Nėra paslapties

Tiek dėmesio, kiek senoji Kauno „Spurginė“, ko gero, yra sulaukę tik „Metropolis“ ir „Konrado“ kavinė. Jų nebėra, o štai 84-uoju numeriu pažymėto Laisvės alėjos pastato jau 45 metus neaplenkia nei miestiečiai, nei turistai. Pamenu, anuomet ir aš ten ėjau įsikibusi tėčiui į ranką, o dabar tą patį saldųjį kelią minu kartu su dukromis.

Kartais paklausiu savęs – einu ten vedama sentimentų ar skonių? Ko gero, ir vieno, ir kito. „Spurginės“ interjeras nepasikeitęs nuo tada, kai plaukus rišau į dvi kasas. Beje, kaip ir darbuotojos, todėl užsukus čia trumpam patikiu, kad laiką galima atsukti atgal. Spurgų skonis – toks pats, to, tarkim, nepasakyčiau apie vaikystės „Eskimo“ ar griliažinį tortą. Kartkartėmis jį ragauju skirtingose vietose, tačiau kremas veliasi tarp dantų, o ir griliažas – ne toks traškus. Anot „Spurginės“ darbuotojų, gardžiausių mieste kepinių paslaptis – ne receptūra, o ingredientai. Spurgų tešla ruošiama be jokių puriklių, konservantų. Sudėtyje – mielės ir meilė. Pastaroji per 45 metus niekur nedingo. Jausdami tai žmonės į „Spurginę“ važiuoja net iš atokesnių kampelių, o jei reikia, savojo skanėsto laukia ir po keliolika minučių.

„Galėčiau spurgas valgyti kelis kartus per dieną. Pusryčiams – spurgą su džemu, pietums – su mėsa ir sultiniu, vakarienei – spurgą be įdaro, nes, deja, reikia prisižiūrėti linijas. Su amžiumi sunkiai krinta kilogramai“, – pamačiusi laisvą vietą prie stalo, kaunietė Aldona suskubo ją užimti.

Spurgos su kava – mažas senjorės ritualas, todėl spurgų išsinešti ji niekada neperka, nebent, žinodamas apie saldų močiutės nuklydimą, lauktuvių paprašo anūkas.

„Jei po Laisvės alėją vaikščiojame dviese, būtinai užsukame. Būčiau laiminga, jei anūkui liktų prisiminimas apie močiutę, kuri labai mėgo spurgas, – Aldona slapta vylėsi kad užaugęs anūkas ir toliau lankysis senojoje Kauno „Spurginėje“ – jau su savo vaikais. – Duok Dieve, ilgų metų šiai vietai ir tokių pat skanių spurgų.“

Pagunda: „Vilties vaistinės arbatinės“ pyragėliams sunku atsispirti. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Įkurta iš nevilties

Kauniečiai sutiks, kad ne žymiųjų tinklų, o „Vilties” ir „Ąžuolyno” vaistinės yra vertos taip vadintis. Galbūt čia nerasite nuolaidomis žymėtų dėžučių ir buteliukų, tačiau galėsite gauti tai, ko niekas kitas nepasiūlys. Tarkim, „Vilties“ vaistinėje įsigijau vaikystės skonio vitaminų – geltonų miltelių, susuktų į popierėlį. Būtent tokius anuomet ant stalo man dėdavo mama.

Ar juos pirko miesto centre – jau nesužinosiu. Mamos nėra, o štai vaistinė po dvejų metų minės 100 metų sukaktį.

„Vaistinės istorija prasidėjo dar 1925-aisiais. Tada ji veikė kitame Laisvės alėjos pastate. Paskui persikėlė į priešais esantį pastatą, kur dabar veikia „Bardakas“. 1940 m. Vyriausioji farmacijos valdyba nutarė, kad nacionalizuotų vaistinių pavadinimus reikia panaikinti ir suteikti numerius. Tuomet vaistinei suteiktas pavadinimas – Kauno vaistinė Nr. 63“, – savo pasakojimą nespalvotomis nuotraukomis iš stalčiaus iliustravo įstaigos vadovas Arūnas Šiaučiulis.

Į dabartines patalpas vaistinė persikėlė 1967 m., o 1982-aisiais gavo „Vilties“ vardą. Taip pat pavadinta ir Antano Kmieliausko freska ant sienos, kuri primena, kad vaistai ir vaistažolės padeda pasveikti. Vaistinės interjere yra ir daugiau įdomių detalių: grindų plytelės – kaip Ignalinos atominėje elektrinėje, vitražai ir įspūdingo dydžio sietynas virš vaistininkų galvų. Tiesa, šįsyk knietėjo daugiau sužinoti ne apie legendinę vaistinę, o apie kavinaitę, kuri, anot A. Šiaučiulio, buvo įkurta iš nevilties. Anksčiau toje vietoje buvo farmacijos laboratorija, o šiandien lankytojai pliko totorinių grikių arbatą ir gnybia žemaičių blynus, įdarytus grybais.

Duok Dieve, ilgų metų šiai vietai ir tokių pat skanių spurgų.

