Tapusi mama neįsivaizduoja, jog yra tėvų, kuriems vaikai nerūpi

„Dirbdama žurnalistinį darbą esu susidūrusi su labai daug skirtingų žmonių ir jų istorijų. Mane visuomet labai stipriai paliečia ryžtingų, sėkmingų žmonių patirtys, o dar labiau nustebina, kai netyčia išsikalbi su pašnekovu apie jo vaikystę ir netikėtai sužinai, ką jam teko patirti: tėvų nepriežiūrą, prievartą, matyti tėvų alkoholizmą ar dūžtančius gyvenimus… Ir tai dar ne viskas – tokias problemas dažnai lydi dar didesnės: visuomenė tokius vaikus linkusi ne palaikyti, o nurašyti. Tokie vaikai dažnai girdi: „Iš tavęs taip pat nieko nebus“. Kai tokiame psichologiniame lauke augę žmonės sugeba tvirtai kabintis už gyvenimo ir kartais net pasiekti gerokai daugiau nei laimingą vaikystę turėję vaikai – suprantu, kokia svarbi yra parama ir bent vienas „teisingas“ žmogus jų aplinkoje“, – sakė U. Siparė.

Pasak jos, saugią aplinką vaikams dienos centruose užtikrina VO „Gelbėkit vaikus“. „Sulaukusi organizacijos vadovės Rasos skambučio ir klausimo, ar galėčiau vesti renginį – nė sekundės nesuabejojau. Neseniai pati tapau mama. Su vyru stengiamės atiduoti visą save, kad mūsų dukra nuolat šypsotųsi, kad būtų sveika ir laiminga. Man sunku įsivaizduoti, kad yra tėvų, kurie nedaro to paties. Bet visi kartu mes galime sukurti tokiems vaikams laimingą ir saugią vaikystę. Jei bent kažkiek galiu prie to prisidėti – tai bus pats prasmingiausias darbas, kokį tik galiu padaryti“, – sakė 10 mėnesių Umos mama. Ugnės teigimu, daryti gerus darbus – tai toli gražu ne vien skirti finansinę paramą: „Man atrodo, svarbūs ne tik pinigai. Šiais laikais ne mažiau svarbi valiuta yra laikas. Tad kviečiu visus nelikti abejingais ir, jei negalite skirti laiko padėti, tuomet tikrai galime atsisakyti kavos puodelio, skanėsto per pietus, o gal nenueiti į kiną savaitgalį ir tuos pinigus paaukoti vaikams, kuriems labai to reikia.“

LNK nuotr. 

Aplankė ne vieną vaikų dienos centrą: gerklėje stringa ašararos 

Ruošdamasi vesti „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertą U. Siparė su filmavimo komanda aplankė ne vieną organizacijos kuruojamą vaikų dienos centrą ir susipažino su juos lankiusiais, jau suaugusiais žmonėmis. „Net dabar galvojant apie jų istorijas – gerklėje stringa ašaros. Ir ne todėl, kad man liūdna, o dėl to, kokius stiprius žmones išvydau. Jų svajonės, užsispyrimas ir įveikti likimo smūgiai yra tai, ką turi išgirsti ir pamatyti kiekvienas. Prieš šiuos žmones žemai lenkiu galvą. Jie psichologiškai yra tvirčiausi mano sutikti žmonės. Atrodo, visa aplinka bandė juos sugniuždyti nuo pat vaikystės, bet būtent dienos centrai padėjo jiems surasti tą vidinę stiprybę savyje“, – pasakojo Ugnė. Ji visų trijų herojų istorijas, kurias LNK žiūrovai išgirs jau penktadienį, gali mintinai papasakoti. – „Tai istorijos, kurias išgirdus, ilgai negali pamiršti. Ir labiausiai negaliu patikėti, kad jie patys sugebėjo tą istoriją priimti, su ja susigyventi ir iš tokios praeities kažko išmokti. Priimti gyvenimo sunkumus kaip pamoką – tai yra labai sudėtinga.“

Jei ne dienos centras – aš būčiau žlugęs.

Filmuojant siužetus paramos koncertui, Ugnė vaikų dienos centruose lankėsi pirmą kartą. „Manau, daugelis žmonių, nesusidūrusių su dienos centrais, turi patį paprasčiausią paaiškinimą galvoje: tai vieta, kur vaikai užsiima užklasine veikla. Bet ar kada susimąstėte, ką tai iš tiesų reiškia? Tai ne tiesiog būrelis, kur vaikai mokosi dainuoti ar piešti… Tai vieta, kurią jau suaugę žmonės prisimena, kaip juos išgelbėjusią. Tiesiogine ta žodžio prasme. Nuo smurto. Nuo alkoholizmo. Nuo sugriauto gyvenimo. Žmonės, su kuriais kalbėjausi, įvardijo labai aiškiai: „Jei ne dienos centras – aš būčiau žlugęs. Jūs su manim dabar nekalbėtumėt“. Daug kartų išgirdusi tokią ar panašią frazę, tik tada suvokiau, ką iš tiesų daro dienos centrai. Tai yra vieta, kurioje vaikai supranta, kad jų ateitis nėra pasmerkta, kad jie gali turėti gražią šeimą, gražią ateitį, gerą darbą, svajonių ir netgi jas įgyvendinti“, – dalijosi TV laidų vedėja. Pasak jos, užėjus į dienos centrą iš tiesų apima jausmas, kad esi su savo artimiausia šeima, kuri visada apkabins, paguos, kartu pasidžiaugs ir visada išvirs arbatos. – „Juk kiekvienam žmogui tai ir yra svarbiausia!“

U. Siparės apsilankymai vaikų dienos centruose, susitikimai su jų vadovėmis ir juos lankiusiais, jau suaugusiais žmonėmis, kurių gyvenimą iš esmės pakeitė galimybė lankyti dienos centrą – tiesioginiame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte  penktadienio vakarą, 19.30 val. per LNK.

„Iš pradžių man atrodė, kad esu ne jo lygio, jaučiausi nesaugiai, atrodė, kad mane gali bet kada palikti“, – pasakojo garsaus aktoriaus Ainio Storpirščio sužadėtinė Gabija Urniežiūtė. Ji neslėpė, kad prašė Ainio jai pasipiršti, nes atrodė, kad tai suteiks saugumo jausmą. „Tiesą sakant, po sužadėtuvių supratau, kad jos veikiausiai man davė daugiau nei Gabijai“, – kalbėjo Ainis Storpirštis.

LNK nuotr. 

