„Trumpos kelionės, išvykos, taip, laisvas laikas tikrai praverstų“, – teigė mergina.

„Manyčiau, taip. Mes šiaip patys esam ne iš Lietuvos, esam iš Airijos ir dirbam keturias dienas per savaitę. Labai patogus dalykas. Turi daugiau laiko laisvalaikiui su šeima. Aš turiu laisvą pirmadienį, tai gali atlikti reikalus, jeigu reikia, daugiau gali ir pašvęsti. Tom keturiom dienom dirbi valandėle ilgiau“, – pasakojo praeiviai.

„Vidurį savaitės, kokį trečiadienį, pavyzdžiui. Man asmeniškai, bent jau“, – į klausimą, kuri diena turėtų būti laisva atsakė vaikinas.

Naujausių apklausų duomenimis, daugiau nei 51 proc. pageidautų keturių dienų darbo savaitės. Tik ar tam ryžtųsi darbdaviai? Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Verslo konfederacijos prezidentu Andriumi Romanovskiu.

– Ar nėra lietuvių norai didesni už darbdavių galimybes?

– Aš esu nustebęs, kad tiek mažai žmonių norėtų dirbti trumpiau. Tikėjausi, kad 100 proc. bus. Bet tikriausiai iš apklausos duomenų mes matome, kad jaunimas yra labiau norintis dirbti mažiau už tą patį atlyginimą ir tai tikriausiai susiję su tam tikra menka patirtim darbo rinkoje. Tuo tarpu iš apklausos duomenų matosi, kad vidutinio arba vyresnio amžiaus žmonės supranta, kad trumpesnis darbas galėtų reikšti ir mažesnes pajamas. Aš vis dėlto galvoju, kad šita tema tokia truputį iš futurizmo. Negali paneigti, kad tikriausiai taip bus, bet kad tai būtų artimiausios ateities klausimas, na, labai stipriai abejočiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar kažkaip keistųsi darbdavių požiūris, jeigu būtų tas 100 proc., jeigu lietuviai aktyviau to norėtų?

– Na, vėlgi, jeigu manęs klaustų, ar aš norėčiau dirbti mažiau ir uždirbti tiek pat, manau, atsakymas, be abejonės, būtų teigiamas. Bet yra ekonominė realybė, kad visos Europos Sąjungos šalys ir dauguma pasaulio šalių dirba pagal penkių dienų darbo savaitę. Nes kai kurios Azijos šalys dirba šešias dienas per savaitę. Yra įmonių ir Lietuvoje, kurios apie tai galvoja.

– Na, bet yra tokių valstybių, šiandien galime kalbėti apie Dominikos Respubliką, kurioje dabar prasidėjo eksperimentas – pusę metų darbuotojai galės dirbti keturias dienas per savaitę. Kaip galvojate, kuo baigsis tas eksperimentas, ką pasirinks Dominikos Respublika? Ir ar mes galėtume į ją žiūrėti ar čia vėl yra kultūriniai skirtumai, darbo našumo skirtumai?

Bet visą laiką geriau dirbantis žmogus negu nedirbantis. Tai tada tas kalbėjimas apie keturių dienų darbo savaitę gali būt realus.

– Dominikos Respublika yra sala ir sunku žiūrėt, nes, pavyzdžiui, mes, kaip Lietuva, ypatingai eksportuojanti tiek paslaugas, tiek prekes, esam labai priklausomi nuo mūsų partnerių tiek Europos Sąjungoj, tiek kitose šalyse. Jeigu tavo visi partneriai, kur tu pardavinėji prekes, paslaugas, gyvena pagal penkių darbo dienų savaitę, be abejonės, bus gerokai sunkiau. Toks eksperimentas nenaujas, ispanai darė tokį eksperimentą su Europos komisijos pagalba, kur valstybinės institucijos dirbo trumpiau. Ir jis buvo pripažintas kaip nepavykęs eksperimentas. Nes pagrindinė problema buvo, kad žmonės tikisi gauti paslaugas penkias dienas per savaitę, ypatingai iš viešųjų institucijų. Tai yra tikriausiai mūsų gyvenimo būdo iššūkiai. Tai ne vien iššūkis darbdaviams, bet ir mums kaip gyventojams. Tai keistų mūsų mąstymą, kaip mes gyvename ir kol kas, panašu, kad vis dar yra noras gyventojams gauti paslaugas septynias dienas per savaitę, uždirbti daugiau, o ne dirbti mažiau.

– Galbūt robotizacija, skaitmenizacija tai pakeis?

– Aš net labiau kalbėčiau apie dirbtinio intelekto poveikį. Bet mes vėl kalbam apie tam tikrą futurizmą. Jeigu dirbtinis intelektas pasiteisins ta prasme, kad jis bus pigi priemonė, tai gali teoriškai susidaryt situacija, kada atsilaisvins darbo jėgos dalis. Bet visą laiką geriau dirbantis žmogus negu nedirbantis. Tai tada tas kalbėjimas apie keturių dienų darbo savaitę gali būt realus. Bet, vėlgi, jis turės bent jau regioniniu mastu kažkaip įsivyrauti ir tikriausiai mes pamatysime. Bet kaip ir su dirbtiniu intelektu mes nežinome atsakymų kol kas, kaip bus, tai tikriausiai ir su keturių dienų darbo savaite. Tai pažiūrėsim, ar tas futurizmas išsipildys, ar ne.

Ar tai įmanoma ir Lietuvoje, LNK žurnalistė teiravosi Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio.

– Ar tai nauja praktika – 4 darbo dienos per savaitę?

– Ne, noriu pasakyti, kad tai nėra nauja. Pasaulyje tūkstančiai įmonių taiko tokio pobūdžio darbo organizavimo schemą. Lietuva – irgi ne išimtis, bet labiausiai ši praktika paplitusi Europos Sąjungos (ES) šalyse, ypač Skandinavijos. Jeigu kalbėtume apie tokį nacionalinį sprendimą, jeigu jis būtų ES mastu, manau, nebūtų nieko ypatingo. Tiesa, tai sukeltų įtampos, nes tai pakankamai sudėtingas vadybinis sprendimas. Kai mes perėjome prie trumpesnės darbo savaitės, prie 5 darbo dienų arba 8 valandų darbo dienos, tie pokyčiai irgi buvo pakankamai dideli. Tai išlaisvino žmogų nuo gamybinės priklausomybės.  Jis daugiau laiko galėjo skirti sveikatai stiprinti, saviugdai ir pan. Toks sprendimas pereiti prie 4 darbo dienų per savaitė, aišku, padidintų žmogaus svirealizacijos galimybes. Teigiamai prisidėtų prie jo visaverčio gyvenimo. Dabartinėmis sąlygomis irgi yra užtikrinamos tokios galimybės. Kai kurios įmonės ar atskiri žmonės pasirenka tokias darbo organizavimo schemas ir dabar. Taigi tai nėra nieko naujo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O jeigu tai vyktų nacionaliniu lygmeniu?

– Jei tai būtų nacionalinis sprendimas, šiandien tai sukeltų problemų. Pirma ir pagrindinė ta, kad trumpesnė darbo savaitė pareikalaus daugiau darbo jėgos. Lietuvai tai būtų įtemptas klausimas, kaip ir visai ES, manau.

– Tuomet politikai būtų priversti spręsti tą problemą, kuri dabar yra ignoruojama. Tai – didžiulė demografinė krizė, kuri yra visoje ES. Gal tai nėra taip blogai?

