Yra, bet jos nemato

Pradėkime nuo naujųjų. Iš jų įdomi ir labai savita yra Fluxus judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno aikštė, įsikūrusi trišalės sankryžos, jungiančios Vytauto prospektą bei K.Donelaičio ir Parodos gatves, viduryje. Tai bene pirmoji pasaulyje aikštė, į kurią negalima patekti ir kurios pėstiesiems net nesimato. Žinoma, galima sakyti, kad tai nėra tikra aikštė ir joje nieko nevyksta, bet ji puikiai atitinka maištingą Fluxus dvasią, o pasitelkus droną jos viduryje galima išvysti šio judėjimo simbolį – acteko figūrėlę.

Iš naujų aikščių savo paskirtį miesto gyvenime puikiai atlieka Čečėnijos aikštė, kur Eigulių bendruomenė švenčia įvairias šventes, tai puikus gyvos bendruomeninės aikštės pavyzdys kitiems naujiesiems Kauno rajonams.

Kažkada miesto gyvenime svarbų vaidmenį kaip viena pagrindinių turgaus aikščių vaidinusi dabartinė Steigiamojo Seimo aikštė, esanti Senamiestyje tarp Gimnazijos, Šv.Gertrūdos ir J.Jablonskio gatvių, šiandien yra apmirusi ir kol kas neranda savo naujos paskirties.

Senojo miesto širdis

Rotušės aikštė, be jokios abejonės, yra seniausia ir pagrindinė Kauno senamiesčio aikštė. Miestas, 1408 m. gavęs Magdeburgo teises, iki XVI a. augo kaip pirklių miestas. Pagrindinė tuometės aikštės paskirtis – turgus ir viešoji miestiečių susibūrimo erdvė.

Kaunas perplanuotas po didelio 1537 m. gaisro. Architektė ir paveldosaugos specialistė Loreta Janušaitienė apie tai pasakojo: "Aikštės kompozicija tuomet iš naujo formuota atsižvelgiant į greta buvusias mūrines bažnyčias, viduramžiais susiformavusį gatvių tinklą. Aplink turgavietę koncentravosi pagrindinės architektūros objektai: pilis, parapijinė, Vytauto ir Bernardinų bažnyčios.  XVI a. pastatyta renesansinė rotušė tapo vienu svarbiausių miesto akcentų. Kaunas buvo plėtojamas pagal pažangiausius to meto urbanistikos principus, o centras formuojamas kaip vientisas renesansinis ansamblis."

Aikštė ir toliau veikė kaip turgaus, mugių vieta, joje vyko įvairios iškilmės. Rotušė – magistrato būstinė, todėl aikštėje buvo skelbiami miestiečiams svarbūs pranešimai, teismo nuosprendžiai, ji tapo ir bausmių vieta.

XIX a. pabaigoje, Rusijos carizmo laikais, aikštė buvo naudojama kariuomenei marširuoti ir vadinosi Paradų aikšte. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, aikštėje dar kurį laiką vykdavo ir Lietuvos kariuomenės paradai, tačiau ji nebuvo deramai sutvarkyta, po lietaus telkšodavo balos, vaizdą gadino ūkiniai statiniai – transformatorinė (pastatyta 1926 m.), benzino rezervuaras (1932). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje aikštė iš esmės pertvarkyta – paversta skveru su gazonais, reguliariais takais, pastatyti suoleliai. Tarpukariu pakito ir aikštės architektūrinė aplinka bei kompozicija.

1972 m. Rotušės aikštė vėl rekonstruojama, panaikinami želdiniai, išskyrus medžius, jai suteikiama daugiau reprezentatyvumo, iškilmingumo, čia įsikuria Santuokų rūmai.

