R. Flickas – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas – gimė Veisiejuose, Lazdijų r., vaikystę praleido Šilutėje, kur baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių. Vilniaus universitete mokėsi archeologijos, o vėliau pramonės ekonomikos. 1970–1974 m. Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės institute studijavo aspirantūroje ir ten apgynė dvi disertacijas. Grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairiose ministerijų įstaigose, nuo 1986-ųjų skaitė paskaitas Vilniaus inžineriniame statybos institute, nuo 1987-ųjų buvo šio instituto profesorius. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais R. Flickas buvo energetikos ministro pavaduotojas, vėliau įkūrė savo verslą.

R. Flicko domėjimosi ir darbo sritis apėmė dujų pramonę. Šia tema jis parašė tris monografijas, taip pat publikavo daugiau nei 50 įvairių mokslinių straipsnių. Persikėlęs gyventi į Pamario kraštą, 1995 m. R. Flickas tvirtu žingsniu įžengė į literatūros pasaulį. Nuo 2014-ųjų priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, jo knygos sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo. Kadangi rašytojo mama – vokietė, kilusi iš Prūsijos, R. Flickas save laikė Lietuvos vokiečiu ir itin domėjosi Klaipėdos kraštu, jo istorija. Šios temos atsispindėjo ir jo kūryboje.

2012 m. tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ rašytojui įteikta prozos premija, o 2015 m. – Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už romaną „Emma, pastoriaus duktė“. 2022 m. už pastarųjų dešimties metų kūrinius Prūsų Lietuvos tematika rašytojas pelnė Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymo fondo ir kultūrinės atminties premiją „Prūsija“.

R. Flickas išleido šias knygas: „Mitingų metas sudrebinęs Lietuvą: ištraukos iš dienoraščio“ (2005), istorinę dramą „Ištiesk pagalbos ranką man (2008), autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008, 2018), „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ (2010, 2015), romaną „Paskutinis traukinys“ (2012, 2014), romaną „Emma, pastoriaus duktė“ (2014, 2015), romaną apie senovės kuršius „Pradingę klajojančiam smėlyje“ (2016), taip pat romanus „Išlikę karo verpetuose“ (2018), Turtų voratinklyje“ (2020), biografinį romaną „Kur upė Šyša teka“ (2022). Parašė scenarijų videospektakliui „Karalienė Morta“ (rež. A. Armonas, R. Pletkauskas, 2013).

Renginio metu bus ne tik apžvelgtas R. Flicko literatūrinės kūrybos kelias. Tai proga pažinti jį kaip asmenybę, sužinoti, kodėl jam buvo svarbu rašyti, koks buvo rašytojo požiūris į kūrybą, kartu pajausti kūrėją formavusią laikmečio dvasią.

Prisiminimais dalysis Dalia Greičiutė, Nijolė Kepenienė, Romas Klimavičius, Algis

Kuklys, Lilija Petraitienė, Jovita Saulėnienė. Klasikinės muzikos kūrinius atliks ansamblis „Oboe con Archi“.

1807 m. lapkritį Prancūzijos ir Ispanijos pajėgos okupavo Portugaliją, o po kelių mėnesių prancūzai išdavė ispanus ir, užėmę keletą miestų, privertė šios valstybės monarchą Karolį IV (1748–1819) ir jo sūnų Ferdinandą VII (1784–1833) atsisakyti pretenzijų į sostą Napoleono brolio Josepho (1768–1844) naudai.

1808 m. gegužę Madride kilo prieš prancūzus nukreiptas maištas, tad netrukus visame Iberijos pusiasalyje prasidėjo žiaurus partizaninio pobūdžio karas, į kurį įsitraukė ir Didžiosios Britanijos pajėgos, atvykusios padėti sukilėliams.

Vėliau žymus to meto vaizduojamojo meno meistras Francisco Jose de Goya Lucientes (1746–1828) ateities kartoms paliko nemažai kūrinių, kuriuose įamžintas Ispaniją siaubusio karo brutalumas. Skaitytojai veikiausiai yra regėję labiausiai populiarinamą jo darbą, kuriame prancūzų kariškiai ar vietiniai kolaborantai šaudo į minią išsižiojusių, rankas pakėlusių žmogelių. Kas buvo šie nužudytieji ir ką jie padarė? Ar jie apskritai egzistavo? Į šiuos klausimus, matyt, niekada nebus atsakyta.

1810 m. Rusijos caras Aleksandras Pavlovičius (1777–1825) nusprendė atnaujinti prekybą su Didžiąja Britanija, o tai reiškė, kad Napoleono laukia dar vienas žygis – šį kartą į Rusijos žemes.

Neramią ir daug žadančią 1812 m. vasarą (birželio 24 d.) daugiatautė Napoleono kariauna, praminta „Didžiąja armija“ (La Grande Armee), peržengė šiuolaikinių Marijos žemės ir Baltarusijos valstybių kraštus vagojančią Memelio upę (tose vietovėse gyvenantys žmonės ją vadiną Niomanu, Nemunu arba Niemanu).

Milžinišką korsikiečio kariauną sudarė ne vien prancūzai, bet ir lenkai, Bavarijos, Saksonijos ir kitų šiuolaikinės Vokietijos kraštų gyventojai. Netrūko ir italų, šveicarų, ispanų, portugalų, kroatų, prūsų, austrų bei danų.

Čionykščių kurortų verslininkai ir ūkininkai bei saulėje iškaitusios vietinių užeigų mergšės veikiausiai trynė rankas iš pasitenkinimo, regėdami šią daug žadančią minią, tačiau tiek turistams, tiek vietos gyventojams teko nusivilti.

Keliai, kaip ir dabar, nebuvo per geriausi (galima sakyti jų nebuvo visai), strigo kariauną išmaitinti turėjusi logistika, trūko maisto ir geriamojo vandens, beprotiškas karštis ir ligos varė atėjūnus iš proto, o besitraukiantys rusai pradėjo taikyti vadinamąją išdegintos žemės taktiką.

Vos po kelių dienų Napoleonas jau spėjo pasiekti tą mūsų miestelį, kuriame šiais laikais iš mažesnių kaimelių suvažiavę išmanieji jaunuoliai, aptemptomis kelnėmis, laikydami vienkartinius kavos puodelius, bando vaizduoti Paryžiaus, Niujorko arba Londono gyventojus. Spėjama, kad Napoleonas dar nebuvo įžengęs į šią gyvenvietę, kai caro kariūnai padegė tiltą, prie kurio mūsų dienomis daugelį metų stovėjo marksizmo sektantų garbinti stabai.

Pelno iš Didžiosios armijos apsilankymo nebuvo daug, tad nors ūkininkai, kurortų verslininkai ir saulėje įkaitusios vietinių užeigų mergšės vis kartojo šeimynykščiams nepamenantys „tokios vasaros“, kitiems vietiniams gyventojams atėjūnai paliko nemažą įspūdį. Net ir mūsų dienomis Marijos žemėje netrūksta kaimelių ar miškelių, kurių gyventojai tvirtina, esą čia apsilankęs pats Napoleonas ir savo rankomis užkasęs krūvą pinigų.

Tos pačios vasaros rugpjūtį korsikietis jau buvo šiuolaikinės Rusijos Federacijos teritorijoje ir netgi sugebėjo laimėti mūšį prie Smolensko (rugpjūčio 16–18 d.), tačiau niekas negali patvirtinti, kad jis, besilankydamas šiuolaikinės Baltarusijos žemėse, būtų susitikęs su pačiu Aliaksandru Grigorijevičiumi (1954) ir pagyręs jo užaugintų morkų tyrele užlopytus kelius.