– Nesakau, kad tai blogai, bet yra problema. Aišku, galima didinti darbo intensyvumą, galima tobulinti darbo organizavimo principus, bet faktiškai šiandien tai būtų iššūkis, kadangi dalį laiko reikėtų kompensuoti. Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

 

– Bet ekonomikai tai būtų gerai. Tyrimai rodo, kad tos formos, kurios taiko tokį darbo modelį, uždirba netgi iki 1,5 proc. daugiau. Ir darbuotojai turėtų kur išleisti uždirbtus tuos pinigus.

– Bet kai kurie pakankamai neuždirba, kad galėtų tuos pinigus išleisti. Mes žinome, koks bus sprendimas, ar darbuotojai, dirbdami 4 dienas per savaitę, uždirbs tiek pat, kiek dirbdami dabar, t. y. 5 dienas. Realiai mąstant, jeigu dirbi trumpiau ir gauni mažiau. Tokia logika, čia nėra kito sprendimo šiandien, mano nuomone. Jeigu bus numatyta, kad pereiname prie trumpesnės darbo savaitės nekeičiant mėnesinio darbo atlyginimo, tada už tai sumokės darbdaviai. Aš nežinau, ar jie tikrai galės tiek sumokėti. Žinoma, kai kurie gali, todėl ir sakau, kad yra įmonių, tame tarpe ir Lietuvoje, kurios tą daro.

– Tuomet ir kitos įmonės bus priverstos trumpinti darbo dienų skaičių per savaitę, jei norės rasti  darbuotojų. Kada atsiras ta konkurencija, tas spaudimas?

– Galės siūlyti tokią darbo schemą tik tos įmonės, kurios turi pakankamai pinigų. O tos kurios neturi pinigų, neišsilaikys rinkoje. Aišku, tokių tikslių skaičiavimų neturime. Aš palaikau tokį sprendimą, norėčiau, kad taip būtų. T. y. žmonės dirbtų trumpiau, bet gautų tą patį ir galėtų daugiau investuoti į savišvietą, saviugdą, į sveikatos stiprinimą. Bet kalbant apskritai, visuomenei tai būtų sudėtinga problema. Kaip reikės užtikrinti, kad nenukentėtų, pavyzdžiui, viešosios paslaugos, mokyklos, darželiai.

– Kaip manote, ar mes tik esame diskusijų stadijoje dėl šio sprendimo, ar jau kažkur pakeliui link 4 darbo dienų per savaitę?

– Norėčiau, kad būtume pakeliui, kad būtų rimtos kalbos, jog norime taip padaryti, o ne tam, kad pritrauktume rinkėjų dėmesį.

– Kaip atskirti, ar politikai tik manipuliuoja tuo, kad darbuotojai dirbtų trumpiau, ar kalba rimtai?

– Tikslingi žingsniai pirmiausiai būtų – paskaičiuoti, kokie yra Lietuvos įmonių pajėgumai. Tada prasidės visai rimta kalba. Reikia skirti pinigų, kad išsiaiškintume sistemą, monitoringui. Tada  reikia ištirti bendrą darbo išteklių potencialą, žmonių nuostatas, tuomet liks vienas žingsnis – priimti sprendimą.

Tokį patobulintą pasiūlymą Seime svarstomoms Darbo kodekso pataisoms įregistravo Seimo Darbo partijos frakcijos nariai Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Vigilijus Jukna, Aidas Gedvilas, Viktoras Fiodorovas, Valentinas Bukauskas, Vytautas Gapšys, Andrius Mazuronis.

Pagal jų siūlomą projektą, „darbo sutarties šalių susitarimu darbuotojams, kurie grįžta į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukanka treji metai gali būti nustatoma sutrumpinta iki 32 valandų per savaitę darbo laiko norma, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį“.

Pasiūlymo iniciatoriai sako, kad tokiu būdu būtų užtikrintas asmenų lygiateisiškumo principas, tai nebūtų privilegija tik viešojo sektoriaus įstaigų darbuotojams.

Seimo „darbiečiai“ siūlo numatyti, kad darbuotojas gali kreiptis į darbdavį su siūlymu šalių susitarimu nustatyti jam iki 32 val. sutrumpintą darbo laiko normą, o darbdavys turi tokį pasiūlymą apsvarstyti ir priimti motyvuotą sprendimą per 5 darbo dienas.

„Darbo sutarties šalys turi turėti galimybę susitarti dėl sutrumpintos darbo laiko normos, įvertinę konkrečios situacijos aplinkybes, ir savarankiškai priimti pagrįstus sprendimus“, – įsitikinę pasiūlymo autoriai.

Jeigu Seimas pritartų, Darbo kodekse būtų numatyta, kad „pasiūlymas ir sutikimas dėl sutrumpintos iki 32 valandų per savaitę darbo laiko normos nustatymo darbuotojams, kurie grįžta į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, turi būti pateiktas raštu. Darbdavys per penkias darbo dienas gali motyvuotai atsisakyti tenkinti darbuotojo pasiūlymą. Darbdavio atsisakymą tenkinti darbuotojo pasiūlymą nagrinėja darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai. Darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojo pasiūlymo tenkinimas negalimas dėl finansinių, darbo organizavimo ar kitokių pagrįstų aplinkybių.“

Kaip ELTA jau skelbė, Seimas antradienį po svarstymo pritarė parlamento pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen inicijuotoms Darbo kodekso pataisoms, kuriomis numatoma trumpinti darbo savaitę mažamečius auginantiems viešojo sektoriaus darbuotojams, anksčiau grįžtantiems į darbą iš tėvystės atostogų.

Per svarstymą parlamentarai nepritarė opozicijos iniciatyvai tokią pat tvarką nustatyti ir privačiame sektoriuje.

Galutinis Seimo apsisprendimas paaiškės priėmus Darbo kodekso pataisas.

Gargždų seniūnijoje dirba 37 darbuotojai. Dauguma jų valo gatves ir prižiūri miestelio tvarką. „Pas mus visi turi ar neturi vaikų – turi galvą ant pečių, dirba“, – sakė Gargždų seniūnė Indrė Žiedienė.

Jų vadovė, Gargždų seniūnė, pati turi tris vaikus. Ji sakė, kad trumpesnė darbo savaitė motyvuotų jaunus tėvelius. „Kažkokios palankesnės sąlygos gali labai teigiamai atsiliepti darbuotojo motyvacijai, kurios dabar dažnai trūksta, ir produktyvumui“, – svarstė ji.

Trumpesnę valdiško darbo savaitę siūlo Seimo Pirmininkė. Keturių darbo dienų savaitė vaikus, kuriems dar nėra trejų metų, auginančius tėvus paskatins greičiau grįžti iš tėvystės atostogų. „Tai būtų alternatyva toms tikrai dosnioms vaiko priežiūros atostogoms“, – teigė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Šiuo metu iki dvejų metų vaiko priežiūros išmoka siekia 100 procentų atlyginimo, jei atostogos trunka vienerius metus. O jei dvejus – pirmaisiais metais ji siekia 70 ir antraisiais – 40 proc. atlyginimo. „Galimybė viešojo sektoriaus darbuotojams, dažniausiai moterims, pasirinkti šiek tiek anksčiau grįžti į darbą ir mainais už tai gauti lankstesnes darbo sąlygas“, – aiškino Seimo Pirmininkė.

