Spektaklio režisierė ir dailininkė – Aušra Bagočiūnaitė Paukštienė, pjesės autorė ir spektaklio dramaturgė – Nijolė Indriūnaitė, kompozitorius – Faustas Latėnas, audiotekstų montažo režisierius – Vitaras Aškelavičius, šviesų dailininkas – Vytautas Novickas, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, vaizdo projekcijų kūrėjas – Vilmantas Žumbys. Spektaklyje vaidina teatro „Lėlė“ aktoriai Almira Grybauskaitė, Sigita Mikalauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Deivis Sarapinas.

„Debesys man asocijuojasi su laisve. Kai pradėjau galvoti apie spektaklio kūrimą, prisiminiau N. Indriūnaitės pasakojimus apie jos ir anūkės pokalbius. Supratau, kad šie atviri ir sąmojo nestokojantys dialogai gali tapti puikiu pjesės ir siužeto pagrindu“, – pasakoja režisierė ir dailininkė A. Bagočiūnaitė Paukštienė.

Pasak jos, spektaklio kūrybiniai darbai prasidėjo dar prieš karantiną, tad šiuo metu, kai pasaulis yra sustojęs, o bendravimas su artimaisiais yra apribotas, spektaklio tema tampa itin artima ir aktualia. Gyvenimo tikrumo ir būties klausimai čia įgauna didelę reikšmę.

Naujo pastatymo vaikams „Debesys“ sumanymą inspiravo ilgametės teatro „Lėlė“ kūrėjos – dramaturgės, režisierės ir aktorės – N. Indriūnaitės autentiškų pokalbių su savo anūke užrašai, tapę idėjiniu pjesės pagrindu: čia, per keletą metų užrašinėtus senelės ir anūkės kasdienių pasikalbėjimų fragmentus, skleidžiasi pasaulio pažinimo tema, talpinanti tiek šmaikščius vaikiškos logikos paradoksus, neribotą fantaziją, tiek gyvenimišką vyresnio žmogaus išmintį.

Klausimai apie gamtos reiškinius ir slėpinius, žmogaus gyvenimą, tarpusavio santykius, moralę, vertybes, kasdienybės įspūdžius – visa tai kuria vaiko ir senelės dialogą, kuriame mokytojo ir mokinio figūros, vaidmenys nuolat keičiasi vietomis ir tai, kas suaugusiąjam „savaime“ aišku – tampa neaišku arba iš naujo atrasta, ir atvirkščiai – vaiko fantazija, kupina mitologinės, kone mistiškos pasaulio pajautos, pažeria kvapą gniaužiančių atsakymų, vertinimų ir apibendrinimų.

Pjesės autorė ir dramaturgė N. Indriūnaitė teigia, kad šis suaugusiojo ir vaiko dialogo turinys ne tik suteikia pažinimo džiaugsmą, leidžia iš naujo atrasti arba kūrybiškai perkurti senas tiesas, bet tuo pačiu metu stebina savo efemeriškumu: lyg debesys danguje įgavę formas tuoj pat jas ir praranda.

Kuriant „Debesis“ buvo pasitelkta ne tik poetinė kalba, bet ir įvairios lėlių ir vizualinio teatro raiškos priemonės: juodasis kabinetas, lazdelinių lėlių ir šešėlių teatro animacija, vaizdo projekcijos.

Kaip ir ankstesniuose šių kūrėjų pastatymuose, naujausiam spektakliui muziką turėjo sukurti šviesaus atminimo kompozitorius Faustas Latėnas. „Nusprendžiau, kad nepaisant visko, visgi turi skambėti F. Latėno kūriniai. Aš negalėjau įsivaizduoti šio spektaklio be Fausto muzikos, kartu norėjome įprasminti ir jo atminimą. Dėl šios priežasties pasirinkome muziką, kuri jau skamba teatre“, – teigia režisierė.

