Pabūti kitaip

"Kur, Dievuli, tu stovėjai, kad Tavęs aš nemačiau" – jautriai, žaismingai, giliai pavadino savo kūrinių parodą R.Klimavičius, šiuo motyvu, tarsi melodija, sujungęs savo mažosios plastikos ekspoziciją.

Iš senos knygelės parinkęs posmelius, juos priderino prie savitų, įdomių koliažų, objektų, sukurtų iš įvairiausių daiktų daikčiukų, dažniausiai – senų, su akivaizdžia laiko žyme, bet jų yra labai įvairių ir gana daug. Taigi pasidairyti, pasižiūrėti, pamąstyti tikrai yra ką ir apie ką.

Ekspozicijos pradžioje pasitinka keturi iš bičių vaško nulipdyti ir vėliau iš bronzos atlieti nameliai su apvaizdos akimi, kurie gali būti savotiškas žiūros taškas: nameliai nedidukai, į jų vidų nepažvelgsi, tačiau visa paroda yra tarsi tai, kas tuose nameliuose galėtų būti, o galbūt ir yra. Taigi tarsi Alisa Stebuklų šalyje, ir kiekvienas mes galime čia pabūti visai kitaip, tarkim, visai įmanoma pavaikščioti po poros sprindžių dydžio namelį, pamatyti jame labai įdomių dalykų, perskaityti, kokiu lieptu eina Laimė, o kokiu – Nelaimė, sužinoti, kur stovi tas Dievulis (gal už nugaros?), kai jo nematome.

Tarsi muziejaus eksponatai

Pirmieji parodos eksponatai savotiškai dedikuoti tėvui, nes sukurti pasitelkiant koklius, mat dailininko tėtis buvo krosnių meistras: sodyboje R.Klimavičius rado nemažai tėvo paliktų gražių koklių. "Negi išmesi? – pagalvojo kūrybiškumo nestokojantis menininkas, ir dabar galime įsitikinti, kad jautriai prisilietus prie daikto galima sukurti unikalius, šiuolaikiškus kūrinius. Ir ne tik sukurti, bet ir išsisakyti, jais prabilti į žiūrovą.

Beje, ne vienas apsilankiusysis parodoje iš pradžių pagalvojo, kad R.Klimavičiaus kūriniai – muziejiniai eksponatai, taip jie dera "Parko galerijos" rūsio labirinte, jog atrodo, kad čia ir buvę. Tiesą sakant, ir pats R.Klimavičius greičiausiai to siekė – kad darbas atrodytų natūraliai, tarsi toks ir yra savaime, su savo jau esama istorija, paženklintas laiko, nes subtilus menininko įsikišimas, derinimas, kai atidžiai įsižiūri, sunkiai suderinamų detalių, išgauna ir gilią mintį, ir akibrokštą.

Įsižiūrėjus (įsiklausius) į ekspozicijos pradžioje esančius namelius, galima tikėtis, jog durelės iš dviejų koklių, sujungtų kabliuku, atsidarys ir pro jas bus galima patekti į slaptus požeminio labirinto kambarius, kuriuose tiek visko yra daug ir įdomaus, kad tik spėk viską atidžiai sužiūrėti.

Tiesa, aprašytosios koklių durelės su kabliuku turi ir kitą mintį – vyro ir moters bei jų sąjungos, taigi interpretavimo kelių R.Klimavičiaus parodoje yra išties daug. Papildyti tekstais menininko kūriniai sukuria ir sakralią nuotaiką, susikaupimo būseną bei kviečia tyloje, neskubant į savotiškas menines rekolekcijas, stabtelint ties požemio navose sukurtomis kompozicijomis.

Intriguojantis ir mąslus

Aktyvus, gana produktyvus, dažnai į parodas pakviečiantis dailininkas R.Klimavičius, įvardijamas kaip vienas konceptualiausių Klaipėdos menininkų, yra baigęs grafikos studijas tuomečiame Lietuvos dailės institute (dabar – Lietuvos dailės akademija) kuria grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros darbus, yra surengęs keliasdešimt personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai saugomi privačiose ir valstybinėse kolekcijose.

