Manoma, kad laivas vandenyne galėjo dreifuoti ne vienus metus.

Generalinis prokuroras Richardas Hicksonas sakė, kad 5,5 m stiklo pluošto laivas praėjusią savaitę buvo rastas Ailuko atole. Viename skyriuje po laivo deniu buvo 649 kg kokaino.

Pasak R. Hicksono, laivas tikriausiai dreifavo per visą Ramųjį vandenyną iš Centrinės ar Pietų Amerikos. „Jis galėjo dreifuoti metus ar dvejus“, – pridūrė jis.

Policija pranešė, kad po kilogramą narkotikų buvo sudėta į paketus, ant kurių buvo užrašytos raidės KW. Pasak pareigūnų, visi kvaišalai antradienį buvo sudeginti, išskyrus du paketus – jie bus perduoti ištirti JAV Kovos su narkotikais administracijai (DEA).

Maršalo Salas su Ramiojo vandenyno srovėmis neretai pasiekia nuolaužos iš Amerikos žemynų. Pastaruosius du dešimtmečius Maršalo Salų pakrantėse randama daug narkotikų, bet naujausias radinys yra kol kas didžiausias.

Teisėsaugos pareigūnai turi įvairių teorijų dėl šių narkotikų kilmės. Manoma, kad juos palieka pavojuje atsidūrę ar sučiupti kontrabandininkai, kad jie gali būti pametami per audras.

2014 metų sausį į Maršalo Salų krantą buvo išmestas Salvadoro žvejys Jose Alvarenga, kuris 13 mėnesių anksčiau išplaukė iš Meksikos vakarinės pakrantės su kompanionu. Pastarasis kelionės metu mirė.

Po incidento su J. Alvarenga Havajų universiteto mokslininkai kompiuteriais sumodeliavo 16 galimų dreifavimo iš Meksikos pakrančių kelių ir išsiaiškino, kad beveik visi jie baigiasi prie Maršalo Salų.

Antradienį Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Maršalo Salų užsienio reikalų ministras Johnas M. Silkas (Džonas M. Silkas) Niujorke vykstančios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu pasirašė bendrąjį komunikatą dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Per susitikimą ministrai taip pat aptarė klimato kaitos keliamus iššūkius ir kovos su klimato kaita prioritetus, dvišalio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo galimybes.

Maršalo Salų Respublika yra viena iš labiausiai klimato kaitos poveikį patiriančių Ramiojo vandenyno baseino valstybių.

Ši valstybė yra į šiaurę nuo pusiaujo, jos plotas – 181,4 kvadratinio kilometro, turi 53 tūkst. gyventojų.

Tai 187-oji valstybė, su kuria Lietuva užmezgė diplomatinius santykius.

Kigalyje priimtam susitarimui iš dalies pakeisti Monrealio protokolą dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų HFC emisijos apribojimo pritarė beveik 200 šalių, bet jo įsigaliojimui pakaktų, kad bent 20 valstybių oficialiai ratifikuotų jį.

„Mano šalis neišgyvens, jei nebus skubiai imtasi priemonių emisijai sumažinti kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje ūkio šakoje, taip pat ir HFC emisija“, – sakoma šios respublikos prezidentės Hildos Heine (Hildos Heinės) pareiškime, paskelbtame ratifikavus 1987 metų Monrealio protokolo pataisą.

Anksčiau vietoje HFC naudotų chlorfluorangliavandenilių (CFC) buvo atsisakyta pagal 1987 metais pasirašytą Monrealio protokolą, kai mokslininkai nustatė, jog šios medžiagos ardo ozono sluoksnį.

Ozonas, susikaupęs stratosferos viršutiniame lygmenyje, saugo Žemę nuo pavojingų ultravioletinių spindulių.

Tačiau paaiškėjo, kad HFC, nors ir nekenkiantys ozono sluoksniui, kuris dabar pamažu atsikuria, atmosferoje tūkstančius kartų veiksmingiau sulaiko šilumą, palyginus su anglies dvideginiu – pagrindinėmis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.

