"Gero maisto skanavimas turėtų nueiti į antrą planą – reikėtų labiau koncentruotis į bendravimo džiaugsmą", – sako Kauno klinikų Virškinimo sistemos tyrimų instituto ir Gastroenterologijos klinikos Hepatologijos sektoriaus vadovas profesorius gydytojas gastroenterologas Limas Kupčinskas. Jis pataria per šventes visą dieną nesėdėti prie stalo – išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti kalėdiniu miestu, ir apskritai – nelaikyti maisto pagrindiniu švenčių akcentu.

– Artėja šventės. Ką ir kaip valgyti, gerti, kad per jas ir po jų gerai jaustumėmės – nepūstų pilvo, neskaudėtų galvos ar skrandžio, neėstų rėmuo?

– Džiugu, kad Kūčios ir šv.Kalėdos yra tapusios šeimos susirinkimo laiku ir šios tradicijos neišnyksta – jos neretai suburia šeimos narius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Šios tradicijos – didelis turtas, bet per šias šventes labai daug dėmesio skiriame maistui. Ir, jei nesilaikoma saiko, gali kilti įvairiausių problemų. Lietuvės moterys Kūčių vakarienei būtinai gamina dvylika patiekalų ir stengiasi, kad nebūtų jokių gyvūninių produktų. Nepaisant to, stalas būna gausus. Nors dabar – ne vasara, kai maistas genda daug greičiau, vis dėlto būdamas ne šaldytuve ar šaldymo kameroje, jis genda, atsiranda toksinių infekcijų, sukeltų Salmonella ar Escherichia coli bakterijų, rizika. Gali pasitaikyti ir virusinių infekcijų, pavyzdžiui, rotavirusas, kuriuo dažniausiai sergama šaltuoju metų laiku ir kuris greta dažniausiai pasitaikančio oralinio-fekalinio užsikrėtimo būdo, gali būti perduodamas ir per užkrėstą maistą. Taigi šeimininkės neturėtų ilgai laikyti maisto nesaugioj aplinkoj – nepalikti Naujiesiems metams Kūčioms pagaminto maisto.

Pagal lietuviškas tradicijas, Kūčių stalas neapsieina ir be patiekalų iš džiovintų ar konservuotų grybų. Konservuoti grybai gali kelti pavojų: jei jie konservuojami nepakankamai steriliai, galima sunkiai apsinuodyti. Namuose konservuoti grybai – dažniausia sunkios ligos botulizmo priežastis. Šiam ūminiam susirgimui būdingas raumenų paralyžius, o esant sunkiam paralyžiui, galimas kvėpavimo nepakankamumas ir mirtis (net jei žmogus iki tol buvo sveikas). Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus buvo užregistruoti net aštuoni šios sunkios ligos atvejai.

Kalėdinis laikas turėtų būti jausmų, o ne valgymo laikas.

Kita problema yra paprasčiausias persivalgymas. Jo reikia vengti ne tik dėl to, kad visus metus dėtos pastangos siekiant išvengti antsvorio per šventinį laikotarpį nenueitų veltui, bet ir saugant sveikatą.

– Kuo persivalgymas kenkia sveikatai?

– Persivalgymas gali sukelti pilvo pūtimą, rėmens graužimą, dėl to po per sočios Kūčių vakarienės gali sutrikti ir naktinis miegas. Taigi, saiką išlaikyti labai svarbu. Vykstant evoliucijai  žmogus dažnai išgyvendavo gausaus maisto, besikaitaliojančio su badu, laikotarpius. Ir per gausaus maisto laikotarpius riebaliniame sluoksnyje sukauptos maisto atsargos badaujant ištirpdavo. Dabar mes nebebadaujame – nuolatos, kada tik panorėję, galime gauti maisto ir valgyti. O mūsų organizmo medžiagų apykaita likusi nuo senų laikų – jis vis dar linkęs kaupti atsargas. Todėl vis dažniau susiduriame su antsvoriu.

Visa tai atsispindi skirtingų religijų teiginiuose, kad reikia pasninkauti. Tai – ne tik ritualai: tai teigiamai sveikatą veikiantys dalykai. Ir dabar dietologai sako, kad efektyviausias būdas kontroliuoti svorį – kartą per savaitę laikytis gerokai sumažintų kalorijų dietos. Tai atitinka anksčiau krikščionių rekomenduotus penktadieninius pasninkus. Tai – daug efektyvesnis būdas kontroliuoti svorį nei kartais žalingos madingos dietos, tokios, kaip ketogeninė, arba Atkinso, dieta (kai iš mitybos visiškai pašalinami angliavandeniai, o didžioji dalis organizmui reikalingos energijos gaunama deginant riebalus – red. past.), kurios kartais sukelia didesnį šalutinį poveikį, nei duoda naudos.

– Tai vis dėlto, ar egzistuoja kokia nors dieta be trūkumų, be neigiamo poveikio?

– Dietologai jau daug metų suka galvas, kuri dieta sveikiausia. Viduržemio jūros dieta (jos pagrindą sudaro daržovės, švieži vaisiai, grūdiniai augalai ir jūros gėrybės – red. past.) pripažinta kaip labiausiai subalansuota, kurioje pakanka ir baltymų, ir riebalų, ir angliavandenių, mineralinių medžiagų.

