Vėlavimų priežastis

Tarptautinės Ukrainos mokyklos atstovai paaiškino, kodėl dalis atlyginimų užvėlavo. Tačiau mokyklos atstovai pažymėjo, jog visos problemos išspręstos ir su visais darbuotojais pilnai atsiskaityta.

„Kadangi vaikučių nuolat daugėja, susiduriame su mokinių registracijos duomenų kaita, naujų skyrių įkūrimo bėdomis: gauname remontuotinas ar ne iki galo sutvarkytas patalpas, kurias turime paruošti taip, kad jos atitiktų ugdymo patalpoms reikiamus higienos normos reikalavimus, taip pat kai kuriomis techninėmis kliūtimis – bei su tuo išplaukiančiomis pasekmėmis, kad siekdami teisingai ir tiksliai pateikti reikiamus dokumentus, atitinkančius Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) reikalavimus, vėluojame.

Taip atsitiko 2022-aisiais, tik įkūrus mokyklą. Tuomet turėjome suremontuoti Vilniaus ir Klaipėdos skyrius iš pagrindų, taip pat ir šiemet, atvėrus duris Kaune ir Šiauliuose. Tuo galima įsitikinti ir viešai internete prieinamoje ataskaitoje, kurioje matosi, kad dėl Mokinio krepšelio vėlavimo atlyginimai buvo išmokėti tik lapkričio, šiemet – gruodžio mėnesį“, – situaciją išaiškino Tarptautinės Ukrainos mokyklos direktorės pavaduotojas Artūras Džiugelis.

Jis pridūrė, kad mokyklos prioritetas buvo, yra ir bus mokinių bei mokytojų gerovė. „Atlyginimai mūsų darbuotojams visuomet išmokami laiku, išskyrus atvejus, kai Mokinio krepšelis vėluoja pasiekti Mokyklos sąskaitą. Šiuo metu su mokytojais yra pilnai atsiskaityta. Esame be galo dėkingi savo mokytojams už jų kantrybę, pasišventimą darbui ir meilę mokiniams, kad, nepaisant nesklandumų, kiekvieną darbo dieną ugdo jaunąją kartą ir dalinasi su jais savo žiniomis“, – kalbėjo Tarptautinės Ukrainos mokyklos atstovas.

Esame be galo dėkingi savo mokytojams už jų kantrybę, pasišventimą darbui ir meilę mokiniams, kad, nepaisant nesklandumų, kiekvieną darbo dieną ugdo jaunąją kartą ir dalinasi su jais savo žiniomis.

Unikali mokykla

Jis pažymėjo, kad Lietuvoje, o gal ir visoje Europoje, nėra karo pabėgėlių vaikams sukurto švietimo precedento, kai gimtąja ukrainiečių kalba jie mokosi visavertėje penkiadienėje mokykloje.

„VŠĮ Tarptautinė Ukrainos mokykla vaikus ugdo pagal Ukrainos švietimo programą, kurią patvirtino ir suteikė teisę dirbti mūsų šalies ŠMSM. Mokykla vaikams yra nemokama. Mokymo procesas finansuojamas iš Lietuvos respublikos biudžeto, taikant Mokinio krepšelio principą, o Mokyklos išlaikymo kaštus, įskaitant nuomą, komunalinius mokesčius, kitus ūkinius reikalus padeda padengti kartu įkurtas Tarptautinis Ukrainos švietimo paramos ir labdaros Fondas“, – kaip finansuojama ši išskirtinė ukrainiečių mokykla, komentavo A. Džiugelis.

Visuose keturiuose Tarptautinės Ukrainos mokyklos skyriuose dirba 256 mokytojai. Vilniuje mokosi 900, Klaipėdos skyriuje – 700, Kauno – 550, Šiaulių – 400 mokinių.

„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad egzistavo visos būtinosios nušalinimo nuo darbo sąlygos, paliko galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, kuriais atmesti ieškovių reikalavimai“, – rašoma teismo pranešime.

Civilinėse bylose mokytojos į teismą kreipėsi siekdamos, kad būtų panaikinti darbdavio įsakymai, kuriais jos buvo nušalintos nuo pareigų iki tol, kol pasitikrins, ar neserga koronavirusu. Taip pat darbuotojos prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Skundus pateikusios mokytojos nurodė, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme ir jo nuostatas įgyvendinančiame Vyriausybės nutarime nenustatyta konkreti privalančių pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, tvarka.

„Ieškovių teigimu, įstatymų leidėjui būtent Vyriausybei delegavus pareigą nustatyti šią tvarką, ji tokios pareigos negalėjo perleisti jokiems kitiems subjektams“, – nurodė LAT.

„Ieškovės įrodinėjo, kad joms nekilo pareiga periodiškai tikrintis sveikatą, taip pat kad jos turėjo galimybę savo darbo funkcijas vykdyti nuotoliniu būdu, todėl negalėjo būti nušalintos nuo darbo“, – rašė LAT.

Darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems darbuotojams, sąrašo darbovietėje nebuvimas, darbuotojui esant supažindintam su jam taikomu reikalavimu, negali panaikinti darbuotojo pareigos tikrintis sveikatą.

Tačiau teismas pripažino, kad dėl mokytojų darbo specifikos ir pobūdžio, jo atlikimas nuotoliniu būdu nebuvo įmanomas nesustabdžius ugdymo proceso mokykloje. Be to, pasak LAT, ikimokykliniame ugdyme prioritetas teikiamas vaikų tiesioginiam, o ne nuotoliniam mokymui.

Bylą išnagrinėjęs teismas taip pat atmetė darbuotojų argumentus, kad išimtinai tik Vyriausybė turėjo teisę nustatyti darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarką.

Anot teismo, darbuotojo pareigos periodiškai tikrintis sveikatą atsiradimui pakanka, kad jo atliekamas darbas būtų įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems, sąrašą.

„Darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems darbuotojams, sąrašo darbovietėje nebuvimas, darbuotojui esant supažindintam su jam taikomu reikalavimu, negali panaikinti darbuotojo pareigos tikrintis sveikatą“, – nustatė LAT.

