– Kiek atpigo prekės?

– Kainos per metus kito 0,7 proc. Prekės vidutiniškai atpigo 1,5 proc.

– Kas brango?

– Paslaugos. Netgi tais laikais, kai Lietuva vidutiniškai patyrė defliacijos epizodus, paslaugų kainos kilo. Matome, kad brango viešbučių, restoranų kainos. Matome reikšmingą švietimo ir sveikatos paslaugų brangimą, bet tai – viešųjų paslaugų dominuojančios kategorijos. Atlyginimų augimas būtent jose ir lemia šių paslaugų brangimą. Šie metai bus ne infliacijos bangos, o infliacijos atoslūgio metai. Tai tikrai gera žinia mums visiems. Tai atokvėpis po tokio sudėtingo kainų prasme laikotarpio. Numatoma, kad darbo užmokestis toliau didės ir tai stiprins perkamąją dalį. Labiausiai tikėtina, kad atlyginimai augs žemiausias pajamas uždirbantiems gyventojams, nes tai lemia gana reikšmingas minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl brango paslaugų kainos?

Šie metai bus ne infliacijos bangos, o infliacijos atoslūgio metai.

– Paslaugų kainų kilimą lemia darbo rinkos situacija. Atlyginimai pernai vis dar didėjo dviženkliais tempais, šiemet irgi prognozuojamas pakankamai spartus, galbūt nebe dviženklis, atlyginimų augimas. Paslaugų kainodaroje būtent atlyginimai sudaro itin reikšmingą dalį, tas veiks ir paslaugų kainas. Kainos augo ne vien tik dėl atlyginimų kilimo, bet ir dėl pridėtinės vertės mokesčio (PSD) lengvatos panaikinimo maitinimo paslaugoms. Šio sektoriaus dalyviai susiduria su rimtais išbandymais. Dėl įvairių neapibrėžtumų, vangesnių turizmo srautų į mūsų šalį, paklausa šioms prekėms – prislopusi. Tuo tarpu sąnaudų eilutės pučiasi pakankamai reikšmingai. Pirmasis pusmetis bus kupinas išbandymų.

– Prekių kainos mažėjo 1,5 proc. Ar šiemet galima tikėtis dar didesnio prekių kainų mažėjimo?

– Tai lems daugelis dalykų, kaip toliau situacija vystysis žaliavų rinkose. Kol kas nesimato tokių dirgiklių, į kuriuos kainos reaguotų aukštyn. Tikėtina, kad ir toliau stebėsime defliacinį foną, nes bent jau pirmąjį metų pusmetį paklausos pusė išliks vangi.

Pasak centrinio banko, trečdaliu sumažėjus naujų paskolų NT įmonėms ir ketvirtadaliu smukus komercinių erdvių pardavimams, palyginti su prieš beveik dvejus metus pasiektu piku, jų kainos per metus nepakito.

Bankų lūkesčiai dėl tolesnės kainų raidos buvo pesimistiškesni nei būsto rinkoje (dešimtadalis bankų tikisi didesnės nei 10 proc. kainų korekcijos), taip pat šiek tiek padaugėjo bankų, matančių disbalansų komercinio NT rinkoje.

Labiausiai pažeidžiamos yra prekybinės paskirties, o geografiškai – Klaipėdos komercinės patalpos: šiuose rinkos segmentuose realios nuomos kainos tebėra gerokai sumažėjusios, teigia LB.

Sumažėjusi rizikos premija stabdė investuotojų aktyvumą: per tris šių metų ketvirčius rinkoje sudaryta 270 mln. eurų  vertės investicinių sandorių – 40 proc. mažiau nei prieš metus.

Pasak LB ekspertų, smukęs rinkos aktyvumas leidžia artimiausiais ketvirčiais tikėtis nedidelės kainų korekcijos žemyn, ypač segmentuose, kur kainos pervertintos, pavyzdžiui, Vilniaus A klasės biurai pervertinti apie 14 proc.