O grįžtant prie antsvorio – jis yra daugelio ligų rizikos faktorius, nuo cukrinio diabeto (ypač – antrojo tipo), kardiovaskulinių ligų iki onkologinių. Taigi, reikėtų stengtis palaikyti normalų svorį. O persivalgymas gali išprovokuoti ir sunkias ligas. Didelis apkrovimas baltyminėmis ir riebalinėmis medžiagom, ypač jei nesusilaikyta nuo kalėdinio vyno ir vartota jo gausiai, gali išprovokuoti ir sunkų ūminį pankreatitą. Galiausiai tiems, kas serga tulžies pūslės akmenlige, tai gali sukelti labai rimtas sveikatos problemas, ne vien paprasčiausiai nemalonius jutimus, tokius kaip pilvo pūtimas ar rėmens graužimas nuo refliukso.

– Bet juk sunku, kai stalas lūžta nuo valgių, visko neprisiragauti. Ragauji ragauji, ir jauti, kad jau persivalgei...

– Kad nekiltų tokios pagundos, per Kalėdas reikėtų ne vien sėdėti prie stalo, bet ir išeiti pasivaikščioti. Bet koks judėjimas padeda virškinti. Be to, reikėtų ne vien patiems valgyti – galima išėjus pasivaikščioti ir paukščiukus palesinti (juokiasi). Gero maisto skanavimas vis dėlto turėtų nueiti į antrą planą – reikėtų labiau koncentruotis į bendravimo džiaugsmą.

Juk apsivalgymas, arba apsirijimas, – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių. Katalikų bažnyčia ją laiko net šalia pavydo, gašlumo, tingumo, pykčio ir kitų. Taigi, per kalėdinę savaitę svarbu neįpulti į vieną iš didžiųjų nuodėmių. Tai ne tik neleistų pajusti tikrosios Kalėdų nuotaikos, džiaugsmo – tai gali rimtai pakenkti sveikatai.

– Ar apskritai mes, lietuviai, mokame valgyti?

– Lietuvių mitybos įpročiai iš tolo prasilenkia su sveikos mitybos piramide. Dažnai per daug vartojame riebalų. Ir bulvių produktus – cepelinus, bulvių plokštainį, bulvinius blynus, vėdarus – dažnai gardiname ne tik grietine, bet ir spirgučiais. Tai tikrai nėra sveikiausia dieta ir tokie patiekalai neturėtų būti dažni. Vis dėlto reikėtų orientuotis į Viduržemio jūros dietą. Šiais laikais yra ir vegetariškų, ir veganiškų dietų. Nemažai jų, ko gero, yra sugalvotos svoriui reguliuoti. Bet jos – taip pat ne išeitis, nes vegetariškai, veganiškai maitinantis ima trūkti kai kurių grupių vitaminų, gali atsirasti ir mažakraujystė. Todėl šiuo metu lyg ir nieko geriau už Viduržemio jūros dietą nėra sugalvota.

Kalbant apie mokėjimą valgyti – čia mes vėl grįžtame prie saiko. Jis reikalingas visur, prie stalo – taip pat. Vykstant evoliucijai žmogus priprato valgyti įvairiausią maistą. Dabar rekomenduojamos proporcijos – kaip sveikos mitybos piramidėje, kad didžiąją raciono dalį sudarytų vaisiai, daržovės ir kiti skaidulų turintys produktai. O riebalų, angliavandenių turėtume gauti mažiau.

– O kuo rizikuoja tie paaugliai, kuriems geriausias maistas – pica, mėsainiai, dešrainiai, gruzdintos bulvytės ir kokakola. Kas jiems gresia?

– Šios problemos ateina iš JAV. Amerikiečius dažai varginanti problema – kepenų suriebėjimas. To suriebėjimo sukeltas uždegimas gali progresuoti iki kepenų cirozės – kartais net prireikia kepenų transplantacijos. Lietuvoje taip pat turime gana daug kepenų suriebėjimo atvejų, tačiau jis paprastai neprogresuoja iki kepenų cirozės. Ir, ko gero, viena iš šių skirtumų priežasčių yra skirtinga mityba. Vis dėlto Lietuvoje mes nesame taip labai pripratę prie greitojo maisto ir daug cukraus bei fruktozės turinčių produktų kaip JAV. Vaisius mes rekomenduojame, tačiau saldžių, daug fruktozės turinčių vaisių perdozavimas taip pat kenkia kepenims. Didelis angliavandenių, sacharozės (cukraus) kiekis kenkia kepenims. Ir jei mūsų jaunimas perima vakarietišką greitojo maisto kultūrą, dietą su kokakola, kurioje – didžiulis kiekis angliavandenių, tai reiškia, kad mes su kepenų suriebėjimo problemomis ateityje susidursime daug dažniau. Faktas: JAV kepenys dėl jų suriebėjimo sukeltos cirozės persodinamos daug dažniau. Mūsų chirurgams dėl šios priežasties kepenų persodinti dar netenka – Lietuvoje kepenys persodinamos dėl hepatito C sukeltos kepenų cirozės, dėl autoimuninių ligų, galiausiai – dėl alkoholinės kepenų ligos. Anksčiau kepenų suriebėjimas buvo vyresnio amžiaus žmonių problema, o dabar jį diagnozuojame ir jauniems žmonėms. Taigi, greitojo maisto tradicija nėra sveikas gyvenimo būdas. Kaip pasipriešinimas šiai tradicijai, Italijoje atsiranda lėtojo maisto restoranai. Galų gale mūsų Kūčių vakarienė yra lėtojo maisto tradicijų dalis.

