Vyras pasidalijo savo ir mylimojo nuotraukoje, kurioje matyti poros pirštus puošiantys žiedai.

„Prieš mėnesį – sausio 18 d. – susižadėjome su Kornelijumi, prisiekę meilę visam gyvenimui. Šiandien nusprendėme pasidalinti ir priminti: mes esame Lietuva“, – socialiniame tinkle rašė vyras.

„Norime įkvėpti visus, kurie šiandienos Lietuvoje jaučiasi bejėgiškai. Viskas bus gerai, nes kartu dirbsime dėl gražesnio rytojaus. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kiek jėgų atimtų, kad ir kiek metų ar dešimtmečių truktų – Lietuva eis teisingu keliu ir pripažins visus savo piliečius. Švenčiame šią naujieną Vasario 16-ąją, nes esame Lietuva. Stiprybės, Romas ir Kornelijus“, – įrašą feisbuko paskyroje baigė R. Zabarauskas.

Feisbuko nuotr.

„Gyvenimas dviejų vyrų poroje nėra savaime išskirtinis. Bet įdomu vis atsiminti: hey, didžioji dalis Lietuvos mūsų nekenčia, nes gyvename kartu ir to neslepiame. Visuomenė verčiau norėtų, kad susituoktume su moterimis ir patyliukais būtume joms neištikimi su vyrais, jei jau turime tam poreikį. Arba apsiribotume slaptais santykiais, o į renginius eitume su geriausiomis draugėmis, tarsi netyčia paskui susitikdami visi keturiese“, – feisbuke pirmadienį rašė režisierius.

„Svarbiausia, gink dieve, kad nebūtume įprasta pora, juolab laiminga: tai jau griauna katalikiškas vertybes ir valstybės pamatus. Kas gali būti blogiau, nei du mylintys žmonės ilgalaikiuose santykiuose? Šias mintis kartais atsiminti – fantastiškas jausmas. Vis įdomiau gyventi“, – dėstė R. Zabarauskas.

Anot jo, daug kam per žiemos šventes turėtų būti liūdna, tarsi priverstiems vaidinti prieš savo šeimą ir artimuosius. „Jums linkime stiprybės ir ryžto visgi būti savimi. Nepaisant politinių intrigų ir sunkaus fono, rinkitės būti atviri, nes šis kelias – prasmingas, teigiamas ir vienintelis, galintis padėti susikalbėti“, – rašė R. Zabarauskas, pasidalijęs savo ir mylimojo nuotrauka.

Antradienį jis dėkojo žmonėms, kurie jam reiškė palaikančius žodžius. „Kiek nejauku, kad dviejų susiglaudusių vyrų nuotrauka lietuviams vis dar kelia tiek daug emocijų. Bet jei ką nors mūsų asmeninė nuotrauka įkvėps, tebūnie! Labai kviečiu pamąstyti, kaip pagarbią atmosferą kursite prie švenčių stalo. Svarbiau už dvylika patiekalų, ilgiausią šiaudą ar burbuliukus – atviras pokalbis apie mūsų šeimas bei jų vizijas: skirtingas, bet vertas pagarbos“, – dėstė režisierius.

Tiek Tulūzos, tiek Paryžiaus LGBT+ kino festivaliai pasirinko „Advokatą“ savo uždarymo ceremonijoms. Visuose miestuose filmą gyvai pristatys režisierius Romas Zabarauskas, Paryžiuje – ir pagrindinį advokato Mariaus vaidmenį sukūręs aktorius E. Kvoščiauskas.

R. Zabarauskas taip pat pakviestas į Paryžiaus „Chéries-Chéris“ festivalio vaidybinių filmų konkurso žiuri. Geriausią filmą režisierius atrinks kartu su aktore Antonia Buresi, rašytoju Olivier Charneux ir kino programų sudarytoju Franck Roulet. Tarp konkurse dalyvaujančių filmų – pernai Kanų kino festivalio atrinkta britų režisieriaus Francis Lee drama „Amonitas“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Kate Winslet. Ši juosta bus rodoma atidarymo ceremonijos metu.

