„Aš esu Tundra, nes ne viską moku“, – sakė praeivė.

„Briedis – vienas iš draugų. Mes tiesiog labai juokėmės, nes žmogus turėjo labai garbanotus plaukus“, – teigė mergina.

„Vaikystės laikais buvo populiaru ir dažniausiai buvo įžeidus dalykas. Būdavo nuorodos į plaukų spalvą, kūno sudėjimą, tai, sakyčiau, patyčios labiau“, – įsitikinusi moteris.

„Nuo pykčio laipsnio priklauso. Pikti žmonės bjauresnes renka, taikesni žmonės tiktai pasišaipymui, vieną kitą raidę praleidžia ar prideda“, – savo nuomonę išsakė vilnietis.

Plačiau apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Vilniaus universiteto mokslininkėmis Rita Baranauskiene ir Ilona Mickiene.

– Prieš 10 metų jūsų kolegos atliktas tyrimas skelbė, kad lietuvių pravardės – zuikiai, kiškiai, įvairūs gyvūnų pavadinimai, o ką atskleidžia jūsų naujausias tyrimas?

I. M.: Tyrimas atskleidė labai daug įdomių dalykų. Vienas dalykas, kad, kaip ir buvo įprasta, regionuose pravardės turėjo beveik vien neigiamą reikšmę. Tarkim, nemėgo pletkus nešiojančių žmonių – turim pravardę ir Kauno diena, ir Trydmarė, kuri bėgiojo po kaimą ir pasakojo visas naujienas. Tačiau turim ir Bitelę, kuri buvo darbšti ir visi tuo džiaugėsi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kai kurios pravardės gali būti senesnės už patį pravardės turėtoją. Ar tai reiškia, kad jos yra paveldimos?

I. M.: Kartais Antano sūnus vadinamas Antanėliu, nors tai ir nėra jo vardas. Arba pagal profesiją – jei yra koks kolūkio pirmininkas, tai jo šeimą vadins kolūkiečiais.

– Nuo 2019 m. jūs tyrinėjate jaunimo pravardes, kokias tendencijas matote?

R. B: Vėlgi, ar pavardė įžeidimas, ar pripažinimo ženklas, turbūt rodo pravardės. Sakysim, Einšteinas – vaikinas, kuris gerai mokosi, gauna tokią pravardę. Arba Medikė, nes ji tikrai taps medike, planuoja ja tapti, dėl to teikiama tokia pravardė. Analizuodamos jaunimo pravardes, turėtume pasakyti, kad įžeidimai ar patyčios nėra visiškai dingę. Kadangi mūsų tikslas buvo ištirti komunikantų santykius, akivaizdu, kad dauguma bendraamžių yra susiję kontaktiniais metriniais santykiais. Vadinasi, jie nori būti priimti, suprasti ir dėl to buriasi į tam tikras grupeles ir jas įvardija tam tikromis pravardėmis. Tai vieni gali būti muzikantai, grojantys įvairiais instrumentais, kiti gali būti ir Da Vinčiai, jeigu gražiai piešia. Įdomu analizuoti pravardes ir tuo požiūriu, kad jos atskleidžia domėjimosi sritis, išprusimą, kiek tie pravardžiuojantieji išmano, kiek ir kuo domisi.

– Na, lietuviams kūrybiškumo netrūko praeityje, netrūksta ir dabar. Ką reiškia pravardės Kindziulis ir Tundra?

I. M.: Kindziulis Lietuvoje yra toks humoristinis personažas, anekdotų personažas. Anksčiau leistame leidinyje buvo anekdotų grupė „Čia priėjo Kindziulis“. Bet lietuviams, kaimiečiams tikriausiai labiau priimtina, kad Kindziulis – mūsų skilandis. Kindziulis tikriausiai bus apvalus, storokas žmogus ar vaikas, kurį taip vadins. Bet čia turbūt kaimo kultūros žmonės tokias pravardes duos. Miesto jaunimas jų nebežino. Na, o Tundra – tai įšalo zona, kur niekas neauga, tai, kas mums svetima. Toks klimatas Lietuvoje nepaplitęs. Ir tai, kas labai keista, neįprasta. Na, ir tikriausiai Tundra kaip pravardė dar reikš kvailas.

Pirmąją rinktinės stovyklos savaitę pagrindinis rinktinės įžaidėjas susidūrė su akies infekcija, dėl kurios treniruotėse turėjo užsidėti specialius akinius.

„Na, Abdul-Jabbaras, Stoudemire'as. (Artūras) Darašas buvo toks žaidėjas Mažeikiuose su tokiais akiniais. Yra, yra“, – po pirmųjų draugiškų rungtynių ir pergalės prieš Estiją naujas pravardes su šypsena veide vardijo Jokubaitis.

Lietuva kontrolinių rungtynių starte 84:70 susitvarkė su Estija, o starto penkete pasirodęs Jokubaitis per 15 minučių pelnė 2 taškus (1/5 dvit., 0/1 trit.), atkovojo 6 ir perėmė 1 kamuolį, atliko 4 rezultatyvius perdavimus bei surinko 8 naudingumo balus.

Kaip Jokubaitis jautėsi pirmose rungtynėse žaidžiant su akiniais?

„Galiu tiesiai šviesiai pasakyti – ne tas jausmas, kaip žaidžiant be akinių, – pripažino Jokubaitis. – Vienos rungtynės, sekmadienį gal bus antros (su Estija Alytuje – aut. past.), o daugiau nebeteks su jais žaisti. Manau, tai bus į naudą mūsų visai rinktinei ir man pačiam, nes tikrai sudėtinga su jais žaisti. Bet jeigu su jais galiu pažaisti, manau, be jų bus dar geriau.“

– Rokai, kokį įspūdį paliko pirmosios draugiškos rungtynės? – žurnalistai po rungtynių paklausė Jokubaičio.

