Kaip teigia institutas, 2021 metais Lietuvą užklupus vadinamajai migracijos krizei paaiškėjo, kad Lietuva nėra pasirengusi migracijos reiškinio išbandymui nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje.

„Nors vis dar bandoma migrantų krizės situaciją piešti kaip „gerai suvaldytą hibridinės atakos krizę”, yra svarbu pastebėti, kad viso šio laikotarpio metu buvo padaryta daug žmogaus teisių pažeidimų. Žmonių teisės buvo pažeidžiamos tiek juos apgręžiant, kai šie bandė kirsti sieną, tiek ir jiems atsidūrus Lietuvoje, kai iš jų – vaikų, moterų, vyrų – ilgam buvo atimtos pamatinės teisės ir laisvės“, – skelbia institutas.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas skelbia kartu su „Psichikos sveikatos perspektyvomis“ atlikęs analitinę studiją, kurioje koncentruojamasi į Lietuvoje esančių migrantų patirtis bei valstybės atsaką į nereguliarią migraciją.

Kaip skelbiama pranešime, ši studija atkreipia dėmesį į teisinius, humanitarinius ir psichikos sveikatos aspektus, susijusius su migracija, bei siūlo išsamias rekomendacijas valstybės migracijos politikos ir praktinio procesų įgyvendinimo tobulinimui.

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu taikoma politika pamina per Baltarusijos sieną nereguliariai atvykstančių žmonių teises“, – pabrėžiama pranešime.

Studijos išvados ir Lietuvos migracijos politika bus detaliai aptariamos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Tradicijos ir naujienos

Šių metų festivalio dalyviai turėjo galimybę ne tik klausytis dėmesingai atrinktų užsienio ir Lietuvos menininkų garso kūrinių virtualioje festivalio platformoje, bet ir dalyvauti naktinėse kūrinių perklausose po atviru dangumi, gilinti savo žinias klausydamiesi antrojoje virtualioje konferencijoje, skirtoje pradedantiesiems ir patyrusiems garso turinio kūrėjams ir klausytojams, pristatomų pranešimų, kuriuos skaitė daugybę apdovanojimų pelnęs žurnalistas Svenas Pregeris, LRT radijo tiesioginių transliacijų ir įrašų skyriaus režisierių grupės vadovas Marius Dundulis, filosofas, žurnalistas ir rašytojas dr. Volodymyras Jermolenka, „Urban Space Radio“ (Ukraina), nepriklausomos žiniasklaidos ir tinklalaidžių platformos redaktorė Kateryna Lytvinchova, žurnalistė ir laidų vedėja Olha Snicarčuk, apdovanojimais įvertintas(-a) kūrėjas(-a), kuriantis(-i) garsus, muziką ir žodžius Axelis Kacoutié, tinklalaidės apie tvarų gyvenimo būdą ir ekologiją „Išpakuota“ bendraįkūrėja Rugilė Matusevičiūtė, NARA redaktorė ir žurnalistė Indrė Kiršaitė, tinklalaidės „Proto Pemza“ bendraįkūrėjai ir vedėjai Aivaras Žukauskas ir Povilas Juodzevičius.

Antrą kartą surengtas audiofestivalis pasipildė ir nauja – mentorystės – programa, skatinančia pradedančių Lietuvos audiodokumentikos kūrėjų saviraišką. Mentorystės programos metu sukurtus kūrinius buvo galima išgirsti festivalio uždarymo renginyje, surengtame „Opera Social House“, Vilniuje.

Geros (audio)istorijos esmė

Paprastas pasakojimas gali tapti puikia, įtraukiančia istorija. Skamba paslaptingai? Paslaptis, kas svarbu gerai istorijai, atskleidė žurnalistas, tarptautinis istorijų konsultantas ir sisteminis treneris, besispecializuojantis sudėtingų istorijų pasakojimo srityje S.Pregeris virtualioje konferencijoje skaitęs pranešimą „Audiodokumentika: kaip kurti įtraukiantį pasakojimą?“.