Šios LAT nutartys yra galutinės ir neskundžiamos.

– Ar yra mokytojų, kurie jums paliko neišdildomą įspūdį?

D.P.: Mokykloje man patiko istorijos pamokos. Bet labiau už patį dalyką patiko mokytoja, kuri mums skirdavo savo laiko po pamokų. Kartu su ja žiūrėdavome krepšinio rungtynes. Ji mums aiškino apie tuomet nuaidėjusius Rugsėjo 11-osios įvykius. Gerai pamenu savo pradinių klasių mokytoją. Net ir dabar sutinku ją knygų mugėse. Ji man tokia pat graži kaip ir prieš 30 metų.

V.B.: Aš taip pat gerai atsimenu savo pradinių klasių mokytoją, turbūt dėl to, kad globojo kaip mama, suteikė saugumo. Iš vyresnių klasių atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri nuostabiai pasitikėjo savimi. Žiūrėdama į ją galvodavau, kad užaugusi norėčiau būti tokia kaip ji – taip kalbėti, taip laisvai jaustis prieš mokinius. Ji gebėjo mus „sudėti į dėžutę“, kai nelabai ir susidėdavome. Ji vienintelė pasiūlė mums susitikti šeštadieniais pasimokyti prieš egzaminus. Dar ji mokėjo iš savęs pasijuokti. Anuomet iš mokytojos išgirsti tokį slengą buvo neįprasta. Jaučiau jai didelę pagarbą. Jos poelgiuose slypėjo žinutė apie tai, kad nereikia bijoti iš savęs pasijuokti, pastatyti save į nepatogią padėtį.

– Kaip būti įdomiu mokytoju?

D.P.: Dabar mokytojas nebėra tik žinių šaltinis. Žinių yra visur, tik reikia, kad jas kažkas perfiltruotų. Mokytojas negali ir neturi žinoti visko. Mokytojas turi gebėti gerai perteikti mokomus dalykus. Todėl labai svarbu, kad jis tikėtų ir gyventų tuo, ką moko. Niekada nepavyks vaikų išmokyti formulių, kurios tau pačiam atrodo neįdomios, kuriomis netiki. Tik tikėdamas tuo, ką daro, mokytojas yra įdomus.

Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

– Viktorija, kadaise pati buvai mokytoja. Tikriausiai jau tada daug dėmesio skyrei savo aprangai?

V.B.: Mokytoja tapau labai jauna. Man buvo vos 23-eji. Įsivaizdavau, kad turiu atrodyti vyresnė ir rimtesnė, nei iš tiesų buvau ar esu. Kaip jaunai pedagogei, man atrodydavo, kad būti panašiai į mokinius nevalia, o taip dažnai nutikdavo: „Suraskime auklėtoją klasės nuotraukoje!“ Šiandien tuo pasidžiaugčiau, tačiau anuomet stengiausi atrodyti vyresnė. Dar jaunystėje pamėgau klasikinį stilių, sumišusį su tam tikru mano braižu. Taigi, išdykusi klasika mane lydėjo visada.

– Ar kiti mokytojai kreipdavo dėmesį į tavo aprangą? Ar buvai mokytoja – nuomonės formuotoja?

V.B.: Nieko gražaus nepasakysiu. Retkarčiais jausdavau kolegių pavydą dėl savo jaunystės ir įdomaus įvaizdžio. Mėgdavau puoštis. Kasdien. Kolegos visada atkreipdavo dėmesį į mano išvaizdą. Tačiau mes, moterys, norime gražiai atrodyti, nesvarbu, ar susitiktume su draugėmis, ar eitume į darbą. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Tam net nereikia daug pastangų. Tik reikia atrasti savo kodus, kurie daro tave gražią. Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis, giliomis iškirptėmis ar aptemptais drabužiais. Štai Dovilė atrodo puikiai su savo per dideliu džemperiu, nes ji savimi pasitiki ir jaučiasi gerai.

– Su kokiomis spalvomis, formomis ir faktūromis tau, Viktorija, asocijuojasi mokykla?

V.B.: Jokių spalvinių derinių negaliu išskirti. Ir pati jų neturėjau. Jei manęs paklaustumėte apie šiandienos mano svajonių mokytoją, aš tikrai rinkčiausi spalvas, nes jos labai pagyvina ir gerai veikia žmones. Geltona spalva man teikia laimę, ypač pas mus, Lietuvoje, kur būna tamsoka ir pilka. Jei prieš vaikų auditoriją atsistosiu vilkėdama geltoną švarką, atrodysiu tikrai pozityviau, nei nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Mūsų apranga kuria nuotaiką, skleidžia žinutę. Visai nesvarbu, ar esi verslo susitikime, pasirašai milijonines sutartis, ar kalbi su mažais žmogeliukais, būsimais rimtais žmonėmis. Spalva yra spalva. Mėgstu juodą spalvą ir savo juodą švarką, tačiau jį renkuosi eilinę dieną. Kai stoju prieš auditoriją, visada pagalvoju, ką ji jaus kalbėdama su manimi. Jei galiu pradžiuginti, visada rinksiuosi džiuginti.

Misija: „Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero“, – dalijasi savo profesine svajone D.Pelegrimė.  M. Žičiaus nuotr.

– Kaip įsivaizduojate kūrybingą mokytoją?

D.P.: Sunku pasakyti, bet aš labai vengiu mokytojų, kuriems terūpi išdėstyti programą. Juk kartais, vos įžengus į klasę, pasidaro aišku, kad šiandien nuotaika joje visai tam netinkama. Man sako, kad aš – spontaniškas žmogus. Galiu iš taškiuko sugalvoti projektą. Kartais viskas vyksta pagal planą, numatytas temas. Bet yra tokių dienų, kai planą tenka spontaniškai sukurti iš naujo, atsižvelgiant į tos dienos mokinių emocijas. Mokytojai, kurie niekada neperžengia nustatytų ribų, – nekūrybingi. Mano vyras Andrius sako, kad mums, mokytojams, reikia mažiau dalykų, kuriais galėtume naudotis. Jų neturėdami, patys sugalvojame, iš kur jų pasiimti. Štai aš šiandien į matematikos pamoką vietoj vadovėlio atsinešiu skiaučių maišą. Iš jų bus galima kurti figūras, jas matuoti. Šį maišą pamačiau prieš sekundę, bet jis puikiai tiks. Kūrybingas mokytojas turi mokėti pasinaudoti savo aplinka.

