Rekrutai ir loterija

Anot virtualiosios parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“ autorių, ši tema plačiai nenagrinėta istoriografijoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso projekte, kurį apžiūrėti galima adresu https://virtualios-parodos.lt/kariuomene, pateikiama koncentruotos medžiagos apie tarnybos okupacinėje kariuomenėje teisines aplinkybes.

Plačiajai visuomenei menkai težinomus tarnybos užkulisius atskleidžia unikalios nuotraukos, suskaitmenintos dokumentų kopijos. Išdėstyta medžiaga suskirstyta į atskirus skyrius – gilinamasi į prievartinės tarnybos istoriją, teisinius aspektus, poveikį Lietuvos visuomenės socialinei raidai.

„Kiekviena šeima ar giminė dar yra išsaugojusi okupacijos, besitęsusios kone 50 metų, atmintį. Slegianti rekrutavimo SSRS kariuomenėje patirtis yra mūsų vyrų, tėvų ir senelių gyvenimo dalis. Būtina tai patirti, permąstyti, kad pajėgtume atsikratyti okupantų primestų vertinimo klišių, kad galėtume jaustis laisvi, gyventi laisvi savo Tėvynėje“, – sako projekto autoriai.

Parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę.

Kaip primena parodos autoriai, SSRS kariuomenės tradicijų šaknys siekia carinės Rusijos laikus. 1795 m., po aneksijos, caro valdžia įvedė Lietuvoje katorgišką 25 metų (vėliau trumpesnę) rekrutų tarnybą. Kaimo ir miesto luomų rekrutų šeimoms tokia prievolė virto tikra tragedija. Rusijos caro kariuomenės tvarka pasižymėjo muštru, fizinių bausmių kareiviams taikymu. Snukių daužymas buvo įprastinė kareivių valdymo forma.

1874 m., panaikinus baudžiavą, įvesta visuotinė karo prievolė valdžios surašytiems Lietuvos vyrams traukti burtus, kam teks eiti į carinę kariuomenę, o kas liks atsargoje. Lietuvoje kasmet į rusų armiją paimdavo apie pusę šauktinių. Nuo tokios dalios vyrai bėgo, slapstėsi, emigravo. Istoriko Vytauto Steponaičio duomenimis, 1908 m. lietuviai užėmė antrą vietą (po žydų) tarp visų imperijos tautų šauktinių, neatvykusių į šaukimo punktus.

Po Vasario revoliucijos Rusijoje lietuvių kariai pradėjo telktis į lietuviškus pulkus, tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Po 1917 m. Spalio perversmo lietuviški daliniai buvo priversti išsiskirstyti, kai kurie lietuviai kariai buvo bolševikų nužudyti ar paimti į Raudonąją armiją. Parodos autoriai pasakoja apie Rusijoje likusių lietuvių vyrų likimą per vėliau ėjusius Pilietinį ir Antrąjį pasaulinį karus.

Alternatyva – miškas

Nauja prievartinės tarnybos banga Lietuvos vyrus užgriuvo 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai šalies okupacijai ir paskelbus mobilizaciją. Parodoje detaliai aiškinama, kokius tarptautinius teisės aktus pažeidė Sovietų Sąjunga mobilizuodama okupuoto krašto piliečius. Kaip nurodo istorikas Juozapas Romualdas Bogušauskas, iki 1944 m. gruodžio lietuviai buvo siunčiami į vadinamąsias lietuviškąsias 16-ąją ir 50-ąją šaulių divizijas. Kas nenorėjo žūti ar išduoti nepriklausomos Lietuvos idealų, slapstėsi. Anot J. R. Bogušausko, 1945 m. sausio 1 d. nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 žmonių.

Nuotrauka iš parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“.

„Vyrai, neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys, dažnai buvo prilyginami partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. Todėl su jais neretai buvo elgiamasi kaip su ginkluotojo pasipriešinimo kovotojais“, – straipsnyje „Komunistų partijos ideologinė apologetika slopinant lietuvių tautos pasipriešinimą (1944–1953 m.)“ teigia istorikas.

Jis mini oficialius duomenis: per visą mobilizacijos laikotarpį į Raudonąją armiją buvo paimti 108 378 žmonės, iš jų 82 tūkst. lietuvių. Kiek jų žuvo ar buvo sužeista kare, tiksliai nežinoma, tačiau duomenys apie žuvusių, dingusių karių ar karo invalidų šeimas leidžia spėti jų buvus apie 10 tūkst.

