Ventės rage į specialias gaudykles įkliuvo pirmieji vieversiai. Per dieną – trys.

„Vieversį nėra taip paprasta pagauti, nes jie į gaudykles nepapuola, jie pievų paukščiai. Tai specialiai pastačiau ant pievos tokią voratinklinę gaudyklę, tokį trikampį, paleidau vieversio giesmelę. Kadangi jie dabar migruodami būriais keliauja ir ieško kas kur tupi, nepastebėję įkliūva į tą tinklą“, – pasakojo ornitologas Vytautas Eigirdas.

Vieversiui bus užmautas žiedas, kad ateityje sugavus būtų aišku, kur jis keliauja.

Ornitologams smalsu ir kaip keičiasi vieversių gyvenimas, tad juos matuoja ir sveria. Nors Vieversio diena – Vasario 24-oji, šie pavasario pranašai pastebėti itin anksti, gruodžio pradžioje. Tuomet žvalgėsi pavieniai, o didžioji vieversių migracija prasidėjo vasarį.

„Dabar dar toks pereinamasis laikotarpis, kai pas mus atskrenda tie, kurie žiemoti buvo atskridę ir kurie žiemojo: čimčiakai, tūbuotieji suopiai, sniegstartės. Tai dabar galima ir vieversį pamatyti, ir sniegstartę“, – kalbėjo V. Eigirdas.

Paukščių spiečiai skraido virš užlietų pamario pievų. Čia paukščiams rojus, nes maisto gausu. Itin daug žąsų ir gulbių giesmininkių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Paukščiai pagal orus gyvena. Tad, anot ornitologo, jau įprasta, kad sparnuočiai daug ankščiau pavasarį praneša nei kalendorinis ateina.

„Man pavasaris – pats įdomiausias. Viskas atbunda, paukščių daugėja, giesmių gausėja. Vakar dar vėsoka buvo, o šiandien jau zylės traukia giesmeles ir varnėnai inkilus tvarko“, – sakė ornitologas.

Kai kurie sparnuočiai jau ir vestuves kelia.

„Pilkosios žąsys porelėm vieni kitus vaiko, jau išsiskiria iš būrio poros. Jūriniai ereliai irgi prie lizdų tvarkosi, kai kurie gal jau ir perėti pradės. Pelėdos aktyviai ūbauja, dabar jau pats vestuvių metas jaučiasi. Dar pirmieji, bet požymius tikrai galima pamatyti gamtoje“, – pasakojo V. Eigirdas.

Nors kai kas tikina ir gandrus matę, bet ornitologas abejoja ar jie sugrįžėliai.

Kadangi ornitologai stebi gandrus jiems pritvirtinę siųstuvus, tai žino, kad gandrai dar už tūkstančių kilometrų.

„Aš spėčiau, kad čia žmonių priglausti, laikyti kažkur prieglaudose ar tvartuose uždaryti kokie silpnesni. Kai žmonėms atrodo, kad jau pavasaris, ir paleidžia. Gandrai randa maisto, jiems pakaks, bet kiek sekame siųstuvais sveikus laukinius paukščius, kaip tik šiandien žiūrėjau, tik vienas pajudėjo šiaurės kryptimi, kuris buvo nuskridęs žiemoti net iki Pietų Afrikos“, – aiškino ornitologas.

Gandrų laukiama kovo viduryje. Tuomet Nemuno deltoje jau turėtų būti šimtatūkstantiniai sparnuočių būriai. Jų čia suskaičiuojama apie 300 rūšių. Tada virš Ventės rago bus iškeltos ir didžiosios paukščių gaudyklės.

„Pievos ir vanduo – abu labai svarbūs dalykai. Pievose gulbės maitinasi. Aišku, ir vandenyje randa kažkiek maisto. Sužaliavusias naujai žolytes, šaknis rauna, bet nemažai laiko praleidžia ir laukuose, javuose, ražienose, kur randa pakankamai maisto“, – sakė ornitologas Vytautas Eigirdas. 