V.B.: Kūrybingas mokytojas turi pastebėti kūrybingus vaikus ir sudaryti sąlygas jiems atsiskleisti.

D.P.: Kūrybingas mokytojas tik 30 proc. pamokos laiko turi kalbėti pats, kitus 70 proc. reikia atiduoti vaikams. Mokytojas turi būti lankstus. Vaikų kūrybiškumas sustingsta, kai pažeriame jiems per daug idėjų. Galime jiems tik patarti. Kūrybingas mokytojas sukuria formulę kūrybingam vaikui atsiskleisti.

– Kūrybiškumą mes dažnai suvokiame kaip tam tikrą meninį veiksmą. Tačiau kūrybiškumui išreikšti yra daug daugiau priemonių, tiesa?

D.P.: Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

V.B.: Mes kartais neįvertiname vaikų gebėjimo skaityti energines bangas. Reikia tik turėti, ką jiems pasakyti savo elgesiu, išvaizda ar kitais dalykais. Visu tuo galima rodyti pavyzdį.

Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis

– Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija siekia iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižinę, kad jauni profesionalai norėtų tapti mokytojais. Ką apie tai manote? Kaip mokytojai gali tapti nuomonės formuotojais?

D.P.: Sudėtingas klausimas. Valstybinė strategija koncentruojasi į didesnius atlyginimus. Svarbiausia, kad mokytojo profesiją prestižine laikytų jau esami mokytojai. Dažnai girdime, kad mokytojų atlyginimas – mažas, darbas – sunkus. Tai tiesa. Tačiau svarbu, kad atsikėlę ryte mokytojai norėtų eiti į darbą, būti gerais, garbingais, pavyzdį rodančiais mokytojais. Dažnai susimąstau, kad kiekvienas mano žingsnis, žodis ar net aprangos detalė gali turėti įtakos mano mokinių gyvenimui. Man tai svarbu. Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero. Tai didelė galia, kurią mokytojai arba tinkamai išnaudoja, arba ne.

Vaikams įtaką artimoje aplinkoje gali daryti draugai, tėvai ir mokytojai. Su jais vaikai praleidžia daugiausia laiko. Jei pasiseka pasirinkti gerus draugus – šaunu! Šeimos nepasirinksi. Jei dėl kokių nors priežasčių vaikai vieno ar kito neturi, jie pradeda pavyzdžio ieškoti labai toli. Jie mano, kad žymūs nuomonės formuotojai viską pasiekia labai lengvai, yra gražūs ir nuostabūs be pastangų. Kodėl jie turėtų ieškoti pavyzdžio taip toli? Jiems išties įdomu, ką veikia ir kuo domisi jų mokytojai, jei tik šie juos prisileidžia, nuoširdžiai atsako į jų klausimus. Svarbu pavyzdį rodyti savo veiksmais. Niekada negalėčiau prašyti vaikų skaityti knygų ar daryti mankštą, jei pati neskaityčiau ir nesimankštinčiau. Be to, jie stebi, kaip mokytojai bendrauja tarpusavyje, per pertraukas. Tai gali tapti pavyzdžiu. Jei tik mokytojai neužsidarę nepasiekiamame mokytojų kambaryje.

Siekis: „Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais“, – sako V.Bugajenko. Mados dizaino studijos „Zefyras“ nuotr.

– Drauge sukūrėte drabužių rinkinį, skirtą mokytojams. Papasakokite, kaip gimė ši mintis?

V.B.: Su Dovile sukūrėme mokytojų aprangos kapsulę. Tai nedidelis drabužių rinkinys. Kiekvieną rinkinio drabužį galima derinti su bet kuriuo kitu, nes jie sukurti taip, kad derėtų tarpusavyje bet kuriuo atveju. Dovilei kilo mokytojų aprangos kapsulės idėja, nes ji kasdien savo apranga reprezentuoja savo profesiją.

– Dovile, ar turėti kapsulę nuo pat pradžių norėjai sau, ar norėjai tapti pavyzdžiu kitiems mokytojams?

D.P.: Man svarbu dalytis. Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais. Uniforma to nepavadinsi, bet tai tokie aprangos elementai, kuriuos derinant su kitais aprangos akcentais galima išsiskirti iš minios kaip savo profesijos atstovams.

– Kaip drabužis mokytojui gali tapti kūrybiška mokymo priemone?

D.P.: Kiekvienas drabužis turi tam tikrą formą ar spalvą. Drabužiais galima aiškinti pačias įvairiausiais sąvokas, tokias kaip „transformacija“, „simetrija“ ir daugelį kitų. Drabužių kišenėse apskritai verda atskiras gyvenimas.

– Ar turite minčių apie bendrus projektus ateityje? Galbūt mąstote apie aprangos kapsulę moksleiviams?

V.B.: Mąstau, kad dar galėtume sukurti kažką mokytojams. Nekalbu apie kapsulę, užtektų vieno daikto, kurio norėtų kiekvienas mokytojas. Tai galėtų būti kombinezonas ar švarkas, atitinkantis tam tikrą psichologinį mokytojo paveikslą. Jo spalvos ir įvairios detalės galėtų būti pritaikomos skirtingai.

Su prigimtimi nepakovosi

Stiebdamasi tarp būrio jaunesnių klasių moksleivių Elzė Vareikytė nė kiek nepriminė tipiškos mokytojos, kurią dažnas mūsų piešia savo vaizdiniuose, – su klasikiniu kostiumėliu, masyviais akiniais ant nosies galo, kuodeliu pakaušyje ir rūškana veido išraiška.

