Įslaptinta apžvalga buvo nusiųsta Kongresui, kuriame Atstovų Rūmų respublikonų dauguma tiria, anot jos, dabartinio JAV lyderio Joe Bideno (Džo Baideno) nesėkmes 2021-ųjų rugpjūtį išvedant kariuomenę.

Pristatydamas išslaptintą santrauką, Baltųjų rūmų atstovas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Kirby (Džonas Kerbis) pripažino, kad išvykstant buvo padaryta klaidų. Tuomet Talibanas per kelias savaites perėmė Afganistano kontrolę ir privertė paskutinius amerikiečių karius bei jų sąjungininkus desperatiškai evakuotis.

„Baigti karą, bet kokį karą, nėra lengva, tikrai ne po 20 metų, – žurnalistams sakė J. Kirby. – Tai nereiškia, kad to nebuvo verta daryti – baigti tą karą Afganistane.“

Baltieji rūmai didžia dalimi kaltino J. Bideno pirmtaką D. Trumpą sukūrus sąlygas, lėmusias nesėkmę.

Tačiau taip pat pripažino, kad JAV žvalgybos tarnybos neįvertino Talibano jėgos ir Afganistano vyriausybinių pajėgų, kurias Vakarų šalys daugelį metų rėmė, silpnumo.

„Akivaizdu, kad [žvalgybos srityje] ne viską supratome teisingai“, – teigė J. Kirby.

Ataskaitos santraukoje nurodoma, kad niekas nebūtų pakeitęs išėjimo eigos ir „galiausiai prezidentas Bidenas atsisakė siųsti dar vieną amerikiečių kartą kovoti kare, kuris Jungtinėms Valstijoms jau seniai turėjo baigtis“.

2021-ųjų rugpjūčio 30-ąją pasibaigusi evakuacija šokiravo amerikiečius ir jų sąjungininkus – Talibanas per kelias savaites nušlavė Vakarų apmokytas Afganistano pajėgas.

Rugpjūčio 26 dieną mirtininkui detonavus bombą ir ginkluotiems užpuolikams šaudant į didelę minią prie perpildyto Kabulo tarptautinio oro uosto Abbey (Abio) vartų žuvo 13 JAV karių ir 170 afganistaniečių.

Per kelias dienas trukusią precedento neturinčią operaciją iš šalies pavyko išgabenti daugiau kaip 120 000 žmonių.

Kol JAV kariams pavyko apsaugoti visą oro uostą, pasaulis tapo tragiškų scenų liudininku – panikos apimti afganistaniečiai karštligiškai grūmėsi minioje bandydami įsikibti į išskrendančius lėktuvus.

Nebuvo scenarijaus

Apibendrinime Baltieji rūmai stipriai kritikavo 2020-ųjų vasarį D. Trumpo administracijos ir Talibano sudarytą susitarimą, teigdami, kad dėl jo būsimoji J. Bideno vyriausybė atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.

„Pasitraukianti Trumpo administracija paliko Bideno administracijai pasitraukimo datą be jokio plano, kaip jį įgyvendinti. Po ketverių metų aplaidumo – o kai kuriais atvejais ir sąmoningo bloginimo – svarbiausios sistemos, biurai ir agentūros funkcijos, kurios būtų reikalingos saugiam ir tvarkingam pasitraukimui, buvo apleistos“, – sakoma dokumente.

Po ketverių metų aplaidumo – o kai kuriais atvejais ir sąmoningo bloginimo – svarbiausios sistemos, biurai ir agentūros funkcijos, kurios būtų reikalingos saugiam ir tvarkingam pasitraukimui, buvo apleistos.

Jame taip pat pabrėžiama, kad D. Trumpas per paskutinius 11 savo kadencijos mėnesių nuolat mažino JAV karių skaičių Afganistane ir iki 2021-ųjų sausio, kai pareigas pradėjo eiti J. Bidenas, jų skaičius siekė vos 2 500.

„Todėl... Talibanas atsidūrė stipriausioje savo karinėje padėtyje nuo 2001-ųjų“, kai Jungtinės Valstijos įsiveržė į Afganistaną, iš pradžių siekdamos sutelkti dėmesį į 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke ir Vašingtone planuotojus.

Tuo metu pats D. Trumpas savo socialinio tinklo „Truth Social“ paskyroje ketvirtadienį paskelbtame pranešime dabartinę Baltųjų rūmų administraciją pavadino „mulkiais“ ir pareiškė, kad ji yra atsakinga už „siaubingai nekompetentingą KAPITULIACIJĄ Afganistane“.

„Atsakomybė tenka Bidenui, niekam kitam!“ – rašė jis.

J. Kirby pripažino, kad žvalgyba padarė daugybę klaidų, sakydamas, kad JAV vyriausybė nesugebėjo nuspėti, „kaip greitai Talibanas judėjo per šalį“ arba „kokiu mastu jie sudarinėjo sandorius šalies gilumoje, kurie pasileido tarsi domino kaladėlės“.