Galima kartais ir picerijoje pasivaišinti, tačiau tai neturėtų tapti kasdienės mitybos pagrindu.

Taigi, greitasis maistas su dideliu angliavandenių kiekiu, su sacharoze ir fruktoze gresia kepenų suriebėjimu, o kur dar skrudinti produktai, kuriuose susidaro kancerogeninių medžiagų. Iš pažiūros tų medžiagų – minimalūs kiekiai, tačiau, kai jie gaunami nuolat, rizika susirgti onkologinėmis ligomis išauga. Taigi, geriau jau išsaugoti lėtojo maisto tradicijas. Tiesa, itališkos mitybos tradicijos taip pat nėra be priekaištų – picose taip pat gausu angliavandenių. Tačiau italai į savo maisto racioną įtraukia daugiau vaisių ir daržovių.

Aš nesiūlau uždrausti jokios maisto rūšies, tačiau mitybos įvairovė yra sveikos mitybos pagrindas. Galima kartais ir makdonalde, ir picerijoje pasivaišinti, tačiau tai neturėtų tapti kasdienės mitybos pagrindu.

– Užsiminėte apie alkoholį. Per šventes jis vartojamas dažniau...

– Sakoma, kad viena kita taurė kalėdinio vyno nekenkia, tačiau mes pastebime, kad per šventes ir po jų padaugėja ligonių, sergančių paūmėjusia kepenų ciroze, ūminiu pakreatitu. Tai rodo, kad daliai žmonių šis ramybės ir susikaupimo laikotarpis tampa tiesiog gera proga nesaikingai vartoti alkoholį. Kartais tenka plauti skrandį. Būna, atveža ne tik dėl ūminio pankreatito – ir dėl ūmaus toksinio gastrito, ir dėl alkoholinio hepatito, ir dėl kepenų cirozės paūmėjimo. Deja, tokių ligonių šventiniu laikotarpiu padaugėja.

– Grįžtant prie dietų – kaip jūs vertinate protarpinį badavimą?

– Per iškrovos dieną galima tris kartus sumažinti bendrą suvartojamo maisto kiekį, ir tai, ko gero, bus dar efektyviau.

– Tai po švenčių rekomenduotumėte iškrovos dienas?

– Geriau per šventes valgyti taip, kad iškrovos dienų nereikėtų. Kitaip tai gali tapti panašu į bulimiją, kai persivalgoma, o paskui visais įmanomais būdais bandoma suvalgytą maistą iš organizmo pašalinti, net sukeliant vėmimą ar viduriavimą.

– Ką patartumėte žmonėms, kuriems gerai pavalgyti yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų?

– Patarčiau pasiieškoti kitų džiaugsmų (juokiasi). Kalėdinis laikas turėtų būti jausmų, o ne valgymo laikas.

– Kodėl atsitinka taip, kad tas žmogus, kuris ilgą laiką, kaip juokaujama, galėjo valgyti ir akmenis, ilgainiui pradeda skųstis virškinimo problemomis?

– Bet kurios ligos – ir miokardo infarktas, ir insultas – kartais ištinka tarytum iš niekur nieko. Nesilaikant sveiko gyvenimo būdo, riebiai valgant, nereguliuojant arterinio kraujo spaudimo, cukraus kiekio, kai kraujagyslės pažeistos, gali netikėtai ištikti infarktas. Taip ir čia. Daugelis kepenų, kaip ir kitų organų, ligų vystosi palaipsniui, ir iš pradžių gali nepasireikšti jokiais simptomais. Galiausiai, žmogus sensta, ir nereikia stebėtis, kad ilgą laiką netaisyklingai maitinantis organizmas neatlaiko.

– Kaip Jūs vertinate patarimus valgyti kas tris valandas?

– Sergant kai kuriomis virškinimo ligomis vienu metu suvalgytas didesnis maisto kiekis gali sukelti ligos simptomų. Tai būdinga ir dažnai pasitaikančiai gastroezofaginio refliukso ligai, kai susilpnėja stemplės–skrandžio raukas – kai vienu metu suvalgoma daug, rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę ir juntamas rėmens graužimas. Taigi, sergant šia liga geriau valgyti dažniau po mažesnį maisto kiekį – geriau valgyti penkis kartus per dieną nei tris, kaip rekomenduojama pagal klasikinį modelį. Tačiau iš tiesų žmogaus organizmas yra prisitaikęs prie ritmo valgyti tris–keturis kartus per dieną. Ir, ko gero, nutukimo požiūriu nuolatinis užkandžiavimas sveikam žmogui yra pavojingesnis nei klasikinis maitinimosi ritmas pusryčiai–pietūs–vakarienė. Na, dar gali būti priešpiečiai. Vis dėlto nuolatinis užkandžiavimas nėra geriausia maitinimosi strategija, ypač nutukimo atžvilgiu.

