Pagrindines juose esančias ambicijas trečiadienį paskelbė nacionalinis transliuotojas LRT ir kelios kitos užsienio žiniasklaidos priemonės. Dokumentus parengė Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių valdyba, tiesiogiai pavaldi Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijai.

Planas Baltijos šalims parengtas 2021 metų rudenį, taigi, prieš Rusijos invaziją Ukrainoje. Tikslai jame suskirstyti į tris skirtingus laiko intervalus – trumpalaikį (iki 2022 metų), vidutinės trukmės (2025 metų) ir ilgalaikį (2030 metų) – ir į atskiras dalis, skirtas kiekvienai Baltijos valstybei.

Politiniame, kariniame ir saugumo lygmenyje trumpuoju laikotarpiu Rusija ketino „užkirsti kelią JAV ar kitos NATO šalies narės pajėgų įkūrimui Lietuvoje“ ir „neleisti Lietuvai buvusių sovietinių šalių įtraukti į NATO įtakos erdvę“.

Vidutiniu laikotarpiu planuota neleisti Lietuvoje dislokuoti vidutinio nuotolio oro gynybos ar priešraketinės gynybos sistemų, sumažinti NATO karinių pratybų skaičių ir mastą Lietuvoje bei apriboti Lietuvos paramą Rusijos opozicijai.

Ilguoju laikotarpiu Rusija ketino sukurti sąlygas Lietuvos vyriausybei pripažinti žalą jos nacionaliniam saugumui dėl NATO pajėgų stiprinimo regione, atkurti konstruktyvius Lietuvos ir Rusijos santykius, įskaitant karinę sritį. Kaip tikslas įvardytas politikų, siekiančių plėtoti Lietuvos ir Rusijos santykius, atsiradimas.

Humanitarinėje srityje Rusija planavo Lietuvoje plėsti rusišką kultūrą, stiprinti vietos rusų ryšius su Rusija, plėsti prorusiškų organizacijų veiklą, išsaugoti rusų kalbos švietimo tinklą, paminklus.

Ekonomikoje siekia plataus masto bendradarbiavimo

Rusijos tikslai prekyboje ir ekonomikoje apėmė Rusijos ekonominių interesų santykiuose su Lietuva apsaugojimą. Vidutiniu laikotarpiu Rusija planavo didinti rusiškų gamtinių dujų ir elektros tiekimą Lietuvai bei nukreipti tranzitu per šalį keliaujančius krovinius į Rusijos uostus.

Kaip ilgojo laikotarpio tikslas įvardytas „Plataus masto prekybinis ir ekonominis bendradarbiavimas“.

Nutekinti dokumentai rodo, kad Kremliaus planuose – ir Baltijos šalių pasitraukimo iš posovietinės BRELL sutarties stabdymas. Ši sutartis reglamentuoja posovietinę energetikos sistemą.

Lietuva kartu su Latvija, Estija, Rusija ir Baltarusija iki šiol veikia Maskvos kontroliuojamoje IPS/UPS sistemoje, tačiau Baltijos šalys žada nuo jos atsijungti ir sinchronizuoti elektros tinklus su Vakarų Europa.

Lietuva ragina sinchronizacijos terminą ankstinti iki 2024 metų, Latvija ir Estija siekia laikytis anksčiau pasirašytų susitarimų ir projektą baigti įgyvendinti 2025 metais.

Lietuvoje praėjusią savaitę buvo surengtas pirmasis istorijoje elektros sistemos izoliuoto darbo bandymas. Pareigūnai teigia, kad jis buvo sėkmingas, o tai yra dar vienas argumentas greitesnei sinchronizacijai.

Energetikos ministras Dainius Kreivys taip pat yra sakęs, kad bandymui įvykus sėkmingai Lietuva svarstytų pasitraukti iš BRELL sutarties jau 2024 metų vasarį.

Rusijos plano dalyje, skirtoje Latvijai, pasitraukimas iš BRELL sutarties įvardijamas kaip grėsmė.

Jis taip pasisakė dėl Igorio Girkino (Strelkovo) minčių.

„Būsime priversti vykdyti antrą, o gal ir trečią bangą. Norint laimėti Ukrainoje, reikia į operaciją paleisti dar bent pusę milijono karių“, – sakė I. Strelkovas. Ir iškart pripažino, kad ir su mobilizacija banga Rusijos Federacija turėjo milžiniškų problemų. Pašauktiems kariams trūko ne tik uniformų ir ginklų, bet ir karininkų bei drausmės, dėl ko jie masiškai gerdavo.

