Nauji kūrybos iššūkiai

Teatralizuotų koncertų režisierė – kauniečiams puikiai žinoma dainininkė Kristina Siurbytė, ne kartą Kauno teatralų apdovanojimų „Fortūna“ laureatė, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė operos ir operetės kategorijoje.

Šįsyk ji kartu su teatro kolegomis kviečia pasimėgauti dviem muzikiniais projektais. Vieną jų, „Barokiniai paveikslėliai“, bus galima išvysti gruodžio 5-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje.

„Nors mūsų išvaizda – kostiumai, baltas grimas, išpūsti to laikmečio perukai – primins manieringojo Baroko epochą, neapsigaukite: tai ne barokinės muzikos koncertas, – perspėja K. Siurbytė. – Baroką mes primename tik vizualine prasme.“

„Barokinių paveikslėlių“ siužetą, kuriame – nesibaigiančios meilės peripetijos, amžinas tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas – ji vadina lengvu, žaismingu teatralizuotu koncertu, kuriame skamba žiūrovą jau nuo pirmųjų natų įtraukianti muzika iš operų, operečių, miuziklų, kino filmų ir  populiariosios muzikos lobynų.

KVMT solistai atvirauja, kad atėję į jų koncertus žiūrovai gerokai nustemba. Kodėl? Nes iš muzikinio teatro artistų tikisi klasikos.

„O čia jie išgirsta įvairių muzikos kūrinių ištraukų pynę, suvertą ant tam tikros siužetinės linijos siūlo“, – aiškina jie ir giria kolegės K. Siurbytės pirmuosius režisūrinius bandymus.

Paklausta, gal ateityje norėtų išmėginti režisierės duoną ir KVMT scenoje, Kristina šypsosi. Sako, kad režisierių teatrui ir be jos užtenka.

„Savo kūrybos aš nevadinčiau didele režisūra. Tiesiog kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną. Visa kita mano draugai jau žino ir daro savaime“, – juokiasi ji.

Žiūrovas turi sekti siužetą

Nors spektaklyje tik dainuojama – nėra tiesioginės kalbos intarpų, siužetinę liniją galima lengvai suprasti iš atitinkama seka sudėliotų muzikos kūrinių. Žiūrovui tereikia sekti jų mintį, emocijų pakilimus ir nusileidimus.

Atlikėjai dalijasi, kad kai kurie intarpai yra vos 30–40 sek. trukmės, todėl jų paskirtis yra gražiai vesti klausytoją nuo vienos temos, emocijos prie kitos.

„Kiekvienas kūrinys turi tam tikros informacijos, tam tikrą nuotaiką, kuri nuolat kaitaliojasi. Iš viso „Barokiniuose paveikslėliuose“ – net 35 skirtingi kūriniai, tad, jei rinktumėmės ilgesnes jų ištraukas, viskas labai išsitęstų“, – aiškina artistai.

Įdomu ir kiek netikėta, kad čia šalia Antonio Vivaldi, Johanno Strausso, Jacques’o Offenbacho, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų garsių kompozitorių netikėtai pasigirsta ir Kastyčio Kerbedžio hitai. „Ką jis čia veikia?“ – po spektaklio klausia dainininkų žiūrovai. „Dainuoja apie meilę“, – paaiškina R. Laureckis. Jam irgi smagu matyti, kad ne vienam klausytojui kūrinių mišrainė iš pradžių sukelia šoką.

„Tačiau jeigu jie aktyviai dalyvauja koncerte – nemiega (juokiasi), įsikerta į spektaklio konstrukciją, tai, patikėkite, mūsų teatralizuotas koncertas susiklauso labai skaniai“, – šypsosi atikėjas.

Be K. Kerbedžio dainų, čia skamba ir daugiau šiuolaikinės muzikos hitų – popdivos Madonnos „Vogue“ iš jos antrojo garso albumo „I’m Breathless“.

Siužete – kartų konfliktas

Paprašyta praskleisti muzikinių paveikslėlių uždangą plačiau, K. Siurbytė pasakoja, kad juodu su Raimondu vaidina vyresnės kartos atstovus – tėvus, o Rokas su Akvile yra jų vaikai. Štai kodėl prireikia ir šiuolaikinės populiariosios muzikos.

„Kadaise dvaruose būdavo rengiami tokie vakarai, kur aukštuomenės didikų dukros parodydavo svečiams, kaip gražiai jos moka groti ar dainuoti. Spektaklyje mes kuriame aliuziją ir į tai“, – aiškina A. Garbenčiūtė-Bučienė.

Ketvertukas džiaugiasi, kad jų gretose yra ir vienas televizinis veidas, kurį žiūrovai išsyk pažįsta, nors ir kiek slėptųsi po baltai nupudruota barokinio įvaizdžio kauke. Tai KVMT solistas, grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis, kuriam, kaip pats sako, smagu išbandyti save įvairiausiuose amplua.

Kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną.

„Nors iš po balto grimo tikrasis Roko veidas nelabai matyti, iš unikalaus balso tembro klausytojai jį vis tiek atpažįsta“, – sako jo kolega Raimondas.

Formos ir turinio ieškojimai

Įdomu, kad ieškodami sodresnių ano laikmečio spalvų „Barokinių paveikslėlių“ kūrėjai daugelį miuziklinių kūrinių, kaip patys sako, „paturbino“, t. y. žiūrovai čia išgirs skambant ir arfą, ir aristokratiškąjį klavesiną.

„Šių instrumentų tembrai išsyk diktuoja ir visai kitokią informaciją“, – pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė. Anot jos, dauguma teatralizuotame koncerte skambančių ištraukų iš klasikinių operų, operečių, miuziklų dar turi ir gyvą akompanimentą – Rūta Blaškytė čia groja fortepijonu.

Kadangi siužetą kuria keturi veikėjai, jie labai gražiai siejasi su A. Vivaldi „Keturiais metų laikais“ (kūrinio aranžuotė taip pat pritaikyta keturiems balsams).

„Mes pasiskirstėme, kad kiekvienas atstovautume skirtingam metų laikui. Todėl tie mūsų paveikslėliai tarsi sudaryti iš keturių dalių. Kristina, vaidinanti griežtą motiną, pagal savo charakterį yra žiema. Jos atliekami kūriniai – šalti, rafinuoti. Aš atstovauju vasarai, Rokas – pavasariui, Raimundas – rudeniui“, – dalijasi Akvilė.

Virsmas: teatralizuotame koncerte „Vardan sosto“ solistai tampa šachmatų figūromis. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Neišvengė kuriozų

Paprašyti prisiminti prisvilusius blynus po pirmųjų premjerų, KVMT solistai prapliumpa juoku.

„Kristinos suknelės labai ilgas šleifas, o spektaklyje yra toks choreografinis momentas, kai visi keturi einame vienas paskui kitą ratu. Štai tada Rokas ir užlipa ant jos prabangiojo šalio…“ – kvatojasi kolegos. „Ir ne vieną kartą…“ – kaltai nudelbęs akis netveria juoku ir pats įvykio kaltininkas.

Kaip išsilaikyti nesusijuokus? „Išversti kuo didesnes akis“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina K. Siurbytė, kol jos kolegė Akvilė pasakoja kitą komišką vaizdelį, nutikusį ketvertukui Kauno botanikos sode.

„Ten vaidinome atviroje erdvėje, gamtos apsuptyje. Rokas tiesiog turėjo pasitraukti nuošalėn ir palaukti, kol bus jo eilė, tačiau nukeliavo per toli ir paskui, kad grįžtų atgal pas mus, turėjo apeiti tvenkinį“, – prisimena Kristina, tąkart spėliojusi, ar spės kolega atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir atlikti dueto partiją su Akvile.

Džiugina ryšys su žiūrovais

„Po vieno „Barokinių paveikslėlių“ koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje prie mūsų priėjo jauna mergina, prisistatė esanti pianistė ir papasakojo mums, kaip ji suprato mūsų spektaklį. Buvo iš tiesų labai įdomu išgirsti jos interpretaciją, kuri, beje, visiškai nesutapo su mūsiške“, – vienas per kitą dalijasi teatralizuoto koncerto herojai.

„Neseniai „Barokinius paveikslėlius“ rodėme Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur sulaukėme dar įdomesnių komentarų. Vilniečiai džiaugėsi ir dėkojo, kad visi mūsų pasirinkti kūriniai skambėjo lietuvių kalba“, – stebisi jų reakcija KVMT solistas R. Baranauskas.

