Ateidavo tie patys

„Iki šiol išliko atmintyje, ketvirta eilė parteryje, ten kelios vietos visada būdavo paliktos KGB darbuotojams. Ir jos labai dažnai likdavo laisvos iki paskutinės akimirkos. Jas užimdavo jau beveik užgesinus šviesas salėje, prieš prasidedant spektakliui. Kiek pamenu, dažniausiai ateidavo tie patys veikėjai. Vyresni aktoriai juos atpažindavo. Pasitaikydavo, kad niekas neateidavo, tuomet administratorė ten leisdavo sėstis stovintiems žiūrovams“, – pasakojo kelis dešimtmečius Kauno dramos teatre dirbusi aktorė, nenorėjusi viešinti pavardės.

Panaši praktika buvo taikoma visuose šalies teatruose.

Tad tokia kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo bet kurio teatro vadovui, režisieriui ir meno vadovui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir KGB atstovų.

Šiaulių dramos teatre sovietmečiu vyriausiąja režisiere dirbo Aurelija Ragauskaitė (1924–2017), Kauno – Jonas Vaitkus, Klaipėdos – Povilas Gaidys (1937–2021), tad, be kūrybinių dalykų, jie turėjo spręsti reikalus su partinėmis ar saugumo struktūromis.

„Cenzūros ar kiti politiniai reikalai iki aktorių neatkeliaudavo, matyt, teatrų vadovybė tuos dalykus išspręsdavo susitikimuose, pasitarimuose. Manyčiau, aktoriai buvo labai išmintingi, nes turėjo pasakyti tai, ką nori, suvokdami, kad atvirai deklaruodami, jie to pasakyti negalės. Kalbėti buvo įmanoma tik metaforų kalba ir ji buvo beprotiškai stipri. Pamenu, Eimuntas Nekrošius (1952–2018) pastatė Sauliaus Šaltenio pjesę „Duokiškio baladės“. Antrame veiksme scenoje tarp medžių pasirodo Jėzus. Žiūrovai, ypač pokario vaikai, suvokė jo simbolį labai aiškiai – tai Lietuvos laisvės kovotojas, partizanas, miško brolis“, – pasakojo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Anot aktorės, spektaklis pastatytas giliu sovietmečiu, 1980-aisiais. Tuomet jaunas režisierius savo modernia kalba, savo simboliais mokėjo pasakyti esminius dalykus, padaryti taip, kad jo darbas pasiektų žiūrovų širdis.

Dauguma to meto režisierių ieškojo būdų, kaip pasakyti žmonėms tai, kas visiems rūpi, bet kad nebūtų galima prikišti antitarybinių veiksmų.

„Nemanau, kad tiems 4-oje eilėje sėdintiems veikėjams pritrūko sumanumo ir jie nieko nesuprato. Esu tikra, kad tam tikra dalis jų gyveno dvigubus gyvenimus“, – kalbėjo aktorė.

Ekvilibristika: kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo tuomečiam Klaipėdos dramos teatro režisieriui P. Gaidžiui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir saugumo darbuotojų. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Padėtis po laisvės liepsnos

Iki Romo Kalantos (1953–1972) laisvės liepsnos Kaune būdavo statomi modernūs Jono Jurašo spektakliai, Muodrio Tenisono (1945–2020) pantomima. Čia važiavo jaunimas žiūrėti pjesių iš visos Sovietų Sąjungos.

O jau po R. Kalantos įvyko sistemos sprogimas, kai sovietų valdžia bandė suvaldyti situaciją. Daugybė žmonių buvo sukišta į beprotnamius, kiti nuteisti ir jiems užvertos galimybės studijuoti.

„Teatralai į atvirą karą su sistema nestojo, jie kovojo Ezopo kalba ir tada staiga užsiliepsnojo laisvės laužas. Po jo Kauno pantomimos teatras buvo išvaikytas. Trims – M. Tenisonui, Giedriui Mackevičiui ir Valerijui Martynovui – buvo liepta savanoriškai išeiti iš darbo. Tas laisvės laužas tuo metu sudegino daugelio kūrėjų, taip pat ir J. Jurašo karjerą čia, Lietuvoje. Įvykis privertė permąstyti, ką ir dėl ko jie apskritai kuria“, – kalbėjo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Vis dėlto bandyta laviruoti. Pavyzdžiui, dramaturgo Juozo Grušo pjesė „Barbora Radvilaitė“ nebuvo uždrausta, tik pareikalauta, kad pabaigoje neliktų Aušros Vartų madonos paveikslo.