S. Belkovskis įtaria, kad Kremlius, padedamas mobilizuotųjų, bandys pakartoti savo bandymus užgrobti Ukrainą. „Kita galinga mobilizacijos banga Rusijos Federacijoje ateina 2023 metų vasarį – per specialiosios karinės operacijos metines. Išvada: Rusijos ginkluotųjų pajėgų puolimo Kyjive (iš Baltarusijos teritorijos) ir Odesoje galima tikėtis 2023 m. kovo mėnesį“, – rašė Rusijos politikos strategas.

Kol kas Baltarusijoje nepastebimas naujų smogiamųjų pajėgų formavimas, bet Ukraina stebi situaciją ir ruošiasi puolimui per savo šiaurinę sieną.

„Bet koks sprendimas įgyvendinti Ukrainos Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės regionų aneksiją neturėtų jokios teisinės vertės ir turėtų būti pasmerktas“, – pareiškime nurodė A. Guterresas.

„Su tuo negalima taikytis“, – pabrėžė JT vadovas.

Anksčiau Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas sakė, kad keturios Ukrainos sritys, daugiausia kontroliuojamos Maskvos pajėgų, bus formaliai inkorporuotos į Rusijos sudėtį per penktadienį Kremliuje vyksiančią ceremoniją.

Pasak A. Guterreso, bet kokia užsienio valstybės teritorijos aneksija panaudojant jėgą tolygi JT Chartijos ir tarptautinės teisės pažeidimui.

Generalinis sekretorius pridūrė, kad daug kritikos sulaukę pseudoreferendumai minėtose srityse vyko viduryje karo, Rusijos ginkluotai okupacijos sąlygomis ir nesilaikant pačios Ukrainos konstitucinės sistemos.

„Jų negalima vadinti tikra liaudies valios išraiška“, – sakė jis.

„Rusijos Federacijai, kaip vienai iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių, tenka ypatinga atsakomybė laikytis Chartijos“, – pridūrė A. Guterresas.

„Bet koks Rusijos sprendimas imtis šių veiksmų dar labiau pakenks taikos perspektyvoms“, – nurodė JT vadovas.

Masių sąmonėje pasaulinių karų pradžia dažniausiai siejama su labai konkrečiomis datomis ir įvykiais (Austrijos–Vengrijos imperijos sosto įpėdinio nužudymas 1914 m. vasarą ir Trečiojo reicho bei SSRS invazija į Lenkiją 1939 m. rudenį), tačiau nereikėtų užmiršti, kad tiek iki 1914 m. birželio 28-osios, tiek iki 1939 m. rugsėjo Europoje ir kitose pasaulio dalyse daugelį metų vyko daugybė įvairiausių socialinių, ekonominių, karinių ir politinių procesų, atvedusių žmoniją į grėsmingas masines smurto orgijas.

Pažvelkime į Antrąjį pasaulinį karą. Iš pradžių buvo Pirmasis (1914–1918). Vokiečiai pralaimėjo (dalis jų manė, kad politikai pavogė iš jų pergalę), nugalėtojai "apkramtė" Antrojo reicho valdas (1871–1918), įpareigojo Vokietiją sumokėti milžiniškas reparacijas ir tuo pat metu teikė paskolas joms padengti.

Kol vokiečiai niršo dėl ekonominių problemų ir patirto pažeminimo, likęs pasaulis linksminosi. Baigiantis trečiajam XX a. dešimtmečiui, žmoniją apėmė ekonominis krachas. Šį kartą kentėjo ne tik vokiečiai, bet ir daugybė kitų pasaulio tautų.

Žodžių "pasaulinis" ir "karas" kombinacija visada skambėjo be galo grėsmingai.

"1929–1931 m. ekonominė audra Japonijai smogė ne mažiau skaudžiai nei kitoms pasaulio šalims. Nuo 1914 m. jos gyventojų skaičius išaugo nuo 50 iki 70 milijonų žmonių. Metalurgijos gamyklų padaugėjo nuo 50 iki 148. Išgyventi buvo vis sunkiau. Ryžių šalyje buvo išauginama tiek pat, o jų importas brango. Japonijai verkiant reikėjo žaliavų ir užsienio rinkų. Dėl smarkios depresijos Anglija ir keturiasdešimt kitų šalių ilgainiui ėmė taikyti vis daugiau apribojimų arba nustatė didelius muitus iš Japonijos importuojamoms prekėms, kurios buvo gaminamos naudojant kur kas pigesnę darbo jėgą nei Europoje ar Amerikoje. Kinija tapo svarbiausia Japonijos tekstilės ir kitų gaminių rinka ir beveik vieninteliu anglių ir geležies rūdos šaltiniu. Todėl Japonijos politikai priėjo prie išvados, kad pagrindinis jų uždavinys yra užvaldyti Kiniją", – samprotaujama Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) memuarų "Antrasis pasaulinis karas" pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".