Smukęs rinkos aktyvumas leidžia artimiausiais ketvirčiais tikėtis nedidelės kainų korekcijos žemyn, ypač segmentuose, kur kainos pervertintos, pavyzdžiui, Vilniaus A klasės biurai pervertinti apie 14 proc.

 

Tuo metu paskolų namų ūkiams portfelio augimas trečiąjį ketvirtį, palyginti su pernai tuo pat laiku, sumažėjo iki 5,9 proc. ir buvo antras sparčiausias visoje euro zonoje (0,1 proc. augimas) Naujų būsto paskolų skaičius ir nominali vertė rugsėjį  buvo daugiau nei ketvirtadaliu mažesnė nei prieš metus.

LB finansinio ciklo vertinimas rodo, kad šis ciklas Lietuvoje trečiąjį šių metų ketvirtį toliau lėtėjo – paskolų portfelio ir būsto kainų metiniai augimo tempai mažėjo, labiau nepaveikę ekonomikos bei finansų sektoriaus, todėl lig šiol atitiko švelnaus nusileidimo scenarijų.

Tiek įmonių, tiek gyventojų skolinimosi tempai toliau slopo. Nepaisant kiek išaugusios neveiksnių paskolų dalies, bankų turto kokybė ir toliau yra gera. Būsto kainų metinis augimas toliau lėtėja, kainų pervertinimas tebeblėsta.

LB ekspertų vertinimu, įmonių ir gyventojų įsiskolinimas tebėra mažas, einamosios sąskaitos deficitas artimas nuliui, o bankų paskolų ir indėlių santykis vis dar yra nedidelis (78 proc.). Naujausios bankų apklausos rezultatai rodo, kad pastaruosius metus mažėjusi skolinimo paklausa artimiausią ketvirtį turėtų stabilizuotis.

Pasak LB, atsižvelgiant į iki šiol vyravusias spartaus kreditavimo ir būsto kainų augimo tendencijas, anticiklinio kapitalo rezervo norma nekeičiama ir lieka 1 proc.

„Žiniasklaidoj pasirodžiusios naujienos apie tai, kad mes pralenkėm Europos Sąjungos vidurkį, tai mes iš dalies tai galim patvirtinti, taip, mes kai kuriose vietose esam jau net ir brangesni“, – teigė „Pricer.lt“ portalo vadovas Arūnas Vizickas.

Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis bendras maisto produktų indeksas praėjusį mėnesį toliau mažėjo. Birželį maistas pasaulyje atpigo 1 4/10 proc. palyginti su geguže. Lietuvos prekybos centrų atstovai sako, kad maistas pinga ir pas mus.

„Bent jau „Iki“ tinkle sumažėjo kainos pieno produktų, taip pat, kaip ir jūs sakėte, kai kurių prekės ženklų duonos, aliejaus, miltų“, – tikino „Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Prekybos tinklo „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis sakė, kad maisto produktai birželį buvo 1,46 proc. pigesni negu gegužės mėnesį ir kad kiekvieną mėnesį prekės po truputį pinga.

Nors Lietuvos parduotuvėse pigiausių maisto produktų krepšelis birželį buvo pigesnis nei gegužę, anot kainų lyginimo portalo kūrėjo tai nereiškia, kad kainos mažėja.

„Pagrindinė priežastis turbūt buvo, kad vienas iš prekybos tinklų, kartu su savo elektronine parduotuve gegužės mėnesį buvo labai smarkiai užkėlęs kainas ir po to jas koregavo. Šiaip jeigu paėmus atskirus, pavienius prekybos tinklus, tai, mes stebėjome tam tikrą augimą“, – aiškino A. Vizickas.

Anot D. Dundulio, pieno produktai, penktą mėnesį lyginant su šeštu, pigo 1,39 proc., ledai pigo 4,43 proc., mėsa brango 1,16 proc., duona pigo 1,55 proc., o daržovės brango 9,5 proc.

Mes kai kuriose vietose esam jau net ir brangesni.

