Jis neabejoja, kad kvapą gniaužiančios, smagiais piešiniais iliustruotos istorijos net ir mažai skaitančius vaikus paskatins sekti puslapių pėdsakais ir išgyventi vasarą drauge su knygų personažais.

Dvi T. Dirgėlos knygas – vaikams nuo aštuonerių metų skirtą istoriją apie draugystę „Lukas ir Lėja“ ir pirmąją, aštuonerių–dvylikos metų vaikams skirtą naujos detektyvinės serijos knygą „A komanda ir šuo už milijoną“ išleido leidykla „Alma littera“. Abi knygas iliustravo iliustruotoja Kornelija Žalpytė.

„Lietuvoje turime tiek puikių iliustruotojų, kad rašytojai gali nesukti galvos, jais visiškai pasitikėti. Kornelija pradžioje atsiuntė keletą variantų, kaip galėtų atrodyti vienos ir kitos knygų veikėjai, nuo tada, kai sutarėme, kaip jie atrodys, į jos darbo procesą nesikišau. Kornelija – tikra profesionalė“, – savo dviejų knygų bendraautorę giria Tomas.

„Tomo knygos ne vien smagios, greitai suvalgomos, bet ir tikrai aktualios. Knygoje „A komanda ir šuo už milijoną“ pasakojama vienas didelis, keturių, labai skirtingų veikėjų nuotykis. Suaugusiųjų ir vaikų draugystė knygoje – tokia, kokios linkėčiau kiekvienam vaikui mokykloje. Luko ir Lėjos istorija kviečia apmąstyti tikrą ir ištikimą ryšį. Tai – labai aktuali ir jautri tema, kurią turi išgirsti mažieji skaitytojai“, – sako iliustruotoja K. Žalpytė ir priduria, kad rašytojas jos nevaržė, nemėgino nukreipti, atvirkščiai – visiškai pasitikėjo ir leido lietis vaizduotei.

„Kai kur tekstas rašytas ranka, – pasakoja vaikų darželyje dar ir mokytoja dirbanti iliustruotoja, – puslapiai pereina į labiau komikso nei tekstinės knygos formatą, knygoje „A komanda ir šuo už milijoną“ yra nemažai puslapių tik su iliustracijomis. Komiksų kultūra Lietuvoje jau irgi populiarėja, smagu, kad būtent toks formatas pasirinktas mūsų knygai. Vaizdai mano galvoje gimsta, kai perskaitau knygų tekstus, lipdau išraiškas, manieras. Žinau, kad Tomui svarbu, jog jo knygų serijų personažai būtų paprasti, bet lengvai įsimenami. Mūsų požiūris čia visiškai sutampa.“

Menininkė sako kurianti kasdien – kasdienybę ji iliustruoja savo užrašų knygelėse, gamina iliustruotus kalendorius, padeda kurti muziejų edukacines programas ir jas iliustruoja. Tačiau galimybė kurti knygas jai yra didžiausia dovana.

Apie naujas knygas, jų iliustracijas, idėjas, vaizduotės šėlsmą ir darbą, kai aplink stalą bėgioja dirgėliukai, su Tomu Dirgėla kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Tomai, tavo vasaros derliuje – istorija apie draugystę „Lukas ir Lėja“ ir pirmoji naujos serijos knyga „A komanda ir šuo už milijoną“. Ar ilgai tokį derlių rinkai?

– Iš tikrųjų šią vasarą pasirodė šios dvi ir dar dvi, taigi, šiltojo meto derlius – visos keturios knygos. Istorija apie Luką ir Lėją bei pirmasis „A komandos“ nuotykis turi vieną bendrumą. Abi šias knygas iliustravo Kornelija Žalpytė. Šovėm su ja galingai – iškart su dviem knygomis. Kornelija iliustruoja taip pat sparčiai, kaip aš rašau. O jau iliustracijų grožis! Jos, o ir vaikus, tikiuosi, užkabinsiančios temos ir jau perskaičiusiųjų atsiliepimai leidžia manyti, kad naujienos pavykusios.

– Faktas kaip blynas: šiose knygose teksto yra panašiai kiek ir piešinių. Ar toks ir buvo sumanymas? Ar tai reiškia, kad praradai viltį, jog vaikai ilgus tekstus gali skaityti?

– Beveik visos mano knygos išlaiko panašią kryptį – dinamiškas, veiksmo kupinas tekstas papildomas kuo daugiau iliustracijų. Labai tikiuosi, kad tai šiuolaikinį vaiką, ypač neskaitantį, traukia prie knygos. Ir tai nėra žodžiai, toks derinys tikrai veikia, neskaitantys vaikai atranda kelią į bibliotekas ar knygynus. Užkietėjusiems skaitytojams toks teksto ir iliustracijų santykis yra tikras desertas tarp rimtesnių, sudėtingesnio turinio istorijų.

– Kuo knygos panašios, kuo jos skiriasi?

– Jas vienija draugystės tema. Lukas ir Lėja vaikams parodo, kad draugystę kartais gali sugriauti pavydas, nemokėjimas džiaugtis draugo laime ar sėkme. Detektyvinėje istorijoje norėjau parodyti, kad draugystė ir vieningos komandos darbas, nepaisant amžiaus, pomėgių ar, atrodytų, visiškai nesuderinamų charakterio savybių, gali sukurti vertingą rezultatą.

Knygų veiksmas ir siužeto dinamika – skirtingos. Detektyvinėje istorijoje veiksmo kur kas daugiau, kaip ir dera žanro taisyklėms.

– Ar gali išduoti, kur parašei knygas?

– „A komandą ir dingusio šuns istoriją“ buvau pradėjęs rašyti savo namų miegamajame, rytais, lovoje su kavos puodeliu. Vėliau pamaniau, kad šią tradiciją reikia tęsti kasdien. Knygą apie Luko ir Lėjos draugystę rašiau ir kavinėje, ir namų svetainėje prie valgomojo stalo aplink bėgiojant dirgėliukams.

„Lukas ir Lėja“ atsirado, kai sulaukiau kasmet Anykščiuose vykstančio vaikų literatūros festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ organizatorių idėjos sukurti knygą apie draugystę. Būtent tokia buvo festivalio tema. Draugystės mano knygose netrūksta, bet padaryti ją svarbiausia istorijos ašimi pasirodė tikrai įdomu.

„A komanda“ bus nauja detektyvinė serija. Kad nekonkuruočiau su savimi, naujoje yra mažiau humoro, svarbi bus gyvūnų tema, nes trijulės bylos susijusios būtent su jais.

– Augintiniai – dar viena svarbi tema tavo knygose. Kaip keičia vaikų gyvenimą namuose atsiradęs augintinis? Ar apie tai kalbi ir savo knygose?

– Mūsų dirgėlyne katė Findusė dirgėliukams gelbsti tvarkytis su emocijomis: žiūrėk, vienas nueina, pasiima į glėbį, kai aplanko didžiulis džiaugsmas, kitas glosto, norėdamas nurimti po barnio su broliu ar sese… Gyvūnas neabejotinai augina dirgėliukų empatiją, atsakomybę ir rūpestį, juk reikia papildyti maisto dubenėlį, palaikyti švarą, rūpintis jo sveikata, nepagailėti dalies taupyklės turinio parduotuvėje, kai pamatai įdomesnį žaislą ar skanėstą gyvūnui.

Mano knygose gyvūnai veikia įvairiai – kartais juos įdėti pasiūlo skaitytojai, kartais jie tampa ramsčiu nutikus bėdai, kaip mano knygoje „Juoda dėmelė baltose lubose“ apie tėvų skyrybų paveiktą vaiką, o kartais ir kaip svarbiausia tema, kai vieną rytą iš gyvūnų prieglaudos dingsta visi katinai ar milijoną kainuojantis šuo iš šunų parodos.

– Detektyvas, mergaitė ir svajotojas berniukas – puiki trijulė. Kaip gimė šie personažai? Ar manai, kad detektyvas – vis dar vaikams įdomi profesija?

– Aktyvi mergaitė, uždaras berniukas ir bendrą kalbą labiau su vaikais nei su suaugusiaisiais randantis mokytojas, manau, tokią trijulę galima rasti beveik kiekvienoje mokykloje. Ir mano aplinkoje tokių buvo. O jei kalbėsime apie detektyvo profesiją, tai vaikams šio žanro istorijos gali būti įdomios net ir tada, kai jie nesvajoja kada nors dirbti tokį darbą. Vaikams tiesiog žiauriai įdomios paslaptys, intrigos.

– Tavo knygose herojų gyvenimui labai didelę įtaką daro močiutės. Kaip manai, ar realiame pasaulyje taip ir yra? Ir ką reikia daryti tėvams, kad vaikų ryšys su anūkais nenutrūktų?