Vilkijos gimnazijos kiemelyje 26-erių pedagogė, projekto "Renkuosi mokyti" dalyvė mus sveikino dažais ištepliotais skruostais ir tokiais pat pirštais, į šalis išsitaršiusiais šviesiais plaukais ir iš po marškinėlių rankovės lendančia tatuiruote.

"Kol geras oras, galime taisytis lauke", – priešais saulę kojas ant suolelio sunėrė E.Vareikytė. Greitakalbe ėmusi traukti vaikystės prisiminimus, kuriuose pedagogo profesijos nebuvo nei pirmajame, nei antrajame svajonių dešimtuke, jaunoji dailės mokytoja akimirkai buvo priversta sulėtinti tempą – aplink jos kaklą apsivijo mažas akiniuotas berniukas, o po penkių minučių šaukdami "Labas, Elze", dar keli jaunesnių klasių mokiniai.

"Bėkit į mokyklą, – paglosčiusi galvas ir žaismingai grybštelėjusi jauniesiems bičiuliams į šonus, vienoje vietoje sunkiai benusėdinti mergina tęsė nutrauktą pokalbį. – Niekada nenorėjau būti pedagoge. Turbūt todėl, kad mano mama – istorijos mokytoja, o tėtis – Klaipėdos universiteto dėstytojas."

Prieš vėją nepapūsi, o su prigimtimi nepakovosi – tai mergina esą suprato tik dabar, nors ženklų būta kur kas anksčiau. Su šypsena ji prisiminė popietes, kai ant sofos atlošo išrikiuotiems pliušiniams žaislams vesdavo pamokas, ir vokiečių kalbos sąsiuvinius, kuriuose raudonu rašikliu taisydavo savo pačios padarytas klaidas.

Akistata su plakatu

Baigusi vidurinę Elzė įstojo į Vilniaus universitetą, o po ketverių metų atsiėmė meistrystę fotografijoje liudijantį bakalauro laipsnio diplomą. Po studijų – dvylika mėnesių Danijoje, Vokietijoje ir jokių minčių apie mokyklą.

"Kaip joje atsiradau? Praėjus maždaug metams po baigimo, medicinos bendrabutyje ieškojau tualeto, o už akių visai netikėtai užkliuvo plakatas, kuriame ryškiu šriftu buvo parašyta: "Tavęs laukia vaikai." Nusprendžiau užpildyti anketą, juolab kad testai visuomet buvo mano silpnybė", – su kiekvienu įveiktu atrankos etapu augantį azartą prisiminė dailės mokytoja.

Maždaug po dviejų mėnesių, besiruošdama kelionei į Londoną, kitame laido gale Elzė išgirdo koordinatorės patvirtinimą apie jos tinkamumą dalyvauti projekte ir kiek netikėtą pasiūlymą mokytojauti Vilkijoje.

"Paprašiau duoti man pusvalandį pagalvoti. Padėjusi ragelį pasigūglinau, kur ji yra. Pirmas vaizdas, kurį man išmetė internetas, buvo didelis kalnas", – besišypsodama virtualią pažintį su miesteliu Kauno rajone, kurį dabar vadina mažąja Šveicarija, prisiminė klaipėdietė.

Kartais taisyklių pavyksta laikytis, kartais ne. Tai, kas tinka vienai klasei, nebūtinai tiks kitai.

Iki šiol Elzė puikiai pamena pirmąją pamoką su tuomete 8B klase, po kurios ji gręžė iš jaudulio šlapius marškinėlius ir pokalbį su mama, esą per 45 min. jai nepavyko atkreipti mokinių dėmesio net ir užlipus ant kėdės. Tiesa, jau netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis – jaunoji pedagogė pamokas įspraudė į taisykles, taip palengvindama darbą ir sau, ir mokiniams.

"Kartais taisyklių pavyksta laikytis, kartais ne. Tai, kas tinka vienai klasei, nebūtinai tiks kitai. Tarkim, yra mokinių, kurie nemėgsta dirbti su muzika, o yra tokių, kurie ne tik jos klauso, bet dar ir suranda kompromisą – dainas, kurios patinka visiems", – patirtimi dalijosi mokytoja, į menų pasaulį vedanti ir jaunesnių, ir vyresnių klasių moksleivius. – Klystate manydami, kad visi prie manęs limpa kaip bitės prie medaus. Vieniems patinku, kitiems ne. Lengviausiai kalbą randu su penktokais, kurie dar turi daug neišbarstytos meilės mokytojui, ir aštuntokais, kurie labai nori būti suaugę. Nuostabūs prisiminimai ir apie praėjusių metų abiturientus, su kuriais galėjome kalbėti apie menus plačiąja prasme."

Turi nebaigtų darbų

Sutikę dalyvauti programoje "Renkuosi mokyti", jaunieji pedagogai pasirašo dvejų metų sutartį. Elzės terminas eina į pabaigą, tačiau jaunoji maksimalistė vylėsi, kad jai bus leista mokykloje likti dar vienus mokslo metus.

"Turiu nebaigtų darbų, – rimtu veidu atšovė pešnekovė. – Jei tu išeini, o po tavęs kažkas lieka, vadinasi, geras darbas pavyko. Nenorėčiau, kad man išėjus sugriūtų pirmuosius metus skaičiuojanti 5–8 klasių mokinių taryba."

Jaunesnius moksleivius jungianti veikla – tai tik vienas iš daugelio projektų, kuriuos Elzė vadina pavykusiais. Lenkdama pirštus dailės mokytoja prisiminė likusiuosius: daugiau nei 500 "like" socialiniame tinkle "Facebook" sulaukusį filmą apie dvylika gerų darbų gimnazijai, "Didžiojo Getsbio" šokius ir naktį mokykloje, "Talentviziją" ir unikalų, visas klases įtraukusį balsavimą ar pirmą kartą mokykloje organizuotą Helovino šventę.