„Bažnyčia juk buvo atskirta nuo valstybės, o cenzoriai ir sėdintieji ketvirtoje eilėje negalėjo apsimesti, kad jie viso to nemato. Atsiverskite Barboros monologą, žiūrovai klausydami verkė. Tais pačiais laikais žiūrėdama pagal Justino Marcinkevičiaus trilogiją pastatytą pjesę visa salė skandavo „Lie tu va“ ir tie iš KGB ketvirtoje eilėje sėdėjo, bet spektakliai vis tiek vyko. Kaip tai paaiškinti? Manyčiau, jeigu tie, kurie tai kuravo, būtų norėję nuožmiai visa tai sunaikinti, būtų sunaikinę bet kokias laisvės idėjas ir Ezopo kalbą. Klausimas, ar jie buvo pakankamai raudoni?“ – svarstė aktorė.

Viskas – kontrolės gniaužtuose

Klaipėdos dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis, kalbėdamas apie kūrybinį laikotarpį sovietmečiu, akcentavo, kad kiekvienas spektaklis buvo ne tik saugumiečių akiratyje, bet jį, prieš rodant žiūrovams, turėjo palaiminti Kultūros ministerijos atstovai.

Spektakliai šiaip sau nebūdavo išleidžiami į gyvenimą.

Pirmiausia paties teatro meno taryba vertindavo kiekvieną naują pjesę, po to jau atvykdavo trijų keturių ministerijos atstovų delegacija, kuri kūrinį palaimindavo arba ne arba pasakydavo, ką jame pakeisti.

Tokiu pat principu buvo vertinami netgi vaikams skirti spektakliai.

Be to, reikėjo žinoti, ką apskritai galima kalbėti ir ko ne.

Buvo atvejis 1970 m., kai vienas teatro aktorius kaip tik po to, kai Brazinskai tėvas ir sūnus užgrobė Sovietų Sąjungos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Batumio į Suchumį, ir privertė pilotą jį nutupdyti Turkijoje, pasidalijo šia istorija su visais pažįstamais.

Teigiama, kad už tokias kalbas jis laikinai buvo nužemintas iki scenos darbininkų.

„Sovietmečiu teatre veikė viską kontroliuojanti sistema – nuo pat repertuaro patvirtinimo. Tarkime, teatras statydavo penkis šešis naujus spektaklius per metus. Buvo leidžiama statyti tik vieną ar dvi užsienio autorių pjeses. Viena būtinai turėjo atitikti sovietinę ideologiją, kitaip tariant, turėjo būti „raudonas“ spektaklis. Likę privalėjo būti sovietinių autorių. Tokie dalykai buvo privalomi ir tuometė Kultūros ministerija juos skatino“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Be kuratorių iš centro aparato, kiekviename teatre veikdavo dar ir komjaunimo organizacija, komunistų partijos grupė, kurių atstovai irgi stebėdavo, kad teatralai nenukryptų nuo ideologinės linijos.

„Pačiame teatre, be abejo, buvo ir infiltruotų asmenų iš saugumo tarp pačių darbuotojų, jie rinkdavo informaciją KGB ar dar kažkam. Žinau keletą, nenorėčiau įvardyti pavardžių. Kas be ko, tarnaujantys sistemai žmonės būdavo pamaloninami. Pavyzdžiui, nepartiniai sovietmečiu apie išvažiavimą į užsienį galėjo tik pasvajoti. O ir norint daryti karjerą, reikėjo žengti žingsnį – tapti komunistų partijos nariu, turėjai įrodyti, kad esi lojalus tos santvarkos atstovas. Kitas klausimas, ar tas lojalumas buvo nuoširdus, ar tik siekiant pagerinti savo gyvenimą ir buitį? Tiesą sakant, daugiau žinome, nei norisi pasakoti. Ta informacija eidavo iš lūpų į lūpas“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Liudijimas: Klaipėdos dramos teatro aktorius I. Reklaitis patvirtino, kad sovietmečiu teatre buvo darbuotojų, kurie rinkdavo informaciją KGB. Vytauto Petriko nuotr.

Atskleidė saugumiečių kortas

I. Reklaičio kolega, Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas irgi patvirtino, kad cenzorių vizitai prieš premjeras padažnėdavo.

