Toji mintis rašytojas įkvėpė sumanymui, kuris per metus buvo įgyvendintas. Šiais metais mugėje Irena ir Jolita jau pasirašinėjo bendrą savo romaną „Atgimusi melodija“.

Kurti atstumas netrukdė

Atstumas tarp Hamburgo, kur jau daugelį metų gyvena J. Herlyn, ir Alytaus, kur knygas rašo ir verčia I. Buivydaitė, bendram darbui nesutrukdė. Šiame technologijų amžiuje nesudėtinga dirbti kartu, jos sako ir pasakoja, kad romanas gimė mesendžerio žinutėse, elektroniniuose laiškuose, vaizdo susitikimuose, ginčuose ir diskusijose. Procesas buvęs kūrybingas ir smagus.

Romanas „Atgimusi melodija“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, skaitytojus įtraukia į jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones, jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Be jokios abejonės, ir meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų. Romano centre atsiduria dvi jaunystės draugės, kurios ryžtasi atverti savo praeities ir pamirštos draugystės duris.

Apie meilę su meile

„Trijų skirtingų kultūrų ir tų kultūrų meilės specifikos pavaizdavimas – graikiška, korėjietiška, daniška – suteikia kūriniui tam tikros egzotikos. Nekalbu apie lietuvišką specifiką“, – taip apie dviejų autorių romaną rašė anglistas, poetas ir eseistas Povilas Venta Kuprys.

Siužetinės linijos susipynusios, susivijusios į vieną tamprią juostą, joje daug logiškumo, nuoseklumo ir netikėtumo, posūkių, kurie byloja apie abiejų autorių siužetinių linijų pynimo aukštą meistriškumą. „Visas tas juostas apkabina jautrios meilės trapumas, nepasotinamas troškimas būti mylimam (mylimai) ir mylinčiam (mylinčiai). Erotinis pradmuo suteikia romanui jaunatviškumo, guvumo ir tam tikro tauraus grožio, vitališkumo, kaip kraujas suteikia kūnui tekančios gyvybės palaikymą. Nemylėti – tarsi negyventi, šmėsteli romane tiesiogiai neparašyta mintis“, – sako P. Venta Kuprys ir priduria, kad groti vienai fortepijonu yra viena, o grojimas dviese reikalauja sutelktumo, profesionalumo ir gebėjimų derinti kūrybines ambicijas.

Tikėtina, kad eilės bibliotekoje prie šios knygos bus ilgos – kas gi nenori skaityti apie meilę su meile?

Kūrė duetu

„Atgimusi melodija“ pirmą kartą suskambėjo skaitytojų sausakimšoje, didžiausioje šių metų Vilniaus knygų mugės salėje.

J. Herlyn pasakojo, kad mintis apie tai, jog būtent I. Buivydaitė galėtų užbaigti jos neužbaigtą romaną, atėjusi prieš keletą metų, kai rašytoja sunkiai sirgo. Tada ji pagalvojusi, kad Irenos rašymo stilius panašus, jos abi – romantikės.

Prieš metus Vilniaus knygų mugėje juokais pasidalijusi savo idėja, Jolita sulaukė panašaus Irenos atsakymo: „Ir aš taip pat galvojau – norėčiau, kad būtent tu baigtum mano knygą.“

Romano centre atsiduria dvi jaunystės draugės, kurios ryžtasi atverti savo praeities ir pamirštos draugystės duris.

Šiandien šioje istorijoje visi gyvi, gyvos ir knygos herojės – dvi jaunystės draugės, kurias išskyrė likimas. Viena atsidūrė Kopenhagoje, kita liko Lietuvoje.

„Su Irena sutarėme: ji – melodramų karalienė, jai svarbu jausmai, man – kad žmonės sužinotų apie kitas šalis, jų autentiką, įgytų naujų žinių. Taigi, nusprendėme vieną heroję išsiųsti į Korėją, juo labiau kad ir Irena šioje šalyje yra buvusi. Turiu pasakyti, kad būtent čia yra nemažai painiavos – atrodo, kad daug keliauju aš, o išties tai Irena aplankiusi daugybę šalių“, – pasakojo J. Herlyn.

Painiavos „Atgimusioje melodijoje“ gali būti ir daugiau: atskirti, kuri rašytoja parašė kurią dalį, sunkiai įmanoma. Netgi I. Buvydaitės visų knygų pirmoji skaitytoja – jos sesuo – negalėjo to padaryti.

Rašydamos romaną abi autorės iškart pasiskirstė vaidmenimis ir išsiaiškino, kas joms svarbu. Be abejo, ginčijosi jos irgi. „Pavyzdžiui, Irena paprašė, kad išbraukčiau sakinį, kur senelė Florentina, meno istorijos dėstytoja, aiškina savo anūkei, kad blondinės jau senovės Graikijoje buvo labiau vertinamos nei tamsiaplaukės, todėl moterys visais įmanomais būdais šviesindavosi plaukus, o veiksmingiausia priemone buvo laikomos viduriuojančių kūdikių išmatos, jas netgi pardavinėdavo turguje, – pasakoja J. Herlyn. – Irenai toks faktas, net jei ir įdomus, pasirodė labai neromantiškas ir trikdantis. Tad romane jo nebeliko.“

Svarbiausia, kad rašydamos bendrą knygą autorės nesusipyko. „Beveik visada mudvi pasiekdavome kompromisą, susitardavome, – pasakoja Irena, o Jolita priduria, kad skirtingumai romanui suteikė spalvų. „Irena parašydavo, o aš verkdavau paskaičiusi. Esu racionalesnė ir pragmatiškesnė nei ji“, – prisipažįsta ir priduria, kad avantiūra, į kurią netikėtai leidosi, pasiteisino.

Apie naują knygą, ženklus, savęs paieškas ir moterišką draugystę – pokalbis su knygos „Citrinmedžių vila“ autore.

– „Stebėk ženklus“ – užrašėte savo knygos įžangoje. Ar daug ženklų būta jūsų kelyje? Kokie ženklai lemia naujos knygos atsiradimą?

– „Stebėk ženklus“ – mano gyvenimo devizas. Ir tie ženklai būna patys įvairiausi. Pirmą kartą ištekėjau, nes susapnavau sapną apie pasaulio pabaigą, o ryte prabudus mane aplankė visa apimantis žinojimas, kuris vyriškis taps mano vyru! Nė nežinojau, ką su tuo žinojimu daryti. Tačiau, jei žinai, kad bus saulės užtemimas, ar gali ką pakeisti? Na, ne... (Šypsosi.) Taip priėmiau ir pirmąsias savo vedybas.

Mano gyvenimo kelyje tų ženklų tikrai būta ir daugiau. Galima sakyti – atsitiktinumai, bet kai jie kartojasi nuolat ir kartais net įkyriai, liežuvis nebeapsiverčia visa tai įvardyti tik tam tikrų aplinkybių nulemtais sutapimais. Kalbėdama su skeptikais nesiginčiju, kopijuodama Sokratą sakau: žinau, kad nieko nežinau, o patyliukais darau išvadas. Pavyzdžiui, jei išgirstu tam tikrą pavadinimą ar žodžių junginį iš skirtingų žmonių skirtinguose kontekstuose, žinau, kad man tai ženklas. Ženklas veikti.

Naujos knygos atsiradimą taip pat lemia ženklai. Aš juos vadinu sėklomis. Tai gali būti nugirsta frazė, pavyzdžiui, „Moterų sodas“ atsirado tada, kai prisiminiau vyro Šiaurės jūros saloje Helgolande pasakytus žodžius: „Šią salą vokiečiai su britais išmainė į Zanzibarą.“ Draugės laiškas – taip nutiko su „Gėdos vaiku“ ar atsiųsta nuotrauka. Būtent iš Toskanos Šv. Bartalomėjaus vienuolyno atsiųsta nuotrauka, kurioje matyti akmeninis herbas, o jame – ežiukas ir trys žvaigždės, tapo ženklu pradėti „Citrinmedžių vilą“.

Artimos: „Perėjusi savą išbandymų ir pamokų kelią, ji sugeba į pasaulį žvelgti atvira širdimi kaip vaikas“, – J. Herlyn žavisi Portugalijoje gyvenančia bičiule J. de Queiroz, kurios gyvenimo faktų atsirado naujojoje knygoje. / J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– „Citrinmedžių vila“ – itin romantiškas pavadinimas. Ar knygoje iš tiesų rasime romantikos?

– Kaipgi be romantikos? Juk daugelis moterų dėl to ir atsiverčia knygas, nes ilgisi jausmų. Kai įsiūbuoja savų aistrų vandenynas, jokios knygos nė motais. Žinau tai iš asmeninės patirties. Buvo laikas, kai emocijos tokiu fontanu kliokė, kad per kelerius metus nė vienos knygos neperskaičiau (juokiasi). Bandau prisiminti nors vieną romaną, kuriame nebūtų meilės, ir niekas į galvą nešauna. Be meilės linijos net detektyvai neapsieina.

Bandau prisiminti nors vieną romaną, kuriame nebūtų meilės, ir niekas į galvą nešauna. Be meilės linijos net detektyvai neapsieina.

– Knygą skiriate Portugalijoje gyvenančiai Jolantai de Queiroz. Kokia jūsų pažinties istorija?

– Įvairiais keliais žmonės ateina į mūsų gyvenimą. Jei pasakyčiau, kad susipažinau su Jolanta per „Facebook“, nepasakyčiau nieko. Nes net ir pažintis „Facebook“ turi savo priešistorę – Jolanta su vyru automobiliu keliavo po Italiją. Kai šis sugedo, ji kreipėsi į Italijos lietuvių grupę „Facebook“ prašydama pagalbos.

Skelbimą perskaitė Italijoje gyvenanti mano draugė Loreta. Padėti Jolantai ji nespėjo, nes jau buvo atsiradę pagalbininkų, bet mane draugė paragino peržvelgti Jolantos „Facebook“ įrašus, – pasirodėme jai kažkuo panašios. Peržvelgiau, spalvingos Jolantos nuotraukos iš moterų stovyklų Portugalijoje mane užbūrė. Kilo noras jose apsilankyti.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– „Kad įsimintum žmogų̨ visam gyvenimui, kartais pakanka ir poros valandų̨“, – rašote knygoje. Ar ir su Jolanta taip buvo?

– Tikrai taip ir buvo! Jolanta tiesiog spinduliuoja tykų džiugesį ir būties lengvumą. Ji pakeri savo gebėjimu nesinervinti ir kebliose situacijose ramiai reaguoti. Tačiau joje esama ir geros dozės valiūkiškumo, žaismingumo, o tai mane ypač žavi. Perėjusi savą išbandymų ir pamokų kelią, ji sugeba į pasaulį žvelgti atvira širdimi kaip vaikas. O kaip nuostabiai gamina valgyti! Po stovyklos Portugalijoje supratau, kad, jei namie kas taip gamintų, iškart galėčiau tapti vegetare.

Savo patirčių buvau taip įkvėpta, kad prikalbinau apsilankyti pas Jolantą ir savo vyrą. Mūsų vyrai rado bendrą kalbą kaip ir mes. Būdama su Jolanta jaučiu didžiulį energijos antplūdį. Man norisi šokti, dainuoti... Nė neįsivaizdavau, kad galima visą savaitę išbūti tokios džiaugsmingos būsenos, lyg pasaulyje neegzistuotų jokios tragedijos. Gal kas nors tai pavadintų bėgimu nuo realybės, bet man tai laikinas poilsis nuo mus supančių niūrių realijų, sustiprinantis, gydantis, pripildantis vilties ir šviesos.

– Kiek Jolantos gyvenimo istorijų atsirado jūsų knygoje? Įsivaizduoju, kad stovykloje radote tikrą moterų istorijų lobyną...

– Knygoje išties daug tikrų faktų iš Jolantos gyvenimo. Pradedant nuo vaikystėje keptų vaflių ir jų pardavinėjimo Palangos moterų pliaže iki savanorystės kartu su dukra našlaičių priegaudoje Indijoje. Ir jos dvasinių paieškų kelią, virsmus, eksperimentavimą su baimėmis nurašiau nuo jos lūpų.

Moterys Jolantos stovyklose išties atsiveria. Jų istorijų klausiausi net išsižiojusi. Kai rašiau knygą, ne vienai skambinau, kad patikslinčiau faktus, nes man norėjosi surašyti tikras patirtis, kad „Citrinmedžių vila“ ieškančioms savojo kelio moterims pasitarnautų ir kaip saviugdos vadovėlis.

– Ar Jolantos stovykla buvo pirmoji moterų stovykla jūsų gyvenime?

– Taip, pirmoji. Šiuo metu jau du kartus buvau jos organizuojamose stovyklose Portugalijoje ir vieną kartą – Tailande. Jolanta taip pat organizuoja moterų stovyklas Azorų salose.

Moterų stovyklose man įdomiausia buvo stebėti grupės dinamiką ir klausytis moterų pasakojimų. Pastebėjau, kad lietuvaitės, gyvenančios užsienyje, daug labiau išsiilgusios moteriškos draugystės ir pokalbių nei tos, kurios gyvena Lietuvoje. Abejoju, ar man pačiai Lietuvoje būtų šovusi mintis vykti į kokią nors moterų stovyklą. Labai vertinu laisvę, tad jogos treniruotes dažnai praleisdavau, meditacijose dalyvaudavau tik tada, kai jausdavau poreikį.