Regis, keistus šokius gulbės giesmininkės viena prieš kitą šoka plunksnas kedendamos. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Turbūt aiškinasi santykius, kur toliau traukti, ar apie orus šnekasi“, – aiškino ornitologas.

Gulbės skuba užsiimti perėjimo vietas. Dalis jų pas mus žiemojo, bet didesni – grįžusiųjų pulkai.

Vieversių dar negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas.

 

„Gulbės vadinamos netolimaisiais migrantais. Kai gruodžio viduryje buvo paspaudęs šaltukas, vandens telkiniai užšalo, gausiai prisnigo, tai jos pasitraukė piečiau link Lenkijos ar Vokietijos, kitos galėjo ir iki Olandijos nuskristi. O atitirpus ledams, sniegui, jos jau iškart keliauja į savo perėjimo vietas“, – apie šių sparnuočių kasdienybę pasakojo ornitologas.

Pamario gyventojai sako, kad sparnuočiai nutupia ne šiaip – praneša apie ateinantį pavasarį.

„Pirmosios apie pavasarį praneša gulbės. Jos čia pulkais suskrenda“, – teigė pamario gyventojas.

Pavasarį jau nori skelbti ne tik gulbės ar žąsys, bet ir kiti paukščiai.

„Sausio pradžioje pasirodė pirmosios gervės. Jos, panašiai kaip ir gulbės, yra tie netolimieji migrantai. Vos nutirpus pievoms ir kai jau gali rasti maisto, jos iškart skuba grįžti namo. Dar sausį ant ledo lakstančių ir pempių matėme. Tiesa, dar vieversių negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas“, – sakė V. Eigirdas.

Nors didžiosios paukščių sugrįžtuvės būna kovo pradžioje, sparnuočiai pagal orus gyvena. Tad esą net sunku pasakyti, kada pirmieji paukščiai grįžo namo.

„Kai kurie jau grįžo gruodžio pabaigoje. Gamtos pasaulyje tai gana normalus reiškinys, nes jeigu nebūna didelių šalčių, žiema – šilta, kiti gali puikiai čia ir peržiemoti“, – dėstė V. Eigirdas. 

Pasak ornitologo, kadangi paukščiai akylai stebi orus, pas mus atskridę netolimieji migrantai vėl gali nuskristi į žiemavietes, jeigu šalčiai dar užkluptų.

Tik­ro­vės pa­kirp­ti spar­nai

Į Ža­lia­kal­nio šlai­tą įsmu­kęs gy­ve­na­ma­sis mū­ri­nu­kas nuo gat­vės men­kai ma­to­si. Prie­ša­ky – iš pa­žiū­ros kuk­lus na­me­lis, ku­ria­me V. Ei­gir­das sa­vo ran­ko­mis bu­vo įsi­ren­gęs erd­vią stu­di­ją su di­džiu­le į kie­mą žvel­gian­čia te­ra­sa.

„O, jei tik at­si­ras­tų pi­ni­gų... Čia ga­li­ma bū­tų įreng­ti jo ga­le­ri­ją“, – ver­da­ma var­tus į kie­mą tars­te­li L. Ei­gir­dai­tė.

Ta­len­tin­go­jo me­ni­nin­ko se­suo su­pran­ta, kad tai – vei­kiau mig­lo­ta sva­jo­nė, nei rea­lių kon­tū­rų tu­rin­ti vil­tis. Mu­zie­ji­nin­kės at­ly­gi­ni­mas spar­nų to­kioms sva­jo­nėms ne­su­tei­kia, ti­kė­tis ki­tų pa­ra­mos nai­vu. Juo­lab kad net ir šią stu­di­ją pa­vel­dė­jęs dai­li­nin­ko sū­nus Vy­dū­nas pa­sa­kė ka­te­go­riš­ką ne.

