Pirmiausia – ledinukai

Velykų dieną nevalia ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės. Paisydami prietarų, tautodailininkai savo prekystalius Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejaus miestelyje, skleidė ankstų rytą, o nuo 10 val. įsigyti medinių šaukštų, molinių puodynių, veltinių gėlių ir cukruotų meduolių kvietė lankytojus.

Pastarieji po pirmosios sočios Velykų dienos į skanėstus žvalgėsi vangiau, užtai aktyviai dalyvavo edukacijose, žaidimuose ir varžytuvėse. Muziejaus svečiai gamino velykinius atvirukus, pjaustė žilvičio šakeles, gamino aitvarus, žaidė velykinį krepšinį, galvas suko viktorinoje „Muziejus velykiniuose atvirukuose, varžėsi, kieno margutis gražesnis, kietesnis ir taiklesnis. Pramogos įtraukė skirtingo amžiaus lankytojus. Veiklos čia rado ir mažiausieji, ir suaugę.

„Į Kaziuko mugę prieš savaitę ėjau riestainių ir latviškų kraujinių vėdarų, o čia važiavau linksmybių. Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime“, – pamatęs savo mažuosius kompanionus seilę varvinančius prie cukrinių gaidelių, kaunietis Pranas ėmė žvanginti eurus kišenėje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dažymas rūdimis

Po kelių akimirkų senelis su anūkais ir jų delnuose tirpstančiais saldainiais ant pagaliukų pasuko link Tabariškių namo, kur visus norinčius vaško marginimo meno mokė Vita Tomkute-Taujanskiene.

Ant stalo paskleidusi kiaušinius ir marginimui skirtas priemones, edukatorė dalijosi senovinio amato, kuris daugelyje šeimų perduodamas iš kartos į kartą, subtilybėmis. Apspista smalsuolių, V. Tomkutė-Taujanskienė pasakojo, kokius kiaušinius rinktis ir kaip juos ruošti, kad vaškas geriau prikibtų. Supažindino su tradiciniais raštais ir jų reikšmėmis.

„Kai ornamentas ant kiaušinio lukšto komponuojamas horizontaliai, tai raštas nuo simetrijos ašies gali būti išplėtojamas link galų arba plotas apie simetrijos ašį paliekamas tuščias, o raštas komponuojamas kiaušinio galuose. Toks rašto išdėliojimas sudaro ornamentuotus plotus margučio galuose“, – į rankas paėmusi jau baigtus margučius, vieną jų edukatorė įmerkė į stiklainį su svogūnu lukštais, kitą – į indą su juodalksnio žieve.

Dažant su ja, su ąžuolo ar alksnio žievėmis, labai svarbu nepamiršti dviejų komponentų – rūdžių ir rūgšties. Tinka raugintų burokėlių ar kopūstų rūgštymas ir jo turi būti daugiau – ne šaukštas ar du. Antraip neįvyks reakcija, kuri graužia metalą.

„Koks metalas tinka? Vinys, vielos, skardos, svarbiausia, kad visi jie būtų surūdiję“, – apie marginimo procesą ir dažų paruošimą pasakojo edukatorė. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nykstantis amatas

Tie, kam nepakluso įrankis marginimui vašku, prie Klebonijos svirno galėjo išbandyti margučių tapybą teptuku, o nepabūgę peiliukų ašmenų kartu su Angele Rauktiene kietą kiaušinio lukštą galėjo išskutinėti įvairiausiais raštais.

Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime.