– Kaip pirmoms rungtynėms ir galima pranašauti – daug bėgimo, lėkimo, daug energijos, noro. Kaip pirmosioms rungtynėms tikėjausi, kad bus blogiau. Patiko energija. Turime dar daug laiko pasiruošti. Darysime vaizdo peržiūrą, aiškinsimės, kas blogai. Neblogai, neblogai.

– Su šiomis rungtynėmis oficialiai perėmėte pagrindinio įžaidėjo vaidmenį iš Manto Kalniečio. Galbūt dėl to buvo jaudulio?

– Faktas, kad buvo, bet stengiuosi mėgautis krepšiniu. Čia esame surinkti geriausi Lietuvoje, manau, kad visi susižaisime po truputį. Smagu matyti pilną areną, džiaugsmas atstovauti rinktinei. Yra to jaudulio, bet nesusitvarkysiu su tuo.

– Kaip įvertintumėte savo dabartinę formą?

– Negeriausia, tikrai. Tie metimai nesukrito, bet manau, jog komanda funkcionavo. Manau, šiandien visi mėgavomės krepšiniu. Tą formą visi įgis, ir man pačiam reikia įgyti, ir mums visiems.

– Rungtynėse susidūrė su kuriozu – iš jūsų marškinėlių iškrito laidas su aparatu. Kas nutiko?

– Ten buvo priklijuotas mikrofonas, įrašinėjome garsą ir nepavyko. Jaučiau kažką, bet reikia žaisti, nesvarbu.

– Ar galima sakyti, kad teks iš naujo priprasti prie NBA krepšininkų Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio bei rasti su jais ryšį aikštėje?

– Taip, faktas. Manau, kad visi supranta, jog keisis ir žaidimo planas, vis tiek reikės juos išnaudoti. Tam ir turime nepilną mėnesį, kad viską nušlifuotume. Jie duos naudos, tik reikia susižaidimo.

– Su Kerru Kriisa esate žaidęs ir „Žalgirio“ dubleriuose (2018-2019 m.), ir truputį pagrindinėje komandoje (2019-2020 m.). Kokį įspūdį dabar jis paliko susitikus su Estijos rinktine?

– Superinį, Arizonos universitete yra pagrindinis įžaidėjas. Gerai diriguoja komandai, kas gali būti geriau? Vakar buvome susitikę pasišnekėti, geri santykiai išlikę iki šiol. Smagu dabar jau vyrų rinktinėje.

– Kerras priminė, kad prieš tai 2020 metais jie laimėjo Taline prieš Lietuvą?

– Kerras nepriminė, bet mums treneriai priminė, reikėjo sutvarkyti tuos formalumus. Didesnė motyvacija, kad negalime pralaimėti estams ar latviams.

Nuodingos strėlės

Jei buvai strazdanota, ryža ir bandydama tai nuslėpti dažeisi plaukus vandenilio peroksido tabletėmis, galėjai sulaukti: "Eik tu, žiurke!" Jei buvai akiniuota, stora – žiurkiškas kreipinys taip pat tau galėjo būti nesvetimas. Kaip ir negrabia berniukiška rašysena prikeverzoti meilės rašteliai mergaičių paltų kišenėse: "Tavo akys kaip traktoriaus lempos, o plaukai tarsi karvės ragai…"

Seniai išaugau iš mokyklinio amžiaus. Bet mano Saulėja ne. Abi praleidome jaukų sekmadienio vakarą, stebėdamos pirmuosius eurovizininkų bandymus atstovauti Lietuvai prieštaringai vertinamame "Eurovizijos" dainų konkurse. Ir ką jūs manote – ryte išleidžiu Saulėją į mokyklą, geriu kavą, užsigardžiuodama feisbuku, ir matau: viena iš vakarykščių dalyvių – nemanekeniškų standartų Donata Virbilaitė, pravarde "Ryža", jau nulinčiuota nuodingomis komentatorių strėlėmis. Ir ne tik… Kažkas netgi pasirūpino, kad po eurovizinio bandymo dainininkė nebegalėtų prieiti prie asmeninės ir gerbėjų anketos feisbuke!

Užvirę jausmai jau ne pieno, bet kraujo puta išplukdo į minčių paviršių beveik keturių dešimčių senumo mokyklinių nuoskaudų bangą. Taip… Patyčios egzistavo visais laikais.

Akiniuotos beždžionės istorija

Turbūt lengviausia patyčių forma, su kuria daugelis susiduriame dar vaikystėje – žodinė.

Laimei, visada daugmaž (kalbu apie kūno proporcijas) atitikau socialinius, žmonių nustatytus standartus. Nebuvau stora. Nebuvau ryža. Nebuvau spuoguota. Nebuvau švepla. Nebuvau perkarusi it kartis ir mikroskopinė kaip coliukė. Gal galėjau ir visai išvengti patyčių temos, jei… ketvirtoje klasėje, susižavėjusi "Drąsiųjų kelių" serijos knygomis (ar pamenat: kapitonai tenkešai, matotaupos ir harkos, čingačgukai – didžiosios gyvatės, kapitonai nemo ir kiti – tuo metu jie man buvo gerokai susukę galvas), nebūčiau padovanojusi sau… akinių!

Kai iš pirmo suolo jau nebemačiau painių algebros formulių, mama nuvedė pas akių gydytoją. Nuo to laiko mano ramybė, mano socialinis neliečiamosios statusas klasėje baigėsi. Nuo pat akimirkos, kai kažkas ant mano podidės nosies pamatė slapčia (iš po suolo) išsitrauktus, gydytojos išrašytus, akinius, tapau… "akiniuota beždžione"!