Dažnai klasikos kūriniai atliekami originalo kalba, kuri ne kiekvienam  suprantama. Matyt, vilniečiai pasigedo paprastumo, ką dosniai dalijo Kauno artistai, patys vertę kūrinių arijas ir dainavę jas lietuvių kalba.

Barokinis įvaizdis – nepatogus

Paprašyti įvardyti didžiausią „Barokinių paveikslėlių“ iššūkį, pašnekovai sako, kad tai yra dainavimas non stop, o muzikinio teatro scenoje artistas, atlikęs savo partiją, turi laiko atsikvėpti, pailsėti.

„Kiekvienas iš mūsų čia dainuoja labai daug. Ne tik po vieną, bet ir kvartetu. O juk, sutikite, keturbalsis dainavimas – nedažnas reiškinys koncertuose“, – aiškina Raimondas ir Rokas.

Vyrai mini ir dar vieną iššūkį – nepatogų barokinį įvaizdį. „Moterys įpratusios būti gražios ir grimuotis veidus – tai jos daro ir šiais laikais, o mums su Roku dėvėti tas siauras ano laikmečio pėdkelnes, kurios kanda, yra tiesiog nepakeliama našta. Tačiau ko nepadarysi dėl žiūrovų“, – šmaikštauja R. Baranauskas.

Jis vienintelis iš viso ketvertuko norėtų pagyventi XVI a. pabaigos Italijoje, kur ir pradėjo formuotis pirmosios baroko kultūros užuomazgos.

Kviečia susimąstyti

Antrasis projektas, kurį K. Siurbytė vadina muzikine rokiruote, vadinasi skambiai – „Vardan sosto“. Solistai čia tampa šachmatų figūromis.

„Net turime savo šachmatų lentą, kurioje veikia du balti ir du juodi personažai. Iš pradžių atėję į pasaulį, t. y. atsistoję ant šachmatų lentos, visi būname švarūs, tyri, bet užaugame, įgyjame socialinį statusą, ir pažiūrėkite, kas nutinka, kai žmogus gauna karūną: valdžią ir pinigus?“ – retoriškai klausia K. Siurbytė.

Štai čia ir pradeda virti visokios slaptos aistros, peripetijos, intrigos – karaliai net užsimano apsikeisti savo karalienėmis! Galiausiai, nuėję ilgą išbandymų kelią, spektaklio herojai suvokia, kad karūna neatneša laimės. Kas jiems, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė? – nebyliai klausia „Vardan sosto“ artistai. Ar ištikimybė amžinosioms žmogiškosioms vertybėms gali padaryti mus laimingus? Į šį klausimą kiekvienas atsakymą turi rasti pats.

Dainininkai juokiasi, kad žaisti šachmatais iš jų ketvertuko moka tik Raimondas, pastarąjį kartą stumdęs šachmatų figūras prieš keletą metų.

Skamba grupės ABBA dainos

Kadangi ant šachmatų lentos stojasi KVMT solistai – žiūrovas vėlgi tikisi klasikinio muzikinio fono. Tačiau stebi dar vieną rokiruotę – ypatingą šachmatų ėjimą su grupės ABBA dainomis.

Kodėl būtent ABBA? Nes jos nariai Benny ir Björnas 1984 m. sukūrė miuziklą „Chess“ („Šachmatai“), kuriame skamba nuostabi jų muzika.

„To miuziklo istorija – apie šachmatininką, kuris dėl meilės norėjo bėgti iš buvusios Sovietų Sąjungos, o sistema neleido, – mums netiko, tačiau visi vienbalsiai nusprendėme pasinaudoti jos melodingomis dainomis“, – pasakoja K. Siurbytė.

Muzikinės rokiruotės „Vardan sosto“ premjera įvyko pernai žiemą Užutrakio dvare, o šio muzikinio spektaklio idėja A. Garbenčiūtei-Bučienei į galvą šovė labai netikėtai.

„Kai po „Barokinių paveikslėlių“ visi nuvykome pas R. Laureckį pažiūrėti, kaip jis įsikūrė naujuose namuose, kažkas garsiai paklausė: o kas toliau? Tuomet Akvilė garsiai leptelėjo: šachmatai!“ – prisimena Kristina.

Meilė – varomoji jėga

Tąkart visi smagiai pasijuokė iš kolegei netyčia išsprūdusio žodžio, bet jis ilgam įstrigo Kristinos galvoje.

„Grįžusi namo ėmiau galvoti – o jei tikrai šachmatai?! – dalijasi ji. – Teko gūgle išsinagrinėti, kas ir kaip su tais šachmatais, o jau tuomet imtis siužetinės linijos ir intrigos, kuri būtų aktuali mūsų dienoms.“

K. Siurbytė prisipažįsta, kad siužetas ir čia neapsiėjo be meilės linijos, nes meilė – varomoji jėga, verčianti suktis pasaulį, keistis jo epochas.

„Akies krašteliu visada stebiu žiūrovą ir matau, kaip nuoširdžiai jis reaguoja į personažų teisingus ar neteisingus žingsnius“, – kalba R. Baranauskas.

„Kai Užutrakio dvare, baigiantis spektakliui, pasigirdo užburianti grupės ABBA „Happy New Year“ melodija, ašaras šluostėsi ne tik moterys, bet ir vyrai. Ši daina – tarsi mūsų muzikinės rokiruotės atomazga. Klausytojai kantriai sekė siužetą, todėl spektaklio pabaigoje stipriai išgyventos emocijos virto ašaromis, o jie patys tarsi patyrė katarsį“, – susijaudinusi pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė.

Tradiciškai, ketvirtadienį, tradicinėje vietoje – improvizuota scena virtusiame istorinio pastato balkone pasirodys žavieji teatro solistai Kristina Siurbytė ir Žanas Voronovas.

Charizmatiškieji atlikėjai teatro mėgėjams puikiai pažįstami. Nuo pat 2002-ųjų KVMT teatre dirbanti K.Siurbytė vaidina populiariausiuose teatro pastatymuose. Jos soprano balsu kalbėjo Amneris "Aidoje", Žermena "Kornevilio varpuose", Ema Karu miuzikle "Džekilas ir Haidas", Mersedesa "Grafe Montekriste" ir kt. Abejingų nepalieka ir Ž.Voronovo pasirodymas teatro scenoje. Be puikaus tenoro balso solistas pasižymi ir įtaigia vaidyba, gebėjimu savitų spalvų suteikti net ir ne pirmojo plano personažams.

Šįkart K.Siurbytei ir Ž.Voronovui talkins styginių kvartetas "TAIP".

Vakaro koncerte Teatro kiemelyje skambės žinomi kūriniai iš operečių, miuziklų. Programą papildys ir keletas populiarių lietuviškų šlagerių.

"TAIP" – naujai susibūręs kolektyvas, nors visi muzikantai orkestre kartu groja daugiau nei dešimt metų. Meilė muzikai ir noras atrasti įvairesnių muzikavimo formų paskatino Juditą Radomskienę (pirmas smuikas), Aušrą Gedvilienę (antras smuikas), Darių Vasiliauską (altas) ir Snieguolę Mikalauskienę (violončelė) susiburti į kvartetą. Jų repertuare galima rasti įvairios stilistikos: nuo baroko iki klasikos aranžuočių ir šiuolaikinių populiariųjų dainų.

Bendras muzikavimas su solistais kvartetui yra nauja patirtis, tad šiai programai teko papildyti ir ansamblio sudėtį – prie kvarteto prisijungė kontrabosininkas Nerijus Šatinskas, kadangi didžiausio smuiko parama, atliekant operetinės muzikos aranžuotes, ypač svarbi.

Kas? Koncertas "Muzikinis balkonas".

Kur? Kauno valstybinio muzikinio teatro prieigose.

Kada? Liepos 23 d. 18 val.

Vakaras buvo iš tiesų neeilinis – jo metu netrūko ir nostalgiškų prisiminimų, ir netikėtumų, ir įvairių staigmenų. Susirinkusieji buvo vaišinami ne tik atnaujinto restorano meniu patiekalais. Specialiai šiam vakarui atgimė ir visiems kauniečiams nostalgiją keliantis salotų baras.

Renginio svečius pasitikusi TV laidų vedėja ir virtuvės šefė Ilona Juciūtė-Čibirkienė negailėjo gražių žodžių restoranui, prisimindama čia praleistas geriausias akimirkas su savo jaunystės bičiuliais.