„Pati aš skutinėju nuo penkerių. Viskas prasidėjo nuo tėvų, kurie gyveno kaime. Mama buvo siuvėja, tačiau atėjus pavasariui, visus darbus atidėdavo į šalį, paimdavo į rankas peiliuką ir skutinėdavo margučius. Tradiciškai po keletą margučių padovanodavo kaimynams, krikšto vaikams, draugėms. O man tie prisiminimai labai gražūs. Sėdėdavau, žiūrėdavau, kaip jos rankos raito įvairius raštus ant kiaušinukų ir atrodydavo, kad ji viską galėjo nupiešti“, – A. Rauktienė pastebėjo, kad šiais laikais į šį amatą žiūrima ne kaip į tradiciją, o kaip į žaidimą, todėl senieji marginimo būdai ir raštai Lietuvoje po truputį nyksta. Žmonės, anot jos, skuba, todėl ieško greitų marginimo būdų. Tuo metu margučių skutinėjimas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.

„Šios tradicijos jau dabar po truputį nyksta. Žinoma, neišnyks labai greitai, tačiau manau, kad po kokių šimto metų žmonės Velykas švęs kitaip, o tradicinis marginimas bus puoselėjamas retose šeimose. Užtai labai džiaugiuosi, kad šiandien sulaukiau tiek daug vaikų, kurie noriai skutinėjo margučius, – Priėjus dar vienam, kokių septynerių berniukui, A. Rauktienės akys nušvito. – Nagi, parodyk man savo margutį! Nori, ant jo tavo vardą išskutinėsiu. Galėsi namo parsinešti ir į lentyną pasidėti.“

Vaikai į marginimo technikas žiūrėjo kaip į pramogą, suaugusieji  kaip į rimtą pamoką. Vieni sužinojo kažką naujo, kiti prisiminė tai, ką buvo užmiršę.

„Šiemet jau vėlu, bet kitąmet būtinai margučius skutinėsiu. Jei atvirai, buvau pamiršusi šią techniką. Kažkaip dėl laiko stokos viską darau kuo greičiau ir paprasčiau. Tai vyne išverdu kiaušinius, tai servetėlėm klijuoju“, – po pamokos su A. Rauktiene, kaunietė Aristėja pažadėjo sau nepamiršti to, ką išmoko.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Išskirtinės vaišės

Lietuvos etnografinio muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su tradicinėmis verbomis, sūpuoklinėmis folkloro ansamblių atliekamomis dainomis, Velykų stalų paroda ir tradicinėmis šios šventės vaišėmis. 

„Velykos – šeimos šventė, pagal tradiciją jaukiai bendrystei į būrį sukviečianti artimuosius. Todėl šiai šventei skirtas stalas būdavo nekasdieniškas, ypatingas ir puošnus“, – dažniausiai, anot Plungės name įsikūrusios muziejininkės Rasos Žumbakienės, jis buvo puošiamas bruknėmis, namų šilumoje išsprogusiomis beržų šakelėmis, želmenimis.   

Būdingiausias tradicinis patiekalas – dažyti kiaušiniai. Tiesa, jie marginti ne visur, kai kur žemaičiuose ir kitur buvo valgomi tik balti, nedažyti kiaušiniai. Be margučių, tradicinis Velykų maistas būdavo įvairūs kiaulienos patiekalai: kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Kai kur virdavo riebią kopūstų sriubą. Desertui šeimininkės kepdavo Velykų pyragus-Velykų bobas, bandeles. Tiesa, patiekalų tradicijos skyrėsi atskiruose regionuose, taip pat priklausė nuo šeimininkių išmonės. Svarbiausia, kad kiekviena jų stengėsi paruošti kuo daugiau ir sotesnių, ir ypatingesnių patiekalų, nes Velykos ateidavo po ilgo pasninko laikotarpio.

Ant vaišių stalo, prie kurio varvindamas seilę stojo ne vienas Plungės namo svečias, dėmesio sulaukė ne tik burokėliais dažyti krienai, bet ir sviestinis avinėlis. Žmonės stebėjosi protėvių išmone ir abejojo ar jiems patiems pavyktų sukurti tokį valgomą šedevrą. Muziejininkių teigimu, tai labai paprasta. Iš poros gabaliukų sviesto suklijavus avinėlio formą, likusį, kiek minkštesnį sviestą reikia sudėti į maišiuką-tūtelę ir spaudžiant ją formuoti formuoti avinėlio garbanas.