– Pats augau su močiute, matyt, specialiai apie tai negalvojant ji ima ir persikelia į vieną ar kitą mano knygą. Realiame pasaulyje būna visaip. Esama niurgzlių močiučių, kurios kiekvieną sakinį pradeda žodžiais: „O mano laikais tai…“, bet būna ir mitų griovėjų. Ypač tokių daug galite rasti mano gimtojoje Palangoje, kur aštuoniasdešimtmetės mina dviračius pušynais ir vargo nemato.

– Draugystė, bendrystė, atvirumas – tokios temos skamba tavo knygose. Ką matai, susitikęs su vaikais? Ar kaip tik šių savybių jiems labiausiai trūksta?

– Kiekvieną kartą nuvykęs į mokyklą, biblioteką, užsienio lietuvių bendruomenę, sutikęs savo gerbėjų kavinėje ar tiesiog gatvėje, galiu pasakyti tik vieną: nors visi vaikai yra vaikai, kartu jie – visiškai skirtingi. Vieniems atvirumo netrūksta, kiti labiau užsidarę, kažkas mielai komandoje kurs eilėraščius, o kitas mieliau tą patį darys vienas, atsiskyręs nuo kitų.

– Kalbant apie namus, turbūt slegia jūsų pečius buities krūvis?

– Tai jau tikrai. Ypač kai vaikai pasišauna man padėti. Tačiau negi jiems uždrausi? Visi trys smalsūs – nori viską daryti patys, visur dalyvauti. Tik jau ne tvarkyti savo žaislus. Tas darbas jiems pats neįdomiausias. Tad leidžiu trijulei ir langus šveisti, ir grindis plauti, ir skalbinius lankstyti – daro viską, ką tik nori. Aišku, paskui reikia daug ką perdaryti, bet kaipgi vaikai išmoks, jei patys nebandys?

– Pristatykite tuos savo mažuosius išdykėlius.

– Vyriausias – Jaunius Ąžuolas. Jam septyneri. Visus metus sūnus lankė priešmokyklinę grupę, tad dabar jo laukia pirmoko iššūkiai ir ypatinga šių metų rugsėjo 1-oji. Manau, tai atsilieps ir visų mūsų įprastiniam gyvenimo ritmui. Jau teko įvesti miego režimą – eiti anksčiau gulti. Nė vienas iš mūsų vaikų darželio nelankė – visus auginome patys. Norime džiaugtis kiekviena su jais praleista akimirka. Vidurinėlei Tautei Liepai – penkeri. Ji labai meniška mergaitė, mėgsta piešti. Mažylis Vainius Vakaris netrukus švęs trečiąjį gimtadienį. Jis – mūsų šeimos džiaugsmas, aplink kurį daugiausia šokinėjame.

– Visiems savo vaikams davėte dvigubus vardus. Kodėl?

– Kai galvojome vardą pirmajam – norėjome, kad jis būtų ir lietuviškas, ir gražios reikšmės. Su Jauniaus vardu yra susijusi štai kokia istorija. Mano tėtis – jau penktos kartos Jonas. Kadangi jis sūnaus neturėjo – tik mane ir sesę, nutarėme su vyru pavadinti savo pirmagimį senelio garbei, tik vardą Jonas, kuris yra hebrajiškos kilmės, sulietuvinome. Išėjo Jaunius! Kadangi mūsų ausiai tas vardas prašėsi sustiprinimo, tai šalia Jauniaus pridėjome dar patį lietuviškiausią ir tvirčiausią medžio vardą – Ąžuolas. Tuomet ir kitiems vaikams norėjome suteikti po du vardus – su pastiprinimais (juokiasi).

– Ar jums pačiai, kaip visų namų kampų laikytojai, kartais nereikia pastiprinimo? Pavyzdžiui, buityje?

– Tikrai esu toji, ant kurios pečių gula ir namai, ir vaikai, ir visi apsipirkimai. Tačiau pamažu įpratau. Per dienas su vaikais kažką smagaus veikiame, o kai jie suminga, bandau kurti ir aš. Šiuo metu rengiu vaikams užduotėlių knygas. Darbo kabineto neturiu. Mudu su vyru viską darome iš namų. Tiesa, Tomas mobilesnis. Jis daugiau visur keliauja – į susitikimus su skaitytojais bibliotekose, mokyklose. Kartais į juos pasiima ir vaikus.

Kai tik susipažinome, Tomas turėjo labai didelę svajonę – rašyti... Matydama, kaip jis to trokšta, aš irgi linkėjau Tomui to paties ir prižadėjau daryti viską, kad tik jam sektųsi. Visų pirma, nuėmiau nuo jo pečių buitį, kad vyras galėtų kuo daugiau laiko praleisti skaitydamas, rašydamas, kurdamas. Ilgainiui taip įsivažiavome, susistygavome. Tomas namuose dirba savo darbus, aš su vaikais – savo. Net ir nebejaučiu, kad man kažko būtų per daug ar per sunku. Nebereikia eiti į sporto salę, nes ir taip visą dieną sportuoju: einu – renku, einu – keliu...

– Kai Tomas užsiėmęs, ar ant jo durų namuose kabo lentelė „Netrukdyti! Tėtis dirba!“?

– Ne, tikrai ne. Jei kuriam vaikui kažko reikia, drąsiai gali pas jį įeiti ir pasiprašyti ar ko paklausti. Nebent tėvelis turėtų kokį tiesioginį susitikimą per „Zoom“. Tiesa, šiuo metu Tomas, kad būtų linksmiau ir įdomiau, kartais dirba iš įvairių Vilniaus ar net visos Lietuvos vietų (kelia sau iššūkius): skaitytojai jį gali sutikti knygynų erdvėse ar prekybos centro „Ikea“ salėse.

– Ar Tomas jau buvo rašytojas, kai tik susipažinote? Jei neklystu, šiuo metu jo sąskaitoje – daugiau nei 30 knygų, skirtų jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams?

– Su Tomu susipažinome studijų pirmame kurse, patekome į vieną grupę. Studijavome buvusiame Pedagoginiame universitete lietuvių filologiją (dabar Edukologijos universitetas, nuo 2018 m. prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto, – aut. past.). Nors universitetas keitėsi, meilė išliko. Nuo pat pirmos dienos kritome vienas kitam į akį. Matyt, buvo skirta… Praėjus metams nuo mūsų pažinties, susituokėme. Tuo laiku Tomas jau kūrė šiek tiek poezijos, bandė publikuoti pirmuosius tekstus periodinėje spaudoje: leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Pirmoji išleista Tomo knyga buvo trumpų dramų rinkinys, skirtas suaugusiesiems, pavadinimu „O tempora!“ Tačiau maždaug nuo 2015-ųjų vyras pradėjo rašyti vien tik vaikams. Kas paskatino? Laimingas atsitiktinumas. Susipažinome su poetu, vaikų rašytoju, kino ir teatro režisieriumi Vytautu V.Landsbergiu. Iki šiol jį vadiname Tomo, kaip vaikų literatūros kūrėjo, krikštatėviu.

– Kai Tomas pradėjo rašyti, ar nebandėte to paties daryti ir jūs: juk abu baigėte lietuvių filologijos studijas?

– Na, ne… Rašymas tuo metu manęs nedomino. Gal labiau buvau linkusi į mokslinę pusę? Paskui vienas po kito pasipylė vaikai, tad kalbų apie darbą visai neliko. Orientavausi į šeimą, į namus, nors visada svajojau kurti vaikams užduotėles. Piešdavau jas ir savo išdykėliams, nes pirktų knygelių užduočių jiems vis būdavo negana. Užvis labiausiai mėgdavau su vaikais daryti visokius darbelius. Kai Tomui ėmė sektis, prisiminiau ir aš svajones, padėtas giliai į stalčių. Sukūriau personažą peliuką Otį, su kuriuo išleidau dvi knygeles „Otis kepa pyragą“ ir „Otis ir diena namuose“. Jos skirtos dvejų–penkerių metų vaikams. Netrukus turėtų pasirodyti ir dar viena – „Otis eina į darželį“, kurios tikslas – padėti vaikams lengviau adaptuotis naujoje darželio aplinkoje.

– Jūsų vaikai patys nelankė darželio, tai kuo remdamasi kūrėte peliuko Očio istoriją?

Kai kartu esame tiek šeimoje, tiek ir profesiniame kelyje, visuomet yra apie ką kalbėti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dalytis mintimis apie kūrybą, tarkime, su vyru chirurgu.