Netrukus caras nusprendė pakeisti rusams vadovaujantį iš vokiškų žemių kilusį škotą Michailą Bogdanovičių (1761–1818) Michailu Iljarionovičiumi (1745–1813). Naujasis Miša buvo išmintingas žmogus. Jis nusprendė tęsti išdegintos žemės taktiką ir vis labiau traukėsi į krašto gilumą, naikindamas kone viską, kas tik atėjūnams galėjo duoti naudos, tačiau kiekvienas patyręs politikas žino, kad šiame gyvenime dideli darbai atliekami ne remiantis išmintimi, o reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku atlikus tinkamą viešųjų ryšių triuką.

Neatmestina prielaida, kad Michailas Iljarionovičius patyrė nemažą spaudimą iš caro ar kitų svarbių asmenų, tad jam teko vardan politikos bent jau Maskvos neatiduoti be kovos ir susikauti didesniame mūšyje su Napoleonu.

Su Prancūzijos imperatoriumi Michailui teko turėti reikalų dar 1805 m. gruodį, tad jis žinojo, kad į korsikietį reikia žiūrėti rimtai. 1812 m. rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimelio abiejų karvedžių špagos buvo dar kartą sukryžiuotos ir, nors Napoleonas šventė formalią pergalę, džiaugtis nebuvo ko – jam nepavyko sunaikinti caro kariaunos, o ir pats prarado nemažai žmonių.

Po kelių dienų Napoleonas jau buvo Maskvoje, kuri nors ir neturėjo sostinės statuso, tebebuvo reikšmingas miestas. Besitraukiantys caro kariai padegė svarbesnius Maskvos pastatus, tad Napoleonas pagyvenęs šiame mieste keletą savaičių ir, nesulaukęs pranešimų apie Aleksandro Pavlovičiaus kapituliaciją, nusprendė trauktis.

Anksčiau bėgę rusai apsigręžė ir pradėjo persekioti Didžiosios armijos likučius, o tų pačių metų lapkritį šiltesnių rūbų neturėjusius prancūzus užklupo žvarbumu pagarsėjusi žiema. Ji negailestingai užbaigė Generolo Vasaros pradėtus darbus.

Žemėlapyje – Lietuvos kraštas

Nepaisant to, yra istorinių šaltinių, kurie skelbia dalį dabartinio Kaliningrado srities žemių buvus lietuviškomis. 1753 m. žemėlapyje didžioji dalis dabartinės Kaliningrado srities žemių nurodyta  kaip "Land Litauen" (Lietuvos kraštas).

Laisvoji interneto enciklopedija "Vikipedija"  skelbia, kad tas kraštas buvo Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva, kurios didžiąją dalį gyventojų sudarė lietuvininkai. Pati Mažosios Lietuvos sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Minimos skalvių ir nandruvių gentys, kurios ir sudarė vietinių gyventojų – lietuvininkų pagrindą.

Mažosios Lietuvos kultūriniu ir administraciniu centru dažniausiai yra nurodoma Klaipėda, tačiau kartais kaip dar vienas centras yra minima ir Šilutė.

Istoriografijoje teigiama, kad Mažoji Lietuva susiformavo XVI a., kai apgyvendintose šiaurės rytinėse Prūsijos valdose dauguma gyventojų kalbėjo baltiškais dialektais ir dominavo lietuvių kalba. Tai leido tapatinti šią teritoriją su čia dominavusia gyventojų grupe.

Iliustracija: Prūsijos lietuviai Dancige 1744 m. išleistoje Teodoro Lepnerio knygoje "Der Preusche Littauer". "Lt.wikipedia.org" nuotr.

Mažosios Lietuvos pavadinimas XVI a. pirmą kartą fiksuotas Prūsijos kronikininkų Simono Grunau ir Luco Davido darbuose.

Patys lietuvininkai save dažniau vadino ne Mažosios Lietuvos gyventojais, o prūsų lietuviais, patį kraštą Prūsų Lietuva.

Mažosios Lietuvos pavadinimas ypač išpopuliarėjo XIX a. ir po Pirmojo pasaulinio karo. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, šis kraštas dažniau vadintas Mažąja Lietuva.

Dvejus metus buvo sostine

1923 m. prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas, kurį dažnai vadiname Mažąja Lietuva, tik dalis to, kas buvo su šiuo pavadinimu.

Nors 1753 m. žemėlapyje Prūsijos dalis ir nurodyta kaip Lietuvos kraštas, jos dalyje lietuvininkų skaičius buvo labai skirtingas. Nuo XVIII a. jų nuolat mažėjo, nes į kraštą atvykdavo vis daugiau vokiečių.

Kai 1701 m. kraštas pateko į Prūsijos karalystės sudėtį, Lietuvos pavadinimas joje dar kurį laiką dominavo. Kraštas vadintas ir Mažąja Lietuva, ir Prūsų Lietuva, o tankiausiai apgyvendinti buvo  Tilžė (dabar Sovetskas), Mėmelis (dabar Klaipėda) ir Lietuvos provincija.

Sąsajos: šis Vilniaus universiteto parengtas žemėlapis įrodo, kad Lietuvos etnografinių regionų ribos gerokai peržengia šiandieninės Lietuvos administracines ribas. "En.wikipedia.org" nuotr.

Kaip teigiama "Vikipedijoje", Mėmelis kurį laiką (1806–1807) netgi buvo Prūsijos karalystės sostine. Bet tai gali būti tapatinama su trumpalaikiu Prūsijos karaliaus gyvenimu šiame krašte. Šiaip Prūsijos karalystės sostinė nuo 1701 m. buvo Karaliaučius, nuo 1772 m. – Berlynas. Su Karaliaučiumi Mėmelis / Klaipėda turėjo konkurencinių nesutarimų. Naudodamasis dominuojančia sostinės padėtimi Karaliaučius netgi įtikindavo Prūsijos princus, kad Mėmelį reikia apkrauti papildomais mokesčiais, kurie mažintų jos jūrinės ekonomikos įtaką.

Aiškus ir stiprus Prūsijos karalystės dalies tapatinimas su Mažąja Lietuva išliko iki 1871 m., tada Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi.

Administracinės ir etnografinės ribos

Žvilgtelėjus į 1753 m. žemėlapį, kuriame didžioji dalis dabartinės Kaliningrado srities žemių nurodytos  kaip "Land Litauen" (Lietuvos kraštas), pastebėsime, kad Klaipėda jame pristatyta kaip Memel, Karaliaučius, kaip Konigsberg, Šilutė kaip Heydekrug.

Tačiau yra ir lietuviškų pavadinimų – Nidden (Nida), Pillkoppen (Pilkopa, dabar Morskoje), Gumbinnen (Gumbinė, dabar – Gusevas), Tilsit (Tilžė) ir kiti.

XVIII, XIX ir net XX a. pradžioje Rytų Prūsijoje, pagal Prūsijos statistiką, gyveno nuo 100 iki 150 tūkst. žmonių, save laikiusių lietuviais. Jų būtų buvę daugiau, tačiau Lietuvos provincijos gyventojus Prūsijoje 1709–1711 m. išguldė didelis maras. Netektims kompensuoti iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai. Mažiausiai jų apsigyveno Mėmelio ir Tilžės regionuose, todėl šiuose kraštuose dar išliko palyginti didelė dalis lietuvininkų.