„Puikiai prisimenu, kaip šis restoranas kūrėsi ir augo. Prisimenu jo rūsyje, naktiniame klube „Siena“ vykusius vakarėlius, pirmuosius pasimatymus. 20 metų – solidus skaičius. Žmogaus amžiuje tai ilgas laiko tarpas, ką bekalbėti apie restorano gyvavimą – visoje šalyje maža tokių vietų, kurios gebėtų tiek metų ne tik išsilaikyti, bet ir būti vienos populiariausių mieste“, - kalbėjo Ilona.

Išskirtinės šventės nepraleido būrys žinomų svečių. Renginyje buvo galima sutikti legendinės grupės „16hz“ narius Robertą ir Petrą Jucevičius, TV laidų prodiuserius Gediminą Juodeiką ir Vaidą Skaisgirę, TV3 televizijos programų direktorių Arvydą Rimą su žmona Kristina, iliuzijos meistrą bei mentalistą Nicholą Kin, aktores Daivą Rudokaitę ir Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę, buvusią „TV pagalbos“ narę Neringą Mažeikienę, papuošalų kūrėją Elvyrą Monginienę, dainininkę Gabrielę Rukauskienę-Vasha bei kitus žinomus verslo, pramogų pasaulio ir maisto pramonės atstovus.

Renginio metu svečiai išvydo video filmą, kuriame žinomi kauniečiai ir ištikimiausi restorano svečiai pasidalino gražiais prisiminimais bei mintimis apie šią miesto simboliu jau tapusią vietą.

Ši vieta turi dvasią. Mes sakom ne meniu, o programa.

„Ši vieta turi dvasią. Mes sakom ne meniu, o programa. Vartai, vartai penkias minutes, kol ateina padavėjas ir vis tiek užsisakai tai ką visada – „Cezario“ salotas su vištiena. Kartais net namie tingisi gaminti, nes gali ateit čia ir gaut geriau“, - juokavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Kristina Siurbytė.

Prieš du dešimtmečius, kuomet dar Kaune net nebuvo susiformavusi restoranų lankymo tradicija, šalia savivaldybės ir muzikinio teatro duris atvėręs „Miesto sodo“ restoranas nepabijojo naujovių – jie pirmieji atvėrė virtuvę, padarydami ją matoma visiems restorano lankytojams, o legendinis salotų baras, atgijęs gimtadienio šventės metu, kėlė iššūkį kiekvienam – kaip į mažą lėkštutę įsidėti kaip galima daugiau salotų.

„Visus 20 metų, nuo pirmos darbo dienos, restoranas laikosi savo vizijos. Tikslingai einam išsikeltų tikslų link, niekada nesimėtom ir nedvejojam dėl vizijos ir tai, manau, yra šio restorano sėkmės paslaptis. Norime, kad mūsų lankytojai pajustų miesto šurmulį ir gamtos harmoniją, jog susilietų su jį supančia aplinka, juk už didelių mūsų stiklinių vitrinų verda tikras gyvenimas“, - susirinkusiems kalbėjo „Miesto sodo“ šeimininkas Gintautas Ruminas.

Tris kartus jaunesnį savo kaimyną „Miesto sodą“ pasveikino ir Kauno valstybinis lėlių teatras, dovanojęs išskirtinį aktorės Rasos Bartninkaitės ir lėlės, parodijuojančios estrados karalių Edmundą Kučinską, pasirodymą.

Gražius žodžius gimtadienio proga dalino ir Kauno Filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta bei šviesaus atminimo architekto Algimanto Kančo, projektavusio „Miesto sodo“ restoraną, žmona, architektūros istorikė Jolita Kančienė. Labiausiai nusipelnę restorano atstovai buvo apdovanoti specialiais diplomais, o „Miesto sodo“ partnerių „Nemuno žiedas“ direktorius Arūnas Samochinas paskatindamas įteikė prizus azartiškiausiam, diplomatiškiausiam ir jauniausiam darbuotojui.

Jau daugybę metų restoraną lydintys saksofonistas Sergej Vichrov ir klavišininkas Kęstutis Paulaitis vakaro metu gyva muzika kvietė visus šokti, o padegustavę naująjį restorano meniu, renginio svečiai sulaukė ir iškilmingo gimtadienio torto.

Kelionės – tarsi prievolė

"Nemėgstu keliauti. Darau tai labiau priverstinai. Štai ir praėjusiais metais panašiu metu vykau į Čikagą koncertuoti vietos lietuviams", – mitus apie kelionių teikiamą džiaugsmą daužė K.Siurbytė.

Sužinojusi apie gegužės pabaigoje planuojamas gastroles Kinijoje, kartu su choreografe Anželika Cholina ir jos dviejų dalių šokio spektakliu "Ana Karenina", K.Siurbytė anaiptol neapsidžiaugė. Juolab kad septintą pagal dydį pasaulyje miestą  Šanchajų, kuriame viešnagės metu praleido bene daugiausia laiko, kaunietė įsivaizdavo kiek kitaip.

"Maniau, važiuosiu į vargo kraštą, o atsidūriau naujausių technologijų ir architektūros stebuklų pasaulyje, – dainininkė neslėpė, romanas tarp jos ir didžiausio, apie 40 mln. žmonių talpinančio Kinijos miesto užsimezgė dar tą pačią dieną. –  Dažniausiai kelionės, į kurias labai nenorėdavau vykti arba tos, į kurias dėdavau pernelyg daug vilčių, kaip kad nutiko su Paryžiumi, būdavo nepasisekusios. Tai pirmas kartas mano biografijoje, kai atsitiko priešingai – važiavau su išankstiniu nusistatymu, kuris išgaravo per kelias akimirkas. Taip, aš įsimylėjau šį rojaus kampelį."

Pritrūko drabužių

Į gausiausiai žmonių apgyvendintą pasaulio šalį, kuri savo gamyba ir prekių eksportu lenkia pirmaujančias valstybes, K.Siurbytė vyko su stipriu desantu: režisiere A.Cholina, šokėjais, apšvietėjais, scenos mašinistais ir kitais svarbiais kūrybinio mechanizmo sraigteliais.

Sceniniai spektaklio kostiumai ir dekoracijos keliavo atskirai laivu. Ką su savimi vežėsi K.Siurbytė? Į registruotą ir rankinį bagažą ji įspraudė ne vieną komplektą drabužių, bent kelias poras avalynės, knygą, kvepalus ir kitų moteriškų smulkmenų.

"Paradoksas. Kiek anksčiau teko keliauti po užsienį, visuomet likdavo nepanaudotų drabužių. Kinijoje jų pritrūkau", – dažniau nei įprastai keisti palaidines ar sukneles, pasak solistės, teko dėl tvankaus oro. Tuo metu, kai ji viešėjo Kinijoje, termometro stulpelis rodė 32 laipsnius, o debesimis užtrauktas dangus nors ir neleido saulei iškišti nosies, ši taip kepino, kad ne vienas K.Siurbytės bendrakeleivis apskrudo ir skruostus, ir pečius. Šokėjų kūnams tokia temperatūra esą buvo labai tinkama, o teatro solistei, kuriai dviejų dalių šokio spektaklyje buvo patikėtas kelių minučių operinis intarpas, galvą ir kaklą nuolat teko dangstyti skarele.

Žinodama, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, jau trečią dieną ėmiau ieškoti piktų veidų. Didelei mano nuostabai jų neradau.

"Lauke daugiau kaip 30, prie kondicionieriaus 20 laipsnių, tiek pat ir autobuse. Tokia temperatūrų kaita – peilis balsui. Laimei, pavyko išsaugoti savo aparatūrą", – į lietų pro Kauno valstybinio muzikinio teatro grimo kambario langą dirstelėjo pagrindines soprano partijas operetėse atliekanti moteris.

Taip, grįžusi atgal į Kauną, K.Siurbytė pasigedo ne tik kutenančios šilumos – akis badė besimėtančios šiukšlės, kurių Šanchajuje, jos teigimu, nerastum nė su žiburiu.

"Nesutikau ten nei elgetų, nei girtaujančių ar konfliktuojančių žmonių. Visi tvarkingi, prisižiūrėję, sportuojantys ir besišypsantys, – liaupsių vietiniams ir jų būdui negailėjo kaunietė. – Žinodama, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, jau trečią dieną ėmiau ieškoti piktų veidų. Didelei mano nuostabai jų neradau. Taip ir nesupratau, ar žmonės ten išties laimingi, ar jie tiesiog neįsivaizduoja, kad gali kitaip gyventi."