– Turime daug draugų, kuriems teko leisti vaikus į darželius. Patyrėme panašių iššūkių, kai reikėjo savus palikti būreliuose. Klausiate, ar sunku auginti tris vaikus? Sakyčiau, kad ne. Sunkiausia turbūt vieną, nes tada labai dėl visko išgyveni, stebi kiekvieną jo žingsnį. Kiti du, rodos, jau auga savaime. Dar iki vestuvių mudu su Tomu buvome kalbėję, kad abu norime daug vaikų – mažiausiai trijų. Dabar su jais nėra sunku. Jie jau moka užsiimti vienas su kitu, tad su Tomu randame laiko ramiai kavos išgerti. Žinoma, pasitaiko dienų, kai vaikai vienas prie kito tiesiog nelimpa. Pagalbos? Dažniausiai neprireikia. Mainomės, kaip ir kada kuris galime. Tiesa, kai drauge su Tomu dalyvavome knygų mugėje (Skaistė su Tomu yra išleidę ir dvi bendros kūrybos knygeles, – aut. past.), teko prašyti mano mamos pagalbos. Ji gyvena Vilniuje, Tomo artimieji tolokai – Palangoje.

Būtinybė: rašytojai S. ir T.Dirgėlos žino, kad technologijų eros vaikams reikia veiksmo ne tik knygų siužetuose, todėl ir trys jų vaikai dievina judrų laisvalaikį / Dirgėlų šeimos archyvo nuotr.

– Grįžkime prie profesijos – rašymo. Ar du žmonės šeimoje, atstovaujantys tam pačiam kūrybininkų frontui, – labiau laimė ar nelaimė?

– Vienareikšmiškai – didelė laimė. Kai kartu esame tiek šeimoje, tiek ir profesiniame kelyje, visuomet yra apie ką kalbėti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dalytis mintimis apie kūrybą, tarkime, su vyru chirurgu (juokiasi). Dabar sekame tas pačias naujienas, jas aptariame, bet skaitomas knygas kiekvienas renkamės atskirai. Ar konsultuojamės vienas su kitu? Aš – taip. Juk žengiu dar tik pirmuosius žingsnius kaip rašytoja. Tad dažnai pasiklausiu, ar verta plėtoti vieną ar kitą idėją. Normaliai priimu kritiką, kuri, tikiu, duoda daug naudos. Tačiau ne visada tekstą taisau taip, kaip siūlo vyras, – dažnai palieku savo variantą. Tomas yra didesnis individualistas. Kartais duoda man paskaityti, ką parašė. Pasiklausia dėl tam tikrų knygos vietų – ar jos neskamba įžeidžiai ir pan. Kartais kai ką testuoja su mūsų vaikais.

– Kaip gimsta knygų siužetai?

– Mano užduočių knygelė „Kaip Otis kepa pyragą“ gimė iš pastebėjimo, kad vaikams labai patinka su mamomis, močiutėmis šeimininkauti virtuvėje. Žiūriu, kas vaikui būtų aktualu ir naudinga šiandien. Kai rašėme su Tomu mokyklinio amžiaus vaikams, tyrinėjome, stebėjome, kas juos kabina: ekskursijos, mokyklos gyvenimas, o gal patyčių tema…

– Ko reikia, kad knyga taptų bestseleriu?

– Nežinau, aš tokios knygos dar neparašiau. Tomas? Jo knygos išties sparčiai artėja prie bestselerių autoriaus titulo. Receptas? Galbūt rašant galvoti apie šiuolaikinius vaikus ir tai, kas jiems rūpi labiausiai, o ne apie kritikus, teksto struktūrą. Dar labai svarbu atitikti šių dienų tempą. Jis greitas… Technologijų eros vaikams reikia veiksmo. Tad ir peizažo pro buto langus negali aprašinėti per penkis puslapius (juokiasi).

– Kokias tradicijas, kasdienius ritualus iš savo vaikystės patirčių atsinešėte į naują šeimą?

– Mano vaikystė buvo labai laisva ir laiminga. Galėjau sakyti savo nuomonę, galvoti, kaip noriu. Būreliai nebuvo primetami. Jei kas nepatikdavo, galėdavau nelankyti. Tad ir mes su Tomu leidžiame savo vaikams išbandyti visokiausias veiklas be jokio spaudimo. Manome, jie greitai pajaus, kas jiems skirta… Dar vienas dalykas, kurio stengiamės nepamiršti, – tai dėmesys šeimai, seneliams, proseneliams. Norime, kad vaikai kuo daugiau bendrautų su visa mūsų plačia šeima. Pratiname juos prie minties, kad svarbu ne dovanos (tarkime, per šventes), bet žmonės, kurie ateina, parodo dėmesį.

– Tomas drąsiai kalba apie tai, kad jo vaikystės patirtys nebuvo šviesios. Ar tekėdama už jo nebijojote, kad, neturėdamas gražaus šeimos pavyzdžio, vyras nemokės būti geras tėvas savo vaikams?

– Šitokios baimės niekada neturėjau. Iki vestuvių draugavome metus, tad mačiau, kaip jis bendrauja su mano giminaičių vaikais. Jie prie Tomo lipdavo kaip musės prie medaus. Ir dabar vaikų šventėse jis labai moka su jais užsiimti. Beje, Tomas dažnai kartoja tokią frazę, kad blogas pavyzdys irgi yra pavyzdys.

– Kaip manote, ką jis turi omenyje?

– Matote, Tomą užaugino močiutė ir jo teta – tėčio sesuo. Tėvai išsiskyrė, kai berniukui buvo vos treji ar ketveri metai. Nors augo vienas, be brolių, močiutė su teta jį be galo mylėjo. Galbūt Tomui kartais ir liūdna, kad vaikystėje tarsi neturėjo tradicinės šeimos, bet, kita vertus, jis dažnai sako, kad neturėjimas gero tėvo pavyzdžio irgi padarė įtaką – dabar jis pats trokšta būti kuo geriausias tėvas savo vaikams.

– Ar turite tradiciją prieš miegą vaikams skaityti pasakas?

– Kol vyresnėlis nepradėjo lankyti priešmokyklinės klasės, į vaikų miego laiką žiūrėjome liberaliau. Paskui ėmėme juos guldyti apie devintą. Kai visi suminga, einu darbuotis. Tai laikas mano kūrybai… Kiekvieną vakarą vaikai išsirenka knygeles, kurių istorijas norėtų išgirsti prieš miegą. Visi trys – po vieną knygutę. Kartais užleidžiame jiems pasiklausyti vakaro pasakos.

– Koks didžiausias vaikų pasakytas komplimentas yra įkritęs jums į širdį?

Kai stengiesi dėl kitų, jie stengiasi dėl tavęs, ir taip užsisuka toks smagus gerumo ratas.

– Sykį kažkuris labai įdomiai pasakė: „Bet jūs, mama su tėčiu, kažkokie truputį kitokie esate…“ Kai sutrikę paklausėme, ką jie turi omenyje, paaiškino: „Na, jūs esate visai kitokie negu kiti tėvai, ir jūs – patys geriausi!“ Galbūt jie mato, kad paprastomis dienomis kiti tėvai išeina į darbus, o mes juos dažnai išsivedame į miestą valgyti ledų arba vežamės į susitikimus su skaitytojais. Mažylis jų metu pasėdi ant kelių, o kiti įsivaizduoja, kad padeda tėveliams dirbti. Tai mikrofoną paduoda, tai knygą atneša, ar nueina vaikų pakalbinti. Pamenu, ir aš, kai buvau maža, labai mėgdavau pas mamą (ji medikė) į darbą nuvažiuoti. Jos kabinete įsivaizduodavau tokia svarbi…

– Kur slypi Dirgėlų šeimos laimė?

– Turbūt tai vienas kito palaikymas, įsiklausymas ir kantrybė. Kai stengiesi dėl kitų, jie stengiasi dėl tavęs, ir taip užsisuka toks smagus gerumo ratas. Aišku, ir mūsų šeimoje pasitaiko visko. Tenka mokytis būti kantriems, sugebėti išlaukti.

– Ką darote, kai baigiasi prisukimas? Kai vieną dieną nusėda mamos baterijos ir ateina laikas jas vėl pakrauti?

– Gal nuskambės keistai, bet retai kur viena išeinu. Kartais užtenka nuvažiuoti iki tėvų, ten pabūti, pasikalbėti su jais valandėlę, kitą. Kartais smagu nuvažiuoti pasisvečiuoti su vaikais pas draugę. Mažieji pažaidžia, mes paplepame, atsigeriame kavos – ir vėl gerai. Dar lieka ramūs vakarai su Tomu, kai vaikai suminga. Kartais aukoju miegą ir leidžiu sau ramiai tiesiog pabūti su pačia savimi.

