Atskirti nuo pasaulio
Valstybinės Šiaurės Korėjos televizijos laidos prieinamos internete – ją retransliuojančio profilio autoriai sako tai darantys mokslinių tyrimų sumetimais, norėdami atkreipti dėmesį į Pchenjano keliamą pavojų. Korėjiečių kalbą mokanti žurnalistė savaitę trukusią patirtį palygino su kelione tuneliu į paralelinį pasaulį, kurį Kim Jong-uno šeima sukūrė savo šalyje.
„Mes beveik nieko nežinome apie maždaug 25 mln. žmonių, gyvenančių šiame paraleliniame pasaulyje. Jie negali tiesiog parašyti elektroninio laiško, parašyti tviteryje ar paskambinti telefonu į užsienį. Mes juos matome tik tokius, kokius nori matyti diktatorius Kim Jong-unas: žygiuojančius kariniuose paraduose, audringai džiūgaujančius arba isteriškai verkiančius per jo kalbas“, – pasakojo A. Schiller.
Lankydamasi Šiaurės Korėjoje, ji sako beveik nesusidūrusi su vietos žmonėmis. Pchenjane juos matė iš tolo – kai kurie, ryte eidami į darbą, kelią pasišviečia žibintuvėliais, nes dalis gatvių neapšviesta.
Pagrindinė žvaigždė
Šiaurės Korėjos gyventojai neturi didelio pasirinkimo. Pchenjano gyventojams turėtų būti prieinami keturi televizijos kanalai, tačiau visoje šalyje transliuojama tik valstybinė televizija.
Jos laidos prasideda 9 val. ryto ir rodomos iki 22.30 val. Transliacijų pradžią paskelbia diktorė, kurios įvaizdis – stabilumo simbolis. Jai pasisveikinant linktelėjimu glotniai sulakuoti plaukai nė nekresteli, violetinio švarkelio ji nekeičia visą savaitę. Ant krūtinės – ženkliukas: raudonos vėliavos fone dabartinio Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos tėvo ir senelio, Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro, portretai. Fone modernus urbanistinis Pchenjano peizažas su dangoraižiais ir didžiulėmis palydovinėmis antenomis.
Po dienos programos anonso – dokumentinis filmas „Gyvūnai iš viso pasaulio“. Ne, tai ne kelionių laida: planetos faunai atstovauja Pchenjano zoologijos sode gyvenantys gyvūnai. Pvz., Kaukazo aviganiai, kuriuos Kim Jong-unui padovanojo vienas Rusijos politikas.
A. Schiller sako greitai suprantanti, kuo Pchenjano televizija skiriasi nuo jai įprastų: joje nėra reklamos. Vietoj vartojimą skatinančių klipų rodomi siužetai su pagrindine televizijos žvaigžde – Kim Jong-unu. Štai jis didvyriškai reaguoja į 2020 m. siautusio taifūno padarinius: pas stichijos nusiaubtų regionų gyventojus užtvindytais keliais lekia juodu limuzinu, palydimas „Mūsų draugas Kim Jong-unas, mes negalime be jo gyventi“ dainuojančio soprano. Sugriautame kaime Kim Jung-unas jau vadovauja statybininkams. „Mes tave mylime, mes tave mylime, mano socialistinė tėvyne“, – dainuojama fone.
Produktų reklamą atstoja siužetai, kuriuose diktatorius lankosi gamyklose. Tikrina, ar gerai uždarytas kibirėlis su akriliniais dažais, rodo į konvejerį su traškučių maišeliais, kilnoja trimis juostelėmis pagražintus sportbačius, pritariamai linkteli perskaitęs mineralinio vandens sudėtį. Tik niekada nieko neragauja.
Kasdienybė ir pergalės
Kad niekam nekiltų mintis dėl vietos gaminių kokybės, pirmadienio rytą televizija pristato dalykus, kurie Šiaurės Korėjoje veikia kaip laikrodis: raketų bandymus. Nuotraukų galerija iš sėkmingo tarpžemyninės balistinės raketos „Hwasong-17“ bandymo demonstruojama šešis kartus per dieną. Šalies gyventojai gali susipažinti su Kim Jong-uno dukra, o solidaus amžiaus naujienų laidos vedėja Ri Chunhee, kuriai už gerą darbą diktatorius atsidėkojo pavasarį padovanodamas butą prašmatniame sostinės rajone, netveria ekstazėje: „Dalyviai buvo kupini begalinės aistros ir džiaugsmo.“
Antradienis ir trečiadienis praslenka nesibaigiant pasakojimams apie Kimų šeimos trijulės heroizmą. Atgaiva laukia ketvirtadienį: televizija rodo vaidybinį filmą. 1987 m. Melburno kino festivalyje rodyta juosta „A Broad Bellflower“ pasakoja apie meilę – jausmas, kurį gimtajam miestui, kolektyvui puoselėja pagrindinė herojė, stipresnis nei meilė vyrui.
Penktadienį televizijos žiūrovai gali sužinoti patarimų: ką daryti, jei esi per daug prisirišęs prie telefono, jei vaikai blogai mokosi ar negerbia senelių. Gyvenimiškos problemos – tokios pat kaip ir šiapus sienos.
Šeštadienis 20 val. vakaro žinių metas. Skamba fanfaros, sukasi gaublys, vis labiau apsigaubdamas Šiaurės Korėjos vėliava. Naujienų pranešėjas nusilenkia ir skelbia svarbiausią dienos žinią: karinis dalinys įkopė į aukščiausią šalies kalną Pektusaną. Vėjas švilpia, laimingi kariai mojuoja raudonomis vėliavomis.
„Po savaitės propaganda pradeda mane veikti. Tačiau ne taip, kaip įsivaizduoja režimas. Su kiekviena veidmainyste man vis labiau gaila ten gyvenančių žmonių. Tam tikru momentu net nebegalima juoktis iš šlykštaus melo. Įdomu, kaip jaučiasi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turi apsimesti, kad tiki visu melu“, – baigdama eksperimentą retoriškai klausia žurnalistė.