„Nenumatėme, kaip greitai žlugs Afganistano nacionalinės saugumo pajėgos, – sakė jis. – Nemanau, kad iki galo įvertinome korupcijos lygį karininkų gretose.“

„Žvalgyba yra sunkus reikalas, ir jie taip pat dažnai klysta“, – pridūrė J. Kirby.

Galiausiai, kaip teigiama Baltųjų rūmų ataskaitoje, ilgalaikė karo nesėkmė, įskaitant netikėtą Talibano atsparumą ir vyriausybės pajėgų silpnumą, lėmė, kad karo baigtis niekada nebus sėkminga.

„Po daugiau nei 20 metų, daugiau nei 2 trilijonų dolerių ir 300 000 karių Afganistano kariuomenėje, greitis ir lengvumas, su kuriuo talibai perėmė Afganistano kontrolę, rodo, kad nebuvo jokio scenarijaus – išskyrus nuolatinį ir gerokai išplėstą JAV karinį buvimą – kuris būtų pakeitęs įvykių eigą“, – sakoma apžvalgoje.

„Mes tikrai nesutiksime su Rusijos diktuojama taika, mes nepripažinsime tokios taikos. Dėl to mums labai svarbu ir aišku, kad šios karinės situacijos rezultatas bus tas, jog Rusija privalės išvesti savo karines pajėgas ir kad Ukraina apgins savo nepriklausomybę“, – per spaudos konferenciją Vilniuje antradienį teigė jis.

Pasak Vokietijos lyderio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas karine agresija pasiekė tik tai, kad dar labiau suvienijo Vakarų sąjungininkes.

„Ką V. Putinas pasiekė, jis pasiekė, kad NATO dar labiau susivienijo, kad NATO dar labiau stiprina savo pajėgumus, kad stipriname rytinį NATO flangą prie Baltijos jūros, ir tai, kad Švedija ir Suomija nutarė tapti NATO narėmis. Taigi, štai ką pasiekė Putinas savo karine agresija – kad mes daromės dar stipresni“, – kalbėjo Vokietijos kancleris.

„Ką V. Putinas pasiekė, jis pasiekė, kad NATO dar labiau susivienijo, kad NATO dar labiau stiprina savo pajėgumus, kad stipriname rytinį NATO flangą prie Baltijos jūros.

Jo teigimu, kadangi V. Putinui nepavyko užgrobti visos Ukrainos, jis tęsia brutalų karą ir stengiasi bent ką nors pasiekti. Anot O. Scholzo, rezultatą duos ir Rusijai įvestos sankcijos, kurios nublokš tos valstybės ekonomiką dešimtmečius atgal.

Pokalbiai su V. Putinu

Latvijos premjeras Krišjanis Karinis savo ruožtu teigė, kad V. Putinas dėl taikos ims kalbėtis, kai supras, kad pralaimi.

Pasak Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, Vakarų pastangos „išsaugoti Rusijos veidą“ yra sunkiai suvokiamos, nes „tada elgiamės nenuosekliai savo pačių atžvilgiu“.

„Sakydami, kad turi būti ryžtingas ir vieningas atsakas į Rusijos agresiją mes patys mėginame per užpakalines duris patekti pas V. Putiną, kalbėtis su juo, įtikinėti, prašyti jį ir tokiu būdu savotiškai legitimizuojame jį“, – per spaudos konferenciją sakė jis, atsakydamas į klausimą apie kai kurių Vakarų lyderių bandymus kalbėtis su Rusijos prezidentu.

Estijos vyriausybės vadovė Kaja Kallas tvirtino, jog kalbėti ir padėti privalu Ukrainai, o ne Rusijai.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas), palaikantis su V. Putinu ryšį telefonu, yra paraginęs Europos lyderis vengti pažeminti Rusiją.

Buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris) ir kai kurie Vakarų politikai anksčiau tvirtino, kad Ukraina turėtų atiduoti dalį savo teritorijos Rusijai, jog užbaigtų Maskvos invaziją.

Kandidatės statusas

Vasarį Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Kyjivas pateikė paraišką įstoti į Europos Sąjungą.

Europos Komisija dar šį mėnesį turėtų pasisakyti dėl kandidatės statuso suteikimo, tačiau Vakarų lyderiai perspėja, jog Ukrainos stojimas į ES gali užtrukti dešimtmečius.

Spaudos konferencijoje G. Nausėda teigė, kad „atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad Ukrainos vieta – Europos Sąjungoje“.

„Neturime moralinės teisės prarasto šio momento, kadangi už šią teisę Ukraina kovoja savo krauju“, – kalbėjo prezidentas.

Paramą Ukrainai šiuo klausimu dar kartą išreiškė ir Latvijos, Estijos premjerai. Tuo metu Vokietijos kancleris nekomentavo Ukrainos galimybių gauti kandidatės į Europos Sąjungą statusą.

Anksčiau O. Scholzas yra pareiškęs, jog Kyjivo pastangos įstoti į ES negali būti paspartintos, nepaisant Rusijos invazijos.

