio?

O. Rimanas: Dažniausiai jie padeda, kai yra vaikų išlaikymo klausimas. Tai – įrodymai, kuriuos pateiks advokatas. Pavyzdžiui, nuotraukos, antstolių faktinio aplinkybių konstatavimo protokolai […].

Dėl privatumo pažeidimo klausimo – žurnalistai gali gatvėje filmuoti, žmogų netyčia [nufotografuoti] gatvėje. Ta nuotrauka gali kažkur atsirasti. Na, taip pat šiandien daro ir detektyvai.

Mes galvojome, kad įstatymas tą klausimą išspręs ir bus proporcija tarp žmogaus teisių į privatų gyvenimą apsaugos ir teisių suteikti paslaugą tam klientui, kurio teisės pažeistos. Mūsų manymu, tos proporcijos šis įstatymas nenustato.

R. Jonaitis: O kokia yra galimų tyrimų amplitudė – nuo ko iki ko? Dingę žmonės, dingusios brangenybės…?

O. Rimanas: Kaip ir minėjau, galime suteikti 15 paslaugų. Žinoma, [teikiamų paslaugų] įvairovė gali būti ir daug platesnė. […]

Gana dažnai yra dingęs žmogus, koks nors mūsų šalies gyventojas tose šalyse, kur jis suranda darbą: Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Jis dingo ten, o giminės – čia. Nėra ryšio, neatsako el. paštu, telefonas išjungtas. Dažnai [žmonės] kreipiasi dėl tokių atvejų. Tada pasitelkiame savo partnerius, kurių turime visame pasaulyje (na, ne kiekvienoje pasaulio šalyje, bet esame vienos kitos tarptautinės federacijos nariais). Per kolegas bandome tą klausimą spręsti. Žinoma, tai yra verslas, todėl tos paslaugos, deja, kainuoja.

R. Jonaitis: O ar nebūna entuziastų, kurie sako: „Aš, aš, aš noriu ištirti!“?

O. Rimanas: Iš tikrųjų kartais atliekame darbus dėl ko kito – be pinigų, be atlygio. Tai būna tokie tyrimai, kurie mums patiems įdomūs. Dažniausiai tai susiję su istorija, su Vilniaus, Lietuvos istorija. Būna ir tokių tyrimų.

Taip pat būna, […] [kad] ateina tėvai, dažnai – vienišos mamos. Jie verkia, ir mes turime būti ir psichologais. Jie nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku, kuris nekalba, neklauso. Jie įtaria, kad jis pradėjo vartoti narkotikus, bet negali jo pagauti už rankos. Tokiais atvejais siūlome konkrečias priemones dėl to vaiko aplinkos nustatymo, sykiu – ir dėl narkotinių medžiagų aptikimo. Net nematydami to vaiko, turėdami tik daiktus, kuriuos jis čiupinėjo, naudojame šiuolaikines technologijas. Yra Izraelio gamybos testų, kurie skirti nustatyti, ar ant tų daiktų yra narkotinių medžiagų mikrodalelių, o, jei yra, tai kokios jos. Yra tokių „stebuklų“.

R. Jonaitis: Vien žmogui palietus kažkokį daiktą?

O. Rimanas: Tai nėra ekspertizė. Tai nėra įrodymas, kad jis vartoja, bet tai įrodymas, kad jo aplinkoje yra narkotinės medžiagėlės. Ir tada jau galima [tirti toliau].

Bet tai nėra vien vaikų problemos. Kartais būna ir bohemos atstovų. Žmonės sako – mano žmona po koncerto kažkur užsilaiko, akys blizga, bet negaliu jos pričiupti, pagauti. Tai štai tokie atliekami tyrimai. Yra ir daugybė kitų, dabar jų visų spektrą sunku net išvardinti.

R. Jonaitis: Gal yra rezonansinių, žymių bylų, prie kurių Jūs esate prisidėjęs, kurias išaiškinote kaip detektyvas arba praeityje – kaip kriminalinės policijos atstovas?

O. Rimanas: […] Mūsų svetainėje yra surašyti mūsų credo. Jų yra penki. Vienas jų – mes išsaugome kliento konfidencialumą ir apskritai konfidencialumą. Taigi šiuo atveju konkrečių pavardžių, vardų, datų minėti neturiu teisės. Bet dėl garsių bylų – galiu pasakyti apie mūsų Seimo narės ponios Neringos Venckienės bylą. Teko dalyvauti, tiriant privačiai.

R. Jonaitis: Jūs išsiaiškinote, kad ji yra Čikagoje?

O. Rimanas: (Juokiasi.) Ne, tai gal kolegos policijoje [išsiaiškino] ar žurnalistai. […] Iš senesnių bylų – kunigo Ričardo Mikutavičiaus byla, paveikslų istorija. […]

Kad nebūtų klausimų, kuriai pusei atstovavome (tiems, kurie vykdė nusikaltimus, ar tiems, kurie norėjo juos pričiupti), musų kitas credo punktas – esame toje barikadų pusėje, kur yra visa teisėsauga, kur yra padorūs žmonės, bet ne toje, kur yra nusikalstamo pasaulio atstovai.

G. Raibytė: Kol nebuvo Jūsų veiklą reglamentuojančio įstatymo, tokios profesijos teoriškai nebuvo. Tai kaip Jus vertino teisėsaugos atstovai? Ar nežiūrėjo į Jus pašaipiai?

O. Rimanas: Na, tai yra kita problema. Tikėjome, kad ją išspręs įstatymas, kad būsime jų kolegos ar bendradarbiai. Nors ir patys esame iš ten (mano komandoje yra keli žmonės [iš tos srities], aš dirbau viename kriminalinės policijos padalinyje, kitas kolega – kitame), buvę kolegos, bet į mus žiūrėjo kreivai, ypač – vadovai. Jie žiūrėjo į mus tik kaip į informacijos surinkėjus, kaip į kažkokius nelegalus. Deja, taip buvo […].