Kita garsi pora – muzikantas Aras Vėberis ir jo žmona Martyna pasakojo savo pažinties istoriją. Pasirodo, Martyna buvo „Naktinių personų“ fanų klubo vadovė ir kadaise, kai buvo paauglė, netgi pirko būsimo vyro telefono numerį. „Pamenu, jaunos gerbėjos skambinėdavo nuolatos, dažnai tekdavo keisti telefono numerį“, – pasakojo muzikantas. Tačiau Martynai užaugus, subrendus, jiedu susitiko jau nebe kaip gerbėja ir dievinamas muzikantas: „Kai ją pamačiau, mane tarsi žaibas nutrenkė, įsimylėjau iš karto.“

Vis dėlto, Martyna Vėberė sakė, kad ne viskas pramogų pasaulyje gražu, tenka patirti daug apkalbų ir komentarų. „Pamenu po mūsų vestuvių viena pažįstama paskambino pasveikinti ir pasakė, kad jos darbe žmonės lažinasi, jog mes su Aru neištempsim nė metų santuokoje“, – kalbėjo Martyna.

LNK nuotr. 

Ugnė Siparė atvyko su savo vyru Mariumi Sipariu. Pastarasis yra garsaus aktoriaus Sauliaus Sipario sūnus ir sakė, kad nuo vaikystės žinojo, ką reiškia gyventi su žvaigžde. Ir nepaisant to, kad Ugnės veidas publikai labiau pažįstamas nei Mariaus, Ugnė juokavo, kad tai jai dažniau tenka išgyventi dėl vyrui tenkančių pagundų. „Marius yra televizijos prodiuseris ir jam nuolatos rašo merginos, norinčios dirbti televizijoje. Kai kurios nesibodi net atsiųsti gyvenimo aprašymo ir pridėti nuotraukas su bikiniu“, –  juokėsi Ugnė ir pridūrė, kad jiedu vienas kitu pasitiki ir konfliktų dėl to nekyla.

Televizijos laidų vedėjo Justino Jankevičiaus sužadėtinė Greta Mikalauskytė atskleidė gyvenimo su scenos žmogumi užkulisius. „Būna, kad nematau jo ilgai. Pavyzdžiui, dabar jis ruošėsi naujam spektakliui „1410. Valanda prieš mūšį“ ir aš jo nemačiau beveik mėnesį. Bet aš tai priimu normaliai, tai jo darbas ir negalėčiau reikalauti visko mesti. Juk tai jo kūryba, kuri jam ir mums yra svarbi“, – pasakojo Greta.

LNK nuotr.

O štai skandalingo reperio Remigijaus Daškevičiaus arba Remio Retro mylimoji Kamilė paklausta, ką reiškia gyventi su žvaigžde, atsakė riebiu keiksmažodžiu: „z***bys“. „Su Remiu būt labai gerai“, – patikslino mergina.

Garsios poros apie savo meilės istorijas, konfliktus, pagundas ir santykių iššūkius – ketvirtadienio vakarą, 20 val. LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“.

Tiesa ta, kad „Muzikinė kaukė“ persikėlė į LNK, ir nuo šiol kanale yra dvi laidos, kurių pavadinime yra žodis kaukės. „Muzikinės kaukės“ vedėja tapo Ugnė Siparė, o Giedrius Savickas veda „Kaukes“.

Aktorius Dainius Kazlauskas pasakojo, kaip atsargiai mamos klausė, ar ši žiūrinti „Kaukes“, kuriose jis dainavo pasislėpęs po Juodvarnio kostiumu.

„Su mama buvo labai juokinga. Juk apskritai niekam negalėjau pasakyti, kad dalyvauju, todėl labai atsargiai pradėjau jos klausinėti. Teiravausi, ar žiūri tokią laidą, gal yra kaukė, kuri jai įdomi ar patinka. Mano mamai yra 85-eri metai. Ji sako žiūriu, žiūriu, bet nežinau, net kuri man patinka. Tada pradėjau domėtis, kad galbūt yra kaukė, kuri jai nepatinka. Tai mama atsakė, kad, oi, yra vienas, tas beprotis, laksto jis ten su tais sparnais ir vaidina, kas tai aš. Tai sakė, kad kai rodydavo Juodvarnį, ji išeidavo į virtuvę“, – dalijosi D. Kazlauskas.

O prieš finalą D. Kazlausko mama jau turėjo įtarimų, kad po Juodvarniu slepiasi jos sūnus. „Tai tu ten dainuoji, ne? Pradėjau gintis, kad, mama, ne, na kur aš tau dainuoju, tu ką. Na jau, prisipažink, tu tas su sparnais, čia tu? Visi kalba, kad čia tu, toliau kalbėjo ji. Na, labai gražiai dainuoji, man iškart patiko, kai tik pamačiau, nuo pat pirmos laidos. Myliu savo mamą, tai labai faina“, – juoko neslėpė D. Kazlauskas.

LNK nuotr. 

Tapęs „Muzikinės kaukės“ komisijos nariu, aktorius atskleidė skirtumus tarp vienos ir kitos laidos.

„Dėl persikūnijimo žinomu dainininku. Yra žymiai lengviau persikūnyti, kai darai šaržą. Atrandi keletą atraminių dalykų, detalių ir lengvai padarai. Bet kaip padaryti neperspaudus? Iš tikrųjų, persikūnyti į kitą žmogų yra žiauriai sudėtinga ir faktiškai neįmanoma“, – svarstė Dainius.

„Aš galvoju, kad pats sudėtingiausias dalykas šiame projekte yra išlaikyti rimtumą ir tame nepadaryti komedijos. Pavyzdžiui, kokio atlikėjo tu labiausiai norėtum ir kokio nenorėtum? Man labai įdomu, nes daug kas sako, kad moterys norėtų išbandyti įsikūnyti į vyrą, ir atvirkščiai, nors man atrodo čia yra be galo sudėtinga“, – U. Siparė teiravosi projekto dalyvės Monikos Mėčiūtės.

„Pradžioje sakiau, kad nenoriu vyro, bet mano balsas yra iš žemesnių, todėl galėčiau kažkokį vyrą su aukštesniu balsu paimti, kodėl gi ne. O šiaip tai vyro norėčiau“, – kalbėjo Monika Mėčiūtė.

„Muzikinės kaukės“ užkulisiai –  trečiadienio vakarą laidoje „Šeškinės 20“, 20 val., per LNK.

– Ar, prieš tapdami projekto „Muzikinė kaukė“ vedėjais, buvote girdėję apie šį šou, gal net matę jį per televiziją?

U. S.: Pastaruosius penkerius metus šis šou mūsų namuose buvo tapęs tarsi kažkokia šventa tradicija. Su vyru Mariumi žiūrėdavome kiekvieną „Muzikinės kaukės“ laidą. Negana to, mano gera draugė dirbo joje už kadro ir vis aikčiodavo: „Koks nerealus šou! Jau kaip fainai bus šitą šeštadienį, o jau kitą… Vau vau vau!“. Todėl, jei neturėdavome laiko šeštadienį, laidą atsisukdavome ir žiūrėdavome sekmadienį ar pirmadienį.

A. A.: Šią laidą jau rodė, kai stojau mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Mačiau beveik visus jos sezonus, nes tas projektas man atrodė labai aktorinis: dalyviai turėdavo įkūnyti garsias muzikos pasaulio asmenybes. Būdavo labai įdomu stebėti, kaip jiems tai sekasi. Tad, kai man pasiūlė tapti šio šou vedėju, labai apsidžiaugiau. Esu tiesiog dėkingas likimui už šią galimybę.