„Man didžiulė garbė pristatyti Lietuvą ir Lietuvos meną“, – teigė Romas Zabarauskas: „Prancūzai tiesiog dievina kiną. Būtent todėl per pandemiją dauguma festivalių kantriai laukė kino teatrų atsidarymo, o dabar viskas vyksta vienu metu. Nežinau kas galėtų būti gražiau už tokį viltingą kino šėlsmą, prie kurio prasmingai prisidėsime lietuviška istorija.“

Eimutis Kvoščiauskas (kairėje) ir Romas Zabarauskas (dešinėje). / J. Liubinaitės nuotr.

26-ą kartą rengiamas festivalis „Chéries-Chéris“ turėjo įvykti 2020 metų lapkritį, tačiau buvo atidėtas dėl koronaviruso pandemijos. 2020 spalio mėnesį aktorius E. Kvoščiauskas socialinio tinklo paskyroje džiaugėsi suplanuotu pristatymu: „Beprotiškai džiaugiuos mūsų filmo įspūdinga gyvenimo kelione! Kai tavo vaikui sekasi, negali nedžiūgauti, o šitas filmas man – kaip vaikas. Neaprėpiamai esu dėkingas režisieriui R. Zabarauskui ir visiems, kas prisidėjo prie filmo „Advokatas“.

2021 gegužės 19 d. atsidarius Prancūzijos kino teatrams, festivaliai vieni pirmųjų kviečia šalies žiūrovus sugrįžti į kino sales. Kol „Advokatas“ tęsia savo pasaulinę kelionę, Lietuvos žiūrovai kūrėjų darbą gali įvertinti namų kino platformose.

Filmą „Advokatas“ finansavo ir pristatymą „Chéries-Chéris“ festivalio uždarymo ceremonijoje remia Lietuvos kino centras.

Šiuodu rimtus vyrus po premjeros Kaune paprašėme tapti advokatais ir, stojus prieš mūsų skaitytojų teismą, apginti kontroversiškus teiginius apie šiuolaikinį teatrą ir jo aktorius.

– Šiais laikais teatras nereikalingas. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje dabar, – štai kur tikrų tikriausias teatras.

Romas (R.): manau, kad teatras bet kokiu atveju žmonėms yra reikalingas. Nes kai gyvenimas tampa teatru, tai teatras tampa gyvenimu. Kai gyvenime tiek daug absurdo, tai nuėję į teatrą ar į kiną mes galime pajusti tą prasmės pojūtį ir nusiraminti.

Eimutis (E.): vienareikšmiškai manau, kad teatras reikalingas, nes tiek dramoje, tiek komedijoje, tiek ir tragedijoje tu pamatai viską iš šono. Tokiu atveju lengviau analizuoti, pasidaryti išvadas. Teatras atlieka dar ir terapinį vaidmenį: paliečia, supurto, priverčia susimąstyti, atpalaiduoja. Gyvenimas – tai teatras, kurio mes nelabai matome iš šono. O tai, kas vyksta su mumis dabar, manau, yra tikrų tikriausia tragikomedija, kurią galėsime įvertinti tik po kiek laiko.

– Visi aktoriai yra vargšai. Jie negali pragyventi iš savo atlyginimo, tad turi suktis, kaip išmano – filmuotis reklamose, dalyvauti komerciniuose projektuose ir pan.

E.: jeigu kalbėčiau vien apie save, galbūt nebūčiau tuo tikras. Bet, kaip suprantu, turiu ginti ir kitus kolegas. Todėl – taip, aktorius privalo turėti daug darbų. Antraip jam reikės susiveržti diržą, valgyti kruopas ir gyventi mažame kambarėlyje už nedidelę nuomą. Bet jei jis nori gyventi normaliau, valgyti skaniau ir pramogauti linksmiau – turi išmokti suktis. Kaip? Įgarsinimai, serialai, darbas TV ar radijuje, renginiai, mokyklos, dramos būreliai ir pan. Kartais gali atrodyti, kad vienas ar kitas aktorius gyvena tik iš teatro atlyginimo – oi, kaip jūs klystate. Tiesiog tų antraeilių pareigų jis paprasčiausiai neviešina, o jūs jų nematote.