Spektaklio „Debesys“ kūrėjos A. Bagočiūnaitė Paukštienė ir N. Indriūnaite Vilniaus „Lėlėje“ yra sukūrusios ne vieną jautrų, originalų, poetinį spektaklį vaikams („Baltos pasakos“, „Sniego karalienė“, „Gėlių kalba“). Kūrybinis šių menininkių tandemas „Lėlėje“ puoselėja poetinio lėlių teatro tradiciją, kurios apraiškų šių dienų lėlių teatre nėra daug.

Spektaklyje vaidina: Karolis Algimantas Butvidas, Erika Gaidauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis.

Spektaklis paremtas žymiausia italų rašytojo ir žurnalisto, kelių laikraščių vaikams redaktoriaus Gianni Rodari (1920–1980) pasaka „Čipolino nuotykiai“ (scenarijaus autorius – Titas Laucius).

Gianni Rodari iš kitų autorių vaikams išsiskyrė ir tebesiskiria tuo, kad savo pasakose kalba ne tik apie amžinąsias vertybes, bet ir, pasitelkdamas nonsenso estetiką ir humorą, drąsiai kritikuoja politinius visuomeninius įvykius: veikiausiai dėl to jis vis dar yra su pasimėgavimu skaitomas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. 1970 m. autorius pelnė aukščiausią tarptautinį vaikų rašytojams skiriamą apdovanojimą – Hanso Christiano Anderseno medalį.

Premjerinis „Lėlės“ spektaklis „Čipolinas“ prasideda tuo, kad netikėtai suimamas ir kalėjime uždaromas Čipolino tėtis Čipotlė, mat Didžiojo Vado Pomidoro paveikslas kabo vienu laipsniu kreivai. Taip užverda nelaimingų daržovių sukilimo ir išsilaisvinimo istorija... Kaip teigia režisierius Š. Datenis: „Šiuo spektakliu norime paskatinti vaikus mąstyti savo galva ir šiek tiek maištauti. Suvokti, kad gyvename demokratiškoje valstybėje ir neprivalome aklai vykdyti to, kas mums pasakyta. Turime teisę kelti klausimus, dalintis savo idėjomis ir prieštarauti valdžios sprendimams. Juk iš esmės – viskas labai trapu: užtenka kokio nors vieno dalyko ir staiga tu – nebe laisvas, demokratijos nebėra... Tad reikia būti budriam.“

Šio nuotykio-ekskursijos metu, vaikai, kartu su spektaklio aktoriais, vaikščios po įvairiausius teatro užkaborius ir koridorius, dailininko Antano Dubros paverstus žiauriojo Pomidoro valdomu pasauliu. „Besistengdamas apgyvendinti kuo daugiau teatro erdvių, Pomidoro pasaulį bandžiau sukurti tokį, kuriame gyventi ne itin malonu: židinyje naikinamos vaikų knygos, kavinėje yra tik pomidorų sultys, o jeigu jau yra tortas, tai pagamintas iš silkių ir panašiai. Pats G. Rodari, kurdamas pasakas vaikams, naudodavo daug priešpriešų, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju – politika ir daržovės“,– pasakoja dailininkas A. Dubra.

Kaip teigia kompozitorius V. Leistrumas, šiame spektaklyje vyrauja humoro prisodrinta estetika: „Čipolino“ personažai bei įvykiai yra ryškūs, o istorija konstruojama epinio veiksmo filmo būdu – tačiau tai yra savotiška tokio žanro parodija, tad ir muzika bei garso efektai kuria humoro prisotintą garso takelį. Iš tiesų, su režisieriumi Š. Dateniu nemažai prisijuokėme studijoje, berašydami dainas, tad tikiuosi, kad šypsena persismelks ir žiūrovams. Taip pat viliuosi, kad per humoro prizmę publika suvoks ir gilesnes kūrinyje plėtojamas temas.”