V. Ei­gir­dui gy­vam esant ne­sti­go nei ger­bė­jų, nei drau­gų. Nuo­šir­džiau­si neap­lei­do jo ir pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, kai me­ni­nin­ką už­val­dė dep­re­si­ja. O kai ku­rie pikt­nau­džia­vo jo be­jė­giš­ku­mu, iš­vi­lio­da­mi pa­veiks­lų. V. Ei­gir­das iš ne­vil­ties gniauž­tų ban­dė va­duo­tis al­ko­ho­liu, o vis trūks­ta­mų pi­ni­gų pra­si­ma­ny­da­vo į kai­rę ir de­ši­nę da­li­ja­mais dar­bais. Dėl už­dar­bio dai­li­nin­kas kar­tais leis­da­vo­si į komp­ro­mi­sus su są­ži­ne – nu­si­ženg­da­vo sa­vo aukš­tiems kū­ry­bos prin­ci­pams ir ta­py­da­vo ko­mer­ci­nius, sa­lo­ni­nius dar­bus.

„Ma­ty­da­vau, kaip tai vie­nas, tai ki­tas lan­ky­to­jas po pa­žas­ti­mi ką nors iš­si­ne­ša, – skau­džius pri­si­mi­ni­mus at­ve­ria dai­li­nin­ko se­suo, gy­ve­nu­si ta­me pa­čia­me kie­me esan­čiuo­se tė­vų na­muo­se. – Ko­dėl aš sto­vė­jau ir žiū­rė­jau? O ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti – tai juk jo dar­bai.“

Na, o tuos, ku­rie neiš­si­vaikš­čio­jo ir ku­riuos pa­vy­ko su­rink­ti po jo mir­ties, L. Ei­gir­dai­tė sau­go su mei­le. Itin pa­gar­biai – ant ta­py­to­jo mėg­to mol­ber­to – pa­dė­tas vie­nas ži­no­miau­sių V. Ei­gir­do kū­ri­nių „Nu­žen­gian­tis“.

Vie­nos iš tri­jų „Ko­ri­dų“ (šia te­ma ta­py­to­jas bu­vo su­kū­ręs tris pa­veiks­lus – 2002, 2006 ir 2007 m.) ka­bo tik da­lis. „Tai dip­ti­kas, ant­ro­ji jo da­lis yra din­gu­si“, – L. Ei­gir­dai­tės bal­se skam­ba ir ap­gai­les­ta­vi­mas, ir kar­tė­lis.

Savivertė: kai kas jį vadino pasikėlusiu, tačiau pats V. Eigirdas – aukštai pakelta galva, išdidžiu žvilgsniu, kiek ironiška šypsenėle – pabrėždavo esąs tiesiog profesionalas.

Van­de­niu ne­per­lie­ja­mi

Įžen­gus į na­mus api­ma keis­tas jaus­mas – tar­si juo­se gy­ven­tų ne tik L. Ei­gir­dai­tė su sa­vo duk­ra Alek­sand­ra. Se­no­vi­niai bu­fe­tu­kai, ku­riuo­se pre­ci­ziš­ka tvar­ka – vie­no­du at­stu­mu ir vie­no­dai at­suk­to­mis ąse­lė­mis – iš­dė­lio­ti ka­vos ser­vi­zai, so­vie­ti­nių lai­kų bal­dai, vil­no­niai ki­li­mai me­na ne tik Lo­re­tos ir Vy­tau­to tė­vus, bet ir se­ne­lius. O pa­veiks­lais ant sie­nų – per ma­sy­viais ir per niū­riais tai ne­di­de­lei erd­vei – tar­si al­suo­ja V. Ei­gir­das.

„Šia­me kam­ba­ry­je mes ma­ži, mo­čiu­tė­lės pri­žiū­ri­mi, ro­po­jo­me, su lė­lė­mis žai­dė­me, o va į ši­tuos kam­pus mus, jau au­ges­nius, tė­vas sta­ty­da­vo už įvai­rius pra­si­žen­gi­mus, už di­des­nius dar ir klup­dy­da­vo. Tik vi­sa tai mums kė­lė juo­ką“, – ir šian­dien šel­miš­kai šyp­so­si Lo­re­ta.