Padarė gerą darbą

Mintis apie knygų seriją, kurioje būtų galima lengvai ir paprastai kalbėti rimtomis temomis, T.Dirgėlai kilo kartu su leidykla „Alma littera“. Knyga apie skyrybas tapo pirmąja serijos knyga.

Rašydamas „Juodą dėmelę baltose lubose“ autorius konsultavosi su psichologe. Knygos pabaigoje skaitytojai ras „Vaikų linijos“ psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės patarimų, ką daryti, jei tėvai priėmė sprendimą skirtis.

Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė įsitikinusi, kad rašytojas T.Dirgėla padarė labai gerą darbą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Knyga parodo, kaip skiriantis tėvams jaučiasi vaikas ir patys tėvai, kaip jie mėgina ieškoti išeičių ir iš kur vaikas gali sulaukti pagalbos. Knyga vertinga ir mokytojams – šie nuolat susiduria su skyrybas išgyvenančiais vaikais, apie kurių situaciją nebūtinai žino, bet greičiausiai mato pasikeitusį jų elgesį. Knyga suteikia supratimo, kad netinkamas vaikų elgesys dažnai kyla iš blogos jų savijautos, nesaugumo jausmo.

Vaikams tokios knygos gali parodyti: ei, tu ne vienas išgyveni tokią sunkią situaciją, yra ir kitų, tai patyrusių. Yra žmonių, kurie žino, kaip tu jautiesi, gali jų rasti, net jei tėvai šiuo metu tavęs negirdi ir nemato. Dar vaikai gali patys geriau suprasti savo elgesį: su kitais blogai pasielgė ne dėl to, kad yra blogi, o dėl to, kad blogai jaučiasi.

Ne vaiko kaltė

M.Skerytė-Kazlauskienė teigia, kad skyrybos nei gėris, nei blogis, o pabaiga – toks pat natūralus dalykas kaip ir pradžia. Tėvų skyrybos vaikams nėra pasaulio pabaiga, daugybė vaikų šiuolaikiniame pasaulyje išgyvena tėvų skyrybas, užauga savimi pasitikintys ir galintys palaikyti artimus santykius.

„Už skyrybas blogiau nemeilė, kurią jaučia vaikai, rūpesčio, saugumo nebuvimas, smurtas, kurį jie mato ar jaučia, neaiški ateitis. Visa tai vaikus gali palaužti ilgam ir smarkiai“, – teigia psichologė.

Jei mes, suaugusieji, apie tai žinotume ir mums tikrai rūpėtų vaikai, pasistengtume, kad skyrybas vaikai pereitų kaip įmanoma lengviau. Kai užklumpa skyrybų pavojus ir yra padarytas sprendimas, į tai reikia žiūrėti rimtai, tam reikia ruoštis, apgalvoti, pasitarti su psichologais, paskaityti bent keletą knygų apie tai, kaip per skyrybas jaučiasi vaikai, prisiminti save vaikystėje, savo rūpesčius ir baimes.

„Deja, skyrybos ir patiems suaugusiesiems yra kažko pabaiga – santykių, idealios šeimos vizijos, iliuzijų, lūkesčių, jose būna daug nusivylimo, graužaties, liūdesio, pykčio, pavydo, nerimo, – sako psichologė M.Skerytė-Kazlauskienė. – Kai tai užplūsta suaugusiuosius, jie, dažnai patys to nenorėdami, jausmus transliuoja vaikams. O vaikai tuo labiau nesupranta, kas vyksta. Jiems atrodo, kad jų tėvai nebemyli, jaučia kaltę, kad turbūt tai įvyko dėl jų, jaučia nesaugumą, nes gali būti, kad praras vieną iš tėvų ir šio nebeliks jų gyvenime. Kai vaikai blogai jaučiasi, jie nesako: „Mama, blogai jaučiuosi, tėti, noriu apie tai pakalbėti.“ Savo blogą savijautą jie išreiškia elgesiu. Kai kurie užsisklendžia, kai kurie bėga iš namų, kai kurie pratrūksta agresyviu, destruktyviu elgesiu. Dar kiti atsisako bendrauti arba, atvirkščiai – prilimpa ir nebegali gyventi be mamos ar tėčio. O tėvai galvoja taip: mes turime didelių rūpesčių, o čia dar vaikas ožiuojasi! Tada jie arba nekreipia į vaikus dėmesio, palieka juos ramybėje, arba ima dar griežčiau kontroliuoti, drausminti ir pyktis dėl elgesio. Tuomet vaikams pasidaro dar aiškiau – taip, šios skyrybos tikrai dėl manęs.“

Psichologė neabejoja, kad rūpestingi, vaikams padėti norintys tėvai pirmiausia įveikia savo sunkumus. Ir tai daro ne tuomet, kai viskas nebepataisomai pašlyja, o tuomet, kai pamato pirmuosius griūvančios santuokos simptomus.

Vaikams būtina jausti, kad tėvai išlieka vaiko gyvenime, kad jie skiriasi dėl savų priežasčių, nesusijusių su vaiku.

Tai yra pirmas ženklas, kad reikia pasirūpinti savimi – savo stiprybe, saviverte, pasitikėjimu, ateitimi ir santuoka. Gali būti, kad pasirūpinus savimi, skyrus savo santuokai dėmesio, viskas grįš į vėžes.

M. Skerytė-Kazlauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau jei santuoka byra toliau, pasirūpinę savo psichine sveikata, turite pasirūpinti vaikais. Jiems svarbu tėvų meilė, dėmesys, saugumas. Jiems nepakanka gauti žodinį patikinimą, kad viskas bus gerai, svarbu, kad jie tai jaustų. Jaustų, kad tėvai skiria laiką vaikams, kad nebando brangiais pirkiniais sumokėti už tai, kad vaikai lieka vieni. Vaikams būtina jausti, kad tėvai išlieka vaiko gyvenime, kad jie skiriasi dėl savų priežasčių, nesusijusių su vaiku, net jei tos priežastys – negebėjimas susitvarkyti su vaiku, vaiko kitoniškumu, vaiko negalia – tai vis tiek ne vaiko kaltė“, – sako psichologė.

Lydi visą gyvenimą

Knygos „Juoda dėmelė baltose lubose“ autorius T.Dirgėla liūdnai juokauja, kad išsiskirti keletą kartų per metus, kaip kad rašo naujienų portalai, yra New Normal.

„Skiriasi ne tik žinomi žmonės, ne tik aplink mane, neabejoju, aplink jus yra pažįstamų, pasukusių į skirtingas puses. Ir jiems tada – tikrai ne pyragai. Bet dar didesni ne pyragai – vaikams, kuriems šeima buvo saugiausia vieta ir tvirčiausias gyvenimo ramstis“, – sako Tomas.

Jo paties tėvai išsiskyrė gana anksti – Tomui buvo vos treji, kai jis liko gyventi su močiute ir teta. „Skyrybų faktas man būtų įstrigęs labiau, jeigu būčiau paragavęs tikro gyvenimo su mama ir tėčiu“, – sako ir priduria bendrų šeimos prisiminimų mažai turintis.

Vis dėlto tėvų skyrybos jo gyvenime paliko tam tikrų ženklų, kuriuos sušvelninti padėjo psichoterapija. Dėl jos daugelis dalykų tapo aiškesni, suprantamesni.

„Ir vis dėlto skyrybų pėdsakas mano gyvenime juntamas, – pripažįsta Tomas. – Ir šeimos gyvenime, ir darbo situacijose, netgi tada, kai bendrauju su draugais. Su tėčiu kartais prasilenkiame Palangoje, pasisveikiname, persimetame vienu kitu žodžiu. Mama, jei neklystu, gyvena kažkur užsienyje – kadaise, pamačiusi mane per televizorių, ėmė rašyti, atsiprašinėti, bet aš nejaučiu noro atkurti ryšį, jo, manau, niekada ir neturėjome. O iš naujo kurti ryšius, kai jau turiu ir savo didelę šeimą, kuriai reikia mano dėmesio, rūpesčio, turbūt, šaukštai po pietų.“

Rašytojo vaikai žino, kad jų tėtis augo be tėvų, kai kurie jų draugai irgi gyvena tik su vienu iš jų.