Didžiausios pieno perdirbimo gamyklos Lietuvoje vadovas sako, kad pieno produktų kainos labiausiai kilo pernai metų vasaros pabaigoje ir nuo rudens iki dabar jos esą vis krenta. Anot analitikų, pieno produktai, aliejus ir duonos gaminiai jau dabar turėtų būti smarkiai atpigę.

Nors prekybininkai tikina, kad kainas jų lentynose nulemia ne jie, o tiekėjai, A. Vizickas sako, kad maisto kainos Lietuvoje šiuo metu nekrenta taip sparčiai, kaip turėtų, nes tiek prekybininkai, tiek ir perdirbėjai nepaisydami žaliavų pigimo kol kas tiesiog nenori mažinti kainų.

„Trys priežastys, tai nelygu kategorija kategorijai, bet tai yra prekybininkai, perdirbėjai ir PVM. Kai kuriose kategorijose perdirbėjai šiek tiek labiau matomi, kai kuriose kategorijose prekybininkai“, – tvirtino A. Vizickas.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos per mėnesį Lietuvoje sumažėjo 7/10 proc.

„Remiantis pasaulio biržų duomenų tendencijomis, galime laukti tolesnio kainų mažėjimo. Antra dalykas, kadangi Europos Centrinis Bankas pakėlė bazines palūkanas ir nežada artimiausiu metu mažinti, tai irgi veiksnys, kuris veikia vartojimą ir kainų mažėjimą“, – BNS sakė Vilniaus universiteto (VU) profesorius R. Rudzkis.

„Šitie veiksniai liudija, kad greičiausiai vartojimo kainos tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje leisis“, – pridūrė jis.

R. Rudzkis pastebi, jog pasaulio biržose nuo praėjusių metų vidurio prasidėjo žaliavų, energijos nešėjų kainų kritimas, o tai, pasak jo, pavėluotai persiduoda gamintojų kainoms, vėliau – ir vartojimo kainoms. Be to, ECB sprendimai didinti palūkanų normas pradeda veikti vartojimą – jam mažėjant, tai veikia kainas.

Dabar yra didelės įtampos, kurios trikdo pasaulinę ekonomiką.

„Yra pasaulinis žemės ūkio ir maisto produktų indeksas, kurį skaičiuoja Jungtinės Tautos, – jo pikas buvo balandį-gegužę, buvo labai iššokusios pasaulio maisto kainos, kviečiai kainavo brangiai, žaliavinio pieno kainos buvo iššokusios, po to jos pradėjo mažėti ir sausio mėnesį indekso reikšmė buvo netgi mažesnė nei prieš metus sausį“, – aiškino R. Rudzkis.

„Tai rodo, kad ir maisto bazinės kainos, žaliavinės maisto kainos irgi savo piką praėjo ir šiuo metu leidžiasi“, – kalbėjo jis.

Ekonomisto teigimu, tikėtina, jog infliacija šiemet taps vienaženklė, tačiau defliacijos nesitikima neapibrėžtumo ir įtemptos  geopolitinės situacijos pasaulyje.

„Visa eilė įtampų pasaulyje lieka. Kainos mažiausios buvo, kai buvo žaliavų perteklius pasaulyje, nebuvo jokių sankcijų, priešpriešos tarp JAV ir Kinijos, naudojomės globalizacijos pliusais maksimaliai. Dabar yra didelės įtampos, kurios trikdo pasaulinę ekonomiką, karai verčia daugiau lėšų skirti ginklavimuisi, lieka mažiau investicijų į įvairias sritis. Defliacijos nesitikiu, bet tiesiog nebus dviženklės infliacijos“, – sakė R. Rudzkis.

Metinė infliacija Lietuvoje sausį siekė 20 proc. – jos augimo tempas lėtėja nuo spalio. Mėnesio infliacija siekė 0,7 proc. ir yra didžiausia nuo lapkričio, o vidutinė metinė infliacija buvo 20,3 proc.

Tuo metu papildomų paslaugų kaina bus 7,2 karto mažesnė nei šių metų rugpjūčio–gruodžio mėnesiams nustatyta ir sieks 0,239 cento, pranešė „Litgrid“.