"Jai intensyviai ruošėmės maždaug dvi savaites. Pakeitėme kabinetų lenteles ant durų. Į pamokas tądien mokinius kvietė klyksmo ir juoko skambučiai, vaikai suoluose sėdėjo persirengę baubukais ir vėlėmis. Po pamokų vyko orientacinės varžybos aplink mokyklą, kuri laikinai virto Černobylio avarijos vieta, – apie renginį, užtraukusį kai kurių pedagogų rūstybę, kalbėjo E.Vareikytė. – Taip, su savo pompastiškomis idėjomis galiu būti dailės mokytoja, tačiau sistemai greičiausiai neįtinku. Turbūt todėl, kad neretai apie kitus mes sprendžiame iš nuogirdų, iš neteisingo pirmo įspūdžio. Turbūt todėl, kad nesusikalba vaikai, tėvai ir mokytojai. Turbūt todėl, kad net kolegos tarpusavyje neranda bendros kalbos."

Prasmingiausias darbas

Nesvarbu, koks bus direktoriaus sprendimas dėl tolesnio likimo mokykloje, Elzė įsitikinusi, kad tai, ką ji dabar daro, – prasmingiausias ir daugiausia malonumo teikiantis, tačiau anaiptol ne lengviausias darbas.

"Sunkus. Visų pirma todėl, kad ateina nauja karta, vaikai individualistai, vienetai. Aš dar priklausiau masei, o jie – nebe. Todėl ruošdamasi pamokai, rezerve visuomet turiu dar kelias atsargines kryptis. Žinoma, dailės pamokoje, kur yra įvairių pagalbinių priemonių, tai lengviau nei matematikoje ar chemijoje, – nepaisant dalyko sudėtingumo, pasak E.Vareikytės, neįmanomų dalykų nėra. – Nėra ir negabių vaikų. Tiesiog reikia mokėti prie kiekvieno jų prieiti. Tikiuosi, man tai pavyko padaryti. Neneigsiu, išgirdus vaiko žodžius "va, dabar aš supratau", vidinis liūtas iš pasitenkinimo ne kartą riaumojo."

Palikusi Vilkiją Elzė žada tęsti magistro studijas. Galbūt toliau keliauti su programa "Renkuosi mokyti". Tiesa, jos planuose – jau ne tik Lietuvos miestai ar rajonai, bet ir užsienio šalys.

"Kas bus su Lietuva? Manau, po kokių penkerių ar dešimties metų, kai išeis vyresnieji mokytojai, įvyks subtilus pasikeitimas. Atsiras daug privačių mokyklų, mažų klasių. Neliks ribų, ir labai viliuosi, kad vaikai žinos vieną Magelaną, o ne du, kaip kad dabar juokaujama: vieną atsimenu iš geografijos pamokos, kitą – iš istorijos", – šviesų ateities mokyklos paveikslą ir jauno mokytojo vietą joje piešė E.Vareikytė.

Kardinalūs pokyčiai

"Tai darbas, kuris trunka 24 valandas per parą ir tikrai nesibaigia sulig skambučiu, skelbiančiu pamokos pabaigą. Greičiau tai misija, o ne darbas", – pirmai pašnekovei antrino kita programos "Renkuosi mokyti" dalyvė, 26-erių Gabrielė Petraitytė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijoje dėstanti prancūzų ir ispanų kalbas. Ji, kaip ir Elzė, ne kartą purtėsi pedagogo specialybės, o artimųjų speičiama į kampą su klausimu "Gal visgi?", atsakydavo garsiu juoku.

"Visuomenė sukūrusi nepatrauklų mokytojo įvaizdį, gal todėl jaunieji specialistai baiminasi peržengti mokyklos slenkstį. Džiaugiuosi, kad mano patirtis po dvejų gimnazijoje praleistų metų visai kitokia, – paskutines dienas iki projekto pabaigos birželį skaičiavo užsienio kalbų mokytoja. – Ką man davė laikas, praleistas mokykloje? Labai daug, ir žodžiais to neapibūdinsi. Žinau viena – jei anksčiau bėgau nuo mokytojo profesijos, dabar į tai žiūriu visai kitaip."

Gabrielė neslėpė, kad, nepaisant didelių, ant jos pečių gulusių krūvių, kurie verčia jaustis pilka pele, visos dienos gimnazijoje buvo kupinos pačių geriausių emocijų, o kiekviena pamoka – tarsi mažas projektas, keliantis tikslus ir mokiniams, ir jai pačiai.

"Prie vienų galiu drąsiai dėti pliuso ženklą. Kitų nespėjau įvykdyti, – bendrus darbus reziumavo rudakė, o paprašyta prisiminti pirmąją savo pamoką šyptelėjo. Ta pačia veido išraiška – aukštyn pakeltais lūpų kampučiais ji dėliojo ir vėliau besiklostančius įvykius.

Reikia brėžti ribas

"Baigusi studijas Vilniaus universitete dvejus metus gyvenau Prancūzijoje. Ten trumpai teko dirbti ispanų kalbos mokytoja. Turėjau šiokios tokios patirties, juolab prisidėjo vasarą projekto kursuose įgytos žinios, todėl į LSMU gimnaziją ėjau kupina įvairių minčių ir idėjų. Galiausiai supratau, kad čia mokykla, ne universitetas", – G.Petraitytės teigimu, ji labai greit perkando, ko išties reikia moksleiviams. – Mes mokėmės, kaip dirbti su technologijomis. Ši karta gimė prie jų – patys puikiai žino visas prieigas ir yra tarsi mažieji specialistai. Jiems reikia šilto ir artimo bendravimo."

Laikas, praleistas gimnazijoje, jai leido suprasti ir tai, kad vaikams reikia taisyklių. Taip esą lengviau dirbti ne tik mokytojui, bet ir patiems moksleiviams, kurie žino, kad, Gabrielei suskaičiavus iki trijų, sulig skaičiumi zéro, klasėje turi įsivyrauti visiška tyla.