– Ar iki „Muzikinės kaukės“ – kol tapote gražia TV vedėjų pora – pažinojote vienas kitą?

U. S.: Arno nepažinojau… Galbūt dėl to, kad nelabai žiūriu lietuviškus serialus? Tačiau vos išgirdau, kad dirbsiu kartu su Arnu, išsyk puoliau apie jį guglinti: juk partneris labai svarbu! Kai pamačiau jo nuotraukas, supratau, kad tam tikra prasme mes jau pažįstami. Visai neseniai žiūrėjau kitą LNK laidą – „Šeškinės 20“, kurioje dalyvavo gal penki aktoriai. Apie vieną iš jų dar pagalvojau, kad labai fainas, turi gerą humoro jausmą. Paaiškėjo, kad tuos juokelius tąkart laidė Arnas.

Kai pirmą kartą susitikome su laidos kūrybine komanda ir Arnu atsigerti kavos, pasikalbėti apie būsimus filmavimus, jausmas aplankė labai geras: lyg mudu su Arnu būtume pažįstami 100 metų. Iškart atsirado tas darbinis klik!

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

A. A.: Ugnę pažinojau ne asmeniškai, bet kaip televizijos žmogų nuo „Labas rytas, Lietuva“ laidų. Vieną kartą, maždaug prieš metus, net prasilenkėme tos pačios laidos – „Šeškinės 20“ – filmavimo užkulisiuose. Manau, Ugnė, greičiausiai, to neprisimena. Ji dalyvavo laidoje kaip viešnia, o išsyk po jos mes su TV serialo komanda ėjome pristatyti naujo sezono serijų.

Sužinojęs, kad dirbsiu būtent su ja, labai apsidžiaugiau – juk šalia bus profesionalė, ilgą laiką dirbusi tiesioginiame eteryje. Aišku, mūsų laida – netiesioginė, bet, pamaniau, jei jau kur skęsiu, Ugnė numes man gelbėjimo ratą ir ištrauks.

Manau, tikrai žiūrėsime ją su Mariumi, nes, kaip ir sakiau, žiūrėti „Muzikinę kaukę“ jau tapo mūsų šeimos tradicija.

– Pirmųjų dvylikto sezono laidų filmavimai jau įvyko. Ar tas pirminis klik, apie kurį kalbėjo Ugnė, neapgavo nė vieno jūsų?

U. S.: Manęs tai tikrai ne. Aš jaučiu, kad mes su Arnu esame vieninga komanda, ir tai labai gerai. Juk kartais tarp partnerių būna konkurencija, o ne komandinis darbas.

A. A.: Visiškai neapgavo. Jau per pirmą susitikimą neapleido jausmas, kad esame geri pažįstami. Aišku, pirmoje laidoje abiem jaudulio užteko. Ta laida man taip greitai prabėgo, kad nespėjau nė susivokti, kas čia buvo, bet paskui laukė kitų laidų filmavimai, kur viskas vyko kur kas lėčiau ir aiškiau. Išsigryninome, kas ką sakys, aiškesnis pasidarė mūsų darbo stilius. Žodžiu, tas klik iš tiesų įvyko, nes visose kitose laidose aš jaučiausi patogiai ir saugiai. Tikiuosi, Ugnė taip pat.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ar pramoginė laida jums abiem – debiutas?

U. S.: Kad ir kaip būtų juokinga, bet aš savo, žurnalistės, karjerą pradėjau nuo pačių rimčiausių informacinių laidų – tarkime, „Panoramos“ nacionalinėje televizijoje. Paskui tas žanras po truputį lengvėjo: ėmiau vesti informacinę-pramoginę laidą „Labas rytas, Lietuva“, o štai dabar, matote, neriu į pramogą visu 100 proc.!

A. A.: Man – visiškas debiutas. Iki tol televizijoje buvau matomas tik kaip serialų aktorius arba dalyvaudavau pramoginėse laidose kaip svečias. Pagrindiniai serialai, beje, abu rodomi per LNK, šiuo metu yra „Rimti reikalai“ ir „Man reikia meilės“. Juos režisuoja Džiugas Siaurusaitis ir Balys Latėnas.

– Naujas „Muzikinės kaukės“ sezonas – jau nuo vasario 3-iosios šeštadieniais 19.30 val. per LNK. Ar žiūrėsite?

U. S.: Mano gyvenime buvo visokių etapų. Vienas – kai buvo labai baisu žiūrėti į save, bet paskui supratau, kad tiesiog privalau tai daryti. Labai sveika pamatyti save iš šalies, įsivertinti ir iš klaidų pasimokyti. Kitas etapas – kai į save nebežiūrėdavau, nes norėjosi pastabų ne iš savęs, bet iš šono, iš profesionalų… Dabar? Manau, tikrai žiūrėsime ją su Mariumi, nes, kaip ir sakiau, žiūrėti „Muzikinę kaukę“ jau tapo mūsų šeimos tradicija. Ar priimu kritiką iš vyro lūpų? Priimu iš visų žmonių, kurie man yra svarbūs, nes jie neleptelės kaip internautai komentaruose: „Ai, ta durnė…“ Negana to, Marius yra televizijos profesionalas – laidų režiserius, prodiuseris, jis būtent ir dirba su laidų vedėjais. Be to, jis niekada nepasiduoda emocijoms, o kritiką ir pastabas išsako labai racionaliai ir argumentuotai.

A. A.: Oi, žiūrėsiu ir lauksiu… Jau net kalendoriuje vasario 3-iąją raudonai apsibrėžiau. Bus labai įdomu save stebėti iš šono nauju amplua. Kai stovi gyvai priešais kameras, dalyvius, komisiją – tau pačiam atrodo vienaip, bet labai nekantrauju pamatyti, kaip tas debiutas atrodys nuo sofos, iš žiūrovo pozicijos. Galų gale, ar pirmoje laidoje matysis mano jaudulys?!

Iš ko priimu kritiką? Na, iš šeimos narių, artimų kolegų, kuriais pasitikiu. Visada išklausau jų patarimų. Gal tą savybė – iš akademijos, nes mano kurso vadovas Gintaras Varnas dažnai išsakydavo ryškių ir naudingų pastabų. Taip, manau, ir vyksta tobulėjimas.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ši laida – muzikinė. Kiek jums patiems rūpi muzika ir kokia?

U. S.: Mano gyvenime muzika visada buvo, yra ir bus. Iš manęs draugai dažnai juokiasi, kad moku visų dainų tekstus, lyg pati būčiau kokia dainininkė. Turiu tik vieną mažą problemėlę – nepataikau į toną. Kai dainuoju, girdžiu, kad varau pro šoną, bet dėl to labai nesijaudinu: juk nesiruošiu būti dainininke!

