Sena pažintis

Paskutinį kartą su Laura matėmės 2019-aisiais, kai nė neįtarėme apie artėjančių metų pokyčius. Aleksoto link tąkart judėjome ne vieni – kelią mums rodė fotomenininkas Romualdas Požerskis, iki tol ne kartą lankęs jauną moterį. Balkone nutildžiusi ne itin svetingai nusiteikusį šunelį Gučį, namų šeimininkė mus pasitiko jaukiame kieme, o tada pakvietė namo vidun. Lipdama laiptais dar spėjo pajuokauti ir prisiminti vaikystę, kai iš antrojo aukšto žemyn leisdavosi turėklais.

"Neduok Dieve, Liepa pamatytų. Tikrai sugalvotų tą patį", – L.Stadalnikaitė džiaugėsi, kad jos žodžių negirdi dukra, nes ir pati išbandytų tokį nesaugų nusileidimo būdą. Juolab kad mažoji labai panaši į ją vaikystėje – smalsi ir judri, sunkiai tramdoma net varteliais antrame aukšte.

Tą spalį kalbėjome ne apie Lauros buitį, o apie jos bičiulystę su R.Požeskiu ir kūrėjo nuotraukas, pasakojančias neregės istoriją. Pradžioje, sukritę ant sofos tarp pliušinių žaislų, kalbėjome Liepos kambaryje, kiek vėliau – nedidelėje virtuvėje. Joje kvepėjo neseniai iškeptais kotletais, bulvėmis ir Lauros ruošta kava. Atidžiai stebėjau, kaip pravėrusi dureles neregė iš lentynos ima puodelį, beria du šaukštelius maltų pupelių, šiek tiek cukraus ir galiausiai visa tai užpila verdančiu vandeniu iš arbatinuko. Pirštu prilietusi balto porcelianinio puodelio briauną, pajutusi besiartinantį karštį Laura sustojo, o aš nustebau, kad tiksliau vandens nebūtų įpylęs net ir gerai matantis žmogus.

R.Požerskis yra sukūręs seriją nuotraukų, pasakojančių neregės istoriją. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Buitis – ne iššūkis

Būtent tada supratau, kad Laura – neeilinė. Ne tik savo kasdieniais, žemiškais gebėjimais neprisvilinus iškepti mėsos kepsnį ar paruošti puodelį arbatos, kad maišant šaukšteliu vanduo nebėgtų per viršų, bet ir savo nepasotinamumu gyventi, imlumu naujovėms. Tarkim, paėmusi išmanųjį telefoną moteris demonstravo, kaip naudojantis juo aptikti priešais stovintį žmogų ar, padarius kelis aplinkos kadrus, identifikuoti vietą, kurioje esi.

"Dabar yra daug priemonių, lengvinančių neįgaliųjų kasdienybę. Tarkim, klausos negalią turintys žmonės gali nustatyti telefoną taip, kad garsas iš ausinių eitų tik į vieną, geriau girdinčią ausį. Tie, kurie sunkiai juda, gali naudotis specialiai jiems pritaikyta klaviatūra, kuriai valdyti reikia mažiau pirštų judesių", – turintieji regėjimo negalią, pašnekovės teigimu, išmaniaisiais įrenginiais taip pat gali pasilengvinti kasdienybę.

Tarkim, be kitų žmonių pagalbos perskaityti oficialius dokumentus ar paprasčiausias etiketes ant produktų pakuočių.

"Perku nemažai šaldytų produktų ir mėsos, o tada viską dedu į šaldymo kamerą. Ištraukus apšalusią pakuotę sunku suprasti, kas joje yra. Tokiu atveju labai padeda telefonas, nes juo galiu nuskaityti etiketę. Tas pats ir kalbant apie įvairius dokumentus. Anksčiau tekdavo prašyti kitų pagalbos, o dabar galiu pati perskaityti. Aišku, tai dar nėra tobulai išvystyta, bet jau turime galimybę skaityti ir suprasti", – pasakojo moteris.

Prekes perka internetu

Pastaruosius metus Lauros kasdienybėje, kaip ir daugumos mūsų, įsisuko ne itin maloni karantininė rutina. Tik virkavimų iš moters lūpų neišgirdau.

"Nesu iš tų, kuri nuolat sėdi namuose. Mėgdavau su dukra išeiti į kavinę, kiną. Dabar to daryti nėra galimybių", – moteris pasakojo, kad dėl karantino teko apriboti ir kitas malonias veiklas.