Tuo pačiu kompozitorius, kaip, beje, ir kiti kūrėjai, džiaugiasi artima ir gerai pažįstama kūrybine komanda: „Labai džiaugiuosi jau nusistovėjusia mūsų kūrybine trijule. Su režisierium Š. Dateniu ir dailininku A. Dubra visuomet surandame bendrą vardiklį, ir tarp rimtų dalykų, apie kuriuos kalbame kūriniuose, yra apsčiai vietos humorui. Ypač smagu, kad šįkart komanda pasipildė ir vaizdo režisieriumi Tomu Jokūboniu – su juo jau esame pažįstami, kartu sukūrėme Solo Ansamblio vaizdo klipą „Neturėjom dainos”. Taip pat dirbome su talentingu dramaturgu Titu Lauciumi, o prie šviesų ir jų programavimo kaip visuomet dirbo Vytautas Novickas.“

Spektaklis „Čipolinas“ žiūrovams pristatomas dviem formatais. „Tiketa.lt“ sistemoje publika gali pasižiūrėti sklaidai medijose pritaikytą virtualų spektaklio variantą, o nuo rugsėjo 19 d. kviečiame patirti spektaklį gyvai, įvairiose teatro erdvėse.

Spektaklio dailininkė – Neringa Keršulytė, aktoriai: Mantas Barvičius, Jonė Dambrauskaitė, Rolandas Kazlas, Almira Grybauskaitė, Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Erika Gaidauskaitė, Olga Pocevičiūtė, Vilius Kirkilionis, Imantas Precas, Karolis Algimantas Butvidas, Dainius Tarutis. „Daktaro Glaso“, jau ketvirtojo šio režisieriaus spektaklio „Lėlėje“, premjera įvyks vasario 8, 9 d. 18.30 val.

Psichologinis romanas „Daktaras Glasas“ (1905 m.) – aštrių diskusijų Švedijos visuomenėję sukėlęs, į daugybę kalbų išverstas ir autorių tarptautiniu mastu išgarsinęs kūrinys. Romanas parašytas daktaro dienoraščių forma. Juose skleidžiasi ne tik Glaso kasdienybė, buities įspūdžiai ir būties apmąstymai, bet ir kritiškas žvilgsnis į jį supančią aplinką: ligonius, draugus, visuomenę. Glaso „taikiniu“ dienoraščiuose tampa įvairūs visuomenės prietarai, sustabarėjusios tradicijos, žmonių veidmainiškumas.

„Romane keliama labai daug svarbių klausimų: pasirinkimo, pareigos, eutanazijos, aborto, nusikaltimo ir bausmės, sąžinės ir, kas atrodo svarbiausia, ištikimybės. Egzistuoja kažkokios ribos ir profesijoje, ir gyvenime. Etinės ribos, kurių vis dėlto nereikėtų peržengti. Bet jeigu jos peržengiamos, aišku, yra ir kažkokios pasekmės - pagrindinis herojus susiduria su tuo. Dar vienas klausimas, ar gydytojas gali išspręsti visas žmonių problemas? Ir kiek giliai jis gali įsitraukti į paciento gyvenimą? Dažnai mes patys save susargdiname ir patys galime pasveikti“, – sako spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas, jau seniai ketinęs scenoje realizuoti šią medžiagą.

Sudėtingą Daktaro Glaso vaidmenį kuria jaunas, dar mažai žinomas aktorius, Jono Vaitkaus mokinys Mantas Barvičius. „Jau po kelių susitikimų supratau, kad jam šitas vaidmuo bus kaip tik. Kada gi, jei ne jaunystėje, imtis didelių vaidmenų? Tai yra labai imlus, gabus, taktiškas žmogus ir, man regis, labai įdomus aktorius. Galbūt ne iš karto viskas pavyks, bet šitas vaidmuo jam suteiks galimybę augti - ir kaip žmogui, ir kaip aktoriui“, – teigia režisierius.

Kitą pagrindinį – Helgos Gregorijus – vaidmenį kuria Jaunimo teatro aktorė Jonė Dambrauskaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi lėlininkų kursą ir jau vaidinusi šio režisieriaus spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“. „Helga labai įvairi moteris: ji vilioja, manipuliuoja, pyksta, jaučiasi įžeista, pasidavusi. Ji užtikrintai siekia savo tikslo, bet yra visiškai pasiklydusi tarp savo norų. Tikiuosi, žiūrovui ji bus atpažįstama kaip jauna, ieškanti ir mylinti moteris, kokią ją bandau sukurti“, – sakė aktorė.

Spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkė, ištikima režisieriaus bendražygė Neringa Keršulytė – visų R. Kazlo statytų spektaklių scenografė.  „Su „Daktaru Glasu“ R. Kazlas mane supažindino prieš gerą dešimtmetį. Pirmiausia mane  pagavo romano atmosfera. Tai kūrinys, kurį reikia kaip reikiant patyrinėti – kaip seną dagerotipą. Dirbant su šiuo  spektakliu  man svarbu kuo tiksliau sukurti reikiamą emocinį lauką  – erdvės sprendimais, kostiumais, šviesotamsa užpiešti eskizą scenoje. Paveikslą, kuris būtų paveikus, įdomus, tikslus. Norisi taupumo ir griežtumo“, – pasakoja N. Keršulytė.

„Daktaro Glaso“ premjera įvyks Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje salėje vasario 8, 9 d. 18.30 val.

Spalio 14, 15 d. Mažojoje teatro scenoje bus pristatytas Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis „O Viešpatie, Vilnius!” Spektaklio dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis.

Šiuo spektakliu A. Storpirštis debiutuoja bent trijose srityse: kaip dramaturgas, kaip spektaklių vaikams kūrėjas ir kaip režisierius „Lėlės“ teatre... O viskas prasidėjo nuo pačios erdvės, nuo to, kad šį menininką itin sužavėjo šio teatro Mažoji salė, paslaptingai įsikūrusi rūsyje ir turinti savo ypatingą, tiek su kitais, tiek ir su savimi atviriau bendrauti kviečiančią aurą.

Tad šio spektaklio veiksmas iš ties vyksta rūsyje: gana simbolinėje, užsisėdėjusių, nuo gyvenimo besislapstančių būtybių, vietoje. Kol tūnoma rūsyje ir bijoma pajudėti, kažkur ten, viršuje, verda gyvenimas. Ir ne tik jis... Ten galima pasivaikščioti po patį nuostabiausią pasaulyje miestą – Vilnių. Tačiau kol esame užsidarę ir vengiame tikrovės bei bendravimo, realybė ir fantazija gerokai susipina. Ir kas tik tam Vilniuj nevyko, ir kas tik jame negyveno, ir ko tik nebuvo pasiekę šio miesto, nusidriekusio iki neišmatuojamų ribų, žmonės! Ar bent jau taip šneka du kiek susipainioję, pašėlę pelėnai, sutikę naująjį savo klausytoją ir draugą, virtualaus pasaulio valdovą, vienišą, su mama besipykstantį berniuką.

„O Viešpatie, Vilnius!”, atsispirdamas nuo miesto legendų bei istorijos, kalba apie bendravimo svarbą, apie artimiausių žmonių santykius ir kaip juos keisti. Pasak spektaklio režisieriaus: „reikia žinoti kur gyveni. Taip supranti, kad nesi kažkoks atstumtasis iš niekur, kad viskas turi savo istoriją ir viskas yra svarbu. O mes esame to dalis. Tačiau vaikams daug svarbiau yra pažaist, pavalgyti, pakalbėti su tėčiu ir mama ar į kaimą pas močiutę nuvažiuot. Pamaniau, kad šiuos dalykus galima sujungti per dar vieną temą – vaiko ir mamos santykius.“ Tad spektaklis prasideda nuo to, jog išsiblaškiusi, antrąją jaunystę po skyrybų išgyvenanti motina, pamiršta apie sūnaus auklėjimą. Ir berniukas praktiškai pasitraukia į kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklalapių, interneto pasaulį.

Šiame kūrinyje susipina šiandiena bei gili praeitis. Ir tokioje sandūroje galime pastebėti, kad problemos, su kuriomis susiduriame dabar – kaip kad pasitraukimas į virtualų pasaulį – yra bendros. Kad visuomet buvo galima rasti būdų pasitraukti, užsisklęsti savyje, susikurti kitą, saugesnę tikrovę. Tačiau spektaklio pabaiga įrodo, kad verta būti drąsiam, mesti iššūkį savo baimėms ir akis į akį susidurti ne su tuo, ką išsigalvojame, o su pačiu svarbiausiu dalyku žemėje – tiesa.