Ar dainuoju dukrelei lopšines? Na… Nabar Umytė užmiega su Eltonu Johnu. Jei kažkur važiuojame automobiliu, pasidarome gerą grojaraštį ir abu su vyru dainuojame. Laukiu nesulaukiu, kada ir Uma galės prisijungti.

A. A.: Kadangi daug darbų turiu įvairiuose Lietuvos miestuose, tai daug laiko praleidžiu automobilyje, kur, aišku, galėčiau klausytis muzikos… Tačiau pastebėjau, kad dažniau važiuoju tyloje ir mąstau, svajoju arba kartojuosi tekstą.

Neturiu konkrečios mėgstamos grupės, grojaraščio – muzikos labiau klausausi pagal nuotaiką. Pastaruoju metu, beje, labai pradėjo patikti lietuviška, nes vis daugiau išgirstu įdomių atlikėjų. Kas mano favoritai? „Kamanių šilelis“!

Dainuoti? Na… Jei reikia vaidmeniui – dainuoju, bet nesu labai stiprus vokališkai. Gal net vadinčiau dainavimą savo silpnąja vieta. Kol reikia vaidinti – OK, bet kai ima artėti dainavimo scena – pasikeičiu, visas susikaustau, tampu tarsi ne savimi. Gal dėl to, kad niekada specialiai savo balso nelavinau? Pirmą kartą uždainavau per stojamuosius į LMTA.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Jei reikėtų save identifikuoti su kokiu nors užsienio ar lietuvių atlikėju pagal judesius, išvaizdą – kas tai būtų?

U. S.: Tarp kitko, pirmoje „Muzikinės kaukės“ laidoje žiūrovai išvys mūsų su Arnu įsikūnijimą į vieną garsią grupę. Manau, bus labiau juokinga nei profesionalu.

Nedrįstu savęs lyginti su niekuo, nes išvis nedainuoju. Mano vaikystėje buvo tokia populiari merginų grupė „Spice Girls“, kuri labai patiko, o kadangi buvau šviesiaplaukė, labiausiai save lyginau su Emma Bunton, nes taip pat ir plaukus rišdavau, ir su basutėmis tokiomis pačiomis platformomis vaikščiodavau.

A. A.: Cha… Laidoje niekas neleidžia rinktis – ten loterija, bet šiaip geras klausimas. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad galėčiau vaidinti dainininką Enrique’ę Iglesias. Kai pasižiūriu jo vaizdo klipus, gal mes tikrai panašūs? Iš antakių?.. Jei rimtai, labai bijau iš visko padaryti parodiją: juk „Muzikinėje kaukėje“ reikia kuo tiksliau įkūnyti žmogų, o ne iš jo pasijuokti. Aš labiau linkęs visus juokinti.

– Ar sutiktumėte dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“ ne kaip vedėjai, o kaip laidos žiuri nariai?

U. S.: Visus atlikėjus gerai pažįstu, tad komisijos nare gal ir galėčiau būti. Nors, kalbant apie kompetenciją, nežinau… Dabartinė komisija superinė. Prie ankstesnių žiuri narių prisijungė aktorius Dainius Kazlauskas, tad man labai įdomu klausytis jo patarimų dalyviams.

A. A.: Manau, dar nedrįsčiau kažką aiškinti kitiems: esu tam per jaunas kaip aktorius.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Prieš savaitę Ugnė atšventė 34-ąjį gimtadienį. Arnui spalį bus 30-imt. Ar mėgstate švęsti savo gimtadienius? Jei kalbėtume apie svajonių šventę – kokia ji būtų?

U. S.: Švęsti aš labai mėgstu. Juokauju, kad atsiverčiu kalendorių ir žiūriu, kokia šiandien diena. Tarkim – Tarptautinė gazuotų gėrimų diena. Kodėl gi jos neatšventus?!

Savo gimtadienio laukti pradedu jau nuo vidurnakčio ir būnu pakilios  nuotaikos iki pat kitos dienos dvyliktos valandos nakties. Ryte atsikeliu, pasidarau kavos ir sakau vyrui, kad štai – mano šventinė, gimtadieninė kava!

Svajonių gimtadienis? Norėčiau surengti didelę šventę, į kurią sukviesčiau visus savo draugus. Kadangi per mano gimtadienį visada būna šalta, smagu būtų tą didelį draugų vakarėlį perkelti ten, kur šilčiau,  tarkim, kur nors į paplūdimį. Geriausia dovana – jei į jį atvyktų visi!

A. A.: Jei atvirai, aš jau labai seniai švenčiau savo gimtadienį taip, kad būtų šventė, svečių… Vis laiko trūksta. Tai per gimtadienį išpuola koks spektaklis ar dar kažkas sutrukdo.

Kadangi artėja 30-imt, norėčiau bent kartą gyvenime pasidovanoti tikrą gimtadienio dovaną – susikviesti draugųus artimuosius, kolegas, su kuriais vis nebūna laiko pabendrauti. Giminės net skųstis pradėjo, kad Arnas visiškai prapuolęs darbuose. Todėl per savo 30-metį norėčiau visus matyti, visiems skirti dėmesio, su visais pabendrauti. Man tai būtų ir geriausia dovana, ir geriausia šventė.

– Ugnės gyvenime jau yra šeima. O Arno? Beje, ar teko aktoriui teatro scenoje, kino ekrane gauti kokių nors šeimos žmogaus vaidmenų?

A. A.: Hmm… Yra vienas spektaklis, vadinasi „Tik suaugusiems“, – apie šeimą, šeimos narių tarpusavio bendravimą, iššūkius. Ten epizodiškai vaidinu ir tėvą, ir sūnų. Pats? Aišku, kad, artėjant tam brandžiam gimtadienio skaičiui, apie šeimą vis dažniau pasvajoju. Nes ir pats labai vertinu laiką, praleistą su artimais žmonėmis.

Kokius vaidmenis man siūlo dažniausiai? Norėčiau pasidžiaugti, kad kol kas – labai įvairius. Netgi tuose dviejuose LNK serialuose, kuriuose šiuo metu vaidinu, mano personažai visiškai skirtingi. „Rimtuose reikaluose“ esu jaunas, šiek tiek korumpuotas kriminalistas, o seriale „Man reikia meilės“ – jaunas, atsipalaidavęs, vėjavaikis bičiukas. Taip pat ir teatre – esu vaidinęs ir labai romantiškų herojų, ir žudikų.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ilgą laiką Ugnė buvo „Labas rytas, Lietuva“ vedėja ir į darbą keldavosi ketvirtą valandą ryto. Ar tokio paros režimo pavyktų laikytis Arnui?

U. S.: Kai dirbau „Labame ryte“, šį klausimą žurnalistai man dažnai užduodavo. Iš tiesų man jokio skirtumo, kada keltis. Esu paprastas žmogus: nusistatau žadintuvą ir keliuosi, kada reikia. Tačiau jei galėčiau – miegočiau iki vidurdienio kiekvieną dieną. Dukra? Ačiū Dievui, Uma išmiega visą naktį ir atsikelia tik aštuntą ryte – su ja dėl miego jokių problemų.