2015 metais pasirašytoje Paryžiaus klimato sutartyje numatoma imtis priemonių, kad pasaulio klimatas iki šio šimtmečio pabaigos atšiltų ne daugiau kaip dviem laipsniais Celsijaus, palyginus su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos.

HFC naudojimas būtų didelė kliūtis, trukdanti pasiekti šį tikslą.

Nors HFC yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kaip ir anglies dvideginis, metanas ir azoto oksidai, jų naudojimas reglamentuojamas ne pagal Paryžiaus sutartį, o pagal Monrealio protokolą.

Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) šešiolikos teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra įrodymų, kad Madžūras buvo anksčiau ginčijęsis su kuria nors iš trijų branduolinių milžinių arba siekęs dvišalių derybų šiuo klausimu.

„Teismas palaiko prieštaravimus dėl jurisdikcijos, juos pareiškė trys minėtos šalys, atskiruose sprendimuose“, – nurodė teismo pirmininkas Ronny Abrahamas (Ronis Eibrahamas).

Maršalo Salų - mažytės Ramiojo vandenyno salų valstybės – atoluose, garsėjusiuose nepalytėta gamta, 1946-1958 metais, intensyvėjant Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms, JAV įvykdė virtinę branduolinių bandymų.

Maršalo Salos pareiškė dabar nagrinėsiančios Hagos teismo sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas.

„Akivaizdu, kad tai labai nuvilia“, - žurnalistams sakė Maršalo Salų teisininkas Phonas van der Biesenas (Fonas van der Bisenas).

Iš pradžių, 2014 metais, Madžūras apkaltino devynias valstybes nesilaikius 1968 metų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Tačiau TTT jau anksčiau atsisakė nagrinėti bylas, iškeltas Kinijai, Prancūzijai, Izraeliui, Šiaurės Korėjai, Rusijai ir Jungtinėms Valstijoms, nes jos nėra pripažinusios Teismo jurisdikcijos.

Be to, Izraelis niekada nėra oficialiai pripažinęs, kad turi branduolinių ginklų.

Maršalo Salos įrodinėjo, kad Britanija, Indija ir Pakistanas nesustabdė branduolinio ginklavimosi varžybų ir tokiu būdu pažeidė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, net jei Delis ir Islamabadas nėra jos pasirašę.

Neplatinimo sutartimi visos branduolinės valstybės įpareigojamos „sąžiningai siekti derybų dėl efektyvių priemonių, susijusių su branduolinio ginklavimosi varžybų nutraukimu ir branduoliniu nusiginklavimu“.

„Salos tiesiog išgaravo“

Kovą vykusiame bylos nagrinėjime Madžūro teisininkai vaizdingai papasakojo apie šiurpius vaizdus, atsivėrusius po 67 branduolinių bandymų Bikinio ir Enivetoko atoluose.

„Mano šalyje išgarinta keletas salų, o kitos, turimais paskaičiavimais, bus negyvenamos dar tūkstančius metų“, – sakė teisme Tony deBrumas (Tonis deBrumas), buvęs Maršalo Salų užsienio reikalų ministras.

Ypač daug žalos padarė sprogdinimai per operaciją „Tvirtovė“ (Operation Castle) 1954 metų kovą ir balandį, kai radioaktyviosios iškritos smarkiai užteršė salas.

„Visas dangus pasidarė kraujo raudonumo“, – pasakojo T. deBrumas, kuris būdamas devynerių metų tapo didžiausios kada nors JAV sukurtos branduolinės bombos „Castle Bravo“ sprogimo liudininku.

Tačiau proceso kritikai tvirtina, kad ši byla TTT nesusijusi su tikrąja salos gyventojų kova prieš Vašingtoną, kuris atliko branduolinius bandymus jų kieme.

Jie sako, kad ši byla neturi nieko bendra su aukų reikalavimais padidinti kompensacijas, užtikrinti geresnę sveikatos apsaugą ir išvalyti salas, kad jose vėl būtų galima gyventi.