Tikriausiai būtent Jolantos tolerancija mane šiais atvejais labiausiai žavėjo. Kai viena iš moterų Jolantos paklausė: „O kodėl Jolita nemedituoja?“, Jolanta žaismingai numojo ranka ir atsakė: „Ai, jos visas gyvenimas – meditacija.“ O štai vietines įžymybes lankiau mielu noru, taigi, nuotykiai ir mistiniai nutikimai romane tikrai ne iš piršto laužti. Aš tiek fantazijos neturėčiau (juokiasi).

– Šiandien moteriškumas vertinamas itin dviprasmiškai – vieni jį garbina, kiti teigia, kad jis atgyvenęs, o moterys turi kur kas daugiau užduočių, nei būti tik moterimis. Koks jūsų požiūris? Ar moteriškumą ir karjerą galima suderinti?

– Tiesą pasakius, nesuku sau galvos dėl moteriškumo ir niekada nesukau (šypsosi). Šis klausimas mane domino tik teoriškai, kai studijavau filosofijos istoriją. Gal tada ir susiformavo suvokimas, kad moteriškumo esmė yra takumas. Jei vyras yra upės vaga, moteris – ja tekantis vanduo, kuris kartais gali ir pakeisti vagą, ir išsilieti iš krantų.

Man priimtina ir vokiečių filosofo, psichoanalitiko Ericho Frommo nuomonė, kad moters kertinis veikimo principas yra meilė, o vyro – pareiga. Tačiau kiek žmonių – tiek nuomonių, gerbiu jas ir savosios niekam neperšu.

Ar galima suderinti moteriškumą ir karjerą? Žinoma, galima. Ypač jei moteris nepamiršta, kad savo priemonių arsenale turi slaptą ginklą – švelnumą (šypsosi). Mano vyro nuomone, pasauliui būtų tik geriau, jei jį valdytų moterys.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų knygos herojės renkasi ir svarsto: kas būtų geriau – mylėti ar būti mylimai? Ką pasirinktumėte jūs?

– Šiuo klausimu prieš 30 metų aš kankinau savo studentes, kurioms Klaipėdos universitete dėsčiau meilės filosofijos kursą (juokiasi). 70 proc. norėdavo būti mylimos ir tik 30 proc. – mylėti. Žinoma, jei likimas neapdovanos abipuse meile. Tada puldavau postringauti apie meilę kaip kūrybinę, viską perkeičiančią jėgą, apie tai, kad tada, kai mylime, mes dažnai nepastebime, jog kitas mūsų nemyli, o kai paties širdis nedega, kito meilė gali tapti našta ir kad daugelis renkasi būti mylimos tiesiog iš nuovargio.

Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo, meilę, kuri skaudina, nes siela nuoga ir pažeidžiama, ir meilę, kuri gydo. Esu dėkinga už kiekvieną patirtį. Be jų mano gyvenimas tikrai nebūtų buvęs toks įdomus ir spalvingas. Dabar esu tame savo kelio etape, kuriame draugystė man skleidžiasi kaip aukščiausia meilės forma. Visas mūsų gyvenimas – meilės meno pamoka.

– Už ką kasdien dėkojate visatai, Dievui ar kitoms aukštybėms? Ką apskritai jums reiškia dėkingumo praktikos?

– Jei gyvename dorai ir džiaugsmingai, o tai mums suteikia meilė, laisvė ir kūryba, – pats mūsų gyvenimas yra padėka. Manau, daug svarbiau padėkoti šalia esantiems. Už ką? Jei truputį pasuksime galvą, tikrai atrasime, už ką (šypsosi).

Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo.

– Knygos įžangoje rašote apie rūkymą, kurį vieną dieną jums stebuklingai pavyko mesti. Kiek metų rūkėte? Kodėl šio įpročio jums buvo taip nelengva atsikratyti ir kas nutiko, kad viskas pasikeitė?

– Rūkiau beveik 30 metų. Buvau aistringa rūkytoja. Man kompanijos rūkyti nereikėjo, o štai ryto be kavos puodelio su cigarete aš nė įsivaizduoti negalėjau. Net būdama ajurvedos centre Indijoje, kur vykau  gydomųjų procedūrų, nesugebėjau išgyventi be rūkymo.

Kai bandydavau mesti, po trijų dienų išmaišydavau visus namus ieškodama, gal rasiu vyro kur užkištų cigarų ar cigarilių. Nulėkdavau net į garažą patikrinti jo golfo krepšių kišenių. Būdavau pasiruošusi susirinkti nuorūkas, kad susisukčiau suktinukę. Taip, tai buvo priklausomybė. Visos pastangos jos atsikratyti nueidavo šuniui ant uodegos. Buvau pasakiusi, kad, kol rūkau, Jolantos stovyklose man ne vieta. Gal ir nebūčiau pas ją nuvažiavusi, jei tas rūkymas nebūtų atkritęs. Būtent atkritęs. Negaliu niekaip kitaip įvardyti šio pokyčio.

Tai įvyko prieš pat pandemiją. Vieną naktį labai kosėjau ir vyras, nešiodamas man arbatėlę, gražiai paprašė: „Gal bent, kol sergi, neberūkyk.“ Atsidūsėjusi pažadėjau, nors seniau nuo kosulio mane tik cigaretės ir gelbėdavo. Kitą naktį nebekosėjau, bet nuo to laiko ir neberūkiau. Neprireikė įdėti jokių pastangų ir aš vis dar nesuprantu, kaip tai pavyko. Mažas, mane išlaisvinęs stebuklas, už kurį esu be galo dėkinga. Per daug branginu man padovanotą laisvę, kad neatsispirčiau pagundai su draugėmis parūkyti per vakarėlius.

– Ar jau esama ženklų, kurie jus veda į naują knygą?

– Nauja knyga pasirodys jau vasarį, pristatysime ją Vilniaus knygų mugėje. „Atgimusi melodija“ – romanas, kurį parašėme kartu su Irena Buivydaite. Kokia įdomi patirtis! Žinoma, šio projekto pradžią lėmė tam tikri ženklai (juokiasi). Tačiau apie juos gal pakalbėkime kitą kartą, kai romanas išvys dienos šviesą.

Savęs pažinimo kelionė 

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas J. Herlyn romanas „Citrinmedžių vila“ pasakoja apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

... Žurnalistė Johana su vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti į prosenelių žemę – Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet ir netikėtai sutinka moterį, kuri jai atveria duris į savęs pažinimo kelionę. Tik vidinių pokyčių kelias ne toks tiesus, koks Johanai atrodo iš pirmo žvilgsnio ir kokio jai norėtųsi.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas J. Herlyn romanas „Citrinmedžių vila“ pasakoja apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti į prosenelių žemę – Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet ir netikėtai sutinka moterį, kuri jai atveria duris į savęs pažinimo kelionę. Tik vidinių pokyčių kelias ne toks tiesus, koks Johanai atrodo iš pirmo žvilgsnio ir kokio jai norėtųsi.

Apie naują knygą, ženklus, savęs paieškas ir moterišką draugystę su knygos „Citrinmedžių vila“ autore kalbasi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Stebėk ženklus“, – užrašėte savo knygos įžangoje. Ar daug ženklų būta jūsų kelyje? Ir kokie ženklai lemia naujos knygos atsiradimą?

– „Stebėk ženklus“ – tai mano gyvenimo devizas. Ir tie ženklai būna patys įvairiausi. Pirmą kartą ištekėjau, nes susapnavau sapną apie pasaulio pabaigą, o ryte prabudus mane aplankė visa apimantis žinojimas, kuris vyriškis taps mano vyru! Nė nežinojau, ką su tuo žinojimu daryti. Bet jei žinai, kad bus saulės užtemimas, ar gali ką pakeisti? Na, ne... (Šypsosi.) Taip priėmiau ir pirmąsias savo vedybas.

Mano gyvenimo kelyje tų ženklų tikrai būta ir daugiau. Galima sakyti – atsitiktinumai, bet kai jie kartojasi nuolat ir kartais net įkyriai, liežuvis nebeapsiverčia visa tai įvardyti tik tam tikrų aplinkybių nulemtais sutapimais. Kalbėdama su skeptikais nesiginčiju, kopijuodama Sokratą sakau: žinau, kad nieko nežinau, o patyliukais sau darau išvadas. Pavyzdžiui, jei išgirstu tam tikrą pavadinimą ar žodžių junginį iš skirtingų žmonių skirtinguose kontekstuose, žinau, kad man tai ženklas. Ženklas veikti.

M. Savičiūtės nuotr.

Naujos knygos atsiradimą taip pat lemia ženklai. Aš juos vadinu sėklomis. Tai gali būti nugirsta frazė, pavyzdžiui, „Moterų sodas“ atsirado tada, kai prisiminiau vyro Šiaurės jūros saloje Helgolande pasakytus žodžius: „Šią salą vokiečiai su britais išmainė į Zanzibarą.“ Draugės laiškas, – taip nutiko su „Gėdos vaiku“ ar atsiųsta nuotrauka. Būtent iš Toskanos Šv. Bartalomėjaus vienuolyno atsiųsta nuotrauka, kurioje matosi akmeninis herbas, o jame ežiukas ir trys žvaigždės, tapo ženklu pradėti „Citrinmedžių vilą“.

M. Savičiūtės nuotr.

– „Citrinmedžių vila“ – itin romantinis pavadinimas. Ar knygoje iš tiesų rasime romantikos?

– Kaipgi be romantikos? Juk daugelis moterų dėl to ir atsiverčia knygas, nes ilgisi jausmų. Kai juos įsiūbuoja savų aistrų vandenynas, jokios knygos nė motais. Žinau tai iš asmeninės patirties. Buvo laikas, kai emocijos tokiu fontanu kliokė, kad per kelerius metus nė vienos knygos neperskaičiau (juokiasi). Bandau prisiminti nors vieną romaną, kuriame nebūtų meilės, ir niekas į galvą nešauna. Be meilės linijos net detektyvai neapsieina.

– Knygą skiriate Portugalijoje gyvenančiai Jolantai de Queiroz. Kokia jūsų pažinties istorija?

– Įvairiais keliais žmonės ateina į mūsų gyvenimą. Jei pasakyčiau, kad susipažinau su Jolanta per „Facebook“, nepasakyčiau nieko. Nes net ir pažintis „Facebook“ turi savo priešistorę – Jolanta su vyru automobiliu keliavo po Italiją. Kai šis sugedo, ji kreipėsi į Italijos lietuvių grupę „Facebook“, prašydama pagalbos. Skelbimą perskaitė Italijoje gyvenanti mano draugė Loreta. Padėti Jolantai ji nespėjo, nes jau buvo atsiradę pagalbininkų, bet mane draugė paragino peržvelgti Jolantos „Facebook“ įrašus, – pasirodėme jai kažkuo panašios. Peržvelgiau, spalvingos Jolantos nuotraukos iš moterų stovyklų Portugalijoje mane užbūrė. Kilo noras jose apsilankyti.

– „Kad įsimintum žmogų̨ visam gyvenimui, kartais pakanka ir poros valandų̨“, – rašote knygoje. Ar ir su Jolanta taip buvo?

– Tikrai taip ir buvo! Jolanta tiesiog spinduliuoja tykų džiugesį ir būties lengvumą. Ji pakeri savo gebėjimu nesinervinti ir kebliose situacijose ramiai reaguoti. Tačiau joje esama ir geros dozės valiūkiškumo, žaismingumo, o tai mane ypač žavi. Perėjusi savą išbandymų ir pamokų kelią, ji sugeba į pasaulį žvelgti atvira širdimi kaip vaikas. O kaip nuostabiai gamina valgyti! Po stovyklos Portugalijoje supratau, kad, jei namie kas taip gamintų, iškart galėčiau tapti vegetare. Savo patirčių buvau taip įkvėpta, kad prikalbinau apsilankyti pas Jolantą ir savo vyrą. Mūsų vyrai rado bendrą kalbą kaip ir mes. Būdama su Jolanta jaučiu didžiulį energijos antplūdį. Man norisi šokti, dainuoti... Nė neįsivaizdavau, kad galima visą savaitę išbūti tokios džiaugsmingos būsenos, lyg pasaulyje neegzistuotų jokios tragedijos. Gal kas nors tai pavadintų bėgimu nuo realybės, bet man tai laikinas poilsis nuo mus supančių niūrių realijų, kuris sustiprina, gydo, pripildo vilties ir šviesos.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek Jolantos gyvenimo istorijų atsirado jūsų knygoje? Įsivaizduoju, kad stovykloje radote tikrą moterų istorijų lobyną...

– Knygoje išties daug visiškai tikrų faktų iš Jolantos gyvenimo. Pradedant nuo vaikystėje keptų vaflių ir jų pardavinėjimo Palangos moterų pliaže iki savanorystės kartu su dukra našlaičių priegaudoje Indijoje. Ir jos dvasinių paieškų kelią, virsmus, eksperimentavimą su baimėmis nurašiau nuo jos lūpų.

Moterys Jolantos stovyklose išties atsiveria. Jų istorijų klausiausi net išsižiojusi. Ir kai rašiau knygą, ne vienai skambinau, kad patikslinčiau faktus, nes man norėjosi surašyti tikras patirtis, kad „Citrinmedžių vila“ ieškančioms savojo kelio moterims pasitarnautų ir kaip saviugdos vadovėlis.

– Ar Jolantos stovykla buvo pirmoji moterų stovykla jūsų gyvenime?