R.: ilgainiui aktoriai turėtų burtis į krūvą ir kovoti už savo teises. Pavieniai aktoriai taip pat neturėtų sutikti vaidinti už gėdingai mažą atlyginimą. Jei niekas už grašius nevaidins, tai ir užsakovams teks susimąstyti. Girdėjau, kad Lietuvoje jau įsikūrė kažkas panašaus į aktorių sąjungą ar profsąjungą. Galbūt jiems pavyks iškovoti šiokių tokių teisių, kad ši profesija turėtų ne tik prestižą, bet ir deramą atlyginimą.

– Tarp aktorių dažnos skyrybos. Jie nepastovūs. Dar blogiau – kai kurie iš jų yra vedę… teatrą.

E.: vedęs teatrą ar kiną – oi, čiagi labai gražu (juokiasi). O dėl skyrybų tikrai nesutinku. Gal televizijos žvaigždės ar popscenos žmonės, kuriuos linksniuoja geltonoji spauda, skiriasi dažniau nei aktoriai? Kita vertus, jei rimčiau pasidomėtume statistika, galbūt rastume, kad, tarkim, parduotuvių kasininkai pirmauja šioje srityje (juokiasi). Manyčiau, kad aktoriai yra tiesiog labiau matomi.

Kita vertus, sutinku, kad aktorių darbas yra labai specifinis. Išties sudėtinga gyventi aktoriui su ne aktore (arba atvirkščiai). Tarkim, tu iš gastrolių grįžti vidurnaktį, o tavo antroji pusė šeštą ryte turi išeiti į darbą. Galbūt tie dalykai sugyvenami, bet faktas, kad dėl to turi stengtis abu – tiek vyras, tiek moteris.

R.: galbūt aktoriai tiesiog labiau matomos figūros, dažniau būna viešumoje, apie juos dažniau kalbama televizijoje ar spaudoje, tad tos – nors ir kelios – skyrybų istorijos natūraliai labiau įsirėžia mums į smegenis. O iš tiesų manau, kad daug aktorių tiesiog labai ramiai gyvena savo gyvenimus, bet – vargu bau tačiau – tada jie niekam neįdomūs ir mes jais visai nesidomime.

– Kelias į gerą, įdomų vaidmenį net ir šiais laikais yra gaunamas per pažintis, o ne pagal gabumus.

E.: nesutinku. Net jei tave kasdien kurį laiką rodys per televiziją, anksčiau ar vėliau išryškės – talentingas tu ar ne, gavai darbą per pažintis ar ne. Beje, man iki šiol klausimas, ką tokio aš turėjau padaryti, kad gaučiau pagrindinį vaidmenį filme "Advokatas". Kas vietoj manęs galėjo paduoti Romui kyšį? (juokiasi). Tas sulauktas skambutis buvo labai netikėtas. Juk iš anksčiau su Romu pažįstami nebuvome.

R.: turbūt turite omeny seksualinio priekabiavimo kultūrą, apie kurią šiais laikais jau vis drąsiau prabylama. Taip, deja, ji vis dar egzistuoja. Kita vertus, sveika, kai jauni žmonės plečia savo pažinčių ratą (aišku, ne per lovą), susipažįsta su naujais žmonėmis. Tai geras būdas parodyti save, prisistatyti, sudalyvauti kūrėjų rengiamose atrankose, TV bandymuose.

Kalbant apie mano filmą "Advokatas", tiesiog vyko aktorių atranka. Nepuoliau Eimučiui, jo neišbandęs, siūlyti pagrindinio vaidmens. Buvau jį matęs keliuose spektakliuose, kur jo vaidyba man patiko, tad pakviečiau sudalyvauti atrankoje.

Svoris: ­nors ­kine ­aktorius ­E. Kvoščiauskas­­ ­– ne ­naujokas, ­vis ­tik ­tokio svorio pagrindinis ­vaidmuo­ jo ­filmotekoje­ – ­­pirmasis.

– Aktorių gyvenimo būdas – be galo nesveikas. Ne vienas aktorius kentėjo ir kenčia nuo įvairiausių priklausomybių.