Vegetarų rojus

Prieš pradėdama pokalbį dirstelėjau į meniu – dėl jo patiekalų jau kelias dešimtis metų čia ateina teatralai, medikai, verslininkai, sportininkai, studentai, senjorai ir tiesiog gerą maistą vertinantys miestiečiai.

„Ir anksčiau, ir dabar ateina įvairių žmonių. Visi klientai mums yra vienodi“, – vis dėlto brangiausi, anot A. Šiaučiulio, tie, kurie grįžta.

Ištikimiausius lankytojus ir jų įpročius perkandę ne tik Arūnas su žmona Aušra, bet ir ilgametė kavinukės darbuotoja prie baro. Moteris žino, kas paliks petražolės lapelį ant lėkštės, o kam labiau nei mėtų arbata praverstų „Trejų devynerių“ užpilas.

„Vilties vaistinės arbatinė“ – vegetarų rojus. Čia galima išbandyti lęšių troškinį, burokėlių kotletukus, koldūnus su sojų varške arba moliūgais, bulvinius blynus su uogų padažu ir kitus netikėtus patiekalus. Kartą per savaitę lankytojų lėkštėse garuoja grybais įdaryti didžkukuliai. Kaunietė Virginija juos ypač mėgsta, tačiau kaskart stengiasi paragauti ką nors naujo. Antai, savaitės pradžioje ji gnybė avinžirnių kukulius, o tądien, kai sutikome ją sėdinčią prie dviviečio stalelio, garbaus amžiaus moteris pasigardžiuodama valgė balandėlius su margaspalvėmis salotomis.

„Aš nedidukė, todėl užtenka pusės porcijos. Kaip sakoma, gero po truputį, o ir pakilti nuo stalo juk reikia šiek tiek alkanam“, – servetėle lūpas perbraukė Virginija.

Niuansai: didelės apgulties kavinaitėje nebūna, todėl ši vieta labai tinkama vertinantiems ramybę ir tylą. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Pats perka produktus

„Vilties vaistinės arbatinėje“ širdis dainuos ir nuo išskirtinių desertų ir gėrimų, tarkim, džiovintų vaisių pyrago, sausainių be glitimo ar kiaulpienių kavos su cukranendrių cukrumi. Anot A. Šiaučiulio, valgiaraštis nuolat atnaujinamas, tačiau šis tas čia yra stabilu.

„Kalbu apie kokybę. Visus produktus vežu pats. Daržoves perku iš patikimų ūkininkų, o ne prekybos tinklų“, – atvėręs slaptas duris, už kurių anuomet buvo įrengtas specialus keltuvas, A. Šiaučiulis parodė didelį maišą morkų. Jos virs troškiniais, sultimis ir salotomis. Šių daržovių, ko gero, rasite ir kai kurių pyragėlių įdaruose. Jie, anot kavinaitės lankytojų, – vizitinė šios vietos kortelė. Populiariausi – su grybais, tačiau galima išmėginti ir kitų skonių – su pastarnokais, lapiniais kopūstais.

„Kiekvienas kepinys paruoštas rankomis su meile, pagal ypatingą receptą. Mūsų sluoksniuota tešla gaminama iš keliolikos sluoksnių. Jei jų mažiau, nei turi būti, kepinys nebus skanus“, – pro langelį kyštelėjus rankai su padėklu tik ką iškeptų pyragėlių, A. Šiaučiulis giliai įkvėpė jų aromato, o tarpduryje pasirodžiusi ponia su skrybėlaite paprašė įdėti kelis, kol šie dar šilti.

Senbuvė: smaližių širdis ir skrandžius „Spurginės“ spurgos džiugina jau kone pusę amžiaus. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Lydi daugybė sutapimų

Vasario 15-ąją restoranas „Skliautas“ minės 31-ąjį gimtadienį. Tikėtina, kad tądien linksmybės tęsis iki paryčių, mat 30-mečio jubiliejus praėjo gan kukliai.

„Mums patinka netradiciniai skaičiai, tai gal ir gimtadienis bus įspūdingas“, – kalbėjo restorano šeimininkai Daiga ir Ąžuolas Gaižučiai. Nors nepaklausiau, spėjau, durys, kurias anuomet klibino bohemos pasaulio atstovai su specialiais pažymėjimais kišenėje, vasario 15-ąją atsivers tik restorano draugams. Tiems, kurie užaugo kartu su šia vieta, kurie išgėrė ne vieną stiklą vyno, kurie čia rado savo antrąją pusę ir paliko dalelę savęs. Antai, vienas darbuotojas į restoraną atnešė seną telefono aparatą, kuriuo ilgą laiką buvo galima naudotis. Anot Ąžuolo, prikišus auksines rankas, senolis ir vėl būtų tinkamas skambinti, bet kol kas jis geidžiamas asmenukių kompanionas.