"Anksčiau ne kartą girdėjau besiskundžiant mokytojus, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, ši yra labai nepriklausoma ir dirbti su ja sunku. Man atrodo priešingai. Šių dienų moksleiviai – smagūs ir protingi. Svarbiausia apčiuopti jų ritmą ir rasti prieigą. Ne mažiau svarbu nubrėžti ribas. Dabar galvoju, kad su klase, kuriai vedžiau pačią pirmą pamoką, visus metus man sekėsi dirbti sunkiau. Kodėl? Neturėjau patirties ir žinių, kaip reikia bendrauti", – įgytomis pamokomis ateičiai džiaugėsi programos dalyvė.

Anksčiau ne kartą girdėjau besiskundžiant mokytojus, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, ši yra labai nepriklausoma ir dirbti su ja sunku. Man atrodo priešingai.

Projektas "Renkuosi mokyti" – kas tai?

"Renkuosi mokyti" – VšĮ Mokyklų tobulinimo centro (MTC) koordinuojama programa, pritraukianti dirbti jaunuosius savo srities profesionalus. Programa prasidėjo 2007 m. pabaigoje ir yra pasaulinio tinklo, jungiančio panašias programas 35 valstybėse, "Teach For All" narė. Devynerius metus iš eilės kvietusi jaunimą įsilieti į šalies mokyklas, šiemet MTC pradeda naują projektą "Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai". Juo siekiama vadovavimo, ugdymo ir bendravimo pokyčių mokyklų bendruomenėse, įtraukiant ir mokinius, ir mokytojus, ir mokyklų vadovus. Pasak MTC steigėjos Eglės Pranckūnienės, imtis naujojo projekto paskatino įsisenėjusios mokyklų problemos.

"Mokinių pasiekimų tyrimų duomenys rodo, kad penktadalis 15 metų sulaukusių moksleivių neturi bazinio raštingumo. Dėl augančios socialinės ir ekonominės atskirties, taip pat individualizuoto mokymo stokos negerėja mokinių pasiekimų lygis ir  jų pasitenkinimas pačia mokykla. Be to, prognozuojama, kad nuo 2018-ųjų Lietuvoje ims trūkti mokytojų, nes talentingiausi jauni žmonės nenoriai renkasi mokytojo profesiją. Akivaizdu, kad mums reikia programų ir projektų, kurie padėtų mokykloms susidoroti su sudėtingais iššūkiais. To mes ir siekiame", – kalbėjo E.Pranckūnienė. Planuojama, kad projekte "Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai" per dvejus metus iš viso dalyvaus 30 šalies mokyklų. Kiekvienoje iš jų dirbs programos "Renkuosi mokyti" mokytojai, specialūs kvalifikuoti mentoriai.

Likimas sudėliojo taškus

Vaikystėje su kiemo draugėmis žaisdama mokytojas, apie pedagogo darbą Rigonda Skorulskienė nesvajojo. Skaičiuodama valandas, kurias mama praleidžia taisydama biologijos sąsiuvinius, mažoji dievagojosi nelipsianti į tą pačią balą.

"Bemiegės naktys ir darbas, kuris nesibaigia sulig užvertomis mokyklos durimis. Ne, ne, ne", – galvą kaip vaikystėje purtė R.Skorulskienė.

Baigusi vidurinę ji įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultetą. Ruošėsi būti mokslininke. Deja, realybė svajoms pakišo koją – nepriklausomybės atkūrimas, krizė ir asmeninės problemos jauną merginą išvijo į gatvę ieškoti darbo. Tąkart ji prisibeldė į vieną vidurinę mokyklą, kur vyresniųjų klasių moksleiviams ėmė dėstyti fiziką.

"Prisimenu, kaip raminau save: Rigonda, visa tai laikina", – ir nuo tos dienos R.Skorulskienė suskaičiavo dvidešimt trejus metus, kuriuos atidavė mokyklai.

Sutapimas, bet dzūkaitės Loretos Latvienės svajonėse vietos pedagogo profesijai taip pat nebuvo. Mergina save matė su teptuku rankoje ar mokslininko chalatu.

"Dar norėjau būti hidrometeorologe. Tuomet kaip atsidūriau mokykloje? Klasikinė istorija iš vadovėlio – mama per mane įgyvendino savo svajonę. Taip, ji labai norėjo būti pedagoge, tačiau šeima neturėjo galimybių į mokslus leisti visų vaikų, –  Mintimis pašnekovė nusikėlė į dieną, kai, išpildžiusi mamos gyvenimo troškimą, su VPU magistro diplomu rankoje ji atsidūrė prie Kauno švietimo skyriaus durų. – Paklausiau, ar yra laisvų darbo vietų. Sako: taip, kaip tik Šilainių vidurinėje mokykloje reikia geografo. Nuo to prasidėjo mano istorija."

Svarbiausia – pagarba

Pašnekovės neslėpė – pedagogo darbas nėra lengvas, tačiau sunkumai esą neišvengiami bet kuriame darbe. Svarbiausia –  mokėti su jais susidoroti ir nepasiduoti.

"Kaip šauksi, taip ir atsilieps, – trečiąjį Niutono dėsnį, kuriuo dažniausiai pradeda pažintį su septintokais, priminė R.Skorulskienė. – Visuomet pabrėžiu, kad į nesimokymą, neklausymą, ignoravimą ir apgavystes atsakysiu tuo pačiu. Veikia."

Visuomet pabrėžiu, kad į nesimokymą, neklausymą, ignoravimą ir apgavystes atsakysiu tuo pačiu. Veikia.

Pamokų metu kilstelėti balso netenka ir šmaikščiajai geografei, mat ji nuo pat pirmos pamokos sau pažadėjo gerbti kiekvieną mokinį: dvejetukininką ir pirmūną, berniuką ir mergaitę, išmanantį tiksliuosius ir humanitarinius mokslus.

"Viskas grįžta atgal bumerangu", – atgalinio ryšio, kuris pasireiškia ne tik ta pačia pagarba, bet ir meile dėstomam dalyku, galia neabejojo L.Latvienė.

Bene didžiausiais savo pasiekimais mokytojos laiko mokinių, kuriems klijuojamos neklaužadų ar prasčiau besimokančiųjų etiketės, virsmą. Tokiais momentais esą suvoki, kad kiekvieną vaiką galima prakalbinti, tereikia rasti tinkamą būdą: parodyti daugiau dėmesio, pagirti už pastangas arba leisti suprasti, kad matematinių formulių neišmanymą kompensuoja jo smalsumas kitoje srityje.