1931 m. rugsėjo 18 d. Pietų Mandžiūrijos geležinkelio zonoje buvo detonuoti sprogmenys. Sprogimas nepadarė jokios realios žalos, tačiau jis tapo pretekstu japonams įsiveržti į gamtiniais ištekliais apdovanotą Mandžiūrijos regioną.

Neatmetama prielaida, kad japonų kariškiai veikė savavališkai, neturėdami nei valdžios, nei savo imperatoriaus (1901–1989) palaiminimo, ir kad jie patys sąmoningai sukėlė daugiau nei penkis mėnesius trukusią invaziją išprovokavusį rugsėjo 18-osios sprogimą.

1931 m. lapkritį, dar nesibaigus japonų "specialiajai operacijai" Mandžiūrijoje, paskutinysis Kinijos imperatorius, Qing (1644–1912) dinastijos atstovas Puyi (1906–1967), padedamas Japonijos politikų ir karininkų, atvyko į protėvių žemę, kad taptų naujos marionetinės, de facto japonų valdomos Mandžiūrijos valstybės valdovu.

Ištirti Mandžiūrijoje susidariusią padėtį Tautų Sąjunga (League of Nations) patikėjo britų didikui Victorui Alexanderiui George‘ui Robertui Bulwerui Lyttonui (1876–1947).

"Komisijos išvados buvo paprastos: Manchukuo yra dirbtinis Japonijos Generalinio štabo kūrinys, ir steigiant šią marionetinę valstybę visiškai nebuvo atsižvelgta į gyventojų norus", – teigiama W.Churchillio knygoje.

1933 m. kovo 27 d. Japonija pasiskelbė pasitrauksianti iš Tautų Sąjungos. Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pradžios ekonominės problemos ne tik provokavo karingas nuotaikas ir agresyvesnę įvairių valstybių užsienio politiką, bet ir išaugino milžinišką "kietos rankos, išsprendžiančios visas gyvenimo bėdas" paklausą.

Itin didelės viltys buvo siejamos su marksizmo doktrinomis ir jas įgyvendinti bandančia Sovietų Sąjunga, tačiau netrūko ir kitokių ideologijų. Tuo metu Italijoje jau buvo įsitvirtinęs fašistinis Benito (1883–1945) režimas, o Vokietijoje savo sparnus pradėjo kelti nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei).

1932 m. gegužės 15 d. į oficialią Japonijos ministro pirmininko Inukajaus Tsuyoshio (1855–1932) rezidenciją įsiveržė būrys jaunų karinio jūrų laivyno uniformas vilkinčių vyrų ir į 76 metų senolį paleido šūvius. Pasakojama, kad prieš mirtį ministras pirmininkas prašė nešauti ir kvietė užpuolikus pasikalbėti.

Tą pačią dieną ekstremistai bandė užpulti valstybės antspaudo saugotojo pareigas einančio didiko Makino Nobuaki (1861–1949) rezidenciją ir įvykdyti teroro aktus Mitsubishi banko būstinės bei kitų svarbių įstaigų pastatuose. Jie taip pat planavo nužudyti tuo metu Tekančios Saulės šalyje vizitavusį Mažąjį Valkatėlę (Little Tramp) – Charlie Chapliną, tikėdamiesi, kad tai išprovokuos Japonijos ir JAV karą.

Prasidėjus teismui, paaiškėjo, kad bene didžiausia atsakomybė už 1932 m. gegužės 15-osios šėlsmą teko ne išpuolį įvykdžiusiems jauniems kariūnams, o civiliui – Kozaburo Tachibanai (1893–1974).

K.Tachibana buvo savotiškas Levo Nikolajevičiaus (1828–1910) sekėjas. Jis tikėjo gyvenimo kaime teikiamu dvasiniu penu ir mažos agrarinės valstybės taurumu bei teigė, kad visos japonų ir kitų žmonių bėdos kyla ne tik dėl vakariečių imperializmo ir laisvosios rinkos ekonomikos santvarkos, bet ir dėl despotiško urbanizuotų vietovių pozos provincijos atžvilgiu.

Ši byla sukėlė Japonijos visuomenėje nemenką susidomėjimą. 47 teisiamieji sulaukė daug palaikančių žinučių ir dovanų iš gerbėjų bei gavo gana simbolines bausmes (nuo vienerių iki penkiolikos metų kalėjimo). Įkalinimo iki gyvos galvos bausmė buvo skirta vieninteliam K.Tachibanai.