Nedidelėje nišoje sienoje, kurią Daiga vadina altorėliu, – restorano draugų dovanota nuotrauka ir lentelė su užrašu: „Skliautas“ – tai geriausia vieta Kaune, o gal ir visame pasaulyje...“

Ant sienos virš įėjimo durų – žvaigždžių alėja, kurią inicijavo vienas lankytojas. Taip čia atsirado Stasio ir Rido Žirgulių, Erikos Drungytės, Jūratės Onaitytės ir kitų žinomų menininkų vaikystės nuotraukos. Kiek tolėliau įsitaisė tapytas barmenės Rūtos portretas, Kauno istoriją pasakojančios nespalvotos nuotraukos. Man kilstelėjus akis į du žirgus virš galvos, D. Gaižutienė prasitarė, kad jie restorano interjere atsirado neatsitiktinai. 1992-aisiais registruojant įmonę, kalbininkė užklausė, ar žodyje „skliautas“ dėti riestinį kirtį ant „u“ raidės, ar dešininį ant pirmosios „a“. Pasirodo, skirtingai sukirčiuotas, šis žodis turi visai kitokią reikšmę. Tarmiškai „skliautas“ (su dešininiu kirčiu) reiškia seną, pavargusį arklį.

„Įdomus sutapimas! Restauruojant šį XV a. pastatą paaiškėjo, kad anuomet čia buvo arklidės, kur atjoję raiteliai pririšdavo žirgus. Tada pradėjome rinkti skulptūrėles, graviūras, – Ą. Gaižutis pridūrė, kad didžiausia vertybė – žmonės, ne daiktai, todėl apsikrauti jais nesinori.

Šeimininkai: vieniems „Skliautas“ – pokalbių, kitiems – linksmybių vieta, o Daigai ir Ąžuolui – svarbi gyvenimo dalis. / Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Vienišiai ieško paguodos

Šaltuoju metų laiku lankytojų laukiantis viduje, vasarą „Skliautas“ atveria kiemelio erdves. Jose surengtas ne vienas šokio festivalis, muzikos improvizacijų, operos ir spektaklių. Čia lankėsi įvairių svečių, pradedant šalies prezidentu Algirdu Brazausku, baigiant tyliais vienišiais.

„Nemažai žmonių pas mus užsuka eidami į namus. Geria jie labai simboliškai. Aš juos vadinu akcininkais. Kiti žmonės ateina pabendrauti prie taurės vyno. Yra tokių, kurie kažkada buvo aktyvūs piliečiai, o dabar visai nevartoja, tačiau įprotis lankytis išliko. Na, ir puiku. Dauguma vieni kitus pažįsta ir ateina čia kaip į namus“, – greičiausiai dėl to, anot Ą. Gaižučio, restoranas niekas nesamdė apsaugos darbuotojų. Jei kyla koks konfliktas, jis kaipmat užglaistomas tų pačių žmonių.

Ne viską Ąžuolas pasakojo, todėl gailėjausi, kad sienos nekalba. Supratau, kad čia būta ne tik svaiginančių romanų, peraugusių į tvirtus santykius, bet ir ne tokių malonių dalykų.

„Žmonės į kavines eina tada, kai jiems kažką skauda. Nenoriu pasakoti, kiek išėjo žmonių, kuriuos pažinojau. Šiandien matei, rytoj jo nėra. Būdavo, klausiu savęs, kodėl nepamačiau, kad jis buvo ant ribos“, – nepaisant įvairių patirčių, Ą. Gaižutis nieko nenorėtų keisti.

Patikrintas receptas

Nors praktiškai kasdien kertu miesto centrą, į šašlykinę „Žaliukė“ užsukau tik sulaukusi 42-ejų. Pirmą klausimą, kodėl čia nesilankiau anksčiau, uždaviau sau, antrą adresavau sesėms Vygintai ir Šarūnei, kurios „Žaliukės“ iešmus iš savo tėvų – Snieguolės ir Jono Poderių – perėmė iškart po pandemijos.

Dauguma vieni kitus pažįsta ir ateina čia kaip į namus.

„Kodėl šašlykinei duotas toks vardas? Tėtis pasakojo, kad, būdamas mažas, kartu su seneliu eidavo į nedidelę parduotuvę netoli Kačerginės. Vietiniai ją vadino „Žaliuke“, todėl 1993 m., registruojant pavadinimą, tėtis nusprendė taip įprasminti savo vaikystės prisiminimą“, – greitakalbe beriančią Vygintą keliais faktais netruko papildyti ir Šarūnė. Pastatas, kuriame dar 1966-aisiais įsikūrė garsiausia mieste šašlykinė, anksčiau esą buvo žalios spalvos.

Ne kartą girdėjusi apie dideles ankstesnių šašlykinės šeimininkų širdis ir atitinkamas patiekalų porcijas supratau, kad svetingumas paveldimas. Nors bandžiau spyriotis, galiausiai supratau – beviltiška. Įsitaisiau ant veliūrinio minkštasuolio, o tolesnio seserų Poderyčių pasakojimo klausiau pilna burna.

„Mes čia užaugome. Šašlykų esame atsivalgiusios“, – V. Poderytei užsisakius sriubos supratau, kad šašlykai, dėl kurių žmonės važiuoja net iš kitų Lietuvos kampelių, užima svarbią vietą jos ir Šarūnės gyvenime, bet ne lėkštėje. Manojoje tuo metu vartėsi tik ką nuo iešmo nuplėštas apskrudęs mėsos gabalėlis, ruoštas pagal laiko patikrintą ir nejudinamą receptą. Nebandžiau išpešti, koks jis. Sužinojau tik vieną svarbų niuansą – mėsą reikia ilgai minkyti.