– Galite duoti daug patarimų, kaip maitintis sveikai, o Jūs pats ar maitinatės sveikai?

– Gydytojo darbas toks, kad pietų pertrauka mums nenumatyta. Ne visada pavyksta tuo pačiu metu pavalgyti pietus, tačiau aš ne iš tų, kurie prisivalgytų eidami miegoti. Tai būtų blogiausias dalykas. Refliukso ligos atveju mes rekomenduojame vakarieniauti ne vėliau kaip 19 val. Aš pats stengiuosi vėliau kaip 19.30 val. nevalgyti, taip pat riboti riebalų ir angliavandenių kiekį – orientuojuosi į Viduržemio jūros dietą.

– Ko, artėjant šventėms, palinkėtumėte "Kauno dienos" skaitytojams?

– Prie septynių didžiųjų nuodėmių neįrašytas nesaikingas alkoholio vartojimas. Tačiau ir jį, manau, galima priskirti prie persivalgymo, arba apsirijimo, kaip vadinama šeštoji didžioji nuodėmė. Linkiu "Kauno dienos" skaitytojams į ją nepulti. Advento metu geriau susilaikyti nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukti artėjančių šv.Kalėdų.

Paskatina stresas

Dirgliosios žarnos sindromas vargina apie 10–15 procentų gyventojų. Tai – funkcinė žarnyno liga, pasireiškianti dėl žarnyno spazmų atsirandančiais pilvo skausmais ir tuštinimosi sutrikimais – viduriavimu arba (ir) vidurių užkietėjimu. Taip pat gali lydėti skausmas tuštinantis ar pojūtis, kad to padaryti pilnai nepavyksta, gali pakisti išmatos. Tačiau šie požymiai nebūtinai turi pasireikšti vienu metu.

Vis dažniau šiuo negalavimu serga jauni aktyvūs žmonės, ypač nesugebantys tvarkytis su stresu.

„Nors tai gana dažna būklė, lengvesnės formos gali būti net nepastebėta. Dėl laikinai suskaudusio pilvo ar laisvesnių vidurių žmonės neskuba kreiptis į gydytojus, tokius simptomus susieja su mitybos ypatumais, pavyzdžiui, gausesniu egzotiškų vaisių vartojimu“, – pastebėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.

Pasak jo, vis dažniau šiuo negalavimu serga jauni aktyvūs žmonės, ypač nesugebantys tvarkytis su stresu. „Kaip ir kitoms funkcinėms virškinamojo trakto ligoms, bene didžiausią įtaką dirgliosios žarnos sindromui atsirasti turi psichoemocinis fonas. Dažnai sergančiuosius šiuo sutrikimu vargina ir nerimo sindromas, pasireiškia depresijos simptomai“, – aiškino gydytojas gastroenterologas.

Gali slėpti kitas ligas

Paprastai šis sutrikimas nėra pavojingas ir į sudėtingesnes organines ligas nepereina. Tačiau net ir minėtiesiems simptomams varginant retai profesorius patarė nedelsti apsilankyti pas specialistą.

„Šį sutrikimą reikėtų atskirti nuo kitų panašiais simptomais pasireiškiančių ligų, pavyzdžiui, celiakijos. Kartais dirgliosios žarnos sindromą būna nelengva atskirti nuo dažniausiai irgi viduriavimu ir pilvo skausmais pasireiškiančio mikroskopinio kolito – atlikus kolonoskopiją paprastai jokių pakitimų nerandama, todėl varginant lėtiniam viduriavimui reikėtų nepamiršti paimti žarnyno biopsijos.

Ypač šiai ligai atsiradus vyresniame amžiuje ligonį reikia išsamiai ištirti, nepamirštant storosios žarnos vėžio galimybės“, – kalbėjo L. Kupčinskas.

Šiaip dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas tuomet, kai simptomai kartojasi bent tris pastaruosius mėnesius ne mažiau kaip tris kartus per savaitę.

Nepamiršti maistinių skaidulų

Dirgliosios žarnos sindromo simptomams atsirasti įtakos turi ir netinkama mityba, todėl ir vienas svarbiausių žingsnių gydant šią ligą – tinkamai susireguliuoti maitinimosi režimą.

Pasak gydytojo, nors ir nesunkus sutrikimas, dirgliosios žarnos sindromas yra lėtinė liga ir surasti labai efektyvų gydymą kartais būna sunku. Todėl paprastai taikomos tik simptomus šalinančios priemonės.

„Tam tikrais vaistais galime reguliuoti tuštinimosi dažnį, sumažinti žarnyno spazmus. Kartais pacientams skiriami ir nervų sistemą reguliuojantys medikamentai. Be to, yra pastebėta, kad sergančiųjų dirgliosios žarnos sindromu žarnyno mikrobiota yra pakitusi, sutrikęs žarnyno jautrumas. Todėl gydant dirgliosios žarnos sindromą praverčia ir probiotikai“, – aiškino L. Kupčinskas.

Gydytojas pabrėžė, kad nors potencialiai probiotikai teigiamai veikia ir gali padėti sušvelninti nemalonius simptomus, juos svarbu kiekvienam individualiai tinkamai parinkti.

