Įsikūrę palapinėje jauni amerikiečiai pradėjo bendrauti su savo naujaisiais kaimynais ir ilgainiui suprato pajutę bent dalelę to, ką jautė sirai, kai buvo priversti bėgti iš savo namų. Apie išgyvenimus ir sukauptą patirtį kuriant dokumentinį filmą "Salam, kaimyne" – pokalbis su Lietuvoje viešinčiu Ch.Temple'u.
– Kas paskatino kurti filmą "Salam, kaimyne"?
– Mūsų pirmojo filmo "Gyvenimas už vieną dolerį" turo 2013-aisiais metu susitikome su Salam Darwaza, Palestinos pabėgėlių dukra. Tada pirmą kartą sužinojome, kokius sunkumus pabėgėliai turi įveikti, ir norėjome sužinoti dar daugiau.
Sirijos konfliktas jau buvo išprovokavęs didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo metų ir mus nustebino, kad milijonų pabėgėlių, priverstų bėgsti iš Sirijos, istorijos nebuvo žinomos. Bendradarbiavome su Salam Darwaza ir Mohabu Khattabu, kuris vadovauja arabų gamybos įmonei "1001 MEDIA", gavome leidimą tapti pirmaisiais kino kūrėjais, patekusiais į UNHCR pabėgėlių stovyklos palapinę.
Kad būtų aišku, pasakysime, jog neketinome atkartoti to, ką pabėgėliai turėjo ištverti, bet norėjome praleisti tiek laiko, kiek įmanoma, klausantis mūsų naujausių kaimynų.
– Kokios akimirkos kuriant šį filmą buvo sunkiausios? O kas labiausiai nustebino, ko galbūt tiesiog nesitikėjote?
– Pabėgėlių stovykla nebuvo tai, ko tikėjomės. Net ir po visų traumų ir sunkumų, su kuriais susidūrė pabėgėliai, mes matėme neįtikimą jų atsparumą ir verslumo instinktą. Pabėgėliai sukūrė milijardų dolerių verslus šioje stovykloje dykumos viduryje. Ir ten galėjai nusipirkti beveik viską – nuo vestuvinės suknelės iki skalbimo mašinos. Sirai yra kaip jūs ar aš, paprasti žmonės, gyvenantys nepaprastomis aplinkybėmis.
Vienas iš pirmųjų mūsų draugų Ismailas, kuris, neįtikima, atrodė taip, kaip Zacho tėtis koledžo metais, mokėsi universitete Damaske, turėjo tapti prancūzų kalbos mokytoju, bet buvo priverstas bėgti iš savo šalies. Dabar beveik ketverius metus jis įstrigęs šioje stovykloje. Jis daro tai, ką gali, kad užsiimtų sau artima veikla: yra vaikų mentorius, pasisakantis už aukštesniojo išsilavinimo prieinamumą stovykloje. "Salam, kaimyne" žiūrovų dėka ateinančiais metais jis bus perkeltas į Naująją Škotiją.
– Kaip jums sekėsi išlikti objektyviems – juk šis filmas sukelia įvairių emocijų? Be to, veikiausiai keitėsi ir jūsų asmeninės pažiūros pabėgėlių krizės atžvilgiu?
– Svarbiausia, kad šis filmas yra pasakojimas apie žmones, turinčius skirtingą gyvenimo patirtį, bet esančius kartu. Tai rodo, kad tai, kas mus vienija, yra daug svarbiau nei tai, kas mus skiria.
Be to, kad surinkome per 175 tūkst. dolerių pagalbai, kurios reikia sirams, pasirašėme per 250 tūkst. peticijų, kurios reikalauja suteikti pabėgėliams švietimą, ir padėjome daugybei vietos savanorių. Maloniausia šios patirties dalis – matyti filmo auditorijas griaunant savo baimes ir įsivaizdavimą apie pabėgėlius. Mes specialiai filmą pateikėme tradiciškai konservatyvioms auditorijoms visose Jungtinėse Valstijose, kad įžiebtume diskusiją ir leistume žiūrovams susipažinti su tokiais sirais kaip Ismailas ir Raoufas. Norėjome, kad jie išgirstų istorijas, kurių nemato tradicinėje žiniasklaidoje.
Maloniausia šios patirties dalis – matyti filmo auditorijas griaunant savo baimes ir įsivaizdavimą apie pabėgėlius.
Mes laukiame, kada filmą rodysime Lietuvoje. Tai svarbus laikas padaryti, nes Lietuva svetingai priima 1 000 sirų, kurie pabėgo iš savo namų. Tai raktas, padėsiantis visiems įnešti savo indėlio dalį siekiant padėti šeimoms integruotis ir būti produktyviems visuomenėms, kurios suteikia jiems namus.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais susidurė jūsų filmo herojai?