Ne mažiau nei tam tikri prieskoniai ir kiti slapti ritualai, geram šašlykui, anot Šarūnės, yra svarbi mėsa, todėl seserys ją užsako tik pas patikimus ūkininkus. Blogai mėsai seserys turi ir uoslę, ir akį. Jei įmestas į keptuvę gabalėlis paskęsta putose, geriau mesti jį lauk.

„Dabar nemažai kas į mėsą švirkštais prileidžia vandens. Su juo gaminant išbėga visos sultys. Mėsa tampa sausa ir neskani“, – dėl tos pačios priežasties Š. Poderytė niekada neužsako ir vakuumuotos mėsos.

Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Šeimų susitikimo vieta

Žvelgdama į senas šašlykinės nuotraukas supratau, kad laikas šios vietos nepakeitė, bet pritaikė naujai lankytojų kartai. Akmenys ant sienų – tie patys, bet šalia jų atsirado šviesių molinių akcentų, minkšta medžiaga traukti baldai ir jaukus apšvietimas. Į senąją vietą grįžo ir baras. Beje, jis labai panašus į tą, kuris čia buvo anksčiau. Neliko tik drabužinės ir laikraštį skaitančio drabužininko koridoriuje. Ar pasikeitė šašlykų skonis? Šiek tiek, nes kiaulės nebe tokios, o štai lankytojai dažniausiai renkasi tai, ką ir prieš 40 metų. Populiariausias, vyrų pamėgtas – klasikinis kiaulienos šašlykas. Moterys dažniau renkasi vištieną. Kalakutiena nepasiteisino. Nepatiko lankytojams ir strutienos šašlykai, todėl juos teko išbraukti iš valgiaraščio.

„Turime ką pasiūlyti ir be šašlykų“, – į rankas paėmusi „Žaliukės“ bibliją, vieną lapą po kito vertė V. Poderytė. Meniu – charčio sriuba, Provanso stiliaus jautienos troškinys, mėsingi šonkauliai, salotos su karamelizuota antiena, žiedinio kopūsto steikas ir begalė kitų patiekalų. Užsukę į „Žaliukę“ būtinai pasilikite skrandyje vietos obuolių pyragui ir juodos duonos ledams. Maždaug prieš penkiolika metų jų receptą sukūrė Vygintos ir Šarūnės mama. Sušaldyti į gniūžtės dydžio rutulį, ledai patiekiami su gervuogėmis. Patinka ir suaugusiesiems, ir vaikams, kurie šašlykinę palieka labai nenoromis.

Kvietimas: anuomet į „Žaliukę“ plūsdavo darbininkai iš fabrikų, o dabar čia laukiama šeimų. (Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Nenaudojamose patalpose įrengėme vaikų žaidimų kambarį, pastatėme vieną staliuką, galvojome, gal kokia mama prisės gurkšnodama kavą. Išėjo taip, kad viena šeima rengia vaikus, o kita jau stovi ant slenksčio ir laukia, kada galės užimti vietą prie stalelio, – seserys džiaugėsi, kad „Žaliukė“ – ne paprasta šašlykinė, kurioje galima užsisakyti skanios mėsos. – „Žaliukė“ – draugų ir šeimų susitikimų vieta. Čia vyksta įvairūs renginiai, žiūrimas krepšinis, buriasi šeimos, skiriami pasimatymai.“

Tarptautinis prekės ženklas

Keturiolikoje pasaulio šalių veikianti spurginė „La Donuteria“ žengia ir į Kauną. Tai pirmoji šio tarptautinio prekės ženklo spurginė Lietuvoje, tad kauniečiai pirmieji galės atrasti išskirtinius spurgų skonius. Vėliau numatoma plėtra ir kituose Lietuvos miestuose.

„La Donuteria“ veikia frančizės pagrindu. Šį prekės ženklą į Kauną atvežė braziliško ir ispaniško kraujo turintis Rodrigo Cerda De Souza. Rodrigo jau tris metus gyvena Kaune, tad natūralu, kad būtent šiame mieste ir nusprendė pradėti pasaulyje gerai atpažįstamos spurginės veiklą.

„Tai frančizės verslas iš Slovakijos. Tačiau spurgų parduotuvės jau veikia ir Ispanijoje, Airijoje, Abu Dabyje, Čekijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. Tai pasaulyje iš tiesų žinomas prekės ženklas, tad džiugu, kad „La Donuteria“ žengia ir į Lietuvą. Startuojame Kaune, nes šiame mieste aš gyvenu, bet tikrai turime planų ateityje kokybiškų spurgų pasiūlyti ir Vilniui“, – kalbėjo frančizės partneris.

Pats Rodrigo Cerda De Souza yra ne vienerius metus gyvenęs Londone, ten dirbo įvairiose viešojo maitinimo įstaigose, maisto industrijos sektoriuje, tad patirties tikrai turi. Todėl kai persikėlė gyventi į Kauną, kilo mintis, jog čia reikia panaudoti turimą patirtį, o tai padaryti padės tvirtai pasaulinėje rinkoje įsitvirtinęs „La Donuteria“ prekės ženklas.

