Konkursą organizavusios Kultūros ministerijos vadovas Simonas Kairys sako, kad vien faktas, jog asmuo nelaimėjo konkurso, nėra pagrindas naikinti konkurso rezultatus.

„Subjektyvus požiūris, nenoras pripažinti pralaimėjimo bei keistas STT rekomendacijų traktavimas nėra pagrindas pripažinti visą konkursą netinkamu, neteisėtu“, – asmeninėje Facebook paskyroje pirmadienį paskelbė ministras.

„Ministerija laikysis principingai, nes viską vykdo pagal įstatymus, atrankos komisijos dirba objektyviai, skaidriai ir profesionaliai“, – pridūrė S. Kairys.

Pernai liepą vykusį Senojo teatro, buvusio Rusų dramos teatro, vadovo konkursą laimėjo buvęs kultūros viceministras, šokio kritikas, kultūros vadybininkas Audronis Imbrasas. Vis dėlto, konkurso skaidrumu suabejojusi buvusi teatro vadovė O. Polevikova rugpjūtį jį apskundė teismui.

Konkursą laimėjęs A. Imbrasas kol kas teatrui vadovauja kaip laikinai pareigas einantis vadovas. Iki tol A. Imbrasas ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Antradienį per spaudos konferenciją Vilniuje apie tai pranešė kultūros ministras Simonas Kairys.

„Ką tik gavome apskundimą konkurso, kuris vyko į Senojo teatro vadovo poziciją“, – kalbėjo ministras.

Pasak ministro, kolektyve tvyro įtampa ir norėtųsi, kad konkurso rezultatus skundžianti O. Polevikova suprastų, jog „kitaip nebus“.

Jis sakė matąs tendenciją kompromituoti Kultūros ministerijos organizuojamus konkursus.

„Norėtųsi aiškiai matyti, jog yra bandoma įpiršti klaidinantį naratyvą, diskredituoti konkursus, kuriuos organizuoja Kultūros ministerija. Ar tai būtų pavienės pastangos, ar pavieniai interesai, niekas negali pakeisti principinės nuostatos, kad sovietmetis baigėsi, paskyrimo laikai baigėsi“, – sakė S. Kairys.

Norėtųsi aiškiai matyti, jog yra bandoma įpiršti klaidinantį naratyvą, diskredituoti konkursus, kuriuos organizuoja Kultūros ministerija.

 

Pasak ministro, apskundus konkursą teismas taikys laikinąsias apsaugos priemones, jis taip pat pažymėjo, jog „turi idėjų“ kas galėtų laikinai vadovauti teatrui, tačiau kandidatų neįvardino.

„Ministerija ginčysis, nes jeigu nėra nuimamos laikinosios apsaugos priemonės (...), kalbant apie Senąjį teatrą mes tiesiog turėsime duobę“, – nurodė S. Kairys.

Liepą Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

O. Polevikova tuomet teigė, kad konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nebuvo aiškūs.

Konkursas į Vilniaus senojo teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą O. Polevikova apskundusi dėl procedūrų

Vilniaus senojo teatro konkursą pralaimėjusi jo vadovė Olga Polevikova sako rezultatus apskundusi kilus abejonių dėl ministro patvirtinto konkursų aprašo ir galimai neskaidrios komisijos narių atrankos.

Ji sako, jog sutvarkyti šį „procedūrinį klausimą“ būtų naudinga ir dėl kitų, ateityje vyksiančių konkursų.

„Mano manymu, konkurso komisija buvo sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė antikorupcijos vertinimo išvadą, į kurią nebuvo atsižvelgta“, – BNS sakė O. Polevikova.

Mano manymu, konkurso komisija buvo sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė antikorupcijos vertinimo išvadą, į kurią nebuvo atsižvelgta.

 

Liepą STT skelbė, kad nuostatos, pagal kurias komisijos narių dauguma formuojama iš konkurso organizatoriui tiesiogiai arba netiesiogiai pavaldžių valstybės tarnautojų ar darbuotojų, gali nulemti neskaidrius komisijų sprendimus.

Anot STT, komisijų priimamų sprendimų objektyvumui reikšmės taip pat gali turėti aplinkybė, kad pagal teisės aktus komisijos narių kompetencijai keliamas tik vienintelis reikalavimas – „būti susipažinus su teatro ar koncertinės įstaigos vadovo skyrimą į pareigas reglamentuojančiais teisės aktais“.