Kūryboje menininkas naudoja įvairiausias medžiagas – grūdus, žvyrą, aprūdijusią skardą, plunksnas, senų knygų puslapius, duonos riekes ir kt., taigi dar ir todėl jis nuolat vis kitoks – daugiabriaunis, intriguojantis ir visada mąslus, jo darbuose svarbiausia – mintis, ne medžiagos. Galbūt todėl jam puikiai pavyksta medžiagas, jau esamus daiktus ar jų detales subtiliai transformuoti, suteikiant jiems naują kodą bei minties gylį.

Defragmentuodamas įvairius kasdienio gyvenimo reliktus, R.Klimavičius jiems savotiškai dovanoja naują gyvenimą ir kažkada buvusiems svarbiems namų erdvės objektams tarsi nutiesia tiltą, sujungia jau praėjusį laiką su dabartiniu.

Kas? R.Klimavičiaus paroda "Kur, Dievuli, tu stovėjai, kad Tavęs aš nemačiau?"

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? veikia iki liepos 31 d.

Kodėl menininkas, du dešimtmečius kuriantis mažąją plastiką, parodose pradėjo dalyvauti tik dabar? Kaip sulaukė kvietimo atstovauti Lietuvai XII Florencijos bienalėje? Ir kodėl reikia nebijoti daryti klaidų? Atsakymų ieškojome pokalbyje su menininku E.Busarovu, kurio darbai stebina detalių gausa ir sykiu preciziška, harmoninga visuma.

– Atsigręžkime į jūsų vaikystę. Ar anksti atradote savyje kūrybiškumą?

– Kūryba man – natūralus dalykas. Vaikystėje mėgau piešti komiksus, šaržus. Vėliau sudomino anatominis piešimas. Mano tėtis norėjo būti menininku, tačiau ilgai man to nesakė. Žinojau, kad bandė kurti, tačiau jam nepasisekė, todėl užsidarė savyje ir labai to ilgėjosi. Galima sakyti – išpildžiau tėčio svajonę.

– Ar pats turėjote svajonę užaugęs būti menininku?

– Svajonė kurti buvo visada, bet ji konkuravo su noru būti muzikantu, nes groti gitara tam tikru metu buvo svarbiausia. Tačiau vėliau supratau, kad neperspjausiu savo mėgstamų grupių, todėl reikėjo pasirinkti, kurioje srityje sutelkti jėgas. Mažosios plastikos srityje kuriančiųjų nėra daug, todėl jaučiuosi pasirinkęs teisingai ir atradęs savo dalyką.

– Vis dėlto studijuoti pasirinkote meninių baldų restauravimo studijas. Kodėl rinkotės techniškesnę, praktiškesnę specialybę?

– Baldų restauravimas leido prisiliesti prie istorijos. Įdomu buvo galvoti, kaip juos atkurti, sugrąžinant autentiškumą. Restauravimas – tai iššūkis, kurį priimi ir privalai susidoroti, rasti sprendimą. Manau, kad gyvenime labai svarbu išbandyti kuo daugiau ir atrasti tai, kas tavo. Restauravimu dabar nebeužsiimu, nes savąjį dalyką jau radau.

– Ir savo kelią pasukote mažosios plastikos darbų kūrimo link.

– Man patiko piešti ir savo kuriamus personažus, animacinius veikėjus perkelti į skulptūrą. Patys pirmieji bandymai buvo paprastos, grubokos žalvarinės figūrėlės – visiškai kitokios nei tai, ką kuriu dabar. Mažąją plastiką kuriu jau apie du dešimtmečius, tačiau nedalyvaudavau parodose. Dar tik pusmetis, kai esu labiau matomas viešumoje. Savo kūrybos neafišavau, nes norėjau viešumoje pasirodyti išlaukęs tam tikrą momentą. Manau, jei pasirodysi per anksti, tave atsimins tokį, koks pasirodei pirmąkart, ir nebebus galima to ištaisyti. Per laiką, kurį mano darbai yra matomi – pasisekė surengti dvi parodas Romoje, eksponavau kūrinius Briugėje, Vilniuje, gavau pakvietimą į tarptautinę Florencijos bienalę.

Manau, jei pasirodysi per anksti, tave atsimins tokį, koks pasirodei pirmąkart, ir nebebus galima to ištaisyti.

– Viskas dėl mažosios plastikos. Kaip ši skulptūros šaka padeda jums atsiskleisti? Kokias  jūsų savybes ugdo?