„Istorija keičiasi kaskart jos kūrėjui atradus naujų detalių“, – sakė žurnalistas, akcentuodamas, kad atidumas detalėms ir faktams, emocijų istorijos klausytojui sukėlimas yra geros istorijos pagrindas. Pasak S.Pregerio, svarbūs yra ir pasakotojo (ar pasakotojų) tikslai, kliūtys, su kuriomis susiduriama kuriant istoriją, atsitiktinumai, konfliktai – segmentai, sudarantys istorijos struktūrą. Žinoma, kiekviena istorija turi turėti kulminaciją, į kurią klausytoją reikėtų vesti neskubant, tačiau kulminacija neturėtų būti nukelta ir į pačią istorijos pabaigą, nes tuomet klausytojo jau gali nebepavykti nustebinti. Ne mažiau nei kruopščiai atrinktos detalės ir faktai, laiku ir vietoje atskleista kulminacija, kliūtys pasakojamoje istorijoje yra svarbios patirtys. Tiek paties pasakotojo (ar pasakotojų), tiek istorijos veikėjo (ar veikėjų). Kaip pabrėžė S.Pregeris, kiekviena istorija – patirties perdavimas.

Ar pats garsas turi būti garsas? Gal tai gali būti jausmas, emocija, objektas?

Konferencijos dalyviai turėjo galimybę klausytis diskusijos „Mano šalį bombarduoja. Aš įrašinėju tinklalaidę“, kurioje žinomi Ukrainos tinklalaidžių kūrėjai – O.Snicarčuk, dr. V.Jermolenka ir K.Lytvinchova – pasakojo apie savo darbą iki ir po vasario 24 d., auditorijos lūkesčius ir ką reiškia būti žurnalistu, kai gimtojoje šalyje vyksta karas. Konferencijos programą papildė ir gyvas susitikimas su kūrėjais „Nuo idėjos iki tinklalaidės“, kuriame Rugilė Matusevičiūtė, Indrė Kiršaitė, Aivaras Žukauskas, Povilas Juodzevičius dalijosi nuomonėmis, kaip tinklalaidė gali būti bendruomenės auginimo, aktyvavimo ir puoselėjimo priemone ir kaip kurti simbiotišką, o ne išnaudotojišką santykį su klausytojais, kurių kiekvieno epizodo pabaigoje yra paprašoma paramos.

Kita dimensija

Grįžtant prie S.Pregerio teiginio, kad kiekviena istorija – patirties perdavimas, šių metų audiofestivalio „Banguoja“ programa tai tik patvirtino. Pristatomi kūriniai ir yra patirtys: skirtingos, intymios, sukrečiančios.

Viena įsimintiniausių dalijasi Raymondas Antrobusas audiopasakojime „Garso atradimai“, kuriame kelia klausimą: „Kas yra garsas?“ ir pateikia atsakymą: „Tai dar vienas būdas suvokti pasaulį.“ Girdinčiajam garsai, kurie jį supa, atrodo įprasti, bet kurčiajam ar neprigirdinčiajam garsų pasaulis yra nepasiekiamas. Ar dėl to klausos negalią turintis žmogus turėtų prarasti vieną iš pasaulio suvokimo galimybių? Neturėtų. „Ar pats garsas turi būti garsas? Gal tai gali būti jausmas, emocija, objektas?“ – audiopasakojime klausia garso menininkė Christine Sum Kim.

Norisi pritarti menininkei ir plėsti garso suvokimo ribas. „Garso atradimai“ atkreipia dėmesį į tai, kad filmai, televizijos laidos SKN titrais ir garsiniu vaizdavimu turėtų būti labiau orientuoti į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų klausymosi patirtį. Būtent SKN titrai gali būti itin poetiški (skylančio dangaus garsas, laiko tėkmės garsas, išsiskyrimo garsas, kritiškos padėties garsas, plintančio skausmo garsas ir t.t.) ir praplėsti vaizdais pasakojamą istoriją, tapti integralia jos dalimi, o ne tik informacijos perteikimo priemone. Puiku tai, kad R.Antrobuso audiopasakojime garsų pasaulis plačiau atsiveria ir girdintiesiems.

Vieša išpažintis

Sudėtinga patirtimi pasidalija Agnieszkos Czyżewskos-Jacquemet radijo dokumentikos kūrinio „Sielos vis mažiau“, kuris tapo viena iš kibirkščių, įplieskusių Lenkijoje atvirą diskusiją apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus, pagrindinis veikėjas Piotras. Šis kūrinys – sukrečianti išpažintis apie paauglystėje patirtą skriaudą, kuri kaip šešėlis slankioja Piotrui iš paskos visą jo gyvenimą.