Tarnybos vertinimu, antikorupciniu požiūriu ydingos yra ir nuostatos, pagal kurias neužtikrinama, kad komisijų nariai, turintys interesų konfliktą dėl atrankoje dalyvaujančio pretendento, būtų nušalinami nuo dalyvavimo tolimesnėje komisijų veikloje.

„Aš keliu abejones ir dėl aprašo dėl konkurso į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas komisijos darbo reglamento, patvirtinto ministro įsakymu, nuostatų nesuderinamumo su nešališkumo, objektyvumo ir skaidrumo principais, taip pat dėl neskaidrios komisijos narių atrankos“, – teigė ji.

Konkurso rezultatus teatro vadovė apskundė rugpjūčio viduryje.

Ji teigė, kad skundo priežastis yra būtent tokia ir „nenorėčiau leistis ir išnaudoti visą šitą temą ir mano skundą, kad pakelt kitokias nei esmines temas“.

Anot O. Polevikovos, tai nesusiję su asmeniškumais.

„Tai yra procedūrinis klausimas, kurį sutvarkius vieną kartą bus geriau ir kultūros ministerijai, ir vadovams, ir įstaigoms, į kurias yra renkami vadovai. Kas man būtų geriausias atvejis ir geriausia išeitis iš šio proceso, kad nauda būtų ir ateities konkursams“, – kalbėjo vadovė.

O. Polevikova teigė iš Kultūros ministerijos darbo metu nesulaukusi priekaištų dėl repertuaro, o kilus klausimams, jie buvo sprendžiami, tam tikrų rusiškų spektaklių Rusijos karo Ukrainoje kontekste buvo atsisakyta.

Neskaičiau komentarų, nežinau, ką kalba ministras, bet pati asmeniškai nenorėčiau suplakti į vieną repertuarinius klausimus, įtampų, mes visi gyvename dabar įtampoje, toks laikotarpis.

„Neskaičiau komentarų, nežinau, ką kalba ministras, bet pati asmeniškai nenorėčiau suplakti į vieną repertuarinius klausimus, įtampų, mes visi gyvename dabar įtampoje, toks laikotarpis. Mano priežastis, kodėl priėmiau tokį sprendimą yra grynai dėl procedūros“, – pabrėžė O. Polevikova.

Jei Vilniaus apylinkės teismas panaikintų konkurso rezultatus, ji teigė neatmetanti galimybės konkurse dalyvauti dar kartą, tačiau užsiminė galvojanti ir apie naujus darbus ir projektus, gaunamus pasiūlymus.

Liepą Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

O. Polevikova tuomet teigė, kad konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nebuvo aiškūs.

Kultūros ministras Simonas Kairys, antradienį informavęs apie O. Polevikovos sprendimą, sakė, kad Senojo teatro kolektyve tvyro įtampa ir norėtųsi, kad konkurso rezultatus skundžianti kadenciją baigianti jo vadovė suprastų, jog „kitaip nebus“.

Konkursas į Vilniaus senojo teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

„Šiam teatrui vadovavau penkerius metus neramiais laikais. Keitėme ne tik pavadinimą, bet ir strategiją, repertuarą, pavyko suburti stiprią komandą, padidinti pajamas iš parduodamų bilietų į spektaklius, įrengti naują sceną M8 ir ją įveiklinti, buvau suplanavus paversti M8 atvira eksperimentine erdve, leisianti atsiskleisti jauniems menininkams ne tik per spektaklių kūrimą̨ ir rodymus, bet ir per kitas meno formas“, – feisbuke ketvirtadienį rašė O. Polevikova.

„Deja, konkurso nelaimėjau. Ir nemanau, kad tai kompetencijos, patirties ar geresnės strategijos klausimas. Manau, kad konkursas buvo neskaidrus“, – pridūrė ji.

Pirmadienį Kultūros ministerija pranešė, kad Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas ir buvęs kultūros viceministras Audronis Imbrasas. Iki šiol jis ėjo Visagino kultūros centro direktoriaus pareigas.

Pasak ministerijos, A. Imbrasas iš konkurse dalyvavusių aštuonių pretendentų surinko daugiausiai komisijos balų.

Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, tai kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius? 

O. Polevikova rašė svarstanti, ar dėl konkurso kreiptis į teismą, tačiau pridūrė abejojanti, ar skundas bus išnagrinėtas tinkamai.