(Vilmanto Raupelio nuotr.)

Traukė vietinių žvilgsnius

Visos kelionės metu šypsena nesitraukė ir nuo pačios K.Siurbytės veido.

Ypač tomis akimirkomis, kai visai netikėtai stovinčią atokvėpio pavėsyje ar tiesiog einančią gatve bendrai nuotraukai ją apspisdavo būrys kinų. Šviesių plaukų, tokios pat odos ir dangaus mėlio akių viešnia juos traukė tarsi magnetas.

"Vietiniams buvau kažkas tokio, kaip lietuviams juodaodžiai prieš dvidešimt metų. Ypač į mano šviesius plaukus žiūrėjo moterys, kurioms net ir didžiausios pastangos nukąsti juodą plaukų spalvą peroksidu geriausiu atveju atsipirko kaštoniniu atspalviu", – skambiai kvatodama, tarsi erzindama šviesias sruogas nuo peties į šoną braukė žinoma kaunietė.

Nuo gatvės praeivių persimainiusių veidų išgirdus, kad Lietuvoje gyvena vos 3 mln. žmonių, K.Siurbytė akimirksniu persikėlė į įspūdingas ir didingas Kinijos teatrų sales, kur penkis kartus lenkėsi vietos žiūrovams. Pastarieji, pasak solistės, maloniai nustebino visą kūrybinę trupę, laukusią blogiausios baigties –  abejingos publikos tylos po šokio spektaklio.

"Manau, reikia nusilenkti Anželikos talentui europietišką istoriją papasakoti taip, kad visi ją suprastų", – ovacijas, garsius šūksnius ir nusidriekusią eilę sveikintojų po pustrečios valandos trukusio reginio prisiminė moteris. Dažnas rankose spaudė ne tik atvirutes su rašikliais autografams, bet ir gėlių puokštes, atspindinčias asketišką kinų gyvenimo būdą.

"Žinote, kas nustebino? Aplodismentai. Lietuviai ploja nesustodami, o kinai tai daro su pertraukomis. Tik vėliau supratau, kad tos mažos atokvėpio akimirkos skirtos išsitraukti telefoną ir įamžinti kiekvieną į sceną išeinantį artistą", – apie vietinių meno gerbėjų įpročius kalbėjo pašnekovė.

Teatrai – kaip "Akropolis"

Vykdama į Kiniją moteris neįsivaizdavo, kaip galima suderinti stiklinę ir šaltą architektūrą kartu su žaliuojančia flora.

Parkuose šalia į dangų besistiebiančių gigantiškų pastatų išvydusi plaukiojančias auksines žuveles, ropojančius vėžlius, besiskleidžiančius lotosus ir anturius, K.Siurbytė suprato, kad tai įmanoma.

"Rojus žemėje. Vien ko verti Kinijos teatrai ir jų mastelis. Bijau klaidinti, bet vieno tokio pastato dydis prilygsta kone penkiems "Akropoliams", o norint jį visą apeiti reikia maždaug pusvalandžio", – pirštu į besikeičiančias nuotraukas telefone baksnojo solistė.

Atitinkamo dydžio ir teatrų salės, kurių viename pastate galima suskaičiuoti bent dvi. Kiekvienoje jų – maždaug po 2 tūkst. vietų, o Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – kiek daugiau nei 0,5 tūkst.

"Pasirodymus rengėme keturiuose teatruose. Vienas jų priminė lotoso žiedą, kitas buvo išpuoštas žybsinčiomis lemputėmis, tačiau ne kaip pigiame cirke. Viskas padaryta labai subtiliai ir skoningai", – K.Siurbytė norėjo tikėti, kad kada nors gyvenime jai dar nusišypsos proga stovėti tokių teatrų scenose.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Sotinosi vaizdais

Kinijoje apstu įvairių turgaviečių, prekyviečių ir kitų vietų, kur galima įsigyti pigesnių "iPhone", išmaniųjų apyrankių ar kitų niekučių, K.Siurbytė juanius leido ne daiktams, o įspūdžiams: plaukė laivais ir keltais, važinėjo metro, lankė šventyklas.

"Kiekvienoje jų – įvairūs Budos: miegantis, besišypsantis, vyriškos ar moteriškos energijos. Buvo viena šventykla, kurioje pajutau mane klupdančią jėgą. Tiesiog įėjau ir kritau ant kelių. Tas pats atsitiko ir mano draugei", – pastebėjusi ties žvangančiais jos papuošalais sustingusį žvilgsnį, K.Siurbytė čia pat pakeitė temą. – Jie ne iš ten. Iš Kinijos persivežiau kelis rankų darbo vėrinius ir perlus."

Pusbrangius mineralus išvaizdžiai lietuvaitei dovanojo ne slaptas gerbėjas. Kriauklę, iš kurios vietinis prekeivis išlupo net 23 rožinius, pilkus, juodus ir baltus perlus, ji įsigijo vienoje saloje už 100 juanių – maždaug 15 eurų.

"Yra trijų dydžių, skirtingai įkainotos kriauklės. Aš ėmiau didžiausią. Rizika pasiteisino, mat ji galėjo būti ir tuščia", –  sėkme džiaugėsi K.Siurbytė. Prekeivių siūloma paslauga – patį gražiausią perlą čia pat įtupdyti į žiedą, moteris atsisakė. Savo laimikį parsivežė namo ir dabar galvoja, rankos riešą, kaklą ar pirštus jais puoš.

Viešnagė Kinijoje solistei įsimins ne tik žėrinčiais perlais, bet ir naujais įgūdžiais. Vaikščiodama po vietos turgus ji esą išmoko puikiai derėtis.

"Ne 50, o visu 70 proc. mušdavome kainas. Pradžioje pasakydavome ir patys išsigąsdavome, bet jau netrukus perkandome vietinius. Vos tik šie imdavo mosikuoti rankomis, mes apsisukdavome eiti, šie – mus vytis ir brukti prekę už mūsų pasiūlytą kainą", – rankas trynė žodžio meistrė.

Nuvylė kinų maistas

Vaizdai glostė kaunietės širdį, tačiau skoniai lėkštėje jos visai nedžiugino – kinų virtuvė Lietuvoje, kuria K.Siurbytė mėgaujasi su malonumu, esą neturi nieko bendro su tuo, ką jei teko ragauti pačioje Kinijoje.

Taip ir liko neragauta vėžlių sriuba, troškiniai su gyvačių mėsa ar kepti skorpionai.

"Juokais vietinį maistą praminėme šliurpalu. Valgai vištieną, tačiau nežinai, ar, prieš patekdama į lėkštę, višta tikrai kudakavo", – suprunkštusi moteris prisipažino didesniems skrandžio iššūkiams nepasiryžusi. Taip ir liko neragauta vėžlių sriuba, troškiniai su gyvačių mėsa ar kepti skorpionai.

"Valgydavome pusantro karto per dieną. Norėjosi kuo daugiau pamatyti, o ir dėl tvankaus oro apetito nebuvo, – klimatui, padailinusiam ir taip puikias linijas, dėkojo moteris. – Taip, numečiau 3 kg, todėl grįžusi stengiuosi nepersivalgyti."

Tiesa, po kelionės vos peržengusi namų slenkstį ji negalėjo atsispirti mamos keptiems puriems bulviniams blynams, kitądien – ėrienos šonkauliukams ir picai. Pasiilgusi europietiško maisto, kartą K.Siurbytė itališkos virtuvės pasididžiavimu mėgavosi ir viešbučio numeryje Kinijoje.

"Valgiau, ko gero, skaniausią picą savo gyvenime. Kodėl? Nes širdis pasiilgo kramtomo maisto, – apie patiekalą, kuris jai atsiėjo tiek pat, kiek ir kriauklė su perlais, rydama seiles kalbėjo moteris. – Beje, picos ten brangios. Tarkim, oro uoste pica kainuoja 200 juanių – tai būtų apie 30 eurų, nors eilinį šliurpalą gali suvalgyti ir už 4 eurus."

Kristina Siurbytė – ne tik viena populiariausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių, atliekanti pagrindines soprano partijas operetėse ir miuzikluose, bet ir Auksinio scenos kryžiaus nominantė, dviejų "Fortūnos" diplomų bei "Fortūnos" prizo savininkė.