Atmeta kritiką dėl delsimo Ukrainai siųsti sunkiuosius ginklus

O. Scholzas atmeta kritiką dėl delsimo Ukrainai siųsti sunkiuosius ginklus.

„Vokietija yra viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų karine prasme, turbūt, gal tik Jungtinės Amerikos Valstijos teikia didesnę paramą, bet Vokietija tikrai teikia labai didelę paramą Ukrainai: teikiame dideliais kiekiais amuniciją, šarvuotąsias sistemas, turės būti pristatytos ir pačios moderniausios haubicos į Ukrainą“, – spaudos konferencijoje Vilniuje teigė Vokietijos kancleris.

Anot jo, šiuo metu Vokietijoje Ukrainos kariai apmokomi naudotis šia ginkluote.

„Labai dažnai būna tokių pranešimų, kurie visiškai neatitinka tikrovės, kad ukrainiečiai nenori kažkokių ginklų (...). Mes iš tikrųjų labai remiame Ukrainą, vyksta taip vadinamieji ginklų mainai, dėl kurių susitarta, pavyzdžiui, su Čekija, Graikija, kitomis valstybėmis, ir tikrai tais ginklais ukrainiečiai galės pasinaudoti“, – patikino O. Scholzas.

„Mano priimti sprendimai, kad Vokietija konflikto metu nusprendė tiekti ginklus, tai yra sprendimas, kurį įgyvendiname plačiai“, – pridūrė jis.

Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda bendroje Vokietijos kanclerio ir Baltijos šalių vadovų spaudos konferencijoje teigė taip pat nesutinkantis su kritika Vokietijai ir pažymėjo, jog šalies kancleris „labai aiškiai paneigė kartais pasitaikančią informaciją, neva yra vengiama teikti karinę pagalbą Ukrainai“.

„Manau, ta karinė pagalba teikiama ir, svarbiausia, teikiama bendradarbiaujant su kitomis regiono šalimis, kurios teikia ir po to gali tikėtis atitinkamos Vokietijos paramos“, – sakė G. Nausėda.

„Mes Lietuvoje turime tokį posakį – „nevarykime Dievo į medį“.  Kitaip tariant, tiek Vokietijos pagalba Lietuvai, kurią šiandien ji deklaruoja kanclerio vizitu čia Lietuvoje, tiek ir karinė pagalba Ukrainai – tikrai Vokietija, manau, kaip sąjungininkė, kaip viena iš svarbiausių NATO valstybių, visiškai prisiima tą lyderės vaidmenį, kuris jai natūraliai priklauso ir yra pasirengusi jį įgyvendinti iki galo“, – akcentavo Lietuvos prezidentas.

Latvijos premjerad Krišjanis Karinis akcentavo būtinybę tęsti tiek karinę, tiek humanitarinę ir kitą pagalbą Ukrainai.

„Yra įvairūs būdai, kaip mes tai darome, pirmiausia, tai yra tiekimai ginkluotosioms pajėgoms įvairių rūšių ginklų, amunicijos. Tai savaime suprantama ir tai turime tęsti toliau, turime tęsti humanitarinę, finansinę pagalbą ir viską, kas reikalinga Ukrainos Vyriausybei, kad jis toliau galėtų vykdyti pareigas“, – kalbėjo K. Karinis.

„Turime stiprinti Ukrainą, kad Ukraina šiame kare nugalėtų ir Rusija šį karą pralaimėtų. Mes to trokštame, trokštame taikos ir stabilumo Europoje. Tai pasiekiama tik tada, kai Rusija pralaimi ir supranta, kad jai niekada negali pavykti karinė ekspancija į savo kaimynes“, – sakė Latvijos Vyriausybės vadovas.

Estijos premjerė Kaja Kallas sveikino Vokietijos sprendimą padidinti šalies karinį biudžetą, ji taip pat vylėsi, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime Madride bus priimti sprendimai stiprinti Aljanso rytinį sparną.

Ji pabrėžė, kad Ukrainai ypatingai reikia daugiau karinės pagalbos, ypač – sunkiosios ginkluotės.

„Ir jos reikia nedelsiant, kad būtų atremtas Rusijos puolimas. Olafai, labai džiaugiuosi jūsų sprendimu siųsti Ukrainai galingas oro gynybos sistemas. Norint įveikti agresorių ir išgelbėti gyvybes, svarbiausia greitai suteikti pagalbą“, – sakė Estijos vyriausybės vadovė.

Ji priminė, kad Ukrainą iš Estijos neseniai pasiekė 155 mm vokiškos haubicos – procesas strigo dėl to, jog Vokietija pradžioje nebuvo davusi sutikimo perduoti ginkluotės.

„Rusijos strateginiai tikslai nepasikeitė, jos elgesys dar ilgai liks nenuspėjamas. Turime aiškiai parodyti agresoriui, kad NATO turi valią bet ir gebėjimą apginti kiekvieną savo teritorijos centimetrą. Tai suteikia galimybę tam, kad ši parijų šalis niekada neturėtų nė minties apie užpuolimą“, – kalbėjo K. Kallas.

Ilgą laiką delsusi siųsti ginklus kariaujančiai šaliai, dabar Vokietija susiduria su spaudimu suteikti Kyjivui sunkiųjų ginklų. Jų kol kas Berlynas tiesiogiai nesiunčia, tačiau prašo tą daryti kitas šalis, pažadant kompensuoti praradimus.