Pasak spektaklio režisieriaus: „Vaikas, pamatęs storą žmogų negalvoja, ar tai gražu ar negražu. Jis sako „tu storas“. Ir tai verčia mus jaustis nepatogiai. Ne dėl to, kad taip nemandagu, o todėl, kad jis atrodo drąsesnis. Be to, vaikas, sužinojęs naują dalyką, iškart bando jį praktikuoti. Tai yra nuostabu. Realybės pajauta, kurią turi vaikai, nusipelno savo duoklės. Ir aš norėčiau tą duoklę duoti, nors ir menkniekiu, tik vienu spektakliu...“

Tai veikiau dramos ir objektų, nei lėlių spektaklis. Kuriame patys aktoriai pasiners į kupiną nuotykių pasaulį, šoks, fantazuos, burs ir visaip kaip šėls. Tačiau scenoje laukia ir lėlės: keistos, savotiškos, neįprastos – kaip ir pridera įsiliepsnojusios vaizduotės akimirkomis. Kaip teigia E. Gaidauskaitė: „Ainis, kaip režisierius, nuo pat pradžių turėjo savo spektaklio viziją, bet davė laisvės ir aktoriams. Žinoma, tai jo pirma patirtis „Lėlės“ teatre, tad spektaklio pirmame plane – drama, o tik po to – objektai, kurie sustiprina istoriją. Repeticijų metu visuomet tvyrojo lengva kūrybinė energija, be įtampos ar baimės. Tad buvo galima susikoncentruoti į detales, o ne pašalinius veiksmus.“

Spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!” premjera Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje vyks spalio 14, 15 d. 14 val.

Spektaklį pagal žymiojo prancūzų komediografo Jeano-Baptiste’o Poquelino (dar žinomo Moljero slapyvardžiu) kūrybą bei biografiją sukūrė vienu žymiausių šiuolaikinio lėlių teatro kūrėjų pasaulyje laikomas australų menininkas Neville Tranter.

1673-ųjų vasario 17 d. Paryžius. Pats Moljeras vaidina pagrindinį vaidmenį savo spektaklyje „Tariamas ligonis“. Spektaklio metu jį ištinka dusinančio kosulio priepuolis, dėl kurio jo pasirodymas scenoje tampa itin įtikinamas. Prabėgus porai valandų, jis miršta namie. Ši istorija įkvėpė Neville’į Tranterį kurta spektaklį apie vieną įžymiausių prancūzų aktorių ir pjesių autorių.

„Moljeras“ – tai spektaklis apie žmogų, besiblaškantį kažkur tarp ištikimybės idealams ir bandymo prisitaikyti prie sunkių gyvenimo realijų. Moljeras norėjo visiškai pasišvęsti menui, tačiau jam trukdė daug veiksnių: pinigų trūkumas, prasti aktoriai, išlepusi žmona, pašlijusi sveikata ir įtakingi priešininkai.

Dėl to, jog kaip aktorius buvo nepakankamai ekspresyvus, Moljeras turėjo pamiršti svajones apie didelius ir svarbius vaidmenis. Ir nors daugelio iki pat gyvenimo galo buvo laikomas bepročiu, Moljeras puikiai sugebėdavo atskleisti žmogiškosios egzistencijos tragikomiškumą.

Istorija, kurią „muppets“ stiliaus lėlėmis pasakoja N. Tranteris – tai pasakojimas apie didžiojo rašytojo ir seno žmogaus grumtynės su savo silpnybėmis, pagundomis ir prisiminimais. Veikėjai, kurie jį supa paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis, balansuoja tarp realizmo ir įsivaizdavimo: jie – lyg ir artimiausi Moljero aplinkos žmonės, lyg ir jo parašytų bei neparašytų kūrinių personažai… O žmogaus dydžio groteskiškos lėlės dar sykį pabrėžia takoskyrą tarp to, kas yra čia ir dabar, bei didelių, amžinų dalykų.