Būtų buvę logiška ir suprantama, jei po 1923 m. sausio 15 d. sukilimo prie Lietuvos būtų buvęs prijungtas ir panašiai lietuviškas, kaip ir Klaipėda, Tilžės kraštas. To neįvyko – Lietuvos dalimi tapo tik dešinioji pagal Nemuną Mažosios Lietuvos dalis. Šiandien daug kur įvardijama, kad tai  Klaipėdos kraštas. Dalyje šaltinių minima, kad tai yra Mažoji Lietuva, nors toks terminas nėra visai tikslus – Mažosios Lietuvos ribos istoriškai buvo gerokai platesnės.

Kad ir kaip būtų buvę, šiandieninės Lietuvos dalis Mažoji Lietuva jokiu atveju nėra Žemaitija, kaip kas nors iš Lietuvos dalies į Rytus nuo Klaipėdos linkęs ją įvardyti. Lietuviška Mažoji Lietuva (angl.  Lithuania Minor) yra vienas iš Lietuvos etnografinių regionų, kaip Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ar Žemaitija (angl. Samogitia).

Oficialiuose šaltiniuose šiandieninės Mažosios Lietuvos kultūriniu ir administraciniu centru, tarsi regiono sostine, dažniausiai yra nurodoma Klaipėda. Tačiau kartais, pristatant Mažosios Lietuvos regioną, kaip dar vienas centras yra nurodoma ir Šilutė.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Smėlis užnešdavo kanalą

Iš Karaliaučiaus 1724 m. kilęs Johanas Samuelis Lilientalis Klaipėdoje projektavo švyturius ir uosto molus, rengė miesto gynybinį įtvirtinimą, sudarė uosto ir miesto žemėlapius, vystymo planus.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje apie jo karjerą užsiminta trumpai. Nuo 1751 m. ėjo Prūsijos vyriausiojo tvenkinių inspektoriaus pareigas. Vėliau projektavo ir pagerino keletą Baltijos uostų, įskaitant ir jų gynybos įrenginius. Minima, kad J.S.Lilientalis naujai perstatė ir aprašė Piliavos uostą (dabar Baltijskas Kaliningrado srityje).

Klaipėdoje, arba tuometiniame Mėmelyje, pirmoji problema, su kuria susidūrė Prūsijos uostų statybos inspektorius J.S.Lilientalis, buvo Kuršių nerijos kopa, kuri slinkdavo ir uždarydavo laivams kelią įplaukti į uostą.

Šalinti šią klaipėdietišką problemą maždaug 1770 m. J.S. Lilientalis ėmėsi entuziastingai, darbus atliko kruopščiai. Nuo to prasidėjo kita jo veikla, kuri buvo susijusi su Kuršių nerijos kopų tvarkymu.

J.S.Lilientalis Klaipėdoje projektavo ir uosto molus.

Ant pakilimo bangos

Galime prisiminti, kad XVIII a. antroje pusėje Klaipėdoje buvo medienos krovos pakilimas. Jis prasidėjo po 1762 m., kai po Prūsijos ir Rusijos karo Klaipėdą paliko carinės Rusijos kareiviai.

Klaipėdai atsivėrė platesnės ekonominės veiklos galimybės. Nemunu ir Kuršių mariomis buvo plukdomi sieliai, baidokais plaukė grūdai, linai, sėmenys, kanapės. Iš kitur būdavo plukdoma druska. Didėjo Klaipėdos uosto medžio eksportas, kurta kita specializuota krova.

Nostalgija: burlaiviai Klaipėdos uoste. / Klaipėdos miesto savivaldybės nuotr.

Paimti medienos į Klaipėdos uostą XVIII a. antroje pusėje kasmet atplaukdavo iki 1 000 burlaivių.

Pajutus, kad laivais naudingiau yra išgabenti pjautą medieną, Klaipėdos krašto pirkliai skubėjo statyti vėjines ir garines lentpjūves. 1778 m. aplink uostą veikė 17 vėjinių ir 15 garinių lentpjūvių.

Per pirmąją ekonominio pakilimo bangą genialus inžinierius numatė, ką reikėtų pertvarkyti Klaipėdos uoste.

Nuo didelio medienos kiekio ir kitų krovinių Dangės uoste darėsi ankšta. Lentpjūvės ir medžio uostai su poliais atitverta akvatorija kūrėsi pakrantėje nuo Smeltės iki Vitės kaimo.

Uosto vystymui itin svarbi buvo 1784–1791 m. įrengtos Pietų ir Šiaurės balasto krantinės. Krautis medienos atplaukę burlaiviai jose palikdavo savo balastą – akmenis, smėlį ar žemes.

Numatė vystymo detales

Šiame Klaipėdos uosto veiklos pakilime jam ir buvo reikalingas toks sumanus uostų inžinierius kaip J.S.Lilientalis. Tais laikais itin svarbi buvo ir uostų gynyba. 1782 m. pagal jo pasiūlymą Kopgalyje buvo įrengtas vadinamasis blokhausas su 12 artilerijos pabūklų.

Šis uostų statybos inžinierius parengė ir Klaipėdos uosto sąsiaurio plėtojimo planą.

Mieste: vienoje iš Klaipėdos gatvių matyti senasis švyturys. / Klaipėdos miesto savivaldybės nuotr.

Kaip teigiama Mažosios Lietuvos enciklopedijoje, J.S.Lilientalio Klaipėdos uosto pertvarkymo planas buvo paskelbtas viešai su dviejų žemėlapių priedu. Jame buvo nurodyta: (1) sutvirtinti Kuršių nerijos šiaurinį galą ir Klaipėdos sąsiaurio žemyninį krantą; (2) išvalyti ir gilinti Dangės vagą, tvirtinti jos krantus, ypač žiotis; (3) pagrindinę uosto veiklą laipsniškai perkelti iš Dangės upės į sąsiaurį; (4) ištiesinti ir gilinti įplaukos vagą sąsiauryje ir jūroje; (5) įsigyti ir naudoti našesnes žemsemes; (6) kaupti lėšas iš eksporto muito mokesčių už medieną ir skirti uostui gerinti; (7) įplauką į uostą jūroje pažymėti plūdurais; (8) iš esmės tvarkyti Dangės upės krovos ir balasto krantines, ypač išvežimo karukais (vežimėliais) vietas; (9) padidinti laivų locmanų skaičių, aprūpinti gelbėjimo priemonėmis.

1797 m. J.S.Lilientalis sudarė 1:22500 mastelio Klaipėdos uosto žemėlapį ir planą su aprašymais. Jame sužymėjo apie 50 su laivyba arba uosto veikla ir jo įranga susijusių ankstesnių, išgriautų, dar tik statomų ar numatomų statyti objektų.

Jo suprojektuotame ir 1797 m. pastatytame 76 pėdų aukščio Klaipėdos švyturyje pirmą kartą Prūsijos pajūryje panaudoti 9 paraboliniai reflektoriai.

1819 m. švyturys paaukštintas dar 24 pėdomis, o šviesos šaltinis iškeltas į 100 pėdų (apie 31 m) aukštį virš jūros.