„Vietoje akių įstatykite karčiuosius pipirus. Atrodys labai tikroviškai“, – šypsojosi muziejininkė.

Gegužinių pamaldų altorėliai

Šaltuoju metų laiku lankytas tik kaip parkas, šeštadienį muziejus atvėrė vidaus ekspozicijas. Prieš vidudienį į muziejų buvo užsukusi vos viena kita šeima. Jos iš lėto, tarsi nedrąsiai ėjo nuo regiono prie regiono sodybų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos.

"Esame pasiilgę žmonių", – prisipažino muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Elena Braziulienė, lankytojų laukusi Žemaitijos regione, pasiturinčio ūkininko sodyboje.

"Tai gegužinių pamaldų altorėlis, prie jo žmonės melsdavosi namuose. Čia, Darbėnuose, matome žemaitišką altorėlį, Suvalkijos sektoriuje jis kitoks", – pasakojo muziejaus darbuotoja, vedžiodama lankytojus po 1865 m. statytą gyvenamąjį namą, į Rumšiškes atkeliavusį iš Kretingos rajono. Gyvenamąjį namą buvus prabangų liudija ir tapetuotos sienos. Tiesa, muziejininkų teigimu, tapetais gyvenamieji kambariai greičiausiai pagražinti ne iškart po statybos, o šiek tiek vėliau.

Visas muziejaus vidaus ekspozicijas bus galima aplankyti nuo gegužės vidurio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Šiame kambaryje valgydavo šeimininkai, o čia, virtuvėje, – samdiniai. Šiame trobos gale – šeimininkų kambariai. Čia, galima sakyti, buvo ir šeimininko miegamasis, ir darbo kambarys", – rodydama kambarį su puošnia medine lova ir rašomuoju stalu pasakojo E.Braziulienė.

Prieš grojant – dezinfekcija

Į vieną Žemaitijos sektoriaus sodybų užsukti kvietė ir plačiai sklindantys liaudies instrumentų garsai.

Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą.

"Čia ožragis – tai ožio ragas. Jį naudodavo kerdžius – vyriausias piemuo. Pūsdamas šį ragą, jis sukviesdavo visus piemenis į ganymą ir iš ganymo. Čia – birbynė, gal ji ir puikiai nedera, bet pagaminta liaudies meistro, liaudiška, ne klasikinė – kaip matyti, trumpesnė, paprastesnė, skobta iš medžio. Ja grodavo kaimo kapelose. Birbynė yra klarneto promočiutė. Čia – ožio arba karvės oda aptraukti būgnai, prašom, kas nori, galite pabandyti juos mušti, tik prieš tai prašau dezinfekuoti rankas", – kviesdamas pagroti liaudies instrumentais, karantino reikalavimų nepamiršo muziejaus darbuotojas Augantas Braziulis.

Būgnų lazdeles perėmus vaikams, keletą smalsuolių jis toliau pažindino su liaudies instrumentais: "Čia – kitas pučiamasis instrumentas švilpa. Toliau – skudučiai, naudojami dažniausiai sutartinėms groti. Kad galėtume jais pagroti, reikėtų didesnės kompanijos. Čia – sakralusis lietuvių liaudies instrumentas kanklės, o čia – ragai. Tošimi jie apvynioti ne tik todėl, kad gražiau atrodytų, bet ir kad orą mažiau praleistų. Gaminant ragus, medį skeldavo pusiau, vidų išskaptuodavo, sutepdavo derva ir apvyniodavo tošimi. O prieš grojant dar ir į kūdrą pamerkdavo. Ar žinote, kodėl? Kad išbrinkus medžiui nebeliktų tarpų, kurių kartais atsirasdavo įskilus medžiui ir gadindavo skambesį."