– Taip, pirmoji. Šiuo metu jau du kartus buvau jos organizuojamose stovyklose Portugalijoje ir vieną kartą Tailande. Jolanta taip pat organizuoja moterų stovyklas Azorų salose.

Moterų stovyklose man įdomiausia buvo stebėti grupės dinamiką ir klausytis moterų pasakojimų. Pastebėjau, kad lietuvaitės, gyvenančios užsienyje, daug labiau išsiilgusios moteriškos draugystės ir pokalbių, nei tos, kurios gyvena Lietuvoje. Abejoju, ar man pačiai Lietuvoje būtų šovusi mintis vykti į kokią nors moterų stovyklą. Labai vertinu laisvę, tad jogos treniruotes dažnai praleisdavau, meditacijose dalyvaudavau tik tada, kai jausdavau poreikį. Ir tikriausiai būtent Jolantos tolerancija mane šiais atvejais labiausiai žavėjo. Kai viena iš moterų Jolantos paklausė: „O kodėl Jolita nemedituoja?“, Jolanta žaismingai numojo ranka ir atsakė: „Ai, jos visas gyvenimas meditacija.“ O štai vietines įžymybes lankiau mielu noru, taigi, nuotykiai ir mistiniai nutikimai romane tikrai nėra iš piršto laužti. Aš tiek fantazijos neturėčiau (juokiasi).

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– Šiandien moteriškumas vertinamas itin dviprasmiškai – vieni jį garbina, kiti teigia, kad jis atgyvenęs, o moterys turi kur kas daugiau užduočių, nei būti tik moterimis. Koks jūsų požiūris? Ar moteriškumą ir karjerą galima suderinti?

– Tiesą pasakius, nesuku sau galvos dėl moteriškumo ir niekada nesukau (šypsosi). Šis klausimas mane domino tik teorinėje plotmėje, kai studijavau filosofijos istoriją. Gal tada ir susiformavo suvokimas, kad moteriškumo esmė yra takumas. Jei vyras yra upės vaga, moteris – ja tekantis vanduo, kuris kartais gali ir pakeisti vagą, ir išsilieti iš krantų. Man priimtina ir vokiečių filosofo bei psichoanalitiko Ericho Frommo nuomonė, kad moters kertinis veikimo principas yra meilė, o vyro – pareiga. Bet kiek žmonių, tiek nuomonių, gerbiu jas ir savosios niekam neperšu.

Ar galima suderinti moteriškumą ir karjerą? Žinoma, galima. Ypač jei moteris nepamiršta, kad savo įrankių arsenale turi slaptą ginklą – švelnumą (šypsosi). Mano vyro nuomone, pasauliui būtų tik geriau, jei jį valdytų moterys.

– Jūsų knygos herojės renkasi ir svarsto: kas būtų geriau – mylėti ar būti mylimai? Ką pasirinktumėte jūs?

– Šiuo klausimu prieš trisdešimt metų aš kankinau savo studentes, kurioms Klaipėdos universitete dėsčiau meilės filosofijos kursą (juokiasi). Septyniasdešimt procentų norėdavo būti mylimos ir tik trisdešimt – mylėti. Žinoma, jei likimas neapdovanos abipuse meile. Tada puldavau postringauti apie meilę kaip kūrybinę, viską perkeičiančią jėgą, apie tai, kad tada, kai mylime, mes dažnai nepastebime, jog kitas mūsų nemyli, o kai paties širdis nedega – kito meilė gali tapti našta ir kad daugelis renkasi „būti mylima“ tiesiog iš nuovargio.

M. Savičiūtės nuotr.

Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo, meilę, kuri skaudina, nes siela nuoga ir pažeidžiama, ir meilę, kuri gydo. Esu dėkinga už kiekvieną patirtį. Be jų mano gyvenimas tikrai nebūtų buvęs toks įdomus ir spalvingas. Dabar esu tame savo kelio etape, kuriame draugystė man skleidžiasi kaip aukščiausia meilės forma. Visas mūsų gyvenimas – meilės meno pamoka.

– Už ką kasdien dėkojate Visatai, Dievui ar kitoms aukštybėms? Ką apskritai jums reiškia dėkingumo praktikos?

– Jei gyvename doroje ir džiaugsme, kurį mums teikia meilė, laisvė ir kūryba, – pats mūsų gyvenimas yra padėka. Manau, daug svarbiau padėkoti šalia esantiems. Už ką? Jei truputį pasuksime galvą, tikrai atrasime, už ką (šypsosi).

– Knygos įžangoje rašote apie rūkymą, kurį vieną dieną jums stebuklingai pavyko mesti. Kiek metų rūkėte? Kodėl šio įpročio jums buvo taip nelengva atsikratyti ir kas nutiko, kad viskas pasikeitė?

– Rūkiau beveik trisdešimt metų. Buvau aistringa rūkytoja. Man kompanijos rūkyti nereikėjo, o štai ryto be kavos puodelio su cigarete aš nė įsivaizduoti negalėjau. Net būdama ajurvedos centre Indijoje, kur vykau dėl gydomųjų procedūrų, nesugebėjau išgyventi be rūkymo. Kai bandydavau mesti, po trijų dienų išmaišydavau visus namus, ieškodama, gal rasiu vyro kur užkištus cigarus ar cigarilę. Nulėkdavau net į garažą patikrinti jo golfo krepšių kišenių. Būdavau gatava susirinkti nuorūkas, kad susisukčiau suktinukę. Taip, tai buvo priklausomybė. Ir visos pastangos jos atsikratyti nueidavo šuniui ant uodegos. Buvau pasakiusi, kad, kol rūkau, Jolantos stovyklose man ne vieta. Gal ir nebūčiau pas ją nuvažiavusi, jei tas rūkymas nebūtų atkritęs. Būtent atkritęs. Negaliu niekaip kitaip įvardyti šio pokyčio. Tai įvyko prieš pat pandemiją. Vieną naktį labai kosėjau ir vyras, nešiodamas man arbatėlę, gražiai paprašė: „Gal bent, kol sergi, neberūkyk.“ Atsidūsėjusi pažadėjau, nors seniau nuo kosulio mane tik cigaretės ir gelbėdavo. Kitą naktį nebekosėjau, bet nuo to laiko ir neberūkiau. Neprireikė įdėti jokių pastangų ir aš vis dar nesuprantu, kaip tai pavyko. Mažas, mane išlaisvinęs stebuklas, už kurį esu be galo dėkinga.. Per daug branginu man padovanotą laisvę, kad neatsispirčiau pagundai su draugėmis parūkyti per vakarėlius.

J. Herlyn asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jau esama ženklų, kurie jus veda į naują knygą?

– Nauja knyga pasirodys jau vasarį, pristatysime ją Vilniaus knygų mugėje. „Atgimusi melodija“ – tai romanas, kurį parašėme kartu su Irena Buivydaite. Kokia įdomi patirtis! Žinoma, šio projekto pradžią lėmė tam tikri ženklai (juokiasi). Tačiau apie juos gal pakalbėkime kitą kartą, kai romanas išvys dienos šviesą?

– Jolita, 55-erių metų gimtadienį pasitikote Lietuvoje. Ar rašytojai švenčia gimtadienius?

– Nemėgstu švęsti savo gimtadienio, noriu, kad jis praeitų kuo ramiau, todėl net socialiniuose tinkluose panaikinau įrašą apie gimimo dieną, kad tik netyčia kam neprimintų (juokiasi). Pastaruosius penkiolika metų gimtadienį švenčiu dviese su vyru ant motociklo. Dažniausiai kurioje nors iš Viduržemio jūros šalių. 40-metį ir 50-metį taip atšventėme Romoje. Tik pirmą kartą ten nuskridę išsinuomojome motorolerį, o antrą kartą tiesiai iš Hamburgo nukeliavome motociklu. Mes net vestuvių datą rinkomės taip, kad ji beveik sutaptų su mano gimtadieniu ir kad rugsėjį savaitę galėtume pabėgti dviese.

– Jei reikėtų į keletą sakinių sutraukti, ką svarbaus sužinojote per šiuos 55-erius metus, kokie jie būtų?

– Pasakyčiau, kad gyvenimas nušlifavo kampus ir apmaldė kategoriškumą. Išmokė tolerancijos ir suvokimo, kad išmintis – tai intelektualinis kuklumas, nes iš kiekvieno atsakymo randasi tik naujas klausimas. Empatija man tapo daug svarbesnė nei savo nuomonės turėjimas. Jaunystėje nė neįsivaizdavau, koks galingas gali būti švelnumas ir koks gydantis gali būti džiugesys.

– Tokius atradimus, neabejotinai, sudedate į savo romanus. Kiek juose Jolitos Herlyn gali rasti skaitytojai?

– Prisipažinsiu: ypač mėgstu kalbėti savo herojų – vyresnių moterų – lūpomis, kaip tetos Marijos "Svaigulyje" ar Sofijos "Šešėlių gaudytojoje". Beveik visos mano aprašytos vietos, kur knygose nukeliauja herojės, pačios aplankytos ir ištyrinėtos. Taip, aš irgi pažinau meilę kaip apsėdimą ir kaip viską transformuojančią jėgą, todėl galiu apie ją rašyti. Kartais mėgstu į savo romanus įtraukti realius žmones, netgi palikdama tikruosius jų vardus. Taip, pavyzdžiui, "Geismo spąstuose" atsirado supjaustytą Picasso paveikslą Amsterdame dvejus metus restauravęs pusbrolis Tomas.

Patirtis: dešimtąjį romaną pristačiusi J.Herlyn atskleidžia savo populiarumo paslaptį – rašydama ne fantazuoja, o surenka faktus iš gyvenimo ir supina į vieną istoriją. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai pasirodęs romanas "Moterų sodas" – jau dešimtasis. Dešimt romanų per mažiau nei dešimt metų – esate produktyvi autorė. Kaip pavyksta išlaikyti tokį tempą, iš kur semiatės įkvėpimo?

– Rašymas man yra darbas, tad įkvėpimo nelaukiu. Jei ko nors imuosi, esu labai disciplinuota ir valinga. Man norisi pradėtą darbą baigti iki galo, kitaip jis akmeniu slegia pečius. Neturiu poreikio rašyti dėl rašymo. Tiesa, jaunystėje rašiau dienoraščius, jie tarsi atliko terapijos funkciją. Dabar jiems nebeturiu erdvės ir jėgų, nes, kai rašau romaną, į jį įkrintu visa galva, jam atsiduodu. Temas naujiems kūriniams diktuoja gyvenimas: netikėtai nugirsta frazė, stebinanti draugės išpažintis, atsitiktinis pokalbis paplūdimyje – bet kas gali tapti ta sėkla, iš kurios išauga romano medis.

– Beveik visų jūsų romanų centre yra moterys ir jų istorijos. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?

Gyvenimas nušlifavo kampus ir apmaldė kategoriškumą. Išmokė tolerancijos ir suvokimo, kad išmintis – tai intelektualinis kuklumas, nes iš kiekvieno atsakymo randasi tik naujas klausimas.

– Matyt, esu seno kirpimo – man moterys yra moterys, o vyrai – vyrai, todėl visai nenoriu kalbėti apie belytę žmogaus sielą. Į pasaulį žvelgiu per moteriškumo akinius, tariuosi, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus. Man jos įdomios, įdomūs jų likimai, vidinės dramos, pasirinkimai. Rašau apie jas galbūt ir todėl, kad mamos moterų linija tokia stipri, išskirtinė, pasižyminti dramatiškais likimais. Joje galima rasti ir žymią visuomenės veikėją Feliciją Bortkevičienę, kurios, tiesa, šeima atsisakė.

– Kaip gimsta jūsų herojės ir pasakojimai apie jas? Kiek juose tikrų žmonių, įvykių, likimų?

– Tik vienas mano romanas – "Atsargiai, moteris" – yra tikra istorija. Jo herojė man atskirais epizodais pasakojo savo gyvenimą, o aš jį tik suliteratūrinau. Procesas tai moteriai buvo tam tikra terapija, o mane rašyti vertė nuostaba: ar tikrai būna ir taip? Išties, gyvenime būna visko. Ir jis tikrai pralenkia mano vaizduotę, taigi konstruoju savo herojus, pasiskolindama draugų, giminaičių, pažįstamų bruožus, įvykius, likimus. Viską supinu, sujungiu... Vieni save atpažįsta, kiti – ne, bet juokingiausia, kad kartais save atpažįsta žmonės, kurių akyse nesu regėjusi.

– Romano "Moterų sodas" pabaigos žodyje minite, kad vienas šios knygos įkvėpėjų yra Hamburgas – miestas, į kurį atvykote dėl savo vyro ir kuriame gyvenate jau daugiau nei dešimt metų, bet per visą šį laiką paties miesto taip ir nepamėgote. Gana drąsu taip kalbėti apie miestą, kuriame gyveni...

– Miestai man kaip žmonės. Su individualiais bruožais ir likimais. Vienus pamėgstu iškart, kaip, pavyzdžiui, Portą, Barseloną ar Romą, o kitų numylėtiniai, pavyzdžiui, Paryžius, mano širdies nepaliečia. Ilgus metus Hamburgas man buvo tarsi svetimas gražus turtingas vyras, kurio aš nedominu ir kuriam pati esu visiškai abejinga. Tenkinausi tuo, kad leido ramiai būti jo šešėlyje, nesiveržiau į jo namus, nelandžiojau po jo kambarius, nesiknisau jo stalčiuose. Užteko savų. Tačiau pandemija ir karantinas viską apvertė aukštyn kojomis. Supratau, kad atėjo laikas susipažinti su tuo šiek tiek arogantišku, šaltu vyriškiu ir ėmiausi iniciatyvos. Ką daro neseniai susipažinusių įsimylėjėlių pora? Ogi pasakoja apie save, geria vienas kito istorijas. Tai padariau ir aš. Pirmąją dieną po karantino numyniau į Hamburgo istorijos muziejų ir puoliau studijuoti miesto istorijos. Tą patį dariau ir gatvėse. Man norėjosi žingsnis po žingsnio prikelti jose gyvenusių žmonių istorijas. Tada dar nežinojau, kad jos nuguls ir mano romanuose.