Šio pokyčio J.S.Lilientalis jau nebematė, nes 1799 m. mirė. Šį pertvarkymą atliko iš Anglijos atvykęs garsus švyturių įrangos specialistas inžinierius George'as Robinsonas. J.S.Lilientalis kurį laiką jį globojo.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Mažosios Lietuvos grįžimas

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mūsų Lietuva nėra jau toks aiškus darinys. Doras pilietis sakys – juk mūsų valstybė kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Bet juk ne visai, nes Lietuvos, kaip žinoma, yra dvi – Didžioji ir Mažoji, arba Prūsijos Lietuva. Dalis Prūsijos Lietuvos, Klaipėdos kraštas, fiziškai buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 m., per Klaipėdos sukilimą, kuris laikomas vienu didžiausių tarpukario Lietuvos atliktų sėkmingų žygių. Daug kas nežino, kaip buvo, ir mėgsta šnekėti visokias pasakas, girdi tai buvusi kažkokia apgavystė, vos ne Liucijano Želigovskio Vilniaus užgrobimas. Nieko panašaus.

Klaipėda realiai neturėjo šeimininko, laikinai ją administravo Prancūzija, tačiau buvo daromi rimti žygiai perleisti Klaipėdą Lenkijai, o jai Klaipėda tikrai niekada ir jokiais būdais nepriklausė ir jokia didesnė lenkų bendruomenė ten negyveno. Juk 1918 m. Tilžės aktu abi Lietuvos susijungė, kad būtų viena Lietuvos Respublika, nors mes vis dar sunkiai įsisąmoniname, ką tai reiškia. Dar kartą peržiūrėkime akto tekstą:

Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTAS

Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.

Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt.

Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.

Tai reiškia, kad Prūsijos istorija yra ir mūsų istorija, ir mes turime Mažosios Lietuvos istoriją priimti kaip savo, tegul ir su tam tikromis išlygomis. Laikas apsidairyti, ko mes galime pasimokyti iš mūsų istorijos. Juk niekas neužginčys, kad Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vilhelmas Storosta-Vydūnas yra tikri Lietuvos didžiavyriai.

Kitapus sienos

Ypač ši tema svarbi XVIII a. istorijos prasme, nes šiuo laikotarpiu Prūsijos Lietuvos teritorijoje vyko daug svarbių dalykų. Štai keletas svarbių įvadinių faktų.

Prūsus XIII a. užkariavo kryžiuočiai, ir šios Vakarų baltų genčių sąjungos teritorijoje įsikūrė Vokiečių ordino sostinė – Marienburgas. Jau XIV a. prūsai įsiliejo į Ordino valstybės organizmą, sudarydami integralią, nors ir kiek atskirai gyvenančią gyventojų dalį. Per Žalgirio mūšį LDK atkovojo Žemaitiją be Klaipėdos, 1422 m. nusistovėjo Lietuvos–Prūsijos valstybinė siena, nepasikeitusi iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Tačiau pačios Prūsijos valstybinis statusas keitėsi: trylikos metų karo metu Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis su pačios kryžiuočių valstybės miestų pagalba užvaldė dalį Prūsijos su Marienburgu ir prijungė šią dalį prie Lenkijos, suteikdamas kai kurių autonomijos teisių (taip atsirado Karališkoji Prūsija – Varmija ir Pamarys), o 1525 m. Žygimantas Senasis sugebėjo priversti paskutinį magistrą Albrechtą Hohencolerną pripažinti Lenkijos suverenitetą, nors ir palikdamas labai plačią autonomiją.

Tokiu būdu Albrechtas tapo pasaulietiniu valdovu, Prūsijos kunigaikščiu, taigi ir ši dalis su sostine Karaliaučiumi buvo vadinama Kunigaikštiškąja Prūsija. Formaliai žiūrint, Prūsiją ir Lietuvą valdė tas pats valdovas. Tačiau nedidelėje valstybėlėje Albrechtas gerai tvarkėsi ir Prūsija išlaikė savo savitumą, savo vystymosi pavyzdžiu teigiamai veikdama ir Lenkiją, ir Lietuvą. Karaliaučiaus universitetas, reformacija, rašto sklaida ir daug ūkio pertvarkymo ir tobulinimo pavyzdžių padarė Kunigaikštiškąją Prūsiją, arba Prūsijos hercogystę, sėkminga provincija, tegul ir neturinčia suvereniteto.

Švedijos spaudimas

Karų su Švedija metu tokia provincija traukė Švedijos dėmesį. Dominuodama jūroje, ši karalystė labai vertino Prūsijos uostus ir sutvarkytus miestelius. Juk Lietuvos prekyba Nemunu ėjo ne tiek per Klaipėdą, kiek per Karaliaučių, o tie, kurie kontroliavo uostus, daugiausia iš šios prekybos ir uždirbdavo. Prūsija nebuvo linkusi prisijungti prie švedų Baltijos jūros valdų komplekso, tačiau Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) varžytuvėse galėjo išsiderėti geresnes sąlygas.

Varžybos tarp Lenkijos–Lietuvos ir Švedijos vyko vadinamosios kovos dėl dominavimo Baltijos jūroje (istorijoje žinomos lotynišku pavadinimu Dominium Maris Baltici) metu, XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. pradžioje. Ši kova turėjo iš esmės ekonominį pobūdį: dėl geografinių atradimų Vakarų Europoje nebeapsimokėjo auginti grūdus, geriau buvo juos pirkti, tai gerokai sukėlė grūdų kainas, ir prekyba grūdais tapo labai pelningu verslu. Ypač pelningas šis verslas taptų sukūrus grūdų prekybos monopolį.

Dominuodama Baltijos jūroje, Švedijos Karalystė siekė užimti visų pagrindinių upių žiotis, tinkamas uostų statybai, ir tokiu būdu įgyvendinti savo svajonę. Tokie ketinimai, žinoma, visiškai netiko grūdus auginančioms valstybėms, visų pirma Lenkijai, Lietuvai, Livonijai ir Prūsijai. Pastaroji už savo lojalumą ir ATR palaikymą galėjo reikalauti tam tikro užmokesčio, ypač turėdama palaikymą prekybos internacionalizavimu suinteresuotų jūrinių valstybių – Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos draugijoje.

Taigi 1618 m. sutartimi Hohencolernų Prūsija susijungė su Brandenburgu, rytine Vokiečių imperijos valstybėle su sostine Berlynu, ir įgavo dvigubą statusą: šio darinio valdovai, kaip Brandenburgo kunigaikščiai, buvo pavaldūs Vokiečių imperijai, o kaip Prūsijos hercogai – Lenkijos valdovui.

Prie šios dvipolinės sistemos vėliau buvo prijungtos ir kitos mažesnės teritorijos, viena nuo kitos atskirtos kitiems valdovams priklausančių žemių. Tų laikų Europoje tokių kombinacijų būta ir daugiau, tačiau jos dažniausiai nebuvo ilgalaikės. Taip atsitiko ir Prūsijos atveju: kito didelio karo su Švedija metu, 1660 m. Olyvos taikos sutartimi Prūsijai buvo pripažintas nepriklausomos nuo Lenkijos valdos statusas, tegul ir su tam tikromis išlygomis, ir Prūsijos priklausomybė nuo Lenkijos baigėsi.

Geopolitiškai tai buvo didelė netektis: ATR prarado buferinę zoną, kuri užtikrino tam tikrą palankią prekybos zoną, bet dar blogiau buvo tai, kad Brandenburgas natūraliai siekė susikurti sausumos kelią su Prūsija, kėsindamasis į Lenkijos Pamarį ir kitas provincijas. Šitaip buvęs vasalas palaipsniui tapo potencialiu priešu.