„Ar aš pati ketinu skųsti konkurso eigą ar rezultatą? Turiu dar laiko pagalvoti apie tai. Esu idealistė, bet ne naivuolė. Kad skundas bus tinkamai išnagrinėtas, kad byla atsidurtų teisme ir rezultatas būtų anuliuotas, tikimybė nedidelė“, – nurodė ji.

Pasak jos, konkursas organizuotas neprofesionaliai ir neefektyviai, o vertinimo kriterijai nėra aiškūs.

„Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, tai kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius? Kodėl sistemos žmonės keičia vieni kitus ir taip sukasi ratelis?“ – kėlė klausimą buvusi teatro vadovė.

Konkursas į teatro vadovo pareigas paskelbtas birželio pradžioje, baigiantis O. Polevikovos kadencijai.

Dabartinis teatro pavadinimas buvo patvirtintas praėjusių metų rugsėjį. Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvėje esanti įstaiga turėjo Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą.

Vilniaus senojo teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Birželį universitete bus renkami du aktorių kursai – į vieną kviečiami jaunuoliai iš Baltarusijos ir kitų šalių, o į kitą – rusiškai kalbantys Lietuvos abiturientai.

– Pastaruoju metu Lietuvos rusų dramos teatro ir baltarusių aktorių ryšys itin stiprus. Šiais metais „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje jūsų bendram projektui „Kvėpuojame drauge“ įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras. Šis apdovanojimas paminėjo spektaklio kūrėjų socialinės ir meninės drąsos jungtį.

–  „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose atsidūrėme šalia ypatingų projektų – Juozo Miltinio dramos teatre pastatytos „Irano konferencijos“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro bei Münchnero Kammerspiele „Respublikos“. Ir tai jau buvo didžiulis pasiekimas. Dar didesnis netikėtumas – Boriso Dauguviečio auksinis auskaras. Nepaprastai nudžiugino šis apdovanojimas – visiškai netikėtas, tačiau kaip niekada – laiku. Ar gali būti geresnis įvertinimas, nei gauti apdovanojimą už drąsą, kuri sujungė kūrybą ir socialinę problemą? Nieko neskaičiavome ir neplanavome, tiesiog pajutome impulsą prisidėti, kalbėti ta kalba, kurią mokame geriausiai. „Kvėpuojame drauge“, kurį sukūrėme su baltarusių aktoriais, mums leido kūrybiškai išsakyti savo poziciją, tai buvo atviras ir šviesus projektas, nors ir sudėtingai kuriamas. Nebuvo lengva surinkti aktorius iš įvairių šalių, kai pradėjome, karantino dar nebuvo, spektaklį baigėme visiško karantino sąlygomis, kasdien dvejojome, ar tikrai pavyks, ar galėsime užbaigti savo sumanymą. Kai įrašėme spektaklį, baltarusių aktoriai kalbėjo apie tai, kad darbo procesas jiems atskleidė daugiau, nei jie tikėjosi proceso pradžioje. Šiandien „Kvėpuojame drauge“ jau parodytas Berlyno festivalyje, gavome „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimą, vadinasi, buvo verta.

Nebuvo lengva surinkti aktorius iš įvairių šalių, kai pradėjome, karantino dar nebuvo, spektaklį baigėme visiško karantino sąlygomis, kasdien dvejojome, ar tikrai pavyks, ar galėsime užbaigti savo sumanymą.

– Ar žinote, kiek baltarusių aktorių šiandien yra Lietuvoje?

– Apie dešimt aktorių į Lietuvą atvyko iš Gardino, jie buvo atleisti iš teatro dėl savo politinių pažiūrų, du iš jų vaidinę mūsų spektaklyje. Vasarą kartu su jais planuojame sukurti bendrą programą. Tiesą sakant, mes net negalime įsivaizduoti, kas jų šalyje iš tiesų vyksta, tačiau iš aktorių pasakojimų suprantame, kad pagalba jiems labai reikalinga. Planuojame Lietuvoje baltarusių aktoriams surengti stažuotę, kurioje jie galėtų drąsiai dirbti, gerai jaustis ir pažinti save laisvoje aplinkoje. Kūrybos žmogui tai yra labai svarbu.

Spektaklis „Kvėpuojame drauge“, D. Matvejevo nuotr.

– Lietuvos rusų dramos teatras jau ne vienus metus puoselėja ryšius su Baltarusijos teatrais. Ką jums duoda toks bendradarbiavimas?