Pa­sa­ko­ja, kad tarp jų su Vy­tau­tu – dve­jų me­tų skir­tu­mas, tad au­go van­de­niu ne­per­lie­ja­mi. „Bu­vo­me ne bro­lis ir se­suo – bu­vo­me drau­gai. To men­ko me­tų skir­tu­mo nie­ka­da ne­si­jau­tė, nei vai­kys­tė­je, nei suau­gus. Gal vie­nu me­tu paaug­lys­tė­je, kai la­bai rū­pė­jo tu­rė­ti sa­vo drau­gų. Ir dar tais me­tais, kai jis bu­vo ne­sėk­min­gai ve­dęs“, – ban­do re­vi­zuo­ti praei­tį Lo­re­ta.

Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja...

Ži­no­ma, bu­vo ir įpras­tų bro­liams ir se­se­rims mū­šių. „O, Dan­gau, kaip pliek­da­vo­mės, – ki­ke­na pri­si­min­da­ma žo­džių mū­šius, ku­riuo­se bro­lis Lor­kai-mor­kai ne­leis­da­vo lai­mė­ti. – Jis bu­vo za­va­di­la, vis­ko pri­gal­vo­da­vo. Mes ne­tgi sa­vą kal­bą tu­rė­jo­me, kad suau­gu­sie­ji mū­sų ne­sup­ras­tų.“

Aug­da­mi abu dar la­biau suar­tė­jo. Lo­re­ta tu­rė­jo pro­gų pa­si­di­džiuo­ti sa­vo bro­liu. „Mū­sų vai­kys­tė­je bu­vo po­pu­lia­rūs to­kie at­mi­ni­mų są­siu­vi­niai: „Ra­šy­kit, drau­gės ir drau­gai, o aš at­min­siu jus il­gai, tik ne­ra­šy­kit pa­slap­čių ir at­mi­ni­mų tų pa­čių“, – juo­kia­si Lo­re­ta, pri­si­min­da­ma to me­to ei­lių „gy­lį“. – Tai va, ta­me al­bu­mė­ly­je man pir­mą įra­šą pa­da­rė bro­lis ir la­bai gra­žiai nu­pie­šė. Ta­da jau vi­si kla­sė­je man pir­mai steng­da­vo­si įgrūs­ti sa­vo at­mi­ni­mų są­siu­vi­nius, nes ži­no­jo, kad aš pa­ra­šy­siu, o ma­no bro­lis la­bai gra­žiai nu­pieš.“

Gar­sė­jo kaip sti­lei­va

„Vi­sos no­rė­jo drau­gau­ti su ma­ni­mi ne to­dėl, kad aš joms bu­vau įdo­mi, o dėl to, kad tu­rė­jau bro­lį, – pri­pa­žįs­ta L. Ei­gir­dai­tė jau vė­les­nių me­tų tik­ro­vę, kai jos drau­gėms la­biau rū­pė­jo Vy­tau­tas ir jo drau­gai.

Tais lai­kais, kai iš­si­skir­ti iš­vaiz­da bu­vo ne tuš­ty­bė, bet vi­di­nės lais­vės dek­la­ra­ci­ja, V. Ei­gir­das iš­ties iš­si­sky­rė iš ki­tų.

„Bu­vo to­kia tra­di­ci­ja sek­ma­die­niais pe­rei­ti Lais­vę, pa­skui „Pa­sa­kė­lė­je“ iš­ger­ti ka­vos. Bū­da­vo, ei­na mer­gi­nos po dvi, tris, o aš – su bro­liu ir dar ke­liais jo įspū­din­gos iš­vaiz­dos drau­gais. Ma­no bro­lį va­di­no Dai­le“, – pa­sa­ko­ja apie Vy­tau­tą, nuo jau­nys­tės gar­sė­ju­sį po­mė­giu gra­žiems dra­bu­žiams ir ba­tams.

