J. Ito pelnė keturis „Eisnerio“ apdovanojimus, ne viena jo istorija buvo ekranizuota animė žanro filmuose. Jo kūriniai vertinami daugelio tarptautinių rašytojų, autorius bendradarbiauja ir su garsiais amerikiečių režisieriais.

Šio kūrėjo piešiniai originalūs detalėmis, siurrealistiškumu, visi jie – nespalvoti. Kritikai pažymi, kad yra bent dešimt darbų, kurie padėjo pagrindą sėkmingai J. Ito karjerai.

Vienas labiausiai trikdančių ir pasisekimo sulaukusių jo darbų – „Šonkaulių moteris“, pasakojantis apie iš pažiūros draugišką moterį, kuri, kaip vėliau paaiškėja, groja keistą muziką savo šonkauliais. Jie sukelia pūliuojančias žaizdas krūtinėje, sukurdami groteskišką vaizdą, kuris įsirėžia į skaitytojo atmintį.

Kitas sukrečiantis kūrinys – iš J. Ito knygos „Garbingi protėviai“. Vaizduojamas gulintis tėvas, o jo galva sujungta su protėvių kaukolėmis. Dėl to, kaip kaukolės sudėtos, vyras atrodo lyg šimtakojis.

J. Ito apsakyme pavadinimu „Sraigė“ daugiausia dėmesio skiriama paslaptingam įvykiui, kai netikėtai visi moksleiviai virsta sraigėmis.

Anot kritikų, didžiausia transformacija šioje istorijoje įvyksta pabaigoje, kai šių vaikų mokytojas į klasę ateina pusiau pasikeitęs: netekęs kojų, žmogaus veido ir su kiautu vietoje nugaros įslysta į klasę.

„Uzumaki“ – 2000 m. sukurtas japonų siaubo filmas, paremtas J. Ito to paties pavadinimo manga vaizduoja Shuichio tėvą, kuris susižavi spiralėmis. Istorijai tęsiantis, jo manija darosi vis labiau trikdanti, nes vyras sugeba nenatūraliai sukioti liežuvį ir sukti akis spiralėmis.

Jo mirtis tampa vienu šiurpiausių vaizdų, kai jis randamas didelėje vonioje, o jo kūnas – susuktas į spiralę.

J. Ito teigė, kad kuriant jam itin svarbios akys, nes tai, kaip jos nupiešiamos, gali visiškai pakeisti istoriją.

Be to, akys yra raktas į tikrovę: kai žmogus mato ir supranta blogį, gali su juo kovoti.

Naujojo filmo režisierius Gary’is Daubermanas pasakoja, jog juostą įkvėpė graikų mitas apie Charoną – Hado keltininką, perkeliantį mirusiųjų sielas per Stikso upę.

„Kai išgirstu kokią šiurpą keliančią istoriją, akimirksniu pagalvoju, kaip būtų galima ją perkelti į didžiuosius ekranus. Nebūtinai visą pasakojimą, mane gali įkvėpti ir kai kurios detalės, o vėliau pamatai, jog jos gali tapti filmu, jo pagrindine ašimi. Taip nutiko ir šįkart. Tada belieka mintis papasakoti Jamesui Wanui, kuris yra tikras siaubo žanro genijus“, – pasakoja G. Daubermanas.

Trečiojoje dalyje ir vėl pagrindiniuose vaidmenyse išvysime aktorius Patricką Wilsoną bei Verą Farmigą, kurie įkūnyja visame pasaulyje garsius paranormalių reiškinių tyrėjus Lorrainą ir Edą Warrenus.

„Man šis vaidmuo ypatingas. Nepaisant viso siaubo šioje istorijoje ir, žinoma, filmavimo aikštelėje, žavi Warrenų poros vienybė ir drąsa“, – pasakoja V. Farmiga.

Filme „Anabelė 3“ bus pasakojama, kaip demoniškoji lėlė patenka į „Išvarymo“ filmuose matytų paranormalių reiškinių tyrėjų namus. Siekdami, kad Anabelė daugiau niekam nepakenktų, sutuoktiniai imasi ypatingų priemonių ir sugalvoja savotišką eksperimentą. Jie lėlę įdeda į šventinto stiklo dėžę ir dar paprašo kunigo palaiminimo. Nors apsauga labai stipri, Anabelę valdančios jėgos lengvai pasiduoti nežada. Lėlė išsirenka naują taikinį – juo tampa dešimtmetė Warrenų dukra Džiudė bei dvi jos auklės.

Nauji eksperimentai su demoniškąja lėle ir dar šiurpesni jos siųsti išbandymai žmonėms – jau nuo liepos 12 dienos filme „Anabelė 3“.