Kainas praėjusį pirmadienį patvirtino Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT).

Elektros perdavimo ir papildomų paslaugų kainos yra dvi iš šešių galutinės elektros kainos vartotojams dedamųjų.

Pagal Europos Sąjungos teisę perkrovų pajamomis pirmiausiai turi būti finansuojamos investicijos į tinklo infrastruktūros atnaujinimą bei plėtrą. Likusios laisvos lėšos gali būti skirtos kitų metų elektros perdavimo tarifui mažinti.

Perkrovų pajamos yra Europos operatorių gaunami pinigų srautai, kai tarp prekybos zonų užsipildžius pralaidumams susiformuoja kainų skirtumai.

Per metus iš euro zonos importuotų prekių kainos sumažėjo 0,9 proc., ne iš euro zonos – 9,2 proc.

Kaip nurodo departamentas, eksportuotų prekių kainos rugpjūtį, palyginti su liepa, padidėjo 0,2 proc., importuotų prekių – sumažėjo 0,2 proc.

Iš eksportuotų prekių labiausiai – 34,3 proc. – pabrango elektra. Ryšio įranga pabrango 16,2 proc., variklinės transporto priemonės – 16 proc., bet atpigo žemės ūkio daugiamečiai augalai – 11,8 proc., pesticidai ir kiti agrochemijos produktai – 7,3, plieniniai vamzdžiai, vamzdeliai, tuščiaviduriai profiliuočiai ir susijusios jungiamosios detalės – 7,2 proc.

Iš importuotų prekių daugiausia – 5,1 proc. – atpigo žalia nafta. Niekur kitur nepriskirti kasybos ir karjerų eksploatavimo produktai atpigo 5 proc., pagrindiniai vaistų pramonės gaminiai – 4,4 proc., bet pabrango žemės ūkio vienmečiai augalai – 7,5 proc., gamtinės dujos, suskystintos arba dujinės būsenos – 5,4, megztiniai arba nertiniai drabužiai – 3,4 proc.

Per mėnesį iš euro zonos importuotų prekių kainos padidėjo 0,1 proc., ne iš euro zonos – sumažėjo 0,5 proc.

Europos centrinis bankas (ECB), taikydamas pinigų politikos priemones, siekia, kad metinė infliacija laikytųsi šalia 2 proc. ribos. Nors įprastai gyventojai kainų didėjimą laiko vien tik blogu dalyku, tačiau infliacija yra lyg slėgio matuoklis ekonomikos katile.

Per aukšta infliacija signalizuoja apie ekonomikos perkaitimą, o per maža infliacija dažniausiai rodo krentantį ekonomikos augimą, galimai didėjantį nedarbą ir atlyginimų stagnaciją. Tad bandydamas pakelti infliacijos lygį, ECB nesiekia, kad gyventojų pinigai nuvertėtų. Infliacijos palaikymas skatina ekonomiką, kad ji veiktų kuo arčiau savo potencialo, o žmonės turėtų darbo.

Per aukšta infliacija signalizuoja apie ekonomikos perkaitimą, o per maža infliacija dažniausiai rodo krentantį ekonomikos augimą, galimai didėjantį nedarbą ir atlyginimų stagnaciją.

Kokie infliacijos reguliavimo svertai?

Finansų rinkų lūkesčiai auga ir tai kelia spaudimą ECB savo turimais instrumentais reaguoti į didėjančią defliacijos riziką. Tačiau bėda ta, kad gerų priemonių, kuriomis galėtų greitai paveikti ekonomiką ir infliaciją, ECB šiuo metu neturi.

Palūkanų normų mažinimas būtų pernelyg kontraversiška priemonė − mažas palūkanų nukirpimas neturėtų jokio poveikio, o didelis neigiamai paveiktų santaupų turinčius gyventojus, ateities pensininkus bei kai kuriais atvejais net slopintų kreditavimą. Tad apie šį pasirinkimą, tikėtina, net nesvarstoma.