Praėjusią savaitę O. Scholzas pareiškė, kad sutarė su Graikija, jog Atėnai nusiųs Ukrainai sovietinių laikų karinės technikos mainais į modernesnę ginkluotę iš Berlyno. Vokietija panašią sutartį jau yra pasirašiusi su Čekija.

Berlynas taip pat yra pažadėjęs naudotų savaeigių priešlėktuvinių sistemų „Gepard“, jos turėtų pasiekti Ukrainą liepą, savaeigių haubicų. Vis dėlto Kyjivas iš Vokietijos tikisi daugiau – tiesiogiai siunčiamų tankų „Leopard“, pėstininkų kovos mašinų „Marder“.

Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka prieš tai sukėlė sumaištį. Jis, turėdamas omenyje penktadienį Maskvoje planuojamą susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, valstybinei agentūrai „Belta“ pareiškė:

„Tik mes spręsime, kada bus išvesti rusų daliniai – rytoj ar po mėnesio. Ginkluotosios pajėgos liks Baltarusijoje tiek, kiek mes manysim esant reikalinga“. Plataus masto pratybos prasidėjo prieš savaitę.

Vakaruose būgštaujama, kad Rusija per pratybas Baltarusijoje rengiasi invazijai į Ukrainą. Tačiau ir Baltarusijos, ir Rusijos karinės vadovybės pabrėžia, kad daliniai permesti tik dėl pratybų, jie niekam nekelia grėsmės ir kad tai neprieštarauja tarptautinei teisei.

Rusijos gynybos ministerija jau paskelbė apie dalinį karių atitraukimą pasibaigus kitiems manevrams ir paviešino atitinkamas nuotraukas ir vaizdo įrašus. Tačiau Vakarai abejoja šiais pranešimais.

Skelbdamas apie tokį sprendimą per ketvirtadienį vykusią spaudos konferenciją, E. Macronas apkaltino Bamako karinę chuntą apleidus kovą su ekstremistais. Prezidentas logišku pavadino Prancūzijos žingsnį, nes ji esą nekėlė sau tikslo pakeisti suverenios valstybės vaidmens jos teritorijoje vykstant konfliktui.

„Pergalė prieš terorą neįmanoma, jei jos nepalaiko pati valstybė“, – pabrėžė prancūzų lyderis.

Paryžius Afrikos Sachelio regione yra dislokavęs apie 4,3 tūkst. karių, įskaitant 2,4 tūkst. karių Malyje. Misijos „Barkhane“ („Barchanas“) pajėgos taip pat veikia Čade, Nigeryje, Burkina Fase ir Mauritanijoje.

Pasak E. Macrono, kariai bus išvedami „sklandžiai“, koordinuojant veiksmus su maliečių kariuomene. Prancūzija pradės nuo karinių bazių uždarymo Malio šiaurėje, o visas išvedimo procesas truks 4–6 mėnesius, pažymėjo prezidentas.

„Negalime toliau tęsti karinės veiklos“ bendradarbiaudami su Malio pereinamojo laikotarpio valdžia, su kuria „neturime bendros strategijos ir tikslų“, paaiškino E. Macronas.

Ketvirtadienį keli Europos lyderiai vienu metu paskelbė, kad iš Malio pasitrauks ir ES operatyvinė grupė „Takuba“. Šiose specialiosiose pajėgose tarnauja kariai iš maždaug dešimties Europos šalių, įskaitant Prancūziją.

Įtampa tarp Malio, jo Afrikos kaimynių ir Europos Sąjungos išaugo, laikinajai vyriausybei Bamake leidus veikti savo teritorijoje rusų samdiniams.

Anot E. Macrono, Sachelyje ir Gvinėjos įlankoje ir toliau veiks sąjungininkų koalicija, besistengianti atremti grupuočių „al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ (IS) veiksmus.

Prancūzijos operacijos „širdis“ „bus nebe Malyje“, o kaimyniniame Nigeryje, ypač regione, besiribojančiame su Burkina Fasu, patikslino Eliziejaus rūmų šeimininkas.

Jis neatskleidė, kiek karių dalyvaus naujoje operacijoje.

Prancūzijos pajėgos nuo 2013 metų aktyviai veikia Malyje, kur surengė intervenciją siekdamos iš valdžios išstumti islamistus ekstremistus. Tačiau sukilėliai persigrupavo dykumoje ir pradėjo puldinėti Malio kariuomenę bei jos sąjungininkus.

E. Macronas sakė, kad parama civiliams gyventojams Malyje bus tęsiama. Jis taip pat sukritikavo šalį valdančią chuntą dėl sprendimo samdyti rusų sukarintą grupuotę „Wagner“, kurią ES kaltina smurto kurstymu ir žmogaus teisių pažeidimais Afrikoje.

„Pagal KSSO kolektyvinės saugumo tarybos sprendimą vykdyta taikos palaikymo operacija Kazachstano Respublikos teritorijoje baigta“, – sakė rusas Andrejus Serdiukovas, vadovavęs KSSO misijai.