Sakote, kas gi čia tokio?! Dabar akinius be dioptrijų dedasi netgi labai stilingos panelės. Bet juk kalbu apie priešistorinius 1985-uosius, kai madoje dar viešpatavo raudonieji kaklaraiščiai, o ne "Dior", "MaxMara" ar "Michael Kors" paskutiniai mados klyksmai.

Kaip kovojau su patyčiomis? Ogi niekaip. Tuometinės pramogų pasaulio žvaigždės – alos borisovnos, olegai gazmanovai ar petshopboys berniukai dar nenešiojo akinių, tad ir jų sėkmės istorijos, žinia, manęs dar negalėjo įkvėpti. Beliko laukti, kol užaugsiu ir vieną gražią dieną ant balto pasakų žirgo atjos mano svajonių princas, kuris po stebuklingo bučinio pamils mane tokią, kokia esu iš tiesų – "akiniuotą beždžionę"!

Šunytės Doros istorija

Užtai kai dukra, grįžusi iš darželio ir liūdnai patempusi lūpą, pareiškė, kad nebenori ten eiti, nes draugai ir auklėtoja iš jos tyčiojasi, – nusprendžiau nebelaukti. Nei princo ant balto žirgo, nei stebuklingo bučinio. Išsyk jai pasakiau, kad kitą dieną į darželį eisime abi drauge, nes mamytė nori pasekti jos draugams (o ir auklėtojai su šeimininkutėmis) gražią pasaką.

Bėda buvo ta, kad mano šaunioji mergaitė, nors ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo ištarti garso "R". Laimei, tuo momentu prisiminiau žinanti vieną gražią pamokančią istoriją apie šunytę Dorą, kuri taip pat negalėjo ištarti šito garso. Juk patys suprantate – kokie šeimininkai norės šuns, kuris nemoka būti piktas – urgzti, loti ir ginti namų... Todėl šunytė Dora, svajojusi kuo greičiau surasti sau namus, labai dėl to liūdėjo ir kasdien ėjo į šunų mokyklą mokytis urgzti bei tarti sunkiojo garso "R". Deja, kad ir kaip stengėsi, vietoj grėsmingo "rrrrrrr", jai teišeidavo labai juokingas "llllllll".

Freepik.com nuotr.

Sykį Dorai trūko kantrybė ir ji pabėgo iš namų į parką, kur iš nevilties priverkė didžiulį ašarų ežerą. Netikėtai iš jo gelmių išniro Jos Didenybė Rupūžių karalienė Rupa ir atskleidė mažylei vieną paslaptį. "Tu būtinai ištarsi garsą "R"… Tik nenuleisk letenų. O kol tai nutiks, būk kantri: mokykis ir lauk. Šeimininkų paieškos gali užtrukti, nes tik labai geri žmonės gali paimti šveplą šuniuką!"

Kai baigiau sekti, vaikai vienas per kitą man ėmė pasakoti savo istorijas, kaip tas ir anas, ir trečias niekaip negali susidoroti su šiuo garsu. Sutarėme kantriai jo mokytis ir laukti, kol tai įvyks. O belaukdami – jokiu būdu nesityčioti vieni iš kitų. Auklėtojoms išeidama dar šnipštelėjau į ausį: "Atminkit… Tik labai geri žmonės gali paimti šveplą šuniuką." Gudrybė suveikė – patyčios grupėje liovėsi.

Kiaulių tvarto istorija

Turbūt lengviausia patyčių forma, su kuria daugelis susiduriame dar vaikystėje – žodinė. Ar pamenate tuos vaikiškus prasivardžiavimus? Na kažką panašaus į… "Rokas burokas – pieniška sriuba, akys kaip statinės, nosis kaip dešra".

Užtai galvodama savo dukroms vardus, ilgai mąsčiau, kaip parinkti tokius, prie kurių neliptų jokios pravardės. Cha… Nepavyko. Vaikai visais laikais pasižymėjo lakia fantazija ir poetiška vaizduote. Taip mano pirmagimė Kornelija tapo "Šaknele" (nuo rusiško žodžio "koren"). Na… atvirai pasakius, gal ir geriau "šaknelė", nei mano pačios vaikystės "Raska – kaliaska". Galiu guostis tik tuo, kad mano gimdytojų pavardė bent buvo normali – Laurišonytė… Prie jos daugų daugiausia, ką galėjai prisegti, – "lauro lapą", ir tiek.

Patyčios naujajame amžiuje įgauna mastą ir pagreitį, todėl be galo svarbu apie jas šnekėti. Jų netoleruoti. Užkirsti joms kelią. Tose pačiose internetinėse erdvėse – feisbuke, instagrame, youtubėj… Ir kiekvieno iš mūsų šeimoje.

Kiek mažiau pasisekė mano kiemo draugui iš Šančių, kuriam tėvai padovanojo Kiauleikio pavardę. Betgi nepagailėjo gimdydami ir humoro jausmo. Nežinau, kaip su ja nepėsčiam vaikinui sekėsi mokykloje, bet vos pakėlęs telefono ragelį jis linksmai prisistatydavo: "Kiaulių tvartas klauso." Argi po tokios įžangos kam nors dar galėjo kilti papildomų klausimų?..

