Nors dar nenuspręsta dėl konkrečios perlaidojimo vietos, prašymas – išsiųstas.

Jame rašoma, kad sukilimo vadas savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi Klaipėdos atvadavimu, vadovavimą sukilimui laikė didžiule garbe ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

J. Budrys-Polovinskas palaidotas Čikagoje.

„Atsižvelgus į Klaipėdos miesto bendruomenės valią, amžininkų liudijimus dėl J. Budrio-Polovinsko ir jo žmonos R. Kašubaitės-Budrienės noro būti palaidotiems Klaipėdoje bei siekiant deramai įprasminti ypatingos svarbos istorinio įvykio sukaktį, Klaipėdos savivaldybės tarybos nariai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Ministrę pirmininkę ir Vyriausybę, prašydami atlikti būtinus veiksmus, susijusius su palaikų (urnų) ir antkapinio paminklo su iškaltu stilizuotu Klaipėdos herbu ir dvigubu (Jogailaičių) kryžiumi – Klaipėdos ir Lietuvos valstybės simboliais pargabenimu į Klaipėdą“, – pažymima išsiųstame rašte.

Rašto pabaigoje pažadama, kad Klaipėdos savivaldybė įsipareigotų organizuoti tinkamiausios vietos perlaidojimui parinkimą ir deramą palaikų perlaidojimo mieste ceremoniją.

Apie kreipimąsi savo feisbuko paskyroje paskelbęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pažymėjo, kad ši svarbi misija bus įgyvendinta dar šiemet.

„Jau turime oficialų kreipimąsi į Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją dėl legendinio Klaipėdos sukilimo vado Jono Polovinsko-Budrio palaikų pargabenimo iš JAV į Klaipėdą. Šį kreipimąsi savo parašais sutvirtino ir miesto Tarybos nariai. Dar šiais metais ši misija bus įvykdyta“, – antradienį paskelbė meras.

Seimas 2023-iuosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.

Drąsiausio tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnio – Klaipėdos krašto prijungimo prie respublikos dalyviai grimzta į užmarštį. Šiandien tik besidomintieji istorija žino, jog vienas iš sukilimo organizatorių buvo tuometis šalies premjeras Ernestas Galvanauskas, o vienas iš aktyvių jo dalyvių – legendinis lakūnas Steponas Darius.

Kitokia versija

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė neslėpė, kad sovietmečiu į Klaipėdos istoriją buvo žiūrima praleidžiant tam tikrus esminius dalykus.

Archyvinė medžiaga plačiajai visuomenei buvo neprieinama, net tarpukario spaudą galėjo skaityti tik tie žmonės, kurie tyrinėjo tą laikotarpį. Nors išeivijos spaudoje apie Klaipėdos sukilimą buvo plačiai rašoma, spausdinami atsiminimai.

"Taip jau susiklostė, kad sovietmečio istoriografijoje apie kai kuriuos garsius, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos lėmusius asmenis mažiau kalbėta ir rašyta. Nes ir oficiali sukilimo versija buvo kita, esą Klaipėdos krašto gyventojai patys sukilo prieš prancūzus, ir jokio įsikišimo iš Lietuvos nebuvo", – pasakojo Z.Genienė.

Nuo premjero iki lakūno

E.Galvanauskas – vienas iš Klaipėdos sukilimo svarbiausių organizatorių ir rėmėjų. Būtent jo vadovaujama Lietuvos vyriausybė parengė krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą šalyje ir tarptautinėje erdvėje.

E.Galvanauskas atstovavo Lietuvai 1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl Klaipėdos krašto konvencijos.

Jis po krašto perėmimo apsigyveno Klaipėdoje ir metus vadovavo uosto valdybai, buvo Klaipėdos mokytojų draugijos pirmininkas. E.Galvanausko rūpesčiu buvo pertvarkyta Klaipėdos medžio pramonė, įkurta Statybos bendrovė aprūpinti butais lietuvių darbininkus.

E.Galvanauskas įkūrė Klaipėdos amatų mokyklą, buvo "Ryto" spaustuvės ir leidyklos valdybos narys, pirmasis Klaipėdos laikraščio  "Vakarai" redaktorius.

Dar vienas veiklus Klaipėdos sukilimo dalyvis – legendinis lakūnas Steponas Darius, kuris po daugiau nei 10 metų kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu "Lituanica" vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną. S.Darius kartu su sukilėlių būriu 1923 m. sausio 15 d. taip pat įžengė į Klaipėdą.

Persona non grata?

Sovietmečiu istorikai, kurie tyrinėjo Klaipėdos sukilimą, ne itin plačiai rašė ir apie pagrindinį šios karinės operacijos vadą Joną Budrį-Polovinską.

Ir tai esą natūralu, nes J.Budrys tuo metu gyveno JAV, jo biografija buvo gana "sudėtinga". Jis – buvęs nepriklausomos Lietuvos žvalgybininkas ir diplomatas 28 metus nuo 1936 m. lapkričio 11 d., kai buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu JAV, liko šiose pareigose.

Tačiau būtent J.Budrys, atsisakius daugeliui Lietuvos karininkų, paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei, 1923 m. sausio pradžioje įžengusiai į Klaipėdos kraštą.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu J.Budrys paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Jis kaip ir daugelis kitų sukilėlių ilgą laiką dėl istorinių aplinkybių buvo nustumtas į užmarštį.