– Šioje srityje daug iššūkių. Pasitaiko nesėkmių, todėl reikia bandyti dar ir dar kartą, o tai reikalauja visiškos ramybės, vidinės pusiausvyros. Turėjau gerus mokytojus: Olegą Kasparovičių, Piotrą Kostiną, Marytę Dominaitę-Gurevičienę. Gavęs žinių iš jų, toliau atradimų keliu keliauju vienas.

– Su kokiomis medžiagomis dirbate?

– Vašku, metalais, emaliu. Emalis yra stiklui artima medžiaga, tačiau klaidinga būtų ją laikyti stiklu. Emalis panašus į smėlį, yra išlydomas 900 laipsnių temperatūroje ir atvėsti turi kartu su metalu, antraip atšoks. Jei viskas gerai – nupoliruoju kūrinį su specialia pasta ir emalio paviršius įgauna brangakmenio spindesį.

Geriausias pavyzdys emaliui – Faberge kiaušinis, kurį dekoruojant išryškėja emalio galimybės: spalvų maišymas, perėjimai, perdengimai. Tai medžiaga, su kuria galima padaryti labai daug – viskas priklauso nuo menininko profesionalumo.

– Jūsų darbuose susijungia ne tik smulkių dekoravimo elementų turtinga estetika, tačiau ir subtilūs technologiniai niuansai. Papasakokite apie kūrybos procesą.

– Iš pradžių niekas man negalėjo paaiškinti, kaip tūrines metalines formas sujungti su emaliu, kadangi įprastai šia medžiaga kuriama ant plokštelių. Iš pradžių nieko neišeidavo – spalvos atšokdavo. Tik dirbant atėjo patirtis ir technologijos išmanymas. Emalio padengimo procese svarbu viskas: pradedant kūrinio svoriu, metalo kokybe ir baigiant krosnies, kuriame jis degamas, dydžiu. Niuansų, kuriuos sužinosi tik dirbdamas, atrasdamas, yra daugybė, todėl klaidų būna ir dabar, bet jau žinau, kaip jas ištaisyti. Paradoksalu, tačiau atidumo ir tikslumo reikalaujančiame emalio ir metalo sujungimo procese viskas remiasi intuicija.

– Daug jūsų mažosios plastikos kūrinių yra privačiose kolekcijose, užsienyje. Dažniau tenka kurti pagal specialų užsakymą ar daugiau kuriate savo malonumui?

– Turiu rasti balansą tarp to, kas patinka man, ir to, ko nori užsakovas. Sulaukdamas užsakymo gaunu galimybę išbandyti tai, ko galbūt niekada neišbandyčiau. Tai dažniausiai būna rimtos, brangios verslo dovanos, kurias į savo kolekcijas žmonės retai perka, tačiau pamaloninti verslo partnerį – gražus, originalus gestas. Nepataikauju klientui, padarau tai, kas patinka ir man, ir jam. Būtent užsakymai man leidžia investuoti į savo kūrybą.

– Jūsų darbai išsiskiria iš klasikinės skulptūros lauko. Tikriausiai tai viena priežasčių, dėl kurios šiais metais esate pakviestas dalyvauti viename garsiausių šiuolaikinio meno renginių – Florencijos bienalėje.

– Sulaukti oficialaus kvietimo iš organizatorių buvo netikėta, atsižvelgiant ir į faktą, kad Lietuvoje į mano kūrinius reaguojama skeptiškai. Per visą bienalės rengimo istoriją būsiu antrasis lietuvis, atstovaujantis savo šaliai. Tai aukšto meninio lygio renginys, turintis 20 metų istoriją ir besilygiuojantis su Venecijos bienale.

– Ką reiškia kūrėjui pristatyti savo darbus tokio lygio renginyje?

– Aš galiu meno ekspertams, lankytojams parodyti kažką naujo ir sykiu tai tarsi savęs patikrinimas, menininkų skaistykla, kurią pereisiu arba ne.

Stengiuosi emocijų per daug nereikšti ir išlikti susikaupęs, kadangi dar reikia užbaigti darbą, surasti mecenatą. Kadangi teisės parduoti savo kūrinį neturėsiu, o investicijų reikia ne tik į patį darbą, tačiau ir į daug buitiškesnius dalykus: kelionę, apgyvendinimą ir pan. Mecenatui čia tenka svarbus vaidmuo, jis nelieka nuošalėje – jo logotipas spausdinamas bienalės kataloge, taip pat yra pakviečiamas į prabangų gala vakarėlį.

