Jau antrą kartą buvo apšaudytas Charkivas, žuvo du žmonės, devyniolika sužeistų. Viešojo transporto stotelėje užvakar žuvo stovėjęs trylikametis berniukas. Sukrečiantys vaizdai aplėkė visą pasaulį. Berniuko tėtis meldėsi dvi valandas laikydamas žuvusio sūnaus ranką. Po atakos Vinicos mieste žuvo 26 žmonės. Kai kurie žmonės ten patyrė siaubingus sužalojimus. Iš odontologo skubėjusi 20 metų mergina nudegė 98 proc. kūno. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kokie žiaurumai vyksta Ukrainoje.

Jungtinė Karalystė praneša, kad ruošiasi siųsti dar ginklų Ukrainai: 1,6 tūkst. prieštankinių ginklų bei daugybę artilerijos pabūklų, kad būtų galima apsiginti nuo agresorės Rusijos.

LNK reportaže buvo kalbamasi su lietuve Marija Dubickiene, kuri padeda nugabenti į Ukrainą aukojamus daiktus ir lankosi prie pat fronto.

Tai yra jų žemė, jie nori čia likti.

– Kur šiuo metu esate?

– Esame palei Slavenską, paskutiniame šios dienos taške. Vėliau važiuosime į Charkivą ir Bachmutą.

– Kokia jūsų misija Ukrainoje?

– Mūsų labdaros fondas „Saulės smiltys“ nuo pat pirmos karo dienos remia civilius bei karius, nes kariai atveža civiliams pačius reikalingiausius daiktus. Šis mūsų konvojus – didžiausias nuo karo pradžios. Esame nulinėse pozicijose – penkiolika kilometrų iki fronto linijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios civilių nuotaikos?

– Labai sunku įvardinti, nes šiandien žuvo mūsų vadas. Ryte kalbant su juo nuotaikos buvo optimistiškos, žinią apie jo žūtį gavome 14 val., todėl kelionę pristabdėme, nes Bachmuto trasoje – apšaudymai. Apie civilius – sunku pasakyti. Nesuprantu, kaip mamos su vaikais čia dar likusios. Kadangi čia daug separatistų, jie tikriausiai laukia ateinančios išvaduotojų armijos. Pati matau viso karo bei žmonių kintančią dinamiką. Kas yra nulinėse pozicijose, jiems trūksta visko, bet jie turi daug optimizmo. Aišku, šiandien teko sutikti ir jaunuolių, kurie abejojo, ar dar antrą kartą susitiksime. Tačiau dvasios čia netrūksta.

Su amunicija jiems viskas tvarkoje. Labiausiai jiems trūksta uniformų, nes kai sužeistą karį atveža į ligoninę, ji nuvelka, paskui jam reikia naujos uniformos.

Mes remiame Mariupolio pabėgėlius, Charkivo šeimas pagal sąrašinius adresus, senolius, žmonės, kurie negali bėgti, mamas su mažais vaikais. Žmonės nevažiuoja dėl ūkių bei gyvulių. Labai sunku pasakyti, kodėl jie nevažiuoja. Gyvybė vis tiek svarbiau. Bet tai yra jų žemė, jie nori čia likti.

Šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo... Iki...“ Marija dalinsis įspūdžiais iš savo kelionės Afrikos bekelėmis prieš pat karantinui uždarant sienas. Moteriai pavyko užfiksuoti išskirtinių kadrų iš vietų, kuriose anksčiau nėra buvę turistų. Televizijos žiūrovai išvys kvapą gniaužiančių vaizdų iš tokių atokių kampelių, kurių gyventojai paskutinį automobilį matė prieš gerą dešimtmetį. Tiesa, tai moteriai kainavo nemažai jėgų. Savo gyvenimo ekspedicijos metu keliautoja Marija vos nežuvo net keletą kartų. Didžiąją dalį šio žemyno džipu pravažiavusi Marija iš arti susidūrė su kariniais konfliktais šalies viduje, ginkluotais vietiniais, teko pasiklysti džiunglėse ir serpentinuose, išgyventi kolegos mirtį ir, deja, pasiduoti nebaigus kelionės, visą pasaulį surakinus koronavirusui.