– Sekundę įsivaizduokite, kad naktį jūs priversti palikti savo namus ir viską, ką iki tol žinojote, turėjote. Jei jums pasisekė išgyventi kelionę į Jordaniją, jūs atvykote į Za'atari pabėgėlių stovyklą, kur dykumos viduryje gyvena 85 tūkst. žmonių. Jiems suteiktos tik kelios būtiniausios priemonės ir palapinė – niekas neprimena namų komforto. Metai bėga – vidutiniškai praeina septyniolika metų, o jūs vis dar įstrigęs šioje kelių mylių dydžio stovykloje. Pagrindinis maistas ir patogumai teikiami, bet ar yra galimybė vėl dirbti? Eiti į universitetą? Traumos ir nerimas dėl draugų, likusių Sirijoje, pasirinkimo laisvės ir orumo jausmo ilgesys. Tai koncentruotas apibūdinimas, ką daugelis draugų mums paaiškino stovykloje.
– Patys nesate sirai. Ar lengva buvo viską suprasti ir pamatyti jų akimis? Ko išmokote patys ir ką dabar taikote savo kasdieniame gyvenime?
– Nuolat vertiname, kokį vaidmenį turėtų atlikti mūsų filmai. Mūsų viltis yra ne imituoti kažkieno gyvenimą, o mokytis keliant klausimus ir klausantis. Filme yra vienas momentas, kuris parodė, kodėl svarbu būti stovykloje.
Mūsų paskutinę buvimo ten dieną kvietėme visus kaimynus į mūsų palapinę pasidalyti užkandžiais bei arbata ir švęsti vienas kito kompanijoje. Ilgai diskutavus vienas iš kaimynų paklausė mūsų, ar žiniasklaidoje Sirijos pabėgėliai vaizduojami kaip žiaurūs ir ekstremistai. Tai buvo sukrečiantis momentas, nes supratome ne tik tai, kiek nereikalingos baimės tvyro visame pasaulyje, bet ir kaip tragiška yra, kad mūsų draugai sirai turi klausytis ir skaityti apie tai kasdien.
Labai svarbu žmonėms pabėgėlių stovykloje padėti išlaikyti viltį. Mums visiems reikia prisiminti, kad kalbėti apie pabėgėlius kaip apie žmones reikia oriai, nes tai yra svarbus žingsnis norint padėti jiems judėti pirmyn.
Daugeliu atžvilgių išvykimas buvo sunkiausia mūsų patirties dalis. Turėjome keliauti namo, o mūsų draugai iš stovyklos bus perkelti vidutiniškai po septyniolikos metų. Tas atsakomybės jausmas, kai grįžome namo, mus įkvėpė baigti dokumentinį filmą ir rasti realizavimo būdus, kurie padarytų įtaką. Kartu su filmu ėmėmės socialinių veiksmų kampanijos, apčiuopiamai padėjusios pabėgėliams. Mes bendradarbiaujame su kai kuriomis iš geriausių organizacijų šioje srityje – "Gelbėkit vaikus", UNHCR ir IRC, skatiname žiūrovus aukoti, savanoriauti, pasirašyti gyvenimus keičiančias peticijas ir kalbėti už balso neturinčius žmones. Tikimės, kad kiekvienas, kuris pamatys filmą, supras, kad pabėgėliai – tokie patys kaip jūs ir aš, ir norės jiems padėti.
– 2013 m. sukūrėte didelės sėkmės sulaukusį dokumentinį filmą "Gyvenimas už vieną dolerį", kurį filmuodami du mėnesius gyvenote Gvatemaloje ir bandėte išgyventi tik su vienu doleriu per dieną – taip, kaip gyvena didelė šios valstybės gyventojų dalis. Vis dėlto kas yra sudėtingiau: gyventi už vieną dolerį ar būti pabėgėliu?
– Šių dviejų filmų patirtis labai sunku palyginti. Iššūkiai, su kuriais susiduria ypač skurdžios šeimos, ir pabėgėlių patirtis yra labai skirtingi dalykai. Kviečiame visus žiūrėti mūsų vaidybinius filmus "Salam, kaimyne", "Gyvenimas už vieną dolerį" ir patiems palyginti šias patirtis.
Kas? Filmo "Salam, kaimyne" peržiūra ir diskusija.
Kur? Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S.Daukanto g. 28, Kaune)
Kada? Sausio 25 d. 12 val. (skirta moksleiviams), 18 val. (skirta plačiajai miesto bendruomenei).