Esminės permainos

Kalbant apie Prūsiją, visi šie valdovo priklausomybės pokyčiai mažai ką keitė kasdieniame gyvenime. Valdovo persikėlimas į Berlyną ar Potsdamą neigiamai paveikė krašto gyvenimą, o Vokietijos katastrofa Trisdešimtmečio karo metu (1618–1648) nesudarė sąlygų didesniam progresui.

Tačiau vadinamojo didžiojo elektoriaus Fridricho Vilhelmo valdymo metu Prūsija ėmė reikšmingai stiprėti: valdovas daug dėmesio skyrė valstybių valdymui tobulinti, tvarkė finansus, sukūrė ir didino nuolatinę kariuomenę, sukūrė Prūsijos laivyną, įkūrė pirmąsias Prūsijos kolonijas Vakarų Afrikoje (Gana) ir Vakarų Indijoje.

Valstybės reformos buvo vykdomos pagal to meto Justo Lipsijaus, Hugo Grocijaus filosofines įžvalgas, didelę reikšmę turėjo Leideno universiteto mokslininkai, mat kurfiurstui (Vokietijos imperijos kunigaikščiui, turinčiam teisę rinkti imperatorių) talkino jo pirmoji žmona Orano kunigaikštytė, Nyderlandų valdytojo (Stathouderio) duktė Luiza Henrieta, išsilavinusi ir politiškai aktyvi moteris. Brandenburgas–Prūsija darėsi vienu svarbesnių bejėgės Vokietijos imperijos centrų. Prūsijoje pradėta kurti absoliutinio valdymo tipo biurokratinė valstybė. Ką iš tiesų reiškė valstybės suabsoliutinimas?

Valdovas, turėdamas jam visiškai atsidavusią karininkiją, papildytą lojaliais civiliais pareigūnais, daug metų užtikrino valdovo valdžios stiprėjimą.

Naujųjų laikų pradžioje tipiškas Centrinės Rytų Europos valdovas savo valdžia turėjo dalytis su įvairiomis tradicinėmis valdymo struktūromis. Be atstovaujamosios valdžios institucijų – landtagų (konkrečios žemės parlamentas), didelę valdžią turėjo įvairios pareigybės, kurias savo rankose turėjo diduomenė, taip pat bažnyčia, miestai, privatūs kilmingieji.

Tik nedidelė dalis valdų priklausė valdovui – vadinamieji domenai, iš kurių valdovas turėjo išsilaikyti pats, išlaikyti savo dvarą, užsienio politiką, nuolatinę kariuomenę, laivyną. Pajamoms užtikrinti ir reikėjo kolonijų. Reikalui esant, valdovas galėjo kreiptis į landtagą, tačiau tokiems kolektyviniams sprendimams didelę įtaką turėjo įvairios privilegijos ir tradicijos, kurių reikėjo paisyti siekiant užsitikrinti krašto palaikymą priimant svarbius sprendimus, todėl valdovas dažniau ieškojo papildomo uždarbio, nei siekė gauti luomų pritarimą, šie taip pat akylai stebėjo, kad būtų išlaikyta valdžių pusiausvyra ir kad ambicingas valdovas neįtrauktų krašto į didesnę nelaimę.

Kariuomenės ypatumai

Tokiu netiesioginiu uždarbiu galėjo būti dalyvavimas karo veiksmuose už kitų šalių pinigus. Gavus tokią "investiciją", buvo galima be didesnio derinimo kurti reikalingą kariuomenę, duoti progos jai įgauti kovinio patyrimo, karaliaus tarnyboje diduomenei gauti pajamų, o pasiekus pergalių – tautos palaikymą. Didžiojo elektoriaus valdymo pabaigoje Brandenburgas–Prūsija jau turėjo 18 tūkst. nuolatinės kariuomenės.

Mastas: senajame žemėlapyje matyti Brandenburgo-Prūsijos teritorija su jai priklausiusiomis kolonijomis.

Lenkijoje ir Lietuvoje formaliai nuolatinės kariuomenės nebuvo, tačiau nuolat vykstant karams buvo formuojama vadinamoji komputinė (nuo lotyniško žodžio computus – sąskaita), samdoma kariuomenė, kurios dydį ir išlaikymą užtikrinančius mokesčius nustatydavo Seimas.

Paprastai, vadinamuoju taikos metu, kariuomenė siekdavo 12 tūkst. Lenkijoje ir 6 tūkst. Lietuvoje, o karo metu šie skaičiai galėjo ir gerokai išaugti. Maksimalus kariuomenės skaičius ATR galėjo siekti iki 62 tūkst. Lietuvoje dažniausiai neviršydavo dvigubo skaičiaus – 12 tūkst., nors būta atvejų, kai buvo desperatiškai mobilizuojama iki 22 tūkst. karių, tačiau dažniausiai tiek surinkti nepavykdavo, nes dalis teritorijos jau būdavo priešo rankose.

Nuolatinė kariuomenė ATR buvo formalizuota tik 1717 m., ji siekė 24 tūkst., iš jų 6 tūkst. LDK. Reikia pasakyti, kad realūs skaičiai būdavo kiek kitokie, nes kariai buvo skaičiuojami vadinamosiomis porcijomis, tam tikrais mokestiniais vienetais, kurie šiek tiek koreliavo su numatytais skaičiais, bet nesutapo: kareiviai realiai gaudavo mažiau pinigų, nei numatė etatas, karininkai ir puskarininkiai gaudavo po kelias, keliolika ar keliasdešimt porcijų, būdavo išskaičiuojamos kitos kariuomenei reikalingos sumos. Realiai Lietuvos kariuomenė taikos metu buvo sudaryta iš maždaug 4200 karių.

Absoliutizmo link

Nors nuolatinė kariuomenė buvo brangi, ją buvo galima bet kuriuo momentu panaudoti, kariai turėjo nuolatines pajamas, buvo galima samdyti gerus savo dalyko žinovus, baigėsi netvarka ir krašto plėšimas, tačiau ji negalėjo būti greitai padidinama, nes nebuvo mobilizacinio rezervo.

Ilgalaikė taika tokiai kariuomenei buvo tikras peilis: nuolatinė alga ir nedidelė rizika patraukdavo didikų dėmesį, turėdami didelę įtaką valstybėje jie galėjo į gerai apmokamas karininkų pozicijas pasodinti savo vaikus ir politinius šalininkus – klientus. Tai, savaime suprantama, buvo baisus lėšų švaistymas ir pavojus, todėl valdovas turėjo pats domėtis kariuomene, pažinoti žmones ir kartkartėmis išvesti kariuomenę į mūšio lauką, kad karo vadai turėtų progą parodyti savo sugebėjimus, o jauni bajoraičiai – suprasti, kokios jų pareigos ir atsakomybės valstybėje.

Aišku viena, kad valdovas, turėdamas jam visiškai atsidavusią karininkiją, papildytą lojaliais civiliais pareigūnais, laikydamas valdžios svertus savo rankose daug metų užtikrino valdovo valdžios stiprėjimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu atliko savo pareigas tinkamai, rūpinosi valdiniais, užtikrino karjerą savo krašto elitui, sugebėjo pritraukti gabių užsieniečių, rūpinosi krašto teise, ekonomika, kultūra, tradicijomis, šventėmis. Tokiam asmeniui žmonės buvo linkę suteikti daugiau galių, valdovo asmenyje matydami gynėją nuo siaurus interesus turinčių didikų ir bajorų.