G. Raibytė: O ar dabar teisėsaugos atstovai kreipiasi į Jus?

O. Rimanas: Teisėsaugos atstovai – ne, mes kreipiamės į teisėsaugos atstovus, kai klientas ateina pas mus ir prašo atlikti privatų tyrimą dėl nusikalstamos veiklos, kurios tyrimas dar vyksta teisėsaugoje. Tai yra mūsų pareiga –  perspėti teisėsaugos atstovą, kad yra toks klientas. Šiuo atveju konfidencialumas šiek toks ribotas.

Mes bendromis jėgomis galime padėti, nes teisėsaugos pareigūnas gal neturi laiko, noro, patirties, transporto, dar ko nors, o mes tai turime. Be to, už tai mums klientas dar moka pinigus. Ir į tai dažniausiai dar vis žiūrima taip: jūs – sau, mes – sau.

Mūsų praktikoje yra nemaža atvejų, kai patys surinkdavome medžiagą ir oficialiai perduodavome teisėsaugai, kad jie jau patys spręstų, ar jie mato kažką naudingo, ar nemato. Bet gyvas bendravimas – labai retas ir priklauso, deja, nuo asmenybių tų pareigūnų, vadovų kriminalinėje policijoje, kurie galbūt dar ir asmeniškai tave pažįsta, žino, kad nepakiši jiems kiaulės ir t. t. Taip bendradarbiavimas ir vyksta.

R. Jonaitis: Pavogtas prabangus automobilis ar apvogtas butas – ar Jūs sprendžiate tokius dalykus?

O. Rimanas: Automobiliai – tai ta sritis, į kurią nesikišame. Yra dar vienas mūsų credo punktas, kad kliento neklaidiname dėl vykdymo užsakymo perspektyvos ir rezultatų. Jei matome, kad mūsų dalyvavimas neatneš teigiamo rezultato, nesiimame tokio užsakymo.

Paprastas pavyzdys: tarkime, yra sodyba, kur išvežti dideli daiktai, kažkur yra kaimynų, policija priėmė iškvietimą, užfiksavo tai, o po to nutraukė tyrimą, sustabdė […]. Jei matome, kad yra galimybė [tai ištirti], be abejo, sudarome sutartėlę, gauname iš kliento įgaliojimą ir pakartojame visą tą darbą, kurį padarė, sakykime, policija. Be to, bandome padaryti daugiau, nors turime mažiau galimybių – tiek techninių, tiek teisinių. Ir einame, klausiame, žiūrime supirkimo punktuose, lombarduose ir t. t. Tai priklauso nuo turimo laiko, tos paslaugos biudžeto, vietovės ir t. t.

R. Jonaitis: Yra daugybė lombardų tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Ar nėra taip, kad kiekviename lombarde yra po įtartiną istorijėlę, kad tai yra terpė įtartinoms istorijėlėms užsimegzti?

O. Rimanas: Gal geriau pareigūnai atsakytų į šį klausimą. Tikrai yra. Tik tas, kurį paminėjau, yra ne Vilniaus miesto pavyzdys, nes Vilniuje patikrinti visus lombardus, supirktuves būtų fantastinis dalykas. Dabar jų yra ant kiekvieno kampo. Ir kas tau, kažkokiam detektyvui, atsakys į klausimą, ar jie turėjo tą daiktą. Tą daiktą senai pardavė, padarė versliuką, ir tikrai tikimybė maža, kad atsakys į tą klausimą. O jei daiktai supjaustyti – metalo krūvos, ir pats gali ten surasti.

Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. Na galvoju – super jūs, maniau, tokiais metodais neieškote įrodymų.

R. Jonaitis: O Jūs asmeniškai esate rausęsis po šiukšles?

O. Rimanas: Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne? Kad pasiektum rezultatą, reikėtų kažką padaryti.

G. Raibytė: Kai tiriate bylą ir nueinate pas žmogų, kaip Jūs jam prisistatote? Ar visai nepristatote?

O. Rimanas: Kai pas žmones einame, dažniausiai prisistatome. Kartais to prisistatymo nereikia, kai prie laiptinės sėdi močiutės ir žiūri į debesis. Jos ir taip atsakys, papasakos viską apie save, apie savo kaimynus, apie vaikus ir anūkus.

G. Raibytė: Ir kaip žmonės reaguoja, kai pasakote, kad esate detektyvas?

O. Rimanas: Mes vertiname pagal situaciją. Jei kažkam negalima sakyti, tai ir nesakome. Jei matome, kad galima, tai ir pasakome. Vertiname, kada tai daryti.

R. Jonaitis: Kuo yra tekę apsimesti? Pavyzdžiui, kai reikia kažką stebėti ir neišsiduoti, ar esate apsimetęs elektros stulpų taisytoju?

O. Rimanas: Galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai trūko merginos, buvau persirengęs mergina.

R. Jonaitis: O ar buvo kažkokių pavojų, ar teko pakliūti į pavojingas situacijas?

O. Rimanas: Teko, bet, kaip minėjau, dirbame su visa komanda, nes vienam – sudėtinga. O dėl didesnio pavojaus – jei policijos pareigūnai turi ginklą, tai mes turime ginklą savigynai, kurį, jei grės pavojus sveikatai, gyvybei, galėsime panaudoti.

Pavojų privačių detektyvų darbe yra nedaug. Tai daugiau – analitinis darbas, gyvas darbas, proto darbas. Dėl dabartinių technologijų dabar galima atlikti paslaugą ir neišeinant iš kabineto, nes yra toks informacijos šaltinis, kaip internetas. Ten gali viską surasti.