Antai, anksčiau ji labai mėgo gaminti, o gautu rezultatu dalytis su kitais regėjimo negalią turinčiais žmonėms. Specialia programėle nufotografavusi patiekalus, nuotraukas Laura keldavo į savo pačios sukurtą grupę virtualiojoje erdvėje. Tiesa, pastaruoju metu moteris šią veiklą apleido. Kad ir kaip mėgtų eksperimentuoti virtuvėje, šiuo metu tam nėra laiko.

"Kai dukros mokykla persikėlė į namus, padedu jai. Liepa dabar antrokė", – priešingai nei dalis tėvų, besipiktinančių nuotolinio mokymo trūkumais, Laura šiame procese bandė įžvelgti kuo daugiau pranašumų. Kaip ir kituose kasdieniuose veiksmuose, kuriuos suvaržė pandemija.

"Visada gali surasti begalę priežasčių, kodėl viena ar kita situacija yra bloga, bet tada pakanka pagalvoti apie žmones, kuriems karantinas tęsiasi ištisus metus. Kalbu apie tuos, kurie niekada negali išeiti iš namų, yra prikaustyti prie lovų. Dažniausiai tokie žmonės nesiskundžia, – moteris džiaugėsi, kad nors ir negali matyti pasaulio, pažinti jį gali sveikomis rankomis ir kojomis. – Žinoma, dabar į lauką einu rečiau, nes kai pripustė tiek sniego, sunku atpažinti kelio dangą. Tai gal ir gerai, kad karantinas būtent tokiu metu."

Savotiški patogumai

Tuo metu, kai nemaža dalis žmonių plūdo į prekybos centrus ir tebeveikiančias parduotuves Kalėdų dovanų draugams ir artimiesiems, moteris mielų smulkmenų įsigijo internetinėse parduotuvėse. Pastarosiose ji esą apsiperka jau nemažai metų. Dabar tokiu pat būdu užsisako ir maisto produktų. Belieka juos pasiimti iš kurjerio.

"Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau", – ne sykį bendravusi su kitokių negalių turinčiais žmonėmis, L.Stadalnikaitė dalijosi jų įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi ne tik internetinėmis parduotuvėmis ar paslaugomis, persikėlusiomis į virtualiąją erdvę, bet ir tokiais pat kanalais į jų namus tekančia kultūra – spektakliais, filmais, ekskursijomis po muziejus.

"Žinau žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nė karto nenuėjo į teatrą, o štai dabar gali įsigyti bilietą ir džiaugtis teatro spektakliu, stebėdami jį savo namuose", – moteris vylėsi, kad, net ir pasibaigus karantino suvaržymams, tokie dalykai liks.

Neregė nekantriai laukia, kad šokių pamokos iš virtualiosios erdvės persikels į salę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mokosi šokti

Kad ir kaip stengtųsi optimistiškai žiūrėti į nūdieną, yra dalykų, kurių Laura labai pasiilgo. Kaip ir mažajai Liepai, moteriai trūksta judviejų pasibuvimo lauke, bendravimo su žmonėmis. Rudenį susirgusi koronavirusu, moteris ilgą laiką su niekuo nebendravo. Reikalavimų nekontaktuoti su kitais namų ūkiais, nepaisant įgyto imuniteto, ji laikosi iki šiol.

Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau.

"Labai laukiu, kada vyks ne virtualiosios, o kontaktinės choreografijos pamokos. Tikiuosi, pavasarį ar bent artėjant vasarai tai įvyks, nes, kad ir kaip stengtumeisi, virtualusis užsiėmimas nebus toks produktyvus", – pašnekovė prasitarė apie dar vieną aistrą, kuria dega nuo rudens.

Prisijungusi prie projekto, skirto neregiams ir silpnaregiams, jau bemaž pusmetį, du kartus per savaitę, Laura stoja priešais kompiuterio ekraną ir, klausydama muzikos, bando prisijaukinti šokio judesius. Pirmosiomis savaitėmis jie esą labiau priminė mankštą, dabar šokėjai, mokomi profesionalios choreografės, perėjo į kitą lygį. Iki tol Laura manė, kad šokis viso labo – tam tikrų žingsnelių seka, kurios negalima supainioti, o dabar ji įsitikinusi, kad tai būdas auginti pasitikėjimą savimi.

"Esu labai dėkinga choreografei. Jos žodžiai labai įtaigūs ir visada pasiekia tikslą. Nelieka jokių neaiškumų, ką daryti, – Vytauto Didžiojo universitete lietuvių filologiją baigusi moteris nė karto nesigailėjo nėrusi į šią avantiūrą, nors pradžioje ir buvo dvejonių. – Žinojau, kas yra šokis, bet bijojau, kad nežinosiu, ką ir kaip daryti, kad nepavyks. Bet noras pažinti nugalėjo visas baimes. Dabar jaučiu, kaip pamažu kūnas pasiduoda judesiui, o aš įgaunu vis daugiau pasitikėjimo."