"Prisimenu pirmuosius savo darbo metus ir šeštoką Karolį, kuris liko pataisoms. Baigiantis vasarai, šiaip ne taip ištempėme ketvertui, o rugsėjį pirmas pažymys, kurį jis gavo iš kontrolinio, buvo 10. Antras – ir vėl 10. Galvoju: nusirašinėja. Mano nuostabai, trečiąjį kontrolinį jis rašė nė nekilstelėdamas galvos nuo užduočių lapų. Kai paklausiau, kas jam atsitiko, sulaukiau atsakymo: mokytoja, per vasarą aš pamilau geografiją", – pirmąją asmeninę pergalę prisiminė geografė.

Koja kojon su laiku

Pergalių pedagogių gyvenime būta ir daugiau. Gruodžio viduryje per Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusius inovatyviausių mokytojų apdovanojimus atsiimti diplomų, simbolinių statulėlių, piniginių prizų ir kvietimų į tarptautinę konferenciją lipo ne tik Vilniaus jėzuitų gimnazijos technologijų mokytojas ir matematikas iš Alytaus – dešimt metų Kauno Jėzuitų gimnazijoje dirbanti R.Skorulskienė tapo inovatyviausia fizikos mokytoja, o inovatyviausios socialinių dalykų pedagogės titulas atiteko L.Latvienei.

"Kas yra inovatyvus? Turbūt jums, kaip ir daugumai kitų, pirma mintis, atėjusi į galvą, kad tai mokytojas, kuris naudojasi naujausiomis technologijomis. Dalis tiesos čia yra", – fizikė neslėpė, kad moderniojo pasaulio pokyčių variklis yra jos aistringiausias hobis.

Tiesa, mokymo metodai, kuriais pedagogas geba sudominti mokinius, R.Skorulskienės manymu, yra kur kas didesnis inovatyvaus mokytojo pranašumas nei meistriškumas prie kompiuterio.

"Labai ramu, kai iš 45 min., skirtų pamokai, 40 min. atidirbi pats, o likusias 5 min. – mokiniai. Klausimas: koks bus rezultatas? Pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Visai kas kita, kai sau pirmuoju asmeniu leidi būti 5 min., o likusias atiduodi mokiniams. Būtent tada jie padaro didžiausius asmeninius atradimus", – sėkmingos pamokos formulę ir raktą į moksleivių smalsumą atskleidė R.Skorulskienė.

Mokiniai – mokytojai

Trečiasis inovatyvus mokytojo sąvoką apibrėžiantis, tačiau ne mažiau svarbesnis nei pirmieji du punktai – asmeninis tobulėjimas.

"Kiekvienas normalus, o gal, tiksliau, inovatyvus mokytojas, vieną vasaros mėnesį turi skirti savęs paties ugdymui. Tokia praktika Europoje seniai paplitusi. Tai darau ir aš. Jau kelis metus iš eilės važiuoju į tarptautines stovyklas, kur semiuosi naujų žinių, bendrauju su kitų šalių kolegomis ir naujais mokslo metais į darbą kimbu su naujomis jėgomis", – savo patirties bagažą atvėrė fizikė. Jai antrino ir geografė – inovatyviu besivadinantis pedagogas esą turi eiti koja kojon su laiku ar net išsiveržti puse žingsnio į priekį, antraip liks savo mokiniams už nugarų.

"Nesakau, kad mokytis iš mokinių yra gėda. Atvirkščiai – geras mokytojas privalo mokytis iš jų ir negalvoti, kad dešimtukui moka vienas Dievas, devintukui – jis pats, o mokinys vertas tik aštuoneto. Štai kad ir prieš kelias dienas iš vyresnėlių sužinojau, kad Pietų Korėjoje dėl moterų karjeros yra didelė gimstamumo problema. Aš to nežinojau ir man ne gėda pripažinti", – ranką prie širdies pridėjo geografė.

Nesakau, kad mokytis iš mokinių yra gėda. Atvirkščiai – geras mokytojas privalo mokytis iš jų.

Elektroninė vietoj popierinės

Inovatyvumas darbe jau kurį laiką persikėlė ir į asmeninį mokytojų gyvenimą. Lentynoje šalia storų, plonų, medžiaginiais ir odiniais viršeliais puoštų L.Latvienės knygų įsitaisiusi dar viena – elektroninė. Ji su geografijos virtuoze keliauja ir į visas keliones. Beje, dar visai neseniai skeptiškai žiūrėjusi į socialinius tinklus, dabar pedagogė kone kasdien juose dalijasi įvairiais įrašais ir skaito buvusių ar esamų mokinių žinutes.

"Neseniai gavau laišką iš buvusios gimnazistės, kuri studijuoja orientalistiką, o šiuo metu yra Japonijoje. Dabartiniams moksleiviams ji paliko žinią: aklai nepasikliaukite naujosiomis technologijomis, o žemėlapį laikykite kiekvienas savyje", – rankos pliaukštelėjimu per stalą studentės žodžius tarsi patvirtino geografijos mokytoja.

L.Latvienė atsisakė ir senojo telefono. Jį pakeitė nauju išmaniuoju su kur kas modernesniu fotoaparatu.

"Jei važiuodama pas mamą į kaimą pamatau ką nors naudingo savo pamokoms, vyrui liepiu stabdyti automobilį ir bėgu fotografuoti. Profesinė liga. Ką jau kalbėti apie darbines keliones. Nesvarbu, kaip nuotraukose atrodau aš, svarbiausia, kad jose būtų matyti erozinis skardis, aukštapelkė ar nuošliauža", – koketiškai plaukus krestelėjo pašnekovė.

Atokvėpį randa gamtoje

Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir kitų šiuolaikinio žmogaus pagalbininkų, L.Latvienė stačia galva, tiksliau, plikomis rankomis neria į tai, apie ką pamokų metu kalba kone kasdien.