– Tai – ne tik graži kūrybinė bendrystė, bet ir svarbus ryšys tarp dviejų šalių, tarp kaimynų. Su Jankos Kupalos teatru esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį, tai buvo tokia maloni diskusija: taip, žinoma, mūsų artima istorija, esame šalia vieni kitų. Ta bendrystė ir galėjo likti tokia graži, fasadinė, bet staiga situacija keičiasi, viskas žlunga, o žmonės, su kuriais kalbėjomės šimtmetį besirengiančiame švęsti Kupalos teatre, netenka darbo. Nes jų politinės pažiūros neatitinka valstybės krypties. Žaviuosi savo komanda, kuriai nekilo jokių abejonių, ar mes turime jiems padėti.

Per „Kvėpuojame kartu“ repeticijas supratau, kad Baltarusijos kultūros lauko mes nepažįstame. Tikiu, kai pasikeis režimas, kai pasikeis Baltarusijoje situacija, jie mus dar stipriai nustebins. Ir savo atsidavimu, savo estetika, pasaulio supratimu. Štai kodėl šiandien tik daug galvoju apie konkrečią pagalbą baltarusių teatrui ir kultūrai. Kai dirva bus supurenta, lengviau bus puoselėti daigus.

– Ar galite pasakyti, kokią vietą Rusų dramos teatras užima šių dienų Lietuvoje? Kokia jūsų pozicija šiuo laikotarpiu, kai kultūra dažniau ateina iš Vakarų, o ne iš Rytų?

– Aš manau, kad Rusų dramos teatras šiandien yra tarsi tiltas, perkeliantis mus į daugiakultūrį Vilnių, koks jis, beje, visais laikais ir buvo. Aš pati dar esu iš tos kartos, kai visos tautos gražiausiai tarpusavyje bendravo mūsų kieme. Šeimoje esame ir rusai, ir baltarusiai, ir armėnai, ir lenkai, ir lietuviai. Draugystės ir bendradarbiavimo principą nešuosi su savimi per gyvenimą į miestą, į teatrą. Rusų dramos teatras – ne sunkmečio paveldas, jis gimęs kur kas anksčiau, dar XIX amžiaus pabaigoje. Šiandien jis tampa kaip niekada aktualus, tampa tarpininku tarp Baltarusijos ir Lietuvos, tarp Lietuvos ir Europos.

– Politinė situacija Baltarusijoje kol kas nesikeičia. Vaidybos meną norintys studijuoti jauni žmonės bet kokia kaina stengiasi išsiveržti iš gniuždančios aplinkos. Ko, atvykę į Lietuvą, jie gali čia rasti?

– Visu pirma – teatrą be cenzūros, taip pat – laisvę išmėginti save bet kokiu formatu ir kontekstu. Gal čia gyvendami mes nustojome vertinti, ką turime, bet jiems atrodo, kad vien tik stebėti Lietuvos kultūros ir teatro lauką yra neįtikėtina galimybė. Daug bendraujame su progresyviais Baltarusijos prodiuseriais, girdime, kaip jiems sunku su savo spektakliais išsiveržti į Europos festivalius, pažinti kitokią aplinką, surinkti drąsius, naujai mąstančius aktorius. Naujos, progresyvios kultūrinės srovės Baltarusijoje prašo ne tik palaikymo, bet ir papildymo – jaunųjų, laisvai mąstančių, į eksperimentus drąsiai besileidžiančių, laisvą pasaulį mačiusių kūrėjų.

Spektaklis „Kvėpuojame drauge“, D. Matvejevo nuotr.

– Ir todėl naujoji Teatro meno raiškos ir vaidybos studijų programa atsirado Vilniuje įsikūrusiame Europos humanitariniame universitete?

– Pasikeitusi gyvenimo realybė reikalauja visiškai naujo, daug liberalesnio požiūrio į studijas. Laisvųjų menų studijų modelis, kurį matau Europos humanitariniame universitete, mane įkvepia. Pasiūlymą rengti naująją programą gavau iš Europos humanitarinio universiteto, atsisakyti negalėjau, nes mano širdis per pusę padalyta teatrui ir pedagogikai. Seniai galvojau, kad norėčiau surinkti jaunų žmonių kursą, kuris mokytųsi pagal naują programą. Europos humanitarinio universiteto filosofija ir misija mane žavi – jaunus žmones jie nori ne prikimšti žinių, o juos atverti, įpratinti visada turėti savo nuomonę, analizuoti ir priimti sprendimus.