„Remiantis Ukrainos specialiųjų tarnybų surinkta informacija, priešas planuoja pasitelkti prorusišką organizaciją – „Donecko Liaudies Respubliką“ (DLR) ir plečia jos geografiją. Atsižvelgiant į tai, keičiasi Rusijos planai ir organizacijos pavadinimas. Labiausiai tikėtina, kad ji bus pavadinta „Didžiąja Rusija", – sakė Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) atstovas Artiomas Dechtiarenka.

SBU duomenimis, šioje organizacijoje jau veikia daugiau nei tūkstantis „aktyvistų“, kurie kasdien susitinka su laikinai okupuotų teritorijų gyventojais. Tarp jų – ir agitatoriai, tinklaraštininkai bei su okupantais bendradarbiaujantys „budintieji“.

A. Dechtiarenka pažymėjo, kad Kremlius planuoja panaudoti kontroliuojamą žiniasklaidą, kad ši propaganda pasiektų daugiau nei 50 milijonų žiūrovų iš Rusijos ir Rytų Ukrainos. Be to, įsibrovėliai planuoja į regioną perkelti daugiau nei tūkstantį Rusijos „ekspertų“ ir „savanorių“.

„SBU nuomone, jie turėtų organizuoti nelegalius masinius susirinkimus, agituoti už pseudoreferendumą ir organizuoti rinkimų komisijas. Ateityje jie planuoja surengti vietos gyventojų kreipimąsi į okupacinių administracijų vadovybę dėl aneksijos. SBU jau turi kelis tokius dokumentus, kuriuos pavyko perimti“, – sakė SBU atstovas.

„DLR“ teritorijoje jau ruošiamasi papirkti vietinius gyventojus – spausdinami laikraščiai, dalijamos maisto pakuotės ir Rusijos ryšio operatorių SIM kortelės. Rusija taip pat ruošia „aktyvistų“ tinklą, kurie vykdytų ardomąją veiklą Chersono, Charkivo, Zaporižios ir Dnipropetrovsko srityse. Su tuo susiję asmenys jau nustatyti.

Kaip anksčiau rašė UNIAN, „DLR“ okupacinė valdžia ruošiasi surengti „referendumą“ dėl šios teritorijos prisijungimo prie Rusijos, kai surinks 70 proc. balsų.

Tai penktadienį pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurį cituoja portalas „Ukrinform“.

„Šiandien paskelbtos žinios, kad Rusijos kariuomenė dabar neva sieks užimti Ukrainos pietus ir pasiekti Moldovos sieną, kur tariamai pažeidinėjamos rusakalbių teisės. Tai tik patvirtina, ką jau esu ne kartą sakęs: Rusijos invazija į Ukrainą yra tik pradžia, jie nori užimti ir daugiau valstybių“, – vaizdo kreipimesi teigė V. Zelenskis.

Prezidentas pabrėžė, kad ukrainiečiai ginsis tiek, kiek reikės, kad Rusija atsisakytų šių siekių. Tačiau V. Zelenskis kartu pažymėjo, kad visos valstybės turi padėti Ukrainai, nes ji yra pirmoji Rusijos kelyje. „Kas bus kitas? Jei kitais galintys tapti šiandien išliks neutralūs, kad nieko neprarastų, jie labai rizikuoja. Nes jūs prarasite viską“, – tikino V. Zelenskis.

Penktadienį Rusijos generolas Rustamas Minekajevas pareiškė, kad antrajame karo etape vienas iš Rusijos kariuomenės tikslų yra visiškai perimti Rytų ir Pietų Ukrainos kontrolę. Jis pažymėjo, kad, užėmus Ukrainos pietus, būtų galima pasiekti nuo Moldovos atskilusią Padniestrę, kur tariamai pažeidinėjamos rusakalbių teisės.

Rusija iki gegužės 9 dienos nori pasiekti, kad Ukrainos pajėgos būtų išstumtos iš Donecko ir Luhansko sričių, taip pat išlaikyti „sausumos koridorių“ į okupuotą Krymą.

Tai pareiškė Ukrainos pulkininkas Oleksandras Motuzyanykas.

„Dabar jų tikslas yra visiškai aiškus: išstumti Ukrainos pajėgas iš administracinių Donecko ir Luhansko sričių ir išlaikyti „sausumos koridorių“ į laikinai okupuotą Krymą. Būtent šios „pergalės“ jų vyriausybė ir sieks. Tačiau Rusija tuo tikrai neapsiribos“, – sakė O. Motuzyanykas.

Pulkininko teigimu, ateityje įsibrovėliai stengsis plėtoti puolimą kitose srityse, ypač Chersono regione, siekdami užimti kuo daugiau teritorijų. Dabar priešas tam ruošiasi, telkia pajėgas ir įsitvirtina jau užimtose srityse.