Skyrė dainą Lietuvai

Bičiulystė su R.Požerskiu, peraugusi į parodą, pažintis su judesiu, vedanti link meilės šokiui, – ne vieninteliai Lauros prisipažinimai menui. Pasirodo, kad moteris – muzikos kūrėja ir atlikėja.

"Muzika mano gyvenime – jau labai seniai", – prisiminimais L.Stadalnikaitė grįžo į vieną iš savo paauglystės vasarų, kai, užsidariusi kambaryje, ištisas dienas iš rankų nepaleido gitaros. Su šiuo muzikiniu instrumentu moteris nesiskiria ir dabar.

"Eiles kuriu jau daug metų – nuo mažens. Taip jau išėjo, kad pabandžiau vienam tekstui pritaikyti akordus ir padainuoti", – galutinis rezultatas – daina apie vienišą paukštį L.Stadalnikaitę paskatino nesustoti kurti.

Dabar jos muzikos skrynelėje – kone pusšimtis dainų, kurios, anot kūrėjos, skamba tik artimiausių žmonių ar likimo bičiulių rate. Išgirsti platesnės auditorijos vertinimą Laura kol kas nepasiruošusi, o ir tinkamos dainos debiutui esą dar nesukūrė.

"Kiekvienas kūrinys atspindi tam tikrą mano gyvenimo momentą, todėl jei visas jas sudėtume į mozaiką, išeitų tam tikras pasakojimas. Anksčiau daug dainų buvo apie meilę, jausmus, o štai visai neseniai parašiau dainą apie Lietuvą. Manau, kad tai rimtesnis kūrinys, atskleidžiantis požiūrį į tėvynę. Didžiuojuosi tuo, – paklausta, ar sutiktų rašyti dainas pagal užsakymą, moteris papurtė galvą: – Teko sulaukti tokių prašymų, bet negaliu. Kai dainos istorija eina ne per mane, sunku sakyti, kad tai yra mano kūrinys."

Dainavimas, gėlių aromatas, kvepalų dvelksmas, paukščių čiulbesys ir krepšinis. 50 metų neregei dainininkei Onai Matusevičiūtei tai sukelia ypatingas emocijas.

Jubiliejaus dovanos

Neseniai 50 metų gimtadienį atšventusi "Chorų karų" komandos laimėtojos Lietuvos aklųjų choro dalyvė O.Matusevičiūtė džiaugėsi, kad į jos jubiliejų susirinko visi draugai.

"Kauno aklųjų ir silpnaregių centro salė buvo pilna – žmonės klausėsi mūsų choro "Feniksas", – įsitaisiusi ant sofos savo namuose šypsojosi O.Matusevičiūtė. – Bet svarbiausia – draugai. Jie visi atvyko! Kokia gali būti geresnė dovana už juos? Materialūs dalykai – tai tik daiktai ir niekada neprilygs draugams."

Po akimirkos Onutė, taip ją vadina draugai, šyptelėja, kad viena materiali dovana jai vis dėlto suteikė labai daug džiaugsmo: dovanų kuponas kvepalams.

"Nematau, bet turiu gerą klausą ir uoslę. Patinka kvepalai, gėlių kvapai", – prisipažino nuo gimimo nereginti Onutė, kuriai diagnozuota nervų atrofija.

Moters akys išsivysčiusios, tačiau nuo gimimo ji mato tik šviesą – daugiau nieko.

Krepšinio gerbėja

Gyvenimo džiaugsmu trykštanti Kauno aklųjų ir silpnaregių bei Prienų aklųjų ir silpnaregių vokalinių ansamblių "Credo" bei "Puriena" vadovė O.Matusevičiūtė kalbėjo apie pergalę "Chorų karuose": "Tik ten – ne vilniečių choras, nors mums vadovavo Stano, o – Lietuvos. Ir komandoje buvo trys kauniečiai. Nepykite. Beje, esu didelė Kauno ir "Žalgirio" patriotė."

Krepšinis Onai kelia labai daug emocijų: šią sporto šaką moteris seka nuo tada, kai jai, dar šešiametei, taisykles išaiškino pusbrolis.

Ir jau tuomet neregė sekė visas "Žalgirio" rungtynes. Ji gali vardyti vieną žaidėją po kito: Modestas Paulauskas, Romualdas Venzbergas, Algirdas Linkevičius...