Vaikino pasakojamos istorijos klausytis sunku, ji sukelia daugybę emocijų: liūdesį, skausmą, gailestį, kartu pyktį, pasibjaurėjimą. Atsiranda stiprus noras, kad už tai, ką patyrė Piotras ir dar daugybė kitų nepilnamečių, juos skriaudusiems būtų atlyginta su kaupu, taikant Žemėje galiojančius įstatymus, o ne laukiant dangaus teismo. Piotras savo istoriją papasakoja labai atvirai. Jis netgi prisipažįsta, kad tuo metu, kai jį seksualiai išnaudojo Kunigas-Profesorius, jo šeimos bičiulis, gerbiamas autoritetas, per išpažintį, jis pasipasakojo kitam kunigui, tačiau šis nesugebėjo reaguoti ir padėti vaikui. Tai parodo, kad kunigai gyvena tikrai ne taip, kaip reikalauja iš tikinčiųjų.

Atmerktos akys

Perklausius kūrinį „Sielos vis mažiau“ apima neviltis. Šis jausmas yra pagrindinis Suvi Tuuli Katajos radijo dokumentikos „Kai tu miegi, aš – budžiu“ veikėjas. Kūrinio klausytojas, sekdamas pasakojamą istoriją ir empatiškai išgyvendamas apie nemigą, kaip nevilties būseną, pasakojančio balso emocijas, patiria jausmą, lyg „būtų juodame velvetiniame maiše atmerktomis akimis“, vadinamajame budėjimo režime, galinčiame išvesti iš proto. 2019 m. ši dokumentika sulaukė pripažinimo Suomijos „Shortdox“ ir Šiaurės šalių „Shortdox“ konkursuose, pelnydama žiuri ir žiūrovų apdovanojimus. Beje, šis kūrinis, kaip ir kiti, prieinami adresu https://www.banguoja.lt/programa2022.

Sakoma, kad nemigą įveikti padeda pasivaikščiojimas gryname ore. Panašią galimybę siūlo Stefanas Muzyka audiopasivaikščiojime „Lysa Horos tvirtovės plyta“. Lysa Hora (liet. plikas kalnas) yra viena magiškiausių vietų Kyjive. „Apipinta pasakų ir legendų, ši vieta kuria gyvą Kyjivo kroniką. Ji paliko pėdsaką ir mano sieloje. Nors buvau priverstas palikti namus, nepaliauju įsivaizduoti, kaip vaikščioju pažįstamais, Lysos magijos pažymėtais takais“, – sako S.Muzyka, kviesdamas drauge pasivaikščioti audiofestivalio dalyvius.

Adomo Zubės audiokūrinys „Bet neviltis yra toks neproduktyvus jausmas“, kuriame dvi jaunosios kartos lietuvių aktyvistės, Ilja J.Bakševičiūtė iš „Fridays for Future Vilnius“ (liet. „Penktadieniai už Vilniaus ateitį“) ir Danielė Liepa Baudrillier iš „Kaunas Pride“, prisimena ryškiausius pilietinės veiklos momentus Lietuvoje kovojant už klimato teisingumą ir LGBT+ lygiateisiškumą, įkvepia tikėti pozityviais pokyčiais ir tuo, kad jie tikrai įmanomi.

Šiais metais festivalis „Banguoja“ kvietė klausytis audiodokumentikos kūrinių negalios, seksualinio išnaudojimo, psichologinės gerovės, identiteto, karo, aktyvizmo, migracijos, imigracijos, ekologijos ir kitomis aktualiomis temomis, suteikdamas galimybę kiekvienam festivalio dalyviui įgyti naujų patirčių, kurios šiandienos pasaulyje padės išlikti jautriu žmogumi. Kūriniai prieinami adresu https://www.banguoja.lt/programa2022.

Svarbiausia – žmogiškumas

Per mėnesį trukusią praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMPS) su paramediko specialybės subtilybėmis susipažinę keturi praktikantai sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybės užkulisius.