Dirgliosios žarnos sindromo simptomams atsirasti įtakos turi ir netinkama mityba, todėl ir vienas svarbiausių žingsnių gydant šią ligą – tinkamai susireguliuoti maitinimosi režimą.

„Ypač svarbu, kad dienos racione nestigtų maistinių skaidulų. Jų gausu daržovėse, vaisiuose, grūduose, sėlenose, ankštiniuose produktuose, neskaldytuose riešutuose. Patys ligoniai turėtų atrasti, kuriuos produktus jų organizmas geriau toleruoja. Aišku, visada praverstų ir specialisto konsultacija“, – patarė gydytojas gastroenterologas.

Apdovanojimus mokslininkams įteikė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Premija profesorei P. Jucevičienei skirta už pasiekimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Habilituotas daktaras L. Kupčinskas apdovanotas už pasiekimus fizinių, biomedicinos, žemės ūkio ir technologijos mokslų srityje.                  

Kauno miesto mokslininko premija įteikta ketvirtą kartą. Pirmoji atiteko chemikui Juozui Gražulevičiui, antroji – (LSMU) medikei Daivai Rastenytei. Trečioji – dr. Mindaugui Bertačiui ir prof. habil. dr. Albertui Skurvydui.

Akademikas prof. L. Kupčinskas teigia, kad niekada didelių planų neturėjęs, tiesiog sprendė susidariusias problemas, o rezultatai atėjo lyg ir savaime.

„Niekada negalvojau, kad vienas ar kitas įvertinimas yra skirtas vien man. Tai viso Gastroenterologijos klinikos kolektyvo, kuriame dirba ir patyrę medikai, ir jauni doktorantai, įvertinimas. Tai pat ir visų klinikų, su kuriomis bendradarbiauja gastroenterologai, įvertinimas“, – teigia L. Kupčinskas ir mano, kad mokslo veikloje svarbiausia yra praktinė pusė, nėra mokslo dėl paties mokslo – jis visuomet skirtas pacientų labui.

Akdemikas, LSMU profesorius ir LSMU MA Gastroenterologijos klinikos vadovas habil. dr. L.Kupčinskas yra pelnęs ne vieną įvertinimą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, todėl žodelis „savaime“ niekaip neapibudina akademiko veiklos.

2007 m. prof. L. Kupčinskas buvo išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu. 2008 m. – Lietuvos Mokslų akademijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Pramoninikų konfederacijos apdovanojimo „Gyvybės medis“ už mokslo veiklą laureatas. 2009 m. – nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Garbės ženklas. 2010 m. – Lietuvos mokslo premija už mokslo darbų ciklą „Virškinimo sistemos ligos: mikrofloros ir genetinių veiksnių reikšmė ligų epiopatogenezėje, nauji diagnostikos ir gydymo aspektai“. 2011 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

Nuo ankstaus ryto

Profesorių L.Kupčinską centrinio Kauno klinikų pastato ketvirtajame aukšte, kur įsikūrusi jo vadovaujama Gastroenterologijos klinika, galima sutikti labai ankstų rytą, dar gerokai prieš aštuonias.

Klinikos vadovą galima rasti, vizituojantį ligonius, diskutuojantį su kolegomis, įnikusį į kokį nors leidinį, kuriais nukrautas darbo stalas, ar internetinį tinklapį. Žinoma, jei profesorius L.Kupčinskas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, neišvykęs į Vilnių ar kokią nors tarptautinę konferenciją, nes priklauso ir Europos gastroeneterologų Generalinei asamblėjai.

Nepaisant aukštų pareigų ir didelio užimtumo, L.Kupčinskas visuomet, kai tik gali, atsiliepia telefonu, pasveikina kiekvieną sutiktą pažįstamą ir randa laiko kiekvienam pacientui, kuris į jį kreipiasi.

"Mums, dabartiniams vadovams, belieka tęsti garbingas Kauno klinikų tradicijas ir palaikyti tą aukštą lygį, kuriam labai stiprus fundamentas padėtas dar prieškariu. Juk jau tada tai buvo universitetinė medicina ir visos naujovės, kurios atsirasdavo Europoje, iškart pritaikytos ir pas mus. Pavyzdžiui, skrandžio gastroskopijos Vokietijoje pradėtos taikyti 1937–aisiais, o po nepilnų metų tokia aparatūra jau buvo ir Kauno klinikose", – didžiuojasi profesorius L.Kupčinskas ir reiškia pagarbą Kauno klinikų įkūrėjui Vladui Lašui.

Beje, prieškariu ir vėliau Kauno klinikose ir tuometiniame Kauno medicinos institute dirbo ir netgi jam vadovavo L.Kupčinsko tėvas profesorius Juozas Kupčinskas.

Pareiga tęsti tradicijas

"Iki šiol Kauno klinikos – didžiausia ligoninė Baltijos šalyse. Daugiau kaip prieš 75 metus paklotas tvirtas pagrindas padėjo atlaikyti visokius vėjus: sostinės perkėlimą, Maskvos biurokratų norus uždaryti Medicinos fakultetą ir visa kita", – į istoriją grįžta 63–ejų profesorius L.Kupčinskas.