Tradicija: jau daug metų gimtadienį J.Herlyn švenčia drauge su vyru leisdamasi į kelionę motociklu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ne tik rašytoja – baigėte filosofijos studijas, beje, kaip ir "Moterų sodo" herojė, Maskvoje, dirbote dėstytoja, žiniasklaidoje. Jūsų romanuose gali pajusti, kad naudojate šiuos įgūdžius: įtraukiate istorinių elementų, geografinių, kultūrinių nuorodų. Štai ir "Moterų sode" viena pagrindinių siužetinių linijų yra susijusi su XIX a. gimusia Zanzibaro princese Salme. Gal kada pasuksite prie istorinio romano?

– Nežinau, ar man pakaktų vaizduotės kelionei laiku. Nors skaitydama Salmės autobiografiją mintyse išties gyvenau Zanzibare, mačiau visų 100 sultono sugulovių ne tik veidus, bet ir drabužius, girdėjau medpadžių kaukšėjimą, vaikų čiauškėjimą, varpelių tilindžiavimą... Tačiau atkurti tikslių Zanzibaro princesės meilės istorijos su vokiečiu pirkliu Heinrichu detalių nesiryžau. Per daug gerbiu šią istorinę asmenybę, kad varstyčiau jos miegamojo duris. Bet niekada nesakau niekada. Bus lemta, parašysiu ir istorinį romaną.

– Jūsų romanuose pagrindinę, dažnai romantinę, liniją lydi ryškios, net kontroversiškos temos: krūties vėžys romane "Angelai neverkia", depresija pagimdžius knygoje "Veidu į saulę", seksualinis priekabiavimas istorijoje "Žinau, kad nieko nežinau". "Moterų sode" kalbate apie mirtį ir žmogaus teisę į eutanaziją. Kodėl šios temos jums svarbios? Gal jas įpinate tik kaip prieskonį, kad skaitytojas būtų labiau suintriguotas?

– Oi, ne! Visos sunkios temos tarsi savaime į mano romanus ateina iš gyvenimo. Kažkas nutinka man ar mano artimiesiems, sujaudina ir prašosi refleksijos. Romano puslapiai tampa apmąstymų ir potyrių laboratorija. Pavyzdžiui, eutanazijos galimybę esame ne kartą aptarę su vyru.

– Iš ko mokėtės, o gal tebesimokote rašyti?

– Nuo jaunystės daug skaičiau, tačiau sąmoningai niekur nesimokiau rašyti. Turiu savo mėgstamus autorius, tačiau jie vis keičiasi. Šiuo metu man artimiausia turkų rašytoja Elif Shafak, žaviuosi jos romanais, spalvingais herojų moterų portretais, įžvalgomis ir meile Stambului. Vertėtų pasimokyti ir iš jaunosios kartos lietuvių rašytojų – Aušros Kaziliūnaitės ar Mindaugo Jono Urbono. Gėriuosi jų gebėjimu taip profesionaliai žongliruoti žodžiais, kad nori nenori išsižioji iš nuostabos ir sustingsti.

Galimybė: kelionės J.Herlyn – pertraukos tarp rašymo, kai gyvena tikrame, o ne savo herojų pasaulyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Į pasaulį žvelgiu per moteriškumo akinius, tariuosi, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus. Man jos įdomios, įdomūs jų likimai, vidinės dramos, pasirinkimai.

– Jūsų knygų veikėjai daug keliauja, mėgaujasi spalvomis, skoniais, kvapais, nuotykiais. Jūsų sekėjai socialiniuose tinkluose ne mažiau spalvų regi ir pačios autorės gyvenime: jachtos, egzotiškos kelionės, gardūs ledai, plevenančios margaspalvės suknelės. Akivaizdu, tai ne tik literatūrinė išmonė ar poza, bet ir gyvenimo būdas, netgi tam tikras, skanus ir stilingas santykis su pasauliu. Kas jį jums atskleidė?

– Gyvenimo šventės išmokau iš mamos. Mūsų šeima, kai augau, vertėsi sunkiai, tačiau mamos kūrybingumas darė stebuklus. Gyvenome įdomiai ir spalvingai – muziejai, parodos, spektakliai. O kokius karnavalus ir persirengėlių eitynes ji mums su broliu suruošdavo! Mama be galo mėgsta eiles, tad ir mums jas deklamuodavo, o draugėms namuose rengdavo tikriausius poezijos vakarus. Pamenu, kai man buvo devyneri, mama nusprendė mane nusivežti į Krymą, suskaičiavo, kiek kas kainuos, tačiau jos biudžetui pritrūko vieno rublio. Ji atsidarė šaldytuvą, paėmė iš ten kiaušinius ir nunešė juos parduoti kaimynei. Ji uždirbo trūkstamą rublį, o aš šią kelionę prisimenu kaip vieną įspūdingiausių vaikystės knygos skyrių.

– Viena romano "Moterų sodas" veikėjų yra Frederikė, garbaus amžiaus moteris, savo įtraukiančiais pasakojimais ir nepaprastu gyvenimu palaikanti kitą moterį – kur kas jaunesnę lietuvę Moniką. Ką norėjote sudėti į Frederikės personažą?

– Kurdama Frederikės personažą neturėjau prototipo, tačiau parašiusi romaną suvokiau, kad ji paveldėjo kai ką iš mano labai skirtingų senelių. Tėčio mamos – močiutės – išorę ir romumą bei mamos mamos – bobutės – filosofiją, kurią vainikavo jos prieš mirtį man pasakyti žodžiai: "Aš gailiuosi tik to, ko nepadariau, ir niekada nesigailėjau to, ką padariau." Šie žodžiai dabar ir skatina mane nebijoti gyvenimo.

– Jūsų romanai metai iš metų yra tarp skaitomiausiųjų Lietuvos bibliotekose? Ir ką jums tai reiškia?

– Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal todėl, kad rašau nuoširdžiai, kad ne fantazuoju, o surenku faktus iš gyvenimo, juos apdoroju ir supinu į vieną istoriją. Gal dėl laimingų tų istorijų pabaigų, kurias, tikėdama žodžio magija, renkuosi sąmoningai, nes noriu ne tiek literatūrinio katarsio, kiek skaitytojui suteikti vilties ir šviesos. Populiarumas mane džiugina, nes įrodo, kad knygos yra skaitomos, – aš nieko nemėgstu daryti šiaip sau, todėl tik sau rašyti negalėčiau. Kartu tai ir įpareigoja: mielai važiuoju į nuošaliausiose vietose įsikūrusias skaitytojų bendruomenes, tikėdama gydančia žodžio galia ir rašytojo misija.

– Gal jau žinote, apie ką bus vienuoliktoji jūsų knyga?

– Šiuo metu dar gyvenu "Moterų sode" ir noriu juo pasimėgauti. Kai pajusiu, kad atėjo laikas rašyti, sulauksiu trečios mėnulio jaunaties dienos ir sėsiu prie kompiuterio. Tai bus romanas apie moterų draugystę, trunkančią nuo vaikystės iki pat senatvės. Kartu tai bus žvilgsnis į XX a. Vokietijos juodaodžių istoriją, kurios negirdėjęs ir dažnas vokietis.

„Moterų sodas“ – dešimtasis J. Herlyn romanas. Jame pasakojama apie aistros paženklintus trijų moterų gyvenimus. Baltoje viloje ant Elbės upės kranto lietuvė vertėja Monika po skyrybų atramą randa spalvinguose aštuoniasdešimtmetės Frederikės pasakojimuose. Didžiausias Frederikės turtas – ant svetainės sienos kabantis Zanzibaro princesės Salmės portretas.

Naująjį J. Herlyn romaną išleido leidykla „Alma littera“, rašytoją kalbino literatūros apžvalgininkė Vitalija Maksvytė.

– Jolita, savo 55-erių metų gimtadienį pasitikote Lietuvoje. Ar rašytojai švenčia gimtadienius?

– Nemėgstu švęsti savo gimtadienio, noriu, kad jis praeitų kuo ramiau, todėl net socialiniuose tinkluose panaikinau įrašą apie gimimo dieną, kad tik netyčia kam neprimintų (juokiasi). Pastaruosius penkiolika metų gimtadienį švenčiu dviese su vyru ant motociklo. Dažniausiai kurioje nors iš Viduržemio jūros šalių. Keturiasdešimtmetį ir penkiasdešimtmetį taip atšventėme Romoje. Tik pirmą kartą ten nuskridę išsinuomojome motorolerį, o antrąjį kartą tiesiai iš Hamburgo nukeliavome motociklu. Mes net vestuvių datą rinkomės taip, kad ji beveik sutaptų su mano gimtadieniu ir kad rugsėjį savaitę galėtume pabėgti dviese.

Jaunystėje nė neįsivaizdavau, koks galingas gali būti švelnumas ir koks gydantis gali būti džiugesys.

– Jei reikėtų į keletą sakinių sutraukti, ką svarbaus sužinojote per šiuos 55-erius metus, kokie jie būtų?

– Pasakyčiau, kad gyvenimas nušlifavo kampus ir apmaldė kategoriškumą. Išmokė tolerancijos ir suvokimo, kad išmintis – tai intelektualinis kuklumas, nes iš kiekvieno atsakymo randasi tik naujas klausimas. Empatija man tapo daug svarbesnė nei savo nuomonės turėjimas. Jaunystėje nė neįsivaizdavau, koks galingas gali būti švelnumas ir koks gydantis gali būti džiugesys.

– Tokius atradimus, neabejotinai, sudedate į savo romanus. Kiek juose J. Herlyn gali rasti skaitytojai?

– Prisipažinsiu: ypač mėgstu kalbėti savo herojų – vyresnių moterų – lūpomis: kaip tetos Marijos „Svaigulyje“ ar Sofijos „Šešėlių gaudytoje“. Beveik visos mano aprašytos vietos, kur knygose nukeliauja herojės, pačios aplankytos ir ištyrinėtos. Taip, aš irgi pažinau meilę kaip apsėdimą ir kaip viską transformuojančią jėgą, todėl galiu apie ją rašyti. Kartais mėgstu į savo romanus įtraukti realius žmones, netgi palikdama tikruosius jų vardus. Taip, pavyzdžiui, „Geismo spąstuose“ atsirado supjaustytą Picasso paveikslą Amsterdame dvejus metus restauravęs pusbrolis Tomas.

– Neseniai pasirodęs romanas „Moterų sodas“ – jau dešimtasis. Dešimt romanų per mažiau nei dešimt metų – esate produktyvi autorė. Kaip pavyksta išlaikyti tokį tempą, iš kur semiatės įkvėpimo?

– Rašymas man yra darbas, tad įkvėpimo nelaukiu. Jei ko nors imuosi, esu labai disciplinuota ir valinga. Man norisi pradėtą darbą baigti iki galo, kitaip jis akmeniu slegia pečius. Neturiu poreikio rašyti dėl rašymo. Tiesa, jaunystėje rašiau dienoraščius, jie tarsi atliko terapinę funkciją. Dabar jiems nebeturiu erdvės ir jėgų, nes, kai rašau romaną, į jį įkrintu visa galva, jam atsiduodu. Temas naujiems kūriniams diktuoja gyvenimas: netikėtai nugirsta frazė, stebinanti draugės išpažintis, atsitiktinis pokalbis paplūdimyje – bet kas gali tapti ta sėkla, iš kurios išauga romano medis.

– Beveik visų jūsų romanų centre yra moterys ir jų istorijos. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?

– Matyt, esu seno kirpimo – man moterys yra moterys, o vyrai – vyrai, todėl visai nenoriu kalbėti apie belytę žmogaus sielą. Į pasaulį žvelgiu per moteriškumo akinius, tariuosi, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus. Man jos įdomios, įdomūs jų likimai, vidinės dramos, pasirinkimai. Rašau apie jas galbūt ir todėl, kad mamos moterų linija tokia stipri, išskirtinė, pasižyminti dramatiškais likimais. Joje galima rasti ir žymią visuomenės veikėją Feliciją Bortkevičienę, kurios, tiesa, šeima atsisakė.

– Kaip gimsta jūsų herojės ir pasakojimai apie jas? Kiek juose tikrų žmonių, įvykių, likimų?

Į pasaulį žvelgiu per moteriškumo akinius, tariuosi, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus.

– Tik vienas mano romanas – „Atsargiai, moteris“ – yra tikra istorija. Jo herojė man atskirais epizodais pasakojo savo gyvenimą, o aš jį tik suliteratūrinau. Procesas tai moteriai buvo tam tikra terapija, o mane rašyti vertė nuostaba: ar tikrai būna ir taip? Išties, gyvenime būna visko. Ir jis tikrai pralenkia mano vaizduotę, taigi konstruoju savo herojus, pasiskolindama draugų, giminaičių, pažįstamų bruožus, įvykius, likimus. Viską supinu, sujungiu... Vieni save atpažįsta, kiti – ne, bet juokingiausia, kad kartais save atpažįsta žmonės, kurių akyse nesu regėjusi.