Šis pakeitimas leistų jauniesiems tėveliams grįžti iš tėvystės atostogų greičiau, bet neprarasti tėvystės išmokos, atlyginimo ir dirbti keturias dienas per savaitę. „Tai čia gal būtų lengviau pritraukti į viešąjį sektorių darbuotojus iš privataus sektoriaus. Kas, sakykime, mums galbūt irgi būtų aktualu“, – spėjo Gargždų seniūnė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Siūlymą trumpinti valstybės pinigais apmokamą darbą Socialinių reikalų komitetas įžvelgia vien pliusus. Esą ši paskata valstybei nekainuotų, skatintų jaunas šeimas rinktis viešąjį sektorių, o darbuotojai greičiau sugrįžtų į darbą ir neprarastų įgūdžių.

Priėmus šį įstatymą jis galiotų dirbantiems tik viešajame sektoriuje. Profsąjungos piktinasi – esą tėvų poreikiai ir valdiškame, ir privačiame darbe – vienodi. „Darbo kodeksas jau ir šiandien leidžia galimybes darbuotojams ir darbdaviams tartis dėl išskirtinių sąlygų“, – kalbėjo Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.

Seimo nariai taip pat neslepia besibaiminantys, kad įsigaliojus tokiam įstatymui praraja tarp viešojo ir privačiojo sektoriaus gylėtų.

Čia yra mūsų apsisprendimo reikalas – ar mes iš tikrųjų skatiname šeimas, ar skatiname kuo greičiau sugrįžti į darbo rinką.

„Sektoriai, konkuruodami dėl darbuotojų turi skirtingas galimybes. Privačiame sektoriuje didesni šansai mokėti atlyginimus. Viešasis sektorius sukuria tam tikrą saugumo jausmą – didesnį galbūt negu privatus. Bet šis pasiūlymas, mano nuomone, tik didina įtampą tarp dviejų sektorių“, – sakė Seimo narys Vytautas Mitalas.

„Manau, kad gali kilti tam tikras nepasitenkinimas iš tų mamų, kurios augina mažus vaikus, bet dirba ne viešajame sektoriuje“, – svarstė Seimo narys Algirdas Butkevičius.

Tačiau siūlymą kritikuoja ne visi. Esą keturių dienų darbo savaitė viešojo sektoriaus darbuotojams taptų paskata rinktis valdišką darbą. „Visi sektoriai – tiek privatus, tiek viešasis kenčia nuo darbuotojų trūkumo, bet, aišku, darbuotojams, matyt, populiarumo prasme pirmas pasirinkimas vis dėlto būtų privatus sektorius“, – sakė ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.

Gatvėje kalbinti vilniečiai – skeptiški – per pandemiją ir taip visi darbuotojai gauna daugiau laisvių. „Manau, kad privačiame sektoriuje yra didesnės galimybės užsidirbti ir siekti karjeros“, – teigė gyventoja. „Dabar tas COVID-19. Ar tik neišsiminusios, jei reikės darytis testus?“ – svarstė kita moteris.

Profsąjungos geresnių darbo sąlygų norėtų visoms šeimoms. „Deja, mes kaip šalis esame atsilikę šiuo klausimu. Čia yra mūsų apsisprendimo reikalas – ar mes iš tikrųjų skatiname šeimas, ar skatiname kuo greičiau sugrįžti į darbo rinką“, – sakė Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

Siūlymą už valdiškus pinigus leisti dirbti mažiau toliau svarstys Seimas.

Daug klausimų

Žinant liūdnas Lietuvos demografines prognozes visos iniciatyvos padėti vaikus auginančioms šeimoms sveikintinos, jei jos ne šleivos kreivos, kaip kad dabar Seime svarstomas projektas valstybės ir savivaldybių įmonių bei įstaigų darbuotojams, auginantiems vaikus iki trejų metų, leisti dirbti keturias dienas per savaitę mokant vidutinį darbo užmokestį. Tai būtų taikoma vienam iš tėvų, jei jis grįžta į darbą nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms.

"Kyla daug klausimų, bet Trišalės tarybos posėdyje pati projekto autorė Viktorija Čmilytė-Nielsen į daugelį jų neturėjo atsakymų", – nerimauja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

I.Ruginienė primena, kad mūsų atostogos – vienos trumpesnių ES. Šventinių dienų – palyginti nemažai, bet dalis jų neretai sutampa su savaitgaliais. Be to, mes vos ne pirmaujame ES pagal viršvalandžių skaičių. (I.Gelūno / Fotobanko nuotr.)

Pirma, kodėl tik viešajame sektoriuje? Jei siekiama, kad auginantys vaikus tėveliai greičiau integruotųsi į darbo rinką, būtų logiška nediskriminuoti ir privataus sektoriaus. Antra, jei vienas darbuotojas dirba trumpiau, daugelyje darbų jį reikia pavaduoti. Taigi už didesnį krūvį turi būti mokama kitam darbuotojui, bet to nenumatyta. Trečia, pagrindinė problema, kodėl vaikus auginantys tėveliai negrįžta į darbo rinką, – neturi kur jų palikti, nes trūksta darželių. V.Čmilytė-Nielsen siūlo viešojo sektoriaus įstaigose įrengti vaikų kambarius. Bet kodėl tik viešojo? Tarptautinėje praktikoje yra variantų nuo darželio įsteigimo iki darbo ir poilsio erdvių derinimo, tad koks siūlomas Lietuvoje?

"Klausimų daug – atsakymų mažai. Reikia ne tik galvoti, kaip pasiūlyti įstatymą, bet ir kaip jį įgyvendinti. Jei nebus prieinami valstybiniai darželiai, toks siūlymas neturi prasmės. Nenumatyta ir kompensuoti kitiems darbuotojams už papildomą darbą, vadinasi, toje pačioje darbovietėje darbuotojai būtų išskiriami į turinčius vaikų iki trejų metų ir visus kitus, o reikia derinti skirtingų grupių interesus, kad nebūtų diskriminacijos", – pabrėžia I.Ruginienė.

Procesai pajudėjo ir be jokio politikų įsikišimo. Tai neišvengiami pokyčiai, ir jie vyksta per natūralų vyksmą, konkurencinę aplinką.

Meškos paslauga

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas pritaria: demografinė situacija blogėja, reikia padėti auginančioms vaikus šeimoms, bet, pabrėžia, diskriminacijos būti negali. Viešasis sektorius gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų, o nori sau susikurti dar geresnes sąlygas, nors ir taip atlyginimai ten dabar didėja greičiau nei privačiame.

D.Arlausko požiūriu, auginti vaikus yra darbas, už kurį turi būti atlyginama, nes jie užaugę įsilies į darbo rinką, mokesčiais prisidės prie padoresnės pensijos pensininkams. Tačiau verslininkai, kurie įdarbintų turinčius vaikų žmones, netektų pajamų, tad gal ir vengtų juos priimti. "Jei papildoma laisva diena būtų kompensuojama iš solidaraus fondo, verslininkams nekiltų problemų dėl prarastų pajamų, nebūtų įtampų įmonės viduje, nes kitiems darbuotojams tektų dirbti ilgiau", – išeitį siūlo darbdavių organizacijos vadovas.