A. A.: Kad aktoriai – dideli miegaliai, turbūt daugiau stereotipas. Tikrai pažįstu tokių, kurie mėgsta keltis anksti ryte, pasportuoti. Kalbant apie mane, esu visiškai stereotipinis: mėgstu ilgai vartytis lovoje. Neįsivaizduočiau savęs Ugnės vietoje, nes aštuntą ryto sėdęs į grimuotojos kėdę, būčiau visas užtinęs, užsimiegojęs…

– Abu turite galybę įvairiausių darbų, projektų – kaip nesusipainiojate, kur ir kada turite būti? Gal yra sistema, pagal kurią dėliojate kiekvienos dienos rutiną?

U. S.: Niekada nebuvau išsiblaškiusi, bet pastaruosius penkerius metus tų veiklų labai padaugėjo… Todėl viską rašausi ir labai planuoju, kad nieko nepamirščiau. (Kartais geriau už vyrą žinau ir jo planus.) Taigi, nesu išsiblaškiusi, bet kad visur vėluoju – tai tikrai. Marius į susitikimą ateina prieš 10 minučių, o aš – 10 minučių po sutarto laiko. Laimei, kai gimė Uma, pradėjau taisytis.

A. A.: Negaliu skųstis: šiuo metu mano gyvenime tikrai labai daug darbų. Aišku, kad tuo tik džiaugiuosi, bet vis pamirštu į tą savo darbų kalendorių įtraukti… poilsio dieną. Man vis atrodo, kad ji savaime ateis, o jos kaip nėra, taip nėra. Pasirodo, kad poilsį irgi reikia planuoti. Šito dar mokausi ir žinau: tikrai ateis laikas, kai žmonėms, siūlantiems man darbo per suplanuotą laisvadienį, pasakysiu: sorry, tai mano poilsio diena.

Jei rytoj turėčiau laisvą dieną? Tiesiog labai legaliai nedaryčiau nieko. Atsigulčiau į lovą ir pragulėčiau visą dieną. Tačiau ne… Yra buvę tokių tinginio dienų, kai pirmas 10 minučių viskas gerai, bet paskui imi nerimauti – gal kažką praleidau, gal kažkur šiuo metu turėčiau būti?!

Mačiau beveik visus „Muzikinės kaukės“ sezonus, nes tas projektas man atrodė labai aktorinis.

Beje, apie planavimo kuriozus. Sykį kažkaip susipainiojau ir supratau, kad tą pačią dieną ir tą pačią valandą turiu vaidinti dviejuose spektakliuose. Vienas vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o kitas – Kauno kameriniame. Ilgai sukau galvą, kaip viską suderinti. Kadangi į abu bilietai jau buvo išpirkti, laiko pakeisti irgi negalėjau,  sugalvojau planą: vietoj manęs ant dramos teatro „Kaligulos“ scenos stojo pats režisierius Agnius Jankevičius (čia mano vaidmuo buvo antraeilis), o aš tuo metu vaidinau Kameriniame teatre pagrindinį herojų. Kadangi pastarasis spektaklis buvo gryna improvizacija, meldžiau kolegų, kad jie neužsižaistų ir greičiau visi jį pabaigtume. Ačiū Dievui, spėjau. Iš Kamerinio išbėgau greičiau už žiūrovus ir dar spėjau į „Kaligulos“ pabaigą, kur turėjau pasakyti savo žodžius. Dabar linksma prisiminti, bet tąkart buvo labai baisu.

– Esate gražūs, jauni – ar nebijote, kad pikti liežuviai ilgainiui ims lipdyti jus į porą?

U. S.: Jau tie pikti liežuviai manęs seniai nebepiktina. Kartais net smalsu, ką šįkart sugalvos, nes tų liežuvautojų vaizduotė kaskart vis labiau šėlsta. Žmonės šneka, ką jie nori šnekėti. Savo šeimą jau išauklėjau, kad neskaitytų komentarų, o Marius, jo artimieji dėl to visai nesuka galvos. Man patinka legendinis Džordanos Butkutės posakis: „Aš ne doleris, kad visiems patikčiau…“

A. A.: Aišku, kad gali būti ir taip… Žmonės linkę aktorius tapatinti su laidų ar serialų herojais. Dažnai gatvėje mane šaukia Deimantu iš vieno serialo, arba Viktoru – iš kito… Dėl meilės santykių tas pats: jiems atrodo, kad jei seriale myli, tai myli ir gyvenime.

Tegul plaka… Svarbiausia, kad aš pats ir mano artimi žmonės žinotų, kokia yra tiesa.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Pabaigoje… Ne paslaptis, kad kiekvienas turime daug kaukių. Kai jas visas nusiimate ir liekate patys su savimi – ko tuomet labiausiai trokštate?

U. S.: Man atrodo, esu per daug prasta aktorė, kad daug tų kaukių turėčiau. Kartais, kad ir labai kažką stengiuosi suvaidinti, po penkių minučių ir vėl grįžtu į save.

Ko labiausiai noriu? Neseniai supratau, kad dabar pats geriausias, svarbiausias ir maloniausias laikas – kai būni su šeima. Neseniai vyrui pasakiau, kad mums reikia didesnių namų. Ne todėl, kad senuose nebetelpame, bet dėl to, kad noriu sukviesti į svečius visą giminę ir mums reikia valgomojo stalo, prie kurio tilptų koks 30 žmonių!

A. A.: Tų kaukių mes visi – ne tik aktoriai – turime labai daug. Bendraudami su kiekvienu sutiktu žmogumi užsidedame vis kitokią… Tikruoju savimi gali būti tik tada, kai lieki vienas. Net prie artimiausio žmogaus, manau, dedamės bent jau minimalią kaukę. Koks esu be kaukės? Nežinau… Gal ramus, tylus. Dabar pagalvojau (gal jau už mane kalba artėjanti 30-mečio branda?), koks geras žodis yra „namai“. Namai – kaip fizinė patalpa, namai – kaip kitas žmogus, namai – kaip šeima… Žodžiu, kai lieku pats su savimi, aš noriu grįžti namo.

Sipariai tvirtina, kad, sulaukus dukros, niekas nepasikeitė jųdviejų santykiuose. Pora sako, kad per visus septynis mėnesius dukrą Mariaus mamai su sese buvo palikę vos kartą, o laiko vienas kitam randa, kai dukra užmiega.

„Galvojau, kad pasunkės gyvenimas ir pasunkės santykiai, nes atsiranda mažiau miego, daugiau darbo, daugiau derinimo, galbūt daugiau dėl ko pasiginčyti, kažkokio irzlumo. Tikėjausi visai kitaip ir galvojau, kad reikės pasistengti, daugiau kantrybės paieškoti, o išėjo atvirkščiai“, – sakė Ugnė Siparė. 