Šiam Maskvos vadovaujamam blokui priklauso iš viso šešios buvusios Sovietų Sąjungos respublikos.

Kazachstano prezidento Kassymo-Jomarto Tokayevo (Kasymo Žomarto Tokajevo) prašymu KSSO sausio 5 dieną nutarė atsiųsti daugiau nei 2 tūkst. karių.

Kazachstane demonstracijos prasidėjo sausio 2 dieną, gyventojams protestuojant prieš staigų degalų kainų kilimą. Po kelių dienų protestai peraugo į riaušes.

Protestuotojai šturmavo vyriausybės pastatus ir juos padegė, o per susirėmimus su šalies saugumo pajėgomis žuvo dešimtys žmonių.

Talibanui itin sparčiai perėmus kontrolę Afganistane, kai iš šalies buvo išvestos NATO pajėgos, Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininkas Arminas Laschetas (Arminas Lašetas) sakė: „Akivaizdu, kad šis tarptautinės bendrijos įsitraukimas nebuvo sėkmingas. Tai didžiausia nesėkmė, patirta NATO nuo jos įkūrimo, ir dabar stebime epochos virsmą.“

Tuo metu pati A. Merkel anksčiau pirmadienį pareiškė, kad Jungtinių Valstijų sprendimą trauktis iš Afganistano iš dalies nulėmė vidaus politikos priežastys, nurodė šaltiniai jos partijoje.

Per CDU ir jos regioninės partnerės Bavarijoje – Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) – vadovybės posėdį A. Merkel sakė, kad NATO sprendimas išvesti beveik du dešimtmečius Afganistane dislokuotas pajėgas „visų pirma buvo priimtas amerikiečių“ ir kad tai iš dalies nulėmė „vidaus politikos priežastys“.

„Visuomet sakydavome, jog jeigu lieka amerikiečiai – mes irgi liksime“, – posėdžio dalyviai citavo kanclerės žodžius.

„Karių išvedimas sužadino domino efektą“, kurio kulminacija tapo staigus Talibano sugrįžimas į valdžią, pridūrė A. Merkel.

„Daugeliui stiprinusių pažangą ir laisvę – ypač moterų – šie įvykiai yra skaudūs“, – pabrėžė ji.

Pasak A. Merkel, dabar turi būti stengiamasi evakuoti Vokietijos piliečius ir visus afganistaniečius, bendradarbiavusius su vokiečiais arba patiriančius Talibano pavojų.

Berlyno duomenimis, iš Afganistano reikėtų evakuoti apie 2,5 tūkst. šios šalies piliečių, bendradarbiavusių su Vokietijos pajėgomis arba dirbusių šios šalies ambasadoje, taip pat jų šeimų narių.

Dar apie 2 tūkst. afganistaniečių, įskaitant žmogaus teisių aktyvistus ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojus, taip pat reikėtų išgabenti iš šalies. Jeigu būtų įtraukti jų šeimų nariai, šis skaičius išaugtų iki 10 tūkst.

Tačiau daugybė kitų žmonių taip pat gali mėginti išvykti iš Afganistano, sakė A. Merkel.

„Privalome daryti viską, ką galime, kad padėtume kaimyninėms šalims palaikyti pabėgėlius“, – kanclerės pasisakymą citavo šaltiniai.

„Kartu su sąjungininkais pradėjome dalyvavimą NATO operacijoje „Tvirta parama“, kartu ir atsitrauksime. Lietuvos karių atitraukimas iš operacijos Afganistane vyks pagal operacijos užbaigimo planus, bendradarbiaujant su kitomis operacijoje dalyvaujančiomis NATO šalimis, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. – Norėčiau padėkoti tiems tūkstančiams Lietuvos karių – vyrų ir moterų, kurie negailėdami pastangų garbingai atliko savo misiją Afganistane. Kartu prisimename karį, sužeistus karius, kurie paaukojo šioje misijoje dar daugiau – gyvybę ir sveikatą, kad terorizmas būtų sustabdytas“.

Pasak Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio, vykdami į tarptautines operacijas Lietuvos kariai gina mūsų šalies saugumo interesus, užtvirtina sąjungininkų įsipareigojimus Lietuvos gynybai, o taip pat įgyja neįkainojamos karinės patirties, kuri bus naudinga ginant Tėvynę nuo priešų.

NATO šalių gynybos ministrai sprendimą pradėti misijoje „Tvirta parama“ tarnaujančių karių atitraukimą priėmė balandžio 14 d. Į bet kokius Talibano išpuolius karių išvedimo metu žadama reaguoti itin griežtai.

Planuojama, kad atsitraukimas iš Afganistano bus baigtas per kelis mėnesius.

NATO operacijoje „Tvirta parama“, kurios tikslas - apmokyti ir remti Afganistano saugumo pajėgas ir joms patarti, tebetarnauja apie 40 Lietuvos karių. Jie dislokuoti keliose vietose – štabo karininkai ir karo policininkai operacijos štabe Kabule, logistai Kabulo oro uoste, štabo kariai Vakarų regiono vadavietėje Herate, kita karių grupė – Kandahare.