R.: manau, kad daugelį jaunų žmonių prie šios profesijos pritraukia tas įsivaizduojamas aktorių gyvenimo bohemiškumas. Aš visada buvau žmogus, kuris vienas pirmųjų palieka visus vakarėlius. Netgi po "Advokato" premjeros neprisijungiau prie kūrybinės grupės šventimo.

Kita vertus, pagalvojau, galbūt tos mūsų garsenybės naudojasi tuo, kad Lietuvoje vis dar nėra vadinamosios paparacų kultūros. Nes užsienio žvaigždės turi būti kur kas atsargesnės. Galbūt lietuvių įžymybės kur kas labiau atsipalaidavusios, nes niekas jų neseka, nepaparacina... Galgi reikėtų jums, žiniasklaidos atstovams, tuo klausimu daugiau padirbėti? (juokiasi).

– Jei aktorius, režisierius darbe yra talentų talentas, gyvenime dažniausiai – mėšlo krūva.

Lietuvišką kino klasiką tikrai norėčiau apginti. Netiesa, kad ji nuobodi. Ten daug stipraus autorinio ir žanrinio kino. Taip pat – daug filmų, kurie nusipelnė apdovanojimų, bet nebuvo tinkamai įvertinti savo laiku – dėl cenzūros ar kitų priežasčių.

E.: labai jau riebiai čia išsireiškėte. Galbūt būna kūrėjų, žavinčių visą pasaulį savo kūryba (muzika, teatru ar daile – nesvarbu), bet nesusitvarkančių su savo vidiniu pasauliu. Kita vertus, kai nuo to nukenčia kitas žmogus, – jokio pasiteisinimo negalėtų būti. Patenkindamas savo ego jis neturėtų skaudinti ir žeminti kito.

R.: sudėtinga tema. Manau, šiuo klausimu pasaulis dabar išgyvena tikrą lūžį. Juk ilgą laiką, pripažinkime, egzistavo be galo stiprus menininko-genijaus asmenybės kultas. Tarsi buvo brėžiama savaime suprantama riba, kad menas yra menas ir gali egzistuoti atskirai, netgi pateisindamas tą žmogiškumo trūkumą genialumu. Tikrai yra menininkų ir padariusių nusikaltimų, ir seksualiai priekabiavusių, ir galbūt net ką nors šantažavusių.

Šiuo metu, manau, pasaulis pradeda galvoti, ar pataikavimas jų genialumui užmerkiant akis prieš visa kita nėra klaidingų išimčių darymas. Juk, sutikite, kitos profesijos žmogus, kuris taip elgtųsi naudodamasis savo darbo aplinka, išsyk būtų visuomenės pasmerktas, jo elgesys nebūtų toleruojamas. Todėl, manau, svarbu nubrėžti tarp žmogaus ir genijaus aiškias ribas, kaip ir ne mažiau svarbu pareikalauti iš menininko atsakomybės už savo veiksmus.

Kita vertus, jei žmogus padaro ką nors bloga ir tai suvokdamas prisiima atsakomybę, pasikeičia ir daugiau taip nebesielgia, – visuomenė turėtų suteikti jam progą reabilituotis.

– Šiuolaikinis lietuviškas kinas – populistinis produktas, pritaikytas plačiosioms masėms, o lietuviškoji kino klasika – nuobodumo viršūnė.

R.: šiuolaikinis lietuvių kinas yra labai įvairus. Todėl kviesčiau pažinti jį visokį. Taip pat sutinku, kad kai kuriame lietuviškame kine yra daug populizmo ir komercijos, aiškiai skirtos pinigų kalimui. Galbūt ir mūsų filme gvildenamą temą – lietuvio advokato Mariaus ir jo pamilto sirų pabėgėlio Ali draugystės istoriją – lietuvis galėtų apkaltinti populizmu. Mane ir anksčiau daug kuo kaltino (ankstesni R.Zabarausko filmai "Streikas", "Nuo Lietuvos nepabėgsi", kur taip pat nagrinėjamos meilės, nacionalizmo, politiškumo temos – aut. past.).