Nuo to laiko aikštė mažai keitėsi, kartkartėm buvo tvarkoma jos ir aplinkinių šaligatvių danga, atnaujintos kelios dešimtys ąžuolinių suoliukų, įdiegti šiuolaikiniai apšvietimo sprendimai. Čia įžiebiama pagrindinė miesto Kalėdų eglė, pagerbiami sportininkai, vyksta įvairūs kultūros renginiai ir, tarsi grįžtant į tai, nuo ko viskas prasidėjo, – amatininkų mugės.

Istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko nuomone, Kauno rotušės aikštė yra tipiška svarbaus Vakarų Europos viduramžių miesto aikštė, šiandien atliekanti reprezentacinę paskirtį ir tuo svarbi tiek miesto gyvenimui, tiek patraukli turistams.

Naujasis miesto centras

Pasak architektės L.Janušaitienės, Vienybės aikštė, esanti K.Donelaičio ir S.Daukanto gatvių sankirtoje, nuo pat jos atsiradimo pradžios taip pat patyrė didžiulių urbanistinių permainų. XIX a. pradėjusi funkcionuoti kaip arklių ir malkų turgus, tarpukario laikotarpiu ji tampa pagrindine miesto aikšte. Čia perkeliamas naujasis visuomeninis ir kultūrinis miesto centras, Rotušės aikštei paliekant istorinio centro vietą.

Tuo metu aikštės kaimynystėje įkurtas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Tarp jo ir ir K.Donelaičio gatvės buvo įrengtas muziejaus sodelis, pastatytas paminklas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę", biustai iškiliausiems Lietuvos žmonėms, Laisvės paminklas, įrengta Amžinoji ugnis, Knygnešių sienelė. Aikštėje vyko svarbiausios valstybinės iškilmės, kariuomenės rikiuotės. Jos erdvę juosė ir svarbūs administraciniai, visuomeniniai pastatai: Žemės bankas (dabar – Kauno technologijos universiteto rektorato rūmai), verslininkų brolių Vailokaičių namas (susprogdintas Antrojo pasaulinio karo metu), vėliau iškilo M.K.Čiurlionio muziejus. Antano Smetonos laikų Kaune miestiečiai aikštėje mielai leisdavo laisvalaikį, čia juos ant suoliukų buvo galima išvysti skaitančius laikraščius, užrašus vartančius studentus, guvernantes su vaikiškais vežimėliais.

"Tarpukariu Vienybės aikštė tapo pagrindine Lietuvos reprezentacine aikšte. Tokios aikštės buvo būdingos ir kitoms tautinėms valstybėms nuo pat XIX a. Jas vienijo bendri akcentai – monumentai žuvusiesiems už tautos laisvę, Amžinoji ugnis, karių rikiuotės įvairių iškilmių proga", – pasakojo istorikas A.Kulakauskas.

Tarpukariu Vienybės aikštė tapo pagrindine Lietuvos reprezentacine aikšte. Tokios aikštės buvo būdingos ir kitoms tautinėms valstybėms nuo pat XIX a.

Karo metu ir sovietmečiu Karo muziejaus sodelyje pastatyti paminklai ir skulptūros buvo sunaikinti, aikštė performuota, pervardyta poeto J. anonio vardu, pastatytas ir tuo metu svarbiausiai bet kurio miesto aikštei privalomas paminklas V.Leninui. Greta pastatyti Politinio švietimo namai (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rūmai), iškilo Pramprojekto ir Miestprojekto pastatai. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę iš Vienybės aikštės pašalinti sovietiniai paminklai, palaipsniui atkurtas Karo muziejaus sodelio kompleksas.

Turi ir vienyti

Vis dėlto, nepaisant istorinės auros, daugelio kauniečių manymu, pastaruosius 20 metų Vienybės aikštės dalis prie dabar rekonstruojamų pastatų buvo apleista, nuobodi ir negyva.