Naujoje universiteto studijų programoje bus dėstoma rusų ir anglų kalbomis, paskaitų taip pat bus galima klausytis baltarusių kalba. Studentams dėstys gerai žinomi Lietuvos teatro profesionalai. Pirmaisiais metais apie šiuolaikinę kultūrą kalbėsime Vilniuje, antraisiais metais kelsimės į Sankt Peterburgą, trečiaisiais metais susipažinsime su klasikine kultūra Florencijoje, o ketvirtaisiais – į Atėnus, kur radosi teatras. Labai tikiuosi, kad kelionių suvaržymai išlaisvės ir studentai galės realiai, o ne kompiuterio ekrane išgyventi šiuos miestus. Tiesą sakant, pavydžiu jiems, mes apie tokias studijas, kai gali tai, ko mokaisi pažinti ne iš vadovėlių, o pačiupinėti tikrovę, tik svajojome, o jie visa tai pajus, matys spektaklius ir festivalius.

Į Rusų dramos teatro kursą priimsime penkiolika studentų. Kaip ir kituose šalies universitetuose jie turės galimybę mokslams gauti lengvatinę paskolą. Visada sakau: jei jauti, kad teatras yra tavo kelias, kad tu priklausai šiai bendruomenei, privalai pamėginti, nepaisydamas atkalbinėtojų ir kliūčių. Gerai tai žinau, pati esu išgyvenusi.

– Rusų dramos teatras ne taip dažnai sulaukdavo jaunų aktorių papildymo. Ar tai dar viena priežastis, kodėl šiais metais renkate net du kursus Europos humanitariniame universitete?

– Pastarąjį kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Rusų dramos teatrui 2009-aisiais rinko režisierius Jonas Vaitkus. Keletą metų tokį kursą planavome, tačiau planus sunkiai sekėsi įgyvendinti. Per tuos metus pasikeitė ir požiūris: norime aktorių, kurie mokėtų daugiau, kurie sugebėtų įsisavinti šiuolaikines technologijas, mokėtų užsienio kalbų, žinotų, kaip save pristatyti ir parduoti, turėtų šalia vaidybos esančių profesijų pagrindus. Teatro pedagogikos grandai niekur nedingsta, tačiau teatro estetika, pasaulėžiūra ir formos labai keičiasi. Būtų neteisinga į tai nekreipti dėmesio ir vadovautis vien senais metodais.

Baltarusijos režimas šiuolaikinei teatro mokyklai vargu ar šiandien gali suteikti lankstumo ir laisvės, drąsos moderniomis priemonėmis kalbėti apie dabartį, apie šį laikotarpį, apie šią realybę ten dar labai trūksta.

Ši premjera, naujai pažvelgianti į chrestomatinę rusų ir pasaulio literatūros asmenybę ir taps įspūdinga įžanga į teatro sezoną, kuriame numatytos penkios premjeros pagal klasiką ir šiuolaikines pjeses.

Naujo sezono startą skelbiančio LRDT vadovė Olga Polevikova neabejoja naujų kūrybinių teatro metų sėkme ir dar didesniu žiūrovų susidomėjimu, kurio netrūko ankstesniojo sezono spektakliams. „Šį sezoną pradedame labai galingai – režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio premjera. O šio sezono mūsų sumanymas – teatro repertuare klasikos pastatymus supinti kartu su šiuolaikine drama, kurios teatruose nėra daug, o ir mūsų teatre šiuolaikinė dramaturgija dar priimama dažnai gana skeptiškai. Stengsimės šiuolaikines pjeses pristatyti taip įdomiai, kad žiūrovai jas priimtų ir dabarties dramaturgija taptų stipri, rimta mūsų repertuaro dalis“, – sako teatro vadovė Olga Polevikova.

Pirmąja sezono premjera režisierius J. Vaitkus ryžosi šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę. Būsimo spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V. Majakovskio (1893–1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“, 1913, bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“, 1914, „Fleita – nugarkaulis“, 1915. Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į LRDT sceną grįžta daugiau nei po 50 metų – pastarąjį kartą mūsų teatre V. Majakovskio „Blakę“ yra statęs režisierius Leonidas Lurje 1962 m.