Loreta mano, kad tai – ir mamos nuopelnas. „Nuo mažens ji mus vesdavosi į vaikiškų drabužių siuvimo ateljė priešais „Laumę“ – mums specialiai siūdavo drabužius. Mama daug dėmesio skyrė išvaizdai. Iš čia tur­būt ir tas bro­lio sti­lin­gu­mas“, – spė­ja L. Ei­gir­dai­tė, iki šiol sau­gan­ti bro­lio mėg­tą kaš­my­ri­nį „Pier­re Car­din“ pal­tą.

Po bro­lio mir­ties Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je su­ren­gu­si pa­ro­dą „Vy­tau­tas Ei­gir­das (1957–2012). Ta­py­ba“, drau­ge su V. Ei­gir­do kū­ry­ba L. Ei­gir­dai­tė eks­po­na­vo ir jo as­me­ni­nius daik­tus.

„Nu­si­žiū­rė­jau Aliu­tės Me­čys pa­ro­do­je, ko­dėl gi ir man taip ne­pa­da­rius? At­ro­dė, kad tie daik­tai la­bai daug pa­sa­ko apie ma­no bro­lį, – pa­sa­ko­ja apie tuo­met dai­lės ap­lin­kos žmo­nių anaip­tol ne­su­ža­vė­ju­sią idė­ją, ta­čiau dėl to ne­su­ku­si gal­vos. – Et, vi­siems neį­tik­si. Aš pa­siel­giau taip, kaip man at­ro­dė ge­riau.

Artimi: vos dvejų metų amžiaus skirtumo nei Loreta, nei Vytautas niekada nejautė. Juodu per visą gyvenimą išsaugojo itin stiprius ryšius.

Vaikš­čio­jo pei­lio aš­me­ni­mis

„Grįž­tu va­ka­rais ir vis at­ro­do, kad jį na­mie ra­siu. Tiek daug ko no­rė­čiau jo pa­klaus­ti, de­ja.. – nu­ty­la Lo­re­ta ir pri­si­pa­žįs­ta, kad lai­kas ne­nu­mal­ši­no ne­tek­ties skaus­mo. – Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad kas va­ka­rą ver­ki ir kas­dien kal­bi apie jį.“

L. Ei­gir­dai­tė dau­gy­bę kar­tų yra sa­vęs klau­su­si, kas pa­stū­mė­jo bro­lį į tą be­vil­tiš­ką juo­du­mą. At­sa­ky­mą nu­jau­tė. Vis­kas pra­si­dė­jo 2007-ai­siais, kai mi­nint V. Ei­gir­do 50-me­tį Na­cio­na­li­nio M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ja ne­pa­no­ro su­teik­ti erd­vės jo kū­ri­nių pa­ro­dai.

„Jam svar­biau­sia bu­vo ta­py­ba ir jo dar­bų eks­po­zi­ci­ja – pa­ro­dos. Jam bu­vo toks smū­gis, kai jo gim­ta­sis mies­tas – tai vi­sa­da su di­džiau­sia pa­gar­ba pa­brėž­da­vo – jam ne­su­tei­kė ga­li­my­bės 50-me­čio pro­ga su­reng­ti pa­ro­dos Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. Jis bu­vo pa­si­ruo­šęs už­pil­dy­ti dar­bais vi­sas pir­mo­jo aukš­to erd­ves...

„Aš iš­mal­dos ne­pra­šy­siu!“ – iš­di­džiai at­sa­ky­da­vo se­sers ra­gi­na­mas nuei­ti ir dar kar­tą pa­si­kal­bė­ti. Tas at­stū­mi­mas be ga­lo su­žei­dė ir taip įjaut­rin­tą me­ni­nin­ko są­mo­nę. Juk jo dar­bai ra­do vie­tos gar­sio­se dai­lės ga­le­ri­jo­se Mask­vo­je, Var­šu­vo­je, Ham­bur­ge, Ko­pen­ha­go­je, Mont­vi­ly­je, o Kau­ne, jo gim­ta­ja­me mies­te, ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

Ne­pa­kė­lė gy­ve­ni­mo

Be­vil­tiš­ku­mas vis gi­liau ran­gė­si į ta­py­to­jo sie­lą, ban­dy­mai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą te­bu­vo šiau­das.