Apgindamas save noriu pasakyti, kad lyčių lygybės tema man rūpi asmeniškai, kadangi pats jau seniai gyvenu su vaikinu. Galbūt kažkam esu žinomas dėl savo visuomeninės veiklos siekiant LGBT+ lygiateisiškumo Lietuvoje. Tad filme "Advokatas" kalbu apie tai, ką pats geriausiai išmanau. Jei imčiausi istorinės tematikos apie lietuvių partizanus – galbūt tada meluočiau. O dabar aš remiuosi asmeniniais išgyvenimais, asmenine patirtimi, keliu klausimus, su kuriais susiduria mano padėties žmonės.

O lietuvišką kino klasiką tikrai norėčiau apginti. Netiesa, kad ji nuobodi. Ten daug stipraus autorinio ir žanrinio kino. Taip pat – daug filmų, kurie nusipelnė apdovanojimų, bet nebuvo tinkamai įvertinti savo laiku – dėl cenzūros ar kitų priežasčių. Mano favoritai – filmai "Gražuolė", "Paskutinė vasaros diena", "Jausmai". Jie puikiai atitinka to laikmečio kino pasaulinę dvasią, to meto kokybę. Jie verti dėmesio ir dabar. Džiugu matyti, kad nemažai šių filmų dabar restauruojami ir prikeliami naujam gyvenimui.

E.: kino dabar yra visokio. Siūlau labiau pasidomėti ir atrasti tai, kas vertinga, arba tai, kas jums patinka.

Įvertino penkiomis žvaigždutėmis

* Pagrindinio vaidmens atlikėjas E.Kvoščiauskas prisipažįsta labai bijojęs išvysti ilgai lauktą darbą plačiajame ekrane, nes galutinio filmo montažo dar nebuvo matęs.

* "Turiu porą spyrių sau į gerą vietą (juokiasi), nes yra filme keletas vietelių, kur aš savo vaidyba nesu visai patenkintas, o toliau?.. Be galo džiaugiuosi galutiniu rezultatu, nes būtent tokį filmą ir įsivaizdavau nuo pat pirmojo scenarijaus paskaitymo, kai buvau Romo pakviestas jame dalyvauti. Man jis labai patiko, todėl, tikiuosi, kad "Advokatas" ras kelią ir į kitų žiūrovų širdis."

* Pasak E.Kvoščiausko, šiame filme tikrai nebuvo kažkokių ypatingų dalykų, kaip, tarkim, šaudymas ar jodinėjimas, kuriems būtų reikėję ruoštis specialiai. Vis dėlto aktorius prisipažįsta, kad labai daug laiko paaukojo šiam vaidmeniui. "Visų pirma, turėjau gerai atlikti žmogaus, jaučiančio trauką tai pačiai lyčiai, psichologinę analizę. Antra, papildomai lankiau anglų kalbos kursus. Samdžiausi kolegą, kuris man patartų dėl angliško tarimo, kaip ir dėl paties personažo. Trečia, aktyviai sportavau – valiausi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Žodžiu, viską sudėjus, tikrai labai nuoširdžiai ruošiausi…"

* Filmo "Advokatas" premjera kovo mėnesį turėjo įvykti Londone, Britų kino instituto festivalyje "BFI Flare". Nors renginys atšauktas dėl koronaviruso pandemijos, Didžiosios Britanijos kino kritikai jam negailėjo puikių įvertinimų. Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI narys Richas Cline lietuviškam filmui skyrė keturias žvaigždutes iš penkių. O "UK Film Review" autorė Amber Jackson "Advokatą" įvertino net penkiomis žvaigždutėmis: "Šis filmas sumanus, nes pasakoja ne tipinę įsimylėjimo istoriją, o parodo, kaip kiekviena valstybė turi vietos tobulėjimui."

* Po sėkmingų pristatymų Berlyno ir Kanų festivalių kino mugėse, tarptautinė filmų agentūra "Wide Management" pardavė išskirtines filmo "Advokatas" platinimo teises "Dekkoo", "OUTtv", "Pro-Fun Media", "Optimale" ir "Tongariro" įmonėms. Šie platintojai lietuvišką filmą pristatys JAV, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Lenkijos, Izraelio, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos žiūrovams.