NATO Afganistane iki šiol vykdė misiją „Tvirta parama“ („Resolute Support“), kurios tikslas buvo paremti afganų saugumo pajėgas. Joje pastaruoju metu dalyvavo 9 600 NATO valstybių karių.

Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo vyriausybė radikaliam islamo Talibanui iki gegužės 1-osios pažadėjo NATO dalinių išvedimą. Tačiau nesant pažangos taikos derybose tarp talibų ir vyriausybės Kabule, šios datos nebuvo laikomasi. D. Trumo įpėdinis Joe Bidenas tada nusprendė karių išvedimą pradėti gegužės 1 dieną ir užbaigti vėliausiai rugsėjo 11-ąją.

Dabar pradėjus karių atitraukimą, NATO dalinių saugumas yra „didžiausias prioritetas“, – agentūrai AFP sakė atstovas. Todėl Aljansas esą negali komentuoti karių skaičiaus ar jų išvedimo tvarkaraščio.

NATO imasi „visų reikalingų priemonių, kad apsaugotų savo personalą“, pabrėžė atstovas. Į bet kokias Talibano atakas atsitraukimo metu esą bus energingai reaguojama.

D. Trumpas ne kartą buvo surėmęs ietis su daugeliu JAV sąjungininkų, bet atrodo, kad jis jaučia ypatingą priešiškumą A. Merkel, kurios liberalus, technokratinis požiūris sprendžiant įvairius klausimus, pradedant koronaviruso pandemija, baigiant imigracija, labai skiriasi nuo Niujorko nekilnojamojo turto magnato atžaraus populizmo.

Pentagonui oficialiai paskelbus apie kontingento mažinimą D. Trumpas pareiškė, kad taip nusprendė, nes Vokietija nevykdė NATO susitarimo, kad bloko narės sieks skirti gynybai mažiausiai 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto. Tačiau Italija ir Belgija, priimsiančios dalį perkeliamų JAV karių, gynybai išleidžia dar mažiau.

„Vokietija nemoka. Jie nesumokėjo savo mokesčių, – žurnalistams sakė D. Trumpas. – Jau daug metų Jungtinėmis Valstijomis buvo naudojamasi prekyboje, karyboje ir visame kame, o dabar aš čia ir tai ištaisau.“

Jau daug metų Jungtinėmis Valstijomis buvo naudojamasi prekyboje, karyboje ir visame kame, o dabar aš čia ir tai ištaisau.

D. Trumpas, taip pat turintis vokiškų šaknų, jau seniai kaltina antrąją pagal dydį NATO bloko ekonomiką nesąžiningai naudojantis JAV apsauga ir tuo pat metu stengiantis užtvindyti rinkas savo gaminamais automobiliais ir kitomis eksporto prekėmis.

Akibrokštas dėl viršūnių susitikimo

Apie dalies amerikiečių karių išvedimą iš Vokietijos D. Trumpas pirmąkart užsiminė birželį, kai A. Merkel, dėjusi dideles pastangas sustabdyti naujojo koronaviruso plitimą savo šalyje, dėl nepalankios epidemiologinės padėties atmetė JAV prezidento planą surengti Vašingtone Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikimą.

D. Trumpas tikėjosi, kad šis renginys pabrėš Jungtinių Valstijų grįžimą prie įprasto gyvenimo ritmo prieš lapkričio 3-ąją vyksiančius prezidento rinkimus, per kuriuos jis susigrums su demokratu Joe Bidenu (Džo Baidenu).

Be to, D. Trumpas tikėjosi suorganizuoti platesnį viršūnių susitikimą ir pakviesti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pašalintą iš Didžiojo aštuoneto klubo po 2014 metais Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos.

Senato užsienio ryšių komitete aukščiausias pareigas užimantis demokratas Robertas Menendezas (Robertas Menendesas) sakė, kad sprendimas sumažinti kontingentą Vokietijoje yra „akibrokštas vienai iš mūsų artimiausių sąjungininkių“ ir kad šis žingsnis bus naudingas Rusijai.

„Tikriausiai šį vakarą Kremliuje šampanas liesis laisvai“, – pažymėjo R. Menendezas.

Tačiau D. Trumpo administracija taip pat ėmėsi veiksmų prieš Vokietiją dėl jos ryšių su Rusija. Anksčiau šį mėnesį Vašingtonas atvėrė kelią sankcijas dėl Rusijos ir Vokietijos bendro dujotiekio projekto „Nord Stream 2“.

„Visiškos priešingybės“

D. Trumpo pergalė per 2016 metų prezidento rinkimus JAV sąjungininkams buvo netikėta, bet dauguma mėgino su juo susitarti. Japonijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos lyderiai kvietėsi D. Trumpą į savo šalis, net jeigu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) taip pat reiškė nepritarimą JAV lyderio politikai daugelyje sričių, pradedant kova su klimato kaita, baigiant santykiais su Iranu.