„Bandau jiems paaiškinti, kad gyvenime būna visaip, – sako Tomas. – Vyresnysis, sužinojęs mano istoriją, kurį laiką prieš miegą stipriai apkabindavo ir sakydavo: „Tėti, kad ir kas atsitiktų, būkime ir toliau šeima.“ Tačiau iš esmės mūsų vaikai jaučiasi saugiai, visi penki esame kaip vienas tvirtas kumštis.“

Be tėvų užaugęs Tomas savo knygos skaitytojams, ypač tiems, kurie patyrė tėvų skyrybas, labiausiai norėtų pasakyti, kad gyvenimas skyrybomis nesibaigia. Kad, nors tėtis su mama gyvens atskirai, tai tikrai nereiškia, kad savo vaiką jie mylės mažiau. Svarbiausia – kad tėvų skyrybos įvyko ne dėl vaiko kaltės. „Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis“, – štai tokį svarbiausią patarimą savo skaitytojams duoda rašytojas.

Leiskime vaikams kalbėti

„Kalbėti apie tėvų skyrybas vaikams nelengva, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė J.S.Jasiulionė. – Tėvų skyrybos pasižymi stipriu emociniu, kartais netgi supančiojančiu poveikiu. Iš skambučių į „Vaikų liniją“ pastebime, kad vaikams tokiu metu ypač aktuali lojalumo tema, jie mėgina susigaudyti, kaip jiems būti ir su kuo būti skyrybų situacijoje, jie jaučiasi tarpininkais, kartais – išdavikais. Ne tik ištverti, bet ir įžodinti tokias patirtis jiems yra nepaprastai sunku.“

Iš savo konsultuojančios psichologės patirties S.J.Jasiulionė gali pasakyti, kad skyrybas perėję vaikai vėliau supranta, kodėl per tėvų skyrybas jie taip blogai jautėsi, jiems tarsi aiškiau susidėlioja, kas tuomet vyko ir ką jie išgyveno. Įtampa tarp tėvų provokuoja itin stiprius vaikų jausmus.

S. J. Jasiulionė / Asmeninio archyvo nuotr.

Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu, nejausdamas, kad jį gali pasmerkti ar kažkaip vertinti jo pasakojimus.

„Kartais girdime: „Mano tėvai jau penkerius metus kalba apie skyrybas, bet niekaip neišsiskiria, dabar vėl eilinis kartas, aš nebegaliu ištverti jų tarpusavio konfliktų, nebežinau, ką daryti su savo jausmais...“ Iš tiesų daugelyje skyrybų situacijų vaikai neskatinami apie tai kalbėti, tėvai neretai prašo jų niekam nepasakoti apie šeimos problemas. Tada nuoskaudos ir kaupiasi.“

Psichologė teigia, kad skambučiuose į „Vaikų liniją“ ypač ryškėja tema, kai vaikui atrodo, kad jie tampa tėvų tarpusavio santykių įkaitais. Kad gautų palaikymą ir supratimą, vienas iš tėvų vaiką dažnai įtraukia į suaugusiųjų žaidimus: „Mama bloga, aš norėjau su ja gyventi“ arba „Tėtis mus paliko, jis toks neatsakingas“. Tėvai kartais nė patys nejaučia, kad taip elgiasi, o vaikams iškyla dilema – kaip jiems būti, kad nė vieno iš jų jie neįskaudintų. Tai – nepaprastai didelė našta, gulanti ant vaikų pečių, juk realybėje jie neprivalo rinktis.

Daugelis vaikų, sako psichologė, per tėvų skyrybas išgyvena būsimų pokyčių nerimą. Juk jų gyvenimas greičiausiai keisis – namai, mokykla, draugai, aplinka. Tėvai turėtų iš anksto apie tai kalbėti su vaikais, dalytis savo planais ir juos nuraminti. Vaikams svarbu žinoti, kad ne jie kalti dėl pasikeitimų, kuriuos išgyvena visa šeima.

„Vaikų linijoje“ emocinę paramą vaikams teikia parengti savanoriai konsultantai. Jie nėra psichologai, tačiau visi – suaugę žmonės, perėję intensyvius mokymus.

„Jie sugeba išgirsti vaiką ir nori jį girdėti, – sako „Vaikų linijos“ psichologė. – Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu, nejausdamas, kad jį gali pasmerkti ar kažkaip vertinti jo pasakojimus. Kad vaikas jaustų žmogų, kuris tiesiog leidžia kalbėti apie tai, kas jam svarbu.“

T. Dirgėlai premija skirta už spalvingai komišką tikrovės vaizdinį ir žaidybinį santykį su jaunaisiais skaitytojais. R. Miškinienei – už vaikų literatūros populiarinimą, kūrybinį požiūrį į jaunų žmonių skaitymo skatinimą.

Pinasi realūs ir pramanyti objektai

Pasak ministerijos, T. Dirgėla gerai pažįstamas jaunajai auditorijai savo sukurtomis istorijomis apie detektyvų Tomo ir Domo nuotykius. Vaikų literatūros premijai šiemet buvo pristatytos ir vertintos kelios rašytojo knygos.

„Kaip teigia literatūros kritikai, Tomo Dirgėlos kūriniuose balansuojama ant realistinės apysakos ir literatūrinės pasakos ribos, jaunuosius skaitytojus patraukia intriguojantis ir gyvas pasakojimas, kuriame susipina ir realūs, ir pramanyti objektai bei žmonės“, – teigia ministerija.

Kaip pažymėjo atrankos komisijos nariai, tai literatūra, kuri leidžia pailsėti, pasimėgauti žaidimu. T. Dirgėlos paveikslėlių knygose mažiausiems skaitytojams dažniausiai vyrauja išmonės žaismas, fantastiškas pasaulis, kuris labiausiai atitinka skaitytojo amžių ir suvokimą.

Rašytojas 2015 metais yra gavęs Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą, knyga „Dingusios šluotos byla“ buvo įvertinta premija kaip geriausia metų knyga vaikams.

Renginiai, skatinantys skaityti, pažinti kiną

Daugelis R. Miškinienės, gimnazijos bibliotekoje dirbančios 20 metų, iniciatyvų yra tapusios įdomaus ir aktyvaus gimnazijos gyvenimo dalimi.

Pasak ministerijos, kasmet rengiami „Prakalbinti tekstai“ į gimnaziją pakviečia menininkus, literatus, mokytojus, visuomenės veikėjus, kurie per pristatomus literatūrinius kūrinius su mokiniais diskutuoja aktualiomis temomis.

Gimnazijoje veikia „Skaitytojų klubas“, aštuonerius metus renkama metų knyga – savo knygas gimnazijoje yra pristatę Marijus Gailius, Danutė Kalinauskaitė, Birutė Mar, Andrius Tapinas, Kristina Sabaliauskaitė.

Be kitų skaitymo skatinimo projektų, mokslo metų pabaigoje gimnazijos fojė mokinius į vasaros atostogas išlydi ir skatina nepamiršti skaityti skaitmeninis įdomiausių jaunimo knygų pristatymas „Laisvė skaityti“ bei mokinių sukurtas vaizdo klipas.

2019 metais mokinių ir R. Miškinienės iniciatyva sukurta „AJBG skaitytojo konstitucija“: mokiniai siūlė skaitymo idėjas, sukūrė skaitymo kodeksą. Keletą metų Renata su mokiniais skaitydavo pasakas ar naujausios grožinės literatūros ištraukas Aulelių vaikų globos namų auklėtiniams.

2020 metais, įgyvendinant savivaldybės remtą projektą „Bendruomenės gyvenimo kokybės gerinimas“ gimnazijos aplinkoje įkurta bibliotekėlė – knygų namelis ant dviračio.

„Kruopščiai atrinktas knygeles iš bibliotekėlės labai pamėgę mikrorajono mažieji anykštėnai, ateinantys paskaityti kartu su savo seneliais“, – teigia ministerija.

R. Miškinienė yra ir neformalių renginių organizatorė, dalyvauja tarptautiniuose kino projektuose, 11 metų vadovauja „Kino klubui“, kartu su mokiniais dalyvauja tarptautiniuose Prancūzijos, Ispanijos kino projektuose.

Mokiniai analizuoja specialiai mokiniams atrinktus Europos filmus, kuria audiovizualinius kūrinius, kitų šalių mokiniams pristato savo kraštą ir kt. R. Miškinienė apdovanota Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka, Teresės Mikeliūnaitės premija už nuopelnus Anykščių kraštui, „Ad astra“ ženkleliu.

Premija – už nuopelnus vaikų literatūrai

Dviejų dalių Vaikų literatūros premija skiriama už vaikų literatūros kūrinius ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Į premiją gali pretenduoti rašytojai, kultūros, švietimo darbuotojai, nuveikę reikšmingų darbų populiarindami vaikų literatūrą ir skaitymą.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija. Šia premija norima paskatinti, kad rastųsi daugiau kokybiškų kūrinių vaikams ir paaugliams, taip pat norima įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų, asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Premijos dydis – 100 bazinės socialinės išmokų (šiuo metu – 4,2 tūkst. eurų). 2,5 tūkst. eurų skiriama už kūrinius ir 1,7 tūkst. eurų – už skaitymo populiarinimą.