Režisierius J. Vaitkus sako, kad ir V. Majakovskis savo gyvenime sprendė ir mūsų laikams aktualias problemas – valstybines, politines, ideologines, poezijos, kultūros ir meno vietos visuomenėje. „Dabar teatras atsidūręs aklavietėje ar skerskelyje, galvoja, ar jis išvis reikalingas, koks jis reikalingas, ar kitos kultūros įstaigos reikalingos, tokie atgarsiai ir užsienyje sklinda... Čia  teatro žmonėms yra apie ką pagalvoti. Majakovskio laikmetis, gyvenimas ir aistra priartina mus iki jo situacijos, o tos problemos yra tokios akivaizdžiai matomos girdimos ir jaučiamos , kad kažkokių ypatingų naujovių spektaklyje nėra reikalo atskleisti arba suaktualinti medžiagą, ji ganėtinai aktuali tiek menininko, tiek kūrybos, tiek meno vietos visuomenėje prasme. Man buvo įdomu tik surasti tas sąšaukas, ir aktoriams tai įdomu“, – sako J. Vaitkus.

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sako, kad dabartinis LRDT pastatas yra geriausias erdvės, scenos ir žiūrovų salės santykio ir proporcijų  prasme, išsiskiriantis puikia akustika, todėl jam malonu čia kurti jau trečią spektaklį, kurį režisuoja J. Vaitkus. „Majakovskis yra tikrai rimtas kūrėjas, o jį analizuoti labai svarbu kaip asmenybę, kūrėją, įsivėlusį į politinius perversmus ir suniokotą kaip žmogų ir menininką. Mano sukurtus kostiumus aktoriai labai gerai priėmė, nors pradžioje ir buvo kiek nusigandę“, – juokavo J. Arčikauskas.

Spektaklio muzikos ir vaizdo projekcijų autorius – ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Shymko, choreografiją kuria Pavelas Fokinas. Spektaklyje dviem sudėtimis vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, o scenoje žiūrovai pamatys net keturis skirtingus Majakovskius ir dvylika nuotakų!

Majakovskio didžiausios gyvenimo meilės Lilijos Brik vaidmenį kurianti aktorė Aleksandra Metalnikova sako patyrusi didelį stresą, kai gavo šį vaidmenį. „Tai iš tikrųjų labai sudėtingas vaidmuo, Lilija Brik buvo sudėtinga moteris. Jei man reiktų kurti jos dokumentinę versiją, gal būtų paprasčiau, negu jos futuristinis vaizdas. Ta moteris turėjo tokią energetiką ir galią, kad buvo visiškai užvaldžiusi vyrus, nors nebuvo nei labai graži ar išvaizdi. Kankindama Majakovskį, ji buvo įsitikinusi, kad iš tos kančios ir gimsta geriausios jo eilės“, – sakė fatališką moterį įkūnijanti A. Metalnikova.

Poeto – paprasto jaunuolio vaidmenį kuriantis Valentinas Novopolskis, pasak režisieriaus, galėtų suvaidinti visus Majakovskio įvaizdžius. Aktorius sako, kad jam labai įdomus šis vaidmuo, o pažintis su Majakovskiu jam kažkada ir prasidėjo būtent nuo poeto meilės eilėraščių, kuriuose atsiskleidžia visos meilės ir pavydo spalvos, neįtikėtinas operavimas žodžiais, pasiekiančiais pačią širdį.

Poetą – geležinį, pirmoje spektaklio dalyje akis į akį susiduriantį su provokuojančia minia, spektaklyje vaidins Valentinas Krulikovskis. Aktorius sako norintis, kad tai būtų ne paskutinis spektaklis, kuriamas šios kūrybinės grupės. „Pavydžiu pats sau ir savo kolegoms, dirbantiems su tokiais žmonėmis, tai tikrai neeilinis spektaklis ir J. Vaitkaus biografijoje. Spektaklis tikrai „veža“, labai geros emocijos jame vaidinant net ir tokį nelengvą personažą“, - neabejoja V. Krulikovskis.

Premjerinis spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ žiūrovus kvies ir rugsėjo 21 d.  Jis bus dviejų dalių su žaidybine pertrauka, kurioje žiūrovų lauks staigmenos.

Netrukus po pirmosios sezono premjeros. spalio 11 d. LRDT Mažojoje salėje žiūrovų laukia dar viena naujiena - premjera „Mirusios sielos. Skaitant Gogolį“. Šio pastatymo pagal rusų klasiko kūrybą režisierius, inscenizacijos autorius – Aleksandras Marčenka, o vaidins mūsų teatro grandai Tatjana Genzel, Aleksandras Agarkovas ir Jurijus Ščiuckis. Projekto partneris – „Bardai LT“.