„Iki tol tai bū­da­vo tie­siog bo­he­miš­ki pa­si­sė­dė­ji­mai prie al­ko­ho­lio. Bū­da­vo, ta­po, ta­po, ta­po, už­bai­gia pa­veiks­lą – at­si­pa­lai­duo­ja. Tik nie­ka­da neim­da­vo tep­tu­ko į ran­kas pa­gi­rin­gas ar juo la­biau – iš­gė­ręs. Tai bu­vo šven­tas rei­ka­las. Neat­sis­te­bė­jau, kaip taip su­ge­bė­jo: ir pa­leis­ti va­džias, ir su­siim­ti – sun­ku su­vok­ti“, – Lo­re­ta pri­pa­žįs­ta, kad vė­liau kū­ry­bos lai­ko­tar­piai vis trum­pė­jo, o dep­re­si­jos – il­gė­jo.

„Kaip pa­dė­ti žmo­gui, ku­ris ne­priė­mė tos pa­gal­bos? – re­to­riš­kai klau­sia L. Ei­gir­dai­tė ir pri­si­me­na tuos koš­ma­riš­kus me­tus, kai jos aky­se bro­lio gy­ve­ni­mas ri­to­si į nuo­kal­nę. – Jis nie­ko su sa­vi­mi ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti. Bu­vo tiek nu­si­vy­lęs, tiek įskau­din­tas, kad nie­kas ne­be­rū­pė­jo. „Man vie­no­dai“, – at­sa­ky­da­vo ko ne­pak­laus­tas. Pir­ma­die­niais atei­da­vau su­tvar­ky­ti jo stu­di­jos. Kar­tą sė­džiu už­si­mer­ku­si, o jis klau­sia: „Ko taip sė­di? At­ro­dai kaip gra­be.“ Taip pra­trū­kau ta­da! Ne­ga­liu žiū­rė­ti, ką tu pa­da­rei su sa­vo gy­ve­ni­mu, su sa­vo kū­ry­ba: tep­tu­kai ne­nau­do­ja­mi, da­žai už­džiū­vę, mol­ber­tas dy­kas sto­vi, sie­nos pli­kos be dar­bų...“

Iš dva­si­nės duo­bės V. Ei­gir­das ne­beiš­li­po. Pra­na­šiš­ka ta­po jo ka­dai­se, dar stu­di­jų me­tais, iš Hen­ri Per­ruc­chot kny­gos apie XIX a. dai­li­nin­kus įstri­gu­si min­tis: „Gy­ve­ni­mas – bai­sus da­ly­kas.“ Jo dai­li­nin­kas ne­pa­kė­lė.

Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.

Vie­ni­šiaus da­lia

Ko­kių dar­bų mums pa­li­ko V. Ei­gir­das? Pa­veiks­lais jis ban­dė dek­la­ruo­ti sa­vo su­si­kur­tą tik­ro­vę. Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Kuš­lio, ei­gir­diš­kas me­no kū­ri­nys pre­ten­duo­ja ap­rėp­ti vis­ką, at­spin­dė­ti kos­mo­są. Be di­des­nių dva­sios pa­stan­gų jų nei su­pras­ti, nei juo­lab su­kur­ti neį­ma­no­ma. Pa­ni­ręs į Šven­to­jo Raš­to stu­di­jas, ėmė kur­ti bib­li­nė­mis te­mo­mis, dar­buo­se at­si­ra­do apo­ka­lip­ti­nių vaiz­dų ir pra­na­šiš­kų mo­ty­vų. Ta­čiau nė viename sa­vo kū­ry­bos eta­pe dai­li­nin­kas ne­lei­do sau at­si­pa­lai­duo­ti. Kaip, pri­sta­ty­da­mas V. Ei­gir­do dar­bų ka­ta­lo­gą, pa­ste­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius, me­ni­nin­kas są­mo­nin­gai sie­kė nu­krau­juo­ti emo­ci­jo­mis, o su­rink­tus ma­te­ri­jos kre­šu­lius pa­vers­ti spal­va ir for­ma.