Turėdamas į ką atsiremti toks valdovas ilgainiui tapdavo toks svarbus, kad visos kitos valdžios institucijos darėsi tik priedas. Į Europą atėjo absoliutizmo amžius.

Papildomos pajamos iš kolonijų, galimybės užsidirbti karų metu, išmaniai vykdoma užsienio politika didžiojo elektoriaus laikais (1640–1688) lėmė tam tikrą Prūsijos pakilimą, tačiau norint valstybę pertvarkyti Liudviko XIV Prancūzijos pavyzdžiu reikėjo daryti daug gilesnes reformas. Jas reikėjo vykdyti kurfiursto palikuonims.

Istorikas atskleidžia, kaip nūdienos lietuviai galėtų sergėtis prūsų tautos likimo: „Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo istoriniai šaltiniai, kovodavo iki galo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?“

– Pirmiausiai pažvelkime į operos „Prūsai“ librete vaizduojamus įvykius istoriko akimis.

– Baltų pajūris buvo nuolat puldinėjamas vikingų, švedų, vėliau atėjo Vokiečių ordinas. Prūsų gentys germaniško etnoso buvo asimiliuotos prieš keletą šimtmečių ir taip išnyko viena baltiška šaka. Kai XIII a. pabaigoje kryžiuočiai pasiekė Nemuną, Lietuvos teritorija virto žūtbūtinių mūšių arena. Kryžiaus žygių metu prūsų gyvenamos teritorijos buvo nukariautos, gyventojai pavergti ir įbaudžiavinti, o vėliau palaipsniui asimiliuoti.

– Herkus Mantas kaip asmenybė ir kaip operos personažas: kiek skirtumų galėtumėte įžvelgti? 

– Išties reikėtų skirti Herkų Mantą kaip istorinę asmenybę, apie kurią byloja vokiečių metraščiai, ir mitologizuotą herojų, kuris iškyla meniniuose kūriniuose - Giedriaus Kuprevičiaus operoje “Prūsai” arba 1972 metais sukurtame lietuviškame kino filme “Herkus Mantas”. Jų gerbėjus turiu nuvilti: istoriniai šaltiniai nutyli Herkaus Manto meilės istorijos niuansus. Visiems viduramžių valdovams (taip pat – ir prūsų gentinės visuomenės vadams) svarbiausias dalykas buvo valdžia ir tėvonija, t. y. paveldėtos žemės, todėl jų santuokos buvo planuojamos iš anksto ir turėjo feodalinės žemėvaldos logiką. Nors prūsai neturėjo suformuotos feodalinio paveldėjimo sistemos, valdžia buvo svarbiau negu meilė... Tad šiuo atveju neverta painioti šaltiniais grįsto istorinio pasakojimo ir meninės fantazijos, grindžiamos vaizdais ir jausmais.

– Ką apie Herkų Mantą žinome iš istorinių šaltinių?

– Didžiojo prūsų sukilimo metu sukilo visos prūsų žemės. Prūsai išvadavo beveik visą savo teritoriją, jie sėkmingai veikė savo žemėse ir ilgai turėjo iniciatyvą, bet stipriausių kryžiuočių pilių paimti nesugebėjo. Herkus Mantas, būdamas įkaitu Vokietijoje, įgijo karybos įgūdžių, bet realiai jis buvo, pagal Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką, tik notangų genties vadas, o bendriems sukilimo veiksmams vadovavo prūsų žemių karo vadų taryba.

Nors žemaičiai atėjo į pagalbą prūsams, bet dėl kryžiuočių kariuomenės nuolatinio papildymo riteriais iš Vakarų ir žiauraus teroro (prūsų gyvenviečių vyrus kryžiuočiai išžudydavo arba apakindavo, o moteris ir vaikus išsivesdavo su savimi) prūsai galiausiai palūžo.

– Prūsų tauta išnyko: nebėra nei tokios šalies, nei tokios kalbos. Ar panaši grėsmė istorijos kataklizmuose reali visoms mažoms tautoms?

– Iš tiesų, nebeliko ne tik prūsų genčių ir prūsų kalbos, bet ir valstybės, kuri gyvavo prūsų žemėse – Prūsijos kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės. Vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo buvo išstumti iš rytinės Baltijos regiono. O prūsų pavyzdys lietuviams yra nuolatinis priminimas, kas gali nutikti aukštu išsivystymo lygiu pasižymėjusiai tautai. Prūsų papuošalai, jų ginkluotė istorikams iki šiol kelia susižavėjimą.

– Ko galėtume pasimokyti iš istorijos vingiuose visiems laikams pražuvusių prūsų?

– Sudėtingas klausimas. Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo šaltiniai, kovodavo iki galo, žūdavo (kaip rodo Dzintarės pilies prūsų žemėse apgultis), bet nepasiduodavo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?

– Kaip manote, ar Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui reikalingi spektakliai, primenantys mūsų krašto istoriją?

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turėtų orientuotis į kokybę ir kurti tokius spektaklius, kurie pritrauktų publiką iš visos Lietuvos. Klaipėda - svarbus Vakarų Lietuvos kultūrinės traukos  centras, tačiau jis turi tapti visos Lietuvos kultūrinės traukos centru. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kuris po kelerių metų galės džiaugtis naujais moderniais rūmais, šiuo atžvilgiu tenka itin svarbus vaidmuo. Mano nuomone, jis turėtų orientuotis į veikalus, susietus su vokiečių ar skandinavų tradicija, baltišku identitetu ir jūrine kultūra. Istoriją meninėmis priemonėmis įmanoma pristatyti puikiai: garsios XIX a. italų ir prancūzų operos tai įrodė.

Prieš keletą metų šiam kultūros paveldo objektui buvo uždengtas naujas stogas.

Šiuo metu remonto darbus vykdantys rangovai tikino, jog pirmiausia teks paplušėti išvalant pastatą nuo benamių paliktų šiukšlių.

S.Šimkaus gatvėje stovinčio pastato savininkai – įmonė "Nesė Group".

Įmonės valdybos pirmininkas Kazys Paulikas tikino, jog kol kas rastas nuomininkas tik daliai šio pastato.

"Turėjome daug reikalų, nes tai yra kultūros paveldo objektas. Pradėjome tvarkyti, o vėliau jame turėtų įsikurti nuomininkai. Sutarta su kredito unija. Kitoje pastato dalyje galėtų įsikurti kitos kompanijos, bet dar tikslių susitarimų nėra", – tikino K.Paulikas.

Preliminariais skaičiavimais, tikimasi patalpas naudojimui paruošti iki vasaros arba rudens.

"Vieną dalį patalpų esame jau sutarę atiduoti paruoštas. Dėl kitos dalies derėsimės su tais, kurie norėtų įsikurti. Dar nėra aišku, ar šie nuomininkai patys norėtų kažką daugiau pasidaryti. Priklausys nuo to, kokie bus jų norai", – aiškino K.Paulikas.

Remonto metu bus pakeista ir likusi stogo dalis, bus sutvarkyta aplinka.

"Pastatas ilgą laiką buvo tuščias. Iš pradžių turėjome vienų planų, bet juos pakoregavo krizė", – patikino K.Paulikas.

Šis kultūros paveldo objektas yra buvęs žvejo namelis. Esama duomenų, kad pirmasis statinys šioje vietoje iškilo dar XVIII amžiuje. Vėliau jis buvo rekonstruojamas.