Tačiau ekspertų nuomone, Maršalo Salos tikisi, kad trys bylos TTT atkreips dėmesį į derybas dėl branduolinio nusiginklavimo, – jos buvo įstrigusios pastaruosius du dešimtmečius.

Net jeigu tai neturės tiesioginio poveikio, Maršalo Salų gyventojai „galbūt pajus, kad kuo labiau visuomenė yra priversta suvokti branduolinių ginklų problemas, tuo geriau“, sakė Leideno universiteto tarptautinės viešosios teisės profesorius Jensas Iversonas.

„Jie gali tikėtis, kad pasaulis taps saugesne vieta“, – sakė J. Iversonas naujienų agentūrai AFP.

Meluoja jis, o gal ne? Ar įmanoma daugiau nei metus be maisto ir vandens dreifuoti viename didžiausių pasaulio vandenynų ir likti gyvam? Maža to, sukarti tūkstančius kilometrų 7 metrų valtimi?

J.S.Alvarenga trečiadienį ruošėsi greitesnei ir patogesnei kelionei namo po to, kai ilgiau nei metus praleido dreifuodamas mažame žvejybos laive, kol pasiekė Maršalo Salas.

Tuo tarpu šio vyro motina pareiškė, kad jo išgelbėjimą laiko „Dievo stebuklu“.

Maršalo Salų pareigūnai informavo, kad J.S.Alvarenga penktadienį išvyks iš šios mažytės Ramiojo vandenyno salų valstybės į Havajus, o vėliau galės grįžti į Salvadorą arba Meksiką.

„Labiausiai tikėtina, kad jis bus repatrijuotas į Salvadorą, –  sakė užsienio reikalų pareigūnė Anjanette Kattil. – Iš pradžių manėme, kad jis meksikietis – bet net jeigu jis nebūtų (tos šalies pilietis), Maršalo Salos suteiktų pagalbą kiekvienam, pasiekusiam mūsų krantus.“

Daugelis, tiesiog, negali patikėti 37 metų Salvadoro piliečio Jose Salvadoro Alvarengos pasakojimu. Vyras pasakojo, kad 2012 m. gruodį jis išplaukė žvejoti ryklių. Tačiau buvo nuneštas į atvirą vandenyną ir iki šiol dreifavo Ramiajame vandenyne.

Būtų galima patikėti šiuo ispanakalbiu, jei jis būtų dreifavęs bent jau kokioje uždaroje jūroje, o čia pats Ramusis vandenynas, kuriame per audras skęsta net laivai. Kaip pavyko išvengti pavojaus J.S.Alvarengai? O maistas, vanduo?

Pasak J.S.Alvarengos, jis jūroje praleido įspūdingus 13 mėnesių. Maitinosi jis žuvimis, paukščiais ir vėžliais, kol galiausiai pasiekė krantą, esantį už maždaug 8,8 tūkst. km nuo Meksikos pakrantės.

Specialistai dabar svarsto ar įmanoma tokį atstumą per tiek laiko nukeliauti? Medikai stebisi, kad vyras – beveik sveikas, net nesulysęs.  Tiesa, nustatyta, kad jam buvo pažeistos kepenys, jis pats skundėsi, jog skauda sąnarius.

Skeptikus apramino tai, kad Salvadore atsirado J.S.Alvarengos artimieji, kurie teigė žinoję, kad vyras dingo ir visą laiką besimeldę, kad jis atsirastų.

Vyro šeima, įskaitant 14-metę dukrą Fatimą, kuri nepažįsta savo tėvo, išvykusio į Meksiką dar prieš jai gimstant, sakė laukianti, kada jis sugrįš namo.

„Tai dieviškas stebuklas – ženklas, kad Dievas pasigailėjo mano sūnaus gyvybės“, – verkdama iš džiaugsmo sakė J.S.Alvarengos motina Maria Julia savo namuose Ramiojo vandenyno pakrantėje Salvadore.

„Nuolat galvodavau, kad vieną dieną jis sugrįš pas mus; kad Dievas nori jį grąžinti į mūsų namus“, – pridūrė ji.

J.S.Alvarenga antradienio vakarą buvo išrašytas iš ligoninės Maršalo Salų sostinėje Madžūre.