Sako, kad gruodį bus jau 24 metai, kai jis vadovauja Gastroenterologijos klinikai. Apie ją vadovas gali kalbėti valandų valandas. Apie tai, kad tai didžiausia tokios srities klinika Baltijos šalyse, nes čia yra net 60 lovų, o Rygoje, Taline, net ir Santariškėse – mažiau, kad Klinikoje veikia didžiausias Endoskopijų skyrius. Ir apie tai, kad čia labai gera dirbti, nes Klinika yra universitetinė, kur pagrindinis principas – gydymo meno, studijų ir mokslo vienovė. Prieš penkerius metus įkurtas Virškinimo sistemos institutas – bazė mokslo darbams.

Pastebėjus, kad neturtingoje Lietuvoje mokslininkai retokai pateikia innovacijas ir kartais kartoja užsienio kolegų atradimus, profesorius L.Kupčinkas neįsižeidžia. Anaiptol, nuoširdžiai aiškina, kad didieji mokslo atradimai gyvybės moksluose ir medicinoje pasiekiami nedažnai, bei pateikia įtikinantį pavyzdį iš Lietuvos.

"Tam, kad biochemijos profesorius Virginijus Šikšnys būtų minimas tarp kandidatų Nobelio premijai gauti, prireikė didžiulių valstybės investicijų: sukurti biotechnologinių tyrimų mokslo bazę, parengti tarptautinio lygio mokslininkų mokyklą. Rezultatais galima džiaugtis dabar, praėjus 30 metų", – vertina profesorius L.Kupčinskas.

Anot jo, galima laukti, kol kas nors bus padaryta kitose šalyse, bet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinika Europoje žinoma ne tik dėl gerų klinikinio darbo rezultatų, bendradarbiavimo su pagrindiniais Europos gastroenterologijos centrais, bet ir mokslo vystymo.

"Jei to nedarytume, su mumis niekas nesiskaitytų. Mes matomi iš mokslinių straipsnių pasaulinio lygio žurnaluose, esame patikimi užsienio klinikų bendradarbiavimo partneriai. Tik taip iš pirmų lūpų galime sužinoti visas naujienas, mūsų mokslininkus ir gydytojus priima stažuotis bei dirbti garsios užsienio klinikos", – privalumus, kurie tiesiogiai paliečia ligonius, aiškina  profesorius L.Kupčinskas ir pabrėžia, kad medicinos mokslas bene labiausiai siejasi su praktika.

Didžiuojasi kolektyvu

"O jei mums kažką pavyko pasiekti, tai tik todėl, kad mūsų Klinikoje dirba aukšto lygio profesionalai, – profesorius L.Kupčinskas labai vertina kolegas.

Sako, kad Gastroenterologijos klinikoje dirba net keturi profesoriai. Gediminas Kiudelis – uždegiminių žarnyno ligų sektoriaus vadovas, Europoje pripažintas mokslininkas. Laimas Jonaitis – taip pat daugelio tarptautinių projektų dalyvis, puikus praktikas, pas kurį, kaip ir pas kitus Klinikoje dirbančius specialistus, važiuoja ligoniai iš visos Lietuvos.

"Ne tik mūsų Klinikos žarnyno ligų specialistai – geriausi šalyje. Kęstutis Adomonis gali atlikti bet kokias sudėtingiausias endoskopines invazines manipuliacijas", – kolektyvu didžiuojasi L.Kupčinskas.

Sako, kad profesorė Jūratė Kondrackienė yra nėščiųjų kepenų ligų specialistė, o jos moksliniai darbai cituojami pasaulyje. Profesorės disertacijos pagrindu gydymui pirmą kartą pritaikyti vaistai retai nėščiųjų ligai, ir tai įdiegta į klinikinę praktiką pasaulio mastu. Daugybę sunkiomis kepenų ligomis sergančių ligonių išgydė docentė Vitalija Petrenkienė ir kiti Klinikos specialistai.

Kai gydytojai gastroenterologai padaro viską, kas įmanoma, bet kepenys nustoja veikusios, belieka šio organo persodinimas.  L.Kupčinskas džiaugiasi produktyviu bendradarbiavimu su chirurgais, atliekančiais kepenų transplantacijas. Jų šiemet Lietuvoje atlikta net 22, iš jų Kauno klinikose – net 16. Ligonio globa prieš ir po transplantacijos – Gastroenterologijos klinikos medikų prerogatyva.

Jie su chirurgais bendradarbiauja, dirbdami Virškinimo sistemos institute, kur molekuliniai biologai ieško ankstyvų biožymenų ligoms diagnozuoti ne invaziniais metodais, o, pavyzdžiui, iš kraujo.

Naujausi gydymo metodai

Kauno klinikose įsteigtas Retų virškinimo ir kepenų ligų centras.

"Esame genetinių kepenų ligų, tokių, kaip Vilsono, hemochromatozė ar kepenų venų trombozė, diagnostikos ir gydymo pradininkai. Daktaras Andrius Pranculis – auksinių rankų invazyvinis radiologas, įvedęs kateterį galintis pakeisti pažeistas kepenų kraujagysles. Paskatintas prisidėti prie kepenų venų trombozės, dėl kurios ligonis staiga numiršta, problemų sprendimo, dabar jis vienintelis Lietuvoje gali suformuoti kepenyse dirbtinę kraujagyslę, apeinant užsikimšusią", – labai sudėtingą gydymo metodą pristato Gastroenterologijos klinikos vadovas L.Kupčinskas.