Apie tai, kad kažkas spektaklio metu sėdėdavo ir stebėdavo, ar nenukrypstama nuo partinės ideologinės linijos, aktoriai žinojo ir Klaipėdos dramos teatre.

Saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas.

„Kitas dalykas, mūsų pačių trupėje buvo informatorių. Įtarėme, kas tokie, nenorėčiau vardyti, bet jie buvo KGB informatoriai. Taip saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas. Tada sulaukdavome vyrukų iš saugumo savo spektakliuose. Natūralu, juk viena nedaugelio rezistencijos formų ir buvo menas, kūryba“, – įsitikinęs R. Pelakauskas.

Klaipėdietis prisiminė režisieriaus P. Gaidžio, su kuriuo teko dirbti daug metų, pasakojimą apie Vilniuje rodytą spektaklį „Mindaugas“, kurio metu Lietuvos silueto veidrodis pasisuko į žiūrovus ir jame atsispindėjo visa salė.

Lionginas Šepetys (Lietuvos SSR komunistų partijos vienas sekretorių – A. D.) P. Gaidžiui paliepė jį nuimti.

Aktorius R. Pelakauskas atsiminė, kaip sovietų saugumiečiai bandė priversti jiems dirbti vieną jo kurso draugą.

Vyras buvo užsienyje, kur nusipirko auksinį žiedą, kurį turbūt ketino Lietuvoje parduoti ir užsidirbti pinigų.

„Jį pagavo su tuo žiedu jau pasienyje, ir tada KGB bandė jį užverbuoti dirbti jiems informatoriumi. Jis iškart atėjo pas P. Gaidį, klausdamas, ką jam daryti, nes jį verbuoja. Kai kortos buvo atskleistos, o ir režisierius savais kanalais bandė kažkaip savo teatro aktorių gelbėti, galiausiai nuo jo atstojo. Tai vienas tokių ryškių pavyzdžių, su kuriuo tuo metu teko tiesiogiai susidurti“, – kalbėjo R. Pelakauskas.

Metaforos: Klaipėdos dramos teatro aktorius R. Pelakauskas pasakojo, kaip sovietų laikais, siekiant apeiti cenzūrą, scenoje teko telktis Ezopo kalbą. Redakcijos archyvo nuotr.

Klaipėda buvo išskirtinė

Klaipėdos dramos teatro aktorius neslėpė, kad paties teatro vietinė komunistų kuopelė dėl partinės linijos laikymosi spektakliuose kartais būdavo netgi aršesni kritikai nei cenzoriai iš Vilniaus.

„Būdavo atvejų, kai vis kalbėdavo, kad čia štai antitarybinis turinys ar dar kažkas ir to negalima rodyti. O kai po cenzorių vizitų atsirasdavo reikalavimas kažką pakeisti, sėdėdavome Meno taryboje ir galvodavome, kaip čia ką pakeisti, kaip sudėlioti tą Ezopo kalbą, jog neprisikabintų. Kartais apimdavo toks azartas padaryti taip, kad neturėtų ko prikibti, bet žiūrovai suprastų, kas norėta pasakyti“, – teigė R. Pelakauskas.

Anot aktoriaus, būtent Klaipėdos teatras, kuriame tada nuolat skambėjo J. Marcinkevičiaus trilogija, patriotiniu aspektu buvo išskirtinis visoje Lietuvoje.

„Kad ir spektaklis „Dramblys“ ar „Proletarinis laimės malūnas“, kai visa salė leipdavo iš juoko, stebėdami pjesę apie kolūkių kūrimą ar partinius veikėjus, kurie būdavo stipriai šaržuoti. Visi suprasdavo tą sovietinio melo ir apgaudinėjimo atmosferą, kurioje mes tada gyvenome. Buvo didelis azartas tokius dalykus kurti. Tai buvo kultūrinė rezistencija. Todėl, kai po nepriklausomybės atgavimo teatras turėjo persiorientuoti, kaip dirbti ir apie ką kalbėti, tai mums buvo nelengva užduotis“, – pripažino R. Pelakauskas.

Jis mokyklai suteiktas 1946 m. už indėlį Lietuvą okupuojant, o ne dėl poezijos. Kad pavadinimas turi keistis pritaria ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

Mokykla dabartinėje S. Nėries gimnazijoje veikė jau seniau, bet 1946 m. sovietai ją pervadino Salomėjos Nėries vardu. Ją baigę mėgsta sakyti, kad yra iš „Salomeikės“. Ši mokykla buvo prestižinė ir sovietmečiu, čia jau tada buvo sustiprinta anglų kalba.