„Šis spurgų parduotuvių tinklas užtikrina kokybę ir turi išskirtinį stilių, todėl ir nusprendžiau jį atvežti ir į Lietuvą“, – nurodė pašnekovas.

„La Donuteria“ nuotr.

Spurgos tarsi meno kūriniai

„La Donuteria“ lankytojai įvairiose šalyse alpsta dėl išskirtinių spurgų, kurios gali priminti mažus meno kūrinius. Kiekviena spurga ne tik apliejama mėgstamiausių skonių glajumi, tačiau ir papuošiami įvairiomis ir netikėtomis detalėmis.

Spurgų parduotuvės „La Donuteria“ socialiniuose tinkluose mirga spalvotos ir akį traukiančios spurgos, kurios kviečia ne tik jų paskanauti, bet ir kartu įsiamžinti bei nuotraukomis taip pat dalytis su savo draugais.

„Turėsime dvylika spurgų skonių. Taip pat bus teikiamos ir proginės, pavyzdžiui, šv. Valentino dienai ar šv. Velykų progai skirtos spurgos. Be to, meniu šiek tiek keisis nuo sezono ir spurgų dekorui naudosime įvairias valgomas puošmenas. Mūsų strategija ir pasižymi tuo, jog mes šiek tiek keisime meniu tam, kad mūsų klientai galėtų atrasti vis ką nors naujo ir netikėto“, – pasakojo „La Donuteria“ frančizės partneris Rodrigo.

Naujos spurgų parduotuvės atstovas tikino, kad klientai galės mėgautis populiariausiais spurgų skoniais: avietiniu, karameliniu, braškiniu, Bostono kremo, riešutų sviesto, kokosiniu ir kitais. Tačiau ant spurgų bus ir įvairių pabarstų, kurie suteiks naujų skonių ir išskirtinę išvaizdą. Štai „La Donuteria“ klientai kitose šalyse labai vertina spurgas su „Oreo“ sausainiais ar šokoladinių batonėlių gabalėliais. Mėgiamos spurgos ir su liofelizuotomis uogomis.

„Kai kurie skoniai tikrai gerai pažįstami, tačiau mes nusiteikę ir eksperimentuoti bei išgauti tokių skonių, kurie patiktų būtent lietuviams. Mes pridedame dar įvairesnių skonių, dekoruojame jas, tad spurgos tampa tikru gurmanų pasididžiavimu. Be to, tokia spurga tikrai atrodo labai patraukliai ir estetiškai. Būtent dėl to, jog „La Donuteria“ pateikia neįprastas spurgas, ji įvairiose šalyse turi dešimtis tūkstančių sekėjų. Mes norime patiekti išskirtinį produktą, kad būtų ne tik skanu, bet ir neabejotinai gražu“, – pridūrė pašnekovas.

Čia nerasite jokių šaldytų pusfabrikačių, visos spurgos „La Donuteria“ desertinėje yra verdamos vietoje, todėl maistas visada šviežias ir pasižymi ypač geru skoniu.

Prie išskirtinės spurgos „La Donuteria“ kviečia pasivaišinti ir kava, arbata ar naminiu limonadu. Tam, kam trūksta energijos, galės rinktis populiarių prekės ženklų gaiviuosius gėrimus. Artėjant šiltajam metų sezonui meniu pasipildys ir gaiviais pieno kokteiliais.

Beje, „La Donuteria“ spurginėje bus galima iš anksto užsisakyti ir šventėms skirtų mažųjų spurgų rinkinių. Mažosios, tačiau tokios pat žavingos spurgos, tikrai pagyvins kiekvieną šventę ir galės tapti nepamirštamu jos akcentu.

„La Donuteria“ nuotr.

Išskirtinis dizainas

Naujai atsidariusi desertinė pasižymi ir išskirtiniu dizainu. Čia vyrauja klasika ir vintažinio Provanso dvelksmas. Beje, dizainas taip pat pritaikytas pasidaryti išskirtinių asmenukių.

Tik įėjus į „La Donuteria“ apgaubia pastelinės spalvos, o dekoro detalės specialiai parinktos ne modernios, o – vintažinės. Dėmesį atkreipia ir spindintys šviestuvai, ant sienų pakabintos įvairios detalės, kurios kuria jaukią ir šviesius momentus atspindinčią aplinką. Mėgstantiems fotografuotis Kaune atsidariusioje „La Donuteria“ spurginėje yra specialiai įrengta rožių siena.

„Norėjome pasiūlyti visai kitokį dizainą, nei vyrauja Kaune. Pas mus karaliauja klasika, su visa jai būdinga šviesa ir atributika. Tokio stiliaus Kaune dažnai nepamatysi, todėl mes išsiskiriame ir galime pasiūlyti naują dvelksmą“, – apie dizainą pasakojo „La Donuteria“ frančizės atstovas Lietuvoje.

Pasimėgauti spurgomis bus galima tiek jaukioje aplinkoje, tiek pasiimti su savimi išsinešti. Visgi, Rodrigo pripažino, kad labiau norėtų, jog klientai neskubėdami galėtų mėgautis spurgomis pačioje „La Donuteria“ desertinėje ir taip būtų kuriama tarsi savotiška estetiškų spurgų kultūra.