Tokių ligonių Kauno klinikose būta jau 30.

Retą ligą visų pirma sunku atpažinti. Kauno klinikų gastroenterologai tai sugeba, nes, anot profesoriaus L.Kupčinsko, jau sukaupta didelė sava patirtis, įdomiausi rečiausi atvejai aprašomi, apie juos jau galima rasti medžiagos internete. Žinoma, reikia tuo domėtis, suprasti ir skirti tam daug laiko.

Lietuvą neseniai sukrėtė istorija, kai jauna motina sąmoningai slapta žalojo save ir savo kūdikį, imituodama sudėtingas ligas. Motina ir kūdikis buvo gydomi daugelyje Lietuvos klinikų. Reta liga – Miunchauzeno sindromas moteriai buvo diagnozuotas tik kauniečių gastroenterologų profesionalumo dėka, o sąmoningo žalojimo įkaičiai perduoti kriminalistams. Kūdikis mirė.

Profesorius L.Kupčinskas džiaugiasi, kad Kauno klinikose retų ligų diagnostikai ir gydymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pernai buvo įkurta LSMU Genetikos ir molekulinės medicinos klinika, o Kauno klinikų generalinio direktoriaus profesoriaus Renaldo Jurkevičiaus iniciatyva užmegzti tamprūs ryšiai su Japonijos Retų ligų centru.

"Neaiškiais atvejais japonų specialistai padės spręsti sudėtingas genetinių ligų diagnostikos problemas", – retos ligos yra L.Kupčinsko "arkliukas", bet profesorius kasdien susiduria ir su daugybe įprastų ligų bei jas gydo.

Ne vien maistas kaltas

Ar tiesa, kad virškinimo sistemos ligos išsivysto dėl netinkamos mitybos? Profesorius L.Kupčinskas patvirtina, kad mityba labai svarbi, bet pripažįsta ir tai: norint įrodyti jos poveikį reikia ilgalaikių tyrimų.

Taigi, ir virškinamojo trakto vėžio, ir uždegiminių ar autoimuninių ligų priežastys yra kompleksinės. Tai gali būti ir genetinis polinkis, ir aplinkos veiksniai, ir stresinės situacijos, ir, žinoma, maistas. Dėl plačiai paplitusio nutukimo profesorius kaltina ne tik pasikeitusią gyvenseną, nejudrumą, bet ir žarnyno mikrobiotą, o dėl geresnės higienos didėja sergamumas alerginėmis, autoimuninėmis ligomis, tokiomis, kaip opinis kolitas, Krono liga.

Atsiradus šioms problemoms, Gastroenterologijos klinikos gydytojai – vėl pradininkai Baltijos šalyse žarnyno mikrobiotos tyrimų srityje.

„Tai nebe mikrobiologija, o molekulinė biologija, nes tiriama mikrobiotos DNR struktūra. Visame pasaulyje domimasi, kaip ji lemia ligų atsiradimą. Šiuos tyrimus atlieka Virškinimo sistemos tyrimų intituto vyriausioji mokslo darbuotoja Jurgita Skiecevičienė. Mūsų paieškos paskatino pradėti taikyti unikalų, tik 2014 metais pasaulyje patvirtintą sunkių žarnyno infekcijų gydymo metodą – mikrobiotos transplantaciją, kurią pirmąkart atlikome prieš dvejus metus vieni pirmųjų Rytų ir Centrinėje Europoje“, – aiškina profesorius L.Kupčinskas, bet kukliai nutyli, kad šį metodą įdiegė jo sūnus docentas Juozas Kupčinskas, prieš ketverius metus Vokietijoje, Magdeburgo universitete apsigynęs daktaro disertaciją.

Dar vienas gastroeneterologų galvos skausmas – vis dažnesnė sunki infekcija "Clostridium difficile", kylanti dėl gausaus antibiotikų vartojimo. Jei įprasti gydymo būdai nepadeda, vienintelė galimybė išgelbėti ligonio gyvybę – vėlgi mikrobiotos transplantacija.

Pasaulio pilietis

Vadinasi, mokslo atradimai galimi ir neturtingose šalyse, ir mažose jų laboratorijose? L.Kupčinskas tvirtina, kad norint ligoniams taikyti pažangiausius gydymo metodus, reikia ir patiems prisidėti prie jų atradimo.

Ar profesoriui, dirbusiam Lojolos, Bristolio, Magdeburgo, Vienos universitetinėse klinikose, kur buvo aukštai vertinamas, nekilo noras likti ten?

„Pas mus dirbti įdomiau. Lengviau svetur, bet man įdomiau kurti", – prisipažįsta L.Kupčinskas, sukūręs labai daug ir pelnęs pripažinimą pasaulio mastu.

Pavyzdžiui, Kylio universiteto Klinikinės molekulinės biologijos institutas ir Gastroenterologijos klinika – lyderiai Vokietijoje virškinimo sistemos mokslų srityje, yra kauniečių partneriai. Ir net vokiečiai mums pavydi, nes šie mokslininkai su bet kuo bendradarbiavimo sutarčių nesudaro.