Neteko artimiausios sielos

"O, nepristačiau mamytės, – Ona pasisuko į netoliese sėdinčią 87 metų senjorą – jos mamą Moniką. – Tėvelį palaidojau prieš metus, jam buvo 90. Netrukus bus treji metai, kai mirė mano brolis – jam tebuvo 51 metai. Insultas."

Ona, grąžydama virpančias rankas, papasakojo, kad brolis jai buvo artimiausia siela. Jis irgi buvo neregys nuo gimimo.

"Buvo labai labai sunku, – atsiduso O.Matusevičiūtė, prisimindama brolio netektį. – Mamytės atmintis šlubuoja, todėl viskas dabar – ant mano pečių."

Ona labai dėkinga savo mamai, tėčiui, močiutei, giminaičiams, kad jos su broliu neslėpė namuose.

"Švenčionių rajone gimusi mama – neraštinga, nuo septynerių metų tarnavo pas žmones, buvo piemenaitė, tačiau mums skyrė visą savo gyvenimą. Vežiojo pas gydytojus iki Odesos, po Lietuvą, išleido į mokslus – esu Lietuvos ir teatro muzikos akademijos magistrantė, brolis baigė Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją", – mamai dėkinga moteris.

Medikai įtaria, kad O.Matusevičiūtė ir brolis gimė neregiai todėl, kad jų mama senais laikais ilgai dirbo prie rentgeno aparato sanitare ir gavo nemažą dozę spinduliuotės.

Nemėgsta skųstis ir guostis

Ona savęs nekankino klausimu: "Už ką?" Ji įsitikinusi, kad Dievas duoda tiek, kiek žmogus gali pakelti, o kiekvienas atsineša savo likimą.

"Nebūni visada visiškai laimingas. Kiekvienas žmogus turi savo bėdą arba, kaip mes sakome, kryželį, – kukliame Onos ir jos mamos devynaukščio namo bute kabo ne vienas šventojo paveikslas. – Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Kas iš to, kad nuolat skųsiesi ir dejuosi? Na, retkarčiais labai artimiems žmonėms galiu pasiguosti, bet bėdų neužkraunu. Nuo dejonių jos nedings. Nebent tau reikia pagalbos, patarimo."

Neregė garsiai kvatojasi, kai prisimena žmones, kuriems sugadinta diena, kai nulūžta nagas, išsikrauna telefonas, išsitepa suknelę ar nepavyksta nusipirkti batelių.

"Bet... – sukikeno neregė. – Dabar galite pasijuokti iš manęs, bet labai nusiminiau, kai Artūras Gudaitis perėjo iš "Žalgirio" į "Lietuvos rytą". Oi, duočiau jam į kailį. Myliu, toleruoju visas Lietuvos komandas, bet "Lietuvos ryto" – ne!"

Krepšinio garsai – nuostabūs

Kaip ji žiūri savo mėgstamą sporto šaką – krepšinį?

O.Matusevičiūtė neretai lankosi ir "Žalgirio" arenoje, kur stebi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bei "Eurolygos" varžybas. "Kaip žiūriu? Klausau, – paaiškino ji. –  Labai gerai jaučiu ir girdžiu kiekvieną žiūrovų emociją, garsą. Džiaugiuosi ir liūdžiu kartu su jais. O per televizorių viską komentuoja. Tiesa, LKL finale, jaučiau iš balso, komentatoriai labai sirgo už "Lietuvos rytą".

"Oi, tai – adrenalinas ir pati priimtiniausia sporto šaka, man, neregei, nes joje daug emocijų, įvykiai keičia įvykius. Futbolą reikia žiūrėti, nes žais 90 minučių ir nebus įvarčių", – aiškino klausanti krepšinio varžybų garsų ir pagal juos konstruojanti vaizdą aikštelėje moteris.

Jaunimas – geras

Kokį Ona mato pasaulį? Įvairų. Linksmą, liūdną, piktą, laimingą.

Ir nors žmonija bando save sunaikinti, taip ji vardija Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų periodus, bet gėris visada nugalės blogį, o šviesa – tamsą.

"Manau, kad daugės gerų žmonių, jau dabar yra labai daug paslaugių, ir neįgaliesiems dabar daugiau dėmesio, – neabejojo Ona. – Aš visada pasisveikinu ir mandagiai kažko paprašau, tad nėra už ką pykti. O jaunimas... Juk visais laikais vyresni sakė, koks dabar tas jaunimas blogas. Ir taip – amžius po amžiaus."

O.Matusevičiūtė džiaugėsi "Chorų karuose" jiems padėjusiais penkiais jaunaisiais Maltos ordino savanoriais, kuriuos neregiai draugiškai vadino "maltukais" ir "maltinukais".