„Afrika yra labai organiškas žemynas, kuriame gali laukti visko. Ten nėra pagalbos telefono ir pasiklydus ar patekus į ekstremalią situaciją išeities turi ieškoti pats. Ten negali per daug planuoti, nes nežinai, koks naujas iššūkis laukia už kampo. Buvo momentų, kai galvojau, kad iš Afrikos sugrįžti gyvai nepavyks“, – sako Marija.

Mes į Afriką išsiruošėme keturiese, o grįžome tik trise. 

Vienas sunkiausių ekspedicijos momentų – žuvęs kolega iš kartu keliavusio lietuvių ekipažo. „Mes į Afriką išsiruošėme keturiese, o grįžome tik trise. Mūsų automobiliai atsiskyrė pirmoje kelionės dalyje, ir patys, įstrigę kažkur džiunglių viduryje, sužinojome, kad kartu kelionę pradėję bendražygiai susirgo maliarija ir atsidūrė Nigerijos ligoninėje. Kaip tik tą naktį sugebėjome pasiklysti ir nuvažiavome ne ten, kur reikia. Pernakvojus Dievo užmirštame kampelyje, kažkur džiunglėse netoli Kamerūno sienos, mus ryte pasiekė žinia apie Anapilin iškeliavusį draugą“, – pasakoja Marija. Ji neslepia – tą rytą kelionę norėjosi nutraukti ir viską metus tuoj pat važiuoti namo. Tačiau moteris, pasitarusi su savo kartu keliavusiu draugu Vyčiu, nusprendė, kad mirusiam draugui jie nebepadės, ir ekspedicijos nutraukimas būtų tarsi jų visų pasidavimas.

„Apsisprendę pajudėjome link Kamerūno sienos, ir nors draugai telefonu jau skalambijo apie koronavirusą, Afrikoje jo nejautėme. Atrodė, kad žemyno virusas nepasiekė. Tačiau visa situacija apsivertė per vieną akimirką“, – pasakoja Marija. Tą kartą net ir ekstremalių įspūdžių mylėtojai nuotykių pasirodė per daug. „Kamerūne itin griežtas karantinas paskelbtas per parą, vietinių draugiškumas akimirksniu pavirto į valandomis augantį priešiškumą, pajutome, kad nebeturime kur trauktis. Dėl vietinių agresijos pasidarė baisu net eiti į parduotuvę pirkti duonos. Uždarius visas sienas, pradėjome netekti vilties, kad iš čia pasprukti nebepavyks“, – sako Marija.

Tai, kad sportininkas iš jos dar neišrašytas šiandien portalą „Agroetą“ informavo „Ąžuolas Team“ atstovė Marija Dubickienė.

„Jis vis dar ligoninėje. Jis nėra išrašytas“, – žiniasklaidoje paskleistą neteisingą informaciją paneigė M. Dubickienė.

B. Bardauskas intensyviai rengiamas skrydžiui į Lietuvą. Jį į oro uostą lydės du medikai. Iš Peru sostinės lėktuvas į Amsterdamą pakils šiandien 21 val. 05 min. (Limos laiku). Vėliau komandos lauks skrydis į Rygą.

Kaip teigė M. Dubickienė, Vilniaus oro uoste lėktuvas su B. Bardausku ir kitais keleiviais nusileis sausio 22 dieną, 23 val. 59 min. (Lietuvos laiku).

Savo kategorijoje B. Bardauskas lenktyniauja aplenkęs penkis varžovus iš 22, o bendroje įskaitoje - 77-as iš 95 etapą pradėjusių motociklininkų.

„Ąžuolas Team“ komanda šiek tiek nerimauja dėl B. Bardausko, nes šiąnakt jis miegojo tik dvi valandas. Prieš startą lenktynininkas prisipažino, jog yra išsekęs ir pavargęs, bet laimingas, jog tęsia lenktynes.