Kaip nurodė jo vadybininkas Chrisas Roe (Krisas Rou), kino kūrėjas užgeso „klausydamasis „The Quiet Man“, vieno iš savo mėgstamiausių visų laikų filmų, muzikos“.

Po G.A.Romero mirties pasipylė pagarbos pareiškimai iš Holivudo ir kitur.

„Jis ramiai mirė miegodamas, po trumpos, bet agresyvios kovos su plaučių vėžiu. Jis paliko mylinčią šeimą, daugybę draugų ir kino kūrėjo palikimą, atlaikiusį ir toliau atlaikysiantį laiko išbandymą“, – sakoma Ch.Roe trumpame pranešime.

Nespalvota juosta „Gyvų numirėlių naktis“, kurios biudžetas buvo tik kiek didesnis kaip 100 tūkst. JAV dolerių, laužė to meto stereotipus: filme apie grupę žmonių, mėginančių išgyventi atgijusių numirėlių puolimą, pagrindinis vaidmuo buvo skirtas juodaodžiui aktoriui Duane'ui Jonesui (Dveinui Džounsui).

Kai kurie kino kritikai vėliau teigė, kad ši juosta yra maištinga 7-o dešimtmečio JAV visuomenės kritika, o jos kruvinas realizmas kėlė asociacijas su vaizdais iš Vietnamo karo, tuo metu rodytų Amerikos televizijos.

„Gyvų numirėlių naktis“ pasaulyje uždirbo per 30 mln. dolerių; buvo sukurti penki šio filmo tęsiniai, tarp jų „Numirėlių rytas“ (Dawn of the Dead) ir „Numirėlių diena“ (Day of the Dead). Šie filmai davė pradžią ištisam Holivudo žanrui, tebegyvuojančiam iki mūsų dienų, nors režisierius pripažino, kad jam pačiam įtaką padarė 1954 metų Richardo Mathesono (Ričardo Metisono) 1954 metų romanas „Aš esu legenda“ (I Am Legend).

1999 metais „Gyvųjų numirėlių naktis“ buvo įtraukta į JAV Kongreso bibliotekos Nacionalinį kino registrą tarp kitų „kultūriškai, istoriškai arba estetiškai reikšmingų“ juostų.

Tarp kitų pažymėtinų G.A.Romero darbų buvo 1981 metų filmas „Motorizuoti riteriai“ (Knightriders) apie trupę, inscenizuojančią viduramžių riterių kovas, bet vietoje žirgų naudojančią motociklus, taip pat 1982 metų trumpų siaubo filmų antologija „Siaubo kaleidoskopas“. Šių kino istorijų scenarijus sukūrė kitas šio žanro klasikas – rašytojas Stephenas Kingas (Stivenas Kingas).

Siaubo žanro pionierius

S.Kingas buvo vienas pirmųjų, pareiškusių pagarbą mirusiam režisieriui.

„Liūdna girdėti, kad mano mėgstamiausias bendradarbis – ir senas geras draugas – George'as Romero mirė. George'ai, kito tokio kaip tu nebebus“, – rašė jis.

Režisierius Eli Rothas (Elis Rotas) savo ruožtu gyrė G.A.Romero už „pasipriešinimą rasizmui prieš 50 metų“, kai į „Gyvųjų numirėlių nakties“ aktorių kolektyvą buvo atrinktas D.Jonesas. Be to, E.Rothas priminė zombių filmų „krikštatėvio“ sukurtas žanro klišes: „Užkrečiamas įkandimas. Šūvis į galvą. Viskas.“

„George'as Romero nusipelnė gauti 5 proc. (honorarą) už kiekvieną filmą apie zombius, sukurtą po 1968 metų. Bet jis negavo. Ir jis visada klasiškai į tai reaguodavo“, – pridūrė kino kritikas Scottas Weinbergas (Skotas Veinbergas).

2006 metų tamsaus fantastinio filmo „Pano labirintas“ (Pan's Labyrinth) kūrėjas Guillermo del Toro (Giljermas del Toras), tai pat prodiusavęs 2013 metų antgamtinę siaubo juostą „Mama“, rašė: „Romero mirė. Dabar sunku rasti žodžių. Netektis itin didžiulė.“

Dauguma G.A.Romero filmų buvo susukti Pitsberge arba šio miesto apylinkėse. Režisierius studijavo šiame mieste įsikūrusiame Carnegie-Mellono (Karnegio-Melono) universitete.

Jis gimė 1940 metais Niujorke, kubiečio imigranto ir Amerikos lietuvės šeimoje, ir vaikystę praleido Bronkse.

Mirdamas jis paliko savo žmoną ir dukrą, kurios buvo šalia kino kūrėjo, kai jis užgeso, sakė Ch.Roe.