– Romano „Moterų sodas“ pabaigos žodyje minite, kad vienas iš šios knygos įkvėpėjų yra Hamburgas – miestas, į kurį atvykote dėl savo vyro ir kuriame gyvenate jau daugiau nei dešimt metų, bet per visą šį laiką paties miesto taip ir nepamėgote. Gana drąsu taip kalbėti apie miestą, kuriame gyveni...

– Miestai man kaip žmonės. Su individualiais bruožais ir likimais. Vienus pamėgstu iškart, kaip, pavyzdžiui, Portą, Barseloną ar Romą, o kitų numylėtiniai, pavyzdžiui, Paryžius, mano širdies nepaliečia. Ilgus metus Hamburgas man buvo tarsi svetimas gražus turtingas vyras, kurio aš nedominu ir kuriam pati esu visiškai abejinga. Tenkinausi tuo, kad leido ramiai būti jo šešėlyje, nesiveržiau į jo namus, nelandžiojau po jo kambarius, nesiknisau jo stalčiuose. Užteko savų. Tačiau pandemija ir karantinas viską apvertė aukštyn kojomis. Supratau, kad atėjo laikas susipažinti su tuo šiek tiek arogantišku bei šaltu vyriškiu ir ėmiausi iniciatyvos. Ką daro neseniai susipažinusių įsimylėjėlių pora? Ogi pasakoja apie save, geria vienas kito istorijas. Tai padariau ir aš. Pirmąją dieną po karantino numyniau į Hamburgo istorijos muziejų ir puoliau studijuoti miesto istoriją. Tą patį dariau ir gatvėse. Man norėjosi žingsnis po žingsnio prikelti jose gyvenusių žmonių istorijas. Tada dar nežinojau, kad jos nuguls ir mano romanuose.

– Esate ne tik rašytoja – baigėte filosofijos studijas, beje, kaip ir „Moterų sodo“ herojė – Maskvoje, dirbote dėstytoja, žiniasklaidoje. Jūsų romanuose gali pajusti, kad naudojate šiuos įgūdžius: įtraukiate istorinius elementus, geografines, kultūrines nuorodas. Štai ir „Moterų sode“ viena iš pagrindinių siužetinių linijų yra susijusi su XIX amžiuje gimusia Zanzibaro princese Salme. Gal kada pasuksite prie istorinio romano?

– Nežinau, ar man pakaktų vaizduotės kelionei laiku. Nors skaitydama Salmės autobiografiją mintyse išties gyvenau Zanzibare, mačiau viso šimto sultono sugulovių ne tik veidus, bet ir drabužius, girdėjau medpadžių kaukšėjimą, vaikų čiauškėjimą, varpelių tilindžiavimą... Tačiau atkurti tikslių Zanzibaro princesės meilės istorijos su vokiečiu pirkliu Heinrichu detalių nesiryžau. Per daug gerbiu šią istorinę asmenybę, kad varstyčiau jos miegamojo duris. Bet niekada nesakau niekada. Bus lemta, parašysiu ir istorinį romaną.

– Jūsų romanuose pagrindinę, dažnai – romantinę liniją lydi ryškios, net kontraversiškos temos: krūties vėžys romane „Angelai neverkia“, pogimdyvinė depresija knygoje „Veidu į saulę“, seksualinis priekabiavimas istorijoje „Žinau, kad nieko nežinau“. „Moterų sode“ kalbate apie mirtį ir žmogaus teisę į eutanaziją. Kodėl šios temos jums svarbios? O gal jas įpinate tik kaip prieskonį, kad skaitytojas būtų labiau suintriguotas?

– Oi ne! Visos sunkios temos tarsi savaime į mano romanus ateina iš gyvenimo. Kažkas nutinka man ar mano artimiesiems, sujaudina ir prašosi refleksijos. Romano puslapiai tampa apmąstymų ir potyrių laboratorija. Pavyzdžiui, eutanazijos galimybę esame ne kartą aptarę su vyru.

– Kas yra jūsų kūrybiniai mokytojai? Iš ko mokėtės, o gal tebesimokote rašyti?

– Nuo jaunystės daug skaičiau, tačiau sąmoningai niekur nesimokiau rašyti. Turiu savo mėgstamus autorius, tačiau jie vis keičiasi. Šiuo metu man artimiausia turkų rašytoja Elif Shafak, žaviuosi jos romanais, spalvingais herojų moterų portretais, įžvalgomis ir meile Stambului. Vertėtų pasimokyti ir iš jaunosios kartos lietuvių rašytojų – Aušros Kaziliūnaitės ar Mindaugo Jono Urbono. Gėriuosi jų gebėjimu taip profesionaliai žongliruoti žodžiais, kad nori nenori išsižioji iš nuostabos ir sustingsti.

– Jūsų knygų veikėjai daug keliauja, mėgaujasi spalvomis, skoniais, kvapais, nuotykiais. Jūsų sekėjai socialiniuose tinkluose ne mažiau spalvų regi ir pačios autorės gyvenime: jachtos, egzotiškos kelionės, gardūs ledai, plevenančios margaspalvės suknelės. Akivaizdu, tai ne tik literatūrinė išmonė ar poza, bet ir gyvenimo būdas, netgi tam tikras, skanus ir stilingas santykis su pasauliu. Kas jį jums atskleidė?

– Gyvenimo šventės išmokau iš mamos. Mūsų šeima, kai augau, vertėsi sunkiai, tačiau mamos kūrybingumas darė stebuklus. Gyvenome įdomiai ir spalvingai – muziejai, parodos, spektakliai. O kokius karnavalus ir persirengėlių eitynes ji mums su broliu suruošdavo! Mama be galo mėgsta eiles, tad ir mums jas deklamuodavo, o draugėms namuose rengdavo tikriausius poezijos vakarus. Pamenu, kai man buvo devyneri, mama nusprendė mane nusivežti į Krymą, suskaičiavo, kiek kas kainuos, tačiau jos biudžetui pritrūko vieno rublio. Ji atsidarė šaldytuvą, paėmė iš ten kiaušinius ir nunešė juos parduoti kaimynei. Ji uždirbo trūkstamą rublį, o aš šią kelionę prisimenu kaip vieną įspūdingiausių vaikystės knygos skyrių.

Kai pajusiu, kad atėjo laikas rašyti, sulauksiu trečios mėnulio jaunaties dienos ir sėsiu prie kompiuterio.

– Spalvų ir stiliaus netrūksta ir jūsų knygų viršeliams. Ar prisidedate prie jų gimimo?

– Viršelių kūrimą palieku profesionalams, kuriuos pasiūlo leidykla. Dažniausiai dėl jų nesiginčiju, nors jie man labai svarbūs. Tačiau ir čia seku savo principu: išvengti konflikto man svarbiau, nei turėti nuomonę. Labai džiaugiuosi, kad dešimtojo romano viršelį sukūrė mano brolio duktė, grafinio dizaino magistrantė Urtė Kraniauskaitė. Likimas jai nuo pat gimimo atseikėjo ne mažiau, o gal ir daugiau išbandymų nei mano „Moterų sodo“ herojėms. Urtė gyvena su savo tėčio inkstu, kurį vadina „gyvybės baterija“. Kūryba jai taip pat yra gyvybės eleksyras. Todėl didžiuojuosi, kad Urtės povas puošia mano „Moterų sodą“.

– Viena iš romano „Moterų sodas“ veikėjų yra Frederikė, garbaus amžiaus moteris, savo įtraukiančiais pasakojimais ir nepaprastu gyvenimu palaikanti kitą moterį – kur kas jaunesnę lietuvę Moniką. Ką norėjote sudėti į Frederikės personažą?

– Kurdama Frederikės personažą neturėjau prototipo, tačiau parašiusi romaną suvokiau, kad ji paveldėjo kai ką iš mano labai skirtingų senelių. Tėčio mamos – močiutės – išorę ir romumą bei mamos mamos – bobutės – filosofiją, kurią vainikavo jos prieš mirtį man pasakyti žodžiai: „Aš gailiuosi tik to, ko nepadariau, ir niekada nesigailėjau to, ką padariau.“ Šie žodžiai dabar ir skatina mane nebijoti gyvenimo.

– Jūsų romanai metai iš metų yra tarp skaitomiausiųjų Lietuvos bibliotekose? Ir ką jums tai reiškia?

– Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal todėl, kad rašau nuoširdžiai, kad ne fantazuoju, o surenku faktus iš gyvenimo, juos apdoroju ir supinu į vienalytę istoriją. O gal dėl laimingų tų istorijų pabaigų, kurias, tikėdama žodžio magija, renkuosi sąmoningai, nes noriu ne tiek literatūrinio katarsio, kiek skaitytojui suteikti vilties ir šviesos. Populiarumas mane džiugina, nes įrodo, kad knygos yra skaitomos, – aš nieko nemėgstu daryti šiaip sau, todėl tik sau rašyti negalėčiau. Kartu tai ir įpareigoja: mielai važiuoju į nuošaliausiose vietose įsikūrusias skaitytojų bendruomenes, tikėdama gydančia žodžio galia ir rašytojo misija.

– Gal jau žinote, apie ką bus vienuoliktoji jūsų knyga?

– Šiuo metu dar gyvenu „Moterų sode“ ir noriu juo pasimėgauti. Kai pajusiu, kad atėjo laikas rašyti, sulauksiu trečios mėnulio jaunaties dienos ir sėsiu prie kompiuterio. Tai bus romanas apie moterų draugystę, trunkančią nuo vaikystės iki pat senatvės. Kartu tai bus žvilgsnis į XX amžiaus Vokietijos juodaodžių istoriją, kurios negirdėjęs ir dažnas vokietis.

Bet kokiu atveju Hamburgas J. Herlyn negaili įkvėpimo, būtent čia buvo sukurtos visos jos knygos. Iš ten pas Lietuvos skaitytojus atkeliavo ir naujoji – meilės romanas su mistikos ir detektyvo elementais „Šešėlių gaudytoja“. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.

J. Herlyn atrodo, kad Hamburgo jos knygose atsiras vis daugiau. Pavasarį draugė jai papasakojo apie ežiukų prieglaudą, esančią miesto pakraštyje. Ar gali būti geresnė vieta pradėti romano siužetą? Būtent nuo ežiukų prieglaudos aukštyn kojomis pradeda virsti ir pagrindinės romano „Šešėlių gaudytoja“ herojės gyvenimas. Jaunai žurnalistei Johanai jos sapnai ir ežiukai tampa kelrodžiais ženklais. Ji mėgina išsiaiškinti, ar visa tai tik jos laki vaizduotė, ar – neįtikėtina tikrovė. Atsakymus žurnalistė gauna mažoje Danijos saloje. Ten pat ji sužino, kad meilę ir beprotybę kartais skiria tik vienas žingsnis.

Leidyklos „Alma literra“ nuotr.

Jei esi patyręs audrų meilės vandenynuose, pradedi itin branginti šeimos uostą.

Tiesą sakant, pačios J. Herlyn gyvenimas yra ne mažiau spalvingas už tuos, kuriuos ji aprašo savo knygose. Peržengusi keturiasdešimtį, moteris pasiryžo iššūkiams – iš Klaipėdos persikėlė į Kopenhagą, įsidarbino banke, netrukus įsimylėjo, ištekėjo, pagimdė sūnų ir... pradėjo rašyti knygas.

„Vienos moterys sukurtos meilei, kitos – šeimai“, – taip kalba naujojo jos romano „Šešėlių gaudytoja“ herojė. Ar tai gali būti tiesa? „Daug ko tos mano herojės knygose prišneka“, – juokiasi rašytoja ir sako žmonių į lentynėles nerūšiuojanti, nes grynųjų vienos ar kitos kategorijos atstovų realiame gyvenime nedažnai sutiksi. Ji pati stengiasi derinti meilę ir šeimą. „Jei esi patyręs audrų meilės vandenynuose, pradedi itin branginti šeimos uostą“, – teigia J. Herlyn.

Beje, laivų ir jūrų naujojoje J. Herlyn knygoje netrūksta. „Mano gyvenime esama nemažai epizodų, kurie tarsi copy paste persikelia į knygas. Kelionė laivu taip pat nukopijuota nuo mūsų su vyru prieš porą metų vykusios kelionės. Niekada nemaniau, kad rašysiu apie laivus, juk ilgą laiką juos mėgau stebėti tik nuo kranto. Buriavimo žavesį pajutau tik po daugelio metų laive. Per pandemiją laivas mudviem su vyru Svenu tapo tikru išsigelbėjimu, antraisiais namais.“

Paklausta, ar kada iš tiesų buvo nuplaukusi į nedidukę Danijos salą, kurioje vyksta naujojo jos romano veiksmas, J. Herlyn pasakoja, kad sala tikrai egzistuoja: „Skarės salą užtikau prieš porą metų, kai buriavome Pietų Danijos jūroje (taip vokiečiai vadina Baltijos jūros dalį, esančią į pietus nuo Fiuno salos). Tai nuostabus archipelagas su daugiau nei penkiasdešimt salų. Kol buriavome, dalijausi nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Vieną pakomentavo gal dvidešimt metų nematyta pažįstama, ji ir pakvietė užsukti į Skarės salą, kurioje dirba organinių ledų gamyklėlėje. Su vyru ne tik apsilankėme, bet ragavome ledų, kuriuos Rita ir jos bendradarbiai gamina tik iš vietos ūkininkų produktų. Niekada iki tol nežinojau, kad egzistuoja ledai, skirti vėžiu sergantiems pacientams ar besilaukiančioms moterims.“

Jolita Herlyn, asmeninio archyvo nuotr.