"Luminor" vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico nuomone, pasiūlymai – ne tik populistiniai ir skaldantys visuomenę, bet dažnu atveju, suteikiant privilegijų vienai grupei, tai gali jai pačiai padaryti meškos paslaugą. Jei darbdavys jauniems tėvams turės suteikti papildomų laisvų dienų, jis bus mažiau linkęs juos priimti į darbą arba mokės mažesnį atlyginimą.

"Tokios iniciatyvos, kurių našta užkraunama konkrečiam darbdaviui, o ne pasidalijama per visos visuomenės socialinio draudimo sistemą, visada turi neigiamų padarinių. Jei už tai būtų mokama iš biudžeto, būtų sąžininga, nes juk darbdaviui reikėtų pakeisti nedirbantį darbuotoją kitu. Socialinės apsaugos sistemos funkciją turėtų atlikti valdžios sektorius, o ne darbdavys", – pabrėžia Ž.Mauricas.

Keturias dienas – visiems

Socialdemokratai siūlo visiems palaipsniui trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų, o pradėti – nuo socialinių darbuotojų, nes jų darbas – sunkus, krūviai – dideli, o atlyginimai – maži, todėl šių darbuotojų  trūksta. Tokį projektą socialdemokratai pateikė dar praėjusią kadenciją.

"Bet tai tik pirmas etapas pereinant prie trumpesnės darbo savaitės visiems. Žinoma, tada reikės daugiau darbuotojų, tad tam turi būti užtikrintas finansavimas, priešingu atveju – tai tik graži teorija", – sako vienas iš projekto iniciatorių Seimo narys Algirdas Sysas, bet pripažįsta, kad kol kas neskaičiavo, kokių prireiktų sumų.

Tačiau, pasak jo, pats gyvenimas privers trumpinti darbo valandas: "Yra planų, kad 2050 m. turėtų būti tam tikras procentas robotizacijos ir automatizacijos, tad likusiems be darbo reikės jį padėti rasti. Taigi keturių dienų darbo savaitė laipsniškai atlaisvintų jiems naujų darbo vietų."

I.Ruginienė pritaria, kad darbo savaitė būtų trumpinama, sako, kad profsąjungos pirmos tai ir pasiūlė, o socialdemokratai idėją tik prigriebė. Nors verslas gąsdina, kad valstybė taip bankrutuotų, bet, primena I.Ruginienė, ir kai prasidėjo debatai dėl aštuonių valandų darbo dienos, darbdaviai alpo, kad sustos ekonomika, viskas bankrutuos, bet taip nenutiko. "Su IT technologijomis, robotizacija, kitomis priemonėmis gal jau esame pasirengę dirbti mažiau valandų – keturias darbo dienas per savaitę ar šešias valandas per dieną", – mano profsąjungų lyderė.

Žinoma, reikėtų papildomų piniginių ir žmogiškųjų išteklių, bet, pabrėžia ji, juk sprendžiame visuomenės sveikatos klausimą, kad nebūtų kaip dabar: žmogui – 50 metų, o jis jau nebegali dirbti, nes praradęs sveikatą. Be to, išspręstume ir nedarbo problemą, jei investuotume į kokybišką perkvalifikavimą, sutaupytume lėšų, dabar skiriamų nedarbo pašalpoms.

Be politikų įsikišimo

Diskusijos apie trumpesnę darbo savaitę vyksta visame pasaulyje ir nuomonių skirtingose šalyse bei skirtinguose sektoriuose yra įvairių. Tad, Ž.Maurico nuomone, svarstant apie keturių dienų darbo savaitę reikėtų labiau derintis ir su kitomis valstybėmis, priešingu atveju galime prarasti konkurencingumą, sektoriai, kurie pasaulyje to netaiko, gali išsikelti iš Lietuvos.

Pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse dažnas naktinis klubas veikia tik penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Lietuvoje restoranai dirbdavo kasdien, o dabar vis daugiau jų dirba penkias ar keturias dienas. Tokio tipo darbuose lankstumo daugiau: gali dirbti tris dienas, bet, jei yra poreikis, ir šešias. Ekonomistas primena, kad pramonės sektoriuje sudėtingiau: jei kam sutrumpina darbo valandų, atitinkamai reikia papildomai samdyti darbuotojų. "Tai dar paaštrintų darbuotojų trūkumą, tad laikas dabar tam būtų prastas. Tam tikriems sektoriams būtų smūgis", – mano Ž.Mauricas.

Pasak jo, teisės aktais darbo trukmės viršutinė riba turi būti apibrėžta, kad negrįžtume į XIX a., kai žmonės laisvą turėjo tik sekmadienio pusdienį, kurio užtekdavo į bažnyčią nueiti. Bet kuo brandesnė visuomenė, tuo ir lankstumo gali būti daugiau, ypač tuose sektoriuose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, didesni atlyginimai. Tad reikėtų palikti daugiau erdvės darbdaviui ir darbuotojui susitarti. Ir dabar darbo skelbimuose neretai nurodoma, kad skiriama papildoma atostogų diena, trumpesnės darbo valandos, galimybė dirbti iš namų, ir taip įmonė turi didesnę galimybę pritraukti darbuotojų.

D.Arlauskas taip pat pastebi, kad ir dabar nemažai bendrovių trumpina darbo laiką, penktadieniais dirba iki pietų ar visai nedirba, lengvina darbo sąlygas šeimoms su vaikais. "Procesai pajudėjo, ir be jokio politikų įsikišimo. Tai neišvengiami pokyčiai, ir jie vyksta per natūralų vyksmą, konkurencinę aplinką, kai vienos įmonės rodo naują kultūrinį supratimą ir kitos pasitempia, kad atitiktų naujus standartus", – D.Arlausko manymu, darbdaviai ir darbuotojai dėl to sutaria be valdžios, ir šiai nėra reikalo didinti savo galią.

Ar mūsų gerovė jau tokia gera, ar tikrai galime padidinti perskirstymą per viešąjį sektorių? D.Arlausko manymu, kai rasime atsakymus į šiuos klausimus, galėsime rimtai kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę. (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Vis daugiau vyksta tokių procesų kaip įmonių socialinė atsakomybė. Ypač užsienio kapitalo įmonės turi socialinius paketus, investuoja į darbuotojų gebėjimus, organizuoja mokymus, apmoka gyvybės draudimą, siūlo vaikų darželius. "Tokios įmonės konkurencine prasme turės didelių pranašumų. Atrodytų, paradoksalu, bet įmonės investuoja į darbuotojus ne pelno sąskaita, nes nuo to pelnai tik padidėja. Reikia atsikratyti senovinio mąstymo: anksčiau verslininkai sakydavo – mokame mokesčius, tai ko dar reikia, šimtai už durų laukia darbo vietos. Dabar atvirkščiai – šimtai darbdavių medžioja vieną darbuotoją", – sako D.Arlauskas.

Viešasis sektorius gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų, o nori susikurti dar geresnes sąlygas, nors ir taip dabar atlyginimai ten didėja greičiau nei privačiame.

Jau kelerius metus

Nemažai įmonių jau ir iki pandemijos dirbo laisvesniu grafiku, o darbas skaičiuojamas ne valandomis, bet rezultatu, sukurtu produktu. Personalo atrankos bendrovė "Alliance For Recruitment" trumpiau dirba jau penkti metai. "Žmonės atsakingi, žino, kad turi atlikti visus savaitės darbus, pasiekti rezultatą", – sąlygą tam pabrėžia bendrovės partneris Andrius Francas.

Jis pasakoja, kad dar 2016 m. nutarė, jog vieną dieną iš dešimties darbuotojai gali į biurą neiti. Visiems patiko, tad kilo klausimas, kodėl ne kiekvieną savaitę. 2019-ųjų vasarą išbandė ir tai.

Kaip ir visų įmonių, didžiausios baimės buvo, kad pablogės rezultatai. Bet nepablogėjo, tad tokia tvarka liko ir toliau. Visi stengiasi penkių dienų darbus padaryti per keturias. Penktadieniais nerengiami jokie susirinkimai ar kas kita, kas priverstų tą dieną dirbti. Tiesa, kai kas į biurą vis tiek ateina ir penktadienį – sako, gera žinoti, kad gali neiti, bet pats renkasi, kaip elgtis.

A.Franco įsitikinimu, IT, reklamos, dizainerių, kitų kūrybinių sričių bendrovės tikrai gali išbandyti keturių dienų darbo savaitę, bet, pripažįsta, ne visoms profesijoms tai tinka. Pavyzdžiui, medikams – o kas dirbtų penktą dieną? Arba fabrikas, kuris gamina dešras, negali  vieną dieną jų negaminti. Tokioms bendrovėms reikėtų papildomų finansinių išteklių samdyti pavaduojančius darbuotojus.

Bet, pasakoja A.Francas, investuoti į darbuotojus bendrovei apsimoka. "Alliance For Recruitment" nuolat eksperimentuojama, kaip juos motyvuoti, didinti lojalumą organizacijai. Dabar per karantiną stengiamasi pagerinti jų psichologinę būklę – visus apdraudė sveikatos draudimu su psichologinėmis konsultacijomis. Kartą per mėnesį tikrinama, kaip žmonės jaučiasi, daugiau ar mažiau valandų dirba, ar nepersidirba, nes labai svarbu, kad žmogus neperdegtų, ypač dabartinėmis pandemijos aplinkybėmis.

"Dėmesys darbuotojui stiprina jo motyvaciją ilgiau čia dirbti, o nuo to priklauso bendrovės darbo rezultatai", – pabrėžia A.Francas.

A.Francas pasakoja, kad personalo atrankos bendrovė "Alliance For Recruitment" trumpiau dirba jau penkti metai. Bet žmonės atsakingi, žino, kad turi atlikti visus savaitės darbus, pasiekti rezultatą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Turtingi dirba trumpiau

D.Arlauskas sako nė neabejojantis, kad ateis laikas, kai visi dirbsime keturias dienas per savaitę. Technologiniai procesai dar patobulės, robotai dirbs tą darbą, kurį dabar dirba žmonės, mokslininkai ras būdų, kaip priartinti dirbtinį intelektą prie praktinio panaudojimo, ir virsmas gali įvykti labai greitai. "Kas prieš penkiolika metų būtų pagalvojęs, kad iš Kanarų salų galėsime atsiskaityti pervedimais bet kurioje pasaulio šalyje. Tada iš vieno miesto į kitą Lietuvoje pasiųsti pinigų buvo problema. Galingi technologiniai procesai mus priartina prie visiškai kitokios gyvenimo realybės", – sako D.Arlauskas.

Vis dėlto, pasak jo, pirmiausia turime apsispręsti, kaip suprantame gerovės valstybę: ar kaip kuo didesnį BVP, kuo daugiau pinigų, ar daugiau pasitenkinimo gyvenimu, poilsio, investicijų į save. "Ar mūsų gerovė jau tokia aukšta, ar neturime problemų dėl socialinės atskirties, ar tikrai galime padidinti perskirstymą per viešąjį sektorių, nes jau sukūrėme tiek gerovės?" – darbdavių atstovo nuomone, rimtai kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę valstybės mastu galėsime, kai rasime atsakymus į šiuos klausimus.

Susumavus visas darbo valandas per metus, lietuviai iš tiesų dirba ilgai. "Atostogos – vienos trumpesnių ES, atitinka ES nustatytą privalomą minimumą. Jei ES nebūtų jo nustačiusi, darbdaviai norėtų jų dar trumpesnių, nes jų tikslas – kad žmogus dirbtų daugiau už mažesnę kainą. Šventinių dienų Lietuvoje palyginti nemažai, bet dalis jų neretai sutampa su savaitgaliais. Be to, mes vos ne pirmaujame ES pagal viršvalandžių skaičių, žmonės dirba ir per kelis darbus, savaitgaliais, nes kitaip neišlaiko šeimos", – apgailestauja I.Ruginienė.

Tad, pasak jos, poilsio ir darbo režimas pas mus prastos būklės. Sutrumpinus darbo valandas, žmonės turėtų galimybę pailsėti, o pailsėję gal per keturias dienas padarytų daugiau nei dabar pervargę.

Ž.Mauricas pastebi, kad per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje gana nemažai pasistūmėta mažinant viršvalandžių trukmę, ir, neabejoja, bus judama šia kryptimi toliau, nes dabar rinkoje tokia situacija, kad darbuotojas yra karalius, nebe darbdavys. Tų įmonių, kurios vers dirbti viršvalandžius, neatsižvelgs į darbuotojų poreikius ir pageidavimus, perspektyva bus prasta.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje visų pirma reikia pasiekti, kad nebūtų tiek viršvalandžių, kad visi žmonės naudotųsi atostogomis, o paskui jau palaipsniui gal didinti jų trukmę. Žinoma, ir darbdaviui, ir darbuotojui būtų geriau turėti ilgesnes kasmetes atostogas nei daugiau šventinių dienų, nes taip lengviau planuoti ir darbą, ir poilsį.

Susumavus vidutinį dirbamų valandų skaičių per metus, dabar lietuviai dirba 1 595 valandas, vos trimis mažiau nei darboholizmu garsėjantys japonai. Tai vienas didžiausių rodiklių ES. Palyginkime: vokiečiai dirba 1 332, danai – 1 346, britai – 1 267, norvegai – 1 369 valandas. Taigi mes turime net 263 valandomis per metus mažiau poilsio nei vokiečiai.

Tiesa, pastebi Ž.Mauricas, negali tuo labai stebėtis: paprastai kuo labiau pažengusi šalis, tuo trumpiau dirba. Išimtis – šveicarai, bet reikia turėti omenyje, kad ten labai preciziškai laikomasi taisyklių – nėra neįtrauktų į apskaitą darbo valandų. Darbo laiko trukmė priklauso ir nuo šalies darbo kultūros. Pavyzdžiui, JAV net nenumatyta oficialių apmokamų atostogų. Darbuotojas dažniausiai jas ima savo sąskaita, o dažnai ir neima, nes daug uždirba ir jam neapsimoka. Tad be atostogų pluša kokius penkerius metus, užsidirba, o tada padaro karjeros pertrauką ir ilgam kur nors išvažiuoja.

Pasak Ž.Maurico, kai atostogos ilgesnės, visuomenė ne tik daug laimingesnė, bet ir nejaučia tokios atskirties – nors kai kas ir mažiau uždirba, bet vis tiek turi laisvalaikio savo pomėgiams, šeimai. (A. Ufarto / Fotobanko nuotr.)

Bet, Ž.Maurico įsitikinimu, tai neharmoninga, darbo ir poilsio pusiausvyra reikalinga, ir tai atsispindi Laimės indekse. Skandinavijos šalys jame žymiai pirmauja, palyginti su JAV. Jie turi minimaliai penkias savaites atostogų, bet realiai – šešias septynias, nes paprastai papildomų dienų prideda įmonės. "Kai atostogos ilgesnės, visuomenė ne tik daug laimingesnė, bet ir nejaučia tokios atskirties – nors kai kas ir mažiau uždirba, bet vis tiek turi laisvalaikio savo pomėgiams, šeimai", – pabrėžia ekonomistas.

Tad, neabejoja jis, mums reikėtų judėti labiau skandinavų kryptimi. Jau pakankamai nemaža dalis žmonių gana daug uždirba, o kuo daugiau uždirbi, tuo kiekvienas uždirbtas euras vis mažiau atneša laimės. Kylant visuomenės pajamų lygiui, imama vertinti kitus dalykus, norisi turėti daugiau laisvalaikio, nes ko neturi, to labiausiai reikia.

Liberalų sąjūdžio vadovė kartu su frakcijos nariais registravo atitinkamas Darbo kodekso, Išmokų vaikams ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymų pataisas.

Darbo kodekso pataisomis siūloma nustatyti keturių dienų darbo savaitę tėvams, auginantiems vaikus iki trejų metų, tokią tvarką taikant valstybės ir savivaldybių įmonėse bei įstaigose.

Numatyta, kad mažų vaikų tėvams būtų nustatyta 32 valandų per savaitę darbo norma, jie galėtų dirbti keturias dienas per savaitę arba atitinkamai susitrumpinti kiekvienos darbo dienos laiką. Sutrumpinta darbo norma būtų taikoma vienam iš tėvų ar globėjų.

Tokias pataisas V. Čmilytė-Nielsen sako teikianti, kad moterys, kurios dažniausiai eina vaiko priežiūros atostogų, galėtų greičiau grįžti į darbą, o nuostatą taikyti viešajame sektoriuje taip didinant jo patrauklumą.

Kitas siūlymas įteisintų „namų darželius“, kai būtų galima namuose prižiūrėti ne daugiau kaip penkis ikimokyklinio mažiaus vaikus, o į tokį darželį vaiką leidžiantiems tėvams dalis išlaidų būtų kompensuojama.

Taip pat siūloma įstaigose ar institucijose, kuriose yra 100 ir daugiau darbuotojų, įrengti vaikų kambarius trumpalaikei (paprastai neilgesnei nei trij7 valandų) priežiūrai. Prižiūrėti juos galėtų vienas iš institucijos ar įstaigos darbuotojų. Privačiame sektoriuje tokius kambarius būtų rekomenduojama įrengti.

Anot iniciatorių, vaikų kambariai ypač naudingi, kai vaikų pamokos baigiasi anksčiau nei tėvų darbas, tada nereiktų rūpintis, kaip vaiką parvežti darbo valandomis namo ar su kuo jį palikti.

Skaičiai įspūdingi

Jau kurį laiką šios idėjos iš rankų nepaleidžiantys socialdemokratai skatina valdžią ne tik atkreipti dėmesį į pasiteisinusį trumpesnės darbo savaitės modelį Islandijoje, bet ir pradėti nacionalinio masto eksperimentą Lietuvoje. Tik taip, anot idėjos šalininkų, bus galima įsitikinti, ar trumpesnė darbo savaitė gali būti naudinga, ar ne.

Kaip prieš kurį laiką skelbė BBC, Islandijoje ketverius metus, t. y. nuo 2015 iki 2019 m., trukęs trumpesnės darbo savaitės eksperimentas pasiekė neregėtą sėkmę.

„Eksperimente dalyvavo įvairių įstaigų ir profilio darbuotojai: administratoriai, darželių darbuotojai, socialinių paslaugų teikėjai, ligoninių personalas. Nuo 40 valandų per savaitę pereita prie 35 valandų. Rezultatai – tokie įspūdingi, kad dabar jau 86 proc. Islandijos dirbančiųjų dirba (arba tuoj dirbs) mažiau už tą patį atlygį“, – naujienų agentūrai ELTA kalbėjo Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotoja Orinta Leiputė.

Tiesa, atliktame tyrime dalyvavo tik kiek daugiau nei 2,5 tūkst. darbuotojų, kitaip tariant, maždaug 1 proc. dirbančių Islandijos gyventojų. Tyrėjų akimis, jų, dirbusių trumpiau nei įprastai, produktyvumo rodikliai viso eksperimento metu išliko tokie patys ir kai kada net tapo didesni.

Nors eksperimento sėkmė paskatino įvairias profsąjungas derėtis dėl naujo darbo modelio, derybos, kaip galima pastebėti, ne visur vyko sėkmingai. Anot penkerius metus Reikjavike gyvenančios Sandros, keliuose profsąjungos susirinkimuose girdėtos kalbos apie darbo laiko trumpinimą priminė ne ką kitą, o būtent cirką.

„Apie tokį darbo modelį svarstė profsąjunga „Efling“. Kurį laiką atstovavau šiai organizacijai savo darbe, teko dalyvauti keliuose susirinkimuose, tačiau kelias valandas trukusios diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu. Juolab kad buvo kalbėta tik apie darbuotojų teises. Apie darbdavių teises tokių pokyčių fone nebuvo net užsiminta. Visa tai priminė cirką“, – pasakojo grožio salone dirbanti lietuvė.

Devyniolika metų Islandijoje gyvenantis ir šiuo metu virėju dirbantis Mindaugas tikino: trumpiau nedirba, o ir tokių, kurie gali džiaugtis nauju darbo modeliu, – nepažįsta. „Dirbome ir vis dar dirbame įprastu tempu kaip ir Lietuvoje. Asmeniškai nepažįstu tokių, kurie išbandė trumpesnės darbo savaitės modelį“, – sakė jis.

Kol kas nepasiruošę

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas pastebi: socialdemokratų keliama idėja gali virsti realybe nebent tolesnėje ateityje.

„Esu įsitikinęs, kad kažkada tikrai dirbsime trumpiau, nes gyvename sparčiai greitėjančiame pasaulyje: patiriame vis didesnį psichologinį spaudimą, išnaudojame kur kas didesnį intelektinių resursų kiekį. Privačiame sektoriuje jau dabar vykstantys tokie eksperimentai tik parodo, kad tai gali pasiteisinti, bet kol kas tik jame“, – kalbėjo jis.

D.Arlausko nuomone, eksperimentuoti trumpinant darbo savaitę, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. (UAB „Baltijos fotografijos linija“ nuotr.)

D.Arlauskas taip pat ragina atkreipti dėmesį į dabartinę viešojo sektoriaus situaciją. Pasak jo, jame – chaosas. „Kai kalbama apie Islandijos viešojo sektoriaus pavyzdį, turint omenyje tai, kad rezultatai buvo tikrai labai geri, aš tokių pasisakymų negirdėjau. Nėra tikslesnės informacijos, matome ir girdime tik tam tikras nuotrūpas. Parlamentarė O.Leiputė siūlo eksperimentuoti su viešuoju sektoriumi, nors akivaizdžiai neįsigilinta į esamą situaciją. Mūsų viešasis sektorius reikalauja be galo didelės modernizacijos ir visiškai nesvarbu, apie kurią sritį kalbėtume. O ir pagal konkurencingumo rodiklius daugeliu atvejų, matant tarptautinius reitingus, esame tikrai toli. Taigi, skatinti tokius bandymus, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. Taip bus sukurta dar didesnė sumaištis“, – pabrėžė organizacijos prezidentas.

Yra sėkmingų pavyzdžių

Kiek kitaip ši idėja atrodo kalbant apie privatų sektorių. Igno Marcišausko įmonei „Valandinis“ trumpesnė darbo savaitė nėra naujiena. Kitokiu tempu dirbančio kolektyvo vadovas, paklaustas, su kokiais sunkumais įgyvendinant tokius pokyčius teko susidurti, teigė, kad iš esmės jų nepatyrė, nes buvo gerai pasiruošta. Visgi, nepaisant gero pasiruošimo, ne visiems darbuotojams, kaip jis pasakojo, buvo lengva priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo.

„Be abejonės, vieniems darbuotojams prireikė daugiau laiko prisitaikyti, kitiems mažiau. Teko pakeisti kasdienius įpročius, efektyviau planuotis darbotvarkę ir, pagaliau, pasirinkti prioritetus, kad visi numatyti darbai būtų atlikti per trumpesnį laikotarpį“, – patirtimi dalijosi direktorius.

Anot I.Marcišausko, besidžiaugdami ilgiau trunkančiu poilsiu, darbuotojai tapo labiau susikoncentravę ir labiau motyvuoti. Tai parodė ir padidėję skirtingų veiklų, kaip pardavimų, užsakymų, rodikliai.

„Įmonėje kasdien fiksuojame mums aktualius veiklos rodiklius. Sutrumpinus darbo dieną, mūsų matuojami rodikliai didėjo apie 10–15 proc.“, – pokyčių sėkme džiaugėsi verslininkas.

Diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu.

Lietuvius pakeistų užsieniečiai?

Ekonomistas Sigitas Besagirskas, reaguodamas į trumpesnės darbo savaitės idėją, neslėpė: įmonėse, kuriose darbuotojai gauna valandinį atlyginimą, vargu ar tai pasiteisins.

„Labai priklauso nuo to, ką žmogus daro ir už ką jis yra atsakingas. Jeigu darbas yra orientuotas į rezultatą, t.y. žmogus turi aiškiai apibrėžtus darbus ir juolab nereglamentuojama, per kiek laiko jie turi būti atlikti, galima viską pasidaryti anksčiau ir turėti, pavyzdžiui, visą laisvą savaitę. Tačiau, jeigu žmogus įmonėje dirba numatytomis darbo valandomis, tokios idėjos nesuveiks, nes, sutrumpėjus darbo savaitei iki keturių dienų, analogiškai ir našumas sumažės 20 proc. Tokiais atvejais tektų mažinti atlyginimus, ieškoti naujų darbuotojų, pvz., užsieniečių, nes kai kurie iš jų yra linkę darbuotis už mažesnį atlygį. Taigi, neigiamų padarinių neišvengtume. Netikiu, kad viešasis sektorius, kaip yra siūloma, galėtų tokią reformą įgyvendinti“, – svarstė ekspertas.

Remiantis S.Besagirsko įžvalgomis, šiandien trumpesnės darbo savaitės modeliu dirbančių įmonių skaičius Lietuvoje siekia apytiksliai 5 proc. Ateityje šis skaičius gali maksimaliai pakilti iki 50 proc.

Ekonomisto manymu, tokių idėjų, susijusių su viešuoju sektoriumi, apsuptyje reikia suprasti ir tai, kad Lietuva nėra viena tų, kuri galėtų sau leisti vykdyti tokio pobūdžio nacionalinius eksperimentus.

„Yra šalys, kuriose tokie eksperimentai gali pasiteisinti, nes, pavyzdžiui, yra dominuojantis sektorius, kuris gali subsidijuoti tiek smulkius, tiek vidutinius verslus, tarkime, išmokomis, lengvatomis. Tokia pati situacija ir su Islandija, kuri gali džiaugtis geoterminiais vandenimis, suteikiančiais galimybę subsidijuoti įvairias veiklas. Gana didelės pajamos šiai šaliai leidžia išsidirbinėti. Lietuva nieko neturi, gyvena iš savo proto ir darbo rankų“, – apibendrino ekonomistas.

Socialdemokratų paskelbtoje rezoliucijoje teigiama, kad Lietuva kuo greičiau pereitų prie 35 valandų darbo savaitės, o atskirų sektorių, pavyzdžiui, socialinio, darbuotojai galėtų dirbti keturias darbo dienas.

Rezoliucijoje dėl darbo ir darbo santykių ateities pabrėžiama, kad COVID-19 krizės metu darbuotojų, ypač dirbančių priešakinėse kovos su pandemija linijose, padėtis dėl prastų darbo sąlygų bei patiriamo streso yra labai bloga.

„Daugybė darbuotojų sveikatos apsaugos, švietimo, socialinio, viešojo saugumo, prekybos ir aptarnavimo sektoriuose, taip pat maisto ir kitų prekių kurjeriai rizikavo savo gyvybėmis, tačiau niekas – nei valstybė, nei verslas – jiems iki šiol nėra tinkamai atsilyginę”, – sakoma dokumente.

Socialdemokratai akcentuoja, kad šiuo metu atskiruose sektoriuose, o ypač tarptautinių pervežimų ir logistikos, žmonės dirba ekstremaliomis sąlygomis, gaudami minimalų atlygį už įtemptą darbą, ir kas dieną priversti kovoti dėl savo išgyvenimo ir orumo.

1926 metais įmonė „Ford“ tapo pirmąja didele kompanija įvedusia 8 valandų darbo dieną. Henry Fordas suvokė, kad darbuotojai dėl to geriau jausis, tačiau šį sprendimą priėmė ne dėl žmonių gerovės.

H. Fordas buvo įžvalgus ir talentingas verslininkas. Nors jis suvokė, kad darbuotojai dirbs geriau, jei darbo valandos bus trumpesnės, imti pavyzdžio nebuvo iš ko. Sumažindamas darbo dieną, jis nesistengė pakelti produktyvumo – jam rūpėjo pagerinti pardavimus.

„Poilsis yra nepakeičiamas augančios vartojimo rinkos ingredientas, nes  dirbantiems žmonėms reikia pakankamai laisvo laiko, kad jie galėtų naudoti įvairius produktus, įskaitant ir automobilius“, – 1926 metais sakė H. Fordas interviu žurnalui „World's Work“.

1914 metais, kai augo nedarbas ir mažėjo atlyginimai, jis atlygį savo gamykloje pakėlė dvigubai. Pagerėjo produktyvumas, žmonės jautėsi geriau ir dėjo daugiau pastangų bandydami kilti karjeros laiptais. 1922 metais H. Fordas priėmė sprendimą sumažinti darbo dienų skaičių iki penkių. 

commons.wikimedia.org nuotr.

Nors H. Fordui rūpėjo būti mėgiamam ir gerbiamam, šiuos sprendimus jis priimdavo vedamas ekonominių išskaičiavimų. Jis tikėjo, kad daugiau laisvo laiko turintys darbuotojai išleis daugiau pinigų, ypač tokioms prekėms kaip automobiliai.

1926 metų rugsėjo 25 dieną H. Fordas įvedė 40 valandų darbo savaitę gamyklos darbuotojams. Greitai šis principas buvo pritaikytas ir biuro darbuotojams. H. Fordas suvokė, kad eina nepramintu taku, tačiau tikėjosi, kad jo pavyzdžiu paseks ir kitos gamyklos. Kuo daugiau laisvo laiko turės darbininkai, tuo daugiau prekių jie pirks.

1938 metais Jungtinių Valstijų Kongresas nustatė 44 valandų darbo savaitę, o po kelių metų ji buvo sumažinta iki 40 valandų. Greitai tai tapo pasauliniu standartu, nors šiais laikais jau svarstoma darbo dieną dar labiau trumpinti.

Šiai vasarai viena diena darbo savaitę sutrumpino Lietuvoje veikianti Norvegijos kapitalo informacinių technologijų sprendimų grupė ATEA. Tiesa, tai ji padarė dėl finansinių sprendimų. Tačiau Vakaruose praktika trumpinti darbo savaitę dėl įvairių priežasčių vis dažnesnė. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ji taikoma jau daugelyje įmonių.

Tačiau Lietuvoje toks žingsnis įmonėms galėtų būti pražūtingas, mano ekspertai. Anot įmonės „ROSK Consulting”, konsultuojančios audito, apskaitos, mokesčių ir efektyvaus valdymo klausimais, direktoriaus Romano Skrebnevskio, sutrumpinus darbo savaitę įmonėms kristų pajamos, o darbuotojams – atlyginimai.

„Turėtų keistis mokestinė sistema, požiūris į darbą, Darbo kodeksas, įstatymų bazė. Darbdaviams iš karto krenta pajamos – tam, kad pagamintum tą patį kiekį, reikia daugiau žmonių. Iš darbuotojo pusės – jei sumažinamas darbo laikas, tai atitinkamai bus mažesnis atlyginimas. Tai klausimas, ar tada reikėtų tą patį atlyginimą surinkti per viršvalandžius“, – kalbėjo R. Skrebnevskis.

Pasak jo, tokią idėją įgyvendinti būtų įmanoma tik kryptingomis, apgalvotomis priemonėmis.

„Nėra atsakymo, kad sumažinus visiems bus gerai, bet jei nusistatytume, kad po 10 metų mes planuojame darbo savaitę sumažinti iki 4 dienų ir kryptingai prie to eitume keisdami įstatymus ir pačią kultūrą, tada galėtume tą padaryti“, –sakė jis.

Svarstant, ar papildoma poilsio diena darbuotojus galėtų motyvuoti ir padidinti jų produktyvumą, R. Skrebnevskio manymu, pasiekti tokį efektą būtų sunku.

„Jei darbuotojų argumentas yra toks, kad turėdami daugiau poilsio dienų daugiau padirbės, tai reiškia, kad dabar jie tinginiauja ir nedirba? Galima eksperimentą pasidaryti, paimti kažkokią įmonę, tą pačią valstybinę, ir pasižiūrėti, koks yra efektas. Aš įsitikinęs, kad tokio efekto (didesnio produktyvumo, – ELTA) nebus pasiekta. Patys darbuotojai nėra pasirengę tam, kad jiems būtų duota laisvė“, – sakė jis.

Darbdaviams iš karto krenta pajamos – tam, kad pagamintum tą patį kiekį, reikia daugiau žmonių. Iš darbuotojo pusės – jei sumažinamas darbo laikas, tai atitinkamai bus mažesnis atlyginimas.

R. Skrebnevskio teigimu, darbuotojai patirs spaudimą, jei turės per keturias darbo dienas atlikti tiek darbo, kiek anksčiau atliko per penkias.

„Aišku, būtų žmonių, kuriems tai būtų į naudą, kurie susidėliotų darbus, bet tokių būtų apie 10-15 proc. Visiems kitiems sumažėtų atlyginimai, jie turėtų daugiau padaryti arba darbdavys turėtų priimti kitus darbuotojus“, – kalbėjo jis.

Anot jo, darbo laiko sutrumpinimas taip pat labai priklauso nuo įmonių specifikos. Vienur gali būti žiūrima į rezultatus, o ne tai, kiek laiko būnama darbe, kitur darbo specifika reikalauja darbo vietoje būti visą laiką.

„Tarkime, sargas turi būti, pavyzdžiui, nuo 8 iki 17 valandos. Nesvarbu, ką darai, bet turi išbūti. Čia jau pats savaime tam tikras neefektyvumas, bet jo jau nepadidinsi“, – sakė R. Skrebnevskis.

Tuo metu verslo konsultavimo įmonės „OVC Consulting” partnerė ir įsitraukimo sprendimų vadovė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė mano, kad apie keturias darbo dienas būtų prasminga kalbėti tada, kai bus matoma, kad užtikrinti norimą valstybės, verslo ir Lietuvos žmonių gerovės lygį būtų galima per trumpesnę darbo savaitę.

„Kaip matome iš dabartinių produktyvumo rodiklių bei darbuotojų motyvacijos ir įsitraukimo tyrimų, Lietuvos organizacijose vis dar nerandame efektyvių būdų ir kaip per 5 dienų savaitę užsitikrinti efektyvų ir produktyvų žmonių darbą. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad vidutiniškai kas antras darbuotojas nejaučia motyvacijos darbe „stengtis kaip sau“, – atsakymuose Eltai teigia A. Jakštaitė-Vinkuvienė.

Pasak jos, motyvacijos darbo savaitės sutrumpinimas taip pat nepadidintų, nes darbuotojus labiau veikia kiti dalykai: pagarbus ir bendradarbiaujantis santykis bei tai, ar darbuotojai jaučiasi ne nurodymus vykdančiais sraigteliais. Taip pat svarbu, ar jie supranta savo darbo reikšmingumą taip, kaip norėtųsi darbdaviui.

Anot ekspertės, svarbus vaidmuo atitenka vadovams, kurie priima sprendimus dėl organizacijos veiklos procesų ir žmonių darbo organizavimo. Taip pat svarbu, kiek vadovai įsiklauso į darbuotojus.

„Tai iš tiesų padeda tiek didinti žmonių motyvaciją, tiek darbo produktyvumą, nes darbuotojai pasijunta labiau šeimininkais, atsakingais už tai, ką daro, o ne įtakos negalinčiais daryti „ištekliais“. Jie labiau dalijasi savo pastebėjimais ir siūlymais dėl veiklos gerinimo”, – sako A. Jakštaitė-Vinkuvienė.

Paskutinis tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimas rodo, kad Lietuva patenka į daugiausiai dirbančių šalių dešimtuką –skaičiuojama, kad vidutiniškai šalies gyventojas per metus darbe praleidžia 1885 valandas. Latvijoje šis rodiklis siekia 1910, Estijoje – 1855 valandas.

Tuo metu Švedijos piliečiai per metus darbe praleidžia 1621 valandą, Šveicarijos – 1590, Belgijos – 1551 valandą.

Danijoje darbo savaitė jau kelis dešimtmečius sutrumpinta iki 37 val., bet norima ją trumpinti net iki 30 val. Danijos atstovai tokią idėją rekomendavo priimti ir Lietuvai.

Pernai ūkio ministras Virginijus Sinkevičius sakė, kad norint, jog ekonomika augtų, valstybės politika yra didinti darbo našumą, o minėtas siūlymas būtų atvirkščias šiai politikai. Jo teigimu, Lietuva pagal darbo našumą yra vienoje prasčiausių pozicijų, o verslas atlyginimams „pinigų iš oro neištraukia“.