"Dirbu Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus registratūroje, todėl matydavau, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai atneša užpildytus lapus, ir nė nenumaniau, kas vyksta kitoje pusėje, – iki tol, kol prireikus pacientas atvežamas į gydymo įstaigą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko atlikti paramediko praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje. Čia visi darbuotojai labai geranoriški – viską parodo ir į savo gretas greitai priima net naujokus. Be viso to, jie yra ir labai žmogiški – net, kai atvykus į iškvietimus, sužinoma, kad paciento būklė nėra itin rimta, nes jam, pavyzdžiui, tik šiek tiek suskaudo širdį, o dabar jis ir vėl jaučiasi gerai, medicinos darbuotojai vis tiek gražiai pasikalba su žmogumi, jį nuramina. To reikia, nes kiekvienam, kuris kviečia greitosios medicinos pagalbą, jau savaime tai didelis įvykis", – pasakojo paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikusi Gertrūda Lazaravičiūtė.

G. Lazaravičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašyta prisiminti labiausiai per paramediko praktiką į atmintį įsirėžusį atvejį, mergina tarstelėjo, kad budint Kauno rajono GMPS itin kritinių situacijų, kurias būtų tekę pamatyti iš arti, nepasitaikė, tačiau vienas iškvietimas vis dėlto įstrigo.

"Vykome padėti moteriai, turinčiai fizinę negalią – paralyžių. Jos galvoje buvo didžiulė žaizda, aplinkui mačiau labai daug kraujo. Apibintavome jai galvą. Su ja kalbėtis buvo sudėtinga, bet reikėjo išsiaiškinti, kas įvyko, ir įtikinti, kad į ligoninę važiuoti – būtina. Tąkart labai pasimečiau. Tai iššūkis, kurį prisiminsiu ilgai", – atviravo G.Lazaravičiūtė.

Ypatingas pasiruošimas

Šiuo metu, kai šalyje fiksuojama vis daugiau naujų koronaviruso atvejų, iki pasiekdami paciento namus greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojai ir paramedikai praktikantai privalo imtis visų apsisaugojimo priemonių. Nepaisant to, kad studentai ir nedalyvauja važiuojant į iškvietimus, kur pacientui yra patvirtintas ar tik įtariamas COVID-19.

Būdavo karštų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį.

"Vykstant į iškvietimą lauke, tekdavo dėtis respiratorius ir ant viršutinių drabužių vilktis medžiaginius chalatus bei lietpaltį primenančius apdangalus. Jei vykdavome į patalpą, be viso to reikėdavo užsidėti akinius arba apsauginį skydelį. Būdavo karštų dienų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį. Tačiau susikaupdavau, nes žinodavau, kad privalau padaryti viską, ko reikalauja situacija", – sakė mergina.

Pasiteiravus, ar pamatyti paramediko praktikos užkulisiai nenuslopins jos noro baigus studijas dirbti greitojoje medicinos pagalboje, pašnekovė užsiminė, kad vis dar svarsto, kur norėtų save realizuoti labiau – dirbdama Skubios pagalbos skyriuje ar greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Kasdien tarsi loterija

"Paramediko praktika yra tarsi loterija – niekad nežinai, kas tavęs laukia per budėjimą. Kai kalbėjausi su kitais praktikantais, jie pilni įspūdžių – dalyvavo ir gaivinant, ir vaduojant prispaustus žmones įvykus didelėms avarijoms. Visiems praktika buvo labai skirtinga. Jos laikas man praėjo gana ramiai, tragiškuose įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau čia būdama iš arti pamačiau medikų kasdienybę. Šiame darbe labai svarbu gebėti bendrauti su pacientais. Supratau, kad itin dažnai vyresnio amžiaus žmonės greitąją medicinos pagalbą kviečia visai ne dėl sveikatos problemų, o dėl to, kad turėtų kam išsakyti savo rūpesčius", – pasakojo Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikusi Justė Ramonaitė.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jai per dešimt budėjimo parų teko ne tik guosti pacientus, bet ir imtis tokių darbų, apie kuriuos ji anksčiau tebuvo skaičiusi knygose. Todėl pirmosios 24 valandos, prisipažino ji, buvo kupinos stebėjimo, ką patekę į skirtingas situacijas daro paramedikai. Vėliau J.Ramonaitė išdrįso nuvyti bet kokias baimes šalin ir išmoko pati įvesti kateterį, suleisti vaistus, rašyti kardiogramos duomenis, daryti lašelines, padedant patirtį jau turintiems kolegoms.