Rašymas, ji sako, atveria ne tik naują socializacijos lauką, bet ir kaskart tampa paskata pažinti pasaulį. „Dabar rašau ne todėl, kad noriu dalytis patirtimis, o todėl, kad pati noriu patirti naujų dalykų ir apie juos pasakoti skaitytojams. „Apie ežius mano romane sužinosite labai daug, senovės Egipte jie buvo laikomi reinkarnacijos simboliu. Prieš dešimtmetį archeologai senoje kapavietėje rado dvi freskas, kuriose vaizduojama deivė Abaset, ant galvos laikanti mėlyną ežį“, – intriguoja rašytoja.

J. Herlyn, Lietuvos bibliotekų 2017–2019 metais įrašyta į skaitomiausių šalies autorių trejetuką, mėgsta sakyti, kad knygos, kurias rašo, yra jos tiltas į Lietuvą. Dabar grįžti į gimtinę negali, taigi jaučia, kad tiltas siūbuoja – žmonės kraustosi į virtualybę. „Nelabai aš ją mėgstu, bet argi yra kita išeitis?“ – svarsto Hamburge gyvenanti, tačiau knygas lietuvių kalba rašanti autorė. Ji tikisi, kad jau vasarą ateis ir gyvų susitikimų laikas.

Būtent tokia yra naujausia Jolitos Herlyn knyga „Geismo spąstuose“, kurią išleido leidykla „Alma littera“. „Tai knyga apie geismą, kuris sudegina mūsų sielas, ir apie meilę, kuri mus moko ne turėti, o būti“, – taip romaną apibūdina pati autorė J. Herlyn.

Pagrindinė romano „Geismo spąstuose“ herojė – aštuoniolikmetė gražuolė Lora. Paaiškėjus tėvo, turtingo Kauno verslininko, ilgai slėptai paslapčiai, jaunos moters pasaulis negrįžtamai pasikeičia. Palikusi Lietuvą, ji susipažįsta su olandu Rubenu ir drauge persikelia gyventi į nuodėmių ir laisvės miestą Amsterdamą. Tačiau po kurio laiko Lora pastebi, kad jos vyras atšalo ir jos nebegeidžia. Negalėdama susitaikyti su jos ir Rubeno laimę temdančiomis paslaptimis, mergina pasiryžta vyrą sekti. Tik ar Lorai pavyks atrasti ir suprasti, kas nutiko jos mylimajam?

Prašmatni vila Kauno priemiestyje, naftos platforma Šiaurės jūroje ir Raudonųjų žibintų kvartalas Amsterdame – tai tik kelios vietos, kuriose rutuliuojasi šis trilerį primenančio romano veiksmas.

„Ne Paryžius ir ne Roma, o būtent Amsterdamas man yra romantiškiausias Europos miestas. Bet pažinti visas jo spalvas ir atspalvius gali tik jame praleidęs kelerius metus. Todėl esu dėkinga savo pusbroliui dailininkui restauratoriui Tomui Markevičiui, dirbusiam Nyderlandų sostinėje, kuris papasakojo neįtikėtinų dalykų ne tik apie šį miestą, bet ir apie olandų charakterį bei gyvenimo būdą. Neatsispyriau pagundai ir leidau Tomui sušmėžuoti romano puslapiuose. Beje, knygoje minimas faktas, kad jis net porą metų restauravo Stedelijko meno muziejuje supjaustytą Pikaso paveikslą „Nuoga moteris sode“, – ne iš piršto laužtas“, – prisipažįsta J. Herlyn.

Autorė teigia, kad knygos siužetas ir pagrindinė romano herojė yra jos vaizduotės vaisius, tačiau tiek vieną, tiek kitą padėjo sukurti daugelio moterų patirtys.

„Rašant romaną man padėjo bendravimas su uždara socialinio tinklo grupe, skirta moterims, kurių vyrai yra užsieniečiai. Jos drąsiai ir atvirai dalijosi ne tik savo problemomis, bet ir intymiomis patirtimis. Todėl pagrindinė herojė – tai daugybės moterų patirčių ir išgyvenimų atspindys“, – teigia J. Herlyn.

Pasak autorės, ryškiuose turkės Elif, rusės Olgos, olandės Mijos charakteriuose, elgesyje ir mąstymo būde ne viena skaitytoja atpažins bent dalelę savęs. Kita vertus, dėl detektyvinių elementų bei jausmų romanų samplaikos, tai pirmoji J. Herlyn knyga, kuri lygiavertiškai turėtų patikti tiek moterims, tiek vyrams.

Romaną „Geismo spąstuose“ parašiusi J. Herlyn – skaitytojų simpatijas užkariavusių keturių knygų autorė. Viena jų, „Mano vyrai ir jų žmonos“, kasmetiniame populiariausių šalies bibliotekose skaitomų lietuvių autorių knygų dešimtuke užėmė antrąją vietą. J. Herlyn drąsiai ir įtaigiai kuria šiuolaikinių ir stiprių, savęs ieškančių bei aistringai mylinčių moterų portretus. Hamburge su vyru gyvenanti rašytoja yra dėsčiusi filosofiją, dirbusi televizijos laidų vedėja, žurnaliste bei rinkodaros specialiste.

„Mes ėjome pirkti gėlių jo draugo žmonai ir aš pajutau, kad nusileidžia meilė. Tai buvo toks keistas pojūtis. Galvojau, kaip taip gali būti, kad žinau konkrečius metrus ir centimetrus, kada nusileidžia šitas jausmas“, – pasakoja Jolita Herlyn, kurią pažintis su vokiečiu Svenu iš Klaipėdos per Daniją atvedė iki Vokietijos.

Moteris dabar gyvena Hamburge, prabangiame Klain Fliotbek rajone, kur ne tik mėgaujasi patogiu gyvenimu, bet ir rašo knygas. Jolita – jau dviejų Lietuvoje pasisekimo sulaukusių romanų autorė. „Tikrai turiu, ką papasakoti”, – sako laidos „Emigrantai“ herojė, kuri neslepia – romanuose sudėta nemažai jos pačios gyvenimo momentų.

Siūlymas dirbti banke prajuokino

Vokietija. Hamburgas. Dydžiu šis miestas atsilieka tik nuo sostinės Berlyno. Taip pat tai – antras didžiausias uostas Europoje po Roterdamo Olandijoje. Verslo, pramonės ir kultūros centras, traukiantis atvykėlius iš viso pasaulio. Tarp jų, žinoma, – ir lietuviai. Vieni čia triūsia statybų ar aptarnavimo sektoriuose, kiti turi nuosavus verslus ar darbus tarptautinėse kompanijose.

Bet šio „Emigrantų” pasakojimo herojė į Hamburgą atvyko ne dirbti. Čia Jolita Herlyn atsirado dėl meilės vokiečiui Svenui, su kuriuo rezgė tarnybinį romaną, o vėliau – ne tik sėkmingai ištekėjo, bet ir pradėjo visiškai netikėtą karjerą. Jolitos parašytos knygos – jau puikiai žinomos Lietuvos skaitytojams. Prieš keletą metų, kai dar gyveno Klaipėdoje, Jolita net nenumanė, kad viena, atrodytų, nereikšminga pažintis pasuks jos gyvenimą šitokia linkme. 

„Pirmoji pažintis su vyru įvyko Klaipėdoje. Tuo metu dirbau Klaipėdos savivaldybėje, užsienio ryšių skyriuje, o mano vyras vadovavo, man atrodo, užsienio departamentui „Nord/LB“ banke. Klaipėdoje vyko regata. [...] Jis tiesiog paprašė: ar galėtum organizuoti visą šitą reikalą, vienu žodžiu, suvaldyti visą publiką“, – prisimena Jolita.

Moteris pasakoja, kad pirmasis susitikimas buvo visiškai oficialus, kadangi ji atstovavo Klaipėdos savivaldybei, o jis – bankui: „Vienu žodžiu, tai buvo daugiau organizaciniai bėgiojimai šen bei ten, reikėjo suorganizuoti žmones, garbingų svečių priėmimą“.
Tarnybinis romanas su banko prezidentu, sėkminga santuoka, vaikai ir emigracija – taip baigėsi oficiali Jolitos, kuri tuo metu buvo išsiskyrusi, nors turėjo gyvenimo draugą, pažintis. Tačiau ši istorija daug painesnė, nei gali pasirodyti. Iš Klaipėdos moteris pirmiausia išvyko ne į Vokietiją, o į Daniją.

„Po šito renginio jis pasiūlė dirbti Kopenhagoje, kur buvo kuriamas naujas bankas. Mane paėmė juokas. Sakau: žinote, aš apie banką nusimanau tik tiek, kad tai yra pastatas, ant kurio užrašytas žodis „bankas“. Aš niekada neėmiau kredito ir neturiu žalio supratimo, kas tai yra. O jis sako: jūs pagalvokite. Aš taip ir palikau tą mintį, bet po mėnesio mane susirado“, – pasakoja pašnekovė.

Stebino neįtikėtinai geros darbo sąlygos

Šitaip Jolita atsidūrė Danijos sostinėje Kopenhagoje. Nors to ir nesitikėjo, darbas banke buvo itin įdomus. 

„Buvo fantastiškas kontraktas, fantastiškos darbo sąlygos. Danijoje, jeigu turi gerą darbą, tai gali, pavyzdžiui, užsisakyti darbo metu masažą, už pusę kurio sumoka darbdavys. Arba gali į darbą neiti 10 dienų be jokio lapelio iš gydytojo, jeigu sergi. Arba gali dirbti iš namų.

Sudarytos neįtikėtinos socialinės sąlygos. Ateina specialus ergonomikos specialistas, kuris patikrina, ar tinka kėdė, kompiuterio pelė, ar tau neskauda rankos. Tokius dalykus mums Lietuvoje labai sunku įsivaizduoti. Nors tikriausiai sunkiausia buvo įsivaizduoti, kad į visus reikia kreiptis Tu“, – stebisi emigrantė.

Tokios darbo sąlygos Jolitą džiugino. Tačiau tai buvo visiškas niekis, palyginus su žingsnis po žingsnio augusiais jausmais vokiečiui viršininkui. Lietuvės gyvenimas vis labiau ėmė priminti meilės romaną su visais įprastais elementais – nuo romantikos iki apkalbų.

„Jis buvo tėtis, kuris vienas augino vaikus, aš buvau vienintelė, kuri turėjo motiniškos patirties, nes turėjau 17 metų sūnų. Jis nusprendė, kad nevažiuos kartu su manimi į Daniją, nes nėra prasmės: paskutinė mokyklos klasė, jis liko Klaipėdoje su mano mama. [Sveno] lėktuvas užstringa Osle, nes, sakykime, blogas oras ir neskrenda. Jis skambina, klausia, ar galiu nuvažiuoti pažiūrėti vaikų. Taip per vaikus ir prasidėjo mūsų draugystė“, – atskleidžia Jolita.

Svenas buvo išsiskyręs. Teismas nusprendė, kad du vaikai gyventi liks su tėčiu. Nieko nuostabaus, kad banko prezidentui kartas nuo karto prireikdavo moters pagalbos. Tam puikiai tiko draugiška rinkodaros skyriaus vadovė iš Lietuvos, kuri netrukus tapo daugiau nei draugė.

„Užsimezgė jausmai, meilė. Aišku, niekas nežinojo, mes ilgai slėpėme. Mano vyras išgyveno tikras kančias. Tas darbinis romanas netilpo jo sąmonėje, sakė, kad turiu mesti darbą. Aš sakiau, kad ne, aš atvažiavau čia dirbti, nes aš iš tikrųjų atvažiavau dirbti ir man buvo labai įdomu“, – tvirtina klaipėdietė.

Nors Svenas ir atrodo griežtas, Jolita sako, kad pirmas įspūdis – apgaulingas. Jos vyras – tikras romantikas, mylimai moteriai negailintis nei dėmesio, nei gėlių, nei dovanų.

„Pirmas pasimatymas buvo čiuožykloje. Pakvietė mane į čiuožyklą kartu su sūnumi. Čiuožinėti aš nelabai moku, kritinėjau. Aišku, norėjosi pasirodyti gerai, bet jie buvo vos ne profesionalūs čiuožėjai“, – sako Jolita.

Žino tikslų laiką ir vietą, kai nusileido meilė

Jos meilė Svenui negimė iš pirmo žvilgsnio. Bet pašnekovė tikina aiškiai atsimenanti akimirką, kai pirmąsyk pasijuto įsimylėjusi, ir jos niekada nepamirš.

„Paskui vieną savaitgalį atvažiavome į Hamburgą. Jis tiesiog nutarė parodyti savo gimtąjį miestą. Aš žinau tikslų laiką ir vietą: mes ėjom pirkti gėlių jo draugo žmonai ir aš pajutau, kad nusileidžia meilė. Tai buvo toks keistas pojūtis. Galvojau, kaip taip gali būti, kad žinau konkrečius metrus ir centimetrus, kada nusileidžia šitas jausmas. Tokia buvo pradžia“, – atskleidžia Jolita.
Staigmena po staigmenos ir vokietis Svenas lietuvę visiškai papirko.