„Ly­giai du mė­ne­sius jis bu­vo iš­tik­tas ko­mos. Nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio. Jei ne ku­ni­gas Kęs­tu­tis Ru­ge­vi­čius, ne­ži­nau, kaip bū­čiau iš­si­kaps­čiu­si po jo ne­tek­ties. Jei man taip skau­dė­jo, tai kaip tu­rė­jo skau­dė­ti jam?! – Lo­re­ta sa­ko po bro­lio mir­ties la­biau pra­dė­ju­si su­pras­ti tą jo juo­dą be­vil­tiš­ku­mą. – Tik nie­ko ne­be­pa­kei­si. Kai žmo­gus gy­vas – vie­na is­to­ri­ja, o kai jo ne­bė­ra – ki­ta.“ Iš­ties – kaip šian­dien įpras­min­ti V. Ei­gir­do is­to­ri­ją? „Kaip?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko jo se­suo L. Ei­gir­dai­tė, ne­ma­žos jo kū­ry­bos da­lies sau­go­to­ja. Ar į Lie­tu­vos ta­py­bos is­to­ri­ją įė­jęs var­das iš­liks tiek, kiek jį sau­gos ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mas? O gal ne­pri­si­tai­kan­čio­jo mi­tą sa­vo gy­ve­ni­mu su­kū­ręs me­ni­nin­kas ir po mir­ties liks vie­ni­šas.

Vienas iš lūžio kartos

V.Eigirdas – vidurinės tapytojų kartos atstovas. Į meno pasaulį ši karta ateina nepalankiu metu – įvyksta Dainuojančioji revoliucija, prasideda socialinės ir meninio gyvenimo permainos. Tapytojai patenka į laiko žirkles, kaitos spąstus. Dailė tarp elito dar neįsitvirtina, o naujieji menai jau stumia į šalį ekspresionistinę tradiciją. Lieka ją atšviežinti arba pasitraukti į šalį. Neatsitiktinai ši karta vadinama lūžio karta. Tai terminas, sugalvotas kritikų, puoselėtas pačių menininkų ir jau apaugęs romantiniais vijokliais.

Lūžis vienaip ar kitaip palietė tiek visą meno struktūrą, tiek kiekvieną autorių atskirai. Visi lūžio kartos menininkai priklauso vidurinei kartai, bet ne visi jie yra ar jaučiasi priklausą lūžio kartai. Skirtingos išraiškos menininkus vienijo bendros idėjos, interesai. Socialiniu požiūriu lūžis – tai pirmieji metai atgavus nepriklausomybę, meno grupių kūrimasis, aktyvesnis bendravimas su užsienio menininkais, tradicinio teminio ir apžvalginio parodų vyksmo nutrūkimas ir menininko santykis su postmodernizmo apraiškomis. XX a. dešimtajame dešimtmetyje lūžį patiria ir išraiška. Forma tampa nereikalinga, bet, kai susiduriama su beformiškumu, grynąja spalva, o konceptualiai pagrįsto vaizduojamojo objekto, per kurį galima realizuoti tai ir tepimo mitą, nėra, iškyla naujos išraiškos būtinybė. Vieni autoriai tęsia ieškojimus jau surastoje stilistikoje, kiti oponuoja sau ar lygiagrečiai eksperimentuoja su „naujaisiais menais“, vienaip ar kitaip renovuoja ekspresionizmą, o dalis išlieka nepriklausomi. Tokių autorių vienetai ir vienas jų buvo V.Eigirdas.

V.Eigirdui buvo svetimas su lūžio mitologija susijęs dailininko įvaizdis – neturto estetika, tepimo mitas, nonkonformizmas, kova su posovietine konjunktūra ar institucine kultūra, dalyvavimu visuomeninėje ar juolab pedagoginėje veikloje.