Užsiėmė vyrišku darbu

Muziejaus miestelyje Tabariškių name buvo galima pasigaminti žvakę senoviniu būdu – ant knato liejant karštą vašką.

"Žvakes senovėje liedavo vyrai. Moterys visus metus turėjo daug buities darbų, todėl šaltuoju metų laiku, kai atsilaisvindavo nuo žemės ūkio darbų, žvakes liedavo vyrai. Taigi, pinti pančius ir lieti žvakes buvo vyriškas užsiėmimas. Tačiau vaško žvakių namuose nedegdavo – namie pasišviesdavo balanomis, vėliau – žibalinėmis lempomis. Nusiliedintas vaškines žvakes naudodavo grabnyčioms – jas degdavo prie mirštančiojo ar mirusiojo, ant kapų ir bažnyčioje", – liedamas žvakes pasakojo vyresnysis muziejininkas Paulius Stanišauskas.

Pririšę knatą prie medinio rato, ant jo karštą vašką mielai pylė ir ratą suko vaikai. Tuo metu muziejininkas pasakojo apie balanos gadynę. "O kas žinote, koks čia prietaisas? Tai žibinčius, į jį buvo įstatoma balana, dažniausiai – pušinė. Žibinčių prižiūrėdavo seniausias namų gyventojas. Kaip matote, šviesos nuo balanos būdavo nedaug", – uždegęs balaną, pademonstravo P.Stanišauskas.

Nosį kuteno vaško kvapas. "Ar jaučiate, kaip kvepia tikras vaškas? Tai tikra aromaterapija plaučiams", – užsiminė muziejininkas.

Iniciatyvos dalyviai tikino stiprų vaško kvapą jaučiantys ir per kaukes. "Žiūrėkit, ir bitė atskrido", – pastebėjo jauniausia edukacijos dalyvė.

"Muziejus turi apie 100 avilių bičių. Kaip ir šis jų pagamintas vaškas, taip ir jų suneštas medus, galima sakyti, yra ekologiški – juk medų jos neša iš netręšiamų muziejaus pievų", – paaiškino P.Stanišauskas.

Traukia vestuvių vieta

"Nemaniau, kad žvakių liejyba toks ilgas darbas. Kai gauni žvakę, nepamanytum, kad kažkada tiek daug darbo reikėjo įdėti, kol ji būdavo pagaminta", – įspūdžiais dalijosi žvakes liejusi Raminta. Mergina į Rumšiškes iš Vilniaus atvažiavo su tėvais ir jaunesniąja sese.

"Mes čia ne pirmą kartą, naudojamės proga, kad tai yra gera vieta pasivaikščioti. Galima sakyti, mes čia etatiniai lankytojai – pasivaikščioti buvome užsukę ir žiemą. Gaila, kad muziejaus mokykla uždaryta – vaikai į ją norėjo. Teks kitą kartą atvažiuoti, kai mokyklas po karantino atidarys. Dabar ir čia tikriausiai nuotolinis mokymas", – juokavo Ramintos mama Inga.

"Gražus oras, nusprendėme atvažiuoti pasivaikščioti su šeima. Labai gražu, tikrai buvo verta važiuoti. Ir vaikai sako, kad jiems čia įdomu, daug senovinių nematytų dalykų", – pasakojo su žmona ir trimis mokyklinio amžiaus vaikais į Rumšiškes atvykęs vilnietis Aleksandras.

Kauniečiai Aistė ir Andrius prisipažino į Rumšiškes užsukantys dažnai. "Mus su šia vieta sieja labai mieli asmeniški prisiminimai – prieš devynerius metus mes čia atšventėme savo vestuves. Mus ne tik muziejaus ekspozicija domina – vaikams ir skruzdėlės, ir pienės įdomu", – pasakojo pora, muziejuje lankiusis su darželinukais vaikais Herkumi ir Ieva. Šeima sutartinai tvirtino: "Smagu, kai per vieną dieną visą Lietuvą gali apeiti."