Iki Naujųjų metų LRDT Didžiojoje salėje pasirodys ypatinga premjera – Stiveno Sondheimo (Stephen Sondheim) miuziklas „Into The Woods“, užkariavęs Brodvėjaus scenas, pagal jį neseniai buvo pastatytas ir filmas su garsiomis kino žvaigždėmis. Daug Lietuvos scenos žvaigždžių žėrės ir Viliaus Malinausko režisuotame miuzikle, kuriam daugybę įspūdingų kostiumų kuria dailininkė  Jolanta Rimkutė.

Kitų metų pirmojo pusmečio planuose – rygietės režisierės Laros Surkovos spektaklis „Kalnelis“ pagal pjesę, kurią išrinko žiūrovai iš trijų vasarą teatre parodytų eskizų, sukurtų režisūrinės  laboratorijos metu. Kitų metų pavasarį pasitiksime su Filipo Losio iš Talino spektakliu pagal geriausia šių metų pjese pripažintą Michailo Durnenkovo „Utopiją“, pelniusią aukščiausią Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ apdovanojimą.

LRDT sezoną karūnuos Michailo Bulgakovo šedevras „Meistras ir Margarita“, kurio imsis mūsų teatro žiūrovams jau pažįstama režisierė Juliana Laikova iš Maskvos.

Žiūrovus jau pirmoje premjeroje pasitiks atsinaujinusi Didžioji salė – čia įrengti patogesni krėslai, svetingesnis žiūrovams tapo teatro balkonas trečiame aukšte, taigi labai laukiame visų mūsų teatro bičiulių.

Džiaugtis tikrai yra kuo – statistika įspūdinga: per šį sezoną parodyta bemaž 180 spektaklių, o juos pamatė 35 tūkstančiai žiūrovų.

Teatro kolektyvui užbaigiant sėkmingą sezoną galingų ąžuolų paunksmėje buvusiame Markučių dvare, Literatūrinio A. Puškino muziejaus papėdėje, simboliškai duotas startas ir artėjančiam ne mažiau įdomiam 74-ajam sezonui.

LRDT vadovė Olga Polevikova pasidžiaugė, kad šį sezoną teatre žiūrovai turėjo progos pamatyti net septynių spektaklių premjeras, pavyko iš esmės atnaujinti teatro repertuarą vaikams, nusibrėžti meninius ir strateginius veiklos tikslus ateinantiems metams.

„Linksmai ir viltingai palydime nelengvą sezoną, kuris prasidėjo galingu akordu – Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiško romano“ (rež. Oskaras Koršunovas) premjera, nepaprastai sudominusia ne tik sostinės, bet ir kitų miestų ir net valstybių žiūrovus. Publika ir teatro kritika palankiai sutiko ir netikėtai F. Dostojevskio kūrybą interpretuojantį Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Idiotas“. Nepaprastos sėkmės sulaukė Raimundo Banionio spektaklis „Madam Rubinštein“ su ryškiomis mūsų teatro žvaigždėmis. Vaikus šį sezoną nudžiuginome puikiais spektakliais „Kaštonė“, „Musė“ ir „Triušis Edvardas“, o karštą sezoną užbaigiame Lietuvos teatrui dar neįprastu imersiniu Tado Montrimo spektakliu „Dėdė Vania“ naujoje erdvėje – autentiškame Markučių dvare“, – 73-ojo sezono kūrybinį derlių apžvelgia teatro vadovė.

Tarp šio sezono akcentų - pavasarį teatre sėkmingai įgyvendinta režisūros laboratorija, kurioje Lietuvos teatro atstovai išrinko vieną eskizą, pagal kurį kitą sezoną režisierė Lera Surkova planuoja statyti spektaklį. Dar vienas teatro pasididžiavimas – O. Koršunovo režisuotas spektaklis „Rusiškas romanas“ buvo puikiai priimtas garsiajame teatro festivalyje „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge ir festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdoje, laukiamas ir kituose tarptautiniuose festivaliuose.