Dar prieš startą paklaustas, kad kiti lenktynininkai pirmoje Dakaro ralio pusėje skundėsi Peru kopomis, esą jomis važiuoti yra be galo sunku, B. Bardauskas net pyktelėjo. „O kas sakė, kad bus lengva. Važiuokit į Pabradę važinėti, jei norite lengvo smėlio. Čia rimti vyrai žaidžia“, - teigė B. Bardauskas.

„Balys demonstruoja neįtikėtiną valią, nors mes ir nerimaujame dėl jo. Šiandien jis net paklausė, kuri yra savaitės diena ir koks etapas“, - pasakojo „Ąžuolas Team“ komandos narė Marija Dubickienė. Ekipos automobilis šiuo metu B. Bardausko laukia finiše. Į jį B. Bardauskas turėtų atvykti tuo metu, kai Lietuvoje bus gerokai po vidurnakčio.

Vilnietis yra pirmasis lietuvis, metęs iššūkį „Original by Motul“ lenktynininkų kategorijoje, kurioje verčiamasi be techninės pagalbos ir patogumų. Šios kategorijos lenktynininkai maloniai vadinami „kamikadzėmis“, „smėlio romantikais“.

B. Bardauskas pasiekė visus aštuonis kelio punktus (way point) ir bendroje „Original by Motul“ motociklininkų klasėje finišavo 15-oje pozicijoje iš dar likusių šioje kategorijoje 29 lenktynininkų, neretai vadinamų „kamikadzėmis“. Po keturių etapų jau iškrito trys šios klasės sportininkai arba 10 proc. dalyvių.

Ketvirtąjį etapą šioje klasėje laimėjo britas Max Hunt'as, bendroje motociklininkų įskaitoje finišą pasiekęs 43 vietoje.

Įdomu tai, kad B. Bardauskas prieš šį etapą miegojo tik dvi valandas. Po finišo jam dar lieka pasiekti bivaką bendrojo naudojimo keliais, tačiau sportininkas perduoda linkėjimus šeimai ir Lietuvai, kad viskas su juo tvarkoje.

„Deja, nepamatysime jo be rytdienos, nes prasidėjo maratonas. Tad su juo susisieksime tik po penktojo etapo“, – pranešė „Ąžuolas Team“ komandos narė Marija Dubickienė.

Po sėkmingo ketvirtojo etapo, kurio bendroje įskaitoje B. Bardauskas finišavo 94 pozicijoje, jis turėtų šiek tiek kilstelėti ne tik „Original by Motul“ klasėje, kur sportininkai viso Dakaro metu privalo išsiversti be jokios techninės pagalbos, bet ir bendrojoje įskaitoje. Tai pirmasis lietuvis, metęs iššūkį šioje kategorijoje. Visų šios klasės lenktynininkų turtas telpa tik viename sunkvežimyje, kuris po kiekvieno starto pirmasis išskuba į finišą. Būtent prie jo vienvietėse palapinėse įsikuria sportininkai ir nakvoja be jokių patogumų.

„Svarbu ne greitis, o saugumas. Dakarui reikia jėgų, o ne greičio“, - lenktynių beprotybės išvakarėse sakė B. Bardauskas. Kartu su komandos nariais šeštadienį B. Bardauskas išsimaudė Ramiajame vandenyne. Tai paskutinis atokvėpis prieš daug jėgų pareikalausiančias lenktynes.

„Visų nuotaika labai gera. Mėgaujamės kiekviena akimirka, kurią čia praleidžiame“, - kalbėjo „Ąžuolas Team“ komandos atstovė Marija Dubickienė.

Jos teigimu, B. Bardauskas stengsis tausoti motociklą, nes teks rungtis „Originals by Motul“ klasėje, kurioje sportininkai motociklus remontuojasi patys. Draudžiama bet kokia techninė pagalba iš šalies. Bus daug iššūkių ir mažai miego.