Architektės L.Janušaitienės nuomone, šiuo metu rekonstruojant Vienybės aikštę svarbu, kad liktų nepažeista Karo muziejaus sodelio komplekso dalis, kuri ir toliau turi atlikti memorialinę ir reprezentacinę funkciją. Vienybės aikštės dalis prie dabar rekonstruojamų pastatų galėtų tapti multifunkcinė – koncertų, tam tikrų pramogų, viešų miesto renginių bendra erdve įvairaus amžiaus kauniečių sambūviui. Tokios tendencijos rekonstruojant reikšmingas miestų aikštes šiuo metu pastebimos visoje Europoje.

Architektė ir paveldosaugos specialistė pritaria požiūriui, kad reprezentatyvumas negali būti suvokiamas kaip statiškas miesto praeities palikimas ar politinės ideologijos išraiška, o miestui plėtojantis ir kintant, aikštės reprezentatyvumą gali lemti naujai atrastos ar sukuriamos savybės ir vertės.

"Palinkėčiau, kad ir kaunietis, ir miesto svečias Vienybės aikštėje sau atrastų kažką tinkamo, o kartu ir bendro, vienijančio. Prie to ateityje galėtų prisidėti ir stipresnis kultūrinis matmuo. Čia galėtų atsirasti ne tik jaukių kavinių, bet ir naujų kultūros įstaigų. Pavyzdžiui, vieno iš pastatų – dabartinio BLC (prie V.Putvinskio gatvės) – pirmajame aukšte matyčiau kokį nors šiuolaikinį meno centrą, šiltu metų laikotarpiu atveriantį fasadą ir taip išplečiantį savo veiklą į aikštės zoną. Tuomet susiformuotų stipresnės kultūrinės jungtys tarp Karo muziejaus sodelio komplekso dalies, čia esančių universitetų ir beatsinaujinančio administracinių pastatų komplekso", – mintimis dalijosi L.Janušaitienė.

Minėtoji sankryža, beje, šakojasi priešais Parodos gatvės namą Nr. 1, kuriame vaikystėje gyveno pats J.Mačiūnas – vienas „Fluxus“ judėjimo pradininkų. Naujoji erdvė Kaune atitinka fluxiško absurdo dėsnius, kadangi tai pirmoji pasaulyje aikštė, į kurią negalima patekti ir kurios pėstiesiems net nesimato. Tokią idėją miestui pasiūlė ir įgyvendino dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas.

Naujoji erdvė Kaune atitinka fluxiško absurdo dėsnius, kadangi tai pirmoji pasaulyje aikštė, į kurią negalima patekti ir kurios pėstiesiems net nesimato.

„Man labiausiai patiko, kad nebuvo oficialaus aikštės atidarymo. Tai būtų prieštaravę fluxus filosofijai. Šitą idėją galvoje nešiojausi apie penkerius metus. Vieną dieną susitikau su Kauno vicemeru Povilu Mačiuliu, kuris paragino ją pasiūlyti „Kauno akcentų“ idėjų konkursui. Būtent jo dėka šita idėja ir buvo įgyvendinta“, – teigė idėjos autorius bei dailininkas N. Baltušnikas.

Iki rugpjūčio 11 d. menininkai konkursui „Kauno akcentai“ kviečiami teikti vaizduojamojo meno kūrinių idėjas, kurios simbolizuotų Lietuvos valstybingumą, įamžintų ir atspindėtų valstybės atkūrimo šimtmetį Kauno kontekste. Konkursui siūlomi kūriniai turi architektūriškai, urbanistiškai ir meniškai įsikomponuoti pasirinktoje aplinkoje, nekelti asociacijų su kitais miestais, turėti meninę vertę, būti išskirtiniai, originalios formos bei turinio. Kūriniai taip pat gali būti interaktyvūs ir šiuolaikiški, tačiau išlaikantys semantinį ir kompozicinį ryšį su pasirinkta teritorija. Visa informacija apie konkursą „Kauno akcentai“ skelbiama internetinėje svetainėje akcentai.kaunas.lt.