"Gal tik švęsti dabar žmonės nemoka, – atsiduso pianinu, akordeonu ir fleita gebanti groti O.Matusevičiūtė. – Seniau patys labiau linksminomės, daugiau dainavome, o dabar šventės nevyksta be muzikos grotuvų."

Mozartas ir alyvos

Ona žino, kad Dievas, kažką atimdamas, visada kažko duoda. Todėl ji turi puikią klausą, uoslę ir labai gerai jaučia žmogaus emocijas, vidines gaideles.

"Sako, neregystė pripažinta sunkiausia negalia, bet juk Dievas dar davė protą, judėjimą, sveikas kojas, klausą, kurią išnaudoju savo mėgstamiausiam užsiėmimui ir darbui – muzikai, dainavimui", – teigė moteris.

Dvi jos mėgstamiausios spalvos – balta ir juoda.

"Juodais drabužiais mėgstu vilkėti per koncertus. Sako, elegantiškiau. Nors juoda spalva asocijuojasi su gedulu, rimtimi, mirtimi, – sako niekada neregėjusi Ona. – O balta – su sniegu. Tyrumu ir geru kvapu. Vaikystėje, kai augau Žiboliškių kaime, nebuvo mašinų, gamta nebuvo užteršta, o sniegas labai kvepėjo kažkuo tyru. Neretai valgydavau jį."

Koks kvapas jai maloniausias? Gėlių: žydinčių alyvų, liepų. O.Matusevičiūtei patinka ir pakalnutės, bijūnai, frezijos, karališkosios lelijos: draugai jai dovanoja kvapnių gėlių.

"Tik kažkodėl nepatinka jazminai ir iš užsienio atvežamos rožės. Jos bekvapės, kartais net smirda, – nusijuokė puikią uoslę ir klausą turinti neregė. – O mėgstamiausi garsai – gamtos. Paukščių čiulbesys, jūros ošimas, klasikinė muzika. Ypač – Mozarto, Schuberto."

Siūlo apsidairyti plačiau

Kas neregei yra laimė? Kai žmogus ganėtinai sveikas, turi draugų, artimuosius.

"Dėkoju likimui, kad turiu du darbus, kurie yra ir mano pomėgiai. O kažkas neturi nė vieno, – atsiduso neregė. – Laimė – buvimas tarp žmonių, bendravimas."

Taip, ji jaustųsi dar laimingesnė, jei jos brolis būtų gyvas. Nedidelių bėdų turi visi, tad apie jas Ona nekalba.

Aklumas? O.Matusevičiūtė filosofavo: "O gal regėdama nueičiau visai kitu keliu, neturėčiau muzikos ir gyvenimas pasisuktų bloga linkme?"

Todėl ji atlaidžiai pasiūlo nuolat besiskundžiantiems žmonėms pažvelgti į neįgaliuosius: neregius, sėdinčius "ratukuose", taip ji vadina neįgaliųjų vežimėlius: "Kiek jų švyti ir nedepresuoja."

Reikia mylėti gyvenimą

Ona ragina plačiai atmerkti akis, įkvėpti ir mylėti gyvenimą, nes jame labai daug gerų, nuostabių dalykų. "Turime mylėti vienas kitą, gyvenimą, – O.Matusevičiūtė nepateisina savižudžių. – Jie nemyli ir nevertina gyvenimo, tai dideli egoistai."

Neregę sukrėtė talentingo aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis.

"Draugai sako, kad jis buvo vienišas, – nesuprasdama Ona purto galvą. – Pakarkite mane, nesuprantu. Turi draugų, maudaisi šlovės spinduliuose, turi talentą, moterų, mylimą darbą, vaikus, prabangų gyvenimą. Ir vieniša siela? Mes patys renkamės savo gyvenimą. Kai išeis mano mama, liksiu viena. Nežinau, kaip bus. Bet dar yra darbas, draugai, daug nuostabių dalykų. Bet kai turi tiek daug ir nutari nusigręžti nuo gyvenimo – nesuprantu. Taip, būna, staiga žmonės sužino apie finansinį krachą, mirtiną ligą. Bet išeiti ir palikti kentėti artimuosius – labai egoistiška. Ir tas išėjimas problemų neišsprendžia."

Jei ji galėtų regėti bent dieną, ką labiausiai norėtų pamatyti?

Ona nutilo tik kelioms akimirkoms. Po to švelniai pasisuko į netoliese sėdinčią susiraukšlėjusią senučiukę: "Mamą. Juk jos aš taip ir nemačiau."