E.Kvoščiausko BLIC interviu, sudėliotas akrostichu

Kai gyvenimas tampa teatru, tai teatras tampa gyvenimu. Kai gyvenime tiek daug absurdo, tai nuėję į teatrą ar į kiną mes galime pajusti tą prasmės pojūtį ir nusiraminti.

E – Eimutis. Sutinku, vaikiškas vardas. Bet man visuomet jis patiko. Nes, kai buvau mažas, jis buvo labai retas. Kai paaugau, stengiausi, kad mane vadintų Eimiu. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), prašiau dėstytojų, kad vadintų mane Eimasu arba Eimiu ir sykį net labai rimtai užprotestavau, bet ir dėstytojas pasitaikė nepėsčias. "Na, koks tu Eimas, – sakė. – Pasižiūrėk į save: tu gi Eimutis…" Taigi, kovok nekovojęs, bet niekaip man nepavyko pakeisti šito vardo ar bent jo sutrumpinti. Užtai, kai darysiu karjerą užsienyje (juokiasi), tuomet jau tikrai jį užtrumpinsiu!

I – idiotas. Tų idiotų per gyvenimą teko vadinti ne vieną ir ne du, bet tikru idiotu pasijutau tik kartą. Žodžiu, baigiantis spektakliui reikėjo išeiti nusilenkti. Norėjau tai padaryti kažkaip įspūdingiau, tad grakščiai šokau per scenos centre stovinčią lovą ir… Kojos užkliuvo, aš pasitiesiau ant žemės. Guliu ir galvoju, kad galbūt tai nėra tikrovė – tik košmariškas sapnas... Nes salė juokiasi, o kolegos susiėmę už pilvų balsu kvatojasi (net priklijuoti ūsai baigia atlipti). O aš, kaip koks idiotas, ant žemės drybsau. Teko tuomet idiotiškai šypsantis atsikelti ir suvaidinti, kad ir man dėl to labai linksma.

M – meilė. Meilė geriems žmonėms gyvena mano širdyje. Nepakenčiu arogantiškų ir tokių, kur labai daug ką sau leidžia. Jei tiktai atsiduriu šalia kokios neteisingos situacijos, kai žmogus žemina žmogų, – visada stengiuosi apie tai garsiai prabilti. Gerų žmonių tikrai esu sutikęs nemažai, kaip, beje, ir tų šunsnukių, atsiprašant… Kartais net stebiuosi, kaip tie gerieji išgyvena tokiame šių dienų skausmingame gyvenime.

U – universalumas. Aš tikrai norėčiau tikėti, kad esu universalaus žanro aktorius. Man rodos, paskutiniu metu daug kas linčiavo mane, kad perdėm pasinėriau į lengvas komedijas. Kai kurie žurnalistai net atvirai stebėjosi, kad būtent aš buvau pakviestas advokato Mariaus vaidmeniui. Labai norėčiau tikėti, kad šiuo darbu įtikinau juos, jog galiu būti ir rimtesnių dramų aktorius. Tikiuosi, likimas man suteiks ir daugiau progų suvaidinti tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje.

T – tėvynė. Esu labai politiškas. Man tikrai ne vis vien, kas stos prie mūsų valdžios vairo. Visada nuoširdžiai domiuosi visomis politinėmis partijomis, kai reikia balsuoti. Tikrai labai sąžiningai pasėdžiu kelis vakarus prieš balsavimą. Paanalizuoju kelių man patinkančių partijų programas, narius. Tada pasidaro truputį aiškiau, už ką atiduoti savo balsą. Tikrai neinu va bank – kaip sakoma: ai, vieną kokią asmenybę žinau, o kitus surašysiu bet kokius. Esu atsakingas ir pilietiškas. Jei reikia, stoju ginti ir teatro reikalų, kiek tai leidžia mano savimonė ir kompetencija.

I – idilė. Ar yra toks kampelis pasaulyje, kur jausčiausi be galo idiliškai? Hmm… Ar bus baisu, jei pasakysiu, kad kol kas tokio dar neturiu? Truputį vienur gerai jaučiuosi, truputį kitur. Galbūt ta mano idilė dar ateity… O šią vasarą, nors ir esu didelis savo šalies mylėtojas, idilės ieškojau šiltuose kraštuose, užsienyje.

