Tas pats, kuris manė, kad eretikus reikia ne tik atskirti nuo Bažnyčios, bet ir bausti mirtimi. Kuris teigė, kad moterų intelektas neprilygsta vyrų ir todėl pasisakė prieš jų įšventinimą. Kuris tvirtino, kad tėvai gali mušti savo vaikus, o meistras – pameistrius.

Kitaip tariant, Tomas Akvinietis, kaip antai ir A. Navalnas, mirė natūralia mirtimi, nors tiek artimieji, tiek bendražygiai, tiek ir likęs civilizuotas pasaulis oficialia versija netiki.

Tas pats, kurio dešimt mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trejiems metams po jo mirties, tačiau dar po kelių dešimtmečių popiežius paskelbė jį šventuoju, netrukus jam suteiktas ir Angeliškojo daktaro, o vėliau – Bažnyčios daktaro titulai.

Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ jį apgyvendino Saulės sferoje kartu su kitais didžiais religijos mokytojais. Be kita ko, garsusis viduramžių poetas tvirtino, kad Tomas buvo nunuodytas, o tai, žinant to meto teologines peripetijas, galėjo būti visai realu, tačiau istoriškai ši versija nėra patvirtinta.

Kitaip tariant, Tomas Akvinietis, kaip antai ir A. Navalnas, mirė natūralia mirtimi, nors tiek artimieji, tiek bendražygiai, tiek ir likęs civilizuotas pasaulis oficialia versija netiki. Tačiau ir šis atvejis veikiausiai liks istoriškai nepatvirtintas.

Nors Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadas S. Naryškinas, vietos propagandistų paklaustas, ar prie A. Navalno mirties kartais „nagų neprikišo Vakarų jėgos“, patikino, jog žmonės turi savybę anksčiau ar vėliau numirti, taigi esą ir kalinys „Nr. 1“ mirė sava mirtimi.

Ir jei tikėtume Dante, jis neabejotinai atsidūrė Rojuje, tik ne Saulės, o Mėnulio sferoje, kur gyvena vėlės, negalėjusios ištesėti pažadų, nes joms sutrukdė pikti žmonės.