N. Tranteris – iš Australijos kilęs aktorius, lėlininkas, režisierius, nuo 1978 m. gyvenantis bei kuriantis Olandijoje. Autorinio teatro „ Stuffed Puppet Theatre“ įkūrėjas, lyderis ir vienintelis nuolatinis narys. Dirba su žmogaus dydžio „muppets“ tipo lėlėmis, kurias vadina geriausiais aktoriais. Sukūrė individualų, atpažįstamą darbo stilių, už kurį buvo daug kartų įvertintas apdovanojimais tarptautiniuose festivaliuose Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje, Kroatijoje. N. Tranteris – visame pasaulyje žinomas kaip viena iš tikrų šiuolaikinės lėlininkystės ikonų.

Balandį N. Tranteris lankysis Vilniaus teatre „Lėlė“, kur ves savaitės trukmės kūrybines dirbtuves lietuvių lėlių teatro profesionalams. Be to, pasak teatro meno vadovo Vilmanto Juškėno, šiuo metu su menininku deramasi dėl galimybių kitą sezoną Vilniaus teatre „Lėlė“ kurti lėlių spektaklį suaugusiems.

Spektaklį, kartu su talentinga bendraautorių komanda, kuria režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis.

„Kas yra tikra draugystė? Ar materialūs turtai padaro žmogų laimingą?“ – tokius klausimus spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“ kelia ir atsakymų į juos žaismingai ieško režisierius Šarūnas Datenis ir du talentingi artistai: „Keistuolių“ teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius bei violončelininkas Vytautas Leistrumas ir puikus iliuzionistas bei aktorius Rytis Skripka.

Jųdviejų – magijos meistro ir muzikanto – duetas teatro „Lėlė“ mažąją salę paverčia vaizduotę žadinančia draugystės, pasitikėjimo, atsidavimo kitam žmogui ir savo kūrybinei aistrai išbandymų aikštele, kurioje susidraugaujama, nusiviliama, susipykstama ir susitaikoma neištariant nė vieno žodžio. Nebyliame spektaklio pasaulyje bendraujama teatriškai, jautriais, tačiau žaismingais, išradingais violončelės, akordeono, kitų muzikos instrumentų garsais bei neįtikėtinais mago-iliuzionisto rankose gimstančiais mažyčiais stebuklais.

Būtent toks, magijos ir muzikos žaisme, o ne žodžiais paremtas pasakojimas yra kur kas iškalbingesnis, tikslesnis ir suprantamesnis jaunajam žiūrovui, sako spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ autoriai. Daiktai čia atsiranda iš niekur ir taip pat netikėtai pranyksta. Čia, regis, lyg mūras nepajudinamas dviejų bičiulių ryšys staiga virsta kažkuo neapčiuopiamu... tačiau tik tam, kad nugalėjus savo pyktį, egoizmą ir pasipūtimą, draugystė taptų dar tvirtesnė.

Jau ketvirtąjį spektaklį režisuojantis Šarūnas Datenis tęsia kūrybinį bendradarbiavimą su dailininku Antanu Dubra: jųdviejų debiutinis darbas „Gaidelis pinigautojas“ 2012 m. buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ jaunojo menininko kategorijoje. O pernykštę gegužę pastatęs spektaklį-mokslinį nuotykį pavadinimu „Evoliucija“ Š. Datenis kaip režisierius debiutavo ir teatre „Lėlė“. Kartu su juo spektaklį „Čia buvo / čia nėra“ kuria aktorius-muzikantas Vytautas Leistrumas, aktorius-iliuzionistas Rytis Skripka, dailininkas Antanas Dubra ir kostiumų dailininkė Severija Janušauskaitė.

Spektaklio sukūrimą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba. Spektaklio prodiuseriai: VšĮ „Dainuojanti lapė“ ir Vilniaus teatras „Lėlė“.

Magijos ir gyvos muzikos spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ premjera – gegužės 28 d. 12 val., ir gegužės 29 d. 12 bei 14 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje (Arklių g. 5, Vilnius).