Pasibaigus karui, Rusijos valdžia paskelbė demobilizaciją ir iki 1950 m. lietuviai nebebuvo masiškai šaukiami į privalomą karinę tarnybą – bijota, kad jaunuoliai bėgs į miškus, taps partizanais. Paimti į armiją vyrai okupantams ypatingo pasitikėjimo nekėlė, todėl dauguma jų tapo badaujančių, apiplyšusių statybos batalionų, savo tvarka panašių į konclagerius, kareiviais. Parodoje detaliau pasakojama apie tai, kaip marionetinei valdžiai sekėsi vykdyti įsipareigojimus.

Poveikis visuomenei

Remdamiesi istorikų surinktais faktais ir tyrimais, parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę. Atskleidžiamos priemonės, kaip lietuvius norėta prifarširuoti propaganda ir okupantams palankiais naratyvais.

Betvarkės, nestatutinių santykių lydimą tarnybą stengtasi pateikti kaip kiekvienam jaunuoliui privalomą vyriškumo mokyklą. Įvairios kariškos tradicijos, tęstinumą įgavęs primityvusis pseudomenas, virtęs šūsniais fotostudijose daromų portretų ir kopijuojamais paveikslėliais išmargintų albumų, tapo minkštosios galios priemonėmis, kuriomis kūrėsi romantizuotas tarnybos įvaizdis, o kariniai šablonai, leksika veržėsi ir į okupuotos visuomenės kasdienybę.

Pažeminimai, nehumaniškos buitinės sąlygos, nuolatinė baimės atmosfera transformavo ne vieno tautiečio sąmonę. Vieni – kaip kad 8-ąjį dešimtmetį tarnavęs Arvydas Rukšnaitis – kišeniniame kalendoriuje stropiai skaičiavo kiekvieną 349 tarnybos dieną. Kiti, rekrutuoti net ankstyvuoju okupacijos periodu, gimusieji dar laisvoje Lietuvoje, ėmė surusėti – net artimiesiems skirtose fotografijose į lietuviškus užrašus kaišiojo kirilicos raidžių.

„Badmiriavimas, prastas maistas vertė kareivius vogti, karinių invazijų metu plėšti gyventojus. Plito alkoholizmas ir narkomanija. Lietuvos vyrai iš tarnybos į namus kartais atsiveždavo kitataučių žmonų. Taip Lietuvoje plito svetima kultūra, nutautėjimas“, – pažymi parodos autoriai.

Antakalnio kapinėse Vilniuje vyks gėlių padėjimo ceremonija prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale.

Varėnos rajone, Ūtos kaime, bus pagerbta pirmoji sovietų okupacijos auka, pasienietis Aleksandras Barauskas. Bus padėta gėlių jo žūties vietoje ir ant kapo Perlojos kapinėse.

1940 metų birželio 15 dieną maždaug 3.40 val. apie dvidešimt Raudonosios armijos 185-ojo šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių apšaudė pasienio 2-osios Ūtos sargybos būstinę, susprogdino granatą ir, įsiveržę į patalpą, jėga išvedė sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus kirto jam kardu, kitas iššovė į galvą. Vežamas pas gydytoją A. Barauskas mirė.

Okupacijos pradžią primins ir Lietuvos ypatingojo archyvo parengta virtuali paroda, atspindinti sovietinės okupacijos ir aneksijos procesus.

Joje skelbiami dokumentai ir nuotraukos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, Centriniame valstybės archyve, Pasieniečių muziejuje.

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir įjungė ją į savo sudėtį. Prasidėjo sovietinės okupacijos laikotarpis, per kurį tūkstančiai žmonių kalinti, ištremti, nužudyti.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę.

Ministras pabrėžia, kad pergalė prieš fašizmą Lietuvai neatnešė išvadavimo, o tik dar vieną okupaciją.

„Nereikėtų painioti dviejų dalykų, kas paprastai sistemiškai vyksta iš Rusijos pusės. Tai pergalė prieš fašizmą, prieš nacius ir jų ideologiją. Be abejo, tai buvo lemtingi dalykai viso pasaulio raidai“, – LRT radijui šeštadienį sakė L. Linkevičius.