A. Merkel nuo pat pradžių menkai teslėpė savo panieką D. Trumpui.

Praėjus keliems mėnesiams nuo šio JAV prezidento kadencijos pradžios A. Merkel sukėlė šurmulį, pareiškusi, kad D. Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos, kaip ir Britanija, nubalsavusi už išstojimą iš Europos Sąjungos, nebėra patikimos partnerės. Kanclerė pridūrė, kad Europa turėtų „imti savo likimą į savo rankas“.

D. Trumpas savo ruožtu ignoravo mandagaus elgesio su sąjungininkais normas. 2018 metais jis per „Twitter“ parašė, kad Vokietijos žmonės „gręžiasi prieš savo vadovybę“ dėl sprendimo priimti milijonus migrantų, kurį JAV lyderis vadino „didele klaida“.

D. Trumpas ne kartą konfliktavo su įtakingomis moterimis ir nevengė itin aštrių asmeniškų pasisakimų apie savo oponentes namuose, įskaitant Hillary Clinton (Hilari Klinton) ir Nancy Pelosi (Nensi Pelouzi).

Vokietijos Marshallo (Maršalo) fondo transatlantinių ryšių ekspertė Sudha David-Wilp (Suda David-Vilp) sakė, kad lyderės lytis gali būti vienas iš veiksnių, bet A. Merkel taip pat „ėjo išvien“ su D. Trumpo pirmtaku Baracku Obama (Baraku Obama) jo prezidentavimo pabaigoje.

B. Obama „Vokietiją laikė nepakeičiama partnere, ypač „Brexito“ kontekste“, pabrėžė S. David-Wilp.

„Taigi, taip pat manau, kad prezidentas Trumpas, be abejo, atsargiai vertino Angela Merkel, o ji – jį“, – pridūrė analitikė.

Be to, vertinant asmenybės atžvilgiu, „prezidentas Trumpas ir kanclerė Merkel yra visiškos priešingybės“, sakė S. David-Wilp.

Neseniai sociologinių tyrimų agentūros „Gallup“ atlikta apklausa parodė, kad tik 12 proc.  vokiečių pritaria, kaip Jungtinės Valstijos praktikuoja savo lyderystę.

Bulgarijoje įsikūrusio analitinio Liberaliųjų strategijų centro pirmininkas Ivanas Krastevas birželį per konferenciją Brookingso (Brukingso) institute sakė įžvelgiąs pokyčių Vokietijoje, kuri „kadaise buvo viena labiausiai proatlantiškų šalių“.

Tačiau B. Obama, nors ir buvo asmeniškai populiarus, taip pat nesutardavo su Vokietija ir spaudė Berlyną atlaidžiau vertinti kitas Europos valstybes, įskaitant skolų prislėgtą Graikiją.

„Esu įsitikinęs, kad žmonės klys tikėdami, jog jeigu tiesiog sugrįš Bidenas, Europos ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis atsikurs“, – pabrėžė I. Krastevas.

Praeitą savaitę prezidentas be jokio perspėjimo (ar planavimo) įsakė Pentagonui nuo rugsėjo sumažinti karinį kontingentą Vokietijoje iki 25 tūkst. karių – taigi, nurėžti daugiau kaip ketvirtadalį. Kaip sako Benas Hodgesas, dar neseniai vadovavęs JAV pajėgoms Europoje, tai yra „milžiniška klaida“. Ji daro Ameriką silpnesnę, o pasaulį – pavojingesnį.

Be to, ši žinia taip pat yra itin grėsminga Britanijai. Mūsų pernelyg išsklaidytos pajėgos turės daryti dar daugiau. NATO, mūsų saugumo po „Brexit“ kertinis akmuo, bus pavojingai susilpninta, o mūsų priklausomybė nuo kaprizingos Amerikos padidės.

Galėjo nutikti ir blogiau. D. Trumpas iš pradžių planavo išvesti visas JAV pajėgas. Pareigūnai to rimtai nevertino.

Galbūt šis žingsnis nudžiugins pono Trumpo šalininkus, artėjant lapkritį vyksiantiems rinkimams. Be abejo, tai yra malonumą teikiantis akibrokštas poniai Merkel, kurią D. Trumpas laiko labiausiai erzinančia tarptautine lydere. Naujausią pykčio pliūpsnį ji išprovokavo atmetusi prezidento kvietimą į G-7 viršūnių susitikimą.

Karių išvedimas taip pat yra atpildas už Vokietijos atkakliai demonstruojamą šykštumą gynybos srityje. Didžiausia ekonomika Europoje atseikėja tik 1,38 procento nacionalinių pajamų šalies ir jos sąjungininkių gynybai – daug mažiau negu NATO nustatyta 2 proc. riba. Vokietijai taip pat gresia JAV sankcijos už dujotiekį, jungiantį su Rusija – savanaudišką projektą, keliantį pavojų jos rytinių kaimynių Europoje energetiniam saugumui.

Vokietijos verslo lobistai užtikrina, kad vyriausybė nedarytų nieko, kas supykdytų sprendimus priimančius veikėjus Pekine, tačiau tai pykdo amerikiečius, siekiančius paramos, jų nuomone, Vakarų egzistencinei kovai su Kinija.