Patikrinus jo būklę paaiškėjo, kad vyras netekęs daug skysčių ir paveiktas ilgo gyvenimo pusbadžiu, tačiau šiaip sveikas.

Nusiskutęs vešlią barzdą, užaugusią per jūroje praleistus mėnesius, jis trečiadienį nesirodė viešumoje ir leido laiką viename vietos viešbutyje. Jo kambarį saugojo du policininkai.

J.S.Alvarenga tapo tikra garsenybe Maršalo Salose, o A.Kattil sakė, kad vietos gyventojai labai juo žavisi.

„Žmonės anonimiškai atvykdavo į ligoninę ir atnešdavo maisto, drabužių, tualeto reikmenų ir antklodžių“, – nurodė pareigūnė.

Stambaus sudėjimo žvejys atrodė neįtikėtinai geros būklės praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo rastas klaidžiojantis ir vilkintis vien sudriskusias apatines kelnes koraliniame atole, prie kurio vandenyno srovės atnešė jo valtį.

Duodamas interviu žiniasklaidai, vyras šiek tiek painiojo datas, tačiau Meksikos pareigūnai patvirtino, kad laivai ir lėktuvai buvo pasiųsti ieškoti J.S.Alvarengos ir berniuko, kurie dingo 2012 m. gruodį.

Meksikos pietinės Čiapaso valstijos žvejai taip pat sakė prisimenantys J.S.Alvarengą, kurį jie pažinojo pravarde „La Chanca“ (Storulis).

„Esame nustebinti, tačiau neabejotina, kad tai jis“, – sakė žvejys Williamas Uscanga, pamatęs atsiradusio vyro nuotrauką.

Nors buvo kilę kai kurių abejonių dėl J.S.Alvarengos pasakojimų, išgyvenimo metodų ekspertai, tarp jų Hilmaras Snorrasonas iš Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios Tarptautinės saugumo ir išgyvenimo mokymų asociacijos, sakė, kad šis neįtikėtinas nuotykis įmanomas – bent jau teoriškai.

„Galiu įsivaizduoti, jog esama daug žmonių, kurie galvoja, jog ši istorija neįtikėtina. (Tačiau) teoriškai ... mano atsakymas būtų: taip, tai įmanoma, – sakė H.Snorrasonas. – Juo derėtų tikėti, nesant kitokių įrodymų.“

Salvadoras nepalaiko diplomatinių santykių su Maršalo Salomis – kitaip negu Meksika, kurios pareigūnas trečiadienio vakarą turėtų atvykti į Madžūrą koordinuoti J.S.Alvarengos repatriacijos.

Antradienį duodamas interviu iš ligoninės J.S.Alvarenga sakė, kad per savo kankynę ne kartą buvo pagalvojęs apie savižudybę, tačiau kabintis į gyvenimą jį skatino svajonės kada nors vėl grįžti į savo šeimą ir valgyti paplotėlius bei vištieną. Jo motina yra pasiruošusi šią svajonę paversti tikrove.

„Pagaminsime jam daug valgio, bet nemaitinsime jo žuvimi – tikriausiai jam jau nusibodę ją valgyti, – sakė ji. – Paruošime jam didelę lėkštę mėsos, pupelių ir sūrio, kad jis greičiau atsigautų.“

Skeptikų abejonės ir specialistų atsakymai

Ar įmanoma per 13 mėnesių nuplaukti nuo Meksikos iki Maršalo salų? Specialistų teigimu, tokia kelionė būtų trukusi 1,5–2 metus, priklausomai nuo vėjų ir srovių. Tiesa, susiklosčius palankioms sąlygoms, įmanoma tokį atstumą įveikti ir per 13 mėnesių. Pasak okeanografų, Ramiojo vandenyno srovės ir palankus vėjas galėjo valtį nuplukdyti iki tos vietos, kurioje rastas J.S.Alvarenga.