Dakaro ralis prasidės jau sekmadienį simboliniu sportininkų pasirodymu ant lenktynių rampos. Sausio 7-ąją jie stos į kovą pirmame etape (Lima - Piskas). Tai simbolinio starto diena, kai dalyviai daugiadienes lenktynes pradeda nuo podiumo. Bendra dienos rida sudarys 331 kilometrą, iš kurių tik 84 km bus greičio ruožas. Ir nors etapas sąlyginai trumpas, nors jis pasižymi Dakaro blizgučių elementais, vis dėlto toks įspūdis apgaulingas. Būtent pirmojo etapo metu lenktynininkai siekia užimti kuo aukštesnes vietas, kad tolesniuose etapuose lenktynes pradėtų iš kaip įmanoma geresnių pozicijų.

„Vakar pasiėmėme motociklą ir persivarėm jį per visą Limą iki bivuako. Tai truko apie 2-3 valandas, nes mieste tuo metu buvo susidarę didžiulės spūstys“, – pasakojo M. Dubickienė.

Bivuake lietuviai pirmiausiai susitiko su Prancūzijos „Nomade“ mechanikų komanda, kuri įvertino motociklą „KTM 450 Rally Replica“. Juos ir startuos B. Bardauskas.

Taip pat M. Dubickienė pasakojo, jog bivuake jau pradėta remontuoti techniką. „Vilkikas iš Čekijos prie pat bivuako susidūrė su vietinio gyventojo automobiliu. Vien todėl važiuojant į bivuaką buvo susidariusi spūstis, kurioje praleidome maždaug dvi valandas“, – sakė M. Dubickienė.

Pasak jos, dalis lenktynininkų pasiryžo pratestuoti automobilius ir motociklus smėlio kopose, kurios yra apie 30 kilometrų nuo Limos.

„Mes atsisakėme šio sumanymo. Balys iš karto startuos be pirminių testų“, – atskleidė M. Dubickienė.

Dakaro ralis prasidės sausio 6 d. Jame numatyta iš viso 14 etapų. Motociklininkų klasėje užsiregistravo iš viso 167 dalyviai. B. Bardauskas startuos 98-uoju numeriu.

Paskutinį kartą Dakaro ralyje B. Bardauskas startavo 2009 m., tačiau trečiame etape nukritęs nuo motociklo susilaužė abi rankas. Neįtikėtinų valios pastangų dėka ir skausmą malšinant vaistais jis įveikė dar tris etapus, bet septintojo etapo metu nusprendė pasitraukti iš lenktynių.

Šiemet B. Bardauskas tikisi pasiekti šio ralio reido finišą. Tai pagrindinis jo tikslas.

„Su šiuo įvykiu noriu vaikams paskleisti žinią, kad visos jų svajonės vieną dieną gali išsipildyti, tereikia tikėti savimi ir siekti tikslo“, – sako M. Dubickienė. Labdaros ir paramos fondas „Saulės smiltys“ Kauno klinikinėje ligoninėje yra atnaujinęs 16 palatų mažiesiems pacientams, sergantiems įvairiomis infekcinėmis ligomis, rašoma pranešime spaudai.

Išskirtinį dėmesį M. Dubickienės fondas yra nukreipęs į tuberkulioze sergančius vaikus, nes ši klastinga liga, ypač atviros tuberkuliozės forma, iki pusmečio palatoje įkalina mažamečius. Vaikai netgi sulaukia patyčių.

„Jie visą šį laiką būna izoliuoti nuo išorinio pasaulio ir faktiškai savo svajonių įgyvendinimą atideda ilgam laikui, – kalbėjo M. Dubickienė. – Visiems jiems, kurie šiuo metu gydosi ligoninėje, kuriems šiandien sunku, siunčiu pačius šilčiausius linkėjimus ir, neabejokite, ten, Pietų Amerikoje mintimis būsiu su jumis. Visus jus labai myliu“.

Kol kas su niekuo nelenktyniausiu, bet ką gali žinoti, kas gali nutikti ateityje. Galbūt kada nors mėginsiu įkopti ir į Everestą.