Praėję metai dainininkei taip pat padovanojo du didžiulius vaidmenis. Tai Madlena operetėje "Balius Savojoje" ir Mersedesa miuzikle "Grafas Montekristas". "Nekeisčiau ir neišmesčiau nė vienos metų dienos, o jei turėčiau burtų lazdelę, mojuočiau ir mojuočiau ja, kad tokie vaidmenys kartotųsi", – sako K.Siurbytė ir neslepia, kad scenoje stengiasi gyventi savo personažo gyvenimą.

– Praėjęs sezonas jums padovanojo du gražius vaidmenis – Madleną ir Mersedesą. Ar tai tiesiog žingsniai kūrybos laiptais aukštyn ar kažkas daugiau?

– Nesu svajojusi nė apie vieną iš šių vaidmenų. Operetę "Balius Savojoje" mačiau besimokydama mokykloje, bet tuomet įstrigo Deizė. Madlenos anuomet net nepastebėjau. Na, o Mersedesa? Skaičiau knygą, mačiau kino filmų, bet niekuomet nemaniau, kad bus sukurtas miuziklas ir kad man taip pasiseks. Apskritai labiausiai svajojau mokykloje ir Muzikos akademijoje, nes pradėjus dirbti teatre pasipylė puikūs, bet tikrai ne svajonių vaidmenys. Tad svajonės pasiliko kažkur... Tiesiog džiaugiausi, kad galiu kurti, kad sekasi, kad manimi tiki net tada, kai pati savimi netikėjau... Ačiū amžinąjį atilsį režisieriui Gintui Žiliui, kad suteikė galimybę mokytis ir tobulėti.

"Baliaus Savojoje" ir "Grafo Montekristo" herojes kūriau su neapsakoma meile ir smalsumu, man tai buvo didžiulė dovana. Tai sakau neveidmainiaudama, nes yra ir nemielų vaidmenų, kuriuos tiesiog reikia vaidinti. Tuomet stengiuosi pamilti personažą ir suvaidini kuo profesionaliau. Tačiau šį kartą kurdama išties jaučiau malonumą. Kartais vos vienas vaidmuo gali tave pakylėti į nepasiekiamas aukštumas, tačiau dažniausiai prireikia penkerių, dešimties ar daugiau kūrybos, ieškojimų ir juodo darbo metų, kad pakiltum į kitą, aukštesnę, pakopą. Jaudinuosi, kai vaidmeniui nebūnu subrendusi. Nemėgstu įtampos, kuri tuomet atsiranda. Žiūrovas neturi dėl to kentėti. Tobulėti reikia jau vien todėl, kad visuomet smagiau ir įdomiau žiūrėti, klausytis to, kuris scenoje vaidina lengvai. Tačiau iš karto taip nepavyksta, reikia įdėti daug triūso. Todėl net neabejoju, kad Mersedesa – dovana, atpildas už ilgus ieškojimų metus, nemigo naktis ir už daug ką, ką pasiliksiu vien tik sau. Man tai ypatingas vaidmuo, užbūręs ir nunešęs tolyn, apie kurį pagalvojus kūnu perbėga virpulys. Galbūt todėl, kad su kolege Viktorija Streiča vertėme šio miuziklo tekstus, o tai padėjo giliau pajausti, užčiuopti tos moters vidinį pasaulį. Norėtųsi, kad tokių vaidmenų būtų daugiau, kai galima aukoti save neskaičiuojant nei laiko, nei energijos, netausojant sveikatos. Madlena – vienas iš daugelio vaidmenų, kuris moko, skatina judėti į priekį.

– Kuri herojė atskleidžia daugiau tikrosios Kristinos, o kuriai labiau reikia telktis vaidybą?

– Puikiai jaučiu savo herojes, pažinusi jas, geriau pažinau ir save. Neneigsiu – ir Madlena ir Mersedesa man artimos, nors ir skirtingos, abi suprantamos, ir kiekvienoje jų yra dalelė manęs, o manyje atsirado dalelė jų bruožų. Tačiau lygybės ženklo brėžti tarp mano herojų ir manęs negalima. Drįsčiau paprieštarauti gana paplitusiai tarp vyrų nuomonei, kad visos moterys panašios viena į kitą. Greičiau atvirkščiai – kiekviena moteris yra paslaptis su tik jai priklausančia spalvų ir atspalvių, tonų ir pustonių gama. Manau, kad meilė, išdavystė, pasiaukojimas egzistuoja visais laikais – tai bendražmogiški dalykai, kurie nesvetimi ir mūsų dienų žmonėms.

– Suprantu, kad kalbate apie savo sukurtą Mersedesą...

– Mersedesą tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – tai moteris su visa palete jausmų, emocijų ir proto. Šioje įvairiaplanėje ir spalvingoje asmenybėje susipynė viskas – moteriškumas, meilė, išdavystė, kilniadvasiškumas. Mersedesa nėra tik teigiamas ar neigiamas personažas. Ji, kaip ir kiekvienas iš mūsų, kupina ir gėrio, ir blogio, kurie, priklausomai nuo situacijos, ima viršų. Ji aplinkybių auka, švelni, mylinti, kenčianti. Ji nelaiminga, todėl dar mielesnė ir mylimesnė. Tai vienas brangiausių vaidmenų ir manau, kad taip bus visada, nes kaskart išgyventi jos istoriją – begalinis malonumas. Tas kūrybinis laikotarpis buvo toks saldus, kad namuose neberasdavau sau vietos. Į teatrą lėkdavau tarsi ant sparnų, lyg į pasimatymą su mylimuoju. O repetuojant Madleną šis svaiginantis jausmas nebuvo apėmęs nė karto, nors darbe buvo gausu prasmingų atradimų. Kad ir kaip būtų, abu vaidmenys pasidavė nesunkiai, nors emocijų būta įvairių. Sunkumus padėjo įveikti nuostabus mūsų meninis kolektyvas. Dirbdami su režisieriais, dirigentais, choreografais ir dailininkais atrandame tą bendrą tiesą, kuri kartais ateina gerokai po premjeros ar net po metų. Todėl esu dėkinga kiekvienam scenos kolegai, kiekvienam teatre dirbančiam žmogui už stebuklą, kurį kuriame visi kartu.

– Suprantu, kad savo svajonių vaidmens dar laukiate? Jei ne paslaptis, koks jis?

– Taip, vis nenustoju laukti, ką dar pasiūlys likimas. Nors keletas vaidmenų iš mano repertuaro jau tapo mėgstamiausi, jų laukiu ir pasineriu į juos visa siela. Tai minėtoji Mersedesa, Amneris "Aidoje", markizė Pompadur operetėje "Madam Pompadur" ir Žąsis operoje vaikams "Nykštukas Nosis". Visi skirtingi, bet visi priglaudę dalelę mano širdies.

Norisi tikėti, kad geriausias vaidmuo dar pakeliui, dar nesuvaidintas. Bėgant laikui, eidama kasdienybės grindiniu pasieksiu ir tą naują pakopą, naują stotelę. Tik niekas nežino, kada tai bus, todėl ir įdomu gyventi. Ir dar... Bijau svajoti – juk dabar gaunu kur kas daugiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. Esu be galo laiminga, nes jaučiu didžiulį malonumą vaidindama visus be išimčių vaidmenis, gal tai galima vadinti patirtimi, branda. Tad ko gi dar norėti? Esu sveika, apsupta mylimų ir mylinčių žmonių, turiu namus, mėgstamą darbą, laiko knygoms, seminarams. Džiaugiuosi gyvenimu ir už viską esu labai dėkinga.

Pokalbį su Kristina Siurbyte, Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste, pradėjus nuo banalaus klausimo, kas yra sveikata, ar tikrai tai brangiausias turtas, scenos žvaigždė lūpų nepapūtė ir atsakė visai rimtai bei nuoširdžiai.

– Jei nėra sveikatos – nėra nieko. Anksčiau ar vėliau susiduriame su sveikatos problemomis ir suvokiame, kad susirgę nebegalime dirbti. Iškyla išgyvenimo klausimas, ir supranti, kad labai nori gyventi, arba pasiduodi.

– Gyvenimas ir darbas jums yra sinonimai?

– Taip. Neįsivaizduoju gyvenimo be darbo. Esu darboholikė. Mano darbas man – ir hobis, ir gyvenimo būdas. Labai daug laiko praleidžiu dirbdama arba galvodama apie darbą, tik ne kaip apie kažkokią prievolę, o kaip apie malonumą.