O kiek mokinių išugdyta! Štai jaunos doktorantės Irenos Valantienės kartu su kolegomis parašytas darbas Europos gastroenterologų kongrese šiemet pripažintas vienu geriausių ir apdovanotas premija, o visai neseniai Berlyne, Europos jaunųjų gastroenterologų konferencijoje gydytojo rezidento Rolando Gedgaudo žodinis pranešimas apie kasos ligas taip pat buvo pripažintas geriausiu konferencijoje.

Profesorius L.Kupčinskas įsitikinęs, kad laimėjimų pasiekiama ne ypatingu talentu, o paprastais gabumais ir darbu.

"Skeptiškai vertinu nuomonę, kad reikia atrasti savo „išskirtinę“ sritį. Žmogus gali daug kur savo gabumus realizuoti", – sako ir vidaus ligų, ir kardiologijos srityse dirbęs gydytojas J.Kupčinskas.

Nuo vaikystės buvęs labai gabus matematikai, pasirinko mediciną, kad galėtų daugiau bendrauti su žmonėmis, nei su skaičiais. Profesoriaus nuomone, medikui būtini bendravimo įgūdžiai, tam tikros psichologinės nuotatos, bet tai susiformuoja. Nekritikuodamas konkurencijos kaip teigiamo variklio, Gastroenterologijos klinikos vadovas yra šalininkas modelio, kai kolektyvo nariai padeda vienas kitam.

"Tada galima išryškinti visų sugebėjimus ir kažkiek neutralizuoti trūkumus. Konkurencijos skatinimas – efektyvus metodus, bet pagal tarptautinius tyrimus tuomet, kai dalijamasi informacija, rezultatai būna geresni. Aš tokį modelį skatinu, ir tai pasiteisina", – patyrė klinikos vadovas J.Kupčinskas.

Mokslas, klinikinė praktika, pedagogika, vadyba – ir visur lydi sėkmė. Iš kur visa tai?

„Atvirai kalbant, niekada didelių planų neturėjau. Tiesiog sprendi susidariusias problemas, seki Vakarų šalių medicinos pavyzdžiu, o rezultatai lyg ir patys ateina“, – vėlgi kukliai kalba pasaulyje žinomas lietuvis L.Kupčinskas, kuris vis dėlto į darbą Kauno klinikose ateina ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis, neužmiega dėl sunkių ligonių, ieškodamas atsakymų į medicinos mokslo dar neatsakytus klausimus.

Neramina ir džiugina

Pateikiame profesoriui dar vieną labai prozišką klausimą. Ar teisinga, kad Lietuvos sveikatos sistemai, kurioje dirba kolegoms iš turtingų užsienio šalių nenusileidžiantys medikai, skiriama nacionalinio produkto dalis procentais dvigubai mažesnė nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse?

"Mūsų nacionalinis produktas irgi mažesnis, nei Europos vidurkis, bet norisi, kad sveikatos sistemos finansavimas artėtų prie Vakarų vidurkio. Stengiamės teikti pagalbą pagal esamas galimybes, bet sąlygos – daug sunkesnės, todėl reikia daugiau pastangų, kad naujausios gydymo technologijos būtų prieinamos ir visiems mūsų pacientams", – pasiguodžia profesorius L.Kupčinskas, bet pesimizmas – ne jo bruožas.

Todėl iškart keičia temą ir sako, kad štai neseniai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), įkurtas prie šalies Vyriausybės, LSMU skyrė daugiausia balų iš visų Lietuvos universitetų, vertinant jų mokslo veiklą, administravimo išlaidas, sričių, kurių vykdomos visų pakopų studijos, skaičių ir panašiai. Aukščiausiai įvertinta ir biomedicinos kryptis.

„Džiaugiuosi, kad mūsų padalinys prie to prisidėjo, ir man didelė garbė, kad esu tokio universiteto atstovas“, – profesoriaus L.Kupčinsko balse ryškus patriotizmas.

Jis – ir Kauno patriotas, todėl apgailestauja, kad mieste dar trūksta didesnio konferencijų centro, kuriuose būtų galima rengti tarptautines konferencijas. Viena tokių – metinis Europos gastroenterologų kongresas, Kaune įvyks 2018 metais, ir jau dabar profesorius L.Kupčinskas galvoja, kur reikės sutalpinti pusę tūkstančio dalyvių, tarp kurių bus ir Nobelio premijos lauratas.

"Skandinavijos šalyse kiekviename universitetiniame mieste yra Kongresų centras. Tai skatina regiono ekonomiką, nes vystomas mokslinis ir profesinis turizmas. Mums patikima rengti tokius kongresus, o kur – tenka laužyti galvą“, – apgailestauja profesorius ir jau dabar svarsto įvairius galimus variantus.

Sako, labai džiaugtųsi, jei Kauno regione verslo, universitetų, miesto ir rajono administracijų bendromis pastangomis būtų įkurta moderni biotechnologijos įmonė, kurioje galėtų dirbti Kauno universitetų absolventai, o į praktiką būtų diegiamos biomedicinos mokslininkų sukurtos naujovės.