Žinoma kaunietė ir keliautoja įsitikinusi, kad Dakaro ralyje bus sunku, pradedant nepakeliamu karščiu, lenktynių įtampa ir baigiant Bolivijos aukštikalnėmis, kur praeis dalis Dakaro ralio maršruto.

2013 metais ji jau lankėsi Peru ir iš dalies susipažino, su kokiais sunkumais Dakare gali susidurti lenktynininkai ir keliautojai.

„Kol kas su niekuo nelenktyniausiu, bet ką gali žinoti, kas gali nutikti ateityje. Galbūt kada nors mėginsiu įkopti ir į Everestą. Juk tai irgi svajonė, kuri dega manyje“, – šypsodamasi kalbėjo M. Dubickienė.

Dakaro ralis prasidės 2018 m. sausio 6 d., o B. Bardausko komandos išlydėtuvės į Pietų Ameriką vyks sausio 2 d. (4 val. ryto) Vilniaus oro uoste.

B. Bardauskas bus vienintelis motociklininkas iš Lietuvos, kuris stengsis įveikti šias beprotiškai sudėtingas lenktynes.

Kovo 24-oji – Tuberkuliozės diena – uostamiestyje pražydo baltomis ramunėmis. Būrys jaunųjų klaipėdiečių paramą sergantiesiems išreiškė rankų darbo žiedais, papuošusiais Atgimimo aikštę.

Tuberkuliozės diena pasaulyje minima jau 101 metai. Labdaros ir paramos fondas „Saulės smiltys“ ją sutiko konkursu ligos simboliui – baltajai ramunei – sukurti. Nupieštos, išlankstytos iš popierius ar kitais būdais pagamintos ramunės buvo susmaigstytos į Atgimimo aikštėje žaliuojančią pievą.

Dalyvauti konkurse buvo kviečiamos Klaipėdos švietimo ir ugdymo įstaigos: mokyklos, vaikų darželiai, vaikų dienos užimtumo centrai.

Baltosios ramunės dienos renginyje susirinkusiuosius linksmino Karinių jūrų pajėgų orkestras, Klaipėdos jaunieji daininikai ir šokėjai.

Šiemet pirmą kartą uostamiesčio gyventojams surengtas minėjimas „Baltoji ramunė“ suvienijo būrį moksleivių, darželinukų bei pedagogų, neabejingų grėsmingai ligai, kuri vis labiau paliečia visuomenę. Medikų teigimu, tuberkuliozė – jau seniai nebelaikoma tik asocialių žmonių liga.

Kaip pasakojo renginio organizatoriai, šiltu ir nuotaikingu susibūrimu norėta kuo plačiau paskleisti žinią apie tuberkuliozės problemą, o kartu solidarizuotis su žmonėmis, sergančiais šia grėsminga liga.

Tuberkulioze sergančius mažuosius globojančio labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ steigėja Marija Dubickienė džiaugėsi, kad rankų darbo ramunes kūrė gausus būrys jaunųjų klaipėdiečių.

„Kai tiek daug palaikančiųjų ir bendraminčių, mažiesiems ligoniukams sveikti bus lengviau. Gaminant ramunes sudėta meilė ir šiluma labai reikalinga sergantiesiems“, – kalbėjo M.Dubickienė.

Pasak jos, Klaipėdos tuberkuliozinės ligoninės vaikų skyriuje ligoniukai uždaromi ilgam – neretai jie ten net užauga, nes turi laiku gauti ir vaistų, ir maisto, todėl parama jiems būtina.

Reginyje dalyvavęs Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pabrėžė, kad švietimas ir tuberkuliozės prevencija šiomis dienomis turėtų būti aktuali kiekvienam klaipėdiečiui.

„Nors ir gyvename XXI a., ši liga įgauna vis platesnį mastą ir paliesti gali bet kurį iš mūsų. Įveikti tuberkuliozę galime tik visi drauge suvieniję pajėgas“, – sakė meras.