Tad, mielosios mamos, jei jau neperdavėte savo atžaloms humoro jausmo kraujo kanalais ar slapčiausiais genetikos kodais, pamėginkite jiems įrodyti bent žodžiu, kad sveikas humoras šiais laikais – be galo puikus ir naudingas skiepas nuo patyčių, prieš kurį socialinėse erdvėse visai nekovoja antivakseriai. Ir savo vaikams pasakykite: jei pašaipūnas matys, kad jo žodžiai nesukelia norimo atgarsio (ir kad vadinamoji auka net pati iš savęs šaiposi) – tikrai liausis tai daręs. Kam įdomu obliuoti lentą, iš kurios net skiedros nelekia?

"Tavo mama – mokytoja!"

Kai imu sukti savo trumpametražį, beveik penkiasdešimties serijų filmuką atgaline eiga – suprantu, kad labiausiai kentėjau ne dėl klasiokų įvaryto "akiniuotos beždžionės" sindromo, bet dėl asmenybės neįvertinimo komplekso.

Įsivaizduokite, kaip skaudu maksimalistei, idealistei, pirmūnei suvokti, kad penketukininkės aura (buvo tokia kadaise penkiabalė vertinimo sistema) sukurta ne tavo pačios jėgomis, bet tavo mamos pagalba. Visos mano pastangos gauti geresnį pažymį, parašyti įdomesnį rašinį ar atstovauti klasei mokyklos olimpiadoje baigdavosi vienu vieninteliu klasiokų įvertinimu: "Jos mama – mokytoja!" Tai turėjo reikšti tik viena – jos rezultatai ir pažymiai po blatu (pamenat tokį tarybinių laikų terminą, kai geresnes prekes apsukresnės mamos gaudavo iš po prekystalio?).

Galiu guostis tik tuo, kad, laimei, man tuomet nešovė į galvą mintis visai nuleisti rankų, palikti mokslų ramybėje. Juk vis tiek dėl "tavo mama – mokytoja" burtažodžio penketukai plauks kaip plaukę… O gal reikėjo pereiti į kitą mokyklą? – diskutuojame vakare su vyru. "Baik juokus", – sakau.

Nebuvo tarybiniais laikais mados lakstyti iš vienos mokyklos į kitą. Mokytojai, o ne mokiniai turėjo lemiamą balsą ir savivaldą klasėse. Naujas, plikuose laukuose dar bedygstantis Kalniečių mikrorajonas, nauja, dar nenudžiūvusiais nuo sienų dažais kvepianti mokykla, ir nauja – pirmoji mūsų laida. Gal ir mama, pradinių klasių mokytoja, nelabai suprato, į kokį dviprasmį reikalą veliasi (o ir mane painioja), nusprendusi pasilengvinti sau gyvenimą ir į vieną mokymo įstaigą leisti mus abi drauge.

Kaip elgčiausi dabar, būdama jos vietoje? Hmm?.. Turbūt patarčiau savo dukrai niekur nebėgti, o žiūrėti į piktžodžiautojus labai atlaidžiai. Kaip žiūrime į sergantį vaiką. Juk negali pykti ant ligonio?.. Galų gale, nežinai, kaip tavo žemintojas jaučiasi grįžęs namo – gal tėvai, broliai taip pat iš jo tyčiojasi, nuvertina, nuolat primena klaidas ir netobulumą? Priminčiau, kad atgauti pusiausvyrą ir patikėti savo jėgomis puikiai padeda reguliari malda. Sportas. Kasdienis fizinis krūvis. Jis sudegina stresą.

Freepik.com nuotr.

Ir dar… vienas paprastas, bet labai veiksmingas dalykas – šypsena. Išminčiai sako: nesvarbu, kaip jautiesi – šypsokis, nes… būtent į viršų užkelti lūpų kampučiai padeda gamintis laimės hormonams – endorfinams. Tai faktas, liudiju dukrai, kasryt išleisdama ją mokyklą ir išsišiepdama ligi ausų.

Gelbėjimosi ratas

Galbūt sakysite, kad dabartinės ištobulintos paauglių patyčios nė iš tolo neprimena anų laikų lengvų prasivardžiavimų, susistumdymų mokyklos koridoriuose, užgaulių raštelių paltų kišenėse, sniego gniūžčių karo, vos iškritus pirmajam sniegui, ir pan.? Gal.

Nebūsiu ta niurgzlioji, dar nenykstančios, bet jau senosios kartos metraštininkė, ir nesakysiu: "Va mūsų laikais tai…" Sutinku, kad XXI a. vaikams skirta daugiau technologinių pasiekimų, bet ir daugiau psichologinių išbandymų. Tos pačios technologijos, tarnaujančios geriems tikslams, blogose rankose virsta šėtono ginklais – moderniomis patyčiomis su nuotraukų montažais, žiauriais nufilmuotais vaizdeliais, užgauliais tekstais, kuriuos gali išvysti visas pasaulis – ką ten trys milijonai…

Patyčios naujajame amžiuje įgauna mastą ir pagreitį, todėl be galo svarbu apie jas šnekėti. Jų netoleruoti. Užkirsti joms kelią. Tose pačiose internetinėse erdvėse – feisbuke, instagrame, youtubėj… Ir kiekvieno iš mūsų šeimoje. Juk esmė visais laikais buvo ir yra ta pati: kaip jaunas žmogus sugeba arba nesugeba, nori arba nenori dorotis su jį užklupusiomis problemomis.

Tik dabar, mielieji kenčiantieji, galimybių tikrai kur kas daugiau. Nenorite sakyti tėvams – prasitarkite apie savo problemą mokytojui, kuriuo pasitikite, arba socialiniam pedagogui, kurį turi kiekviena mokykla. Nepageidauji apie tai šnekėti akis į akį su gyvais žmonėmis, puiku. Suvesk "Google" paieškos langelyje raktinį pagalbos šauksmą "iš manęs tyčiojasi" ir kaipmat gausi ne vieną, bet gerą dešimtį gelbėjimosi ratų – įvairių forumų ta tema, vaikų linijų adresų, specialių tinklalapių su patyčias patyrusių žmonių istorijomis.