Kitas pasirinkimas − ECB galėtų dar labiau pagerinti lengvatinių ilgesnio laikotarpio paskolų (TLTRO) bankams sąlygas, tai yra, pratęsti terminus, siūlyti dar geresnes palūkanas. Šio metodo pranašumas tas, kad būtų galima numažinti rinkos palūkanų normas, nepakenkiant bankų pelningumui ir negadinant jų kapitalo rodiklių. Bet vėlgi, abejojama, ar tai būtų paveiku, nes transmisija tarp palūkanų normų ir poveikio ekonomikai trunka bent vienerius metus.

Galima būtų dar labiau plėsti kiekybinį ekonomikos skatinimą – vertybinių popierių pirkimą. Nors tai rinkoms, matyt, patiktų, tačiau infliacijai poveikio vėlgi beveik nebūtų. Dėl finansinės sistemos sąrangos centrinio banko sukuriamiems naujiems rezervams pasiekti realią ekonomiką yra beveik neįmanoma, todėl infliacija ir yra stebima tik turto kainose. Kiekybinio skatinimo našumo koeficientas, stimuliuojant realią ekonomiką, yra labai menkas, nebent jį lydi stambus valstybės išlaidų didėjimas.

Kitąmet – naujo pobūdžio skatinimas

„Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad kitais metais infliacija euro zonoje dar išliks labai žema. Nors ilgesniame laikotarpyje kainų augimą gali išjudinti prekybos įtampų ir deglobalizacijos veiksniai, tačiau visgi euro zonoje infliacija reikšmingai nepakils tol, kol darbo rinka bus prislėgta.

Šiemet valstybės išleido daug pinigų ekonomikos skatinimui – nors tos lėšos visų pirma buvo skirtos kompensuoti prarastas pajamas, didelė jų dalis nukeliavo į santaupas. Tačiau kitais metais prasidės visiškai kito pobūdžio skatinimas – investicijos.

Valstybės naujais pinigais pirks prekes ir paslaugas ir taip sieks didinti visuminę paklausą. Toks skatinimas turi didesnio potencialo kurti naujas darbo vietas ir stimuliuoti ekonomiką, tačiau jį lydi ir politinės rizikos.

Tad ECB yra atsidūręs labai nepavydėtinoje situacijoje − nieko nedaryti negali, nes iššauks rinkų pyktį, tačiau daryti bet ką nelabai yra prasmės. Nors už infliacijos lygį yra atsakingas ECB, bet šiandien ją pakelti realiai gali tik šalių vyriausybės.

Čia ir glūdi pagrindinis skirtumas, lyginant su praėjusiuoju dešimtmečiu. Kiekybinis skatinimas, nepaisant visų hiperinfliacijos baimių, praktiškai neturėjo poveikio kainoms, nes jį lydėjo valstybių taupymo periodas. Šiandien matome, kad senos fiskalinės drausmės dogmos eižėja, ir valstybės yra pasirengusios investuoti į ateitį.

Bet kokiu atveju ECB palūkanų nekels dar ilgą laiką. Pandemijos prislėgta euro zonos ekonomika, ir ypatingai jos pietūs, atsigaus negreitai. ECB nekartos 2012 metų klaidų, kai, išsigandus infliacijos, palūkanos buvo pradėtos didinti per anksti.

Šįkart bus siekiama įsitikinti, kad ekonomika tvariai grįžta į augimo kelią. Labai tikėtina, kad ekonomikoms gali būti bus leista net ir šiek „perkaisti“ tam, kad Europos ūkis atgautų pandemijos praradimus.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Lietuvos infliacija, nors dėl kainų konvergencijos vidutiniškai ir aukštesnė nei Europoje, tačiau ji yra labai susijusi. Prislėgtos kainos Europoje artimiausiu metu slopins kainų augimą ir Lietuvoje.