„Norisi, kad žmonės čia užsuktų, paplepėtų su draugais, pasimėgautų spurgomis ir kava ir tiesiog atsipalaiduotų nuo viso skubėjimo. Čia puiki ir jauki vieta, kurioje galima smagiai praleisti laiką su artimaisiais ar užsukti per pertrauką tarp studijų ar darbų. Desertinėje pritaikėme erdves ir mėgstantiems dirbti, o kartu ir mėgautis garuojančia kava bei skania spurga. Be to, mūsų kuriama aplinka tiesiog kviečia nusifotografuoti ir nuotraukomis pasidalyti socialiniuose tinkluose“, – toliau „La Donuteria“ dizaino privalumus vardijo spurgų parduotuvės atstovas.

Naujoje spurginėje nuošalyje nebus palikti net ir mažiausieji lankytojai. Nors jų akys tikrai raibs nuo spalvotų spurgų, kartu su tėveliais jie galės išbandyti ir įvairias desertinės paruoštas užduotėles bei dar smagiau čia praleisti laiką.

„La Donuteria“ lankytojams duris atveria kovo 1 dieną. Kaune nauja desertinė įsikūrė adresu S.Daukanto g. 26.

Daugiau informacijos apie spurginę galima rasti „La Donuteria LT“ socialinio tinklo „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiuose.

Laisvės alėja apie 14 val. nusprendęs pasivaikščioti Laurynas negalėjo atsistebėti, kiek daug kauniečių sekmadienį patraukė pasivaikščioti miesto gatvėmis.  

„Pamatęs tiek daug žmonių, iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Žiūriu, jie visi prie „Spurginės“ išsirikiavę. Eilėje laukė apie 50 žmonių. Ko daugiau žmonėms reikia – spurgų, kavos ir drabužių, – pasakojo vaikinas. – Rekomenduojamų atstumų ir kitų reikalavimų, atrodo, kauniečiai laikėsi.“

Anot skaitytojo, eilėje stovėjo įvairaus amžiaus žmonės – tiek tėvai su vaikais,  tiek vyresnio amžiaus žmonės. 

Pats Laurynas teigė spurgomis nesusigundęs, nes jam tokioje ilgoje eilėje stovėti nepakaktų kantrybės. Kaunietis taip pat užfiksavo miestiečius, laukiančius eilėse ir prie kavos namų. Tiesa, šalia jų nusidriekė kur kas mažesnės eilės.

„Spurginės“ gamybos vadovė Bronė Rimonienė portalui kauno.diena.lt teigė, kad lauke yra geras oras, tad ir žmonių netrūksta. 

„Visi laikosi atstumų, niekur neskuba, viskas vyksta palengva – vieni išeina, kiti užeina. Vienas perka dvi spurgas, kitas – dešimt. Dirba dvi pardavėjos, galime įsileisti du žmones. – B. Rimonienė, paklausta, ar pardavėjos spėja suktis, tik nusijuokia. –  Mes pripratę, daugelis mūsų dirbame čia bemaž 40 metų. Ko čia skubėti, viskas vyksta iš lėto.“ 

Anot pašnekovės, daugiausia žmonės renkasi spurgas su džemu, jautiena, varške, įvairias bandeles. 

Vaizdas kitoks nei anksčiau

„Mes ketvirtadienį vakare link eglutės ėjome ir pamatėme užrašą, kad „Spurginė“ jau dirba. Nors buvome suvalgę bandelių kitoje kepyklėlėje, bet supratome, kad negalime praeiti pro šalį nenusipirkę po spurgą“, – šyptelėjo portalo žurnalistų kalbintas kaunietis Benas.

Užsukus į vidų, neslėpė jaunas vyras, pamatytas vaizdas gerokai skyrėsi nuo to, kurį tekdavo matyti anksčiau, kai „Spurginė“ išgyveno savo pakilimą. Ketvirtadienio vakarą čia nebuvo spurgų padėklais nukrautų stalų.

„Stovėjo viena moterytė, spurgų vienas padėkliukas. Taip tuščiai atrodė, todėl natūraliai paklausiau: „Kaip jums sekasi šituo laikotarpiu?“. Ji kalbėjo pakankamai pozityviai. Sako: „Porą savaičių buvome užsidarę ir nusibodo namuose sėdėti visoms, tai nusprendėme atsidaryti“. Minėjo, kad dirba trečią dieną ir dirba nuostolingai – visi aparatai veikia, pečiai užkurti, elektra sukasi, o klientų nėra tiek daug“, – pasakojo pašnekovas.

Kauniečio Beno asmeninio archyvo nuotr.

Sumanė skleisti žinią

Išgirdęs legendinės „Spurginės“ darbuotojos žodžius Benas iš pradžių sakė juokais jai tarstelėjęs, kad pasidalins naujiena apie tai, kad pamėgta vieta jau dirba, tačiau vėliau pagalvojo – kodėl gi ne, ir žinią apie atsinaujinusią „Spurginės“ veiklą paskelbė daugelyje grupių socialiniame tinkle „Facebook“.

Gal ir mano įrašas, pasidalytas feisbuke, prisidės prie to, kad „Spurginė“ vėl kaip senais laikais „po prakaitu“ dirbs.