1990-aisiais atnaujinus pastatą jame įsikūrė vienas pirmųjų šalyje privatus viešbutis su restoranu "Prūsija".

Akto atsiradimo aplinkybės

1998 m. minint Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (PLTT) atstovų pasirašyto akto 80-metį, į atmintinų dienų sąrašą buvo įtraukta Mažosios Lietuvos diena, kuri įprasmino Tilžės aktą. Taip įprasta vadinti 1918 m. lapkričio 30-ąją PLTT pasirašytą deklaraciją dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie nepriklausomybę atgavusios Lietuvos. Šis istorinis aktas mokslininkų iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Kodėl? Atsakymus į šį klausimą padėjo surasti istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Silva Pocytė.

Vytauto Petriko nuotr.

Pasak dr. S.Pocytės, Tilžės aktas radosi esant komplikuotai geopolitinei situacijai – baigėsi Pirmas pasaulinis karas, 1918 m. lapkričio 11-ąją kapituliavo Vokietija. Šalys nugalėtojos rengėsi Paryžiaus taikos konferencijai, kurioje turėjo būti nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos, perbraižytos valstybių sienos, gerokai apkarpant Vokietijos teritoriją. Tokiame geopolitiniame kontekste kurianti savo valdžios struktūras Lietuva suprato turinti galimybę įjungti buvusias Vokietijos imperijoje lietuviškas žemes, nes Mažoji, arba Prūsijos, Lietuva priklausė būtent šiai valstybei. Tuo metu, 1918 m. lapkričio 16-ąją, Tilžėje susirinko kelios dešimtys aktyvių lietuvininkų, įkūrė PLTT ir netrukus, lapkričio 30-ąją, pasirašė Tilžės aktą bei tą pačią dieną išplatino 100 tūkst. atsišaukimų, raginančių lietuvininkus pabusti. Bet ar tikrai viskas vyko taip sklandžiai, patriotiškai?

Lietuvos politikų įtaka

"Pirmiausia – vertinant Tilžės aktą, kaip dokumentą, iki šiol neaišku, kokios dydžio prasme lietuvininkų dalies nuomonę atspindėjo PLTT veikimas ir pats Aktas. PLLTT – tai aktyvus kultūrinis lietuvininkų sluoksnis,  pokarinę suirutę Vokietijoje priėmęs kaip galimybę plėtoti savo veiklą nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, kur tokiam kultūriniam veikimui buvo palanki terpė. Ar neturėjo įtakos Akto priėmimui Lietuvos politikai? Teigiu – turėjo", – sakė istorikė.

Įdomu, kad pats V.Gaigalaitis, kaip ir Vydūnas, buvę PLTT nariais, Tilžės akto nepasirašė. Kodėl?

Istorikės teiginį dėl Lietuvos politikų įtakos lietuvininkams priimant Aktą patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad iki tol Mažojoje Lietuvoje beveik nebuvo jokios lietuvininkų politinės veiklos. Todėl reikėjo ją inicijuoti. Likus kelioms dienoms iki minėto Akto priėmimo, į Vilniuje vykusį Valstybės Tarybos posėdį atvyko – greičiausiai pakviestas – aktyviai prūsiškame landtage (Prūsijos, įėjusios į Vokietijos imperijos sudėtį, parlamentas) gynęs lietuvininkų reikalus PLTT narys kunigas prof. Vilius Gaigalaitis. Būtent tame posėdyje Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas Stasys Šilingas (jis vienas iš "Gintarinės deklaracijos" dėl Mažosios Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva, paskelbtos vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, autorių) pasakė, kad Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios skirianti siena bus panaikinta. Matyt, šiam pažadui jis turėjo pagrindo. Įdomu, kad pats V.Gaigalaitis, kaip ir Vydūnas, buvę PLTT nariais, Tilžės akto nepasirašė. Kodėl? Priežastys daugiausia gali būti susijusios su rezervuota jų pozicija politinės veiklos atžvilgiu, bendrai sudėtinga politine situacija.

Akivaizdūs skirtumai

"Verta grįžti prie Tilžės akto ištakų, atidžiau pažvelgti į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bendravimą iki Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet pamatysime, kad Mažosios Lietuvos lietuviai gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos tautiečių ekonominiu, kultūriniu lygiu, ypač – religine aplinka.

Skirtumų esmė yra ta, kad Prūsijos lietuviai šimtus metų gyveno prūsiškoje / vokiškoje valstybėje: nuo XIII a. kelis šimtmečius priklausė Vokiečių ordinui, o vėliau, 1525 m., susiformavusioje protestantiškos kultūros Prūsijos kunigaikštystėje. Taigi, lietuvininkai, kaip to krašto etnosas, tapo protestantais, įgijo protestantiškos kultūrinės, socialinės patirties. Tokioje politinėje, kultūrinėje terpėje jie gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos", – aiškino dr. S.Pocytė. Pasak pašnekovės, skyrėsi lietuvininkų ir lietuvių patirtys Rusijos ir Vokietijos imperijose XIX–XX a. sandūroje.

Mažosios Lietuvos indėlis

Jei Didžiojoje Lietuvoje prasidėjęs tautinis atgimimas rėmėsi susiformavusiu tautos elitu, braižiusiu įsivaizduojamos etnografinės Lietuvos kontūrus, kurios teritorijai neretai būdavo priskiriamos ir lietuvininkų gyventos žemės, tai Mažojoje Lietuvoje stiprus inteligentų sluoksnis nesusiformavo. Beje, nors po Vokietijos imperijos susikūrimo 1871 m. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba jau buvo išguita iš viešojo gyvenimo, mokyklų, tačiau lietuviški laikraščiai, knygos buvo spausdinami. Puikiai žinome, kaip Mažoji Lietuva šia prasme pasitarnavo Didžiajai Lietuvai lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu, kokį ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje paliko didieji Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos veikėjai.

Taip, Vydūnas, Jonas Vanagaitis, Martynas Jankus ir kiti Mažosios Lietuvos kultūrinio judėjimo atstovai pasisakė už lietuvių kalbos, kultūros tradicijų išsaugojimą, tačiau to meto lietuvininkų spaudoje nerasime politinės minties, išreiškiančios norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Gal todėl, kad tada, XIX–XX a. sandūroje, tiek lietuviai, tiek lietuvininkai suprato, kad negali panaikinti valstybių sienų savo valia.

Aktas nesurastas iki šiol

"Tilžės aktas – politinis, kultūrinis reiškinys, kuris radosi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir Lietuvos valstybės kūrimosi kontekste. Jei nebūtų Lietuvos, nebūtų ir Tilžės akto, įsitikinusi istorikė. – Beje, yra manančių, kad be Tilžės akto nebūtų ir sėkmingo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 m., tačiau, mano galva, tai padaryti – prijungti Klaipėdą ir jos kraštą – Lietuvą skatino ekonominiai motyvai, tarptautinės opinijos palanki nuostata. Priminsiu, kad po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutartyje tik Klaipėdos kraštas buvo atimtas iš Vokietijos ir atiduotas valdyti Antantei, kurios vardu administravo kraštą Prancūzija, o kita lietuviškojo arealo dalis su Tilže ir Ragaine liko Vokietijoje.

Tilžės aktas – politinis, kultūrinis reiškinys, kuris radosi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir Lietuvos valstybės kūrimosi kontekste. Jei nebūtų Lietuvos, nebūtų ir Tilžės akto.