„Vieną kartą grįžau iš Palangos, jis turėjo kažkur skristi į Vokietiją. Einu Kopenhagoje nusileidus lėktuvui – telefono skambutis. Pakeliu telefono ragelį, girdžiu ir vienoje ausy, ir kitoje. Galvoju, man čia kaip Frekenbok – ir vienoje, ir kitoje ausy zirzia.

Jis norėjo mane pamatyti, naktį važiavo iš Vokietijos į Daniją, 10 minučių pasimatėme oro uoste, jis sėdo į lėktuvą ir išskrido atgal į Vokietiją, į darbo susitikimą. Romantikos išties buvo nemažai“, – neslepia pašnekovė.

Tačiau ne viskas buvo taip saldu. Viršininką įsimylėjusi lietuvė jautė ne tik meilę, bet ir baimę – ką apie tokį banko prezidento ir rinkodaros skyriaus vadovės romaną pamanys bendradarbiai? Du suaugę žmonės darbe ėmė žaisti slėpynes.
Iš bendrų namų į darbą jie vykdavo atskirai: „Iš Lietuvos į Daniją atsivežiau ir savo dviratį. Ir važiuodavau juo – nesvarbu, kad su aukštakulniais, mini sijonėliu. O jis atvažiuodavo su mašina.“

Tuo metu Jolita išgyveno nerimą. Nors moters santykiai Lietuvoje jau buvo pasibaigę, o Svenas irgi neturėjo antros pusės, dėl netylančių apkalbų moteris jautėsi itin nemaloniai.

„Darbe niekam nenorėjome afišuotis, nors, aišku, sklido kalbos, ypač Lietuvoje, kad aš išvažiavau ten dirbti, kadangi buvau jo meilužė. Bet tie, kas iš tikrųjų jį pažįsta, supranta, kad jeigu būčiau buvusi jo meilužė, jis niekada nebūtų pasiūlęs kartu dirbti.
Buvo toks keistas jausmas. Iš vienos pusės aš tarsi bėgau nuo santykių Lietuvoje, nes jie buvo savotiškai išsisėmę, iš kitos – tikrai nesitikėjau, kad bus nauja šeima, naujas vyras ir dar vaikelis, ypač tokiame amžiuje“, – teigia moteris.

Po laiško kolegas ištiko šokas       

Tokiu dviprasmišku momentu viršų paėmė jausmai. Pakako vieno laiško, kad Svenas ir Jolitai, ir visiems aplinkiniams įrodytų, jog mylima moteris jam svarbesnė už bet ką kitą pasaulyje.

„Buvo ginčų šia tema, bet paskui nusprendėme, kad mūsų santykiai svarbesni nei darbas. Mes išvažiavome į priešvestuvinę kelionę, o mano vyras visiems banko darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame parašė, kad mes esame pora, tuokiamės po 5 dienų, laukiamės kūdikio, ir tai padarė ketvirtadienio vakare, kad penktadienį galėtų visi kalbėti, apkalbėti, nes buvo aišku, kad darbo nebus, nes absoliučiai niekas nesitikėjo ir nežinojo“, – pasakoja moteris.

„Visus banko darbuotojus ištiko šokas, – prisimindama itin romantišką savo vyro žingsnį sako Jolita. – Buvo apkalbų ir darbo nebuvo, nes visi: kaip čia nepamatėme, kodėl nežinojome, kaip čia galėjo būti. Visos versijos buvo aptariamos. Na, tai žmogiška.“

Staiga viskas Jolitos gyvenime pasikeitė. Moteris pastojo, ištekėjo ir su vyru nusprendė išvykti iš Kopenhagos: „Susituokėme, kai jau buvau penktą mėnesį nėščia, tada išėjau į dekretą, paskui vyras apsisprendė, kad šeima svarbiau, nutraukė kontraktą ir mes grįžome į jo tėvynę, į Vokietiją.“

Jolitos ir Sveno meilė buvo tokia didelė, kad visa kita atrodė nesvarbu – nei šalis, kurioje gyvens, nei darbai, nei karjera. Nuo tos akimirkos, kai Ispanijai priklausančioje Maljorkos saloje banko prezidentas įteikė sužadėtuvių žiedą, lietuvė apsigyveno iki šiol nesibaigiančiame sapne.

„Išsiuntė mane į kažkokį masažą, nes pats mokėsi ant kelio priklaupęs pirštis, pasidėjęs foto kamerą, kad galėtų nufotografuoti šitą momentą. Kai atėjau, jis užrišo man akis, įvedė į tokį balkoną, pasodino, nuėmė raištį ir čia buvo šimto baltų rožių puokštė bei žiedas. Taip jis pasipiršo. Sakė, kad  pasipiršimas galioja metams, nes aš vis dar galvojau, ar man reikia, ar nereikia tekėti, bet tikriausiai tai, kad paskui pastojau, viską mano galvoje pakeitė“, – mano Jolita.

Po viešnagės Amerikoje atsisakė ateities su pirmu vyru

Svenas – jau antras Jolitos sutuoktinis. Pirmas jos vyras irgi buvo užsienietis – argentinietis. Su juo Jolita susipažino studijuodama Maskvos Michailo Lomonosovo universitete. Moteris pasakojo sykį jį sutikusi lifte ir iškart supratusi, kad tai – jos būsimas vyras.
„Mes susituokėme. Po pusantrų metų gimė sūnus Karlas, ir taip atsitiko, kad atsirado galimybė pirmąkart išvažiuoti į užsienį. Tai buvo ne kokia Lenkija ar Vokietija, bet JAV – dar M. Gorbačiovo laikais“, – pasakoja pašnekovė. 

Tolimoji Amerika, kuri daugumai atrodė tarytum rojus Žemėje, Jolitos visai nesuviliojo. Atvirkščiai – pilnos parduotuvės spalvingų prekių, gražūs automobiliai bei madingai išsipuošę praeiviai lietuvę išgąsdino ir atstūmė. Šalis, kurioje gyventi svajojo daugelis, moteriai taip nepatiko, kad ji net nusprendė atsisakyti bendros ateities su teisėtu vyru.

„Supratau, kad niekada negalėsiu gyventi užsienyje. Pasakiau, kad negaliu išvažiuoti. Mes gražiai išsiskyrėme: aš grįžau namo su raudonu diplomu ir sūnumi, o mano vyras išvažiavo atgal į Argentiną. Aš niekada nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos“, – tikina moteris. 
Du romanai. Trys skirtingos šalys. Tai – įrodymas, kad meilei valstybių sienos ir vyrų tautybės visiškai nerūpi. Su vyru atvykusi į jo gimtąjį Hamburgą, Jolita sako radusi ramybę.

„Tai – miestas, kuriame rasi visko“, – Hamburgą apibūdina pašnekovė ir nė kiek neperdeda. Nuo žalių parkų iki raudonųjų žibintų kvartalo, nuo Elbės krantų iki didžiausių prekybos centrų ir miesto pakraščių, kur galima pasijusti kaip kaimo sodyboje. Jolita čia jaučiasi puikiai. Jaukūs namai brangiame Klain Fliotbek rajone, šalia – įspūdingas botanikos sodas. Puikūs santykiai su vyru ir jokių rūpesčių dėl pinigų.

Tiesa, jau kurį laiką Svenas – nebe bankininkas. Grįžęs į Vokietiją jis ėmėsi prekybos verslo. Šiuo metu jam priklauso dvi parduotuvės. Pašnekovė sako jau žinanti sėkmingos šeimos formulę: „Kiekviena šeima yra projektas. Aistros vis tiek praeina, lieka visai kiti dalykai. Reikia taikytis, mokėti bendrauti, žiūrėti, kaip suderinti norus, poreikius, vertybes ir visa kita.“

Kad ir kaip užtikrintai dabar kalba pašnekovė, taip paprasta viskas iš pradžių neatrodė: „Užsienyje tu niekada nesijausi savas, tu visada būsi svetimas. Jei priimi šitą supratimą, kad tau gerai būti svetimam, kad tu nenori būti savas, gali gyventi. Kitaip – ne“.

Vyro klausimas paskatino imtis rašymo 

Vokietijoje Jolita atsirado netikėtai. Neturėjo čia draugų, nemokėjo kalbos. Į ketvirtą dešimtį įžengusiai moteriai reikėjo daug ko išmokti iš naujo. Taip išėjo, kad daug dirbti įpratusi, prestižinį Lomonosovo universitetą baigusi lietuvė apie karjerą net nebesvajojo. Keisčiausia tai, kad baimė ir nežinomybė virto daug didesne sėkme, nei buvo galima tikėtis.

„Pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus, bet supratau, kad kažin ar rasiu darbą pagal savo specialybę. Vieną dieną vyras manęs paklausė: ką tu gali, ką tu žadi nuveikti per ateinančius 20 metų? Bet paklausė vos neįžeisdamas. Aš ir įsižeidžiau, o kitą dieną atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti. Ir per penkis mėnesius parašiau romaną“, – prisimena Jolita.
Į naują žmonos hobį Svenas žiūrėjo įtariai. Iš pradžių vyras netikėjo, kad ji taps rašytoja. Bet diena po dienos balti lapai pildėsi raidėmis, kol Jolita savo romane padėjo paskutinį tašką.

„Jis mano, kad daugelis žmonių sako, jog parašys knygą, sukurs dainą, dar kažką padarys, bet niekada nepadaro. Svarbu yra daryti, nesvarbu, ką gyvenime esi nusprendęs. Turi daryti, o ne tik apie tai kalbėti, fantazuoti, svajoti“, – sako Jolita.

Pabaigus pirmąjį romaną, prasidėjo nerimo dienos. Autorė nusiuntė rankraštį leidyklai ir ištisą mėnesį laukė atsakymo.
„Gavau elektroninį laišką, kad jiems patiko mano rankraštis ir jie jį spausdins. Aš šokinėjau iki lubų. Tai buvo toks didelis džiaugsmas – didesnis negu įstojus į Maskvos Lomonosovo universitetą. Kai knyga išėjo, buvo gruodis, o sausį ji buvo populiariausių dešimtuke, kas mane nustebino“, – pasakoja Jolita.

Turi, ką papasakoti

Dabar Jolitos dienos – dar kitokios. Rytus autorė leidžia prie kompiuterio. Neseniai pasirodė jau antrasis Jolitos Herlyn romanas, o pamažu randasi ir trečiasis. Ramus ir žalias Hamburgo rajonas – ideali aplinka rašyti, teigia Jolita. Kai nerašo, ji rūpinasi vaikais ir stebina rajono gyventojus itin originaliu, iš Danijos atsigabentu dviračiu.

„Čia ramus senų vilų rajonas – XIX a. pabaigos. Aišku, tos vilos nėra labai pigios – man atrodo, nuo 2,5 mln. iki 3 mln. eurų. Gyventi smagu –medžiai dideli, ramu, šalia tarptautinė mokykla, todėl nemažai užsieniečių, kurie nuomojasi tuos namus. Išsinuomoti vilą kainuotų gal kokius 3 tūkst. eurų (maždaug 10 tūkst. litų) per mėnesį“, – sako Jolita.

Moteris neslepia – jos romanuose sudėta nemažai jos pačios gyvenimo momentų. „Tikrai turiu, ką papasakoti”, – juokais, bet ir rimtai sako pašnekovė, išgyvenusi ne ką mažiau už garsiausių knygų herojus. Jai teko dirbti ir žurnaliste, ir klerke savivaldybėje, ir banke. Ji niekada net pagalvoti negalėjo, kad laimingiausia jausis augindama vaikus ir rytais rašydama romanus.

„Visą gyvenimą dirbau, ir [atvykusi į Hamburgą] iš pradžių galvojau, ką veiksiu. Bet yra tiek daug užsiėmimų. Galima ne tik keliauti, skaityti, žiūrėti filmus. Nebūna taip, kad būtų nuobodu. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad Svenas pastūmėjo mane pradėti rašyti, tai yra labai geras laiko praleidimas, ypač žiemą, rudenį, kada ramu gamtoje, gali sėdėti namuose,  uždegti židinį ir rašyti. Tame yra prasmė“, – tvirtina Jolita.

Buvusi klaipėdietė Jolita Kraniauskaitė, dabar – Herlyn, šiuo metu gyvenanti Hamburge, juokaudama savo asmeninį gyvenimą vadina sudėtinga meilės meno mokykla tarpkultūrinėse erdvėse. Pirmą kartą ji ištekėjo studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete filosofiją – už argentiniečio lazerinės fizikos studento, antrą kartą – dirbdama Kopenhagoje, už vokiečio banko vadovo. Dvi santuokas skiria 20 metų – tai savęs, gyvenimo prasmės ir savo vienintelio paieškų periodas. Toks pat metų skirtumas ir tarp abiejų Jolitos sūnų. Negana to, ryški ir impozantiška moteris parašė intriguojantį romaną, kuris šiomis dienomis pasirodys Lietuvos knygynuose. Ta proga ji kitą savaitę ruošiasi į Klaipėdą ir čia jį pristatys pirmiausia.

Be knygos negali užmigti

– Kokie vėjai jus nunešė į Hamburgą ir ar ten tarp vokiečių nenuobodžiaujate?

– Mano vyras kilęs iš Hamburgo, todėl jau trejus metus gyvename čia. Jei kas paklausia, kaip tau Hamburgas, atsakau – nežinau, gyvenu namie. Išties šio miesto nepažįstu, nors jį ir žinau.