„Ketvirtadienį vakare aš ir žmones Laisvės alėjoje kalbinau. Sakau: „Gera žinia! Eikite į „Spurginę“ – atsidarė“. Nežinau, kiek vakar iš jų nuėjo, bet keletui žmonių pasakiau. Šiandien vakare arba po savaitgalio nueisiu pasiteirauti, ar buvo suaktyvėjimas. Gal ir mano įrašas, pasidalytas feisbuke, prisidės prie to, kad „Spurginė“ vėl kaip senais laikais „po prakaitu“ dirbs“, – vildamasis penktadienį kalbėjo kaunietis.

Benas pridūrė, – būtų smagu, jei ir kiti kauniečiai, žinantys kokią parduotuvėlę, kuri buvo uždaryta, o dabar vėl veikia, pasidalytų žinia, nes, sako jis, akivaizdu, kad žmonės į tai reaguoja ir galbūt tai mažai parduotuvėlei kaip ir „Spurginei“ kiekvieno žmogaus atėjimas gali tapti motyvacija dirbti toliau.

„Manau, kad prieš šventes visi nori turėti veiklos ir, kad ji materializuotųsi. Todėl tikiu, kad pasidalinti tokia žinia gali kiekvienas žmogus, atradęs kažkokią vietelę, kuriai reikia padėti, gal mano pavyzdys paskatins ir kitus“, – tikisi jaunas vyras.

Dirba nuostolingai

„Šiandien trečią dieną dirbame, tai pirmą dieną – silpnai, vakar čiut geriau, o dabar, na, nežinau, laukiame...Bet šiaip žmonių pačioje Laisvės alėjoje yra mažai“, – paklausta, apie tai, kaip šiuo metu sekasi prekyba „Spurginėje“ penktadienio rytą tarstelėjo darbuotoja Milda.

Milda/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Lapkričio 7–ąją šalyje paskelbus karantiną lankytojams duris užvėrusi kauniečių pamėgta vieta vėl jas atvėrė gruodžio 2 dieną. Taip nuspręsta ne atsitiktinai, o tęsiant tradicijas. „Matote, prieš šventinį laikotarpį mes visuomet kepame kūčiukus. Ir tikrai labai gerai pirkdavo. Nenorėjome nuvilti ir tikimės, kad ateis žmonių kažkiek...“, – vylėsi pašnekovė.

Kol kas tenka dirbti nuostolingai. Visas kolektyvas buvome prastovose, tai irgi – nuostolis, kadangi mums reikia primokėti prie algų dar dešimt procentų, plius – komunaliniai mokesčiai, šildymas...

„Kol kas tenka dirbti nuostolingai. Visas kolektyvas buvome prastovose, tai irgi – nuostolis, kadangi mums reikia primokėti prie algų dar dešimt procentų, plius – komunaliniai mokesčiai, šildymas, tai tikimės uždirbti, nors ir ne į pelną, tai bent ne į nuostolį“, – atviravo darbuotoja.

Paklausta, kokius kepinius renkasi užsukę, Milda šyptelėjusi suskubo vardyti: spurgas su džemu, spurgas su varške ir su mėsa – jos paklausiausios, nuperkama ir kūčiukų.

„Na, visko nuperka – vieni nedaug, kiti daugiau. Vienas ateina 20 spurgų nusiperka. Paskambino va, 30 spurgų paprašė paruošti. Kaip ir anksčiau, paskambina, paprašo paruošti ir ateina paskirtu laiku, bet kol kas vangiai...“, – tarstelėjo ji.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žinoma, kad tai buvo net labai nuspėjama, "Vieningas Kaunas" šiuo metu rimtesnių konkurentų neturi. Tik negalvojau, kad palaikymas bus beveik toks, kaip Putino Rusijoj. Šiaip ar taip, žymi opozicija – konstruktyvaus savivaldybės darbo garantas. Pastarąją jau galima pervardyti visvaldybe, nes mylmeras ten gali daryti praktiškai kas tik į galvą šauna, niekas nesukliudys. O dar keli giminaičiai atėjo – puiku! Gerai, kad ne indas ar arabas, nes atsivestų 40 giminaičių ir kelis kupranugarius pradėtų darbų tęstinumui įtvirtinti.

Anksčiau rekonstruotoje alėjos atkarpoje liepos išgyveno, bet ir jų šaknų niekas ten kirviais nekapojo.

Jokių asmeninių antipatijų mūsų mylmerui nejaučiu, vertinu laikyseną ir darbus. Laikysena primena kokio nors pagrindinio operos tenoro laikyseną: arba aš, arba eikit jūs visi tuoj pasakysiu kur. Darbai ir poelgiai įvairūs, tiek geri ir reikalingi, tiek ydingi ar abejotini. Mylmeras išsyk deklaravo palaikantis Saulių Skvernelį prezidento rinkimuose. Nenuostabu, tai praktiškai broliai dvyniai. Su premjeru teko neseniai pabendrauti, malonaus žmogaus įspūdį sudaryti sugeba, tačiau į paprastą klausimą jam atsakyti sunku. Na, tiek to, ne kiekvienas pas mus – Churchillis. Įdomu tai, kad premjerui atvykus į Kauną, mylmeras nusivedė jį į "Spurginę". Ne dėl demokratiškumo, o dėl to, kad klasikinė Laisvės alėja praktiškai sunaikinta (vienai valdžių rėkte rėkiau, kad būtina išsaugoti bent jau "Tulpę" – nepaklausė). Beliko vienintelė "Spurginė" ir tai tik dėl to, kad darbuotojos laiku ją privatizavo. Kad ir kokia miela būtų ta užeigėlė (ir yra miela), ji, su savo smulkiai karpytom servėtėlėm, primena ne klasikinį Kauną, o sovietmečio. Užtenka sunaikinti Centrinį paštą ir to klasikinio Kauno neliks nė ženklo.