Kauniečiai į Rumšiškes šįkart atvažiavo automobiliu, tačiau sakė laukiantys to laiko, kai į čia bus galima atplaukti laivu.

Galimybė pasigaminti savo žvakę ant knato liejant karštą vašką viliojo ir didelius, ir mažus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kaukės visus metus

Šeštadienį muziejuje atidarytos ir dvi parodos. Miestelyje veikia Rymanto Penkausko fotografijų paroda "Šventųjų gyvenimas". Nespalvotose fotografijose autorius įamžino medinius šventuosius, tylų gyvenimą gyvenančius Žemaitijos bažnyčių palėpėse, varpinėse, senkapiuose.

Į Žemaitijos sektoriuje esančią Gintališkės sodybą kviečia tautodailininko iš Šiaulių Sauliaus Tamulio Užgavėnių kaukių paroda. Muziejininkai įsitikinę, kad ši tematika Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui tinka kiaurus metus. Ši ekspozicija taps nuolatinė: tautodailininkas muziejui padovanojo beveik 200 savo kūrybos kaukių. Raganos, velniai, lašininiai, kanapiniai, žydai, ožiai, meškos ir kiti personažai iš medžio, audinio, kailio, odos, pakulų ir kitų natūralių medžiagų žvelgia iš žemaitiško svirno. Nemažai jų yra atlikusios svarbiausią savo funkciją – padėjusios varyti žiemą Užgavėnių šventėse.

"S.Tamulis kaukes daugiausia kuria iš liepos medžio, nes liepa lengviausiai apdirbama. Tu pamėgink iš ąžuolo išdrožti – vienas dalykas, ilgai dirbsi, kitas – suskils. O A.Tamulio kaukių, galima sakyti, suskilusių nėra. Šis tautodailininkas net palmės pluoštą kurdamas kaukes panaudoja, ir virvę, ir lino pluoštą, o vietoj velnio auskaro – žiūrėkit, tikras kaulas kabo", – pasakojo vyresnysis muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui ši tematika tinka kiaurus metus, – įsitikinę muziejininkai, atidarę tautodailininko S.Tamulio Užgavėnių kaukių parodą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pabėgimo kambarys lauke

Muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė pripažino: kai kurių muziejaus vidaus ekspozicijų nebuvo galima aplankyti dėl to, kad buvo sunku rasti šventinį savaitgalį norinčių dirbti darbuotojų. Pasak jos, šią savaitę daugelis vidaus ekspozicijų jau dirbs. Visos jos duris turėtų atverti gegužės 10–15 d.

Gita Šapranauskaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Greitai muziejus pristatys ir audiogidą. "Programėlė sukurta, ji jau veikia, turime tik apmokyti savo darbuotojus, kaip ja naudotis. Galbūt po savaitės jau galėsime pasiūlyti šią programėlę lankytojams. Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą", – žadėjo pašnekovė.

Muziejuje galima lankytis ne didesnėmis nei penkių asmenų grupėmis, išskyrus dviejų šeimų ar namų ūkių narius. Vidaus ekspozicijose vienu metu lankytis galima tik vienai šeimai ar namų ūkiui.

Į Žemaitijos Darbėnų sodybą kvietė rago garsai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Dirbti karantino sąlygomis mums ne naujiena, mes taip jau dirbome ankstesnį sezoną. Tik tiek, kad pernai tokiu metu susirgimų COVID-19 skaičiai buvo gerokai mažesni. O pranašumas šiemet toks, kad dabar ir persirgusių, ir pasiskiepijusių žmonių nemažai", – pastebėjo G.Šapranauskaitė.

Vasaros sezonas Lietuvos liaudies buities muziejuje tęsis iki spalio. Jo metu muziejus dirba kasdien 10–18 val., kaip parkas lankomas 18–20 val.