„Daugiau šypsomės. Negalvokite, kad mes visą laiką liūdni buvom, visą laiką mūsų santykiai buvo labai linksmi ir Ugnė, kaip akivaizdu, yra labai linksmas žmogus, turi labai daug entuziazmo ir nuotaikos savyje. Dabar padauginkit iš trijų, mes dar daugiau šypsomės, dar daugiau laimės atsirado mūsų santykiuose“, – atviravo Marius Siparis.

Marius Siparis. LNK archyvo nuotr.

Likusi be darbo televizijoje, Ugnė socialiniuose tinkluose ėmė dalytis vis daugiau savo gyvenimo užkulisių. Užsitarnavusi daugiau nei septyniasdešimties tūkstančių sekėjų pasitikėjimą, žinoma moteris sako pajutusi ir tą tamsiąją žinomumo pusę – įžeidžius komentarus – kurių kartkartėmis, teigia, vis sulaukianti.

„Sakyčiau, nelabai užgauna širdies, nes iš lėto, žingsnelis po žingsnelio esu prie to pripratusi, bet man patinka, kad neigiami komentarai dažnai pasitaiko tokiose neutraliose erdvėse, portaluose, po „Facebook“ straipsniais, susijusiais su manim ir panašiai, bet mano socialinėse paskyrose beveik negaunu blogų žinučių ar blogų komentarų. Labai dažnai būna, kad žmonės seka, bet nemėgsta to žmogaus.  Man pavyko padaryti, kad mane seka žmonės, kuriems aš esu įdomi ir galbūt aš patinku kažkiek“, – šypsojosi Ugnė. 

Ugnė Siparė. LNK archyvo nuotr.

Ugnė atvira – grįžimo po beveik metų į TV eterį ji laukia su nekantrumu, tačiau pripažįsta, jog ir vėl stodama prieš kameras jaučia šiokį tokį jaudulį. Vasarį Ugnės pradės vesti garsų TV šou „Muzikinė kaukė“, kuris keliasi į LNK.

„Neriant naujai visada būna jaudulys, nes man tiesiog rūpi. Visada sakau, kad jeigu jaudulio nėra, reiškia, tau nerūpi, reiškia, reikia ieškoti kažko kito. Jaudulys yra ne dėl pertraukos, o tiesiog dėl pokyčių.  Naujas kanalas, nauja laida, naujas amplua, bet aš labai labai džiaugiuosi, labai malonus tas jaudulys“, – kalbėjo Ugnė.

Praėję metai Siparių šeimai buvo kaip niekuomet turtingi ir turiningi. Namuose krykštaujantis kūdikis, pasikeitusi rutina bei aibė naujų projektų ir potyrių – visa tai porai atnešė 2023-ieji.

„2023-iuosius  visą gyvenimą prisiminsiu kaip vienus geriausių metų gyvenime. Juos mes gyvenom  meilės burbule. Mūsų šeimai ir kitoms palinkėčiau gyventi tuose meilės burbuluose, kad būtų širdy ramu, gera, šviesu, ir kad netrūktų meilės“, – kalbėjo Ugnė Siparė.

Visas susitikimas su Ugnės ir Mariaus Siparių šeima – šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

Tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui

Algirdas Toliatas, kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas

Man atrodo, kad žmonių skuba labiau susijusi su komercija. Turbūt normalu, kad verslas nori tą laikotarpį pailginti: tiek paankstinti, tiek ir pratęsti. Taip išeina net nepiktybiškai. Tačiau, sutikite, advento laukimo prasmė yra truputį kita. Ne ta, spindinti lempučių girliandomis, blizgiomis puošmenomis, bet kita.

Šiais laikais žmonės turi tūkstančius draugų socialiniuose tinkluose, bet dažnai jaučiasi tokie vieniši ir pažeidžiami, nepasitikintys savimi... Viskas mūsų gyvenime daroma dėl įvaizdžio – kaip atrodysiu, ką žmonės pagalvos? Kuo toliau, tuo labiau tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui.

Esmė: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas kun. A. Toliatas primena, kad Kalėdos pirmiausia yra savęs dovanojimo šventė. / A. Toliato asmeninio archyvo nuotr.

Aišku, būna ir kitaip. Todėl Kalėdų laukimas yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Turime užduoti sau klausimą – o koks bus mano adventas? Parduotuvės, dovanos, blizgučiai ar vis dėlto kažkas kito? Jei tai lakstymas dovanų – tebūnie, bet tikrai atsiras ir tokių, kurie norės dalytis savo tikėjimu, savo vertybėmis, skirs laiko artimiausiems žmonėms, draugams. Jie, priešingai, bandys tą laiką truputį sustabdyti.

Ar norėčiau gauti Kalėdoms dovanų laiko? Aišku, kodėl gi ne? Šiandien laikas – pati gražiausia ir prasmingiausia dovana. Nebūtinai tai turi būti diena ar valanda – kartais užtenka akimirkos. Svarbiausia, kad tas laikas nebūtų iš reikalo, kad viskas plauktų iš žmogaus širdies. Tos kelios minutės gali būti pilnos susitikimo džiaugsmo, buvimo čia ir dabar prasmės.

Galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo.

Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Nors daug ko negalėjome daryti, bet vis tiek slapta tą šventę švęsdavome. Kai kurių dalykų aš, vaikas, net nelabai ir suprasdavau. Tik dabar suprantu, kad patys drąsiausi Kalėdų tradicijų puoselėtojai buvo mano seneliai, kurie, nepaisydami jokių pavojų, liko ištikimi savo tikėjimui. Viena vertus, laikai buvo neramūs, gyvenome nelaisvėje, daug kas vykdavo patyliukais, bet net ir tada žmonės skirdavo šiai šventei labai daug širdies, drąsos, noro ir apsisprendimo būti ištikimi savo tradicijoms, savasčiai.

Pažiūrėjus žinias per televizorių ne vieną iš mūsų apima baimė – aplinkui karai, žmonės galvoja ne apie šventes, o apie gyvybės išsaugojimą, didesnį maisto kąsnį. Vakaruose – prieššventinė skuba, Kalėdų dovanų pirkimo manija, išorinis blizgeys. Ką apie tai manau? Minėti dalykai mums tik primena, kaip viskas šiame gyvenime trapu, o ta gerovė, į kurią dažnai įdedame tiek pastangų, akimirksniu pažeidžiama. Iš tiesų mes nieko neturime, tik šią akimirką. Niekas mums gyvenime nepriklauso. Viskas, ką gavome gimdami, yra labai didelė dovana. Ir kiek sugebėsime džiaugtis, mylėti, gyventi čia ir dabar, būti dėmesingi kitam, kiek sugebėsime perteikti savo tikėjimą, vertybes brangiausiems žmonėms, tiek ir turėsime.

Siūlau laukiant Kalėdų susimąstyti: o ką aš šiandien turiu brangiausio? Dažnai pas mane ateina žmonių, sergančių įvairiausiomis ligomis, – tų, kuriems gyventi likę jau labai nedaug... Pastebėjau, kad neretai visavertį gyvenimą pradedama gyventi tik tuomet, kai laiko beveik nelikę. Todėl, kad ir kas vyktų išorėje, daugiau koncentruokimės į savo vidų. Stebėdami tuos politinius, komercinius dalykus, kurie vyksta aplinkui, galime elgtis dvejopai. Galime jiems pasiduoti – bet tada tik dar labiau įsivelsime į karą tiek išorėje, tiek ir savo galvoje. Tačiau galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo. Būtent tokio Kalėdų laukimo norėčiau palinkėti ir sau, ir kitiems.