"Kaime lekiu į daržą ir sukišu rankas į žemę. Tą akimirką jaučiu tikrą palaimą", – iš malonumo moteris užmerkė akis. Dar viena jos silpnybė – saulėtekiai, kuriais dviejų vaikų mama lepinasi atostogų metu. Pabudusi 4 val. ryto, kol visa šeima dar saldžiai miega, ji tekina lekia prie jūros ir be sąžinės priekaištų dėl neparuoštų pusryčių stebi, kaip pirmieji spinduliai nušviečia horizontą.

Norėdama atsikratyti galvą kvaršinančių įvairių fizikos dėsnių ir formulių, G.Skorulskienė ant pečių užsimeta kuprinę ir bent kartą per metus viena keliauja į kalnus. Tiesa, kur kas dažniau į rankas ji ima fotoaparatą ir, skirtingai nei kolegė Loreta, fotografuoja ne klintis, lygumas ar kitus geografinius objektus – objektyvą smalsioji fizikė paprastai nukreipia į vakarėjantį dangų.

"Loreta mėgsta stebėti saulėtekius. Aš tokiu metu geriau mėgstu pamiegoti. O vakarai – mano", – santūriai šyptelėjo fizikė.

Retsykiais vakarus moterys skiria ir kitiems malonumams: geriems filmams ar puodeliui kavos ir moteriškiems pašnekesiams. Tiesa, ne pedagogių rate, antraip nepavyktų išvengti temų, nuo kurių kartais norisi pabėgti.

"Nepamiršiu vieno susitikimo su mokyklą jau baigusiomis mokinėmis, su kuriomis tęsiame draugystę iki šių dienų. Padėjusios meniu į šalį, jos atsisuko į mane ir sako: mokytoja, o gal galite mūsų paklausinėti Europos sostinių?" – smagias akimirkas, kurios, kaip ir darbas mokykloje, – jos gyvenimo variklis, prisiminė L.Latvienė.

Klaipėdoje planuojama nustatyti mažesnį mokytojų skaičių. Dėl įvykusių permainų kai kuriose mokyklose, planuojama, mažės mokytojų, kai kur – valgyklų darbuotojų etatų skaičius. Vis dėlto ne visose švietimo įstaigose dirbančiųjų bus mažiau, keliose mokyklose bus įsteigta mokytojų padėjėjų etatų.

Keis etatų skaičių

Didžiausias leistinas švietimo įstaigų darbuotojų skaičius buvo nustatytas dar 2012 metais, tačiau po neseniai įvykusių permainų Klaipėdos savivaldybės tarybai siūloma šį skaičių keisti.

Sujungus Klaipėdos Naujakiemio ir Salio Šemerio mokyklas ir joms tapus Klaipėdos suaugusiųjų gimnazija planuojama mažinti mokytojų etatų skaičių. Iš buvusių 41,25 etatų planuojama palikti 26.

Vykdant šių mokyklų reorganizaciją, Salio Šemerio gimnazijos patalpos perduotos Vydūno gimnazijai.
Būta ir daugiau pakitimų: Klaipėdos Andriejaus Rubliovo mokyklą prijungus prie „Santarvės“ mokyklos.

Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento Planavimo ir analizės skyriaus vedėja Jolanta Ceplienė pastebėjo, jog darbuotojų skaičių siūloma keisti ne tik dėl sujungtų mokyklų, bet ir dėl to, jog kai kuriose švietimo įstaigose, kur įsteigta naujų grupių ar klasių, pastebėtas poreikis didinti darbuotojų skaičių bei patvirtinti nauji švietimo įstaigų darbuotojų normatyvai.

Etatų bus mažiau

„Švietimo įstaigose padidėjo 57 etatais, o sumažėjo – 91, todėl bendrai skaičiuojant sumažėjo 33,77 etato. Jie kainuoja 606 tūkst. litų“, – paaiškino J.Ceplienė.

Etatų mažėja ne tik sujungtose mokyklose, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose:  lopšeliuose-darželiuose „Eglutė“, „Giliukas“, „Gintarėlis“, „Pušaitė“, „Versmė“.

Iki šiol šios darbo vietos buvo išlaikomos iš mokinio krepšelio, savivaldybės biudžeto, biudžetinių įstaigų lėšų. Planuojama, kad sutaupytus pinigus bus galima panaudoti kitoms švietimo įstaigų reikmėms.

„Etatų neišauginome, o sumažinome“, – pastebėjo skyriaus vedėja.

Švietimo įstaigose mažės ne tik pedagogų, bet ir kitos specializacijos darbuotojų: sanitarų, slaugytojų, gydytojų ar psichologų.

Miestui – trys psichologai

Nors tarp mažėjančių etatų linksniuojami ir psichologai, tačiau jie dirbti pradės Klaipėdos pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Trys psichologai bus atsakingi už visas uostamiesčio švietimo įstaigas.

Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė užtikrino, jog tiek psichologų pakaks.

„Noriu pastebėti, jog Klaipėdos psichologinė pedagoginė tarnyba turi daugiau etatų nei Kaunas ar Vilnius, todėl pajėgų tikrai užteks“, – užtikrino L.Prižgintienė.

Mažiau – ne visur

Liudviko Stulpino progimnazijoje, „Baltijos“ gimnazijoje, „Pajūrio“ pagrindinėje mokykloje  planuojama mažinti valgyklos darbuotojų skaičių beveik 10 etatų.
Toks poreikis atsirado todėl, kad mokyklos sudarė sutartis su privačiais maitinimo operatoriais.

Nors skaičiuojant bendrai etatų ir sumažėjo, tačiau kai kurių įstaigų personalas išsiplėtė. Papildomų etatų planuojama steigti mokykloms, kurių plotas padidėjo gavus naujų patalpų.

Mokytojai dirbantys su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, taip pat sulauks pagalbos, mat steigiami papildomi mokytojų padėjėjų etatai.

Dėl suformuotų naujų priešmokyklinių grupių daugiau darbuotojų atsiras ir uostamiesčio darželiuose.