Galėjo nutikti ir blogiau. D. Trumpas iš pradžių planavo išvesti visas JAV pajėgas. Pareigūnai to rimtai nevertino. Kai jis grįžo prie šios temos pastarosiomis savaitėmis, jie buvo apstulbinti. Dabar pareigūnai su siaubu svarsto laukiančią užduotį, juolab kad JAV kontingentas Europoje, kurio yra likęs tik dešimtadalis, palyginus su pajėgomis, laikytomis per Šaltąjį karą, buvo pavojingai susilpnintas. Laiko skirta itin mažai. Kurie kariai turės būti perkelti? Kur? Kas bus su jų šeimomis?

Kaip sako generolas Hodgesas, žala karinei parengčiai bus didžiulė. JAV bazės atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį ne vien NATO planuose nenumatytiems atvejams, skirtuose atremti Rusijos išdaigoms Rytų Europoje. Jos taip pat užtikrina gyvybiškai svarbius mokymus, logistiką, medicinos pagalbą ir žvalgybą misijoms Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Šie pajėgumai – pavyzdžiui, kovinio šaudymo pratybos Bavarijoje – negali būti greitai (o kai kuriais atvejais – apskritai) būti atkurti kitose šalyse.

Giliau glūdinti problema yra dar didesnė. Kariai Vokietijoje yra karinio buvimo Europoje esminė dalis, suteikianti pagrindą Amerikos pasaulinei lyderystei, besitęsiančiai nuo Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje, kurio 76-osios metinės buvo paminėtos praeitą savaitę, taip pat nuo Berlyno aprūpinimo operacijos 1948 metais. Transatlantiniams ryšiams būdingi pakilimai ir nuosmukiai (Vietnamas – 7-ame dešimtmetyje, Irako karas – 2003-aisiais), tačiau jie leido įveikti nacius ir sovietus, o dabar užtikrina tarptautinę finansų, sveikatos apsaugos, teisės, prekybos ir saugumo sistemą, naudingą visiems, o labiausiai – amerikiečiams.

Kai kurioms šalims trumpuoju laikotarpiu JAV manevras gali būti pravartus.

Pono Trumpo verslininkiška pasaulėžiūra tokių sąrangų nenumato. Jis traukiasi iš neapkenčiamos Pasaulio sveikatos organizacijos ir laiko NATO nedaug geresne. Vietoje jos prezidentas nori dvišalių saugumo susitarimų, kai už JAV karinį dalyvavimą būtų atsilyginama politiniu meilikavimu ir JAV gamybos ginkluotės sistemų pirkimu.

Kai kurioms šalims trumpuoju laikotarpiu JAV manevras gali būti pravartus. Lenkija pasisiūlė priimti iš Vokietijos atitraukiamus karius. Tai nėra protinga. Šis žingsnis neatsvertų pajėgumų, išmanymo, lojalumo, asmeninių ryšių ir planų, per dešimtmečius parengtų visų laikų sėkmingiausio karinio aljanso.

Prezidento aikštingas elgesys ne vien žlugdo JAV patikimumą Europoje. Jis kelia nerimą Amerikos sąjungininkams kitur, ypač Rytų Azijoje, kur tokios šalys kaip Pietų Korėja ir Japonija vis labiau nepasitiki savo buvusia neginčijama saugumo garante. Nepakankamai apgalvotų Pekino ir Maskvos veiksmų pavojus ką tik smarkiai padidėjo. Jeigu JAV šitaip elgiasi netgi su Vokietija, kiek vertas galėtų būti Taivanas? Arba Estija?

Vis dėlto šią niūrią nuotaiką praskaidrina vilties prošvaistės. Viena jų – prezidento dėmesio trukmė. Ankstesni ginčai su Vokietija išsikvėpė, tad šis irgi gali subliūkšti. Simbolinis kontingento sumažinimas gali būti pasiektas žongliruojant skaičiais, susijusiais su rotacija ir dislokavimu kitose vietose. Kaip ir daugiausiai nepastatytos pasienio sienos atveju, D. Trumpas gali paskelbti iškovojęs didžią pergalę ir imtis kažko kita.

Kita prošvaistė yra Kongresas. Įstatymų leidėjai gali atsisakyti skirti pinigų pajėgų išvedimui ir rengti posėdžius, per kuriuos pareigūnai būtų kamantinėjami apie šio žingsnio netvirtą pagrindą. Tarp respublikonų senatorių esama uolių atlantizmo šalininkų, kuriems būtų itin keblu ginti D. Trumpą šiuo klausimu.

Viską įvertinus, šis sukrėtimas gali būti sveikintinas. Europos šalys gynybos atžvilgiu dažnai yra linkusios veltėdžiauti. Vokietija yra ypač apnikta atsainaus pacifizmo, patogiai sutampančio su šalies komerciniais interesais. Kariniai biudžetai privalo didėti, o lėšos turi būti leidžiamos protingiau ir veiksmingiau. Europa turėtų blaiviau vertinti Kinijos keliamą grėsmę. Tokie apmąstymai gali naujai padidinti pripažinimą transatlantiniam aljansui – jeigu jis iki to laiko išsilaikys.