Vasarą po neilgo atokvėpio teatre vėl užvirs darbai – rugpjūtį bus intensyviai repetuojamas naujas Jono Vaitkaus pastatymas „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse" pagal Vladimiro Majakovskio poeziją, kuris ir atvers naująjį teatro sezoną rugsėjį, taip pat įsibėgėja ir Stiveno Sondheimo (Stephen Sondheim) miuziklo „Into The Woods“, kurį režisuoja Vilius Malinauskas, repeticijos.

Linkėdamas visiems puikios vasaros, LRDT pasiruošęs vėl maloniai nustebinti įvairaus amžiaus, meninio skonio, tautybės, išsilavinimo žiūrovus su teatro naujo sezono šūkiu „Atrask savo!“.

„Su dideliu džiaugsmu pristatau teatrui naują vadovą, ir kartu šią akimirką galima pavadinti sugrįžimu. Olga Polevikova sugrįžta į teatrą, kuriame ji kadaise kūrė, buvo jo aktorė. Olga Polevikova sugrįžta, praturtėjusi naujomis kūrybinėmis ir vadybos patirtimis, parengusi stiprią teatro kūrybinės veiklos programą“, – kalbėjo kultūros ministrė LRDT darbuotojams.

Ministrė L. Ruokytė-Jonsson, pažymėjusi, kad septynis dešimtmečius skaičiuojantis Rusų dramos teatras yra svarbus daugiatautės Lietuvos kultūros lauko veikėjas, palinkėjo, kad su naujo vadovo atėjimu prasidėtų ir naujas kūrybinis etapas, praturtinantis teatro kūrybinę biografiją, vienijantis ir stiprinantis kolektyvą. Teatro kolektyvui kultūros ministrė palinkėjo įdomaus darbo, sutarimo ir sėkmės.

Prieš tai vykusiame susitikime naujoji teatro direktorė trumpai pristatė ministrei pagrindinius LRDT kūrybinės veiklos programos akcentus ir naujas iniciatyvas, akcentuodama, kad bus formuojamos tokios teatro vertybės, kaip aukšta meninė kokybė, intelektualumas, novatoriškumas ir tradicijų saugojimas.

Ministrė pasidžiaugė, kad naujoji vadovė mato neišnaudotų kūrybinių resursų teatre ir nori jį atverti naujovėms, iniciatyvoms, plėtoti itin svarbias edukacines veiklas. „Teatro vadovė turi tikrai įkvepiančių, labai reikalingų idėjų, kaip įgyvendinti keliamus tikslus, kad kultūra taptų visuomenės gyvenimo būtinybe, kad ji būtų kuo plačiau prieinama kiekvienam žmogui“, – sakė kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson.

Prieš tapdama LRDT vadove, aktorė, scenos kalbos dėstytoja O. Polevikova vadovavo savo įkurtam mokymų centrui „Vilnius Voice and Acting Center“. Nuo 2009 scenos kalbą dėsčiusi O. Polevikova savo patirtimi dalijosi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, scenos profesionalais ir tarptautinių kūrybinių dirbtuvių dalyviais. O. Polevikova yra sukūrusi vaidmenis Lietuvos rusų dramos ir Maskvos dramos teatruose.

Iš vienuolikos konkurse dalyvavusių pretendentų O. Polevikova surinko daugiausiai balų. Konkurso metu buvo vertinamos pretendentų pasiūlytos penkerių metų perspektyvinės teatro veiklos programos ir pokalbis su komisija.

Šiuo metu aktorė, scenos kalbos dėstytoja O. Polevikova vadovauja savo įkurtam mokymų centrui „Vilnius Voice and Acting Center“. Nuo 2009 scenos kalbą dėstanti O. Polevikova savo patirtimi dalinasi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, scenos profesionalais ir tarptautinių kūrybinių dirbtuvių dalyviais. Aktorė yra sukūrusi vaidmenis Lietuvos rusų dramos ir Maskvos dramos teatruose.

Atrankos komisijoje dirbo septyni nariai: komisijos pirmininkas Kultūros ministerijos kancleris Laimonas Ubavičius, kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, teatrologės Ramunė Balevičiūtė-Liugienė, Goda Dapšytė, Daiva Šabasevičienė, Kultūros ministerijos Investicijų valdymo skyriaus patarėjas Rimvydas Dilba, Tautinių mažumų departamento prie vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė.

Atrankoje daugiausiai balų surinkęs asmuo dar bus patikrintas atitinkamų institucijų, kaip numatyta teisės aktuose.

Naujojo teatro vadovo kadencijos trukmė - penkeri metai.