Ar lengva pagauti jūros gyvūnus plikomis rankomis? Svarbiausia greita reakcija. Mažos žuvys, kaip pasakojo ir  J.S.Alvarenga, dažnai būna susispietusios aplinkui valtį. Kartu jos traukia vandens paukščius, kuriuos, pasak nelaimėlio iš Salvadoro, jis taip pat gaudė ir valgė. Tiesa, pagauti tiek žuvų, kiek reikėtų išgyvenimui, nėra lengva.

Ar įmanoma po tokios kelionės, kokią nukeliavo J.S.Alvarengai, prarasti atmintį? Daktarai pripažįsta, kad J.S.Alvarenga miglotai pamena įvykius, kurie vyko prieš kelionę. Pasak jų, atminties praradimo laipsnis priklauso nuo žmogaus psichikos tvirtumo.

Ar galima išgyventi geriant savo paties šlapimą? Įmanoma, tačiau trumpą laiką. Jei šlapimas geriamas nuolatos, organizme kaupiasi nuodingos medžiagos. Tai gali sukelti inkstų nepakankamumą.

Ar pasaulio istorijoje būta panašių atvejų? Per vieną panašų incidentą trys meksikiečiai ryklių žvejai 2006 m. pareiškė klajoję jūroje devynis mėnesius, kol buvo išgelbėti netoli Maršalo Salų. 1989 m. keturi vyrai beveik keturis mėnesius išgyveno Ramiajame vandenyne netoli Naujosios Zelandijos, apvirtus jų laivui.

Šia istorija beveik neįmanoma patikėti, tačiau vienas vyras teigia 2012 metų gruodį išplaukęs žvejoti ryklių ir buvo nuneštas į atvirą vandenyną, kur dreifavo 13 mėnesių, maitindamasis žuvimis, paukščiais ir vėžliais, kol galiausiai pasiekė krantą Maršalo Salose, esančiose už 8,8 tūkst. kilometrų.

Vyras, kuris teigia esantis 37 metų Jose Salvadoras Alvarenga (Chosė Salvadoras Alvarenga), tokią istoriją pirmadienį papasakojo JAV ambasadoriui Maršalo Salose ir šalies pareigūnams per pusvalandį trukusį susitikimą, o vėliau buvo nuvežtas į vietos ligoninę atlikti tyrimų.

J.S.Alvarenga praėjusią savaitę buvo bangų išmestas į krantą mažyčiame Ebono atole Ramiajame vandenyne, o pirmadienį atgabentas į sostinę Madžurą.

„Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali išgyventi 13 mėnesių jūroje, – sakė JAV ambasadorius Madžure Tomas Armbrusteris (Tomas Armbrasteris). – Tačiau taip pat sunku įsivaizduoti, kaip kas nors galėtų nei iš šio, nei iš to atsidurti Ebone. Aišku, kad tas vaikinas patyrė sunkių išbandymų ir kurį laiką praleido jūroje.“

Kiti pareigūnai atsargiai vertino šio ispanakalbio vyro pasakojimą, mėgindami surinkti daugiau informacijos. Jeigu jis sako tiesą, J.S.Alvarengos draifas yra vienas ir labiausiai stebinančių išgyvenimo atviroje jūroje atvejų.

Pasak T.Armbrusterio, pirmadienį atvykėlis skundėsi skaudančiais sąnariais ir nusilpusiomis galūnėmis, tačiau jis galėjo vaikščioti. Ambasadorius pridūrė, kad vyrui buvo užaugę ilgi plaukai ir barzda, tačiau jis neatrodė smarkiai išbadėjęs, ir jo sveikatos būklė iš pažiūros buvo gana gera.

T.Armbrusteris, kuris moka ispanų kalbą, atpasakojo atvykėlio pateiktą istoriją.

J.S.Alvarenga sakėsi gimęs Salvadore, tačiau pastaruosius 15 metų gyvenęs Meksikoje ir gaudęs ryklius vienam vyrui, vardu Willie (Vilis), kuris už kilogramą žuvies jam mokėdavo 25 pesus (apie 4,77 lito).

2012 metų gruodžio 21 dieną J.S.Alvarenga išplaukė žvejoti 7 metrų ilgio valtimi kartu su paaugliu, vardu Ezekieliu, kuriam buvo 15–18 metų.

Tačiau užslinkus audrai valtis buvo nublokšta toli nuo kranto – žvejai pasiklydo ir pradėjo dreifuoti.

„Jis pasakojo gaudęs rieškučiomis smulkias žuveles, plaukiodavusias prie valties, ir jas valgydavęs žalias, – nurodė T.Armbrusteris. – Jis taip pat sakė valgęs paukščius ir gėręs paukščių kraują.“

Vyras pareigūnams sakė, kad po mėnesio Ezekielis mirė.

J.S.Alvarenga taip pasakojo, kad jam pavykdavo sugauti vėžlių.

Atsidūręs šalia Ebono, jis plaukte nuplaukė į krantą.

„Iš pradžių jis dėkojo Dievui, kad išgyveno, – sakė ambasadorius. – Jis labai trokšta vėl susisiekti su savo darbdaviu, taip pat su Ezekielio šeima. Šiuo metu jam tai svarbiausia.“

T.Armbrusteris pridūrė, kad tas vyras sakė neturintis artimųjų Meksikoje, tačiau teigė, kad jo trys broliai gyvena Jungtinėse Valstijose – nors kol kas jis negalėjo pasakyti pareigūnams, kaip su jais būtų galima susisiekti.

Maršalo Salų užsienio reikalų sekretoriaus pareigas einantis Gee Bingas (Dži Bingas) sakė skeptiškai vertinantis J.S.Alvarengos istoriją po pirmadienį įvykusio susitikimo.

„Tai išties skamba kaip neįtikėtina istorija, ir nesu linkęs tikėti jo pasakojimu, – aiškino G.Bingas. – Kai jį pamačiau, jis nebuvo labai liesas, lyginant su kitais kada nors išsigelbėjusiais. Man kyla kai kurių abejonių. Kai užmegsime ryšį su vieta, iš kurios jis kilęs, galėsime gauti daugiau informacijos.“

G.Bingas pridūrė, kad vyras neturi jokių dokumentų, o kai kurios jo pasakojimo detalės lieka miglotos, pavyzdžiui, apie Meksikos vietovę, iš kurios jis išplaukė į jūrą.

Pareigūnas nurodė, kad vyro būklė atrodė gana gera, išskyrus kraujospūdį, kuris buvo šiek tiek per žemas. Pareigūnai tikisi, kad gydytojams leidus atvykėlį bus galima repatrijuoti į Meksiką arba bet kurią kitą šalį. G.Bingas sakė, kad į šio įvykio tyrimą taip pat buvo įtrauktas Meksikos ambasadorius Filipinuose Julio Camarena (Chulijus Kamarena).

Sidnėjuje įsikūrusio Naujojo Pietų Velso universiteto okeanografas Erikas van Sebille (Erikas van Sebilė) neatmetė galimybės, kad valtis, išplaukusi iš Meksikos vakarinės pakrantės, galiausiai galėjo būti vandenyno srovių nunešta iki Maršalo Salų. Pasak jo, tokia kelionė galėtų trukti 1,5–2 metus, priklausomai nuo vėjų ir srovių, tačiau tikėtina, kad tą atstumą galima įveikti ir per 13 mėnesių.

„Kalbant apie sroves Ramiajame vandenyne, į šiaurę nuo pusiaujo vakarų kryptimi teka labai stipri srovė. Ji gali nunešti nuo Meksikos iki pat Indonezijos, ir šiame kelyje pataikote tiesiai į Maršalo Salas“, – aiškino ekspertas.

Žinoma ir kitų atvejų, kai žmonės išgyvendavo kelis mėnesius, dreifuodami Ramiajame vandenyne. Per vieną panašų incidentą trys meksikiečiai ryklių žvejai 2006 metais pareiškė klajoję jūroje devynis mėnesius, kol buvo išgelbėti netoli Maršalo Salų. 1989 metais keturi vyrai beveik keturis mėnesius išgyveno Ramiajame vandenyne netoli Naujosios Zelandijos, apvirtus jų laivui.