Bijo pasakyti

Pašnekovė taip pat užsiminė, kad paramediko praktika šiuo laikotarpiu, kai šalyje visomis priemonėmis kovojama su COVID-19, buvo nelengva ne tik dėl to, kad vykstant į iškvietimus teko dėvėti apsaugos priemones – kaukes, respiratorius, akinius, skydelius, kombinezonus, pirštines, bet ir todėl, kad pastaruoju metu sukarščiavę pacientai, kviesdami greitosios medicinos pagalbos medikus, bijo apie tai net prasitarti.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dažnai nusakydavo visai kitokius nusiskundimus ir tik atvykus bei paklausus, ar jūs turite temperatūros, sužinodavome, kad žmogus karščiuoja", – atviravo Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ketvirtame kurse mediciną studijuojanti ir papildomai paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre besimokanti J.Ramonaitė.

Svarbu įveikti jaudulį

"Vykstant į iškvietimą situacija apibūdinama tik akcentuojant esminius dalykus. Vienas tokių vizitų pas pacientą man įsiminė ilgam. Iš pradžių žinojome tik tiek, kad nukentėjusysis – mažas vaikas, kuris krito ant galvos ir patyrė sutrenkimą. Dar važiuojant greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kai įsijungė švyturėliai ir ausyse girdėjau jų garsą, atrodė, kad viskas aplinkui sustojo. Jaudinausi, bijojau, kas bus. O kai užėjome į namus, pamatėme sėdintį ir ramiai žaidžiantį vaiką. Labiausiai buvo išsigandusi jo mama, kuri pamanė, kad mažylis patyrė traumą, nors jam ant galvos nuo stalo timptelėjus staltiesę iš nedidelio aukščio užkrito tik puodo dangtis – trauma buvo išties menka", – prisiminimais dalijosi paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikęs Karolis Kulikauskas.

K. Kulikausko asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis įvykis jį išmokė iš anksto nereaguoti per jautriai, kol nematomas visas esamos situacijos vaizdas, nes perdėtas jaudulys paramediko darbe gali pakišti koją sprendžiant išties rimtas problemas, kai žmogui būtina neatidėliotina pagalba.

Vyrui iš arti teko matyti ne tik paramedikų, bet ir medikų kasdienybę – jis beveik metus dirba ir Kauno klinikų Neuroreanimacijos skyriuje. Čia pastaruoju metu tenka pasitikti pacientus, kuriems įtariama COVID-19. O įtariama visiems karščiuojantiems, kuriems dar neatliktas testas.

K. Kulikauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokiais atvejais tenka vilktis specialius baltus kombinezonus, kuriuos netgi apsirengiant reikia žinoti taisykles, kaip tai padaryti teisingai. K.Kulikauskas prisipažino, kad iš pradžių tai jam buvo nemenkas iššūkis, tačiau dabar jau nebegąsdina. Nesibaimina jis ir dirbti šiuo nelengvu šaliai metu bei pabrėžia, kad svarbiausia – tinkamai apsisaugoti ir joks virusas nebus baisus.

"Man patinka stovėti priešakinėse linijose, lemiamu momentu išsiskiriantis stresas ir adrenalinas yra mano varomoji jėga", – sakė pašnekovas.

Dalyvavo gaivinant

"Labiausiai atmintyje įstrigęs iškvietimas buvo tada, kai sužinojome, kad pagalbos reikia iš kapinių su šeima važiavusiam žmogui, kuris staiga pasijuto blogai. Jis suspėjo sustabdyti automobilį ir susmuko", – prisiminė Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikęs Aivaras Macijauskas.

Sugrįždamas mintimis į tą akimirką, jis neslėpė – tąkart kartu su kitais kolegomis vykdamas į nelaimės vietą nerimavo, kad tai nebūtų nutikę jo paties artimajam, kuris netoliese dirbo.