– Galbūt todėl, kad jūsų darbas scenoje?

– Manau, kad yra ir stalių, ir medikų, kuriems darbas yra pašaukimas. Darbas turi teikti džiaugsmą sielai. Labai gerai matyti, kai žmogui darbas, kurį jis atlieka, nepatinka. Kaip tada jis vargsta! Jūs manote, kad nėra dainininkų, muzikantų, kurie vargsta? Su gailesčiu žiūriu į tuos žmones, nes jie nelaimingi. Kai jie tokie, kaip suteiks džiaugsmo žiūrovams? Nemėgstamas darbas neigiamai veikia sveikatą, ir nieko nėra blogiau už specialistą be pašaukimo.

– Vis dėlto gyvenimas vien darbu, nuolatinis stresas einant į sceną, atsakomybė prieš žiūrovą, kai negali klysti, taip pat neigiamai veikia sveikatą?

– Kaip tai negali klysti? Mes gi žmonės, ne robotai. Buvau labai nelaiminga iki to laiko, kol nesuvokiau, kad visi gali klysti. Kiekvienas nori padaryti geriausiai, ką daro. Juk žmogus nėra robotas, ir net jie klysta, kompiuteriai lūžta. Mūsų darbe suklydus ieškoma, kaip išsisukti iš situacijos, o tai skatina kūrybiškumą.

Kalbant apie įtampą, kuri priveda prie ligų, manau, kad ir jos reikia. Tai priverčia susimąstyti ir įvertinti požiūrį į daugelį dalykų: gyvenimą, darbą, sveikatą, santykius su žmonėmis. Kas sukuria įtampą? Mes patys. Banalus, bet teisingas posakis: jei negali keisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Kol to nesuvokiau ir nesugebėjau keisti požiūrio, į pasirengimą darbui, ėjimą į sceną žiūrėjau su baime. Jaudulį ir dabar jaučiu, bet jis nebe negatyvus, o pozityvus. Koks jis – priklauso tik nuo mūsų pačių: ar galėsime sutvarkyti savo mintis, ar jos mus sutvarkys. Juk esame mąstantys homo sapiens ir galime valdyti save, savo požiūrį į aplinkybes, kurios mus supa.

– Galite patarti, kaip tai padaryti? Kaip jūs save valdote?

– Visko būna, visaip elgiuosi. Kai suprantu, kad nerimas pradeda smelktis, o nevaldomas jis juk didėja kaip besiritanti sniego gniūžtė ir todėl gali virsti isterija, man pakanka atsisėsti, giliai iškvėpti. Ne įkvėpti, o iškvėpti, išpūsti orą. Paprastai mes turime oro perteklių. Dėl ko dainuodami dūsta dainininkai? Ne dėl to, kad oro trūksta, o todėl, kad jo per daug. Tiesiog reikia jį išpūsti, ir ne vien orą, bet ir tai, kas pilka, juoda tavyje. Tuomet pabandyti įkvėpti kažką gero, gražaus, pagalvoti, ar tai, kas tave kankina, yra pasaulio pabaiga? Jei būdami toje minus šimto laipsnių situacijoje sugebėtume tiesiog atsitraukti ir pagalvoti, kaip bus rytoj ar po mėnesio, daug kas išsispręstų be problemų.

– Jums visai nereikėjo tų psichologijos studijų... Tikrai norėjote būti psichologe?

– Nuo vaikystės mane supo žmonės, kurie nuolat klausdavo mano patarimo. Tai mane paskatino manyti, kad galėčiau būti psichologė. Gal tai buvo netgi susireikšminimas, gal jaunatviško maksimalizmo pasekmė: padėsiu žmonėms, galiu tai padaryti. Laikui bėgant suvokiau, ačiū Dievui, kad niekas negali žmogui padėti, jei jis pats to nenori. Reikia padėti tik tuomet, kai žmogus to prašo.

– Psichologija – tai sielos gydymas, dvasinė medicina. Kokios gi tos fatališkos aplinkybės lėmė, kad netapote psichologe?

– Oi, nebuvo jos fatališkos! Iš algebros gavau ne dešimtuką, o devynis. Dėl to nusprendžiau, kad į Vytauto Didžiojo universitetą neįstosiu. Tuo laiku į psichologiją buvo labai didelis konkursas, ir nebestojau. Dėl to nė kiek nesigailiu.

– Prieš einant į sceną jums reikia iškvėpti orą, kad viskas būtų gerai?

– Kaip kada. Tai priklauso nuo vaidmens, nuo to, kiek viduje jį jaučiu. Prieš "Grafą Montekristą" beveik nereikėjo (šiame spektaklyje K.Siurbytė atlieka pagrindinį Mersedesos, Montekristo mylimosios, vaidmenį – red. past.). Jaudinuosi, kai vaidmeniui nebūnu subrendusi. Nemėgstu įtampos, stengiuosi jos išvengti. Žiūrovas neturi kankintis su tavimi, jei bijai, kad nepadainuosi vienos ar kitos natos. Jei yra atlikėjų, kurie gali tai padaryti tobulai, tai kodėl žiūrovas turi klausytis dar tik einančio tobulumo link? Visiems mums reikia tobulėti, bet juk visuomet smagiau ir įdomiau žiūrėti ir klausyti to, kuris tai daro lengvai. Nesakau, kad iš karto taip pavyksta. Reikia įdėti daug darbo.

– Iš kur jūsų toks balsas? Atrodote gležna, trapi, o balsas!..

– Mano balsas nėra nei stiprus, nei ypatingas. Ir Gitanos (Pečkytės – red. past.), ir Ramintos (Vaicekauskaitės – red. past.) balsas daug stipresnis, platesnių vokalinių galimybių. Aš esu dainininkė, bet norėčiau būti aktorė.

– Aktorystės juk yra dainavime, vaidmenyse. Esate artistė, ne tik dainininkė. Tai kompensuoja jūsų norą?

– Man – taip. Įdomu analizuoti personažo vidų, kas jis yra, kodėl taip pasielgė, ypač kalbant apie neigiamus personažus. Juk žmonės negimsta vien blogi ar vien geri. Mes įvairūs, visa paletė nuo minus šimto iki plius šimto. Taip yra ir scenoje, ir gyvenime.

– Mersedesa nebuvo teigiamas personažas?

– Bet ją vaidinti buvo palaima. Kelintą vaidmenį gaunu kaip dovaną. Jų daugėja. Man taip gera, kai gaunu tai, ką suprantu, ką galiu pasakyti kitiems. Ir dėl to esu laiminga.

– Kaip saugote balsą? Esate sakiusi, kad sloga jam suteikia aksominį atspalvį.

– Nieko tokio nedarau, kad balsą saugočiau. Jei reikia, palepinu jį tyla, vengiu garsaus kalbėjimo. O sloguojant iš tiesų balse atsiranda kažkoks ypatingas skambėjimas! Kalbu apie tokią slogą, kai gali kvėpuoti per nosį, o ne visai ją užgula. Kai įsijungia kažkokie rezonatoriai, kurie įprastai nėra labai veiklūs.

Man atrodo, kad balsas – pats sudėtingiausias instrumentas. Mes jo net nematome, kai kiti instrumentalistai savuosius gali ir matyti, ir liesti. Dainininkai ilgai, bene visą gyvenimą mokosi balso valdymo technikos. Visų pirma labai svarbu kvėpavimas. Giluminis, diafragminis kaip jogoje. Jis prilygsta mankštai.

– Ko gero, visiems taip kvėpuoti būtų sveika?

– Yra netgi tokių kvėpavimo pratimų kompleksas. Jų poveikis labai didelis. Kai sakoma, kvėpuok į pilvą, iš pradžių sunku suprasti. Juk žinome, kad kvėpuojame plaučiais. Tačiau mintimis galime nukreipti kvėpavimą. Jos daro viską. Net gydo. Buvo liūdnokas periodas mano gyvenime, kai buvau ketvirtame kurse. Tuomet ant balso stygų atsirado mazgų. Mano nuostabioji gydytoja Amelija Galminienė mane gydė įvairiais būdais: vaistais, gydomaisiais tepalais, lazeriu. Atėjo pavasaris, išlaikiau egzaminus. Sakė, jei per vasarą mazgai neišnyks, teks juos operuoti. Gydytoja suprato, kad reikia mane išgąsdinti. Juk aš nedariau jokių išvadų.