Koks žmogus – toks ir jo Kalėdų laukimas

Ugnė Siparė, nuomonės formuotoja

Ankstyvas pasiruošimas Kalėdoms – namų dekoracijos, papuošta eglutė, sukabintos kalėdinės kojinės prie židinio – visa tai mūsų šeimai suteikia daugiau džiaugsmo. Tuomet kažkaip dar labiau pajuntame, kad šventės artėja. Todėl ne tik šiemet, bet ir kiekvienais metais stengiamės kuo anksčiau pasipuošti namus.

Be to, esu skaičiusi vieną mokslinį tyrimą, kurio išvados buvo tokios: žmonės, kurie anksti pasipuošia namus šventėms, yra kur kas laimingesni už tuos, kurie tai daro paskutinę dieną. Nežinau, ar tas faktas yra tiesa (juokiasi), bet esu linkusi tuo tikėti, nes šventę kiekvienas kuriame sau pats – nesvarbu, kas tai būtų: Kalėdos ar gimtadienis.

Džiugiai: Marius, Uma ir Ugnė nė kiek nesibaimina šio metų laiko tamsos, šviesą jie įžiebia namuose ir širdyse. / U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro ir rodo.

Kai dukrytė Uma paaugs, galbūt Kalėdų laukimas įgaus dar kitokių spalvų, bus dar įdomesnis.

Laikas šiandien yra brangiausia dovana. Juk Kalėdos ir yra tai, kad per jas į vieną vietą susiburia visa šeima ir skiria vieni kitiems savo laiko.

Vaikystėje to laiko atrodė tikrai daugiau. Galbūt dėl to aš mėgstu švęsti šventes, nes ir tėvai joms skyrė nemažai dėmesio? Jie labai stengėsi, kad mums su sese jos būtų ypatingos, kad kuo ilgiau tikėtume Kalėdų Seneliu, prigalvodavo visokių žaidimų ir smagių atrakcijų, mokydavo eilėraščių. Viską kuo geriausiai atsimenu ir stengiuosi, kad mums su Mariumi pavyktų tokius pat gražius Kalėdų prisiminimus palikti Umai.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro.

Vaikystėje eglutę puošdavome vėliau, nes tais laikais dar nebuvo jų dirbtinių. Šiais laikais eglučių yra visokių – ir žalių, ir apsnigtų, ir netgi su miško kvapu – kai spygliai nebyra, galima puošti ją ir kur kas anksčiau.

Ką pasakyčiau žmonėms, kurie pyksta ant nuomonės formuotojų už dirbtinį šios šventės paankstinimą? Na, žinote (juokiasi), yra žmonių, kurie pyksta visada ir ant visko. Jei jau pyktis kyla kalbant apie Kalėdas, tai nuomonės formuotojai čia nekalti. Visada taip buvo ir bus, kad kažkas nuo lapkričio 1-osios iki pat Kalėdų švenčia, o kažkas tą patį laiką pyksta. Koks žmogaus charakteris – taip jis ir elgiasi. Ne tik laukdamas Kalėdų, bet ir visose kitose gyvenimo situacijose.

Tegul kiekvienas daro taip, kaip nori, – pradeda laukti švenčių tada, kada nori. Nes aš gyvenu taip, kaip man gera, ir rodau kitiems tai, kaip aš gyvenu. Jei kažką tai erzina, tiesiog tegul nežiūri, – aš juk neliepiu manimi sekti.

Gyvenimo tempas kasmet greitėja, tačiau džiaugiuosi, kad šie metai man gerokai lėtesni, nes auginu dukrytę, esu motinystės atostogose. Todėl labai stengiuosi neužsiversti darbais ir iki soties pasimėgauti šiuo ypatingu laiku. Ko palinkėčiau kitiems? Svarbiausia, kad prieššventiniame bėgime rastume laiko šeimai ir savo brangiausiems žmonėms!

Dažniau at sigręžkime vieni į kitus

Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Religijos studijų katedros docentas

Nematau čia kažko labai tragiško. Juk, sutikite, tai nėra gyvybės ir mirties klausimas (šypsosi). Tačiau vis tiek toks šios šventės ankstinimas – nei logiškas, nei praktiškas. Juk nepradedame švęsti savo gimtadienio prieš kelis mėnesius? Tokiu Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios. Ji tarsi supilkėja ir nustoja mus džiuginti taip, kaip turėtų.

Atida: B. Ulevičius linki belaukiant šv. Kalėdų atverti savo širdį ir pamatyti greta esančius. / R. Ščerbausko nuotr.

Dabartinė Vakarų visuomenė turi daugybę švenčių, bet ir, deja, daugybę depresijos atvejų. Mėginame gelbėtis kiekvieną savo dieną paversdami švente, tačiau nustojame jas jausti. O juk tiesa labai paprasta – tik išlaukta šventė džiugina. Tik tada atverčiame naują lapą, perkrauname emocijas ir t. t. Todėl išmintingiau būtų sekti senąja tvarka, kuri labiau dera prie žmogaus psichologijos, ir praktikuoti priartėjimo prie šventės procesą. Gal tuomet kur kas pakiliau išgyventume šventinį laikotarpį? Gal tuomet lengviau suvoktume ir tikrąją Kalėdų šventės prasmę? Mums, katalikams, tai Jėzaus gimimas.

Beje, šis gimtadienis susijęs ir su labai gražiu gamtos reiškiniu – šviesos sugrįžimu. Taigi, yra net kelios prasmės, kad sustotume ir ramiai palauktume tų šventinių dienų išsipildymo. Todėl siūlau puošti eglutę ne prieš du mėnesius, nes atėjus Kalėdoms ji jau bus išblukusi, neįdomi ir įprasta, bet savo laiką organizuoti taip, kad šventiniai elementai būtent ir patektų į tas labiausiai šventines dienas.

Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios.

Laikas yra didžiausias deficitas. Kadangi šiandien visi stokojame to lėtojo, dėmesingojo laiko, turime dėti papildomų pastangų ir laiko, skirto adventui, patys išsikovoti. Ar pastebėjote, kad jei į šventes įšokame skubomis, nepasiruošę – jos erzina?! Šventės grąžina mus prie artimiausių žmonių, prie jaukaus namų židinio. Jos reikalauja atsigręžti į kitą žmogų. Tai nelengva, jei nepasiruošei šiam žingsniui. Juk tikrai sunku, ką tik tvarkius reikalus, tauškus mobiliuoju, greitai viską išjungti ir laužyti kalėdaitį prie stalo. Nepavyks. Tas saldžiausias momentas turi savo kainą, ir ta kaina – lėtesnis gyvenimo tempas per adventą.