A. Macijausko asmeninio archyvo nuotr.

"Bevažiuojant mūsų brigados vadovė davė nurodymus, ką pasiruošti – lašelinių sistemas, kateterius ir pasakė, kad vos sustojus automobiliui skubėtume prie žmogaus. Įvykio vietoje jau buvo ir kita brigada. Žmogus gulėjo ištrauktas iš mašinos, gaivinamas defibriliatoriumi. Pacientui gydytojas atliko maždaug penkias defibriliacijas – širdies ritmas tai atsirasdavo, tai vėl skilveliai pradėdavo virpėti. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Nors šiame įvykyje buvau labiau stebėtojas – laikiau lašelinę ir slaugytojai padaviau tai, ko reikėjo, tačiau jį prisiminsiu ilgai. Nė nepajutau, kai viskam pasibaigus mes kėlėme žmogų ant neštuvų ir nešėme greitosios medicinos pagalbos automobilio link", – pasakojo pašnekovas.

Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų.

Padėti žmonėms – laimė

Pastaroji paramediko specialybės praktika A.Macijauskui nebuvo pirmoji – jis jau anksčiau kaip savanoris dirbo Kauno miesto GMPS ."Buvau užsibrėžęs, kad per savaitę bent vieną parą nueičiau į budėjimą. Savo akimis mačiau ir sunkiausius iškvietimus – gaivinimus, mirtis, ir šiek tiek paprastesnes traumas", – sakė jis.

Kalbėdamas apie patirtį Kauno rajono GMPS, vyras atviras – su juo dirbę kolegos – labai geranoriški ir suprantantys, kad paramediko darbe itin svarbu pačiam pabandyti, atrodytų, ir paprastus dalykus – pamatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje.

"Dažnai važiuojant atgal į pastotę kyla klausimų, kodėl, pavyzdžiui, gydytojas pacientui suleido būtent tuos vaistus, arba kaip vieną ar kitą dalyką padaryti geriau – viskas ramiai paaiškinama. Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų, – čia svarbu tiesiog imti ir daryti", – kalbėjo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre paramediko specialybės besimokantis A.Macijauskas.

A. Macijauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunas vyras tvirtai įsitikinęs – baigęs studijas norėtų dirbti paramediku. Kaip jis pats sako, pasimatavo specialybę ir suprato, kad ji jam tinka.

"Aš apie tai visą laiką svajojau, nors ilgai savęs ieškodamas klausiau, ką norėčiau veikti gyvenime. Iš pradžių studijavau informatiką – gal dėl prestižo, nežinau. Bet nuo pat vaikystės man buvo įdomi medicina, todėl nusprendžiau nutraukti informatikos studijas, nes laimė – ne pasipuikavime ir piniguose, o tai, ką darydamas jautiesi laimingas", – užsidegimu tryško jis.

Vaikinui padėti žmonėms teko ne tik atvykus greitosios medicinos pagalbos automobiliu, bet ir asmeniniu. Čia visada yra ne tik apsauginė kaukė, pirštinės, bet ir vaistinėlė, kad bet kada pamačius nelaimės ištiktą žmogų būtų galima suteikti jam pagalbą.

Anot psichologės, įprastas apsipirkimas tapo nuobodus, todėl vartotojai linkę ieškoti išskirtinio aptarnavimo, neišgyventų emocijų, įdomios patirties.

„Vienas apsilankymas prekybos centre gali džiuginti ir stebinti, apsilankius antrą, trečią ar n-tąjį kartą, tai nebekelia ypatingų emocijų. Tuo tarpu, jei pirkimo procesas virsta patyrimu, kur kas lengviau įtikinti save, kad nesu šiaip vartotojas ar reklamos auka, aš išbandau, patiriu, mane sužavi ta patirtis, be to, ne aklai perku, o išbandau“, - sako I. Būdvytytė.

Šiuolaikinis žmogus iš pasyvaus pirkėjo virsta aktyviu dalyviu, o tai jam suteikia didesnį kontrolės jausmą ir jis jaučiasi dalyvaujantis procese. Tai, anot psichologės, skatina bendrumo jausmą, nes nebesi anonimiškas pirkėjas, o bendruomenės, išbandančios naujoves, narys.

Pirmiausiai nori ne pirkti, o patirti

Ryškėja tendencija, kad žmonėms svarbesnės ne konkrečios prekės ar daiktai, o patirtys. Todėl itin sustiprėjo socialinių tinklų sukurtas fenomenas – baimė ką nors praleisti, nebūti kažko dalimi.