Premija laureatams bus įteikta balandžio 27 dieną ministerijoje.

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė ir daugelis kitų vaikų literatūros rašytojų, skaitymo skatintojų ir populiarintojų.

– Kokia buvo rašytojo Tomo Dirgėjos vasara – aktyvi, produktyvi?

– Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus šiek tiek ramesnė, kaip ir ankstesnės vasaros. Bet buvo labai aktyvi. Kadangi pavasarį buvo karantinas, jam pasibaigus bibliotekos tikriausiai norėjo su visokiais renginiais atsigriebti. Tad, nors planavau vasarą daugiau pailsėti, su šeima kažkur išvažiuoti, pabūti, bet buvo gana daug renginių, koncertų, nes ne tik rašau – dar šiek tiek groju ir dainuoju. Bet šiaip vasara buvo smagi.

Aplankiau nemažai bibliotekų, Anykščiuose vyko didžiulis vaikų literatūros festivalis "Nuotykiai tęsiasi" – ten ir su skaitytojais susitikau, ir grojome bei dainavome. Dar kitur vyko keli koncertai. Koncertuojame su tokia vaikų rašytojų grupe. Prieš porą metų pavyko suburti bendrai veiklai vaikų rašytojus Beną Bėrantą, Virgį Šidlauską, Justiną Žilinską, Kotryną Zylę, kurie groja ir dainuoja, – kiek teko domėtis, esame vienintelė tokia grupė pasaulyje. Vadinamės "Knygų vaikai". Grojame, dainuojame ir susitinkame su vaikais. Atliekame savo kūrybos dainas –  patys kuriame muziką ir tekstus, stengiamės, kad jos būtų linksmos. Turime porą dainų apie knygas, kelias labai juokingas, uždegančias, išjudinančias vaikus. O vienai mūsų dainai melodiją sutiko paskolinti atlikėjas Igoris Kofas.

– O knygų parašėte?

Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

– Planavau per vasarą dvi knygas parašyti, bet visi tie susitikimai, koncertai... Teko visus planus perkelti į rudenį. Vieną knygą vis dėlto parašiau per vasarą – tokią neilgą, patiems mažiausiems skaitytojams, vadinamą paveikslėlių knygą. Tai didesnio formato knyga, kur vienodai svarbūs tiek tekstas, tiek iliustracijos. Tokios knygos paprastai skirtos 3–7 metų vaikams. Ši knyga turėtų pasirodyti sausį arba vasarį – dabar tariamasi dėl iliustravimo. O knyga apie tai, kad vaikai neturėtų bijoti būti antri, nebūtina visą laiką primauti, būti geriausiam, kad būtum laimingas.

– Kaip gimsta idėjos knygoms?

– Labai sudėtingas klausimas. Aš pats nežinau, iš kur jos atsiranda. Manau, daug dalykų susideda į viena. Gal kažkokie mano vaikystės prisiminimai. Tarkime, mano populiariausios knygos apie du berniukus detektyvus Domą ir Tomą atsirado iš mano meilės detektyvo žanrui – kai buvau vaikas, tokio amžiaus kaip mano skaitytojai, man labai patiko detektyvai. Knyga apie berniuką krepšininką taip pat susijusi su mano vaikyste, nes labai mėgau krepšinį.

Tai štai – mano vaikystės prisiminimai, mano skaitytojų patarimai, pasiūlymai, apie ką rašyti naują knygą arba jau parašytos knygos tęsinį. Dar perskaitytos knygos, nes knygų skaitymas rašytojui yra tokia pat svarbi darbo dalis kaip ir knygų rašymas. Kai su vaikais kalbu apie skaitymą, kai jie manęs paklausia, ar aš mėgstu skaityti knygas, pasakau, kad skaitymas rašytojui – kaip treniruotės krepšininkui. Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– O savi vaikai idėjų knygoms pasiūlo?

– Žinoma pasiūlo. Viena knyga yra net ir gimusi dėl mano sūnaus, kai buvo dar šiek tiek mažesnis, trukdymų man rašyti. Jis ateidavo į mano darbo kambarį ir sakydavo: "Tėti, einam pažaisti." Aš sakydavau: "Ne, negaliu, dabar rašau knygą." Sūnus sakydavo: "Ne, tu nerašai knygos, tu tik sėdi prie kompiuterio ir spaudinėji mygtukus." Iš šių patrukdymų ir gimė knyga "Mano tėtis rašo knygą".

Ir dabar sūnus man siūlo visokių idėjų. Dažniausiai apie robotus. Tačiau aš turiu planą keturioms ar šešioms knygoms į priekį, kurias rašysiu per artimiausius dvylika mėnesių. Kai tai padarysiu, tada gal jau reikės ir to roboto imtis.

– Kitaip sakant, tik spėk suktis?

– Tikrai. Tačiau iš tiesų smagu, kad galiu daryti tai, apie ką svajojau nuo trečios ar ketvirtos klasės – jau tada svajojau užaugęs tapti rašytoju. Tik šiuo momentu gal norėtųsi, kad tas rugsėjis būtų šiek tiek lengvesnis, nes yra daugybė susitikimų su skaitytojais, daugybė renginių, dar vieną knygą per rugsėjį turiu parašyti... Viskas į vieną mėnesį susidėjo, ir nors dar tik rugsėjo pirma pusė, galva jau po truputį sprogsta. Iš kitos pusės – smagu, nes nežinia, ar vėliau neblogės koronaviruso situacija, ar susitikimai su skaitytojais nebus smarkiai apriboti.

Kol krepšininkui nėra varžybų, tol jis treniruojasi, kad per varžybas kuo geriau sužaistų. Taip ir rašytojai – kol jie nerašo naujos knygos, treniruojasi skaitydami kitas knygas.

– Esate sakęs, kad jums gana didelę įtaką turi perskaitytos kitų autorių knygos. Ar rašytojui tai gerai?

– Manau, kad visiems rašytojams kažkokią įtaką daro tai, ką jie skaito. Man gal tą įtaką daro šiek tiek didesnę – po savo kelių pirmų knygų supratau, kad kokią savaitę, prieš pradedant rašyti naują knygą, man negalima nieko skaityti, nes ta įtaka labai pasijunta. Pavyzdžiui, spalio mėnesį pasirodys mano pirmasis bandymas parašyti vaikams tokią pusiau siaubo knygą. Prieš ją rašydamas perskaičiau kelias Stepheno  Kingo knygas. Rašydamas savo siaubo knygą vaikams staiga supratau, kad ji jau beveik suaugusiesiems. Teko padaryti šiokią tokią pertraukėlę, kad visa, ką skaičiau, išeitų iš galvos, ir tada galėjau pabaigti savo knygą.

Gerbėjai: susitikimuose su skaitytojais T. Dirgėja išgirsta ir pasiūlymų, apie ką dar galėtų parašyti savo knygose. Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

– Kaip manote, kodėl jūsų knygas vaikai taip mėgsta?

– Gal dėl to, kad aš bandau prisiderinti prie šiuolaikinių vaikų. Rašydamas galvoju apie tą vaiką, kuris yra įsisukęs į tą tokį ratą – kad ir kaip būtų liūdna, bet šiais laikais vaikai, kaip ir suaugusieji, vis bėga, lekia kažkur. Pamokos, vienas būrelis, kitas, grįžta namo – namų darbai, ir diena pralekia.

Mano knygose veiksmas taip pat labai greitai sukasi, įvykiai keičia vienas kitą, nėra kažkokių ilgesnių aprašymų. Viską per veiksmą bandau pateikti ir per humorą, nes manau, kad vaikus skaitymu galima sudominti per jį. Dar rašydamas knygą, žinoma, atsižvelgiu į tai, kad gyvename kitais laikais nei prieš 20 metų ir kad vaikams jau visai kiti dalykai yra įdomūs. Manau, jeigu rašytojas nori, kad vaikai jo kūrinius skaitytų, kad vaikai apskritai skaitytų knygas, jis turi prie tų šiuolaikinių vaikų kažkiek prisiderinti.

Aš labai džiaugiuosi rezultatu, kurį savo knygomis pasiekiu: man rašo tėčiai, mamos, ar kokiame renginyje susitikus papasakoja, kad jų vaikai labai nemėgo skaityti, bet, perskaitę mano knygą, pamėgo skaitymą. Man labai smagu, kad tos mano lengvesnio turinio knygos (pavadinkime taip) neskaitančius vaikus atveda prie skaitymo, nuo jų jie pereina prie rimtesnių knygų ir pradeda savo kaip skaitytojo kelią.