S. Nėries gimnazijoje mokėsi ir Dalia Grybauskaitė, kuri užaugusi ir tapusi Prezidente kandidatams į ministrus pati rengė anglų kalbos egzaminus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Dabar Salomėjos Nėries gimnazijos bendruomenė svarsto savo vardą pasikeisti.

„Turbūt turime neužmiršti ir to, kad jos parašas buvo tame dokumente, pagal kurį Lietuva buvo okupuota“, – sakė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos direktorė Jolita Marcinkevičienė.

Jau buvo ne viena diskusija, ar Salomėja Nėris nusipelnė tokios pagarbos, kad jos vardu mokykla būtų vadinama nepriklausomoje Lietuvoje. Ankstesni direktoriai atsakydavo, kad politika neužsiima, kad S. Nėrį žino kaip poetę.

„Tas sprendimas buvo už jos indėlį į Tarybų Lietuvos įkūrimą, o ne už jos kūrybą. Tokio akcento mes neradome“, – teigė J. Marcinkevičienė.

„Pirmiausiai bus diskusija. O jeigu klausiate mano asmeninės nuomonės, taip, aš pritariu, kad šitos mokyklos pavadinimas turėtų būti pakeistas“, – savo poziciją išsakė Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

Salomėja Bačinskaitė-Bučienė buvo kilusi iš Vilkaviškio, gyveno Palemone prie Kauno. Bet sovietai ugdymo įstaigą jos vardu pavadino sostinės centre, kai absoliuti dauguma mokyklų tuo metu buvo vadinamos skaičiais. Sovietams reikėdavo surasti vietinių socialistinį rojų simbolizuojančių herojų.

„Tie politiniai veikėjai, kurie suteikė mokykloms vardus, galbūt net ir neskaitė jos poezijos,“ – pastebėjo istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Kai 1915 m. buvo įrengta dabartinė S. Nėries lietuviška gimnazija, ji vadinosi „Basanavičiaus, Biržiškos ir Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos pamokos“. Per daugiau nei šimtą metų pavadinimai buvo septyni. 1946 m. vietoje Vilniaus antrosios vidurinės mokyklos S. Nėries vardas čia atsirado poetės gimimo metinių proga.

„Nėra jokios abejonės, kad, šiuo atveju, mes su tais gana plačiai paplitusiais gatvių, mokyklų pavadinimais turime sovietinio laikotarpio ideologinių simbolių“, – sakė A. Nikžentaitis.

Mes su tais gana plačiai paplitusiais gatvių, mokyklų pavadinimais turime sovietinio laikotarpio ideologinių simbolių.

Konservatorių desovietizacijos įstatymas įsigaliojo gegužę. Jis nurodo, kad sovietiniai simboliai ir kolaborantų vardai iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti. Bet ne iš vadovėlių. Išimti Salomėją Nėrį iš mokyklinių programų valdžia neplanuoja.

Gimnazija rugsėjį sukvies darbo grupę, bet kiek pokyčiai užtruks – neprognozuoja. Siūlyti naują pavadinimą kvies ir visuomenę.

„Be abejo, visada tuo metu buvo vertinama už politinę veiklą, kuri naudinga okupaciniam režimui, tą reikia suprasti. Manau, kad mokyklos bendruomenė vertindama į tai turi irgi atsižvelgti“, – teigė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Direktorė sako, jog svarbu, kad pavadinimas turėtų ugdomąją vertę.

„Ir kad nereikėtų dviprasmybės tokios, kurioje mes gyvename šituos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus“, – pastebėjo ji.

Vilniečiams persivadinus, Salomėjos Nėries vardo mokykla liks tik jos gimtajame Vilkaviškyje. Anksčiau tokia buvo ir Kaune, bet prieš trylika metų persivadino į Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinę mokyklą.

Tarp posmų apie gamtą, meilę ir tėvynę galima buvo išgirsti ir šiurpą keliančių, sovietinę ideologiją garbinančių eilių. Tai – miesto meninės instaliacijos „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“ dalis.