Emociškai jo neapčiuopiu. Jis nei savas, nei svetimas, tiesiog miestas, kuriame gyvenu. Kopenhagoje jaučiausi kitaip. Gal todėl, kad turėjau darbą, į kurį reikėjo eiti kasdien...

– Kuo užsiimate dabar, be to, kad auginate sūnų ir esate savo mylimo vyro žmona?

– Dabar savaitę galiu kojos iš namų nekelti, jei nereikėtų sūnaus į vaikų darželį nuvesti, tai taip ir tūnočiau patenkinta namie. Nenuobodžiauju, visada atrandu ką veikti. Jei knyga po ranka – kitų atrakcijų man nelabai ir reikia. Gal pasisotinau? Žinoma, po kokio mėnesio ramaus gyvenimo pradedu spirgėti – tada nuskrendu pas kurią nors draugę į svečius  – jos irgi išsimėčiusios po pasaulį. O vasaros neįsivaizduoju be mudviejų su vyru kelionių motociklu. Vyras mėgsta buriuoti, bet manęs tai visai netraukia. Aš geriau į laivus žiūriu nuo kranto. Bet tikrai pamėgau su juo lėkti motociklu kur nors Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Tada man geriausia mąstyti (šypsosi).

Iki 42-ejų gėriau gyvenimą dideliais gurkšniais, nebijodama paspringti. Jono gimimas mane įžemino ir egzistencijai suteikė kitą prasmę. Aprimau. Dabar „nuotykiauju“ rafinuočiau – savo galvoje, skaitydama, rašydama arba žiūrėdama gerus kino filmus.

Esu skaitytoja maniakė. Be knygos vakare negaliu užmigti. Atvykusi į naują viešbutį, visada ieškau bibliotekėlės ir pasineriu į kitų keliautojų paliktą lektūrą.

Parašė intriguojantį romaną

– Kaip kilo mintis pačiai parašyti knygą?

– Manau, kiekviena moteris, artėjanti prie 50-mečio, yra sukaupusi pakankamai patirties, kad parašytų bent vieną knygą. Tas Žemaitės amžius paskatino ir mane. Nors rašyti ir skaityti mėgau nuo vaikystės. Augau tarp knygų, nes mama buvo bibliotekininkė. Pirmąją žinutę atspausdino „Lietuvos pionierius”, kai man buvo devyneri. Joje rašiau, kad noriu tapti architekte kaip tėtis.

Kitas rašymo etapas prasidėjo 2002-aisiais, po mano trijų savaičių kelionės į Libaną. Gavau tokią egzotikos dozę, kad pažadėjau ten gyvenantiems draugams būtinai apie tai parašyti. Taip prasidėjo kelionių aprašymų ciklas dienraštyje „Klaipėda“. Dabar galvoju, kad be tų tekstų gal ir tos knygos nebūtų buvę... Paskui sekė interviu su užsieniečiais „Vakarų eksprese“.

Nesitikėjau, kad parašyti knygą daug sunkiau nei 50 straipsnių.

Draugės seniai ragino. Aš vis atsikalbinėjau, sakiau, kad visi dabar rašo, kad yra daug geresnių žodžio meistrų… Bet kai mano vyras vieną dieną užvedė diskusiją, ką prasmingo žadu nuveikti per ateinančius 20 metų, pasijutau tarsi įžeista ir jo klausimą išgirdau lyg priekaištą. Užmynė jis man ant ambicijų. Atsikėlusi kitą rytą, įjungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti. Tai buvo romano pradžia.

Gyvendamas užsienyje ir labai ribotai bendraudamas su tautiečiais, nori nenori prarandi intymų ryšį su gimtąja kalba. Žodynas blanksta, sakinių struktūra keičiasi. Žodžiai tai slapstosi, tai šoka krakoviaką. Pajutau, kad jei noriu parašyti romaną lietuvių kalba –  tai paskutinis šansas. Esu senamadė: norėjau suspėti su laikmečiu, kol neišnyko popierinės knygos, kurias galima liesti, braukyti pieštuku, o ne tik skaityti monitoriaus ekrane.

Meilės ieškojimo keliu

– Jūsų romanas ne tik lietuviškas, bet ir klaipėdietiškas?

– Iš tikrųjų norėjau jame atkurti 1994–1999 metų Klaipėdą, su jos kavinėmis ir klubais, kurių dabar nebėra arba kurių pavadinimai pasikeitė; su realiomis to meto asmenybėmis, kurios knygoje save tikrai atpažins; tą Klaipėdą, kai Vytautas Grubliauskas buvo ne Klaipėdos meras, o tiesiog Kongas ir grojo „Kurpiuose“... Mano brolis ir jo žmona sociologai Liutauras ir Sigita Kraniauskai su savo kolegomis tai atliko mokslinėje studijoje „Klaipėdos diskursai 1990-2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“, o aš pabandžiau klaipėdietišką gyvenimo būdą atkurti romane.

– Kas dar slypi po „Trijų mano vienintelių“ viršeliu?

– Kažkada dėsčiau „Meilės filosofijos“ kursą. Man pačiai labai priimtina atrodė XIX amžiaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo teorija. Jo knyga „Meilės prasmė“ – tai tarsi filosofinis mano romano pagrindas. Arba, kitaip pasakius, „Trys mano vieninteliai“ – tai gyvenimiška, visiems suprantama kalba parašyta „Meilės prasmės“ interpretacija.

Tai asmenine patirtimi paremtas romanas apie meilės kelius ir klystkelius. Klaipėdietiškame fone rutuliojamas intymus ir gyvenimiškas pasakojimas apie moterį ir jos pasirinkimus, apie meilės trikampius ir daugiakampius, į kuriuos mus dažnai įmeta likimas, ir apie tai, kad gyvenimas be meilės yra tuščias ir beprasmis. Tai romanas apie meilės esmę ir sielos kančias, apie tai, kaip meilė „nutinka“ ir to jos tikrumo jokiomis pastangomis negali išgauti.

1994-ieji... Užsieniečiai „atranda” Lietuvą ir jos moteris, o moterys – pasaulį. Klaipėdietė Kamilė, kaip ir visos šio pasaulio moterys, ilgisi ir ieško tikros meilės. Dėl šio jausmo ji pasiruošusi viskam – atvira širdimi nerti į gyvenimo sūkurius, atsiduoti  nuotykiams ir tikėti stebuklais. Klaipėdoje Kamilė susipažįsta su Ali iš Jordanijos, kuris pakviečia jauną moterį švęsti Naujuosius Stambule. Taip prasideda nenuspėjamų įvykių grandinė, leidžianti Kamilei pažinti visas gyvenimo spalvas. Kartu su Kamile skaitytojai pabuvos Graikijos salose, Rio karnavale ir net už Poliarinio rato. Tik po daugelio įvykių Kamilė supras, kad tai buvo kelionė į save, per labai vingiuotus ir dažnai duobėtus meilės bei aistros kelius. Knygoje trys dalys: Ali, Polas ir Arūnas. Tai trys Kamilės vyrai ir atskiri jos moteriškos brandos etapai. 

Šitoje istorijoje yra daug tikrų išgyvenimų, realijų, santykių. Daug joje ir prieštaravimų, bet kai esi įvykių sūkuryje, nėra kada svarstyti ar vertinti – tave neša srovė... Tai meilės ieškojimo kelias, kuriuo lemta vienaip ar kitaip praeiti kiekvienam. Ir tikrai verta tam tikrame šio kelio taške sustoti, atsigręžus atgal, suprasti, kaip jame atsidūrei, ir... eiti toliau.

Gyvenimas yra labai prieštaringas... Tai tiesa, kurią atrandu iki šiol. Mes visi ieškome meilės ir harmonijos, radę – stengiamės išlaikyti, kaip galime, bet ... Visada atsiranda kažkas, kas tą harmonijną sugriauna... Tada patenki „tarp girnų“, ir vėl nebesupranti, kas gerai, kas blogai, kas tikra ir kas ne. Jei pavyks išlaikyti pusiausvyrą, gali ateiti atsakymai...  Jei ne, tada vėl ieškai...

Jei tai nutinka...

– Kadangi rašote apie meilę ir apskritai savo gyvenime daug dėmesio skyrėte šio fenomeno analizei, ką patartumėte moterims, kurios meilės ieško ir vis neranda?..

– Meilė... Metams bėgant aš vis dažniau į klausimus atsakau kaip Sokratas: aš žinau, kad nieko nežinau. Galiu teigti tik tiek, kad meilė „nutinka“, jos neprisišauksi, neišsibursi, nesusikursi.

Vienam tai lemta gyvenime patirti galbūt ir ne kartą, ir ne du, o kitiems – ne. Nuo ko tai priklauso, nežinau. Tikriausiai tai likimas. Bet jei tai nutinka, atsiduokite meilei, nes tai labiausiai žmogaus esybę sukrečiantis jausmas, išlaisvinantis neįtikėtinas kūrybines galias. Tačiau tai tikrai nėra rožių žiedlapiais klotas kelias... Bet žmogus juk negali gyventi nuolatiniame sukrėtime. Todėl ir iškrentame iš tos meilės būsenos, ji transformuojasi į švelnumą, pagarbą ir kitus jausmus, kurių visumą daugelis ir vadina meile... Filosofuoti apie meilę yra lengviau nei mylėti.

– Jūs pati savo knygai sukūrėte puslapį feisbuke?

– Pati. Ir tik tada sužinojau, kad studijų laikų Maskvoje draugė iranietė Bibi Kasrai, dabar gyvenanti JAV, šiemet taip pat išleido knygą. Angliškai ji vadinasi „The Spice Whisperer (memories in food)“. Nuoširdžiai ją pasveikinau ir sulaukiau labai netikėto atsakymo: „Jolita, tu irgi esi mano knygoje! Skyriuje „Meilė ir suši“ aš pasakoju tavo ir japono Mizuki istoriją!“.

Nenusakomas jausmas

– Su kokiomis mintimis ruošiatės kelionei į Klaipėdą, savo knygos pristatymui? Apskritai, kaip dažnai lankotės Lietuvoje, ar ji traukia tokią pasaulio pilietę, kaip jūs?

– Gimiau Vilniuje, buvau labai alergiškas vaikas, todėl gydytojai tėvams liepė keltis prie jūros, įtikinėdami, kad jūrinis klimatas turėtų padėti. Tad nuo dvejų metų aš gyvenau Klaipėdoje ir jaučiuosi absoliučia klaipėdiete. Tas priklausymas miestui svarbus ir gyvenant užsienyje, lietuvis, sutikęs lietuvį, pirmiausia klausia: „Iš kur tu?“ Ir Hamburge turime neoficialias klaipėdiečių, vilniečių, kauniečių „frakcijas“.

Metus, praleistus Klaipėdoje, prisimenu kaip intensyviausią savo gyvenimo periodą visais požiūriais: savęs pažinimo, emocijų, potyrių, dalyvavimo miesto veikloje. Gal skamba kiek pompastiškai, bet tada jaučiausi tikra miesto pilietė ir viskas, kas vyko mieste, man buvo svarbu ir įdomu. Tai nenusakomas jausmas – būti kažko daug didesnio aktyvia dalimi. Dabar mano pasaulis nors geografiškai prasiplėtė, bet išties labai susiaurėjo. Gyvenu pakankamai tykiai ir ramiai. Į Klaipėdą visada sugrįžtu su didžiausiu džiaugsmu, čia mano tėvai, brolis, draugai. Man norisi su visais susitikti, pasišnekučiuoti, apsikabinti...

Tiesą pasakius, pristatinėti knygos nenorėjau. Gal atpratau nuo viešumos?.. Draugai įkalbėjo, kad privalau tokia proga atvažiuoti. Man svarbu buvo tą knygą parašyti. Tikrai nepretenduoju į garbių literatų būrį.

– Apkeliavote kone visą pasaulį, nes esate prisiekusi keliautoja, o kokioje šalyje norėtumėte gyventi, jei galėtumėte rinktis?

– Gyventi norėčiau Klaipėdoje, jei būtų ją įmanoma perkelti į Italiją. Esu iš tų, kuriai šiluma kaulų tikrai nelaužo.

– Kokių turite svajonių, planų – kaip norėtumėte gyventi artimiausius 20 metų?

– Neįsivaizduoju. Gyvenu čia ir dabar, dėl ateities galvos nekvaršinu. Man likimas tiek siurprizų pridovanojo, kad supratau, jog bandymas pažvelgti į ateitį yra bergždžias reikalas.

Artimiausiu metu norėčiau parašyti dar porą romanų – jų siužetai sukasi mano galvoje. Antrosios knygos rašymas įsibėgėja. Ir pavadinimą jau turi – „Sapnai ir liftai“. Bet pirmiausia pažiūrėsime, kaip seksis pirmajai (šypsosi).

J.Herlyn romano „Trys mano vieninteliai“, kurį ką tik išleido „Alma Littera“ leidykla, pristatymas – gruodžio 13 d. 17 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25).

Vizitinė kortelė

J.Kraniauskaitė-Herlyn (g. 1966), studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete.
Dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete.
Dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje.
Porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros”.
Parašė daugiau nei 200 straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius dienraščiui „Klaipėda”, o „Vakarų ekspresas” spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje.
Nuo 2006 m. persikėlė į Daniją, kur vadovavo marketingo skyriui DnB NORD banko centrinėje būstinėje Kopenhagoje.
Dabar su vyru gyvena Hamburge, augina 4 metų sūnų Joną. Vyresnysis 24 metų sūnus Karlas Vilniuje studijuoja biofiziką.