Prancūzų administravimo laikotarpiu Klaipėdos krašte pradėjo stiprėti laisvos valstybės idėja, tai buvo nepalanku Lietuvai ir todėl ji nusprendė veikti, gerai suorganizavusi 1923 m. sausio 15-ąją Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Beje, tai Lietuvos akcijai neprieštaravo nei Vokietija, nei Sovietų Rusija. Klaipėdos prijungimas Lietuvai buvo kaip kompensacija už prarastą Vilnių. Tokiu būdu Lietuva teoriškai iš dalies įgyvendino Tilžės aktą, apie kurį tuo metu greičiausiai nė negalvojo."

Tilžės akto 100-metis – gera proga gilintis į mūsų krašto istoriją, į diskusijas keliančius Akto priėmimo klausimus, prisiminti pačius Tilžės akto signatarus, kurių buvo 24. Beje, Tilžės akto originalas nesurastas iki šiol.

PLTT ir jos Aktui skirti renginiai

M.Jankaus muziejuje saugoma nuotrauka, kurioje įamžintas Klaipėdoje iš PLTT veikėjų suburtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti krašto gyventojų sukilimui. Sukilime dalyvavo Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai ir savanoriai, perrengti civiliais drabužiais – jie buvo įvardyti Mažosios Lietuvos sukilėliais. Jiems vadovavo jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai, taip pat persirengę civiliais drabužiaias ir konspiracijos tikslais pasivadinę Klaipėdos kraštui būdingomis pavardėmis. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas buvo sudarytas 1922 m. pabaigoje, nes reikėjo jo kaip tam tikros iliustracijos, kad vietiniai gyventojai organizuoja sukilimą. Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 10 d. , o 15 d. reguliarioji Lietuvos kariuomenė įžengė į Klaipėdos kraštą.

Pagėgių savivaldybės Kultūros centre šiomis dienomis buvo iškilmingai pažymėtas Tilžės akto 100-metis. Šventinio renginio konferencijoje buvo pateikta įdomių pranešimų šia tema, o M.Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė pristatė parodą apie Mažosios Lietuvos sūnų, Vyties Kryžiaus kavalierių Joną Šimkų. Renginyje netrūko sveikinimų iš įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvininkų palikuonių ir jų organizacijų. Šventės dalyvius džiugino etninių ansamblių iš Karaliaučiaus, Lenkijos, Tilžės bei Lietuvos jūrų laivyno pučiamųjų orkestro koncertas, televizijos tiltas su analogiškų renginių dalyviais Šilutėje ir Priekulėje. Pagėgių renginyje buvo parodytas televizijos dokumentinis filmas "Lūkesčių metai. Tilžės aktas" (režisierius J.Lingys), miesto centre atidengtas paminklinis ženklas iš Mažosios Lietuvos kilusiems savanoriams Jonui Šimkui ir Jurgiui Civinskui, o propaguojantiesiems Mažosios Lietuvos istoriją įteikti Tilžės akto 100-mečiui skirti medaliai. Beje, pirmuoju numeriu pažymėtas medalis, kuris saugomas M.Jankaus muziejuje, bus įteiktas Tilžės akto originalą suradusiam piliečiui.

Tilžės akto pasirašymo šimtmetis paminėtas ir Vilniuje, Karininkų ramovėje, kur buvo skaitomi pranešimai, įteikiami K.Donelaičio medaliai "Širdings brolau...", koncertavo liaudiškos muzikos ansamblis "Kankleliai" ir Balio Dvariono muzikos mokyklos mokiniai.

Ten ji meldėsi prie šv. Dorotėjos kapo ir atminimui gavo knygelę su šventosios gyvenimo aprašymu.

Onos Vytautienės ryšius su Ordino vadovybe patvirtina ne kartą aukštų kryžiuočių pareigūnų jai siųstos dovanos. 1408 m. Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas Jungingenas pasiuntė Vytauto žmonai dovanų neįprastą daiktą. Tai buvo klavikordas – šiuolaikinio fortepijono pirmtakas.

Viduramžių apsikeitimo dovanomis tarp karalių ir kunigaikščių praktikoje labiausiai buvo vertinami reti ir nematyti dalykai. Klavikordas tikrai turėjo atitikti šią sąlygą, nes tai buvo vienas pirmųjų šio muzikos instrumentų Europoje apskritai. Vytauto ir Onos dvare šiuo instrumentu turbūt buvo kam groti – didžiojo kunigaikščio muzikantai neretai minimi šaltiniuose.

Tačiau draugiški santykiai tarp Ordino ir Vytauto tęsėsi neilgai. Prasidėjo karas, kulminaciją pasiekęs 1410 m. Žalgirio mūšyje. Tarp kitų Ordino riterių jame krito ir klavikordo dovanotojas Ulrichas Jungingenas.

Paroda „Senieji Prūsijos žemėlapiai“ parengta minint Reformacijos 500 metų jubiliejų.  Bibliotekoje pirmą kartą  bus eksponuojami  XVI–XX a. kartografijos darbai. Tai yra seniausi bibliotekos istorijoje kada nors eksponuoti dokumentai – žemėlapiai iš AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) archyvo ir Rytų Prūsijos mylėtojų draugijos „Nidden“ kartografijos rinkinių, kuriuos surinko šios draugijos steigėjas Aleksandras Popovas.

Parodoje „Senieji Prūsijos žemėlapiai“ bus pristatyti originalūs kartografijos kūriniai, kuriuose vaizduojama Prūsija, jos sienų kaita įvairiais laikotarpiais. Dalis žemėlapių skirti Lenkijos karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos kaimynėms, tarp kurių – Prūsijos Kunigaikštystė, vėliau tapusi karalyste.

Vieni seniausių parodoje eksponuojamų  kartografijos kūrinių – Prvssiae regionis sarmattiae ir Prvssiae descriptio. Tai žemėlapiai iš pirmojo pasaulyje modernaus atlaso „Theatrum Orbis Terrarum“, parengto žymaus viduramžių kartografo A.Orteliuso. Šis atlasas leistas 1570–1630 m. įvairiomis kalbomis. Įspūdingi senųjų žemėlapių kartušai, kuriuose vaizduojami valstybių valdovai – Jonas III Sobieskis (1629–1696) ar Friedrichas I (1657–1713). Ne mažesnį įspūdį paliks 1820 m. datuojamas ant popieriaus akvarele pieštas 1757 m. Klaipėdos pilies apsiausties planas. Dydžiu išsiskiria K.Hennenbergerio 1863 m. išleistas Prūsijos žemėlapis (pirmą kartą išleistas 1576 m.), klijuotas ant drobės ir sudarytas iš 9 dalių. Kitas ant drobės klijuotas žemėlapis 1854 m. išleistas F.Handtkės. Tai Rytų Prūsiją vaizduojantis itin smulkus žemėlapis.

Naujausias – XX a. šeštajame dešimtmetyje išleistas „Ostpreussen-Westpreussen-Danzig“ vaizdų žemėlapis. Garsiausių pasaulio kartografų parengti žemėlapiai – įvairaus mastelio ir detalumo, spalvinti ranka, dažnas primena ne kartografinį, navigacinį darbą, o meno kūrinį.

Parodos atidaryme istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas skaitys pranešimą „Klaipėdos istorinės kartografijos rinkimas Klaipėdos universitete“.