Antroji netikėta miesto permaina atsirado Islandijos ir Pylimo gatvių sankirtoje. Namo balkone buvo įtaisyta iš toli matoma šviesdėžė su S. Nėries portretu. Instaliaciją kūrė menininkė Eglė Grėbliauskaitė. Moteris įsitikinusi, kad šiuo metu S. Nėries atžvilgiu visuomenė susiskaldė į dvi dalis. Vieni poetės kūrybą siekia reabilituoti, o kiti nori ją išbraukti iš literatūros kūrėjų sąrašo. Tačiau savo meno kūriniu ji siekė atkreipti dėmesį į bendresnį vaizdą.

„Ar šiandien ją smerkti ar išteisinti, netgi ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra išeiti į diskusiją ir praplėsti suvokimo lauką. Koks buvo tas laikmetis? Kas įvyko? Kodėl atsitiko taip, kad menininkas padarė tokius sprendimus? Šiaip, manau, kad pasirinkimas visada yra, bet ne visada mums pakanka stiprybės padaryti teisingą sprendimą“, ‒ sako E. Grėbliauskaitė.

Praėjus mėnesiui po sovietų okupacijos 1940-ųjų birželio 15 dieną, S. Nėris kartu su būriu literatų vyko į SSRS sostinę Maskvą. Delegacijoje taip pat buvo poetas Petras Cvirka ir rašytojas Antanas Venclova. Literatams buvo patikėta perduoti sovietų Aukščiausiajai tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą“. Jos tikslas parodyti, kad Lietuva, neva, savanoriškai prisijungia prie SSRS. Poetiškai kelionė vadinta Stalino saulės atvežimu. Žurnalistas ir publicistas Vidmantas Valiušaitis įsitikinęs, kad lietuvių delegacija anuomet išdavė Lietuvos valstybę.  „Dvidešimt tūkstančių partizanų gyvybių, šimtai tūkstančių tremtinių, kankinių, kurie atsidūrė Sibire. Tai yra tos Stalino saulės kaina“, ‒ teigia jis. Žurnalistas priduria, kad už tokį poelgį anuometinis Lietuvos baudžiamasis kodeksas numatė griežčiausią bausmę: „Jeigu žmonės dalyvauja dalies Lietuvos teritorijos atplėšimo arba visos šalies prijungimo prie svetimos valstybės slaptose ar atvirose organizacijose, jiems yra numatyta mirties bausmė.“

Ką daryti su kontroversiškai vertinamų literatūros grandų kūryba? Pasmerkti ar prikelti naujam gyvenimui? Prasminga diskusija šį sekmadienį, gruodžio 23 d. 12 val. laidoje „Lietuva mūsų lūpose“ per LRT PLIUS.

Iš savivaldybės politikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų sudaryta Atminties kultūros darbo grupė nusprendė siūlyti Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, jog jis teiktų klausimą svarstyti savivaldybės tarybai, BNS ketvirtadienį sakė grupės vadovė konservatorė Paulė Kuzmickienė.

„Sutarėme nukelti paminklą, taip sukuriant prielaidas naujos Vilniaus miesto viešosios erdvės tapatybei atsirasti. Manome, kad tai prasmingas žingsnis švenčiant Lietuvos valstybės atstatymo šimtmetį“, – sakė P. Kuzmickienė.

„Pripažįstame, kad P. Cvirka yra sovietinės ideologijos simbolis, kuris visai neatitinka nepriklausomos Lietuvos laisvės idėjos ir, žinoma, visuomenės lūkesčių. Suprantama, kad jo, ne kaip rašytojo, o politinė veikla yra vertinama neigiamai“, – pridūrė ji.

Pripažįstame, kad P. Cvirka yra sovietinės ideologijos simbolis, kuris visai neatitinka nepriklausomos Lietuvos laisvės idėjos ir, žinoma, visuomenės lūkesčių.

Anot jos, nukėlus 1959 metais pastatytą paminklą, reikėtų skirti lėšų ir laiko diskusijai su visuomene, ar skulptūra galėtų likti Vilniaus viešosiose erdvėse, ar turėtų iškeliauti į Grūto parką, Jurbarko rajone esantį P. Cvirkos muziejų, ar į kitas erdves.

„Mes pabrėžiame savo sprendime, kad ta miesto erdvė privalo likti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Tai gali ir turėtų būti diskusijų objektas, kas bus toliau, svarbiausia, kad pati erdvė liktų visuomenei“, – sakė ji.