Gali būti, kad per kelerius metus, Lietuvos ūkiui atsigaunant sparčiau, infliacija Lietuvoje įgaus pagreitį, kai tuo metu Europoje vis dar reikės ekonominio skatinimo. Jei pernelyg greitai auganti infliacija ateityje taptų problema, geriausias įrankis Lietuvos ekonomikos vėsinimui būtų biudžeto išlaidų mažinimas.

Daugiausia tam įtakos turėjo elektros energijos, drabužių ir avalynės, daržovių, šilumos energijos, gamtinių dujų kainų sumažėjimas bei degalų, farmacijos gaminių, medicinos paslaugų, trumpalaikio naudojimo namų ūkio prekių, telefono paslaugų, tabako gaminių kainų padidėjimas.

Vartojimo prekių kainos per mėnesį sumažėjo 0,7 proc., o paslaugų – padidėjo 0,6 proc. Dėl sezoninių nuolaidų daugiausiai sumažėjo drabužių ir avalynės kainos – 3,4 proc. Avalynė atpigo 5,3 proc., drabužiai – 2,8 proc.

Liepą, palyginti su birželiu, būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekių ir paslaugų pokytį (kainos sumažėjo 3,2 proc.) nulėmė elektros energijos (8 proc.), gamtinių dujų (18,4 proc.), šilumos energijos (5,5 proc.) kainų sumažėjimas.

Transporto prekių ir paslaugų kainos padidėjo 2,2 proc. Pokytį lėmė degalų ir tepalų (5,7 proc.) kainų padidėjimas.

Maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos sumažėjo 1,2 proc. Labiausiai kito kai kurių šviežių vaisių ir daržovių kainos: daugiausia sumažėjo trešnių, persikų, baltagūžių kopūstų, saldžiųjų paprikų kainos, bet padidėjo obuolių, svogūnų, morkų, apelsinų kainos.

Sveikatos priežiūros prekių ir paslaugų kainų pokytį (kainos padidėjo 1,1 proc.) nulėmė farmacijos gaminių (2,3 proc.), medicinos paslaugų (2,9 proc.) kainų padidėjimas bei odontologų paslaugų (2 proc.) kainų sumažėjimas.

Statistikos departamento duomenimis, liepos metinė infliacija sudarė 1 proc. Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo restoranų, kavinių ir panašių įstaigų viešojo maitinimo paslaugų, farmacijos gaminių, odontologų paslaugų, drabužių, atliekų rinkimo, vaisių kainų padidėjimas bei degalų ir tepalų, kietojo kuro, šilumos energijos kainų sumažėjimas.

Vartojimo prekių kainos per metus sumažėjo 0,6 proc., paslaugų – padidėjo 4,9 proc.

Iš eksportuotų prekių labiausiai – 28,4 proc. – atpigo rafinuoti naftos produktai. Variklinės transporto priemonės atpigo 6,4 proc., pagrindiniai chemikalai, trąšos ir azoto junginiai, pirminių formų plastikai ir sintetinis kaučiukas – 2,9 proc., bet pabrango ryšio įranga – 28,7 proc., medicinos ir odontologijos prietaisai, instrumentai ir reikmenys – 10,9 proc., obliuotoji pjautinė mediena – 2,1 proc.

Iš importuotų prekių daugiausia – 55,4 proc. – atpigo žalia nafta. Rafinuoti naftos produktai atpigo 18,8 proc., gamtinės dujos – 11,8 proc., bet pabrango pagrindiniai vaistų pramonės gaminiai – 6,6 proc., niekur kitur nepriskirti, kasybos ir karjerų eksploatavimo produktai – 4,7 proc., variklinių transporto priemonių kėbulai, priekabos ir puspriekabės – 2,6 proc.

Statistikos departamento duomenimis, per mėnesį iš euro zonos importuotų prekių kainos sumažėjo 0,4 proc., ne iš euro zonos – 8,9 proc.

Per metus balandį eksportuotų prekių kainos sumažėjo 10 proc., importuotų prekių – 14,3 proc. Per metus iš euro zonos importuotų prekių kainos sumažėjo 1,9 proc., ne iš euro zonos – 24,3 proc.