Taigi, gavusi namų darbų, vasarai išvažiavau į Nidą. Vaikščiojau po mišką gobtuvą užsimaukšlinusi, su niekuo bendrauti nenorėjau. Labai liūdna buvo. Ir tada suvokiau, kad privalau pasveikti. Į tai sutelkiau visas mintis. Mąsčiau pozityviai, labai daug meldžiausi, meditavau. Dvi savaites šitaip. Joms praėjus pajutau, kad galiu dainuoti mormorando. Tai supratusi mišku eidama pradėjau giedoti "Ave Maria". Išgirdau, kad mano balsas sveikas. Tokia yra minčių galia. Jomis įveikiau tai, ką operuoja skalpeliu.

– Jūs, dainininkai, privalote būti sveiki: nei laringitų, nei balso stygų uždegimų?

– Žmogaus organizmas labai įdomus. Būna, kad neprakalbame, bet dainuojame. Negaliu suprasti, kaip tai įvyksta, bet esu tai patyrusi. Tai turbūt žmogaus neišsemiamos galimybės. Ne kartą esu dainavusi smarkiai karščiuodama. Užkulisiuose vos paeini, o išėjus į sceną viskas dingsta, ir nei žiūrovai pastebi, nei pats jautiesi, kad sergi. Kur liga dingsta? Gal ją paveikia adrenalinas?

– Vis dėlto taip galima prisišaukti sunkių komplikacijų.

– Jei jų lauksi, tai ir sulauksi. Aš negaluodama geriu labai daug arbatos, vandens. Šilto, su citrina. Skalauju gerklę su druska, vartoju vitamino C. Pastaruoju metu supratau, kad sergant labai gerai nevalgyti. Nebent daržovių, vaisių. Jokiu būdu ne mėsos, žuvies ir jokių pieniškų produktų. Jie gamina gleives, o sergant jų ir taip daug, iš jų susidaro karkalai. Nereikia maitinti virusų, bakterijų. Nuo baisaus viruso pernai pasveikau per tris dienas nieko nevalgydama, tik gėriau. Galima kokį saliero kotelį sugraužti.

Kartais išgeriu vaistų, kai tikrai reikia, bet stengiuosi jų vartoti kiek įmanoma mažiau. Tapau prijaučianti žaliavalgystei. Nuo tokio maisto organizme labai geras, tiesiog fantastiškas pojūtis. Rudenį valgiau tik žalius vaisius ir daržoves. O kaip balsas tada skambėjo! Savęs tokios nebuvau girdėjusi, atrodė, dangus atsivėrė. Ir kūnas lengvas, skrajojantis buvo. Dabar pamėgome daiginti: liucerną, pupeles, grikius. Žiemą tai yra išsigelbėjimas nuo ligų.

– Ir odai sveika. Ji nukenčia nuo grimo, kurį esate priversti naudoti kasdien?

– Stengiuosi naudoti tokią kosmetiką, kuri man tinka. Grimo reikia prieš kiekvieną spektaklį. Jei po jo veido gerai nenuvalysi, gal ir pakenks. Be to, odą reikia dar ir pamaitinti. Pernai nusipirkau simondsijos aliejaus ir bulgariškų rožyčių. Užmerkiau jas aliejuje ir pamiršau. Per du mėnesius toks fantastiškas aliejus išėjo. Būnant prie jūros jokio kremo nereikėjo, įdegis buvo švelnus, raudonumo – jokio.

– Ir važinėjote dviračiu atostogaudama? Dabar tai taip populiaru.

– Mėgstu važinėti dviračiu, bet jo neturiu. Buvau pradėjusi bėgioti, tačiau įprastinis mano kvėpavimas netiko, tai ir nebebėgioju. "Girstučio" baseine, į kurį bandžiau eiti, žmonių per daug. Kai taip – neriu į vienumą. Kuršių nerija, Dzūkija – nuostabu. Man patinka ten, kur kuo daugiau nepaliestos gamtos, mažiau civilizacijos. Bet gyventi kaime negalėčiau, nusibostų, man reikia bendravimo, sociumo, bet reikia ir vienatvėje pabūti. Per sezoną labai daug savęs ištaškome, turime pargrįžti į save, su savimi pasikalbėti – kaip gyveni, ko nori. Pasiklausti savęs: kaip tau? Dirbant tam trūksta laiko.

– Iš teatro grįžtate vėlai. Vakarienę valgote?

– Valgau. Jei nepavalgyčiau, būčiau labai pikta (juokiasi – red. past.). Žinau, kad vėlyva vakarienė negerai, negražu, nesveika, bet valgau. Neretai net ir mėsytės.

– O pusryčiams – kava?

– Nesu tas žmogus, kuris negalėtų gyventi be kavos. Tik be vandens negalėčiau, o visa kita – kaip kada. Pusryčiams valgome žaliavalgišką košę iš vaisių, daigintų augalų, sezamo, saulėgrąžų užberiame. Taip valgome jau pusantrų metų, tik skirtingos sudėties, ir nenusibosta. Pradedame dieną nuo vandens su citrina, tada po pusvalandžio valgome tą košę.

– Anksti keliatės? Jūsų darbas toks, kad rytą galite pasilepinti, ilgiau pamiegoti?

– Jei yra repeticijos, tai jos prasideda 10 val. Nuo 8 val. ryto negalėčiau dirbti, esu pelėda. O dėl pasilepinimo, visiems reikia mylėti save. Aš anksčiau visur puldavau, save pamiršusi. Bet būkime sąžiningi: juk kad ir ką darytum iš didžiausios meilės, atsako vis vien lauki. Nesulaukus atrodo, kad mūsų nemyli, nesupranta. Jei dalytum pusiau – ir sau geras, ir kitam, tada tau taip smarkiai nereikės laukti tos atsakomosios reakcijos. Jei matai, kad tam žmogui reikia meilės, nebūtinai vyrui – draugei, kolegai, tuomet gali duoti tiek, kiek gali, bet ne daugiau. Ir nereikia perlų mėtyti kiaulėms.

– Mylėti save, vadinasi, tausoti jėgas, sveikatą?

– Būtent. Net onkologinės ligos juk dažnai kyla iš nemeilės sau, kai esi nepatenkintas savimi, savo išvaizda. Esu tikinti ir neseniai supratau: jei mes savęs nemylime, vadinasi, nevertiname darbo Kūrėjo, kuris mus sukūrė. Kiekvienas mūsų esame nepakartojamas. Jei tave sukūrė – tu esi toks vienintelis ir labai reikalingas.

– Iš ko išmokote tokių tiesų?

– Mano mokytojai yra psichologinės, filosofinės, teologinės knygos. Žmonės, kurie gyvena savo gyvenimą, o ne kitų. Tokių pažįstu. Jie nėra visuomenėje per daug žinomi. Siekia gyventi nemeluodami nei visuomenei, nei sau. Aš irgi mokausi nemeluoti, būti sąžininga sau, nors yra tam tikros normos, pagal kurias turi būti mielas, malonus, nuolat besišypsantis. Tos plastikinės šypsenos – tai melas, kaip ir siekis būti geresniam vien dėl to, kad pagirtų. Jei tavęs netenkina aplinkybės, situacija, elgesys – reikia pasakyti tam žmogui "ne".

– Jūs mokate tai pasakyti?

– Išmokau. Dar papildomai mokausi, kaip tai padaryti gražiai, neįžeidžiant. Nereikia kankintis dėl blogo kito žmogaus elgesio. Jam padėsi, tiesą pasakydamas su meile. Toliau jau to žmogaus problema, ar bandys kažką pakeisti. Situacijos, į kurias patenki, aplinkybės, visi blogieji įvykiai yra didieji mokytojai. Jų reikia. Neseniai minėjau gimtadienį ir mąsčiau, kad neatiduočiau niekam nė vienos savo gyvenimo dienos, net pačios liūdniausios, net tokios, kai norėjau mirti. Buvo tokių periodų mano gyvenime.

– Jie skausmingi, moraliai labai daug kainuoja.

– Dėl jų esu tokia, kokia esu dabar. O esu laiminga. Gyvenimas – tai labai didelis nuotykis ir mokykla. Universitetas. Ne šiaip sau mes čia atėjome. Ir aš labai noriu išsiaiškinti, kodėl aš čia esu, ką turiu padaryti. Dabar aiškinuosi ir jaučiu, kad dar ne viską padariau.