– Tai gal ir pats vis dar nesuaugote?

– Tikra tiesa. Manau, kad visi vaikų rašytojai ir knygų vaikams iliustruotojai, kurie ne mažiau svarbūs vaikų literatūros lauko dalyviai, turi to vaikiškumo. Ir labai smagu, kad tas vaikiškumas labai derinasi su suaugusio žmogaus bruožais, kad galime mes visi tą savo vaikiškumą išreikšti kurdami knygas vaikams.

– Vaikai paprastai nesirenka žodžių ir sako, ką galvoja. Ar kritikos iš jų sulaukiate?

– Dažniausiai sulaukiu priekaištų, kodėl neparašiau naujos knygos, nes visas jau perskaitė. Tokiu atveju pasiūlau paskaityti kurį nors kitą autorių, kol aš kažką naujo parašysiu. Dar poroje mano knygų yra veikėjų, kurių personažai sukurti pagal tikrai egzistuojančius žmones – vyko konkursai, vaikai siūlė, apie ką man rašyti knygos tęsinį, o geriausių pasiūlymų autoriai pakliuvo į knygas. Tai iš kelių vaikų sulaukiau pastabų, kad jie taip nebūtų sakę ar elgęsi, kaip aš aprašiau savo knygose. Bet tos pastabos tikrai nebuvo piktos.

– O literatūros kritikų neigiamų pasisakymų apie savo kūrybą esate girdėjęs?

– Taip. Iš tų, kurie mano knygose ieško tos, pavadinkime, rimtosios literatūros. Jie tose mano knygose ieško kažkokių gilesnių dalykų, o jų ten nėra ir jų ieškoti nereikia. O neradus jiems ta knyga tampa kažkokia prastesnė. Bet džiaugiuosi tais literatūros kritikais, kurie supranta, kad mano knygos yra lengvesnio turinio ir būtent iš tos pusės jas vertina.

Dar esu sulaukęs pastabų, kad savo talentą neteisingai naudoju ir kad turėčiau rašyti kažkokias rimtesnes knygas. Bet rašau tai, ką rašau, rašau tai, kas patinka vaikams, vaikais skaito, man smagu matyti vaiką su knyga rankose ir visai nesvarbu, ar tai mano knyga, ar kito autoriaus.

– Ar skaitote savo knygas savo vaikams?

– Savo sūnui skaitydavau "Mano tėtis rašo knygą" rankraštį prieš miegą, tai jis mane pakoreguodavo, kur jis ką kitaip nori sakyti ar kur vietoj kokio lėktuvo gaisrinė turi būti. Tad, kai apie šią knygą pasakoju susitikimuose, visada pasakau, kad sūnus man padėjo tą knygą rašyti. O kitų mano knygų mano vaikai nėra skaitę – jie dar per maži. Sūnui penkeri, jam patinka detektyvai ir jis vis prašo, kad paskaityčiau apie Domą ir Tomą, bet aš vengiu, nes jam ten dar daug dalykų bus nesuprantama ir bijau, kad gali imti galvoti, jog knygos – toks keistas dalykas, kur jis nieko nesupranta. Dar porą metų gal reikia palaukti.

– Ar susitikimuose su skaitytojais mėginate vaikams paaiškinti, kad jiems reikia skaityti ir kodėl jiems reikia skaityti knygas?

– Ne, tiesiogiai nesakau, kad reikia skaityti. Nes pamenu save vaikystėje – kai man liepdavo skaityti, sakydavo, kad reikia, aš skaitydavau per prievartą ir nejaučiau jokio skaitymo malonumo. Tik tada, kai niekas neliepė skaityti ir pats pasiėmiau knygą – pamenu, tai buvo Astridos Lindgren "Pepė Ilgakojinė" – perskaičiau ją ir supratau, kad skaitymas yra didelis malonumas.

Tad aš manau, kad reikia ne versti vaikus skaityti, o rodyti pavyzdį šeimoje. Juk vaikas gali iš mamos ir tėčio girdėti, kad reikia skaityti, knygos yra labai gerai, bet jei tėtį ir mamą jis per dešimt metų vos kelis kartus matė su knyga rankose, jis tuo nepatikės. Svarbiausia yra geras pavyzdys. Ir kad tinkama knyga tinkamu laiku pakliūtų į rankas – kad vaikas atrastų savo autorių, savo knygą ir pamėgtų skaityti pats.

– Ar knygų rašymas – darbas, kurį dirbant galima pragyventi?

– Tikrai galima. Aš prieš maždaug trejus metus, pasitaręs su žmona, atsisakiau savo darbo, kuris mūsų šeimai duodavo nuolatines pajamas, ir nusprendžiau bandyti gyventi iš rašymo. Dabar gal jau mažiau, bet tada visi kalbėjo, kad neįmanoma iš rašymo pragyventi. Tačiau į visą tą ratą įsisukau ir paaiškėjo, kad tikrai galima, ir net visa neblogai – tiesiog, manau, reikia mėgti savo darbą. Reikia parašyti per metus daugiau nei vieną knygą. Žinoma, man dar su leidykla labai pasisekė, nes ji pasitiki manimi ir tiki tuo, ką darau ir ką rašau. Ir dar labai prisideda susitikimai su skaitytojais – ne tik dėl to, kad gali pasimatyti su jais akis į akį, pabendrauti, bet ir iš finansinės pusės. Jeigu esi įdomus vaikams, jeigu turi jiems ką pasakyti ir uždegi noru skaityti, bibliotekos ir mokyklos tave pasikvies gana dažnai.

Kartu: į grupę „Knygų vaikai“ susibūrę B. Bėrantas, V. Šidlauskas, T. Dirgėla, J. Žilinskas ir K. Zylė, atrodo, yra vienintelė tokia grupė pasaulyje. Gyčio Kaminsko nuotr.

– Bet ar tada rašymas netampa savotišku darbu fabrike, kai trūks plyš privalai parašyti iki tam tikros datos, tarkime, dvi knygas, ir visai nesvarbu, kad tau nesirašo ar trūksta minčių?

– Ne, tikrai ne. Nors man rašymas iš vienos pusės yra darbas, kalbant apie tai, kad aš atsisėdu ir tiesiog rašau knygą, nelaukdamas kažkokių mūzų ar įkvėpimo, iš to gyvenu. Bet iš kitos pusės kartu tai yra ir tikrų tikriausias malonumas – viskas kartu. Rašydamas aš tikrai nesijaučiu kaip prie konvejerio sėdėdamas, nes man rašymas suteikia didelį malonumą, kiekvienos knygos kūrimas suteikia naujų emocijų, naujų nuotykių ir atradimų.

– Tai kiek knygų esate parašęs? Pats žinote?

– Esu parašęs 19 arba 20, iš jų jau išleista 16, jeigu neklystu, o kitos laukia savo eilės: viena pasirodys spalį, kita sausį. Po to bus trys mano knygų tęsiniai. Tad darbo ir idėjų, manau, nepritrūks. Juo labiau kad aš nesigilinu, iš kur tos idėjos atsiranda. Tiesiog atsisėdu dirbti, nusistatau laikmatį 50 minučių ir žinau, kad per tą laiką turiu parašyti vieną knygos skyrių arba mažiausiai 500 žodžių. Sėdžiu, rašau ir parašau. Dabar parašyti knygą, priklausomai nuo užimtumo, man užtrunka 2–4 savaites. Visą laiką tokio tempo, tikiu, nepavyks išlaikyti. Bet kol kas pavyksta ir tuo labai džiaugiuosi bei naudojuosi.

Aktoriai A. Kaniava ir G. Storpirštis yra panašią istoriją turintys aktoriai. Bandykite atspėti, kokią? Atspėjote! Jie labai daug metų vaidina vaikams, daugiausia muzikiniuose spektakliuose. Neseniai abu aktoriai šėlo bendruose koncertuose pavadinimu „Ten seneliai jauni“, o šioje popietėje jie, kiekvienas atskirai, pakviesti į muzikinį nuotykį, apdainuodami įvairius gyvūnėlius, pasakų herojus ir istorijas, nuotaikingai supažindindami jus su gražiausiomis, kadaise skambėjusiomis ar iki šiol skambančiomis dainelėmis, tuo pačiu jūsų tėvelius nukeldami į vaikystę, kai jūsų „seneliai buvo jauni, o tėvai kaip vaikai“.

Na, o rašytojas T. Dirgėla, LRT radijo laidos „Domas ir Tomas“ vedėjas, paskaitys juokingiausių pasaulio eilėraščių konkurse nelaimėjusius ir net nedalyvavusius, bet vis tiek labai juokingus eilėraščius, kartu pristatys naujausią savo leidinį „Mano tėtis rašo knygą“.

Geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ kviečia apsilankyti koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje ir kartu patirti muzikinius nuotykius.

Bilietus platina „Tiketa“ , o likus 1 val. iki renginio pradžios juos galima įsigyti prie salės durų.

Bilietų kaina: 8, 10, 12 eurų.

– Išleidote daug knygų vaikams. Iš kur toks produktyvumas?

– Tai mano svajonių darbas – rašyti knygas vaikams. Gal iš noro rašyti ir kyla tas produktyvumas.

– O gal ir skaitytojai neduoda ramybės?

– Būna ir taip. Turiu kelis tokius skaitytojus. Pavyzdžiui, jei prieš savaitę pasirodė nauja „Domo ir Tomo“ knyga, po savaitės jie man rašo ir klausia, kada bus dar naujesnė. Taigi taip, prie to prisideda ir skaitytojai.

– Ar lengvai sukuriate naujas istorijas?

– Lengvai. Turiu tris įkvėpimo šaltinius. Pats svarbiausias – knygų skaitymas. Perskaitytos knygos daro įtaką mano būsimoms knygoms. Svarbus ir bendravimas su skaitytojais per knygų pristatymus, jie suteikia man idėjų. Dar vienas šaltinis – grįžimas mintimis į savo vaikystę. Galvoje turiu laiko mašiną, grįžtų į vaikystę ir pagalvoju, kas man tuo metu patiko – kokios knygos, temos ir pan.

– O kas patiko?

– Man patiko detektyvai. Todėl ir atsirado „Domas ir Tomas“.

– Ar teko kada pritaikyti skaitytojų pasiūlytą idėją?

– Teko. Dar šiais metais, gal rudenį, pasirodys naują knyga, naujausia „Domo ir Tomo“ dalis. Tai skaitytojai man papasakojo, apie ką turi būti ši dalis. Aš pasirinkau tą idėją, ji man tiko.

– Kaip atsirado „Domas ir Tomas“?

– Iš mano vaikystės. Aš ir esu Tomas, tai galima pastebėti pažiūrėjus į viršelį. Knygos veikėjo Tomo sudėjimas – kaip mano. Jei pasisuktų šonu, jo nesimatytų. Domas yra mano trijų vaikystės draugų prototipas. Jie labai gerai mokėsi, o kai su kuriuo nors sėdėdavau viename suole, gerai mokiausi ir aš. Taigi Tomas truputį plevėsa, rašo eilėraščius, o Domas rimtuolis.

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

– Nieko naujo nepasakysiu. Visą gyvenimą labai mylėjau vaikus. Augau Palangoje, daug laiko leisdavau su savo pussesere, kuri už mane gerokai jaunesnė. Taip ir atsirado meilė vaikams, kartu skaitydavome knygas, mokykloje vis rašydavau eilėraščius, važinėjau po filologinius konkursus visoje Lietuvoje. Taigi meilė vaikams ir kūryba visada buvo šalia viena kitos.

Vieną kartą mano bičiulis rašytojas Vytautas V. Landsbergis pasiūlė pabandyti ir parašyti vaikams. Aš pabandžiau ir tai buvo mano pirmoji knyga – „Apie raganą Šiokiątokią“. Taip rašiau ir toliau.

– Kai kurie teigia, kad, norint kurti vaikams, reikia rašyti savo vidiniam vaikui. Ar pritariate?

– Iš tiesų, vienam padeda rašymas vidiniam vaikui. Kitas gal rašo skaitytojui, jam taip pat puikiai sekasi. Mano atveju, stengiuosi rašyti šiuolaikiniam vaikui. Dėl to ir skaitau kuo daugiau šiuolaikinės vaikų literatūros.

– Ką jums suteikia rašymas vaikams?

– Rašymas vaikams yra darbas, suteikiantis puikių emocijų, duodantis susitikimus su skaitytojais. Taip pat tai leidžia man pragyventi, išlaikyti šeimą.

– Ko reikia gerai vaikų knygai?

Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti.

– Gerai vaikų knygai reikia tinkamo autoriaus požiūrio į vaiką. Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti. Mano knygas apie „Domą ir Tomą“ galima pavadinti populiariąja vaikų literatūra, bet manau, kad reikia ir tokių, ypač jei jos derinamos su rimtesne vaikų literatūra.

– O kaip su pamokymais vaikų knygose?

– Nežinau, manau, kad atvira didaktika knygoje vaikui nepatiks. Tos didaktikos jis gauna ir iš kitur – tėvų, senelių, mokykloje ir darželyje. Didaktika knygose galėtų būti užslėpta. Galbūt didaktika galima pavadinti knygos pagrindinę mintį. Kad kai vaikas tokią knygą perskaitytų, jis pasidarytų savo išvadas, prisitaikytų tai savo poelgiams. Didaktika tikrai neturi būti tiesioginė, nes vaikas gali norėti tokią knygą dėti į šalį.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, kad vaikų literatūra nėra lygiavertė suaugusiųjų literatūrai?

– Tenka su tuo susidurti. Kas blogiausia, kad tokį požiūrį turi žmonės, patys auginantys vaikus. Tai būtų pateisinama, jei žmogus neturėtų vaikų ir jam pastarųjų pasaulėžiūra būtų svetima. Yra rašytojų, kuriančių suaugusiems, gavusių premijų ir pan., kurie teigia, kad vaikų rašytojui reikia priaugti iki rašymo suaugusiems. Manau, kad yra atvirkščiai ir reikia priaugti iki gebėjimo rašyti vaikams. Gal čia kažkiek iškėliau save, bet ne tik save, o ir visus kitus vaikų rašytojus.

„Man išėjo netyčiukas. Pagal statistiką kas antras vaikas Lietuvoje yra neplanuotas, bet man labai garsus tas netyčiukas išėjo“, – atvirą pokalbį laidoje „Mamyčių klubas“ pradeda renginių organizatorė ir režisierė Erika Purauskytė.

Praėjusį birželį Vasaros Erikos susilaukusi moteris švyti – ji beprotiškai myli savo dukrą, džiaugiasi kiekviena kartu praleista akimirka ir švenčia kiekvieną jos mėnesio sukaktį. Kaip visa tai pasikeitė?

Kalbėdama su laidos „Mamyčių klubas“ vedėja Indre Kavaliauskaite-Morkūniene, Erika atskleis, kas jai padėjo atsitiesti, sužinojus jog vėl laukiasi.

Pagal statistiką kas antras vaikas Lietuvoje yra neplanuotas, bet man labai garsus tas netyčiukas išėjo.

„Aš buvau be galo išsigandusi ir, galima sakyti, nepaguodžiama, – prisimena mama. – Atsitiktinai pamačiau „Neplanuotas nėštumas“ reklamą. Vieną, antrą kartą… Nusprendžiau jiems paskambinti.“ E. Purauskytė dabar ne tik džiaugiasi motinyste, bet atrado prasmę ir savanoriškoje veikloje. Krizinio nėštumo centre ji padeda organizuoti labdaros akcijas, atiduoda savo dukrytės išaugtus drabužėlius ir daiktus.

„Šiandien esu be galo laiminga. Šia tema kalbu paskutinį kartą ir noriu padrąsinti moteris, kurios jautėsi ar jaučiasi panašiai – jūs nevienišos ir tai visiškai normalu. Kreipkitės į neplanuotasnestumas.lt ir gaukite kvalifikuotą pagalbą“, – apkabindama dukrą pataria Erika.

Šokiai – ne tik pramoga

Taip pat TV3 laidoje „Mamyčių klubas“ sekmadienio rytą laukia įdomus susitikimas. I. Kavaliauskaitė-Morkūnienė pirmuosius žingsnius ant parketo žengė penkerių, o viena jos mokytojų buvo Kristina Sliesoraitienė. Indrės dukra Marija Barbora šokių batelius matuosis sulaukusi vos dešimties mėnesių. Ar žinojote, jog šokiai su kūdikiu gali lemti jo matematinius įgūdžius? Šokių užsiėmimai patiems mažiausiems padeda lavinti ne tik ritmiką ar judesį, bet ir vėliau mokymuisi reikalingus smegenų centrus.

„Mamyčių klube“ kartu su mama ir tinklaraštininke Skaiste žiūrovai išmoks pasigaminti knygutę. Juk pačios gražiausios istorijos – kurtos mamos ir tėčio. Prie pasakos kūrimo prisidės Skaistės vyras ir Jauniaus Ąžuolo tėtis – žinomas vaikiškų knygučių rašytojas Tomas Dirgėla.

Nauji susitikimai ir patarimai – šį sekmadienį, 8.30 val. per TV3.