Vaikystėje Kalėdos man būdavo pati romantiškiausia metų diena. Labai gerai prisimenu, kaip puošdavau su tėčiu eglutę. Ir gardžius kvapus virtuvėje. Kūčių dieną mūsų šeima praktikuodavo susilaikymą. Aišku, niekas man, vaikui, neliepdavo pasninkauti, tačiau buvau raginamas susilaikyti nuo apstaus valgymo ir gardėsių. Ant šventinio stalo, nors ir buvo sovietiniai laikai, visada stovėdavo nedidelė prakartėlė, o mūsų kalėdaičiai gulėdavo ant šieno, ant kurio gimė pasaulio Atpirkėjas ir Gelbėtojas Jėzus. Kalėdas mes šventėme sąmoningai kaip Jėzaus gimtadienį, o po Kūčių vakarienės visuomet eidavome į šv. Mišias.

Ko palinkėčiau žmonėms? Tegul pažvelgia į savo širdis, atveria jas sąmoningam artėjančių Kalėdų laukimui, suderina su pilnu ramybės džiaugsmu ir dažniau atsigręžia vieni į kitus.

Tuo metu jos vyras Marius Siparis prisimins akimirką, kai pirmą kartą dukrytę Umą paėmė į rankas.

„Ji pasižiūrėjo į mane, aš – į ją... Buvo ką tik gimusi, ir aš sustingau... Kvėpavau, bet sustingau ir galvojau: va dabar tai prisidarėm, dabar jau nepabėgsi...“, – pasakos M. Siparis.

Savo namuose su keturių mėnesių dukra Uma Ugnė ir Marius pasitiks puikiai nusiteikę, su šypsenomis ir be jokio nuovargio veiduose, skambant balsingai prancūzų dainininkei Edith Piaf.

LNK archyvo nuotr.

Šią melodingą dainą, užliejančią namus, Ugnė šiandien vadina ramybės daina, kurią išgirdusi dukra nustoja verkti. Kad Mariui nereiktų dainuoti, ar muzikos įrašą nuolat leisti iš telefono, pora net specialiai nusipirkusi patefoną.

„Tikėjausi, kad viskas bus daug sunkiau“, – sakys Ugnė paklausta, su kokia realybe gimus dukrai susidūrė, ar taip įsivaizdavo motinystę.

„Aš tikrai įsivaizdavau, kad mažiausiai metus nebemiegosiu, ir dar juodavausi, sakydavau, kad nemiegosiu kol jai sukaks 16-a. Įsivaizdavau viską daug sudėtingiau, o dabar tikrai nenoriu labai garsiai sakyti, kad viskas gerai, nes niekada nežinai, kaip čia kas gali susidėlioti, bet bent dabar mes su vyru tikrai išgyvenam tokį medaus mėnesį, – pasakos U. Siparė.

LNK archyvo nuotr.

Jausmų, užplūstančių ką tik pagimdžiusias mamas, Ugnė sako neįsivaizdavusi.

„Kaip galėjau tai padaryti, ko gero neįmanoma to suprasti, kol pati nepatyrei. O tai iš tiesų nepakartojamas, nuostabus jausmas“, – atviraus nuomonės formuotoja. 

Paklausta, kokia mama yra, Ugnė sakys, kad turbūt kaip ir jos pačios mama – šiek tiek griežta, tačiau kartu ir labai šiuolaikiška, nepuolanti į kraštutinumus.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Portalui kauno.diena.lt susiekus su Ugne, moteris nustebo, kaip greitai žinia pasklido po Lietuvą ir patvirtino džiugų faktą: taip, jiedu su vyru Mariumi  trečiadienį, perpiet, susilaukė dukters.

Pirmasis apie naują šeimos narę pranešė naujagimės senelis, žinomas aktorius Saulius Siparis. Kaip rašė portalas tv3.lt,  U. Siparės šešuras gegužės 17-osios popietę filmavosi TV3 televizijos 30-mečio jubiliejui skirtoje laidoje. „Skambant grupės „Rondo“ kūriniui „Aukštumos“ aktorius atsistojo, sustabdė filmavimą ir pasidžiaugė tapęs seneliu“, – buvo rašoma portale. 

Saulius Siparis. / P.Peleckio / BNS nuotr. 

Laidų vedėja Ugnė ir televizijos prodiuseris Marius susipažino darbe. Kaip yra pasakojusi Ugnė, jiedu prasilenkdavo vienas pro kitą LRT koridoriuose, bet užkalbinti nedrįso. „Pirmas susidūrimas įvyko visiškai atsitiktinai, abu dalyvavome vakarėlyje ir kažkaip pradėjome daugiau bendrauti. Iš karto atsirado bendrų temų, interesų. Po vieno pasimatymo vyko antras ir taip viskas natūraliai dėliojosi...“ – prieš penkerius metus  apie santykių pradžią  pasakojo Ugnė LRT televizijos laidoje. Jos tuomet dar buvęs sužadėtinis tada pridūrė, kad minėtame vakarėlyje atsidūrė tik dėl to, nes žinojo, kad ten bus ir Ugnė.

Marius mylimai moteriai pasipiršo Tailande beveik po dviejų metų draugystės.

Pora susituokė 2019 m. rugpjūčio mėnesį. 

„Pusę metų man brendo tokia mintis, kad reikia kažką pakeisti. Pamenu, su ankstesnėmis laidomis taip sakydavau, kad jaučiu viduje – jau kelis metus dirbu, tarkim, vakarinėje ar dieninėje laidoje ir pribręstu jau kažkokiems pokyčiams, man viduje kažkas netinka, noriu eiti kažkur toliau. Tuomet taip sutapdavo, kad man pasiūlydavo kitą laidą, ir man tų pokyčių tuo metu užteko. O dabar supratau, kad per 13 darbo metų naujienų tarnyboje aš išbandžiau visas laidas, visas pozicijas, ir supratau, kad tų iššūkių man norisi daugiau, norisi spirti sau į užpakalį tiesiai šviesiai sakant, ir įmesti save į vandenis, kuriuose dar nesu buvusi“, – pasakojo kūdikio besilaukianti laidų vedėja U. Siparė.

Žinia, kad garsi TV laidų vedėja palieka televiziją nustebino ko gero labiau, nei vėliau pasirodžiusi žinia apie nėštumą. „Išėjau iš darbo į dekretines atostogas ar trokšdama pokyčių karjeroje – dažniausiai šiuo metu man užduodamas klausimas“, – prisipažino Ugnė. Tačiau šis sprendimas, pasak televizijos laidų vedėjos, brendo ilgai ir buvo gerai apgalvotas. Dingti iš televizijos Ugnė sako neplanuojanti. Dirbti laidų vedėja arba už kadro rengiant reportažus, rašant scenarijus – jos aistra ir pašaukimas. Todėl ji neabejoja, kad darbo netrūks, ir tikisi tai derinti su motinyste.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ su U. Sipare –  pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.