Repeticijos nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. Įtampa, emocinis ir fizinis nuovargis – tai aplinkybės, kuriomis gimsta patys įvairiausi Kauno valstybinio muzikinio teatro personažai. Žavingoji Mersedesa iš Franco Widhorno miuziklo "Grafas Montekristas" – ne išimtis.

Su šį vaidmenį naujajame teatro miuzikle atliksiančia Kristina Siurbyte susitikome pačiame jos darbo įkarštyje, per pertraukėlę tarp repeticijų, kurios tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki išnaktų.

Ne vien partija – ir vaidmuo

Viena žinomiausių teatro solisčių, soprano balso savininkė K.Siurbytė prisipažįsta: mokykloje svajojo apie psichologijos studijas, tačiau viskas ėmė ir susiklostė fatališkai. Valiūkiškai nusiteikusi įstojo į dainavimo specialybę, tačiau ilgainiui suprato, kad tai labai rimta.

"Būdama scenoje pirmiausia stengiuosi gyventi kartu su savo personažu, net jeigu šiek tiek nukenčia dainavimo technika. Man svarbu įtikinti žiūrovus. Nemėgstu, kai artistas yra tarsi dainavimo mašina, statiškai atliekanti savo partijas", – atvirauja solistė, kurios kūrybinėje biografijoje – "Fortūnos" diplomantės, laureatės titulai, nominacija Auksiniam scenos kryžiui.
Nepaisant patirties – su KVMT K.Siurbytė pradėjo bendradarbiauti dar būdama studentė, o nuo 2002 m. yra šio teatro solistė – prieš lipdama ant scenos visada jaučia jaudulį. Nugalėti baimę padeda ramus virsmas – persikūnijimas į personažą.

"Esu iš tų, kurie ateina anksti į teatrą. Kol grimuojuosi, šukuojuosi, natūraliai nusiteikiu vaidmeniui. Svarbu tai daryti ne stichiškai, o palaipsniui", – mąstyti apie vaidmenį K.Siurbytė mėgsta vienumoje, tam geriausiai tinka pasivaikščiojimai.

"Kai dar gyvenau Šilainiuose, būdavo, kol nuvažiuodavau iki teatro mikroautobusu, mano galvoje įvykdavo ištisos dramos ir transformacijos", – šypsosi solistė.

Ji mėgsta tartis su režisieriumi, siūlyti savo interpretavimo variantus, ginčytis ir kartu ieškoti išeičių. Labiausiai darbe vertinanti tai, kad teatre visuomet viskas vyksta čia ir dabar principu ir niekuomet nebūna vienodų spektaklių. "Kad ir "Aidoje" – kartais vaidini ir verki, taip pat ir pusė salės šniurkščioja. O kartais – neverki ir supranti, kad to nereikia. Gali ir turi būti visaip", – balsu mąsto solistė.

"Karina – nuostabus žmogus"

Paklausta apie kurioziškiausias situacijas, nutikusias scenoje, K.Siurbytė prisimena miuziklą "Muzikos garsai". Kartą per spektaklį drąsiai priėjo ir atsisėdo ant suolelio greta kolegės, mat galvojo, kad ši laukia, kol išeis kapitonas. Būtų padėjusi laukti kartu toliau, tačiau iš partnerės žvilgsnio suprato, kad visi nekantrauja būtent jos partijos, tad teko kažką nerišliai suveblenti ir smukti į užkulisius.

"Mūsų kolektyvas yra smagus – kartais, kai kuriam nors iš kolegų dainuojant nusprūsta vienas ar kitas žodis, visa scena kilnojasi nuo juoko", – gerų žodžių kolegoms negaili solistė ir skuba pridurti: ji gerai sutarianti ir su dainininke Karina Krysko-Skambine, taip pat kuriančia Mersedesos vaidmenį.

"Karina yra nuostabus ir talentingas žmogus, mes gerai sutariame kurdamos tą patį personažą. Kad viskas eitųsi taip sklandžiai, be konfliktų ar pavydo gaidelių, dažniausiai nebūna", – sako K.Siurbytė.

Gal priežastis – ir pats Mersedesos vaidmuo, kuris gimsta taip lengvai. "Keista, bet niekas nesunku. Labai gerai jaučiu šitą vaidmenį. Pati muzika padeda, veda", – šypsosi.

Dar daugiau: Mersedesos partija būsianti viena svarbiausių solistės gyvenime. Šiame miuzikle svarbus personažų virsmas, o būtent, Mersedesos atveju, per porą valandų išgyvenama ištisa charakterio kaitos amplitudė – nuo naivios, įsimylėjusios septyniolikmetės iki brandžios moters.

Psichologijos neišdavė

Svajonių personažas? Akimirką pašnekovė susimąsto: patiktų ledi Makbet vaidmuo, nors tinkamo kūrinio, kuriame galėtų sudainuoti jos partiją, kol kas dar nematė.

Vis dėlto daugelis vaidmenų atsiranda patys, apie juos iš anksto nesvajojant, ypatingai jų netrokštant. Karjeros pradžioje vaidindavusi nemažai tokių personažų, kurie jai visai nepatikdavo ir tekdavo patirti savotišką psichologinę prievartą. Dabar K.Siurbytė gali džiaugtis ne vienu tokių vaidmenų, kurie jai iš tiesų patinka.

"Mėgstu psichologiškai stiprias asmenybes. Mano tikslas – suprasti personažo vidinę transformaciją, rasti raktelį, kuriuo galėčiau jį atsirakinti, išsiaiškinti, kodėl personažas tampa blogas arba yra geras", – sako K.Siurbytė ir vardija mylimiausius vaidmenis.

Visų pirma – tai Žąsis operoje "Nykštuko nosis": muzika ten esanti tokia graži, net ašarą išspaudžia. O ir pats spektaklis nepaprastai geras, skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Išskirtinis ir Madam Pompadur vaidmuo: pirmasis, kai solistei teko vaidinti istorinį personažą, įvilkti jį į žmogiškąjį pavidalą, pateisinti jo charakterio trajektorijas.

Artistė džiaugiasi Amneris vaidmeniu operoje "Aida": "Aš ją gerai supratau, kaip moteris supranta moterį, stengiausi išteisinti ją kaip žmogų, tapusį aplinkybių auka. Didžiausias komplimentas man buvo nugirstas žiūrovų pokalbis, kuriame jie diskutavo, kuris personažas – Aidos ar Amneris visgi buvo gerasis."

Pėsčiomis išmatuotas Kaunas

Paklausta, kokie dalykai įkvepia, solistė nedvejodama sako: knygos. "Skaitau daug, mėgstu psichologines ir filosofines, tačiau nenorėčiau išskirti mėgstamiausios. Vienu metu dažniausiai skaitau bent kelias – knygos papildo mano gyvenimą", – apie gyvenimą šiapus teatro durų pasakoja solistė.

Poilsį suteikia kinas, drama, tyla – ją moteris vadina labiausiai įkvepiančia kasdienybės muzika. Ir, žinoma, pasivaikščiojimai.

"Tai – mano didžiausias hobis. Mėgstu vaikščioti Ąžuolyne, nuostabi vieta – Santaka. Taip pat man patinka bažnyčios, ypač Šv.Jurgio. Ši vieta yra tarsi stebuklas – ji neišpuošta, o pastato griuvėsiai ir pelėsiai tarsi primena, kad ji yra kaip ir gamtos dalis. Ir visa tai taip tikra..." – mintimis po mylimą Kauną vedžioja solistė.

Išvažiuoti į užsienį? Tikrai Ne. "Čia yra mano žemė, mano tėvynė. Myliu Lietuvą ir čia gerai jaučiuosi. Galbūt kiti galėtų mane palaikyti baile, kad nevažiuoju užkariauti svetimų šalių, neįmetu savęs į nepatogias situacijas, tačiau aš viską turiu čia. Visai nenorėčiau gyventi didžiuliame mieste, kuris užgožtų mano savastį, tapčiau pilka mase. Dievinu vaikščioti Laisvės alėja ir sutikti tuos pačius žmones, man čia taip gera", – šypsosi, nepalikdama nė krislelio abejonės: tai, ką ji kalba – nuoširdu ir tikra.

Kas? Miuziklas "Grafas Montekristas"
Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Kada? Premjera kovo 7 d. 8 d., 9 d., 11 d. 18 val.