S – saldumynai. Juos mėgstu be galo, be krašto. O kartais pagalvoju, kad ir saldžiaveidžiai žmonės nėra labai blogai. Tarkim, daugelis kaltina amerikiečius saldžiaveidiškumu, esą jie šypsosi ir klausia "how are you?", bet jiems visai nerūpi, kaip tu gyveni. Tada aš sakau, kad man jau geriau šitaip į akis, negu paskui visokias niekšybes už akių.

Praėjusį savaitgalį jis pabudo nuo koridoriuje kilusio gaisro, kažkas bandė padegti kaimynų buto duris, informavo portalas 15min.lt.

Po išpuolio R.Zabarauskas nepasidavė ir nusprendė padovanoti 500 nemokamų LGBT vėliavų. Režisierius kviečia jas pasikabinti ant savo balkonų ar langų. Tačiau naktį į ketvirtadienį vėl buvo padegtos buto durys R. Zabarausko name.

Apie įvykį jis pranešė socialiniame tinkle, plačiau komentuoti situaciją žurnalistams režisierius atsisakė.

„Šiąnakt panašiu stiliumi padegtas butas mano name keliais aukštais aukščiau. Policijos tyrėjai man paskambino pasiteirauti informacijos antradienį, po to kai tai tapo viešu skandalu. Gal dabar galėtų aktyviau apklausti daugiau mano kaimynų, o gal net suteikti šiam namui laikiną apsaugą?“ – socialiniame tinkle svarstė nuo padegėjų nukentėjęs režisierius.

Šis incidentas atkreipė ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus dėmesį. Politikas  paragino policiją dėti visas pastangas surandant šunsnukį padegėją ir apginant vilniečių teisę į laisvę.

„Per savaitę dviejų tos pačios laiptinės butų durys padegtos galimai tik dėl to, kad jame gyvenantys laisvi žmonės išdrįso savo balkone pasikabinti LGBT vaivorykštės vėliavą.

Įpratome, kad neapykantos nusikaltimai vyksta Rusijoje arba Islamo valstybėje, bet jie negali vykti laisvame mieste. Policija neturi teisės siūlyti nusikabinti vėliavą - slėpdamiesi ir bijodami neapykantos nusikaltimų neišspręsime.

Šiame mieste visi jo piliečiai gali reikšti savo nuomonę ir pažiūras. Todėl raginu policiją dėti visas pastangas surandant šunsnukį padegėją ir apginant vilniečių teisę į laisvę.

Kabinkite vėliavas ir būkite laisvi, laisvės miesto piliečiai!“ – situaciją socialiniame tinkle pakomentavo sostinės vadovas.

Į raginimus netruko sureaguoti Vilniaus policija. Policija informavo, kad šių padegimų tyrimu užsiims Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos pareigūnai.

„Atsižvelgiant į pastarųjų metu įvykius, kuomet buvo padegti tam tikri objektai skirtingose sostinės vietose, Vilniaus apskr. policijos vadovybė šių įvykių kontrolę perduoda specializuotam policijos padaliniui ‒ Vilniaus apskr. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos pareigūnams.

Šie pareigūnai padės ikiteisminius tyrimus atliekantiems sostinės antrojo ir trečiojo policijos komisariatų tyrėjams, suteiks jiems reikiamą pagalbą, koordinuos bendrus tyrimo veiksmus“, – rašoma policijos išplatintame pranešime.

Projekto pagrindinė naujiena – „Friendly Stories“ leidinys, pasakojantis dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Jį galima rasti ir skaityti visose „Friendly City“ vietose Vilniuje ir Kaune. Pilnas projekto dalyvių sąrašas prieinamas adresu friendlycity.info .