„Socialiniuose tinkluose žmonės dalinasi patirtimis, kartais kokiam nors renginiui dar net nespėjus pasibaigti. Viena vertus, jie siekia pripažinimo ir nori parodyti savo sekėjams, kaip įdomiai gyvena ir kiek visko patiria. Kita vertus, daugumą gena baimė ką nors praleisti ir nepatirti. Iš esmės klausimas išlieka: ar leisime pinigus daiktams, ar patirtims?“, – svarsto psichologė.

Dalyvavimas kulinarinėje pamokėlėje ar naujų technologijų išbandymas sukuria daugiau ir stipresnių prisiminimų nei tiesiog dar vienos batelių poros ar laikrodžio įsigijimas.

Prekybininkai taip pat pamažu derinasi prie naujųjų tendencijų ir besikeičiančių vartotojų įpročių. Pastebėję, kad žmonėms nebeužtenka tik ateiti apsipirkti, jie bando juos patraukti siūlydami galimybes prekes išbandyti prieš perkant arba į pirkimo procesą įtraukdami patirtis.

Simonas Skupas, „Samsung Electronics Baltics“ vadovas Lietuvoje, pastebi, kad vis daugiau parduotuvių pirkėjams kuria patirčių zonas. Jose klientai gali be jokių įsipareigojimų išbandyti norimą produktą, jį pajausti, pačiupinėti ir prisijaukinti.

„Naujos kartos parduotuvių tikslas – ne tik suteikti pirkėjui pagalbą, konsultacijas ar apmokymus klientams, bet ir leisti per asmeninį patyrimą pažinti produktus ar prekės ženklus. Čia atėjęs klientas gali išmėginti pačias naujausias technologijas ir tik jas išbandęs – išsirinkti“, - sako pašnekovas.

Emocijai – svarbiausia rolė

Psichologai teigia, kad geros apsipirkimo patirties laukimas itin prisideda prie teigiamų emocijų ir laimės jausmo. Šis jausmas išlieka ilgiau, nes yra susijęs su teigiamais prisiminimais.

„Dalyvavimas kulinarinėje pamokėlėje ar naujų technologijų išbandymas sukuria daugiau ir stipresnių prisiminimų nei tiesiog dar vienos batelių poros ar laikrodžio įsigijimas“, - įsitikinusi psichologė.

Pasak S. Skupo, prekės ženklai pastebi besikeičiančius pirkėjų poreikius ir į juos atsižvelgia. „Suprantame, kad vis labiau stiprėjanti elektroninė prekyba keičia pirkimo įpročius. Taigi, fizinė parduotuvė prekės ženklui tampa tarsi namais, kur mes stengiamės užmegzti ryšį su savo klientais, suteikti jiems pagalbą, pakviesti į erdvę, kurioje jis gali maloniai praleisti laiką, sulaukti pagalbos dėl įrenginio gedimo ar apmokymus, kaip įvaldyti ką tik įsigytą naują įrenginį. Parduotuvėje svarbios visos smulkmenos, net ir galimybė išgerti kavos. Išėjęs iš čia, net ir nieko nenusipirkęs, jis turi išsinešti gerą emociją“, - sako S. Skupas.

Svarbu ir tai, kad patyriminiai pirkiniai labiau susiję su asmenybe, tapatumo ir bendrumo jausmais. Ilgainiui nustojame vertinti ir džiaugtis daiktais, kurie nuolat po ranka – technika, baldai, drabužiai tampa tiesiog fonu mūsų gyvenime.

„Tai, kad patirtys yra trumpalaikis ir greitai prabėgantis dalykas, kaip tik labiausiai ir žavi pirkėjus. Pirmiausiai jos netrunka tiek ilgai, kad atsibostų. Taip pat, jei viskas ir nepavyksta tobulai, vis tiek ilgainiui išlieka ganėtinai malonūs prisiminimai. Patirtys vilioja tuo, kad jų laukiame, planuojame ir įsivaizduojame, bet tiksliai nežinome, kaip viskas vyks. Be to, patirtys dažniausiai susijusios su kitais žmonėmis, su kuriais tai patyrėme kartu, pavyzdžiui, mėgavomės vakariene ar išbandėme naujausią technologinį stebuklą“, - reziumavo I. Būdvytytė.