Vis dėlto mane labiausiai įkvepia čia, Lietuvoje, gyvenančių žmonių pavyzdžiai. Kaip sakoma, savas kraujas ir prakaitas. Tad, nors mano Saulėja ir juokauja, sakydama, kad tikrai nežino, su kuo valgoma patyčių druska (ir ačiū Dievui) – vis tiek nusprendžiu padovanoti jai knygą. Labai atvirą aktorės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Beatos Tiškevič gyvenimo istoriją – "VYVENIMAS: pirmoji ir itin atvira Beatos Tiškevič knyga". Tegul susipažįsta ne tik su pasaulinės literatūros aukso fondais, bet ir su gyvenimiškąja proza. Tegul žino, kad įkvėpti kitus galima ne tik savo sėkmės, bet ir savo patirtų patyčių istorijomis bei naudingais receptais, kaip jas įveikti. Tegul paskaito…

Už Tėtušio nugaros

Legendinio teatro pedagogo Petro Bielskio jo buvę studentai nevadino niekaip kitaip – tik Tėtušiu.

Į šį žodį sudėta visa įmanoma pagarba ir dėkingumas, taip pat meilė žmogui, kuris studentams tapo ne tik mokytoju, autoritetu, bet ir globėju.

Pats P.Bielskis žinojo esąs Tėtušis. Jis sako, jog tai – ne pravardė, o veikiau slapyvardis.

Ir atsirado jis ne šiaip, o susiklosčius ypatingiems santykiams su jaunuomene, už kurią jis jautėsi atsakingas.

Iki pat nepriklausomybės pradžios P.Bielskis buvo KGB taikiklyje. Iš Laukuvos valsčiaus kilęs režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras – prieškario vaikas, kuriam gimtinėje nauja valdžia gimnazijos baigti neleido ir trejus metus už antisovietinę veiklą kalino Komijos lageriuose.

Vėliau ši patirtis ir sudėliojo santykius su studentais bei poreikį juos ginti ir globoti nuo sovietinių absurdų. Šie santykiai jam ir pelnė Tėtušio pravardę.

"Tada studentai, ypač susiję su etnografine kultūra, sovietų valdžios buvo puolami. Mus įtarinėjo visokiais nebūtais dalykais ir skriaudė. Tai man teko juos ginti, o jie mane gelbėdavo. Taip ir susiformavo mano santykiai su studentais. Ir paplito net posakis: "Jei Tėtušis galės, tai išgelbės." Buvome ne šiaip dėstytojai ir studentai, susiformavo savotiška mūsų bendrija, kurią palaužti jau nebuvo lengva. Susiformavo savotiškas mano ir studentų tandemas, iš čia turbūt kilo ir ta pravardė", – prisiminė P.Bielskis.

Laikmetis diktavo taisykles

Kalbėdamas apie savo paties gimnaziją, kurioje mokėsi ir kurioje jis buvo suimtas, o vėliau įkalintas Sibire, P.Bielskis tikino, jog tuo metu mokytojų pravardėms laiko tiesiog nebuvo.

"Savo mokytojus mes labai gerbėme ir nepamenu, kad jų adresu ką užgaulaus būtume kalbėję. Matote, tada buvo labai slogus metas, pokaris. Tas laikas ir diktavo žmonių santykius. Per pamokas kai kurie dalykai buvo dėstomi slapta, ypač Lietuvos istorija, Adomo Mickevičiaus kūryba. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurių mokinių artimieji kovojo už nepriklausomybę miške, žinojome, kad jiems reikia padėti, juos reikia apginti. Mūsų galvos buvo užimtos kitkuo. Nebuvo laiko pramogoms ar kokiam sąskaitų suvedinėjimui", – pasakojo P.Bielskis.

Po kalėjimo P.Bielskis, kaip pats sako, iš gimtųjų vietų buvo ištremtas į Šiaulius, kur baigė gimnaziją. Bet ir ten buvo stebimas sovietinių saugumiečių.

Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas.

"Ten mokyklą pasiekdavo saugumiečių raštai, kad kažkokiame vakare skaičiau antitarybinius tekstus, kad mane reikia mesti iš gimnazijos. Mokyklos direktorius mane gindavo. Tai kaip aš galėčiau tokiam žmogui sugalvoti pravardę, savo globėjui, savo šviesuliui? Dabar jauni žmonės užsiima kažkokiais išdykavimais, o tada tam nebuvo laiko. Tada gal net dėstomi dalykai neturėjo tokios reikšmės, svarbu buvo, kokią poziciją tas mokytojas užima, ar jis yra savas ar ne. O ne savų buvo labai mažai. Mane nustebino, kad ir mano studentai turėjo tą nuojautą. Ir jų sugalvotą Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas", – dėstė P.Bielskis.

Kirvis ir Cvekas

Ilgainiui iš viešojo gyvenimo įtampa ir pokario baisybių slogutis traukėsi. Vaikai daugiau atsipalaidavo ir kasdienė rutina mokyklose suformavo sąlygas mokytojų pravardėms rastis.

Klaipėdietis, žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius, kalbėdamas apie savo metus vidurinėje mokykloje, pamena, kad mokytojai pravardes jau turėjo, tiesa, ne visi.

"Mūsų Raguvos vidurinės mokyklos (Panevėžio raj.) direktorius buvo rašytojo R.Narečionio (1930–2009) brolis, jis buvo piešimo ir braižybos mokytojas, mes jį vadinome Kirviu. O mūsų klasės auklėtojas labai keistai tardavo vinies pavadinimą, jis sakydavo "cvekas". Jam taip prilipo tas "cvekas" ir net eisena kažką bendro turėjo su vinimi. Jis jau miręs, bet visą gyvenimą žinojo, kad yra Cvekas. Ar už tai pyko? Kas žino. Tai buvo nuostabus auklėtojas, dėstė rusų kalbą. Viena jo blogybė ta, kad jis manęs visai neišmokė rusų kalbos, nes buvo klasės auklėtojas ir visada kalbėdavo, kaip aplenkti B klasę. Tad visos jo pamokos buvo tik soclenktyniavimo organizavimas su trupučiu rusų kalbos", – šypsodamasis prisiminė A.Stanevičius.

A.Stanevičius pasakojo, kad Raguvos vidurinėje dar anksčiau, kai ten mokėsi jo broliai ir seserys, buvo mokytojai, kurių pavardės buvo Vanagas, Gaidys ir Kakarieka.

"Dar vėliau atsirado Strazdas. Tai irgi tikra pavardė, ne pravardė. Tiesiog savotiškas paukštynas, kaip ir Klaipėdos dramos teatras anksčiau. Jiems ir pravardžių nereikėjo. O ar etiška mokytojus vadinti pravardėmis? Etiška, etiška. Toks yra gyvenimas. Tokie dalykai kasdienybei suteikia kolorito, tik, aišku, nepritariu užgaulioms pravardėms", – tikino A.Stanevičius.

Kaimo "letuvenis"

Klaipėdietis, buvęs mokytojas ir buvęs Plungės meras Vigantas Danilavičius su šypsena pamena tuos metus, kaip pats mokytojavo ir buvo vadinamas kaimo "letuveniu", nes dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

"Nepykau dėl to. O ko pykti? Tiesa, kai pats mokiausi vidurinėje, pas mus dėstė tokia rusų kalbos mokytoja. Ji vaikus neretai vadindavo "skatinomis" (rus. galvijas). Tai jai pačiai ta pravardė labai greitai prilipo ir ji tapo Skatina. Pravardė įžeidi, bet ji pati taip mokinius vadindavo", – teigė V.Danilavičius.

Dar klaipėdietis prisiminė savo paties lietuvių kalbos mokytoją, kurios pravardė buvo Enciklopedija.

Ji labai daug visko žinojo, per pamokas mokiniams dėstė įdomiai, informaciją nuolat pagardindavo įvairiais įdomiais faktais iš rašytojų ir poetų gyvenimo bei kūrybos.

"Ji kalbėdavo neužsičiaupdama. Labai įdomi mokytoja buvo, tikra enciklopedija. Dar buvo mokytoja, kurios pravardė Bolonkė (nedidelio šunelio veislė – A.D.), darbų mokytoją vadinome Klozetu, nes jis naudodavo tokius klijus, kurių tvaikas priminė tualeto kvapus. Tai jam ir prilipo ta nelabai estetiška pravardė. Braižybos mokytojas buvo Cirkulis (skriestuvas)", – savo mokyklos laikų pedagogų pravardes vardijo V.Danilavičius.

Legendinis "penzelis"

Garbaus amžiaus klaipėdietė Zita prisiminė legendinį piešimo mokytoją, kurį visi vaikai vadino Penzeliu (teptukas).

"Jis kalbėdavo žemaitiškai, sakydavo: vaikai, pasiimkite penzelius ir pieškite. Turėjo puikų humoro jausmą. Vaikai labai jį mylėjo ir ta pravardė jam prilipo, tačiau tikrai nebuvo įžeidžianti", – prisiminė ponia Zita.

Mokykloje dirbo mokytoja, vaikų vadinama Pempe, buvo net Smarvės Bosas, pasirodo, ta mokytoja buvo prisiekusi rūkalė ir tokią pravardę jai suteikė dėl nuolatinio rūkalų tvaiko, kuriuo dvelkė jos drabužiai. Dar buvo Kaukolė, Bombioška.

"Chemijos mokytoją vaikai vadino Keličiajonai. Pravardė kilo iš chemijos pamokoje įprasto klausimo "Keli čia jonai?" To mokytoja klausdavo mokinių taip dažnai, kad jai prilipo ta pravardė. Dar mums dėstė Braškė. Labai daili, šauni mokytoja, kuri avėjo batus, o šie girgždėjo, mes sakėme, braškėjo, tai ir mokytoja tapo Braške", – šypsojosi klaipėdietė, pasakodama beveik septynių dešimtmečių senumo įvykius.

Tradicijas formavo filmukai?

Kur kas jaunesnis nei Zita klaipėdietis Linas prisiminė savo fizikos mokytoją, kurią vadino Molekule. Ji esą buvo labai mažytė ir smulki moteris, todėl ta pravardė labai tiko.

"Chemijos mokytoja buvo Štangistė (sunkiaatletė), nes buvo labai aukšta ir stambaus sudėjimo. Pamenu, pas mus tarybinės teisės pagrindus dėstė toks veikėjas iš Švietimo skyriaus. Labai specifinis buvo jo veidas, jį vadinome Metigiu, personažu iš tarybinių laikų filmuko, kur tas herojus ištarė klasikinę frazę: "Pamačiau, mergiotė dainuoja, paėmiau ir nusukau jai galvą." Daugiau pravardžių kiti mokytojai lyg neturėjo, nes reikėjo jau labai išskirtinių bruožų, kad kaip nors juos vaikai vadintų", – pasakojo Linas.

O Lino istorijos mokytoja, kaip jis pats teigia, buvo labai graži, todėl vaikai ją vadino Vasilisa. Pagal rusiškų pasakų heroję Vasilisą.

Ta karta augo su tarybine animacija, kuri turėjo įtakos ir parenkant mokytojams tam tikras pravardes.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Pravardžiavimas – tai tam tikras veiksmas, kuris ateina iš ankstyvosios vaikystės, kai vaikas iškraipo žodžius, nes jam dar sunku tiksliai juos pasakyti. Tada aplinkiniai juokiasi, glosto, pagiria vaiką už tai. Mažylis netiesiogiai žino, kad kalbėti nebūtinai reikia labai tiksliai. Tas vaikystės aidas kartais pasiekia ir vyresnio amžiaus vaikus. Dažniausiai pravardes mėgsta jaunesni mokiniai. Ir čia svarbu atkreipti dėmesį, ar pravardė yra draugiška, ar įžeidžianti, užgauli, pikta. Toli gražu ne visos pravardės yra užgaulios. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik – ankstyvosios vaikystės atgarsiai, ką mes atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą. Juk pravardžiuojami ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai.

Pravardės egzistavo ir egzistuos toliau, nes žmonės jaučia poreikį identifikuoti vieni kitus, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Alvydas Butkus. Anot pravardes tyrinėjančio mokslininko, jos dažnai būna tokios įprastos, kad bendruomenėje išstumia tikrąjį žmogaus vardą ar pavardę.

„Esu užrašęs tokį atvejį: Ukmergės rajone buvo žmogus pravarde Galinis, nes gyveno kaimo pakraštyje, prie miško. Tikroji jo pavardė – Petronis. Kai vyko partizaninis karas, kažkas įkišo liežuvį, kad Galinis remia partizanus. [...] Vieną dieną pas jį į trobą įvirto stribai. Vienas priplojo šeimininką prie sienos ir rėkė jam į veidą – tu Galinis? Jis atitokęs gūžtelėjo pečiais ir pasakė – ne, aš – Petronis. Jis parodė pasą ir įrodė, kad yra Petronis. Kadangi stribai buvo nevietiniai, išėjo nieko nepešę“, – LRT RADIJO laidoje „Kita tema“ pasakoja A. Butkus.

Jo teigimu, kai kurios pavardės skirtinguose regionuose dažnai sutampa, todėl Lietuvoje gausu kiškių ir zuikių bei kitų gyvūnų. Psichologas Antanas Grižas akcentuoja, kad pravardės gali išmokyti priimti savo ydas, tačiau gali būti naudojamos kaip įrankis verbaliniam smurtui.

Profesorius: pravardės nėra lietuvių išradimas

Anot A. Butkaus, ilgą laiką pravardės nebuvo renkamos. Nuo 1976 m. Lietuvių kalbos institutas ėmė rengti vardynų ekspedicijas, kiekvieną vasarą apimdamas po vieną rajoną. „Tarp kitos medžiagos – vietovardžių, pavardžių, gyvūnų vardų, – buvo renkamos ir pravardės. Jas dalyje rajonų jau buvo surinkęs institutas. Tai sudarė apie 10–15 proc. Visa kita reikėjo rinkti pačiam“, – apie pravardžių tyrinėjimo pradžią pasakoja profesorius.

Jo teigimu, atliktas tyrimas unikalus tuo, kad parodo Lietuvos kaimiečių, o ne nusikaltėlių ar moksleivių naudojamas pravardes. A. Butkus pabrėžia, kad pravardės atskleidžia ir kaimo žmonių pasaulėžiūrą. Profesoriaus tvirtinimu, pagrindinė priežastis, kodėl kaimo žmonės dažniausiai jas sugalvodavo, – noras įvardyti konkretų žmogų.

„Žmonės pravardžiuodavo, pravardžiuoja ir pravardžiuos. Tai nėra lietuvių išradimas. Kiekviena tauta turi tam tikrą vardyno sluoksnį, vadinamąsias pravardes, nes yra toks poreikis. Vardai ir pavardės neapibūdina žmogaus. Nepasakytumėte, kuo skiriasi vienas Jonas Petraitis ir kitas, nors jie skiriasi. Vardai ir pavardės duodami žmogui gimus, nežinant, koks jis užaugs“, – akcentuoja pašnekovas.

Pašiepiami ir per aukšti ar per žemi

Mokslininko aiškinimu, pravardės pirmiausia duodamos bendravardžiams ar bendrapavardžiams, atsižvelgiant į išskirtinius tų žmonių bruožus. Tokiu būdu siekiama atskirti du vienodus vardus, o kartais net ir pavardes turinčius žmones. A. Butkaus tikinimu, toks poreikis vyrauja daugelyje kalbų.

„Antra priežastis, kodėl duodamos pravardės, – psichologinė. Kiekviena bendruomenė turi savo standartus: išvaizdos, elgesio, veiklos, kalbos. Jeigu žmogus išeina už standarto rėmų, tampa balta varna, yra baudžiamas, nes, neatitikęs standarto, gali pakenkti bendruomenės identitetui. Vadinasi, aštrus pravardžiavimas bet kurioje tautoje rodo ne tik pastangas identifikuoti žmogų, bet ir išlaikyti bendruomenės identitetą“, – nurodo A. Butkus.

Pasak jo, aštri pravardė gali būti taikoma net ir tuomet, kai žmogus išskiria savo išvaizda, kurios pats kontroliuoti negali, pavyzdžiui, yra daug aukštesnis ar žemesnis už vidutinį bendruomenės narį. Tačiau profesorius pabrėžia, kad poreikio specialiai pašiepti tradicinės lietuvių pavardės nerodo. Pašiepiančios pravardės naudojamos, norint identifikuoti konkretų žmogų ir remiantis jo turimomis savybėmis.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad poreikis identifikuoti žmones atsirado dar tuomet, kai nebuvo vartojamos pavardės, pavyzdžiui, Radvila Našlaitėlis, Radvila Rudasis, Radvila Juodasis. Dėl šios priežasties vėliau, kai atsirado pavardės, susiformavo pravardinės kilmės pavardės.

Dažniausios – zoomorfinės pravardės

A. Butkus pabrėžia, kad yra ir su pravardėmis susijusių paradoksų. Pavyzdžiui, labai dažnai žmogus gali nežinoti savo pravardės, nes ji skirta ne jam, o jį pažįstantiems žmonėms. Be to, pravardės kartais tampa tokiomis įprastomis, kad atstoja vardą ar pavardę.

„Esu užrašęs tokį atvejį: Ukmergės rajone buvo žmogus pravarde Galinis, nes gyveno kaimo pakraštyje, prie miško. Tikroji jo pavardė – Petronis. Kai vyko partizaninis karas, kažkas įkišo liežuvį, kad Galinis remia partizanus. [...] Vieną dieną pas jį į trobą įvirto stribai. Vienas priplojo šeimininką prie sienos ir rėkė jam į veidą – tu Galinis? Jis atitokęs gūžtelėjo pečiais ir pasakė – ne, aš – Petronis. Jis parodė pasą ir įrodė, kad yra Petronis. Kadangi stribai buvo nevietiniai, išėjo nieko nepešę“, – pasakoja A. Butkus.

Jo teigimu, kai kurios pravardės labai dažnai sutampa skirtinguose regionuose. Kaip vieną iš dažniausių jis įvardija pravardę Kalvis, kuri kilusi iš senovės, kai kaime ar bendruomenėje tebūdavo vienas kalvis. Profesoriaus tvirtinimu, ši pravardė, vėliau neretai tapusi pavarde, būdinga daugeliui tautų.

„Pati dažniausia lietuvių pravardė yra Kiškis arba Zuikis. Tai priklauso nuo regiono: Rytų Lietuvoje gyvena kiškiai, o Žemaitijoje, Suvalkijoje ir iš dalies Dzūkijoje – Zuikiai. Pačios dažniausios yra zoomorfinės pravardės: Kiškis, Vilkas, Lapė, Šernas“, – vardija A. Butkus.

Psichologas: svarbu pajusti, kad pravardė žeidžia

A. Grižas akcentuoja, kad pravardės dažnai tampa verbalinio, psichologinio smurto įrankiu. „Labai didelė patyčių dalis – prasivardžiavimas, verbalinis smurtas. Turbūt mano klinikinio psichologo išsilavinimas ir profesija mane iš karto paruošė – kai išgirstu žodį „pravardės“, reaguoju, kad kalbama apie patyčias. Žinoma, realybėje pravardės vartojamos ne tik patyčių kontekste“, – teigia psichologas.

Jis antrina A. Butkui, kad pravardės atsiranda tuomet, kai siekiama apibūdinti žmogų, atsižvelgiant į išskirtinį jo bruožą, tačiau pabrėžia, kad pravardžiuoti galima įvairiai. A. Grižo tvirtinimu, pravardė gali būti ir tokia, kuri žmogų išaukština, pabrėžia gerąsias jo savybes, o ne blogąsias.

„Yra tikrai skirtingų būdų, kaip apibūdinti žmogų. Galima kažką pabrėžti, išaukštinti, pavyzdžiui, Vytautas Didysis – pabrėžiame jo titulą, pasiekimus, nuopelnus. Galima šiek tiek pašiepti, sušvelninant blogas ydas arba tikrai įžeisti, pažeminti ir smerkti žmogų. Yra skirtingų būdų apie tai kalbėti“, – sako psichologas.

Anot jo, vien žodis tikrai negali padaryti įtakos, o pravardės kartais gali turėti ir pozityvių savybių, pavyzdžiui, jos gali išmokyti į savo ydas žiūrėti su humoru, priimti savo savybes. „Svarbiausia žinoti ribą, kada pravardė tampa nemaloni. Jei žmogų skaudina pravardė, tai dar nereiškia, kad jis su ja nesusitvarko ir kad tai – jo bėda. Kiekvieną žmogų galima įžeisti. Svarbu pajausti, kada tai tampa nemalonu“, – mano A. Grižas.

Ant Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) krepšininkų marškinėlių nugarų vietoje pavardžių gali atsirasti pravardės. Tokią galimybę svarsto lygos vadovai.

Pranešama, kad lygoje diskutuojama atlikti bandymą su Majamio „Heat“ ir Bruklino „Nets“ komandomis, kai vienose šių ekipų tarpusavio rungtynėse krepšininkai vilkėtų marškinėlius su pravardėmis.

Taip vietoje Garnetto būtų parašyta K.G., vietoje Pierce'o – „The Truth“ (angl. Tiesa), vietoje Jameso – „King James“ (angl. Karalius Jamesas) ir t.t.

Krepšininkams, panašu, ši idėja visai patiktų.

„Toks sprendimas rodo lygos augimą ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, – sakė „Heat“ veteranas Ray Allenas. – Mes vis dar esame vaikai, žaidžiantys vaikų žaidimą. Nors ir užaugome, pamename, iš kur kilome. Visi turėjo pravardę ir tokie marškinėliai priartintų fanus krepšininkų.“

NBA nuolat sugalvoja įvairių būdų pateikti platesnį marškinėlių pasirinkimą fanams. Taip komandos susikuria alternatyvias aprangas, retro aprangas, Lotynų Amerikos paveldui skirtas aprangas arba marškinėlius su rankovėmis.