„Friendly City“ pristatymo metu Kauno savivaldybės agentūros „Kaunas IN“ verslo skyriaus vadovas atliekantis direktoriaus funkcijas Tadas Stankevičius dėkojo organizatoriams už šią iniciatyvą: „Ačiū jums, kad prisidedate prie mūsų miesto įvaizdžio kūrimo.“ T. Stankevičiaus teigimu, pristatant Kauną investuotojams ar turistams, labai svarbu parodyti miesto atvirumą: „tokie projektai kaip „Friendly City“ tam puikiai pasitarnauja ir ženkliai prisideda prie įvaizdžio kūrimo bei neteisingų stereotipų laužymo".

Pristatyme taip pat kalbėjo iniciatyvos autorius, režisierius Romas Zabarauskas ir „Friendly Stories“ leidinio fotografė Arcana Femina.

Oficialias kalbas greitai sekė „Friendly Stories“ aptarinėjimas, kuriame – dešimt išskirtinių šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Karinių jūrų pajėgų štabo laivūnas Rolandas Skabickas neseniai grįžo iš humanitarinės misijos Somalyje, o šio projekto pristatomame „Friendly Stories“ leidinyje atsiskleidė kaip homoseksualus asmuo. Patriotiško kario tikslas – sugriauti Lietuvoje vis dar gajus stereotipus apie LGBT+ bendruomenę. Tuo tarpu veganiškai vaiką maitinanti mama Vilija Poškevičiūtė–Wengel apie savo požiūrį į augalinę mitybą pasidalijo drauge su visa šeima. Šios herojės motyvacija prabilti – paprasta: „kuo daugiau supratimo ir meilės artimui bus kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tuo sėkmingėsnėje ir laimingesnėje valstybėje gyvensime“.

2012 metais režisieriaus Romo Zabarausko pradėta iniciatyva išsiplėtė į turistų pamėgtus žemėlapius Vilniuje ir Kaune. „Friendly City“ vienija tuos verslus, kurie siekia skatinti atvirumą visiems miesto gyventojams ir svečiams, nepaisant jų dietos, negalios, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. 20.000 žemėlapio kopijų netrukus bus išplatintos Vilniaus ir Kauno kavinėse, baruose, parduotuvėse bei turizmo informacijos centruose. Projekte dalyvauja per 60 verslų ir 10 nevyriausybinių organizacijų. 2016 metais „Friendly City“ globėju tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas.

„Be galo sužavėjo prancūzų meilė ir žingeidumas kalbėti apie kiną, – teigė aktorė Irina Lavrinovič, pristačiusi filmą kartu su dailinininke Giedre Valeišaite. – Užvirė 40 minučių diskusija, kuri tikriausiai būtų buvusi dar ilgesnė, jei fiziškai nebūtume pavargę kalbėtis!“

Filmą teigiamai įvertino ir seanse viešėjęs kompozitorius Albertas Navickas: „Vienas iš įdomiausių komentarų buvo paralelė su Sofios Coppolos kūryba, atkreipiant dėmesį į tuos neva turtingus ir išlepintus jaunuolius, kuriems tiesiog norisi užvožti per marmūzę, nes jie žaidžia su kitų žmonių gyvenimais iš neturėjimo ką veikti“. Kompozitorius taip pat pritarė prancūzų žiniasklaidoje pasirodžiusiems palyginimams su kanadiečio Xavier Dolaino kūryba.

Pagyrimų negailėjo ir režisierius Vytautas Tinteris: „Tai progresyvus lietuviškas filmas, kalbantis apie aktualias problemas, puikiai nufilmuotas (komplimentas „Čiobreliams“ – nuostabus darbas, kelio scenose primenantis Nicolas Winding Refn „Drive“)“. Kūrėjas taip pat džiaugėsi reta galimybe Paryžiuje pamatyti lietuvišką filmą: „Juk išskyrus Šarūno Barto retrospektyvą ir „Sangailės vasarą“, čia mažai kas žinoma tiek apie lietuvišką kiną, tiek apie pačią Lietuvą“.

Filmas, tęsiantis keliones po tarptautinius kino festivalius, nuo praėjusio penktadienio išplatintas ir Lietuvos kino teatruose. „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ – nepriklausoma kelio drama, pasakojanti apie homoseksualų režisierių R. Zabarauską (Denisas Kolomyckis), padedantį savo aktorei Indrei (I. Lavrinovič) pabėgti iš Lietuvos po to, kai ji nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus.