– Kas iš tiesų yra ta Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kristupo Kolumbo? Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai? Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas – derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos, turėjusių sunkiai dirbti cukranendrių plantacijose. Vėliau istorija mini išsivaduojamuosius judėjimus, amerikoniškąjį Kubos valdymo periodą, Fidelio Castro partizaninio judėjimo pergalę, Kubos „kapitalizmo“ griūtį, pirmuosius pabėgėlius ir JAV embargą prieš Kubą, komunistinę draugystę su Maskva… Trumpa istorijos pamokėlė žiūrovui, kuris netrukus vers šių dienų Kubos istorijos puslapį.

– Gerai pastebėjote, nes šįkart mūsų projekto tikslas – ne tik šokiai, bet ir skaudi šios šalies istorija, kuri šiandien, po pandeminių metų, įgavo dar beviltiškesnį vaizdą. Sala, prieš koronaviruso pandemiją gyvenusi daugiausia iš turizmo, šiandien skursta, nes turistų joje drastiškai sumažėjo.

Į Kubą vykome lapkritį, bet vos užteko laiko viską sumontuoti, vos spėjome pasirengti „Salsamanų“ startui kovą, nes parsivežėme beprotiškai daug filmuotos medžiagos, jau nekalbu apie įspūdžius.

Projekte dalyvavo aštuoni garsūs Lietuvos pramogų pasaulio žmonės – keturi vyrai ir keturios moterys. Tai televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė, charizmatiškoji dainininkė Monika Liu, jaunosios kartos aktorės Ugnė Zavistauskaitė ir Venesueloje užaugusi Gailė Butvilaitė. Į Kubą vyko ir dainininkas Norbertas Liatkovskis, aktoriai Edgaras Bechteris ir Tadas Gryn, taip pat krepšininkas Simas Buterlevičius.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų išvardyti dalyviai vos ne kasdien turėjo paruošti po naują pasirodymą, nors įprastuose šokių projektuose repeticijų ir konkursinių šou tempai gerokai lėtesni. Ar šokėjai nepervargo?

– Iš tiesų visi dalyviai buvo tokie motyvuoti, tokie darbštūs, kad kartais man, šio projekto vedėjui, – mažai šokusiam, daugiau keliavusiam po šalį ir drauge su kolege Akvile Kavaliauskaite rengusiam reportažus – būdavo skaudu į juos žiūrėti.

Vos atskridę apsistojome Havanoje. Didžiulė, apie 30 žmonių, kompanija (turiu omenyje, dalyvius, vedėjus, operatorius, redaktores, prodiuserius) – visi gyvenome vienoje viloje. Sudėtingiausia, kiek žinau, buvo sutarti dėl mūsų maisto ir paprasčiausio geriamojo vandens buteliukuose. Tokio gauti buvo didelė problema.

Nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Ar jūs pats, prieš vykdamas į Kubą, nors truputį įsivaizdavote, koks stiprus šalies ekonomikos nuosmukis ir kaip sunkiai šiandien ten gyvena paprasti, bet dažnai turintys aukštąjį išsilavinimą salos žmonės?

– Kažką buvau girdėjęs, nujaučiau, kad komunizme negali būti stebuklų, tačiau tik nuvykęs į Kubą jų situaciją suvokiau nepaprastai aiškiai. Galbūt jaunesni žmonės, prieš vykdami į Kubą, jos skurdžią padėtį šiek tiek romantizavo, tačiau pagyvenę ten savaitę suprato, kad šiandien salos padėtis – labai dramatiška. Kai kuriuose šalies regionuose badas, daug kur – pusbadis. Pramonės čia nėra jokios. Įsivaizduokite, šalyje, kurioje puikiai dera cukranendrės, cukraus fabrikai stovi, nes staklės sugedusios, nėra iš kur gauti detalių. Profesoriai dirba taksistais, vežioja pavienius turistus. Šokėjai, šokantys Havanos nacionaliniame teatre, per mėnesį uždirba 30 dolerių. Už vieną pasirodymą, kai mūsiškiai Lietuvoje gauna nuo 1 tūkst. iki kelių tūkstančių eurų, kubietis šokėjas uždirba 4–6 dolerius.

Turistų saloje šiek tiek yra, todėl visi vietiniai, kurie kažką moka, gaudo kiekvieną iš jų ir siūlo savo paslaugas: papasakoti apie vietines įžymybes, pavėžinti senoviniu amerikietišku automobiliu, parodyti, kaip sukami kubietiški cigarai ir pan.

Ne vienas šokėjas mums atviravo, kad būtų seniai pabėgęs iš Kubos, tarkim, gastrolių metu, bet juos čia laiko šeimos, kuriomis turi rūpintis. Negana to, jie labai myli savo šalį. Ne sistemą, bet šalį.

Ten visi nuo ryto iki vakaro šoka salsą. Kartais tas šokis man atrodydavo tarsi kažkoks jų išgyvenimo dalykas, savotiška terapija, prigimtinis reikalas, duotas ne partijos, bet galbūt paties Dievo, kad žmonėms būtų lengviau viską ištverti.

Iš pradžų dar galvojome, kad visa tai tik mūsų įsivaizdavimas ir galbūt tik mums jų situacija atrodo apgailėtina, o vietiniai žmonės – laimingi. Pasirodo, ne. Pagyvenę beveik mėnesį, pabendravę su jų šeimomis, labai aiškiai pamatėme ir tamsiąją šios puikios šalies pusę. Tada ir kilo mintis parodyti lietuviams ne tik šokį. Kaip gerai pasakė šios laidos prodiuseris Laurynas Šeškus, turime parodyti, kokiame absurde ir kokioje kraugeriškoje visuomenėje yra priversti gyventi šie labai faini žmonės.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jie vis dar idealizuoja Kubos laisvės gynėją, po mirties kone šventuoju laikytą Ernesto Che Guevarą – Draugą Če?

– Ant laiko sparčiai naikinamų kolonijinių salos pastatų jau beveik išblukę, nusilupę tiek F. Castro, tiek ir E. Ch. Guevaros portretai, plakatai. Visokie juokingai skambantys šūkiai, kad švęsime kolūkių įkūrimo kažkelintąsias metines, jau ne tik mums skamba komiškai. Labiau išsilavinę žmonės (Kuboje jų nemažai) į tą istorijos puslapį žiūri kaip į juoką pro ašaras.

Su mumis projekte dirbo vienas argentinietis, padėjęs šokėjams susikalbėti su vietiniais ispaniškai. Tai jis, vos nusileidęs Havanoje, išsyk nusipirko E. Ch. Guevaros kareivišką beretę be snapelio su raudona žvaigžde. Po kelių dienų, kai pamatė, prie ko vietinius privedė komunizmas, susikišo tą kepurę giliai į lagaminą. Romantikos nebeliko. Žmogus suprato, kad beveik kas antro kubiečo šeimoje, giminėje rastume tais laikais nužudytų, ištremtų, kalėjusių kalėjimuose artimųjų, kaip ir pabėgusių, emigravusių į Ameriką.

Todėl dar kartą sakau, kad labai svarbi „Salsamanų“ projekto dalis yra šviečiamoji. Jei nutylėtume ir savo laidose neparodytume, kaip šiandien Kuboje gyvena žmonės, turbūt ir patys taptume tos niekingos sistemos sąjungininkais. Paradoksalu: nors filmavome cukraus šalį, mūsų reportažuose apie ją cukraus beveik nėra.

– Minėjote, kad bendraudami su vietiniais „Salsamanų“ dalyviais lietuviai priverkė pilnus kibirus ašarų.

– Tikrai, vietoj cukraus šįkart bus daugiau druskos. Betgi nesikoncentruokime dabar į ją. Kai jūs pamatysite, ką išdarinėja tie Kubos šokėjai, kurie laimėjo atranką ir buvo pakviesti dalyvauti projekte – uffff... Tai aukščiausio lygio profesionalai, šokantys nacionaliniuose teatruose, trupėse, rodomi per nacionalinę televiziją. Kaip jie išjudino, išlankstė mūsų lietuvaičius – tiesiog kosmosas!

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar mūsų projekto dalyviai, prieš vykdami į Kubą šokti salsos, padarė apšilimą Lietuvoje?

– Be abejo. Keletą savaičių jie lankė salsos kursus Lietuvoje, tik niekas nenumanė, kad tai, ko išmoko namuose, Kuboje turės dauginti iš dešimties! Tarsi eilinis žmogus, atėjęs truputį pamėtyti į krepšį, netyčia atsidurtų NBA lygoje! Buvo, oi buvo ten jiems reikalų. Laimė, kad mūsų lietuviai labai atkaklūs: kai užsikabliavo, nė vienas nedirbo puse kojos, visi arte arė 100 proc.!

– Vyrai gavo profesionales kubietes salsos šokėjas, moteris vedė vyrai profesionalai. Jūsų nuomone, kuriems iš lietuvių buvo lengviau?

– Mano galva, labiau pasisekė moterims. Gal jos tiesiog geriau buvo atlikusios namų darbus Lietuvoje? Gailės, nuo dvejų metukų augusios Venesueloje, kur irgi šokama šiek tiek kitokia salsa, situacija buvo išskirtinė. Kaip ir J. Jurkutės, kuri ilgus metus lankė pramoginius šokius, o pernykščius „Tangomanus“ žiūrėjo išsprogusiomis akimis ir kai ją pakvietė į projektą – nedvejojo nė akimirkos. Monika Liu – visi žinome, kad tai puikiai scenoje judanti moteris, labai talentinga, kaip ir aktorė U. Zavistauskaitė.

Vyrams, manau, buvo sunkiau, bet ne taip sunku, kaip pernai tangomanams, kurie, žokdami tango, turėjo vesti savo partneres. Salsa, kiek aš supratau ten būdamas, kur kas liberalesnis šokis. Todėl, sakykime, nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Nepavydėjote, kad jūs – tik vedėjas, o ne dalyvis, kurį raityti klubus ir kojas mokytų siauru sijonėliu figūringą kūną apsitempusi vietinė Kubos šokėja?

– Žinokite, ne. Aš bijau šokio, nors kažkada ir man reikėtų pabandyti. Kuboje puikiai jaučiausi ir būdamas vedėju. Kol poros šoko, mes su Akvile keliavome po salą, bendravome su vietiniais, filmavome, rengėme reportažus.

Dalyvavome ir labai keistame rituale, kur tiesiog prie mūsų akių, bute, dviem paukščiams buvo nurautos galvos. Esu matęs kaime, kaip tai daroma, bet čia tas veiksmas vyko užkišus paukščio galvą už kojos nykščio… Tas ritualas turėjo apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Mūsų vedlė sakė, kad jei bėda didesnė ar kokia liga – su paukšteliu neišsisuksi, gali tekti paaukoti karvę ar arklį. O Afrikoje, norint apsisaugoti nuo didelės nelaimės, aukodavo net dramblį! Afriką paminėjau tyčia. Nors saloje dabar daugiausia katalikų, tačiau tame jų tikėjime dar nemažai likę afrikietiškų burtų, prietarų.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Taigi jūs su Akvile matėte ne tik Kubos sostinę, vietinių švelniai vadinamą Senąja Karibų dama, bet ir Vinjalesą, Varaderą?

– Su savo šauniuoju vairuotoju Chorchito, kuris vairavo amerikietišką 1954-ųjų plimutą, keliavome po salą. Tas automobilis buvo taip riebiai prišpakliuotas, kad nebesimatė sveikos vietos. Po tų kelionių mums paskausdavo visus šonus, nes 100 km važiuodavome apie tris valandas.

Labai patiko Vinjaleso nacionalinio parko regionas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestelis įkurtas plečiant tabako auginimo pramonę. Dauguma žmonių čia verčiasi senovine žemdirbyste: augina kavą, javus, tabaką. Viena populiariausių šio regiono pramogų – jodinėjimas arkliukais, taip pat – ekskursija į tabako plantaciją.

Dar lėkėme į Varaderą – vadinamąjį turistų rezervatą arba, mūsų žodžiais kalbant, Kubos Palangą, bet kažkodėl basankė buvo tuščia. Tikėjomės tūsų, bet jų nesulaukėme ir vakare. Priežastis – nėra turistų. Tačiau vis tiek su Akvile prisitūsinome, daug visko prifilmavome, todėl sakau ir sakysiu, kad „Salsamanai“, kaip ir pernai „Tangomanai“, – nuostabiausia, kas man per gyvenimą galėjo nutikti. Juk ir barbių spalvos amerikietiškais ševroletais, kabrioletais vėžinomės, ir domino su vietiniais lošėme. Tačiau Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės! Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir kad šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

– Kaip tie žmonės žiūrėdavo į jus – europiečius? Gal kaip į pinigų maišus?

– Jeigu jie ir eidavo prie mūsų, tai vis tiek kažką siūlydavo – pašokti, padainuoti ir pan. Kiti siūlė pirkti iš fabriko išneštus cigarus – žodžiu, eidavo pas mus su mainais, bet ne elgetaudami ar ko nors prašydami. Vilniuje, juokėmės, prie Aušros vartų, prašančių kur kas daugiau nei Havanoje. Matėsi tų žmonių orumas. Todėl nebuvo gaila visko palikti…

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Turite omenyje, kad šokėjams palikote viską, ką buvote atsivežę, – vaistus, drabužius, muzikos kolonėles?

– Taip. Grįžome beveik tuščiais lagaminais. Kadangi kolegos į Kubą buvo nuvykę anksčiau, jie jau žinojo, kad viską – antibiotikus, lašelines ir kt. – reikia vežtis patiems. Kai šokėjai pamatė tą krūvą vaistų, kuriuos atsivežėme, buvo apšalę. Sakė, kad nė viena Havanos ligoninė tiek daug neturi. Tada lietuviai ir vėl prapliupo ašaromis, paskui verkė kubiečiai, paskui ir vėl lietuviai, o man kartais jau nelaikė nervai.

Beje, sveikatos problemų – didesnių ar mažesnių – turėjome beveik visi. Nes maistas, ledukai, neaišku iš kokio vandens – šaldiklių, šaldytuvų čia beveik nėra. Pirmasis iš mūsų apsinuodijo Norbertas, pabaigoje neatlaikiau ir aš. Kad geriau įsivaizduotumėte, nupiešiu vaizdelį iš mėsos turgaus. Katinas eina prekystaliu ir atsisėda ant mėsytės, kurią galbūt vakare valgysime mes.

Valstybinės parduotuvės tuščios, maistas dalijamas kas mėnesį pagal talonus. Tarkim, pagal taloną šeimai priklausytų penki kiaušiniai, bet iš kur jų paimti, jei parduotuvėje nėra?

Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės. Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

Visai kitoks vaizdas vadinamosiose dolerinėse, kurios turi kokius penkis produktus, išdėliotus per visas parduotuvių lentynas. Tik čia jau kita bėda – niekas iš vietinių neturi dolerių!

– Europa šiandien gyvena naujienomis iš karo lauko Ukrainoje, įvykiais Izraelyje. Ar jūsų sutikti kubiečiai ką nors žinojo apie tai, kas šiandien vyksta pasaulyje?

– Jų pasaulis yra kitoks. Šiandienos aktualijos jiems irgi yra kitokios. Kažkoks vietinis, pamatęs mus gatvėje, paklausė, iš kur mes. Išgirdęs „Lithuania“ išdidžiai sušuko: „Russia, Putin“, norėdamas įtikti, pademonstruoti puikias savo geografijos žinias, bet buvo labai sugėdintas mūsų smerkiančių žvilgsnių. Kubietė gidė, ėjusi drauge, vargšelį paprotijo, kad mums šitų žodžių geriau nesakyti.

Į kalbas apie politiką retas kuris leidžiasi. Tiesiog pripažįsta, kur ir kaip gyvena. Sako, yra su tuo susitaikę.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Iš Lietuvos jus išlydėjo niūrus, darganotas lapkričio oras, gal net su pirmosiomis šalnomis, o koks pasitiko Kuboje?

– Kuboje mus pasitiko 30 °C karštis, kuris naktimis nukrisdavo iki 20 °C. Repeticijos vyko gryname ore – visada ir visur, už kiekvieno kampo. Eini kur nors, būdavo, norėdamas ramiai paskambinti į namus, tik žiū – T. Gryn su partnere salsos judesiukus kad raito… Už kito kampo – Simas repetuoja. Kolonėlė padėta, muzika groja.

– Kas atidžiai stebėjo laidos anonsus, tikrai matė, kokią lauktuvę sau ant krūtinės pasidarė žaviosios Monikos Liu partneris…

– Kalbate apie tatuiruotę? O, taip. Įsimylėjo vaikinas ir Moniką, ir lietuvius, ir pačią Lietuvą. Įdomu, kad kai pirmą dieną jie susitiko, abu netyčia buvo apsirengę mėlynai. Paskui ta mėlyna tapo išskirtine jų poros spalva. Galiausiai vieną dieną Monikos Liu partneris atėjo pas mus visas susijaudinęs ir praskleidęs marškinėlius parodė užrašą ant krūtinės: „Myliu tave mėlynai.“ Įsivaizduojate, bičas pasidarė lietuvišką tatuiruotę! Ir vėl mūsų merginos puolė raudoti… Nežinau, iš džiaugsmo ar iš liūdesio.

– Gal galėtumėte trumpai priminti „Salsamanų“ taisykles?

– Taisyklės lieka tos pačios, kokios buvo „Tangomanų“ projekte. Aštuoni lietuviai susipažįsta su aštuoniais kubiečių šokėjais. Prasideda treniruotės ir laidų filmavimai. Pirmosiose iš jų dar niekas neiškrinta, vėliau ima kristi po vieną porą kiekvienoje laidoje. Galiausiai pusfinalyje lieka keturios dalyvių poros, kurios šoka finalinį šokį pagrindinėje Havanos aikštėje. Fantastiškas reginys!

– Ar jau žinote nugalėtojų porą?

– Būdami Kuboje mes specialiai neišsiaiškinome, kas laimėjo „Salsamanus“, – palikome tai Lietuvos žiūrovams. Jau pernai supratome, kad tai – vienintelis būdas išlaikyti paslaptį. Todėl jau nuo kovo 3 d. kviečiame žiūrovus žiūrėti „Salsamanus“, sirgti už jiems patikusią porą, o finalo metu (tikimės jo gegužę), būtinai balsuoti. Tikiu, kad šio projekto populiarumas bus didžiulis, nes žmonės visą žiemą manęs klausinėja, kada gi pagaliau bus tie „Salsamanai“?

Kelionėse mėgsta pamiegoti

Prieš keletą dienų V. Mikaitis grįžo iš kelionės po Nigeriją, Beniną ir Togą, kur nuotykių ieškojo drauge su mama. Anot televizijos žaidimo vedėjo, su šeima – tėčiu, broliu ir Amerikoje gyvenančia mama – jis keliauja gana dažnai. Labiausiai dėl to, kad visų šeimos narių poreikiai panašūs. Visi, išskyrus tėtį, rytais mėgsta ilgiau pamiegoti, nestresuoja, kad kažko nespės patirti ar kažkur nuvažiuoti. „Mums patinka ilgiau pasivartyti lovose, tik tėtis turi žinoti tiksliai, kelintą valandą ir kur judėsime. Aišku, niekada taip nebūna. Tada sutartą valandą, kol mes dar kuičiamės, tėtis eina pasivaikščioti vienas“, – dalijasi šeimos įpročiais V. Mikaitis.

Tikrovėje neegzistuojančios kelionių agentūros „PravalTuras“ vadovas teigia, kad niekaip negalėtų organizuoti išvykų kitiems, nes jis planuoja per daug chaosiškai. „Net tokio žodžio „planavimas“ mano žodyne nėra… Galbūt tik tapęs TV3 žaidimo „galvOK“ kapitonu tapau labiau  disciplinuotas“, – prisipažįsta jis.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Ten, kur visi prašo pinigų

Kokie įspūdžiai grįžus iš Vakarų Afrikos į civilizuotą Europą? Vytautas juokiasi, kad didžiausias skirtumas – čia niekas tavęs neprašo pinigų.  Ten atsidėkoti turi už viską. „Laimei, atradome pavėžėjimo paslaugą, tai su vairuotoju tardavomės iš anksto ir dėl kitų išvykų. Keliauti su „Bolt“ programėle čia labai pigu: už septyniolika kelionių sumokėjome tik apie 70 eurų! Atstumai Nigerijoje tikrai nemaži…“ – dalijasi įspūdžiais pašnekovas.

Prieš vykdamas į Nigeriją, keliautojas apie ją prisiskaitė visko. „Užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos nieko gero nežadėjo, tačiau išties jų puslapyje prie beveik visų pasaulio šalių daug perspėjimų apie blogiausius dalykus…“ – ironizuoja jis ir priduria, kad naktimis jie su mama niekur neidavo, o dienomis samdydavo vietinį „apsauginį“, kuris už kelis eurus užtikrindavo jiems, kad bus saugūs tarp vietinių.

Labiausiai lietuviams įstrigo lūšnynų kvartalas, kur maždaug 100 000 žmonių gyvena ant vandens. „Tai tarsi labai skurdi nigerietiška Venecija, kur vaikai spardo kamuolį iš valties į valtį. Vos ten nuvykome, iškart prie mūsų priplaukė žmogus, kuriam turėjome susimokėti už mūsų apsaugą…“ – šypsosi keliautojas.

Labiausiai Nigerijoje jį stebino žmonių įprotis daiktus neštis užsidėjus ant galvos: „Vienas, žiū, tempia dešimt kilimų ant galvos, kitas – vaisius ar padangas. Taip ir norėjosi sustojus paklausti, kodėl jie nieko neneša rankose?“

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimai išmokė disciplinos

Ilgametį „galvOK“ kapitoną Marijų Mikutavičių žaidime pakeitęs V. Mikaitis atviras: laida įnešė daugiau drausmės į jo chaotišką gyvenimą. „Dabar man pasako apie filmavimus pusmečiui į priekį, o pagal juos aš  dėliojuosi savo keliones. Tarkim, šiąnakt grįžau iš Nigerijos, rytoj prasideda filmavimai, per dvi dienas nufilmuosime keturias laidas, o paskui ir vėl išlėksiu“, – dalijasi savo planais.

Tai, kad pateko į žaidimą „galvOK“, Vytautas prilygina jausmui, lyg iš vietinės balos būtų įmestas į Baltijos jūrą.

Paklaustas, ar kada gyvenime yra skendęs, keliautojas purto galvą, bet labai rimtai svarsto, kaip galėtų atrodyti jo skendimas laidoje. „Asmeninis skendimas turbūt būtų, jei niekada nelaimėčiau. Arba tapčiau visiškai neįdomus TV žiūrovams. O gal… jei dėl mano kaltės labai kristų šios laidos reitingai?“ – spėlioja pašnekovas.

Žaidimo pradžioje kelią į filmavimo studiją, sako, turbūt bus perbėgusi juoda katė, nes pirmi aštuoni kartai jam nebuvo sėkmingi. „Tuomet ir žmonėms buvo gaila manęs, ir man – savęs. Toks jausmas, lyg labai ilgai žaistum kompiuterinį žaidimą ir vis pralaimėtum, o kartu norėtum žaisti dar ir dar iki pat pergalės. Ne kartą pasibaigus laidai esu sušukęs: filmuokim dar vieną! Taip norėdavosi laimėti!“ – prisipažįsta Vytautas, pirmą sykį laimėjęs žaisdamas duetu su Merūnu. Operos solistas tarsi pramušė jo nesėkmių lentelėje skylę. „Nuo to karto pavykdavo laimėti ne tik Mantui Katleriui“, – džiaugiasi V. Mikaitis, pergalių santykį su kolega vertinantis maždaug 40 ir 60 proc. savo nenaudai.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Be reikalo nerizikuoja

Žaisdamas Vytautas laikosi saugios taktikos, be reikalo nerizikuoja, todėl retai džiugina savo komandą didesniais piniginiais laimėjimais. „Kadangi dideli laimėjimai – didelis smūgis prodiuseriams (juk laimėtas pinigų sumas jie turi išmokėti), tai aš esu jų numylėtinis. Kapitonas, dirbantis televizijos naudai“, – šmaikštauja.

Azartišku lošėju Vytautas savęs nevadina. Lietuvoje, sako, niekada nelošia, nebent nuvažiavęs į Ameriką, bet ir tai žino, kad sėkmė ne jo pusėje. „Apima toks jausmas, kad tas stalas, prie kurio sėduosi, ar tos kortos, ar žaidimų automatas – visi jie žino, kad lošti atėjau aš. Na, tas, iš kurio galima atimti…“ – kvatojasi keliautojas, Las Vegaso lošimus vertinantis kaip eilinę ekskursiją ar koncertą, už kuriuos reikia susimokėti tam tikrą pinigų sumą.

Paklaustas, kaip su M. Katleriu pasidalija žaidimo svečiais, atvirauja, kad dažniausiai žvaigždės pačios nusprendžia, kurio kapitono komandą pasirinkti. „Ne visi mane dar žino, o štai aš juos visus gerai pažįstu…“ – pokštauja renginių vedėjas.

Kai kurie svečiai, atėję į laidą, vis dar ieško M. Mikutavičiaus. Tuomet žodžio kišenėje neieškantis Vytautas pataria jiems persikrauti.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gailisi, kad išdavė taktiką

Apie pirmuosius filmavimus naujasis žaidimo kapitonas kalba, kad jautėsi kiek nejaukiai: „Tarsi būčiau atėjęs į naują mokyklą, kur visi pažįstami, o pats tiksliai nežinau, su kuo draugauti, ką kalbėti ir kaip elgtis.“ Todėl pirmose laidose vyras nusprendė būti šiek tiek santūresnis, kad žmonės galėtų po truputį jį pažinti. „Buvo dvi galimybės prisistatyti: spirti kojomis duris ir sušukti: „Štai čia aš!“, arba gražiai pasibelsti ir paklausti, ar galima užeiti. Pasirinkau antrą variantą.“

Šiuo metu V. Mikaitis žaidime jaučiasi kaip žuvis vadenyje, tik gailisi, kad vieno pokalbio su M. Katleriu metu buvo pernelyg atviras ir priešininkų kapitonui išdavė savo žaidimo taktiką. „Mantas greitai mane perkando, todėl dabar tuo naudojasi. Jis kaip koks Voldemortas (knygų apie Harį Poterį antagonistinis veikėjas, didžiausias Hario Poterio priešas, – aut. past.) įsiskverbia į mano mintis ir neleidžia jų nuslėpti“, – sako pašnekovas.

Pinigai, kuriuos galima laimėti žaidžiant šį žaidimą, Vytautui nesvarbu. Svarbiausia – pats žaidimo žanras ir jo, kaip vedėjo, vaidmuo – žaismingai atsakyti ir kurti studijoje linksmą atmosferą. „Pergalė, aišku, svarbu, bet ne pinigine prasme: juk dažnai išeini vos su keliais eurais kišenėje“, – pasakojo Vytautas, vienoje iš pastarųjų laidų žaidęs su atlikėja GJan ir galiausiai likęs su 10 eurų, kuriais turėjo pasidalyti dar su 20 savo komandos žmonių.

Vos apsiavęs „galvOK“ kapitono batus V. Mikaitis drąsiai pareiškė: „Nors telike nedirbęs, bet žinau ko reikia telikui.“ Įdomu, ko? Vyras juokauja ir mini kabliukus, kurių turėtų būti laidų anonsuose, kad pritrauktų žiūrovų dėmesį. „Kadangi esu dirbęs krepšinio portale, kur rengdavau visokius reportažus, žinau, kaip tie įdomūs dalykai daromi. Kad gautum gerus atsakymus – turi teisingai paklausti. Žodžiu, televizijoje niekas nevyksta natūraliai: turi žinoti daug montažo triukų, kad žiūrovui būtų įdomu“, – dalijasi jis.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Dainininkas arba krepšininkas

Sunku patikėti, kad mokykloje Vytautas nebuvo toks velnių privalgęs, koks yra dabar. „Kas galėjo pagalvoti, kad pilietis iš Kėdainių, Respublikos g. 46-ojo namo, staiga pakeis tautos dainių M. Mikutavičių?“– savo feisbuko paskyroje retoriškai svarsto jis. Paprašytas papasakoti apie savo vaikystę Kėdainiuose, mini miegamąjį rajoną, kuriame gyveno ir lankė mokyklą. Į pamokas visada vėluodavo, bet iš esmės buvo geras vaikas, tėvams problemų nekeldavo. Paauglystėje į muštynes nesiveldavo, už kampo nerūkydavo, kaimynų soduose obuolių nevogdavo. „Mėgau dalyvauti mokyklos renginiuose, – sako jis, apie televiziją tais laikais dar nesvajojęs. – Dvyliktoje klasėje auklėtoja išdalijo tokius lapukus, kuriuose mes, penktokai, rašėme, kuo norime būti užaugę. Maniškiame buvo parašyta – dainininkas arba krepšininkas.“

Kodėl dainininkas? Nes lankė muzikos mokyklą, grojo akordeonu, bet per muzikos pamokas mokytoja liepdavo berniukui patylėti, kol kiti dainuoja. „Dabar juokinga, bet tada buvo skaudu“, – prisimena jis.

Akordeonu kartais ir dabar pagroja. „Kai laukiu svečių, išeinu į laiptinę ir pasitinku juos grodamas kaip koks vestuvių muzikantas. Ką groju? Kažką iš pirmos klasės pirmo pusmečio repertuaro“, – nuoširdžiai kvatojasi ir pasakoja dar vieną istoriją apie savo, kaip krepšinininko, karjeros baigtį. „Mokykloje truputį sportavau, kol vieną sykį girtas dėdė rėžė man teisybę į akis. Sakė: jei net savo klasėje nesi pats geriausias, tai gal, Vytuk, tu geriau nevark… Tai ir nevargau“, – ironizuoja V. Mikaitis ir vadina save tryliktuoju komandos žaidėju, kuriam nelikdavo vietos net ant atsarginių suolelio, – tekdavo tupėti.

Šiandien, nors nemažai metų atidavęs darbui krepšinio portale, Vytautas šį sportą juokais vadina apgavysčių žaidimu. „Bėgdamas su kamuoliu turi apgaudinėti priešininkus – į kurią pusę bėgsi, kam perduosi ir pan. Aš buvau labai sąžiningas vaikas, nemokėjau meluoti…“ – teisinasi jis ir gailisi, kad toks pats nuspėjamas yra ir žaidime „GalvOK“.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Televizija suteikė žinomumo

Į save žiūrėti per televizorių Vytautas nelabai mėgsta. Savikritiškos mintys jį užpuola ne šeštadieniais žiūrint laidos įrašą, bet labiau paties filmavimo metu. „Nes tada atrodo, lyg viskas apie tave sukasi, o matydamas jau sumontuotą laidą, supranti, kad tavo veidas užima gal tik kokį trečdalį eterio… Tai, kas tada atrodė svarbu, taip nebeatrodo“, – prisipažįsta kapitonas.

V. Mikaitis džiaugiasi, kad, pradėjęs vesti laidas televizijoje, sulaukia vis įdomesnių renginių vedimo pasiūlymų. Vienas jų – neseniai Kaune vykęs Europos dailiojo čiuožimo čempionatas, kur su kolega linksmino žiūrovus ledo valymo pertraukėlių metu.

Pats Vytautas nemėgsta jokių žiemos sporto šakų, nes jos jam asocijuojasi su už kampo tykančiomis traumomis. Dar prisimena paauglystės laikų nutikimą, kai nesėkmingai nusileido Vilniuje nuo Tauro kalno rogutėmis. Nugarą toje vietoje skauda iki šiol.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Norai jau pildosi

Šiandien pagal Rytų kalendorių prasideda Naujieji metai – Drakono valdžios laikas. Ko ta proga Vytautas sau palinkėtų? Vyras džiaugiasi, kad net du jo norai jau išsipildė praeitais metais. Vasarą V. Mikaitis tapo televizijos realybės šou „(ne)VISKAS ĮSKAIČIUOTA“ vedėju, o nuo praėjusio rudens jis – ir „galvOK“ kapitonas.

„Trūksta tik laidos apie keliones. Dar norėčiau pamėginti vaidinti filme!“ – atvirauja jis. Kokiam vaidmeniui ryžtųsi? Tokiam, kur galėtų būti pats savimi. Labiausiai nenorėtų vaidinti romantiškoje dramoje. „Jei dar reikėtų kokią paną pakabinti… Šakės! Esu absoliučiai neromantiškas. Jei iš blogiukių – galėčiau vadinti kokį šlykštuką, kuris kažko kažkam prišneka, privelia, pridaro bėdų visiems ir paskui tyliai išsinešdina. Komedijoje bet kokie vaidmenys man tiktų“, – įsitikinęs V. Mikaitis.

Paprašytas pareklamuoti įsivaizduojamą savo kelionių laidą Vytautas juokiasi, kad ji būtų lengvo turinio ir su daug veiksmo, nes kelionių dienoraščių su skaičiais ir datomis tiek televizijoje, tiek internete yra į valias. „Man būtų įdomu nuskridus kur nors į Afriką įsilieti į kokios nors genties gyvenimą ir daryti iš to šou“, – garsiai įsisvajoja keliautojas. Šiais laikais, sako, kurti kelionių laidas – tikrai ne problema. Socialiniuose tinkluose nemažai sekėjų turintis „PravalTuro“ direktorius drąsiai galėtų būti pats sau televizija, jei tik rastų laiko tuo užsiimti.

TV3, V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

Namuose neeksperimentuoja

Kalbai vėl pasisukus apie žaidimą „galvOK“, kuriame dažnai vyksta įvairūs chemijos eksperimentai, Vytautas tvirtina, kad nebando jų pakartoti namuose.

„Gal ir bandyčiau, bet bijau: žinau, kad būtinai kažką ne taip padarysiu, kažką supainiosiu. Saugesni laidoje duodami praktiniai patarimai – tarkim, kuo valyti nuo baldų dulkes, kad jos ilgiau nesikauptų, ir pan. Deja… Kol grįžtu namo, viską užmirštu“, – juokiasi pašnekovas.

„Norite sužinoti, ką kvailiausio esu padaręs namuose? Ogi paleidau paskraidyti droną, šis atsitrenkė į televizorių ir nudaužė jo kampą. Kai bandžiau jį gaudyti ranka – gavau didžiulę mėlynę, – iš savo kvailumo juokiasi vyras ir sako, kad ne be reikalo yra įkūręs „PravalTuro“ ir „PravalFesto“ agentūras, o save paskyręs jų direktoriumi. – Dažnai mano genialios idėjos atsisuka prieš mane patį.“

– Kažkodėl įtariu, kad serialo „Sniego skonis“ siužetas neturi nieko bendro nei su klimato kaita, nei su kulinarija. Ar tiesa, kad tai labiau kriminalinė drama, kur lietuviški gangsteriai daug šaudo ir gaudo?

– Tiesa. R. Rudokas mėgsta kurti tokius serialus.

– Neseniai pradėjote septintąją dešimtį – esate bene vyriausias serialo herojus. Kaip prisistatytumėte šiame gyvenimo etape?

– Šešėlis ilgėja, artėju prie pensijos… Dabar man tik kokius senelius ir senus funkcionierius vaidinti. Arba dar kominius blogiukus. Matote, „Sniego skonyje“ mano personažas daug laiko praleidžia ligoninėje paniręs į komą.

– Įsivaizdavau, kad būsite koks pagyvenęs mafiozas, prekeivių narkotikais galva...

– Na, ne visai. Pagal scenarijų esu pagyvenęs vyrukas, nors gal labiau per anksti susenęs… Kai perkopi 60 (tiek seriale, tiek ir realiame gyvenime), kažko labai daug iš gyvenimo nebesitiki – viskas, kas geriausia, lieka praeityje. Nors… Kai man buvo 50 – dar jaučiausi jaunas. Gal ta jausena susijusi su fiziniu kūnu, hormonų kaita? Gal endorfinų mažėja?

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Apie ką šis serialas?

– Vienu sakiniu sunku nupasakoti. Mano herojų pasiveja, sakykim, jaunystės klaidos, karma. Tai tarsi jo bandymas suvesti sąskaitas su praeitimi. Siužetas būtų maždaug toks: dvi šeimos draugauja visą gyvenimą, kol vieną dieną atsiranda kažkoks trečias žmogus, nukentėjęs nuo tų dviejų šeimų ir dabar bandantis su jomis atsiskaityti. Turbūt supratote, kad tas trečiasis – tai aš.

– Minėjote, kad jums dažniausiai kliūva blogiukų vaidmenys.

– Teisybė… Mano personažo jaunystė buvo audringa, praturtėjo jis nelabai teisėtu keliu. O dabar kiti laikai: jau 30 metų Lietuva nepriklausoma, žmonės gyvena kitokioje sistemoje. Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią. Čia kažkas panašaus į garsiojo „Krikštatėvio“ motyvus.

Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią.

– Jūsų personažo vardas labai neįprastas – Dargiris Rainys...

– Aš irgi dar nesu tokio girdėjęs. Dargiris nėra labai geras, jo santykiai su sūnumi irgi nelabai geri. Nuo to prasideda visos siužeto intrigos, nes tėvas nori paversti sūnų savo atvaizdu.

Mergina, su kuria draugavo mano sūnus, man labai nepatiko, aš suorganizavau, kad ją pasodintų į kalėjimą Ispanijoje. Aišku, sūnus dar to nežino. Beje, sūnų vaidina Laurynas Jurgelis – puikus jaunosios kartos aktorius, šiuo metu labai populiarus, pernai, jei neklystu, gavo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Skaitytojams visada įdomūs iššūkiai, su kuriais susiduria aktoriai filmuojant.

– Net ir nežinau… Gal tie, kas buvo Ispanijoje, patyrė didesnių iššūkių? Mane bando nušauti, pataiko ir pusę serialo guliu ištiktas komos. Didžiausias iššūkis man – gulėti ištiktam komos ir nesusijuokti, kai aplinkui zuja kolegos.

Dar juokinga, kad nors ir ištiktas komos, vis tiek esu šeimos galva. Visi nori, kad aš nepabusčiau iš komos, net bando mane nunuodyti. Ar išgyvensiu? Paspėliokite… Filmavimai dar vyksta, dabar maždaug vidurys – kokia 40 serija.

– Jūs pats žinote savo personažo likimą?

– Likimas mano jau nuspręstas. Turėčiau išgyventi. Girdėjau kalbų, kad planuojamas ir antras šio serialo sezonas, tad kaipgi be šeimos galvos?!

Prieš tai klausėte apie iššūkius. Kai vaidinau filme „Lošėjas“ (mano debiutinis vaidmuo kine), paskutinė filmuota scena buvo po vandeniu – aš gelbėju skęstančią kolegę Ievą. Veiksmas vyko naktį Galvės ežere, Trakuose. Buvo privežta fejerverkų, aplink paleista daug dūmų, tolumoje ant valtelių pastatyta mirksinčių žibintų, kad susidarytų uosto įspūdis... Buvo taip šalta, kad negelbėjo net hidrokostiumai, kuriuos vilkėjome vandenyje. Teko į vidų pilti šiltą vandenį, bet panėrus jis kaipmat ataušdavo ir vėl lipdavome į krantą įsipilti karšto.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ar serialo „Sniego skonis“ veiksmas vyksta Lietuvoje?

– Viskas iš esmės vyksta Lietuvoje, bet, kaip sakiau, viena mergina uždaroma į Ispanijos kalėjimą ir ten sėdi beveik per visą serialą. Tiems aktoriams, kurie dalyvavo kalėjimo scenose, pasisekė: jie važiavo filmuotis į Ispaniją. Aš, deja, ne…

– Trumpam palikime komos ištiktą personažą ligoninėje, o patys pasidairykime po spalvingą jūsų paties gyvenimą. Žinau, kad dirbote meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“, o šiuo metu esate... laisvai samdomas aktorius, laisvo oro direktorius?

– Karjerą „Mene“ baigiau 2018-aisiais, dar prieš prasidedant pandemijai, o tada įpuoliau į lietuviškų serialų sūkurį. Viename, beje, irgi režisuotame R. Rudoko, vaidinau gal penkis sezonus (serialas „Prakeikti“ – red. past.).

– Buvo laikas, kai apie serialus, o dar lietuviškus, kalbėjote labai skeptiškai...

– Kalbėjau, tačiau nuo anų laikų daug kas pasikeitė, patobulėjo. Dabar lietuviški serialai darosi panašesni į kiną. Keliuose teko dirbti su Emiliu Vėlyviu – jo darbai išties labiau primena kiną. Galbūt jie orientuoti į užsienio rinką, į kokią nors užsienio platformą.

Jei kalbėtume apie lietuviškus serialus, skirtus vidinei rinkai, būtų jau kitas atvejis, mat jie labai mažai finansuojami. Filmavimai vyksta pačiomis minimaliausiomis priemonėmis. Viskas daroma greitai, konvejeriu: per dieną kartais nufilmuojama net po 20–30 scenų! Įsivaizduokite, seriale „Gaujų karai“ aš, kaip personažas, dalyvavau visose serijose. Jų buvo net 40 ir jas nufilmavome per dvi pamainas (viena pamaina – 8–12 val. – red. past.).

– Ar serialų aktorius gali improvizuoti: juk išmokti tekstą 40 serijų turbūt nelabai lengva?

– Improvizuoti galime. Svarbiausia, kad išlaikytume temą, žinotume, apie ką kalbama. Iš pradžių mokiausi kiekvieną žodį (kino mokykla!), bet paskui pastebėjau, kad daugelis kolegų to nedaro. Ėmiau improvizuoti pagal situaciją. Dažnai tai atrodo net natūraliau už iškaltą tekstą.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Jūsų aktorystės studijos truko labai ilgai – dvylika metų. Aktoriaus ir režisieriaus diplomą įgijote tik 1993-iaisiais, pagaliau baigęs svarbiausio savo gyvenimo mokytojo – režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.

– Na, taip…

– Jūsų gyvenime daug neatsitiktinių atsitiktinumų. Įdomiausia, kad ir aktoriumi būti niekada nesvajojote…

– Vaikas buvau išdykęs, chuliganas. Mama sakydavo, kad jei ir toliau taip – būsiu traktorininkas. Viskas apsivertė, kai vieną vasarą mus, moksleivius, išvežė padirbėti į kolūkį. Pamenu, kaip man nepatiko eiti paskui traktorių ir rinkti akmenis. Nuo tada nusprendžiau: nenoriu dirbti fizinio darbo, geriau jau mokysiuos. Ir pradėjau. Netgi labai gerai. Štai taip paprastai įvyko kardinalus vidinis perversmas.

Mūsų šeima gyveno Salininkuose, prie Vilniaus. Mokykloje, kurią lankiau, buvo dvi lenkiškos klasės, viena rusiška ir viena lietuviška. Kadangi turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją – tokią revoliucingą, laisvės trokštančią asmenybę, pakalbėdavusią ir prieš tuometę sistemą, po mokyklos baigimo sugalvojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau koją pakišo vokiečių kalba. Tuomet palydėjau draugą, norėjusį tapti aktoriumi, į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir... netikėtai pats ten įstojau.

– Tuo laiku, minėjote, į aktorinį stojo apie 500 kandidatų. Praėjus maždaug keturioms dešimtims metų aktoriais tapti nori nė kiek ne mažiau. Kokiu medumi patepta ši profesija, kad konkursai į ją bėgant laikui nemažėja?

– Matote, kai atsivėrė sienos, meniškam jaunimui atsirado daug naujų galimybių. Keletą metų teko dėstytojauti akademijoje, tai daugelis studentų jau galvodavo ne apie Lietuvos, bet apie pasaulinę perspektyvą, Holivudą… Padidėjo jų ambicijos ir noras užkariauti pasaulį. Pats teatras? Nežinau, kokiu medumi jis pateptas… Manau, viskas priklauso nuo kurso vadovo. Mano vedlys buvo J. Vaitkus, su kuriuo gyvenimas mane suvedė daugybę kartų, nes pastudijavęs porą metų LMTA mokslus mečiau.

– Kodėl? Ar aktoriaus duona pasirodė per sprangi?

– Tiesiog buvau dar labai jaunas ir kvailas. Kai stojau – tebuvau septyniolikos, nes šešerių pradėjau eiti į pirmą klasę. Palikau akademiją aštuoniolikos… Vaikiški pasispardymai. Man J. Vaitkus labai patiko, bet tada maniau, kad tokių asmenybių – pilnas pasaulis. Tik kai išėjau, pažinau daugiau žmonių, supratau, kad yra asmenybės ir yra tie, kurie bando kažkaip išgyventi.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ne sykį minėjote, kad tikite aukštesnėmis jėgomis. Turbūt jos ir atvedė į Klaipėdos konservatoriją, kur baigėte režisūros studijas, susipažinote su savo žmona Asta, irgi būsima režisiere. Vedėte 22-ejų. Įdomu, kaip tais laikais gyveno jauna režisierių šeima?

– Gavome paskyrimą dirbti Mažeikiuose ir naują butą. Tais laikais Mažeikiai buvo labai turtingas miestas: ten buvo naftos perdirbimo gamykla ir patys moderniausi kultūros rūmai visoje Lietuvoje. Į juos koncertuoti, vaidinti atvykdavo visos garsiausios anų laikų Sovietų Sąjungos žvaigždės. Žodžiu, kultūrinis gyvenimas Mažeikiuose virte virė, o mes su žmona ten porą metų dirbome. Paskui lyg netyčia gatvėje ir vėl sutikau J. Vaitkų, kuris pakvietė mane grįžti į Vilnių ir pabaigti studijas.

– Į sostinę grįžote jau trise – su dukrele Goda. Apsistojote pas tėvus Salininkuose. Ar visą tą laiką jautėte savo mokytojo ilgesį?

– Matyt… Prieš tą lemtingą susitikimą su J. Vaitkumi kaip tik buvau skaitęs Hermanno Hese’ės knygą „Stiklo karoliukų žaidimas“, kuri iš esmės ir buvo apie mokytojo paieškas ir norą būti mokiniu. Man pasirodė, kad J. Vaitkus yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie jau turi žinojimą, kas vyksta šiame pasaulyje.

Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žodžiu, jis pasiūlė, o mano šeima neprieštaravo, taigi susipakavome daiktus ir grįžome į Vilnių. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sąjūdis, revoliucijos, kuriose mes irgi aktyviai dalyvavome.

– Kaip atsidūrėte Švedijoje – gyvenote ir verslavote ten visą dešimtmetį?

– Išvažiavau gal 1992-aisiais… Gavęs aktoriaus bakalauro diplomą, tęsiau mokslus režisūros magistrantūroje, pasitaikė galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Švediją. Kuriam laikui ten įstrigau. Šeima liko Lietuvoje. Kartkartėmis ją aplankydavau. Kadangi reikėjo kažkaip pragyventi, bandžiau verslauti. Ir... Verslas man pasirodė  nuobodus. Ko ten išmokau? Gal atvirumo, dėkingumo, nuolankumo (gerąja prasme). Lietuvoje stengiausi būti vyru, kariu, mačo, o ten pasidariau taikesnis. Suvokiau, kad pasaulis yra daug didesnis nei tas, kuriame užaugau.

– Kai sugrįžote į Lietuvą, vėl atsidūrėte pas J. Vaitkų baigti režisūros magistro studijų. Paskui ketverius metus dirbote akademijoje. Pedagoginis darbas patiko?

– Nelabai. Gal neturiu pašaukimo būti mokytoju. Už save galiu atsakyti, bet aiškinti kitiems, ką jie turi daryti? Nežinau. Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žinau, kad yra tokia misija – mokytojo, bet savyje to pašaukimo, deja, nejaučiu, nors su buvusiais studentais ir šiandien gražiai bendraujame.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Prieš dešimtmetį itin sėkmingai debiutavote kine. Cituoju: „Aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis (51), filme „Lošėjas“ įkūnijęs pagrindinį herojų, už šį vaidmenį apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.“ Gal ir žvaigždžių ligos patale teko pagulėti? Juk po premjeros buvote lyginamas su George’ Clooney’iu, Antonio Banderasu?

– Nesirgau žvaigždžių liga, nes tuo laiku labiau koncentravausi į vidų negu į išorę. Gyvenau tokį eksperimentinį laikotarpį: nevartojau kavos, alkoholio, nevalgiau mėsos. Žodžiu, bandžiau nušvisti. Turėjau tokį kurso draugą Artūrą Builovą, kuris buvo judėjimo „Gyvenimo menas“ administratorius Lietuvoje. Buvau ne juokais įsitraukęs į visą tą veiklą, o ką iš jos pasilikau? Na… kažkokią patirtį, kad yra, kaip yra, o kaip yra – tobula. Tikiu, kad gyvenime yra tam tikrų giluminių srovių, kurios tave veda ir kad su savo mažais asmeniniais norais jų krypties nepakeisi.

– Gal ir jūsų su Asta dukra pasekė tėvų pėdomis – tapo aktore, režisiere?

– Ne, dukra pasirinko savo kelią. Ji – psichologijos profesorė. Nedirba su klientais, daugiau užsiima tiriamąja psichologija. Ar konsultuojuosi su ja? Kodėl reikėtų? Aš neturiu jokių problemų. Jei turėčiau? Savo pamokas kiekvienas turi išmokti pats.

– Grįžkime į dabartinius laikus. Esate aktorius, pradėjęs septintąją dešimtį ir tikrai girdėjęs šiek tiek nuvalkiotą frazę: jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų... Ar turite sąrašiuką, ką dar norėtumėte spėti padaryti?

– Oi ne, neturiu. Aš jau atidaviau savo gyvenimą tai Golfo srovei: kas bus – tebūnie… Kuo toliau, tuo labiau gyvenimas man darosi panašus į sapną. Dėl pirmų kartų? Na, dabar kiekviena diena man atrodo kaip pirmas kartas. Pažiūrėkite pro langą: šiandien taip gražiai sninga…

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Tačiau juk ne tik grožitės sniegu. Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Imu viską, ką pasiūlo gyvenimas. Jei filmuojuosi seriale – mokausi tekstus. Šiuo metu dar vaidinu keliuose spektakliuose Šiauliuose, Vilniuje. Turiu juk kažkaip užsidirbti, kad sumokėčiau mokesčius. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dievas, žinote, visą laiką yra, o ciesorius kartais būna labai įnoringas. Ypač per pandemiją. Sunku buvo ne tik man, bet ir daugeliui laisvai samdomų žmonių, ypač iš meno srities. Staiga viskas baigėsi ir mes atsistojome prie bedugnės krašto…

– Štai ir nesuprantu, ko visais laikais žmonės taip veržiasi būti aktoriais, jei jie pirmieji, kai tik istorija daro kūlverstį, atsiduria ant bedugnės krašto… Jei laiką galėtumėte atsukti atgal – gal bėgtumėte nuo aktorystės kuo toliau?

– Ne, ką jūs... Tačiau aktoriaus profesijos nepatarčiau rinktis silpnesnių nervų žmonėms, nes iš tiesų ji ne tokia graži, kaip iš šono atrodo. Nors... gal ir apie kitas profesijas būtų galima tą patį pasakyti?

Grįžtant prie klausimo pradžios, nieko nenorėčiau keisti, nes man ši profesija įdomi. Ji kartais suteikia tiek džiaugsmo, adrenalino, kurio kitur su žiburiu nerastum. Per aktorystę ir pasaulio pamačiau... O kur dar festivaliai! Kai buvome Marakeše, gyvenome, valgėme drauge su princais, karaliais. Jei būčiau normalus žmogus, šito tikrai nebūčiau patyręs. Ir su brangiausiais automobiliais teko pavažinėti, ir asmens sargybiniai mane saugojo, ir Oslo rotušėje svarbų žmogų vaidinau… Todėl dėl aktorystės esu visiškai ramus. Tiesa, gal to įdomumo, adrenalino daugiau kinas pridėjo? Juk teatre, kad ir apsirengi karaliumi, bet vis tiek sėdi tame pačiame suš… grimo kambaryje.

– Naujieji ir naujienos ne tik dera, bet ir labai intriguoja. Ar galėtumėte  atskleisti laidos „TOP 3“ paslaptį ir papasakoti, koks bus naujos laidos formatas, žanras?

E. S.: Kartais žiūrovai ar skaitytojai pastebi, kad šalia gausybės savo darbų ir šeimos rūpesčių tampa sunku susiorientuoti, kas svarbiausio įvyko per dieną. Naująja laida norime palengvinti šį procesą – pateikti šiek tiek mažiau žinučių, bet paanalizuoti įvykį ar problemą 360° kampu. Negana to, norime su žiūrovais bendrauti ne kaip visažiniai, o kaip kolegos su kolegomis, kaip lygūs su lygiais. Todėl kartu ir juoksimės, ir kalbėsime labai rimtai, bet pagrindinė mūsų misija bus aptarti svarbiausias dienos aktualijas taip, kad žiūrovams neskaudėtų galvos nuo informacijos lavinos.

T. L.: Naujienas pateiksime linksmai ir lengvai. Iš įdomios perspektyvos ir įdomaus kampo. Tai bus pusvalandžio trukmės laida su reportažais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.

– Koks konkrečiai bus jūsų, vedėjų, indėlis, jei ši laida pristatoma kaip visos TV3 žiniasklaidos grupės laida?

E. S.: Ši laida bus komandinis darbas. Kolega Tomas ją ne tik ves, bet ir rengs reportažus, o prie jų prisidės ir kiti profesionalai, pavyzdžiui, žurnalistas Ervinas Romanovas. Aš ne tik vesiu laidą, bet ir dirbsiu naujienų portale tv3.lt, kur kasdien, kaip ir anksčiau, skaitytojams pateiksime naujausią ir aktualiausią informaciją.

T. L.: Dažniausiai laidos vedėjai būna tik jos veidai. Perskaito tai, ką jiems parašo redaktoriai. Čia bus kitaip. Džiaugiuosi, kad būsime visiškai įsitraukę į visą laidos rengimo procesą dar iki tol, kol sėsimės į grimuotojos kėdę. Tai malonus iššūkis.

TV3, E. Samoškaitės, T. Loibos asmeninio archyvo nuotr.

– „TOP 3“ – laida apie svarbiausias aktualijas kitu kampu. Ką tai reiškia?

E. S.: „Kitu kampu reiškia, kad į temą stengsimės pažvelgti nekonvenciškai. Pavyzdžiui, jeigu Apeliacinis teismas paskelbia apkaltinamąjį nuosprendį politinės korupcijos byloje ir vienas iš nuteistųjų sielojasi, kad dėl teismo sprendimo nukentės vaikai, mes  pasidomėsime, ar šis politikas iš tiesų iki tol tikslingai rūpinosi vaikais, juos vežiojo į būrelius ir pan. Su kolega Tomu nebijosime pasakyti apie įvykius net ir tai, kas šiaip jau būtų per drąsu žiniose.

T. L.: „Kitas kampas – kitoks požiūris į aktualiją ar naujieną. Čia panašiai kaip tas senas, geras posakis apie taurę, kuri gali būti pusiau tuščia arba pusiau pilna. Tas pats ir su aktualijomis: jos turi įvairiausių kampų, kurių laidoje ir ieškosime.

– Ar laidoje kalbėsite žiniukų balsais? Gal kartais pereisite ir į ironišką infošou žanrą?

T. L.: Manau, net ir žinios bando atsiriboti nuo žiniukų balsų ir visiems gerai žinomų intonacijų, oficialumo ir sudėtingų terminų. Tai nepasiteisina, o žiūrovai dažnai lieka nesupratę temos arba žurnalistai jiems pasirodo arogantiški.

Mano tėvas buvo žurnalistas. Kai susidomėjau šia profesija, jis man patarė kiekvieną temą papasakoti taip, kad suprastų net jo mama – mano močiutė. Ši pamoka man įstrigo. Tad nuo to laiko sudėtingus terminus stengiuosi paaiškinti taip, kad suprastų net mano močiutė. Taigi, atsakymas – „TOP 3“ laidoje aš būsiu savimi. Esu žurnalistas, bet ne žiniukas.

TV3, E. Samoškaitės, T. Loibos asmeninio archyvo nuotr.

– „TOP 3“ aktualijų vėliau atsiras visose žiniasklaidos grupės platformose: portale, radijuje ir televizijoje, taip pasiekdamos kiekvieną šalies gyventoją jam pačiu patogiausiu būdu. Koks būdas informacijai gauti priimtiniausias jums?

E. S.: Pirmiausia esu teksto žmogus, bet labai mėgstu ir televizijos formatą vakarais, o kai sportuoju – visada naudojuosi „Go3“ platforma stebėdama savo pasirinktas laidas. Radijas irgi labai patinka, ypač jei skamba gera muzika ir tuo metu nedirbu.

T. L.: Priklauso nuo dienos laiko, o ne nuo svarbos. Ryte – radijas, dieną – internetas, vakare – televizija. Kolegos žurnalistai visur kruopščiai dirba. Tik kartais vieni būna greitesni ar įdomesni už kitus. Tačiau visi vienodai svarbūs ir visus vienodai myliu.

Pagrindinė mūsų misija bus aptarti svarbiausias dienos aktualijas taip, kad žiūrovams neskaudėtų galvos nuo informacijos lavinos.

– TV3 profesionalai tris aktualijas atrinks, o jūs – pristatysite. Ar vedėjų amplua, darbas priešais kameras – jums naujas dalykas?

E. S.: Pataikėte, darbas televizijoje man – naujas amplua. Esu labai dėkinga, kad galėsiu jį išbandyti. Tikiuosi, surasime bendrą požiūrio kampą su žiūrovais. Beje, naujienų portale tv3.lt, dalydamiesi su kolegomis, vedėme kasdienę laidą „Dienos pjūvis“. Todėl galima sakyti, kad šiek tiek su panašia veikla jau teko susidurti.

T. L.: Pastaruosius ketverius metus dirbau radijo laidų vedėju, bet visos laidos būdavo ir filmuojamos, transliuojamos internete. Prieš tai keletą metų dirbau reporteriu ir redaktoriumi televizijos laidose, taigi kameros man – nenaujas dalykas. Tiesa, televizijos laidos vedėjo amplua –  naujas iššūkis. Tačiau, prisipažinsiu, labai malonus.

– Kokios temos jus labiausiai uždega, motyvuoja, intriguoja?

E. S.: Įdomiausios – socialinės, švietimo ir užsienio reikalų temos, bet manau, galima susidomėti viskuo – reikia tik pasigilinti. Tačiau visiškai neišmanau sporto srities. Jeigu kas nors lieptų apie tai rašyti arba vesti laidą, tektų labai daug mokytis.

T. L.: Visos temos įdomios, jeigu užduodi įdomių klausimų ir klausai, ką tau atsako. Mane liūdina naujienos apie karą. Niekaip prie jų nepriprantu, nors tenka domėtis bene kasdien. Kelia nerimą, nusivylimą žmonija, net kai kuriomis tautomis. Labai gaila, kad tai vyksta.

– Papasakokite šiek tiek apie save. Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir konkrečiai – televizijoje?

E. S.: Žurnalistikoje atsidūriau beveik iškart po politikos mokslų ir tarptautinių santykių studijų Vilniaus universitete. Mane visuomet žavėjo, kad žurnalistikoje galima išsaugoti asmeninę autonomiją, išlaikyti savo nuomonę – niekas jos čia neatims ir nereikalaus bukai paisyti hierarchijos, niekas nelieps užsiimti bereikšmiais dalykais ir pan. Iškart esi įtraukiamas į įvykių sūkurį, sutinki labai daug įvairių žmonių.

Iki šiol daugiausia dirbau politikos naujienų žurnaliste įvairiose naujienų agentūrose ir naujienų portaluose. Į tv3.lt atėjau 2021-ųjų pavasarį. Tai buvo mano sugrįžimas į žurnalistiką, nes kuriam laikui buvau išėjusi į komunikacijos sritį, ten, beje, man irgi labai patiko. Supratau, kad miela dirbti visur, kur supa panašiai mąstantys žmonės.

T. L.: Kaip minėjau, mano tėvas buvo žurnalistas, todėl nuo vaikystės matydavau šiokius tokius profesijos užkulisius. Tiesa, jis dirbo spaudoje, o man visada labiau patikdavo kalbėti, o ne rašyti tekstus. Dėl to rinkausi televiziją ir radiją. Žurnalistu pradėjau dirbti dar pirmame žurnalistikos studijų kurse.

– Ar televizija – jūsų svajonių darbas? Gal šalia jo dar turite milijoną kitų darbų ir pareigų?

E. S.: Neturiu svajonių darbo apibrėžimo. Galiu tik pasakyti, kad man patinka, kai mane supa aistringai į darbą žvelgiantys žmonės. Patinka, kai mūsų su kolegomis darbas turi prasmę, kai jis turi visuomeninę reikšmę, kai jį įvertina aplinkiniai. Nėra nieko geriau, nei prasmingai padirbėti, o paskui puikiai pailsėti ir pabendrauti su artimais žmonėmis. Vertinu tiek darbą televizijoje, tiek darbą portale, tiek bet kur kitur.

Kalbant apie milijoną darbų, labai stengiuosi, kad taip nebūtų, nes nuo to gali nukentėti darbo kokybė. Tačiau pastaruoju metu atradau širdžiai mielą savanorystę Pagalbos moterims linijoje, kur dirba be galo daug atsidavusių žmonių.

T. L.: Tikrai buvo laikas, kai svajojau dirbti televizijoje. Smagu, kad, siekiant tikslų, svajonės pildosi. Milijono kitų darbų tikrai neturiu. Kartais vedu renginius, kartais juose groju ar dainuoju.

Šiemet per Kalėdas sugalvojau pabūti Kalėdų Seneliu. Dar praėjusiais metais nusipirkau kostiumą, barzdą, peruką, akinukus, kad savo trimetį sūnų pralinksminčiau. Tada manęs neatpažino net uošvė – klausė, kas čia per Senelis į namus atėjo. Gal kada nors Kalėdų Senelio amplua ir taps tuo vienu iš milijono darbų? O gal dar reikia labiau pasenti, kad milijonas darbų atsirastų? Matysim.

TV3, E. Samoškaitės, T. Loibos asmeninio archyvo nuotr.

– Eglės svajonė buvo studijuoti Karo akademijoje. Aktuali profesija, ypač šiandien. Įdomu, ką apie studijas Karo akademijoje mano Tomas? Ar yra noras dar ką nors studijuoti, o galbūt – keisti profesiją?

E. S.: Iš tiesų norėjau studijuoti Lietuvos karo akademijoje, turėjau  svajonę tapti ir policininke, bet šių dviejų kelių nesirinkau, nes fiziškai nebuvau labai stipri, negana to, nebuvau tikra, ar būti statutine pareigūne man pavyks: juk tokiose struktūrose – griežta hierarchija, o man vis knieti klausti nepatogių klausimų. Tačiau labai vertinu karių ir pareigūnų darbą, kaip ir bet kurį kitą, kuriuo prisidedama kuriant bendrą gėrį.

T. L.: Karo akademija man netiktų, nebent trumpa tarnyba, kad išmokčiau naudingų dalykų ir įgyčiau daugiau disciplinos. Galbūt daugiau laiko norėčiau skirti muzikai – dainavimui ar grojimui. Tačiau kai tikrai noriu, to laiko ir atrandu. Juolab kad žurnalistika ir muzika viena kitą kažkaip papildo – įkvepia temų dainoms ar atvirkščiai.

Nufilmuoti įdomų reportažą ir parašyti jam įdomų tekstą yra sunku. Tai reikalauja kruopštumo, kantrybės. Romantika ir paslaptis dingsta.

– Egle, baigėte politikos mokslus ir praktiką atlikote Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Spaudos klube“ pas Audrių Siaurusevičių. Įdomu, kokia buvo Tomo darbo pradžia ir pirmieji žurnalistinės praktikos įspūdžiai?

E. S.: „Spaudos klube“ atlikau praktiką, bet nepasakyčiau, kad patyriau, kas yra tikroji televizija. Tai buvo labiau pagalba laidos vedėjui, susipažinimas su televizijos užkulisiais. Tačiau į šią praktiką patekau neatsitiktinai. Studijuodami Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute mes, studentai, galėjome rinktis atlikti praktiką ir įvairiose ministerijose, parlamente, bet man buvo susidaręs įspūdis (galbūt klaidingas), kad valstybės institucijose į praktikantus žiūrima kaip į kokius kavos virėjus, todėl nusprendžiau pasukti ten, kur daugiau laisvės.

T. L.: Mano pirmoji praktika buvo laidoje apie lietuvių kalbą ir kultūros istoriją. Buvau pirmakursis, ką tik grįžęs iš emigracijos, taigi tokios  temos man buvo labai naudingos. Sužinojau daug dalykų apie savo šalies ir kultūros istoriją, pramokau kalbos taisyklių, raiškiau dėstyti mintis. Žinoma, kai iš tikrųjų pradedi dirbti, supranti, kad ne viskas yra taip, kaip įsivaizdavai. Nufilmuoti įdomų reportažą ir parašyti jam įdomų tekstą yra sunku. Tam reikia kruopštumo, kantrybės. Romantika ir paslaptis dingsta, bet atsiranda kitų ne mažiau mielų dalykų.

– Cituoju Eglę: „Man žiauriai patinka savarankiškai priimti sprendimus.“ Ar tai galėsite daryti naujoje laidoje „TOP 3“? Ką apie atsakomybės prisiėmimą mano Tomas?

E. S.: Šiuo atveju, manau, tai bus komandinis darbas, todėl reikės labiau prisitaikyti, daugiau tartis ir komunikuoti. Kai dirbi komandoje, labai padeda, kad skirtingi žmonės pažvelgia iš skirtingų kampų ir pamato klaidų, kurias galbūt, būdamas vienas, praleistum. Negana to, labai naudinga, kai į komandą surenkami skirtingo tipo kolegos, nes tada bendras rezultatas būna pats geriausias.

T. L.: Galiu priimti sprendimus savarankiškai, bet man labiau patinka darbas komandoje: minčių lietūs, diskusijos, ginčai. Taip atsiranda geriausių idėjų, geriausiai parenkami pašnekovai, pamatomi kiti kampai. Aišku, kai kalbini žmogų, esi vienas. Nebent operatorius gali pakuždėti į ausį patarimą.

TV3, E. Samoškaitės, T. Loibos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Gal turite įdomių hobių?

E. S.: Sportuoju klube. Nesiekiu jokių rezultatų – tiesiog noriu būti sveika ir stipri. Šiaip nebuvau labai sportiška – tik šiek tiek plaukiodavau. Tačiau kartą įkalbėjo viena labai gera draugė, sakydama, kad sporto salėje ji palieka visas bėdas, kad ten rado bendraminčių bendruomenę. Ji supažindino mane su nuostabiu treneriu Gyčiu Beikumi, kuris man pataria visais fizinio aktyvumo klausimais.

Dar mėgstu žygius su šeima. Niekada negalvojau, kad žygiuoti gamtoje net per lietų ar sniegą gali būti malonu. Ši veikla labai atpalaiduoja. Tikriausiai tai susiję su buvimu gamtoje, bendravimu su gerai nusiteikusiais žmonėmis.

T. L.: Man patinka tai, ką darau, todėl visas mano laikas – tarsi laisvalaikis. Per jį galima ir gerų temų prigalvoti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Tačiau šiaip leidžiu laiką su šeima, draugais. Dar groju, dainuoju, rašau dainas. Tokia veikla man yra kaip terapija arba galvosūkis siekiant išsakyti svarbius dalykus per metaforas ir dar rimuojant.

Sportas irgi galvą pravalo ir prapučia plaučius. Nors kartais sportuoti reikia labiau prisiversti, nei dirbti. Todėl kas ten žino, ar tai laisvalaikis. Fiziškai juk sunkiau svorius kilnoti, negu laidą ar renginį vesti.

– Prabėgo 2023-ieji ir jau beldžiasi Žaliojo Medinio Drakono metai. Kaip žadate juos pasitikti?

E. S.: Nelabai mėgstu trankiai švęsti Naujųjų – tiesiog smegenims sunku suvokti, kodėl turėčiau džiaugtis, kad laikrodis išmuša 00.00 valandų. Šiemet Naujųjų metų dieną irgi pasižadėjau savanoriauti, bet paskui liks dar šiek tiek laiko pabendrauti su artimiausiais žmonėmis.

T. L.: Naujuosius sutiksiu su žmona Jovita. Vakarieniausime, vėliau gal patrauksime į kokį į barą. Pastaruosius kelerius metus, kai gimė vaikas,  Naujuosius sutikdavome labai kukliai – namuose. Praėjusiais metais net nesulaukėme vidurnakčio – užmigome, todėl šiemet reikės atsigriebti. Su Drakonu, tikiu, kaip nors susidraugausiu. Jei jau su Petru Gražuliu pavyko susikalbėti, tai Drakoną tikrai prakalbinsiu!

– Ko palinkėtumėte „TV dienos“ skaitytojams Naujųjų proga?

E. S.: Linkėčiau nebijoti lėtesnio gyvenimo tempo, daugiau laiko skirti bendravimui su šeima ir draugais, išmokti laisvalaikiu nieko neveikti, jeigu tai įmanoma. Taip pat susidėlioti svarbius prioritetus – juk niekas to už mus nepadarys. Dar visiems linkiu pusiausvyros gyvenime. Tas aukso viduriukas yra didžiausias gėris.

T. L.: Ramybės, meilės, sveikatos ir pinigų. Visa kita nusipirksime.

Iš Havanos į Los Andželą

Paklausta, kaip atsidūrė taip toli nuo Lietuvos, Ugnė išsitaria, kad jei jau atsidūrė Havanoje, tai nusprendė pasinaudoti proga ir sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus išsvajotame Los Andžele.

„Jau seniai norėjau savo akimis pamatyti, kokie virsmai vyksta šitoje kino industrijoje. Ar reikalingi čia mūsų aktoriai? Galų gale, ar man pačiai čia patinka?“ – apie netikėtą atsiradimą Jungtinėse Amerikos Valstijose kalba ji.

Ugnė sako studijų metais prisiklausiusi pasakojimų apie svajonių šalį, todėl dabar atvykusi pasižiūrėti, ar tikrai čia viskas auksu žiba ir ar kino prodiuseriai laukia naujų veidų iš Europos išskėstomis rankomis.

Iš pradžių drauge su kitais septyniais lietuviais aktorė mokėsi šokti salsą Havanoje, nes Naujaisiais metais TV3 žiūrovų laukia naujas ir intriguojantis pramoginis projektas „Salsamanai“. „Būkite kantrūs, sekite TV3 anonsus ir viską sužinosite“, – žada ji.

U. Zavistauskaitė dar tik keletą dienų Kalifornijoje, bet kai apšils kojas, apsipras su laiko skirtumu, puls vykdyti savo plano. Koks jis? Mergina mini kontaktų ieškojimą, elektroninių laiškų rašymą, nuotolinius susitikimus ir kt. Tiesa, visa tai jau atlikta, o konkretus šios kelionės tikslas – gyvi susitikimai. „Jokių konkrečių pasiūlymų dar neturiu – tiesiog atvykau bandyti, nes jei to nepadarysiu dabar, gailėsiuosi visą gyvenimą“, – ryžtingai kalba Ugnė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas būtų, jeigu nebūtų Mėnulio

Jeigu Ugnė nebūtų nusifilmavusi E. Vėlyvio seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų Mėnulio“, žiūrovai taip ir nepamatytų, kaip puikiai jaunutė, vos 25-erių metų aktorė įsijaučia į šokėjos Kamilės vaidmenį. Seriale, kurį TV3 pradeda rodyti pirmadieniais–ketvirtadieniais, Ugnė vaidina pagrindinio veikėjo Balio Stankaus (akt. Pijus Narijauskas) draugę.

Supratau, kad, norėdama padaryti gerai, turėsiu atiduoti visas jėgas, nes kitaip aš tiesiog nemoku.

Balys yra specialių karinių pajėgų būrio smogikas, kuriam specialistai nustato socialinio elgesio sutrikimų su vyraujančiu Aspergerio sindromu. Psichologas skiria Baliui terapinį gydymą ir primygtinai rekomenduoja užmegzti kuo artimesnius socialinius ryšius su aplinka. „Tai aš ir esu vienas tos jo aplinkos elementų – draugė, su kuria Balys patiria daug šaunių nuotykių…“ – aiškina U. Zavistauskaitė.

Išgirdusi klausimą, kaip ją pačią veikia mėnulis, – ne seriale, bet realiame gyvenime, Ugnė linksmai nusikvatoja. Sako, stojus pilnačiai, visi pojūčiai, emocijos tarsi paaštrėja. „Tikiu, kad visi be išimties esame vienaip ar kitaip susiję su šiuo milžinišku gyvu organizmu“, – šypsosi ir priduria, kad save vadina labiau naktiniu paukščiu nei dieniniu. Būtent naktį jai norisi kažką veikti, užsiimti kūryba, o dieną prireikia ne vieno puodelio kavos, kad išsijudintų.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienam vaidmeniui – kažką savo

Ugnė pasakoja, kad kiekvienas jos kuriamas personažas turi ir daug jos pačios asmenybės bruožų. Jei ne viešai demonstruojamų, tai galbūt slypinčių kažkur giliai viduje. „Kuriant Kamilės personažą man teko išlaisvinti daug savęs, – atvirauja ji. – Ši mergina yra labai laisva, tiesmukiška, rėžianti viską, ką galvoja, atvirai. Jos gyvenimo būdas pašėlęs – alkoholis, vakarėliai, šokiai…“

Ugnė tikina, kad gyvenime ji neduoda sau tiek laisvės, kiek turi jos kuriama herojė. „Gyvenime šį jausmą aš labiau slopinu, o čia man nereikėjo nieko užspausti – tik išlaisvinti tą savyje užslėptą ugnį! Kamilės vaidmuo man padėjo išjausti tą pasitenkinimą laisve…“ – džiaugiasi ji.

Didžioji filmavimo darbų dalis vyko Vilniuje. Buvo scenų ir Birštone, netgi egzotiškoje Islandijoje. Ar Ugnei patiko šalis, garsėjanti kvapą gniaužiančiais fjordais? Pasirodo, pagal scenarijų į ją vyko tik Balys. „Kad ir kaip bandžiau įvesti savo liniją, nuskraidinti Kamilę Islandijon drauge su Baliu, bet man nepavyko, – kvatojasi linksmuolė. – Režisierius turėjo ryškų savo matymą ir manęs ten neėmė.“

Kiek iš viso aktorius gali daryti įtakos režisieriui, siūlyti jam vienokių ar kitokių personažo charakterio vingių, su juo susijusių scenarijaus pokyčių? Pasak aktorės, kiekvienas režisierius yra unikalus, kiekvienas turi savo darbo specifiką. Vieniems scenarijus yra geležinis ir nekintamas, kiti jį rašo patys, todėl brangina ir saugo tarsi vienatinį kūdikį, na, o treti jau nuo pat pradžių įsileidžia aktorių į visą kūrybos procesą. „Kai gavau Kamilės vaidmenį, kalbėjausi su E. Vėlyviu, kaip mano personažo linija galėtų įdomiau, tikroviškiau pasibaigti. Kol kas nenorėčiau išduoti. Ateis laikas – pamatysite“, – žada Ugnė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Daugiausia filmuojasi Lietuvoje

Ugnės diplome parašyta: kino ir teatro aktorė. Šį svarbų dokumentą lietuvė gavo Maskvoje. „Jei studijų vietą tektų rinktis dabar, apie tai nebūtų net kalbos“, – griežtai nukerta ji, prieš šešetą metų metusi sau iššūkį ir išvykusi studijuoti aktorystės rusų kalba. Užsispyrusiai studentei teko nuo nulio mokytis naujos kalbos, gyventi svetur, toli nuo saviškių. „Mes mokėmės pagal Konstantino Stanislavskio, psichologinio teatro kūrėjo, sistemą. Kiek žinau, pagal tą pačią sistemą rengiami ir aktoriai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt didžiausias skirtumas buvo disciplinų mokymasis. Turėjome fechtavimo, sceninės akrobatikos paskaitas. Kaip atskira disciplina buvo darbas kino aikštelėje, baleto pradmenys“, – studijų laikų prisiminimais dalijasi Ugnė.

Jų kursą baigė 26 aktoriai, iš kurių didžioji dalis, Rusijai užpuolus Ukrainą, paliko šalį. Kai kurie savo laimę bando Los Andžele, kitų karjeras lietuvė stebi socialiniuose tinkluose ir sako, kad vieną kitą grupės draugą jau galima vadinti mini žvaigždute pasaulinio kino padangėje.

Pati Ugnė kol kas labiau žinoma kino režisieriams, nors svajoja rasti savo vietą ir teatro scenoje.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Apie aktorystę nesvajojo

Kaune gimusi ir augusi mergina vedė mokyklinius renginius, lankė teatro būrelius, dalyvavo raiškiojo skaitymo konkursuose. Tačiau visas šitas veiklas Ugnė laikė savo hobiais ir niekada rimtai į jas nežiūrėjo.

„Mokiausi labai gerai, todėl tėvai norėjo, kad rinkčiausi normalią profesiją, tai daryti ir planavau. Vis dėlto dvyliktoje klasėje manyje įvyko perversmas. Pamaniau, kad jei visi tie dalykai man kelia tokį didelį pasitenkinimą, džiaugsmą, privalau leisti sau pabandyti“, – atviravo ji. Nuo to laiko žodžiai „privalai leisti sau pabandyti“ tapo U. Zavistauskaitės gyvenimo kredo, jos varomąja jėga.

Ką dar ryžtinga mergina leido sau pamėginti? Kelionę į Los Andželą ieškoti darbų ir pažinčių, šokių projektą Kuboje, pareikalavusį tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. „Manau, ateityje tų avantiūrų tik daugės…“ – pusiau juokais, pusiau rimtai žada ji.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Erotiško trilerio pažiba

Tie, kas matė filmą „Tu mano deimantas“, turėjo pastebėti, kad Ugnė šiame erotiškame trileryje atliko pagrindinį vaidmenį. Jos partneriu tapo egzotiško gymio lietuvių modelis ir aktorius Simonas Tuen Pham.

Ar jaunosios kartos aktorei galioja kažkokios asmeninės ribos, kurių peržengti sau neleistų? Pasak Ugnės, svarbiausias dalykas, ką ji padaro prieš pasirašydama sutartį, – nuodugniai išstudijuoja scenarijų ir žiūri, kaip jame išvystytas jos personažas. Jei mato, kad bus įdomu, kad laukia provokuojanti ir intriguojanti patirtis, vaidmens imasi.

„Filme „Tu mano deimantas“ didelį įspūdį paliko pats personažas ir jo kaita. Iki šiol gerai pamenu tą jausmą, kai, vos perskaičius scenarijų, mano gyslose sukilo adrenalinas, o tada išsyk šovė mintis: Ugne, ar tu įveiksi?! Iššūkių čia buvo daug: ir tas pats nuogumas, ir erotinės scenos su partneriu. Supratau, kad, norėdama padaryti gerai, turėsiu atiduoti visas jėgas, nes kitaip tiesiog nemoku“, – sakė aktorė, padvejojusi, paabejojusi, o paskui priėmusi filmo prodiuserių pasiūlymą.

Ugnė sutinka, kad kino pasaulis žavus ir apgaulingas. Nemažai kino aktorių, besifilmuodami drauge, pamilsta vienas kitą, sukuria šeimas, kurias retai išlaiko iki gyvenimo pabaigos. Dažniausiai vėl įsimyli, vėl skiriasi, vėl tuokiasi, kuria naujus santykius ir t. t. Todėl klausiu pašnekovės, ar lengva įpulti į asmeniškumus vaidinant įsimylėjėlius?

Aktorės žodžiais tariant, kai esi kadre, ypač jei reikia vadinti du mylinčius žmones, toji meilė atrodo labai tikra. „Tą sekundę, kai mano personažas jį bučiuoja, atrodo, kad viskas vyksta iš tiesų. Gal todėl kartais pasitaiko, kad filmo tikrovė pereina į realų gyvenimą. Tačiau, filmavimams pasibaigus, viskas išsisklaido kaip rūkas. Tas jausmas kažkaip natūraliai išeina iš tavęs kartu su vaidmeniu“, – šypsosi Ugnė ir priduria žinanti nemažai istorijų, kai filmo partneriai vėliau tapo ir gyvenimo partneriais.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Grožis – sėkmės priemonė

Ugnė įsitikinusi, kad grožis yra vienas iš pagrindinių aktoriaus sėkmės garantų. Puiki išvaizda lemia ir daug puikių darbo pasiūlymų, tačiau paauglystėje mergina, prisipažįsta, nelaikė savęs gražia.

„Apie kokį grožį galima kalbėti, kai sveri 30 kg daugiau, nei turėtum, – apie paauglystėje išgyventą bjauriojo ančiuko sindromą kalba ji. – Tais laikais negalėjau pasigirti nei gausia draugų kompanija, nei populiarumu. Dėl antsvorio teko išgyventi daug emocinių duobių, nes, kaip žinia, vaikai būna labai žiaurūs ir negailestingi“, – skaudžiomis praeities akimirkomis dalijasi ji.

Vėliau, išsiduoda, ilgą laiką kovojo su akne. „Tai man kainavo ne tik laiko, pinigų, bet ir sveikatos. Pasiekiau ribą, kai, pasisukus kalbai apie mano veido odą, riedėjo ašaros ir kilo nenumaldomas pyktis. Pašaliniams ši tema buvo tabu“, – apie penkerius metus ją kamavusią problemą kalba aktorė ir nepiktai save pašiepia, kad už sumą, kurią yra investavo į savo veidą, išeitų neprastas automobilis.

Nepaisant visko, šiandien Ugnė yra dėkinga už visas patirtis, susijusias tiek su anstvoriu, tiek ir su veido grožiu. „Per jas užsiauginau storą odą, kuri vis dar storėja ir gelbsti mane įvairiausiose situacijose. Ji leidžia man būti tokiai, kokia dabar esu.“

Išvydę mane gatvėje tikrai nepasakytumėte, kad tai ta pati mergina, kūrusi vieną ar kitą charakteringą filmo personažą.

Kasdien nesidažo

Kadangi filmuojantis visų aktorių veidus dengia storas grimo sluoksnis,  kasdien Ugnė stengiasi visai nesidažyti. „Išvydę mane gatvėje tikrai nepasakytumėte, kad tai ta pati mergina, kūrusi vieną ar kitą charakteringą filmo personažą“, – juokiasi ji, gyvenime atrodanti labai paprastai. Užtenka, kad filmavimo aikštelėje gali išsimatuoti visus kostiumus, sužibėti pačiomis netikėčiausiomis makiažo spalvomis.

Šiuo metu pagrindiniai merginos grožio palydovai – sportas, visavertė mityba, sveikesnis gyvenimo būdas. „Šitie dalykai daug nekainuoja, tačiau jiems irgi reikia valios ir pastangų. Kažkokių grožio injekcijų ar estetinės chirurgijos procedūrų nesidarau. Manau, dar tikrai per anksti, – aiškina U. Zavistauskaitė. – Manau, su implantais ar be jų – svarbiausia, kad pats žmogus jaustųsi gerai. Jei jis nuo tos injekcijos į kaktą ar į lūpas ima švytėti iš laimės, vadinasi, puiku – medicina atliko savo darbą.“

Paprašyta išduoti vieną geriausią savo charakterio savybę ir vieną blogiausią, Ugnė ilgai nedvejoja. Sako, kad yra be galo darbšti ir, jei jau ko imasi – negaili savęs, dirba išsijuosusi, iš visos širdies. Bėda, kad yra labai nekantri, todėl vis dar mokosi, kaip nuraminti save ir įtikinti, jog nieko greitai nebūna – viskam reikia laiko ir pastangų.

Kaip išlaukia ilgus metus, kol filmas ar serialas yra montuojamas? Pasak aktorės, kūrėjai turi privilegiją išvysti filmą anksčiau nei eiliniai žiūrovai. „Vis dėlto man kur kas įdomesnis yra pats filmavimo procesas nei rezultatas. Kai filmas pagaliau pasiekia TV ekranus ar kino sales, tu pasižiūri, šiluma ant krūtinės nugula, bet per daug to fakto nesureikšmini, nes paprastai jau gyveni kitais projektais“, – greitais aktorių darbo tempais dalijasi pašnekovė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmas krikštas – su krauju

Pasitaiko, kad vienu metu Ugnei tenka filmuotis keliuose projektuose ir vaidinti labai skirtingus personažus. Kad galėtų lengviau įeiti į kiekvieną vaidmenį, ji mėgsta, kaip pati sako, apsirašyti personažus. Aktorė ima popieriaus lapą ir ranka susirašo viską, kas susiję su vienu ar kitu jos personažu. Jei kas pasikeičia galvoje – pasikeičia ir lape. Aktorė brauko, trina ir perrašinėja pastabas ranka.

Paprašyta prisiminti per filmavimus patirtas komiškas situacijas, mergina pasakoja apie savo debiutą, įvykusį dar studijų metais. „Teko maudytis ankstyvą pavasarį lediniame upelio vandenyje. Kylant saulei, plūduriavau su šilko suknele tarp lelijų… Buvo taip šalta, kad galvojau, jog tikrai nuskęsiu kaip koks Leonardas Di Caprio per „Titaniką“. Tačiau čia dar ne blogiausia – po kažkelinto dublio vėl lipau į tą ledinį vandenį, o lieptas buvo sulūžęs ir kruvinai prasidūriau pėdą. Taigi, mano pirmasis filmavimas baigėsi kraujo klane ir ligoninėje, – juokiasi aktorė. – Pamaniau, kad jei jau pirmas krikštas su krauju, vadinasi, bus tvirtas!“

– Jūsų dėka laidoje atsirado originali rubrika – „Floristinis desertas“. Spėju, kad ji nė kiek nesusijusi su maistu?

– Tikra ne. Joje rodau, kaip profesionaliai komponuoti gėles. Manau, kad būtent dėl jos „Pasaulį pagal moteris“ žiūri ne tik tie, kurie mėgsta gyvenimo būdo laidas, bet ir kuriems patinka gėlės, floristika.

Yra daug laidų, kuriose mokoma, kaip gaminti maistą, skoningai įsirengti namus, apželdinti aplinką, bet kad laidoje būtų dalijamasi pačios tikriausios floristikos paslaptimis… Tuo labiausiai ir esame unikalūs!

– Floristika jūsų gyvenime atsirado anksčiau nei televizija. Kuo patraukė ši meno forma?

– Jei atvirai, aš pakeičiau savo veiklos sritį. Esu ekonomikos mokslų daktarė. Ilgus metus dirbau informacinių technologijų versle. Dvylika metų buvau Kauno technologijos universiteto dėstytoja. Ilgainiui ėmiau jausti, kad mano gyvenime trūksta pusiausvyros. Dariau daug dalykų ir visus – po truputį. Norėjau surasti tokią sritį, kurioje jausčiausi geriausiai. Kita vertus, mano Zodiako ženklas – Svarstyklės. Po šiuo ženklu gimę žmonės mėgsta grožį, estetiką. Aš irgi vaikščiojau į tapybos kursus, kurdavau interjerus savo ar draugų namams. Buvau neabejinga gėlėms… Vieną dieną sumąsčiau, kad norėčiau profesionaliau pasigilinti į floristiką.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pataisykite, jei klystu: floristas yra žmogus, kuris kuria puokštes ir  stalo gėlių kompozicijas?

– Tiesa, bet… Mano darbo pakraipa yra šiek tiek kitokia. Esu floristikos dizainerė, todėl dirbu daugiausia su technikomis, kurių gali būti šimtai – ne tik surišti arba komponuoti gėles floristinėje kempinėje, bet ir pinti,  vynioti, įsukti, pritvirtinti ir kt. Floristikos dizainas – menui artima sritis. Mes randame įvairių gėlių, augalų panaudojimo būdų, įkomponuojame ir kitų medžiagų, kuriame konstrukcijas, sudėtingus karkasus, ne tik surišame puokštes ar merkiame gėles. Galima sakyti, tai jau aukštesnis pilotažas nei mums įprastas floristo darbas.

Ieškojimų šios laidos kelyje buvo daug ir įvairių, tačiau dabar – galiu drąsiai sakyti – laidos formatas išsigrynino. Radome aukso viduriuką, kuris patinka žiūrovams.

– Suprantu, kad jūs, kaip mokslo žmogus, ir floristikoje norėjote būti pati geriausia, profesionaliausia, kvalifikuočiausia?

– Taip jau atsitiko. Žinote tą posakį: kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Panašiai buvo ir man. Norėjau būti tikra savo srities profesionalė, todėl baigiau mokymus Belgijoje ir gavau Europos floristikos meistro sertifikatą. Kiek žinau, Lietuvoje vienintelė jį turiu. Priklausau tarptautinei floristų bendruomenei, dalyvauju dideliuose floristikos festivaliuose, konkursuose. Praėjusių metų vasarą varžiausi Atvirame Amerikos floristų čempionate, kuriame dalyvavo 25 floristų komandos iš šešiolikos šalių.

– Gal galite šiek tiek praskleisti floristų konkursų scenos uždangą ir papasakoti, kaip ten viskas vyksta? Ar paruoštas puokštes skraidinatės iš Lietuvos?

– Kiekvieną kartą reikalavimai būna skirtingi. Kaip ir užduotys. Tarkime, minėtame čempionate iš šešių užduočių dviem galėjome pasiruošti iš anksto. Taigi, iš namų vežiausi nuotakos puokštės ir gėlių liemenės konstruktyvinius paruoštukus. Likusios užduotys buvo siurprizai. Gavome vienodų medžiagų – indų, gėlių ir kt., iš kurių kūrėme pagal duotas temas ir reikalavimus.

Kitame konkurse, kuris vyko Italijoje, naudojau metalo konkstrukcijas, atsigabentas iš Lietuvos.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dalyvaudama tokio lygio konkursuose patiriate ir nemažai streso?

– Taip. Juk tavo darbą vertina ne tik teisėjų komisija, bet ir techninis komitetas. Kiekviena klaida kainuoja balus. Gali būti, kad floristinė kompozicija atrodo tobulai – tema atskleista, panaudota įvairių technikų, bet jei padarei techninių klaidų – gero įvertinimo nesulauksi.

Dalyvaujant pasaulinio lygio konkursuose dažnai atrodo, kad tavo darbas prastesnis už kitų, kad padarei nepakankamai gerai… Būtent ta nežinomybė ir kelia didžiausią stresą. Kai sulauki rezultatų ir gauni puikų įvertinimą, viskas atlėgsta, įtampa nuslūgsta.

– Gal floristikos konkursus jaudulio prasme galima lyginti ir su laidos „Pasaulis pagal moteris“ filmavimais?

– Klausiate, ar būdama prieš kameras jaučiu panašų jaudulį? Tikrai ne. Juk televizijoje dirbu ne viena. Laidą kuria gausi profesionalų komanda, tad rezultatas, priešingai nei floristikos konkurse, priklauso ne nuo manęs vienos. Prie laidos pluša redaktoriai, prodiuseriai, režisieriai, montažo specialistai. Kiekvienas turime savo darbą: aš padarau savąjį, o tada ateina eilė kitiems.

Pradžioje ir man svilo padai, kaito skruostai – juk nebuvau televizijos profesionalė. Negana to, laidą kūrėme nuo nulio – visi drauge ieškojome įdomiausio žiūrovams formato.

Dažnai panašaus pobūdžio laidose kalbinamos žvaigždės, nes jos rūpi žiūrovams. Sutinku, bet man ne mažiau rūpi ir paprastesni žmonės, jų įdomios, kvapą gniaužiančios istorijos.

Ieškojimų šios laidos kelyje buvo daug ir įvairių, tačiau dabar – galiu drąsiai sakyti – laidos formatas išsigrynino. Radome aukso viduriuką, kuris patinka žiūrovams. Tai patvirtina ir aukšti laidos „Pasaulio pagal moteris“ žiūrimumo reitingai.

Jei kalbėtume apie floristiką – čia streso kur kas daugiau, nes egzistuoja nemažai šalutinių faktorių. Gali viską tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių gėlių reikės, užsakyti, suorganizuoti transportą, o kai atveža   gėles – matai: ne ta spalva, ne toks žiedų stambumas ar šviežumas. Kitą sykį nuvilia oras – jo juk irgi neužsakysi. Žinoma, kai dirba profesionalai, bendras vaizdas visada būna geras, bet pats žinai, kokius iššūkius turėjai įveikti.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ne tik rubrikos „Floristinis desertas“, bet ir visos laidos „Pasaulis pagal moteris“ gražiausias žiedas – jo vedėja. Gal ir autorė, iniciatorė, kūrėja?

– Ne tik vedėja... Aš pradedu kūrybos procesą, o prodiuseriai pabaigia – susisiekia su būsimais laidų herojais, susitaria dėl filmavimo datų. Šį sezoną nemažai laidų esame nufilmavę į priekį, bet tikrai pamenu tokių momentų, kai kažkas susirgo ar neatvyko, persigalvojo rėmėjai ir pan. Žodžiu, kurti televizijos laidą panašu į važinėjimąsi amerikietiškais kalneliais. Čia kyli, o čia, žiūrėk, jau ir leidiesi.

Kaip gimsta idėjos? Labai netikėtai. Kartais tiesiog renginyje sutinki įdomų žmogų, apie kurį nieko anksčiau negirdėjai. Kitą sykį perskaitai straipsnį ir tave sužavi jo herojus. Svarbiausia, kad žmogus turėtų charizmą ir kad jo istorija nebūtų banali.

– Turbūt nebūsiu originali klausdama, kokios gėlės jūsų mėgstamiausios?

– Nebūsite. Iš tiesų, kai pradėjau domėtis floristika, gėlių pasaulis man sušvito naujomis spalvomis. Anksčiau, būdavo, gėlės gražios, ir tiek. Dabar į jas žiūriu profesionalės akimis – vertinu pagal tai, ką įspūdingo galima iš jų sukurti. Vienu atveju labiau tiks vienos, kitu – kitos gėlės.

Mano darbuotojos anksčiau sakydavo, kad Kristinos mėgstamiausia gėlė – anturis. Anturius atradau dalyvaudama tarptautiniuose festivaliuose, sužinojau, kad jų būna dešimtys rūšių, šimtų atspalvių. Iš tiesų labai juos mėgstu, nes anturiai pasižymi ir tūriu, ir elegancija, ir spalva, tačiau tai nėra mano mėgstamiausios gėlės. Gal labiau – vienas iš mano atradimų. Dar labai mėgstu lelijinių šeimos augalus – gloriozas, taip pat bijūnines rožes.

Dažnai žmonės bijo man dovanoti gėlių. Sako: „Ai, tau, kaip floristei, bus sunku įtikti, nepataikysime…“ Tačiau nuoširdžiai sakau: džiaugiuosi bet kuria man dovanota gėle. Juk dovanos nevertini nei komponavimo prasme, nei dar kažkaip kitaip. Ja tiesiog mėgaujiesi, ir tiek.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma jūsų kelionių į užsienį susijusios su profesine veikla. Pasidalykite, kokios tvarios tendencijos šiuo metu vyrauja floristikos baruose?

– Labiau pradėjau gilintis į šią temą, kai platforma „Vinted“ pakvietė mūsų televizijos laidų vedėjus būti jų veidais. Paklausiau savęs: kaip galima kurti floristines kompozicijas naudojant vien tik organines medžiagas? Atsakymas atėjo po puikaus vokiečių floristo Gregoro Lerscho seminaro Italijoje. Būtent jis išaiškino, kas floristikoje yra tvarumas, t. y. kai pasidarytą konstrukciją, kurią pagaminti užima daug laiko ir pastangų, galime dar kartą perdirbti ir panaudoti vėliau. Šią žinutę aš noriu skelbti ir savo laidoje. Todėl rubrikoje „Floristinis desertas“ vieną kartą rodau, kaip pasidaryti floristinę kompoziciją su karkasu, o kitą sykį – kaip tą patį karkasą transformuoti ir panaudoti dar kartą, pakeičiant gėles kitomis.

Mokau, kad reikia rūšiuoti panaudotas gėles ir kompozicijose naudotas medžiagas, priemones. Stengtis vietoj įprastos naudoti greitai gamtoje suyrančią floristinę kempinę, o jei tokios neturime – ieškoti būdų, kaip jos apskritai atsisakyti.

Smagu, kad turiu televizijos platformą, kur šiomis idėjomis galiu dalytis su kur kas platesne nei tik floristų auditorija.

– Artėja Kalėdos. Ar jau galvojote, kaip puošite šiai šventei savo namus? O gal, kaip tas batsiuvys, liksite be batų?

– Yra teisybės jūsų žodžiuose. Kalėdos man – pats darbymetis, kai lakstau ir dekoruoju kitų biurus, namus, renginius, kaip, pavyzdžiui, didžiausią televizinį paramos projektą „Išsipildymo akcija“, po Naujųjų – nacionalinius apdovanojimus „Lietuvos garbė“ ir kt. Saviems namams, deja, dažnai nelieka tiek laiko, kiek norėčiau.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų vardas ne vienam žiūrovui asocijuojasi su moteriškumu. Ar šiais laikais, kai moterys kovoja dėl lygių teisių su vyrais, tai vis dar komplimentas?

– Būsiu kategoriška šiuo klausimu. Aš tik už moteriškumą, nors ir žinau, kad mes, moterys, galime daug. Esu netgi pasidariusi tokią tatuiruotę – „Aš galiu!“ Tačiau man patinka ir jausti, kad esu silpnosios lyties atstovė. Patinka dėmesys. Patinka, kai vyras atidaro duris, kai paneša pirkinių krepšius… Neturėtume to gėdytis ar vengti.

Kas yra moteriškumas? Ir grožio kūrimas, ir dėmesys šeimai. Dar vienas svarbus dalykas, kurį dažnai pamirštame, – rūpinimasis savimi. Mes, moterys, dažnai save išdalijame kitiems. Todėl norėčiau paskatinti visas moteris, kad nepamirštų pagalvoti ir apie save, nes nuo mūsų didžiąja dalimi priklauso ir šeimos mikroklimatas, ir gražesnis pasaulis.

Norėčiau paskatinti visas moteris, kad nepamirštų pagalvoti ir apie save, nes nuo mūsų didžiąja dalimi priklauso ir šeimos mikroklimatas, ir gražesnis pasaulis.

– Su vyru netrukus švęsite savo draugystės 30-metį. Ar kada galvojote, kokia jūsų gražių ilgamečių santykių paslaptis?

– Manau, čia irgi galime kalbėti apie moteriškumo svarbą. Juk moteriška moteris bus gera žmona, puiki vaikų motina… Kokį pavyzdį ji rodys savo vaikams, toks ateities pasaulis ir bus. Kokias vertybes skiepysime, pradėdami nuo savęs, nuo savo aplinkos, taip ir gyvensime. Siūlyčiau nenutolti nuo tų tradicinių moteriškų vertybių. Kita vertus, žinant istorinį faktą, koks stiprus patriarchatas buvo Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, džiugu, kad moterys šiais laikais turi vis daugiau teisių.

– Dabar labai madinga vykti į moteriškumo stovyklas, ten skirti laiko savo kūno ir dvasios pajautoms. Ar esate tai išbandžiusi?

– Oi, ne. Labiau esu moteriška pagal savo pačios supratimą, atsineštą, galbūt, iš savo šeimos. Kita vertus, jei ir norėčiau – negalėčiau: per daug esu užimta. Šimtas veiklų, verslų, o kur dar šeima?! Neturiu laiko net sporto klubui ar grožio salonui. Jei ne laida „Pasaulis pagal moteris“, makiažą daryčiausi turbūt itin retai.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad vargiai randate laiko poilsiui. Kaip save įkraunate naujoms laidoms, naujiems projektams?

– Jei atvirai, šiuo gyvenimo periodu tiesiog mėgstu ilsėtis su chalatu prie televizoriaus. Dirbant tokius sezoniškus darbus kaip mano – laida, floristinis švenčių dizainas – negali kažkur pabėgti ilgesniam laikui ar visiškai išjungti telefono. Jei klientų vestuvės po kelių savaičių, tai net ir atostogų metu dirbi: planuoji, užsakai gėles.

Man persikrauti visiškai užtenka namų aplinkos. Mėgstu atsisėsti prie židinio, pavakaroti su šeima. Neseniai atostogavome keturiese: aš, vyras ir vaikai. Patyriau didžiulį malonumą. Vaikai jau dideli: Raigardui greitai bus penkiolika, Marijai – aštuoniolika. Smagu, kad galime apie viską kalbėtis kaip suaugę žmonės, be jokių paaugliškų piktumų ar reikalavimų.

Per atostogas aplankėme Fuerteventūros salą, priklausančią Kanarų salynui. Nepasakyčiau, kad ji mane labai sužavėjo. Gal, kaip floristei, pritrūko augmenijos, spalvų, žalumos? Ten vien juodos uolienos, ant kurių niekas neauga, ir maži miesteliai vidury niekur… Jei atvirai, man labiau patiko Madeira – ji daug žalesnė. O jau tos gražuolės strelicijos… Kartais jas naudoju ir kurdama savo kompozicijas. Madeiroje jos auga tiesiog gamtoje. Žinoma, tos įvairios augmenijos esu tiek mačiusi, kad mane jau sunku kažkuo nustebinti. Tačiau įdomu tiesiog išvysti, kaip kokia gėlė ar augalas gyvena, auga, žydi, tarpsta natūralioje gamtoje.

– Didžiausi sveikinimai žmogui-orkestrui. Pataisykite, jei klystu, bet jūsų žinioje – ir TV3 kulinarijos laida „La maistas“, ir Gian Lucos kulinarijos studija, ir mokymai, šventės, knyga, labdara?

– Neklystate, neklystate. Ačiū, ačiū…

– Kaip praėjo šventė? Tikriausiai traukiniu niekur nevažiavote?

– Tai jau ne… Ėjome visi švęsti į „Betono fabriką“. Susirinko apie 100 žmonių, grojo nuostabūs muzikantai. Visi šokome, dainavome, bendravome. Spalio 19-ąją, ketvirtadienį, gimtadienį atšventėme su vaikais ir močiute, o penktadienį jau siautėme su draugais. Šįkart maisto pats negaminau. Pasamdžiau žmones, kurie vagonėliuose kepa skanias picas, o užkandukus gamino mano komanda. Nereikėjo pačiam eiti iš proto – galėjau ramiai džiaugtis švente.

– Kai šventėte savo 35-ąjį gimtadienį, maistą šventei gaminote pats. Ar prieš penkerius metus tos savo svajonių komandos dar neturėjote?

– Buvo buvo, tik mažesnė… Ir dar ne tokia organizuota, kad galėtų tokiam skaičiui žmonių suruošti vaišes. Dabar jie jau tokie geri, kad dirba patys. Savarankiškai. Net geresni už mane! Leidžia man atsipalaiduoti.

– Kas naujo per tą laiką įvyko jūsų asmeniniame gyvenime, darbe, kulinarijos šou „La maistas“?

– Didžioji šeimos naujiena – gimė dukra Martyna (dabar jai penkeri). Nepamirškime, kad tuo laiku buvo ir pandemija! Darbe? Atnaujinome ir padidinome kulinarijos studiją. Televizijoje? „La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą. Anksčiau veiksmas vykdavo tik televizijos studijoje, o dabar su filmavimo komanda keliaujame į svečius pas Lietuvos žmones. Kiekvieną kartą jie mane labai nustebina. Jaučiuosi vis geriau pažįstantis jūsų kraštą.

– Prieš penkerius metus, duodamas gimtadienio interviu, sakėte, kad jaučiatės storesnis, bet ne senesnis. O dabar?

– Cha… Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“ Darbuotojai iš manęs labai juokiasi, nes beveik visi už mane jaunesni. Gerai, kad jauni – neleidžia ir man pasenti.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Jei savo jubiliejų būtumėte šventęs Italijoje, ar šventinis meniu būtų buvęs toks pats?

– Neįsivaizduoju savo šventės be mėsos. Turbūt būtų buvę daug kiaulienos ant grilio. Ten klimatas leidžia, o Lietuvoje labai lyja – spalio pabaigoje nepagrilinsi.

– Turėjote 100 gimtadienio svečių. Kiekvienas, reikia manyti, atnešė ir dovanų. Ar jau visas išpakavote?

– Oi, ne… Tikrai dar ne visas: žiūrinėju jas po trupučiuką, kad ilgiau turėčiau to malonumo. Tiesa, su draugais sutarėme, kad kursime piniginį fondą kelionei. Norime su šeima, vaikais keliauti į Londoną, dar – į Japoniją. Žiūrėsime, kaip pavyks.

– Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 2004-aisiais?

– Taip. Vykau į misiją su saleziečių bendruomene, vaikais iš Jaunimo centro. Visam laikui apsigyvenau Lietuvoje 2008-ųjų birželio 6 d. Pirmąkart atvykęs išbuvau čia aštuonis mėnesius. Visko tada patyriau: ir smagių, ir kurioziškų situacijų, kai įsėsdavau į mikriuką ir nežinodavau, kur jis mane veža.

– Išgyvenote! Ne tik išgyvenote, bet grįžęs antrą kartą į Lietuvą dar ir kaip prasimušėte! Pats stebitės, kad Italijoje galbūt nebūtų taip gerai pavykę. Dėl to išspręsti mano rebusus, manau, nebus sunku. Pasiūlysiu situacijų, iš kurių turėsite išsisukti.

........................

– Vedate kulinarijos šou „La maistas“. Įsivaizduokite, kad, likus kelioms minutėms iki filmavimo, neatvyksta jūsų svečias. Ką darote?

– Ogi visiškai nieko… Gaminu sudėtingesnį patiekalą pagal ilgesnį receptą, išsamiau žmonėms apie jį papasakoju, nes turiu daugiau laiko. Streso? Tikrai nejaučiu: juk už manęs – puiki profesionalų komanda su laidos prodiusere Elena Karaliene priešakyje. Drauge dirba ir Mindaugas Rainys, kiti, turintys ilgametės patirties televizijoje, tad tikrai nematau, dėl ko turėčiau jaudintis.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Vedate kulinarijos mokymus. Į juos ateina mokiniu apsimetęs profesionalas, kuris nori jus kitų žmonių akyse pažeminti...

– Ai, taip dažnai būna. Netgi dažniau, nei jūs galvojate. Yra toks tipas žmonių Lietuvoje, kurie šitaip elgiasi. Menkina kitą, kad patys geresni atrodytų, geriau jaustųsi. Į juos reaguoju su šypsena. Tiesa, iš pradžių būna nejauku, bet stengiuosi labai mandagiai elgtis. Juk renginio metu esu atsakingas už visus: ir tuos, kurie gerai elgiasi, ir tuos, kurie –  blogai. Stengiuosi, kad mokymų metu nekiltų jokių konfliktinių situacijų, o gelbsti mandagumas ir humoro jausmas. Kai viskas baigiasi, dėkoju Dievui ir tikiuosi, kad tas žmogus daugiau čia nebegrįš.

Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“

– Turite savo ledainę. Įsivaizduokite, kad vieną dieną kažkoks nedorėlis į jūsų ledus slapčia prideda kažkokių karčių ingredientų. Kyla skandalas – kartūs ledai!

– Cha cha cha… Tokios situacijos dar nebuvo. Matote, prieš pradėdamas jais prekiauti, aš pirmas jų paragauju. Jei kažkas blogai – liepiu gaminti iš naujo. Jei neskanūs – tiesiog išimame juos iš prekybos. Vieną dieną – tai buvo baisiausia per visą ledainės istoriją – sulūžo kameros su visais ledais. Teko užsidaryti ir viską gaminti iš naujo.

Tačiau iš jūsų pateiktos situacijos tiesiog neįmanoma išsisukti. Turbūt tektų visų labai atsiprašyti...

– Rengiate šventinius pietus jubiliatui, kuriam sukanka 80 metų. Senjoras – didelis lietuviškų patiekalų mėgėjas ir prašo jūsų pagaminti 80 lietuviškų valgių: lygiai tiek, kiek jam sukanka metų...

– 80 lietuviškų patiekalų?! Vienas nesugalvočiau, pavyktų daugių daugiausia penkiolika... Tačiau jei su savo komanda – manau, imčiausi.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Turite pamaitinti karius kareiviška koše. Per neapdairumą ji prisvyla, valgyti nebeįmanoma. Visi alkani, pikti…

– Siųsčiau į kebabinę savo komandą, kad ji nupirktų visiems kebabų. Ačiū Dievui, taip dar nebuvo. Kaip esu susijęs su Lietuvos kariuomene? Matote, būdamas užsienietis, aš negaliu tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Todėl sugalvojau būdą, kaip galėčiau kitaip prisidėti prie jos gerovės. Kai vyksta kažkokios didesnės ar mažesnės karių pratybos, galiu dalyvauti jose gamindamas maistą. Ne visada būna košė. O jei ji – tai ne kokie paprasti grikiai, bet kažkas įdomiau, tarkim, rizotas su moliūgais ir pan. Esame karius maitinę ir sriuba, ir mėsa su garnyru. Visaip.

– „CARPE DIEM. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai“ – pirmoji virtuvės šefo Gian Lucos Demarco kulinarijos knyga! Vyksta susitikimas su skaitytojais. Vienas piktai baksnoja į knygą ir sako, kad receptai prasti – neįmanoma jų pagaminti. Beje, ar tikite angelais?

– Absoliučiai. Matote, maldoje yra tokie žodžiai: Tikiu Dievą Tėvą – regimosios ir neregimosios visatos kūrėją…“ Todėl angelais labai tikiu, einu sekmadieniais su šeima į šv. Mišias. Dėl prastų receptų? Nesąmonė. Taip nėra. Prieš išleisdamas knygą siunčiau visus savo receptus moterims, kurios nemoka gaminti. Davėme joms pabandyti ir paskui modifikavome receptus pagal jų komentarus, kad visoms šeimininkėms būtų aišku ir paprasta. Pavyzdį ėmiau iš Beatos Nicholson. Ji man sakė, kad visuomet, prieš leisdama knygą, išbando joje esančius receptus. Ar bus antroji knyga? Tikiuosi, kad taip. Tik reikia atrasti jai laiko.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ruošiatės savo 40-mečio vakarėliui. Planuojate grilinti mėgstamus jaunienos kepsnius, bet staiga šalia vietos, kur vyks šventė, pasirodo mitinguotojai su plakatais: „Leiskite gyvūnams gyventi!“, „Jie irgi jaučia skausmą!“.

– Ką darau? Na, visų pirma, padėkoju už nuomonę, bet saviškės nekeičiu. Bandau paaiškinti, kad kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Kartais į mano studiją irgi ateina žmonių, kurie užsisako patiekalų su mėsa, o paskui piktinasi ir bamba, kodėl su mėsa. Mano galva, kiekvienas galime likti prie savo įsitikinimų. Jei žmogus nori būti vegetaras – tegul: ne mano reikalas jam aiškinti, kaip jis turi gyventi.

– Ar skaitėte vaikystėje pasaką „Ali Baba ir 40 plėšikų“? Tai štai – jus pagrobia 40 plėšikų ir prašo tapti jų virtuvės šefu. Ką darote?

– Suderinu sutartis ir kainas! Kam ginčytis, jei jau esi pagrobtas? Kokias dvi savaites maitinsiu juos normaliai, o paskui taip apnuodysiu, kad nė vienas nebegrįš namo. Tuomet aš būsiu vienintelis plėšikas ir visi jų lobiai atiteks man.

– Biblijoje 40 – magiškas skaičius. Jėzus pasninkavo dykumoje tiek dienų, Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą. Esate pleputis, o jei reikėtų tylėti 40 dienų?

– Padaryčiau. Ne pirmas kartas. Jau esu tylėjęs… Turėjau tokią dykumą pas brolius pranciškonus, bet jau seniai. Dabar, kai yra šeima, vaikai, kartais būtų neblogai, kad būtų tokių tylos dienų.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Atsibundate vieną rytą savo namuose ir suprantate, kad girdite savo žmonos mintis…

– O Dieve, kaip tai būtų baisu! Aš bėgčiau, tikrai bėgčiau… Ar žinote, kiek ji mąsto? Geriau jau nenorėkite žinoti. Jos galva visą laiką kažkuo užimta. Tuo metu aš – atsipalaidavęs žmogus. Apie ką ji mąsto? Nežinau. Jos mintys per greitai bėga. Galima sakyti, kad aš mąstau kaip dyzelis, o žmona – kaip benzininis variklis!

„La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą.

– Vaikai prašo tėvelio nupirkti arklį. Nori jį auginti balkone kaip Pepė Ilgakojinė.

– Toks įvykis buvo. Vaikai jau prašė manęs arklio. Sakiau, kol nebus pakankamai erdvės, arklio nekankinsime. Vietoj to nuvežiau juos visus pajodinėti į Belmontą. Metus vykdavome ten kartą per savaitę. Tačiau arklio į namus neįsileidau. Neseniai įsigijome mažą labradoriukę, pavadinome ją Erni nuo itališko vardo Ernestė.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma italų – neblogi slidininkai. Grįžtate atostogų į Italiją, vykstate į kalnus, išsirenkate pačią sudėtingiausią trasą ir staiga supantate, kad, gyvenant lygumų Lietuvoje, įgūdžiai dingo.

– Tai neįmanoma! Italui slidinėti – kaip dviratį minti. Gal tik kojytės truputį labiau drebėtų. Nuo vaikystės užsiimu šiuo sportu. Kai apsigyvenau Lietuvoje, kokius trejus metus dirbau antruoju Lietuvos biatlono rinktinės treneriu, vykdavau drauge į treniruočių stovyklas, varžybas. Ir dabar tebesu tos šeimos narys. Kad išėjau, dar nereiškia, kad man neberūpi. Tiesiog turėjau pakeisti gyvenimo būdą, kad galėčiau būti vyras ir tėvas. Mano vaikai – irgi puikūs slidininkai. Tačiau mažoji Martyna vis tiek pati greičiausia. Kiekvienais metais bent savaitei vykstame slidinėti į Italiją. Paprastai kalėdiniu laikotarpiu. Ar pats mokiau vaikus? Oi, ne, samdžiau instruktorių, kad nesugadinčiau santykių su jais.

– Itališku papročiu Kalėdų eglutę puošiate gruodžio 8-ąją, bet jūsų šeima nerašytu lietuvišku papročiu norėtų ją puošti jau lapkričio pradžioje...

– Čia pataikėte. Jei Eglė su vaikais galėtų, pradėtų ją puošti jau vasarą. Ar leidžiu? Aišku, leidžiu: juk labai smagu.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ir paskutinis jūsų išbandymas: Kalėdų rytą atsikeliate ir žiūrite – ogi įvyko stebuklas: jūs – moteris…

– Cha cha cha… Žvengčiau. Būtų labai juokinga. Aš gal per ramaus būdo, kad būčiau moterimi. Moterys per daug dirba. Net nežinau, ką daryčiau. Turbūt pulčiau prie veidrodžio pasižiūrėti, ar graži.

– Ko sau palinkėtumėte tiek praėjusio gimtadienio, tiek ir artėjančių Kalėdų proga?

– Rasti pusiausvyrą tarp darbo ir privataus gyvenimo. Ir dar… kad būčiau ne tik tėvas policininkas, ne tik tėvas auklė, bet ir tėvas, pas kurį vaikai drąsiai kreiptųsi pagalbos ir patarimų, jei turėtų bėdų.

– Nuo spalio 9 d. TV3 televizija pradeda rodyti naują režisieriaus Emilio Vėlyvio komediją „Pats brangiausias serialas“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrėte būtent jūs. Žiūrėsite ar tuo metu plaukiosite baseine?

– Žiūrėsiu, žiūrėsiu.

– Taip ir norisi ant jūsų pavardės „u“ raidės uždėti brūkšnelį. Tada galėčiau šmaikščiai pasakyti, kad „ragana“ yra nuo žodžio regėti, o Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“! Negi niekas iki tol nebuvo to padaręs?

– Aišku, kad buvo. Tai yra siaubas! Mano gyvenimo prakeiksmas! Atrodo, kad ir kiek kartočiau, kad mano pavardė rašoma su „u“ – vis tiek visi deda tą brūkšnį. Visus dvylika metų mokiausi Kauno Dainavos vidurinėje, o kai ją baigiau ir gavau atestatą, jame buvo net trys klaidos! Iš Andriaus buvau tapęs Audriumi, o vietoj Žiurausko buvo parašyta „Žūrauskas“. Ir tai ne pokštas!

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi jau atestatas buvo su klaida, tai ir aš skaitytojus truputį paklaidinsiu. Jei pavardė Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“, tai turbūt labai akylai žiūrite į gyvenimą ir iš jo semiatės visokios patirties savo teatro ir kino vaidmenims?

– Neabejotinai. Kartais žmonės mane vadina ne tik Žiūrausku, bet ir Žiaurausku. O štai jums dar viena mano pavardės etimologinė versija – lenkiškai „żuraw“ yra gervė. Tačiau, jei klausiate, iš kur savo kūrybai semiuosi daugiausia įkvėpimo, tai, žinoma, iš visko, kas mane supa. Akylai stebėdamas, akylai žiūrėdamas ir stengdamasis viską, kas aplinkui mane vyksta, sugerti į save. Tiesą sakant, per gyvenimą išmoksti stebėti ir rinkti tuos faktus, kurie vėliau bus panaudoti. Pamenu, kai tik įstojau studijuoti televizijos režisūros, dėstytojas Antanas Šurna sakydavo studentams: „Stebėkite žmones. Stebėkite, kaip žmonės valgo, kaip važiuoja autobusu, ką jie veikia ir kur laiko rankas.“ Tikrai taip darydavome ir, patikėkite, tai mums duodavo milžiniškos naudos. Dabar jau šitaip nebesistebeiliju į žmones, bet reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.

– Ar tuos savo pastebėjimus kaupiate galvoje, ar vis dėlto turite mažą juodą užrašų knygutę auksiniais krašteliais, į kurią kartkartėmis vis kažką brūkštelite?

– Neturiu užrašų knygutės. Jei jau visai atvirai, esu bandęs pradėti kokius tris sąsiuvinius, bet jie taip ir likdavo su keliais sakiniais pirmame puslapyje. Paskui kažkur nusimesdavo. Dienoraščio irgi niekada nesu rašęs. Gal tik mokykloje, kai buvo populiaru tokį turėti. Viskas labai gyvai išsaugota mano galvoje.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Klausimas ne į temą: gal turite ir tikrus žiūronus? Esate koks slaptas medžiotojų būrelio narys, žiūrintis į žvėris pro taikiklį laisvalaikiu?

– Oi, ne... Medžiotojų nepalaikau. Mes abu su žmona Emilija esame labai priešiškai nusiteikę šiuo klausimu. Jei ir turime bičiulių medžiotojų, tai jie prie mūsų savo trofėjais nesigiria ir tos temos neliečia. Kalbant apie žmones (ne apie žvėris), žiūronų man visiškai nereikia. Gyvename Laisvės alėjoje, todėl, kai norime, galime išeiti pasivaikščioti, pasėdėti kavinėje ar pastebėti žmonių prisėdę ant suoliuko. Visada, kai renkamės vietą, noriu sėstis ten, kur labiau į gatvę. Ne dėl to, kad save parodyčiau, bet kad pats judėjimą labiau matyčiau – kaip atrodo praeiviai, kokius jie vedasi šunis, kaip išdykauja jų vaikai ir pan. Naujausias pastebėjimas: spalio 2-ąją buvo minima Angelų sargų, arba Policijos, diena ir man tikrai pro akis neprasprūdo, kad tokių šviesių žmonių su gražiai išlygintomis uniformomis, su šypsenomis veiduose jau seniai neteko matyti. Jei tą atmintyje išsaugotą vaizdą perkelčiau į kino kadrą, žiūrovai nepatikėtų. Sakytų – ne, taip negali būti! Prisiekiu – vienąkart metuose būna!

Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau.

– Puiku – misteris Pastabuolis pastebi, kaip atrodo policininkai Policijos dieną, o ar pastebite, kaip atrodo jūsų žmona kiekvieną dieną? Kaip ji susišukavusi, pasidažiusi, apsirengusi?

– Čia yra mano didžioji bėda – kaip kas apsirengęs, aš neprisimenu. Nuoširdžiai. Esu visiškai nesugebantis prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs. Galiu visą vakarą su kažkuo bendrauti puotoje, tačiau jei grįšiu namo ir žmona manęs paklaus, kaip žmogus buvo apsirengęs, – aš nežinosiu. Užtai, kuo pasipuošusi mano žmona, aš tiesiog privalau žinoti – antraip mūsų santykiams iškiltų grėsmė. Matote, Emilija yra įvaizdžio dizainerė ir kostiumų dailininkė.

– Tai jums dabar be galo lengva – išvis nereikia savo įvaizdžiu rūpintis. Viskas žmonos rankose. Kaip buvo anksčiau, kol dar nebuvote sutikęs Emilijos?

– Na, kaip… Natūralu, kad kasdien rengdavausi tuo, kas patogu. Filmų aikštelei tikdavo turintys daug kišenių ir orui pralaidūs drabužiai, o jei jau eidavau į kokį viešą renginį – puošdavausi, kaip išmanydavau. Aišku, su Emilijos atsiradimu mano gyvenime drabužiai tapo įdomesni, įmantresni, net akinių negaliu bet kokių užsidėti – žmona parenka tinkamą formą.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime ne tik apie jūsų skirtingus įvaizdžius, bet ir apie naujausią jūsų vaidmenį E. Vėlyvio komedijoje „Pats brangiausias serialas“. Atrodo, vaidinsite nevykėlį režisierių?

– Noriu patikslinti, kad E. Vėlyvis parašė scenarijų, o režisavo tik pirmą ir paskutinę iš dešimties šio serialo serijų. Visos kitos – jaunos kartos režisieriaus Domo Vilčinsko triūsas. Tikrai pasistengė žmogus. Aš šiame seriale vaidinu kino režisierių, kuris yra pasmerktas statyti lietuviškus serialus. Tai iš tiesų nelengvas darbas. Kodėl? Matote, kai  baigi kino ar teatro režisūrą, svajoji statyti hamletus, otelus, anas kareninas, geismų tramvajus ir būti savo laikų naujuoju klasiku. Tačiau gyvenimas ne visada gailestingas. Todėl pradedi kurti žiūrovams reikalingus serialus. Ir man pačiam, beje, yra tekę tai daryti. Gal ketverius penkerius metus režisavau „Moterys meluoja geriau“ ir kt. Žodžiu, kartą susėdę su E. Vėlyviu apie tai pakalbėjome ir jis parašė scenarijų „Pačiam brangiausiam serialui“. Siužetas gimė iš kuriozų, vykstančių televizijos serialų filmavimo aikštelėje. Kai žmonės nuo savo darbo yra pavargę, nelaimingi, tuomet joje nutinka įvairiausių dalykų.

– Žadate, kad žiūrovas galės pasidairyti po serialų kūrėjų slaptą virtuvę?

– Taip, ir išvysti mano įkūnijamo režisieriaus Laimono kančias. Jam atrodo, kad pagaliau atėjo laikas įrodyti pasauliui savo kaip režisieriaus vertę, o kas iš to išeina – pamatysite. Aišku, viskas čia bus piešiama labai sutirštintomis spalvomis, kaip ir būdinga E. Vėlyviui. Su juodojo humoro prieskoniu.

– Minėjote, kad su Laimono situacija esate susidūręs ir pats. Vis dar turite neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių ką nors reikšmingo suvaidinti, pastatyti teatre?

– Aišku, kad turiu, nors labai gerai suprantu, kad jau kaip aktorius turbūt... Ne, Romeo jau tikrai nesuvaidinsiu – balkonas manęs neišlaikys. Tačiau dar galiu suvaidinti Karalių Lyrą ir galbūt Otelą? Žinoma, kad ir su filmais lygiai tas pats: svajoju daryti tai, kas mane jaudina, džiugina, ko labiausiai pačiam norisi. Kol kas geriausiai savo svajones galiu realizuoti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur kas keletą metų pastatau po spektaklį pagal tai, ką pats parašau. Prieš ketverius metus lėlių ir objektų teatro kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo apdovanota visa mano kurto, režisuoto spektaklio „Užburtas kalnas“ kūrybinė grupė. Gera kurti tai, nuo ko virpa paties širdis...

– Į Kauno lėlių teatrą atėjote 1996-ųjų rudenį. Esate ilgametis lėlių ir vaikučių draugas. Tai vėlgi visiškai kitas pasaulis, kuriame pirmu smuiku groja lėlės. Ar sunku įkalbėti jas atgyti – juoktis, verkti, dainuoti?

– Seniau būdavo taip: jei jau lėlių teatras, tai būtinai lazdelinės lėlės, širma, už kurios pasislėpę vaidina aktoriai. Arba duobėje. Aukštaūgiams fiziškai būdavo net sunkoka vaidinti. Šiandien visai kitaip – retai kada aktorius slepiasi už širmos. Dažniausiai būna scenoje su lėle ar šalia jos, spektakliuose daug draminės vaidybos. Ar sunki lėlių teatro aktoriaus specifika? Hmm... Yra aktorių, kuriems animuoti lėlę išties labai sunku: juk reikia padaryti taip, kad ne jis, o lėlė vaidintų! Tačiau yra ir tikrų lėlininkų, kurie tiesiog užburia žiūrovus: kai jie vaidina, žmonės juos pamiršta ir žiūri tik į lėlę. Man? Smagu save išbandyti tiek dramoje, tiek ir lėlių žanre. Beje, naują sezoną pradėjome režisierės Agnės Sunklodaitės lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ten man teks ne tik valdyti lėles (esu vagis, televizijos reporteris), bet ir atlikti kelias muzikines arijas. Smagiai jų mokiausi, nors kur nors rimčiau, į kokį TV projektą, dainuoti tikrai neičiau.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie lietuviškų serialų. Sakote, kas lieka už kadro, dažnai būna įdomau už tai, ką žiūrovai pamato ekranuose. Ar tikrai?

– Tikrų tikriausiai, nes filmavimo metu įvyksta visokiausių kuriozų. Negana to, ir kūrėjai turi visokiausių paslapčių, kurių nežino žiūrovas. Tarkim, būna aktorių, kuriems nesiseka prisiminti teksto. Tuomet laikome jiems priešais nosį lapą su tekstu arba filmuojame po vieną sakinį. Kartais prireikia dirbtinių ašarų, kartais kažkas neatvyksta į darbą arba smarkiai vėluoja. Paprastas žmogus nežino, ką reiškia „bumas“ kadre, bet tai puikiai žino televizininkai ir kino žmonės. „Bumas“ – mikrofonas ant labai ilgos lazdos, televizininkų žargonu dar vadinamos meškere. Tuo mikrofonu atsakingas žmogus įrašo garsą. Tačiau pasitaiko momentų, kad aktoriai savo sceną suvaidina genialiai, operatorius taip pat viską nufilmuoja idealiai, o kadrą sugadina iš viršaus nusileidusi „meškerė“. Kaip tai nutinka? Paprastai: tiesiog žmogus, laikantis „bumą“, neapsižiūri, kur kadro ribos, ir įkiša ją ten, kur nereikia. Dar vyksta amžinos peštynės tarp kostiumininkų ir garso režisierių. „Kodėl parinkote aktoriui čežančius marškinius?!“ – šaukia vieni. „Kodėl nesužiūrėjote kostiumų detalių?“ – pyksta kiti. Matote, vieną dieną mes filmuojame viską pastato viduje, kitą dieną – scenas, kurios vyksta prie to pastato gatvėje, trečią – kas vyksta automobilyje ir t. t. Todėl būna kuriozų, kai žmogus, atsakingas už kostiumų detales, jas pražiūri. Juk keičiantis kadrams ne tik aktoriaus kostiumas turi būti tas pats, bet ir sagos lygiai taip pat susegtos, plaukų sruoga – taip pat užriesta ir dėmė ant marškinėlių – lygiai toje pačioje vietoje. Dėl didelės darbo apimties, rutinos, o kartais ir dėl žioplumo tie dalykai pražiopsomi. Taip gimsta kuriozai.

Reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.

– Kas iš jūsų paties gyvenimo serialo dar likę tarp eilučių? Ar jau viską smalsi žiniasklaida yra pamačiusi ir aprašiusi?

– Klausiate, ar dar yra momentų, kurių apie mane nežinote? Oi, net sutrikau... Turbūt jau viską, ką norėjau, apie save papasakojau. Išskyrus tai, apie ką nenorėčiau kalbėti. Tegul tai lieka man. Galbūt aš turiu kur nors apgamą, kurio vietos nenorėčiau išduoti.

– „Pačiame brangiausiame seriale“ vaidinate režisierių, o ar gebate tobulai surežisuoti savo paties gyvenimą?

– Niekada negebėjau ir dabar negebu. Manau, kad gyvenime pilna netikėtumų. Kai tau šešiolika, atrodo, kad žinai, kaip teisingai ir garbingai jį nugyventi. Dabar man 47-eri ir aš suprantu, kad kai kurie mano įsitikinimai pasikeitė iš esmės. Dabar žinau, kad žmogus žiauriai prie daug ko gali prisitaikyti, kad žiauriai daug ką keičia aplinkybės. Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau. Kai buvau šešiolikos, sakiau, kad gyvensiu iki 25-erių ir užteks. Dabar purtau galvą ir šaukiu: ne, ne, ne, man labai įdomu, kas bus po metų, kitų!

– Galbūt taip kalbate dėl to, kad šiuo metu išgyvenate savo aukso amžių? Kur pažvelgsi – renginiai, teatras, kinas, televizija, krepšinio varžybos – vis A. Žiurauskas!

– Už viską, ką turiu šiandien, dėkoju Dievuliui, bet galvoju, kad mano aukso amžius dar ateis. Na, pamanykit, jei dabar imčiau ir pasakyčiau, kad dabar mano tas aukso amžius, tai rytoj jis jau baigtųsi? Šito aš dar nenoriu.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Spėju, kad skaitote knygas ar klausotės paskaitų, kaip priversti visatą dirbti savo naudai, kaip sėkmingai gyventi pagal jos dėsnius?

– Negaliu viso šito pakęsti. Tegu žmonės mane smerkia, bet visi tie sąmoningumo mokymai, kurių pilnas internetas, socialiniai tinklai, man kelia įtarimą. Tokiu gražiu būdu iš žmonių išpurtomi pinigai. Mano galva, žmogus pats sau yra geriausias mokytojas.

– Vadinasi, jums nereikia kitų autoritetų, nes turite save?

– Ech... Žinok dabar, kas čia šiais laikais autoritetas? Kai buvau vaikas, maniau, kad mūsų valdžioje sėdi autoritetai, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne. Galbūt tik vienas kitas. Tai kas tada? Turi mąstyti pats, stebėti, atsirinkti pagal save, o laikas parodys, ar buvai teisus.

– Dažniausiai žmonėms reikia kažkokio atskaitos taško. Jie mėgsta sau kažką pažadėti, kad štai nuo Naujųjų metų arba nuo Rugsėjo 1-osios ims ir pradės daryti kažką gero. Gal jūs irgi ne išimtis?

– Ne išimtis, bet... Visa tai juk apgaulė? Pokštas? Ne visi jį supranta. Žmogus, kuris nuo sausio 1-osios sau pažada kažką daryti, jau yra save apgavęs. Kodėl? Mūsų atskaitos taškas – Jėzaus gimimas, eros pradžia. O kada gimė Jėzus? Per Kalėdas. Taigi, pradėti vykdyti savo pažadus nuo sausio 1-osios? Ar jums neatrodo, kad jau čia kažkur slypi klasta?

– Į gyvenimą žiūrite su humoru?

– Tiktai taip ir žiūriu. Kartais netgi su juodu, sarkastišku humoru. Man padeda.

Valstybės dienos proga šalies gyventojams šiemet siūloma išbandyti save rekordiniame Karaliaus Mindaugo plaukime nuo Vilniaus iki Kernavės, kur tempą diktuos Atlanto vandenyną perplaukęs Aurimas Valujavičius. Daugiau apie iššūkį: www.tv3.lt/liepos6

O pasiekus paskutinį tašką – pirmąją sostinę Kernavę – kartu stebėkime linksmuosius istorinius apdovanojimus, tradiciškai giedokime „Tautišką giesmę“ ir mėgaukimės ryškiausių scenos žvaigždžių pasirodymais.

Karaliaus Mindaugo iššūkio dalyviai savo kelionę baidarėmis ar asmeninėmis vandens transporto priemonėmis kviečiami pradėti liepos 6-ąją, 6 valandą ryto, Vilniuje, prie Baltojo tilto. Didysis plaukimas čia prasidės 7 valandą.

Dalyvius startiniame taške išlydės ne tik renginio vedėjai Mindaugas Stasiulis ir Edmundas Jakilaitis, bet ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Kartu su A. Valujavičiumi, jie ir patys taps plaukimo dalyviais!

„Sužinoję, jog Aurimas sutiko dalyvauti Karaliaus Mindaugo iššūkyje ir būti jo ambasadoriumi, jautėme euforiją. Nėra kito žmogaus Lietuvoje, kuris taip tiktų šios idėjos sklaidai ir dalyvių įkvėpimui. Nė neabejoju, kad daugeliui žmonių jo faktorius apsispręsti priimti iššūkį padėjo lengviau. Taip pat mums didžiulė garbė, kad plaukimo šventėje jau nuo pat ryto apsilankys ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Ne tik apsilankys, bet pats sės į baidarę, ir su keliais šimtais dalyvių startuos šiame karališkajame iššūkyje“, – sako M. Stasiulis.

Anot renginio vedėjo, toks iššūkis – puiki idėja ne tik tiems, kurie nori išbandyti savo jėgas, bet ir tiems, kurie ieško originalesnių būdų, kaip paminėti tokias visai valstybei svarbias dienas.

„Mums reikia mokytis šventes švęsti kitaip: daugiau veiklų, daugiau judesio, daugiau prasmės. Iki šiol daugelis žmonių, taip pat ir aš, geriausiu atveju nuvažiuodavome į sodą, gamtą, prisipirkdavome traškučių, dar kai ko prie jų ir kepdavome šašlykus. Pripažinkime – toks planas neturi daug fantazijos“, – sako jis.

Būtent todėl idėja apie istorinį plaukimą Nerimi nuo Vilniaus iki Kernavės buvo pasitikta ovacijomis: „Tradicija vakare giedoti himną jau suformuota ir prigijusi, tačiau visą laiką kildavo klausimų, o kaip švęsti ir ką veikti visą dieną? Štai ir turime atsakymą, kaip prasmingai ir įdomiai ją paminėti – išsikeli sau iššūkį, pabūni gamtoje, pabendrauji su žmonėmis, o vakare šventi iš visos širdies ir balso!“

Ir nors su baidare nuplaukti 60 kilometrų per dieną nėra lengva, M. Stasiulis pastebi, kad tai – tikrai įmanoma.

„Laukia kitoks plaukimas: mažiau sustojimų ir pliurpalų, mažiau užkandžių pertraukėlių ir daugiau azarto. Tik įsivaizduokite, kaip gerai jausis dalyviai vakarop pasiekę Kernavę... Nė neabejoju, kad šią dieną jie atsimins ilgai“, – įsitikinęs jis.

Mindaugas neslepia, kad ir pats tokiam plaukimui baidarėmis yra neabejingas, o visai neseniai su bičiuliais jis leidosi gražiąja Ūla. Ir nors plaukti Nerimi – visai kita specifika, M. Stasiulis tikina, kad nėra nieko, ko iššūkio dalyviai nepajėgų įveikti.

„Upė – plati, srovės yra, belieka tik paskirstyti jėgas ir tolygiai irkluoti. Skaičiavome, kad upės srovės greitis yra nuo 3 iki 5 kilometrų per valandą. Taigi, net neirkluojant, po paros būtumėte Kernavėje, o jei dar pamakaluosite irklais, tai viskas tikrai pasiseks puikiai“, – šypteli jis.

Nors dalyviai kviečiami iššūkiui nuo Vilniaus iki pat Kernavės, žmonės galės rinktis ir trumpesnes plaukimo distancijas. Jų patogumui suplanuotos dvi poilsio vietos: ties Stirniais (apie 25 km nuo starto linijos) ir ties Vieviu (apie 55 km nuo starto linijos). Šiose sustojimo vietose taip pat bus galimybė kelionę pabaigti.

O vos atvykus į paskutinį plaukimo tašką – Kernavę – iššūkio dalyvių ir miesto svečių lauks kitos pramogos. Tai – nuo 19.30 val. startuosiantys Lietuvos istorijos apdovanojimai.

„Domiuosi istorija ir džiaugiuosi, kad tokie rinkimai vyksta! Tai – naujas ir įdomus žvilgsnis į mūsų valstybės įvykius bei asmenybes. Pavyzdžiui, buvau nustebęs, kai sužinojau, koks lietuviškas žodis buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Jei ir jūs norite tai sužinoti, bėkite į tv3.lt/liepos6/rinkimai ir pamatysite patys“, – kviečia Mindaugas.

Lietuvos istorijos apdovanojimai, kuriuos tiesiogiai transliuos TV3 televizija, bus palydėti ir gausaus žvaigždžių desanto. Savo pasirodymus žiūrovams ir Lietuvai skirs Monika Linkytė, Saulius Prūsaitis, Merūnas Vitulskis, Gabrielė Vilkickytė ir Ieva Narkutė.

21 valandą šalies gyventojai bus kviečiami tradiciniam „Tautiškos giesmės“ giedojimui, o iškart po to koncertą pratęs žinomiausi šalies atlikėjai.

„Karaliaus Mindaugo iššūkis. Himno giedojimas“ – liepos 6-ąją, 19.30 val. per TV3!

Garsiausių šalies atlikėjų pasirodymai ir linksma žiemos sporto šventė nepaliks abejingų – Naujametinis „Gero vakaro šou. Žiemos olimpiada“ pakvies netikėtai patirčiai ant ledo.

Naujametinis šou įvyks netikėtoje erdvėje – ledo arenoje. Pastaroji pasirinkta neatsitiktinai – sutinkant 2022-uosius žiūrovus džiugins ne tik jau puikiai pažįstama laidos „Gero vakaro šou“ komanda – Justinas Jankevičius, Mindaugas Stasiulis ir Dijora Petrikonytė – bet ir geriausi Lietuvos atlikėjai bei dailiojo čiuožimo atstovai.

Naujųjų metų išvakarėse žiūrovai turės progą išgirsti intriguojančius pasakojimus ir gausybę įspūdingų pasirodymų ant ledo. Tiesa, atlikėjai šįkart ne tik dainuos, bet ir bandydami iškovoti pergalę varžysis įvairiose žiemos sporto rungtyse. Tai taps nuotaikingu įvadu į jau vos daugiau nei už mėnesio prasidėsiančias Pekino žiemos olimpines žaidynes, kurias transliuos TV3 žiniasklaidos grupė.

Specialiame Naujųjų metų šou žinomiausi šalies atlikėjai bus suskirstyti į komandas ir atstovaus skirtingus Lietuvos miestus, o šventės pradžioje iškilmingai pasirodys įspūdingoje eisenoje. Čia žiūrovai turės galimybę išvysti Saulių Prūsaitį, Iglę Bernotaitytę, grupę „Pikaso“, Liudą Mikalauską, Egidijų Bavikiną, Oną Kolabovaitę, Egidijų Sipavičių, Dainotą Varną, Vaidą Genytę, „69 danguje“ merginas bei „X faktoriaus“ žvaigždes.

Visi jie dalyvaus ledo ritulio, biatlono, kerlingo ir kitokio žiemos sporto rungtyse. Taip pat žiūrovai turės galimybę išvysti specialiai Naujametinei žiemos olimpiadai sukurtą „bliūdingo“ rungtį, kurioje varžysis ir vyrai, ir moterys, tačiau jų rolės bus skirtingos… Kas taps nugalėtojais?

O trumpose pertraukėlėse tarp žiemos sporto, atlikėjai dalinsis ir netikėtomis istorijomis. E. Bavikinas prisipažins, kad kartą yra tapęs kolegės O. Kolabovaitės dukros aukle, E. Sipavičius prabils apie svajonę tapti dailiojo čiuožimo sportininku, „69 danguje“ narė N. Pareigytė-Rukaitienė papasakos, kodėl Naujieji metai, kurių metu vietoje darbo pasirinko šventę, buvo vieni blogiausių, o S. Prūsaitis atviraus, kad niekas jo šeimos nesujungia taip gerai, kaip bendromis pastangomis daroma mišrainė, be kurios neįsivaizduojamos nė vienos šventės Lietuvoje.

„Aš manau, kad mes visi labai gerai gyvename – dėl to atsiranda visokiausių vietų, kur galime ginčytis ir pyktis. Todėl aš visiems palinkėčiau draugiškiau gyventi. Labai daug turime – tai ir išlaikykime“, – Naujųjų metų išvakarėse sakys grupės „Pikaso“ narys Haroldas, o kiti atlikėjai dalinsis ne ką mažiau širdį paliečiančiais palinkėjimais.

2022-uosius sutikite kartu su Naujametiniu „Gero vakaro šou.“ Žiemos olimpiada – jau rytoj, gruodžio 31 d., 21.25 val. per TV3!