– Pasirodyti tarptautinėje, šiuolaikinio meno bienalėje yra svarbus įvertinimas.

– Svarbu, kai tave pastebi. Tuomet tavo darbas įgauna daugiau prasmės ir nebebijai, ar kūriniai bus nupirkti, ar ne, esi pasiryžęs kurti. Jei nesėkmei ištikus viską meti, vadinasi, kūryba yra ne tavo kelias. Turi 10–20 nesėkmių patirti ir vis tiek toliau daryti tą patį. O amžius šiuose dalykuose neegzistuoja: vienas vaikas gabus, tačiau anksti miršta; kitas talentą atranda tik būdamas 40 ar net 60-ies. Tai reiškia, kad turi sulaukti savojo laiko, ir padėti gali tik ramybė ir darbas.

– Kuriate ne tik mažąją plastiką – taip pat tapote, fotografuojate. Kuo jus papildo skirtingos vaizduojamosios dailės rūšys?

– Skirtingos veiklos išlaisvina. Renesanso amžiuje kūrėjai juk daug kuo užsiimdavo: būdavo ir architektais, ir tapytojais, ir ginklų gamintojais, ir pan. Įvaldymas kitų dailės rūšių praturtina menininką, neleidžia jam sustabarėti. Mane taip pat labai domina istorija. Vaikystėje atradau Graikijos, vėliau – viduramžių, renesanso istoriją, dar vėliau susidomėjau Antruoju pasauliniu karu. Kai daug kuo domiesi, kūriniams suteiki gilesnius kontekstus.

Pristatomas šiuolaikinis menas

Nuo 1987 m. galerijos "Artė Studio" pradėtoje rengti šiuolaikinio meno Florencijos bienalėje pristatoma tapyba, skulptūra, grafika, instaliacijos, fotografija, skaitmeninės ir maišytos technikos darbai. Kas dvejus metus Florencijoje vykstančiame renginyje pristatyti darbai jau yra atrinkti tarptautinio žiuri, kuris vėliau įvertina dalyvius, skiria pagrindinį bienalės prizą – Lorenco Puikiojo auksinį medalį. XXII Florencijos bienalė vyks spalio 6–15 d.

Kaip yra pastebėjęs dailėtyrininkas Algis Uždavinys, grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros srityse kuriantis menininkas tyrinėja pasąmonės labirintus, todėl jo keliai susikerta ne šviesaus apoloniško profesionalo sferoje, bet šešėlių karalystėje. Medžiagų, iš kurių sukurti parodoje pristatyti objektai, įvairovė šiuo atveju nėra esminė – R.Klimavičius pabrėžia ne formalistinį, bet idėjinį kūrybos aspektą, kuris atsiveria tik pradėjus suvokti gilumines jo darbo prielaidas.

Gyvenimo teatrui tapati išorinė realybė yra apgaulinga, kadangi priverčia mus tikėti savo absoliutumu. Tačiau po psichologinių ir socialinių konvencijų voratinkliu, kuris apraizgo mūsų kasdienybę, slypi protu nesuvokiama gelmė, iš kurios nuolat kyla įvairūs impulsai, verčiantys suabejoti tikrovės piešinio stabilumu. Po trapia fenomenų pasaulio membrana mūsų laukia begalinė naktis.

R.Klimavičius akcentuoja vyrišką pradą, kuriam būdingas monumentalumas ir gaivališka jėga. Nepaisant iracionalių nuostatų, kompozicijų struktūra visada yra logiškai pateisinta, nors kalbėti turėtume veikiau apie sapnų logiką, o ne apie mokslinį priežasties ir padarinio ryšį. Paradoksaliai žaisdamas įvairiais simboliniais elementais, menininkas ieško gilesnių tikrovės sąsajų, tačiau visada atsižvelgia į estetiškai motyvuotą visumą.

Autorius neišsižada grožio nei harmonijos principų, tačiau siekia jų nauju, dažnai neįprastu būdu. Idėjinis ir stilistinis parodos vientisumas byloja apie tai, kad menininkas atspindi tipiškas mūsų laikmečio tendencijas. Šis bruožas jo kūrybai suteikia platesnę prasmę, visiškai nepažeisdamas individualaus savitumo.