Ir, žinoma, alėjos liepos. Masiškas medžių nušniojimas – itin nusikalstamas, bet Laisvės alėjos liepos turi ir simbolinę reikšmę, tad tai, ką matėm su jomis darant – nusikaltimas kvadratu. Anksčiau rekonstruotoje alėjos atkarpoje liepos išgyveno, bet ir jų šaknų niekas ten kirviais nekapojo. Kaip bus dabar – visai neaišku. Jei pradės vysti ir mirti, mylmerui gali tekti svečius į "Spurginę" vestis kiemais, kad nematytų visos medžių,  taip pat ir "Vieningo Kauno" agonijos.

S.Skvernelio dienotvarkė penktadienį daugiausi sukosi aplink Kauną. Čia jis susitiko su moksleiviais, apžiūrėjo S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcijos darbus. Vakare dalyvaus ir „Metų kaunietės“ renginyje.

Tačiau tarp intensyvios darbotvarkės premjeras rado laiko pasimėgauti gardžiomis spurgomis. S.Skvernelis kartu su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu popietę lankėsi „Spurginėje“, kuri Vyriausybės vadovą nukėlė į vaikystės prisiminimus.

„Mano mėgstamiausios spurgos – su mėsa ir varškinės. Vaikystėje dar būdavo ir balta kava“, – tikino S.Skvernelis.

Pačios „Spurginės“ darbuotojos labai jaudinosi prieš premjero vizitą. Darbuotojų veidus išmušė susijaudinimo raudonis. Moterys tikino, kad garbūs svečiai „Spurginėje“ lankosi ne pirmą kartą, tačiau vis tiek ima jaudulys.

„Ar viskas gerai, ar nėra dėmių? Iš mūsų pusės nesimato“, – dar prieš premjero atvykimą į „Spurginę“ kalbėjo legendinės maitinimo vietos darbuotoja.

Vyriausybės vadovas „Spurginėje“ simboliškai pasveikino Kauno merą V.Matijošaitį su triuškinama pergale savivaldybių tarybų rinkimuose.

"Ar nepakeisite interjero?!" – įkišę galvas pro remontuojamos "Spurginės" duris nuogąstaudami teiraujasi šią nostalgišką vietą mylintys kauniečiai. Šiai įstaigai nereikia paveldo vertybės statuso, kad ji išliktų.

Laisvės al. praeiviai pro vitrinas netruko pastebėti, kad nuo sovietmečio vis su tuo pačiu interjeru ir darbuotojomis sėkmingai gyvuojančioje "Spurginėje" vyksta remonto darbai – šveičiamos lakuotos medinės sienų dailylentės. Ne vienas mintyse sunerimo: "Nejaugi ir čia atliks euroremontą?"

Tai bene vienintelė Kauno įstaiga, išsaugojusi originalų, sovietmečiu kurtą interjerą. Iki šių dienų išlikusi paskutinė puošni "Vilties" vaistinė jau prarado dalį pirminio vaizdo, nes dalis salės jau atskirta stiklo siena.

Anuomet interjerus kūrė profesionalūs menininkai, įstaigose nestigo dailės kūrinių. "Spurginės" sienas puošė ir tebepuošia spalvoti pano iš odos, šiai įstaigai sukurtas originalus baras, tūrinės medinės lubos su apšvietimu, veidrodinė siena ir kita.

Remonto įkarštyje su statybiniais įrankiais rankose užtikta viena savininkių Janina Raškevičienė nuramina: "Niekas nesikeis, juk patys žmonės neleidžia nieko keisti." Prieš uždarant įstaigą remontuoti nuolatiniai klientai pagrasino: "Jei pakeisite, čia nebeateisime!"

Pasak J.Raškevičienės, "Spurginei" buvo labai reikalingas kosmetinis remontas. Jį savininkai pasišovė atlikti per mėnesį, iki atidarymo liko savaitė.

Naujumu pakvips virtuvė, tačiau gaminių receptūra, patikino savininkė, nesikeis. Lankytojams skirta salė – kone restauruojama. Sienas dengiančios, sovietmečiu dažytos medinės dailylentės nušveičiamos ir bus perdažomos šiuolaikiniu laku.

Tiesa, bus ir naujų medžiagų. Iš laminato suformuotos palangės, nes ankstesnės buvo pernelyg susidėvėjusios. Pakeista baro apdaila, dabar jis rudos spalvos. J.Raškevičienės teigimu, dabar baras atrodo panašesnis į pradinį, nes prieš keliolika metų jo apdaila buvo keista.