Politikė tikisi, kad meras leis dėl šio klausimo apsispręsti Vilniaus savivaldybės tarybai. Ji pripažino, kad komisijoje sprendimas nebuvo priimtas vieningai.

„Nuomonės išsiskyrė, bet apsisprendėme, kad vis tik dedame tašką, kad svarstymas nebūtų begalinis. Svarstymą pradėjome 2017-ųjų vasarą, tad tai nebuvo skubotas sprendimas“, – tikino ji.

P. Cvirka 1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą įstojo į komunistų partiją, buvo marionetinio Liaudies seimo deputatas, padėjo sovietizuoti Lietuvą.

R. Šimašius pats iniciatyvos nežada rodyti ir sako, kad opozicija gali siūlyti svarstyti šį klausimą taryboje.

Anot mero, siūlyti įtraukti klausimą į tarybos darbotvarkę gali ir opoziciniai konservatoriai. Jis sako įžvelgiantis aiškų skirtumą tarp P. Cvirkos paminklo ir aštrių visuomenės diskusijų sulaukusių Žaliojo tilto skulptūrų, kurios oficialiai nukeltos dėl avarinės būklės ir, anot mero, kėlė pavojų, o vienoje iš grupių stovintys sovietų kariai „buvo spjūvis į veidą mūsų valstybės laisvei“.

„Tai tas skirtumas, man atrodo, yra gana akivaizdus su tuo nelaimingu rašytoju, kuris gal ir pasiklydęs buvo, gal ir paplagijavęs vietomis. Man labiau rūpi bendriau – kad tas skveras būtų gyvas, sutvarkytas, tad dabar pats aktyvių veiksmų neplanuoju imtis“, – BNS sakė R. Šimašius.

Darbo grupė taip pat svarstė ir kitų sovietmečio kultūros ir politikos veikėjų įamžinimo sostinėje klausimą. Anot P. Kuzmickienės, didesnių diskusijų nekilo dėl skulptoriaus Vlado Vildžiūno kurtos rašytojos Salomėjos Neries skulptūros greta jos vardo gimnazijos Vilniaus senamiestyje.

„Skuptūra turi visai kitą emocinį užtaisą. Vienbalsiai nusprendėme, kad tai nėra ideologinis simbolis. Kalbant apie Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimą, teiksime siūlymą pačiai gimnazijai apsispręsti dėl to. Gal jie vis tik kels diskusijas, kuriose gims pasiūlymai dėl pavadinimo prieštaringos praeities neturinčiam kūrėjui – ar Česlovui Milošui, ar Kaziui Bradūnui, tiems, kurie neturi dviprasmiško vertinimo“, – svarstė ji.

Komisija, anot jos, po diskusijų apsisprendė nesiūlyti pervadinti Liudo Giros gatvės ar Venclovų muziejaus. Komisija, anot jos, įvertino, kad muziejus nėra skirtas prieštaringai vertintam Antanui Venclovai, tačiau dedikuotas jo šeimai, taip pat ir jo sūnui, rašytojui, Jeilio universiteto profesoriui Tomui Venclovai.

„Dėl Liudo Giros gatvės pavadinimo Fabijoniškėse balsavome, taip pat priimtas sprendimas jo nekeisti. Aptarėme visus jų gyvenimo aspektus. Liudo Giros gyvenimo aspektai, matyt, leido komisijos nariams apsispręsti taip, kaip apsispręsta“, – paaiškino politikė.

Priimant sprendimus buvo konsultuojamasi ir su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, buvo kreipiamasi į Ypatingąjį Lietuvos archyvą, Vilniaus universiteto istorijos fakultetą.

L. Giros ir S. Nėries gatvės yra Fabijoniškių mikrorajone, S. Nėries gimnazija – senamiestyje. Prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Vilniaus senamiestyje stovėjęs L. Giros paminklas ministerijos prašymu nugriautas dar 2013-aisiais.

P. Cvirkai skirtas paminklas stovi Vilniaus senamiestyje, greta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos, to paties vardo skvere. Netoliese yra Venclovų namai - muziejus, kuris įkurtas buvusiame lietuvių rašytojo, sovietmečio švietimo ministro A. Venclovos bute.

Darbo grupę sudaro 16 narių, šeši iš jų – įvairių frakcijų sostinės tarybos politikai, jai priklauso Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, architektas Tomas Grunskis, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius istorikas Eugenijus Manelis, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė.