Pavadinimas aprėpia kelionių, miestų, senamiesčių ir teatralizuoto festivalio tematiką, žmonių santykių problematiką, vyro ir moters gyvenimo temas, tapatumo ir atminties aktualijas. Bienalėje 12 profesionalių fotomenininkų iš Lietuvos eksponuos specifine technika sukurtas fotografijas. Didingose pilies erdvėse bus pristatyta juodai balta ir spalvota fotografija, taip pat fotografijos, sukurtos naudojant cianotipijas (rankomis spaustos fotografijos), žuvies akies metodus, infraraudonųjų spindulių technikas, pasitelkiant medijų meną. Bus pristatoma analoginė, šiuolaikinė ir interaktyvioji fotografija.

Demonstruojant skirtingas fotografijos technologijas siekiama atskleisti fotografijos raidą nuo jos atsiradimo pradžios iki šių laikų. Bienalės lankytojai turės puikią galimybę susipažinti su įvairių kartų Lietuvos fotografų kūryba, šalies fotografijos istorinėmis slinktimis, per fotografijos technikų įvairovę atpažinti individualų fotografinio meno pasakojimą, temą ar žanrą.

Savotiška fotografijos bienalės intriga – skirtingų epochų meno sintezė, šiuolaikiško ir seno dialogas: greta žinomų šiuolaikinių Lietuvos fotografų darbų bus galima gėrėtis ir didinga viduramžių pilies architektūra. Per bienalės atidarymą didelis dėmesys bus skiriamas ir medijų menui. Bus rodomas žinomų fotomenininkų profesoriaus Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės filmas „Degantis žmogus“, taip pat fotografo, medijų meno atstovo doc. dr. Remigijaus Venckaus filmas „Susikertančios linijos. Berlynas“.

Bienalėje dalyvauja fotografai Alis Balbierius, R. Venckus, Romualdas Požerskis, Monika Požerskytė, Rimantas Plungė, Rymantas Penkauskas, Gintaras Jaronis, Vilija Kailiūtė, Robertas Misiukonis, Kristina Valasevičienė, Iridijus Švelnys ir Eglė Ščerbinskaitė.

Menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės ir dailininkės Jūratės Sližytės kuruojama paroda veiks iki rugpjūčio 7 dienos.

Kadaise nuotykių pasakų herojus baronas Miunhauzenas, iki kaklo įkritęs į pusnį ir negalėjęs išsikapanoti ir prisišaukti pagalbos, pats save ištraukė, nusitvėręs už plaukų.

Na, o šiais laikais, kaip galvojate, negi minimalią algą pakėlė Algirdas Butkevičius? Manau, kad ne. Tikrai ne premjeras, ne dabartiniai valdantieji, o mes patys sau.

Pažiūrėkite, kas darosi mūsų gyvenime. Nors ir po truputį, tačiau pastaruoju metu brangsta visos prekės, o ypač – kasdienio vartojimo. Didėja ne tik duonos, bet ir pieno, mėsos gaminių ir kitų produktų kainos. Paslaugų – taip pat.

Neseniai poliklinikoje pasiteiravau, kodėl tyrimai kainuoja daugiau. Pajuokavau, kad tikriausiai brango benzinas.

Man buvo paaiškinta – girdi, buvo pakelta minimali darbuotojų alga.

Panašiai atsakė kirpykloje, siuvykloje, skalbykloje ir daug kur kitur – net įstaigoje, kuri užsiima finansiniu tarpininkavimu.

Jau daugybę kartų didėjo autobusų bilietų kainos. Aiškinama, kad tai vyksta dėl brangstančių degalų. Tačiau benzinas pastaruoju metu nebrango. Bet dabar, manau, yra kitas argumentas – atlyginimų pakėlimas.

Ir taip visur, kur tik nepasisuksi.

Iš tikrųjų mūsų pragyvenimo brangimą, kuriam, kaip matome, daugeliu atvejų įtaką daro minimalios algos padidinimas, dengiame mes patys.

Gerai tiems, kuriems maloningoji valdžia pridėjo prie algos tą varganą trupinėlį. Juo gal ir gali kompensuoti kainų ūgtelėjimą bei kapstytis iš vargo pusnies.

O ką daryti pensininkams, kuriems jau kelintus metus nepadidina išmokų ir neprideda absoliučiai nieko? Kaip gyventi tiems, kurių plaukų beveik neliko, o ir tie patys buvo gerokai apipešioti?

Dar didesnis siaubas apima išgirdus ponios Loretos Graužinienės ketinimus pakelti algą iki 1 509 litų. Nebeliks tada nei miunhauzeniškos vilties išsikapstyti.