„Bet Lietuvai jie neatnešė išvadavimo, kas yra pabrėžiama šiuose šventimuose ir saliutuose. Tai buvo dar viena okupacija, toliau sekė tremtys, represijos ir panašūs iššūkiai. Taip kad čia, pažymėti tai šventės ir būtent išlaisvinimo kontekste, yra nepriimtina“, – teigė ministras.

Užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį išplatino pranešimą, kuriame smerkiamas Rusijos sprendimas pažymėti Vilniaus ir Kauno užėmimą.

„Toks žingsnis ypač ciniškas ir provokatyvus, artėjant 80-osioms Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, sukūrusių prielaidas Antrojo Pasaulinio karo pradžiai ir Lietuvos okupacijai, metinėms“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešime.

Pasak ministerijos, Rusijos Vakarų karinė apygarda artilerijos saliutais Vilniaus užėmimą ketina minėti šeštadienį, Kauno – rugpjūčio pirmą dieną.

Vilnių sovietai užėmė 1944 metų liepos 13 dieną, išstūmus tuo metu Lietuvą okupavusius vokiečius.

Internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt LGGRTC baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939–1949 metais. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.

Kaip pažymi centras, 1939 metai Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai.

Anot pranešimo, 1939 metų spalio 10 dieną Sovietų Sąjunga šantažu, grasindama Vilnių atiduoti Baltarusijai, privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę.

Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Pasak LGGRTC, apie ruošiamą Lietuvos okupaciją liudija agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.

Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 metų balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje.

Imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 metų birželio 10 dienos čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti, pažymi istorikai.

Anot pranešimo, tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve.

„Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija“, – teigiama pranešime.

Anot jo, jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.

1940 metų birželio 14 dieną sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 dieną ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados.

Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Pasak LGGRTC, birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.

Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).

LGGRTC pranešime taip pat teigia, kad vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius.

Skelbiami nusikaltimų įrodymai

"Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai armijai", – tokius Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras Lavrentijus Berija perdavė generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui 1944 m. liepos 23 d.

"Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai", – taip apie armijos "išvaduotojos" laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzminas.

Šių ir kitų dokumentų galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro interneto svetainės rubrikoje "Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai". Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – Komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt. dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 m.

Prieš 25-erius metus, 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos "išvaduotojos" siautėjimą Lietuvoje.

Mažosios Lietuvos niokojimas

1944-ųjų gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzminas LSSR valstybės saugumo komisarui Aleksandrui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, kad tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai. Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, atrodė atstumiančiai: nėra nė vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.

Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo, ir tai nelaikoma nusikaltimu.

Dokumentuose teigiama, kad metalo laužo rinkimo komandos sprogdino veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių vežė vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti keturi lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. Dėl to Šilutėje nebeveikė elektros stotis, Vilkyčiuose – malūnas.

Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinės būklės ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. 1944 m. lapkričio pabaigoje vienuolika karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-metę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.

Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17–48 metų amžiaus vyrus ir perkelti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius. Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.

1944 m. gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakovas LSSR vidaus reikalų ministrui Juozui Bartašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, krosnys išardytos, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą. Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.

Vietinė valdžia bejėgė

1944 m. gruodžio 26-ąją NKGB Kauno atstovas Radionovas rašė SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos "Smerš" dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net vienuolika siautėjančių "Smerš" padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.

1944 m. rugpjūtį Vilniaus įgulos vadas Vetrovas savo rašte nurodė apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 min. susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.

1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikovas ataskaitoje rašo, kad spalio 19-osios naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Mavraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją. Spalio 20-osios naktį aviacijos dalinio vyresnysis M.Kopylovas ,kerštaudamas, kad 14-metė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-metį paauglį.

1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenka vidaus reikalų ministrui J.Bartašiūnui rašė, kad rugsėjo 1-ąją girtas jaunesnysis leitenantas Savinas, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnovas neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę. Rugsėjo 2 d. to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnovas šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.

1945 m. sausį Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai su partizanais atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik "priešų sodybas", bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.

1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane "Metropolitenas" besilinksmindamas majoras Kominovas nušovė odos gamyklos "Raudonoji žvaigždė" skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.

SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiovas rašė vidaus reikalų ministrui L.Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje septyni girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenka įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę. Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl to elektros stotis sustojo.

Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 ha sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkst. karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių.

"Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai nelaikoma nusikaltimu", – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.

1947 m. ataskaitoje J.Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio–gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.

Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkovas "tvarkėsi" Biržuose. 1946 m. liepos mėnesį Jurkovas savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį. Rugsėjo 14 d. Jurkovas jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkovas buvo nubaustas tik įspėjimu.

Tai sako juostos režisierius Donatas Ulvydas, svarbią Lietuvai dieną pristatęs visuomenei pirmąjį savo filmo anonsą.

Prieš metus nufilmuota ir baigiama montuoti kino juosta – pirmoji, pasakojanti apie kultūrinį, pilietinį pasipriešinimą Lietuvos okupacijai ir pragariškos sovietinės sistemos daužomus žmonių likimus. Tikrais faktais paremtą dramą sukūręs režisierius tikisi, kad jauniems žmonėms kvapą gniaužianti istorija leis kitaip pažvelgti į savo tėvų jaunystę, kuri nepaisant sudėtingo laikmečio buvo audringa, kupina išbandymų, meilės ir gebėjimo būti laisviems baimės sukaustytoje visuomenėje.

Jau dabar naujausias vieno populiariausių visų laikų lietuviškos kino juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ režisieriaus darbas – „Emilija iš Laisvės alėjos“ laikomas svarbiausiu kino projektu, kuris bus pristatytas kitų metų vasario 16-ąją, pradedant minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films“ kartu su „Ulvyds“. Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmas Lietuvoje bus platinamas „Acme Film“.

Lietuvos Seimas, liepą sueinant 75 metams po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pareiškimo dėl Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo, priėmė padėkos pareiškimą.

Jame pažymima, kad Seimas dėkoja Jungtinėms Amerikos Valstijoms „už nuolatinę ir ryžtingą JAV vykdytą Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką“. Šis pareiškimas antradienį Seimui baigiant pavasario sesiją priimtas vienbalsiai.

Pareiškimu palankiai vertinami Lietuvos ir JAV susitarimai dėl šios šalies karinių pajėgumų buvimo Lietuvoje, įsipareigojama stiprinti šalių strateginį bendradarbiavimą, aktyviai prisidėti prie NATO saugumo tikslų įgyvendinimo.

Taip pat JAV raginama „toliau laikytis tvirtos nuostatos dėl Ukrainos teritorijos vientisumo ir įvairiais būdais prisidėti prie esminės visokeriopos pagalbos Ukrainai teikimo“. Seimas deklaruoja, jog tiki, kad JAV Kongresas aktyviai rems laisvos, demokratinės ir nedalomos Europos vizijos kūrimą.

1940 metų liepos 23 dieną JAV Valstybės departamentas paskelbė oficialų pareiškimą dėl padėties Baltijos valstybėse, kuriame pažymėta, jog Jungtinės Amerikos Valstijos nepripažįsta ir nepripažins Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – aneksijos.

Rokiškio rajone, Obeliuose, baigiamas atstatyti vienintelis Lietuvoje buvęs paminklas, skirtas 1941-ųjų Birželio sukilimo aukoms. Jis okupantų buvo nugriautas kiek mažiau nei prieš pusę amžiaus.

Kaip rašo "Lietuvos žinios", už aukas baigiamam atkurti paminklui dar trūksta trečdalio sumos, bet tikimasi jį atstatyti dar šį mėnesį. Iki šiol pavyko surinkti 78,9 tūkst. litų., o iš viso paminklo atstatymas kainuoja 119 tūkst. litų. Laukiama gyventojų aukų, kad būtų galima jį pabaigti.

Menininko Gurijaus Kateščenkos paminklas sukilimui, kuris laisvės siekusius lietuvius buvo subūręs į šalies nepriklausomybės reikalavusių Lietuvių aktyvistų frontą, Obelių kapinėse buvo pastatytas 1942-ųjų rudenį, per vadinamąjį vokietmetį. Sukilimo metu Obelių krašto vyrai apšaudė Raudonosios armijos karius ir sovietų aktyvistus, o vėliau žuvo.

Anksčiau būta nemažo cementinio paminklo, kurio centre - erškėčiais apipinta gipsinė Kristaus galva, iš šonų - dviejų kariškių galvos. Dabar nuspręsta atkurti paminklą nebe iš cemento, o iš granito. Šiuo metu jau išlietas pamatas, lieka pastatyti paminklo plokštes.