Dabar, žvelgiant į lūžio kartos tapybos kontekstą, dailininkas atrodo eklektiškas, o lūžininkų ekspresionistiniai ieškojimai atrodo gana banalūs, nes ryškiau „perlaužti“ tapybos nepavyko netgi jiems patiems. Kauno modernistinės tapybos kalba lieka ir liks tokia, kokia pateikiama muziejuose ir tekstuose. Jos variacijos baigiasi maždaug tuo laiku, kai mirė V.Eigirdas. Šis laikotarpis sutampa su periodu, kai Lietuvos meno pasaulį išvysta nauja tapybos karta, oficialiu slengu vadinama eurostandartine: siužete ji remiasi ne tapyba kaip raiškos būdu, bet tapybos būdu perteiktais socialiniais konstruktais. Jaunųjų menininkų kūriniuose eliminuojama tapybos technika ir tapybiškumas, kas iki tol buvo neatsiejama menininko stiliaus, atpažįstamumo ir prekės ženklo dalis.

Savitas: V. Eigirdui buvo svetimas su lūžio mitologija susijęs dailininko įvaizdis. / Archyvo nuotr.

Romantiškas siužeto brutalumas

Estetas, cinikas, ekscentrikas ir sykiu mąstantis, analizuojantis ir besiblaškantis eruditas  – V.Eigirdas buvo agresyviausias savo kartos Kauno tapytojas, meistriškai jungiantis ekspresionizmo stilistiką, poparto elementus, grafišką tapybos manierą ir plakatišką kompoziciją, siurrealistinę siužeto interpretaciją. Būtent ištapytas siužetas, o ne ekspresyvi abstrakcija ar potėpio kultūra padėjo atsiskleisti V.Eigirdo talentui ir ego. Pasirinkti bibliniai, koridos motyvai labai parankūs interpretacijoms – juk nėra faktų, realios dokumentikos ir panašių pasakojimą ribojančių dalykų.

V.Eigirdo tapybos evoliuciją skirstyčiau į siužetinę ir techninę. Evoliucija – lyg dvi sezaniško obuolio pusės: viena matoma tokia, kokia yra dabar, kita nujaučiama – kokia turėtų būti, įsivaizduojant, kad evoliucionuojama tapybos seanso metu. Figūratyviojoje tapyboje V.Eigirdas geriausiai atsiskleidžia šiuolaikiškai interpretuodamas apokaliptinius ir biblinius siužetus. Polichrominiuose paveiksluose dominuoja priešybių vienybė. Spalvinei plokštumai priešpriešinami sausi potėpio brūkšniai, kruopščiam plastiniam modeliavimui – dekoratyviai inkrustuotos įžambių rakursų figūros. Konvulsyvi tapyba balansuoja tarsi ant agresyvios ekstravagancijos ir grotesko ašmenų. Šio tipo V.Eigirdo kūryboje idealizuojamas ne pats tapybos aktas, ką nebejotinai darė jo bendraamžiai, bet juslingumu ir tapybos materialumu pulsuojantis vaizdinys.

Dailininką iš to laikotarpio tapytojų išskiria dekoratyvi grafiškai suplokštintos tapybos maniera, o stilistikoje galima įžvelgti barokinės tapybos manieringumo, šviesos ir tamsos ir religinio žanro tapybos įtaką. Vienodai svarbu čia aistra ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija.

Gilios perspektyvos atsisakymas ir kontrastingų, asimetriškai besijungiančių juodos, baltos, raudonos, geltonos ir mėlynos plokštumų sankirtos sukuria specifinę trimatę dinamiką. Ištapyti plotai įrėminami juodo draskyto kontūro. Kompozicija formuojama iš figūrų sankaupų, sangrūdų ir kelių pagrindinių vedlių – hierarchiškai didesnio masto figūrų. Pagrindiniai tipai yra vyriškosios giminės kovotojai (jaučiai, toreadorai, kariai) ir moterys – nuodėmės, aistros, išsipildymo alegorijos. Jos geidulingos, atviros, demoniškos, erotiškos ir kitokios, bet kokiu atveju pagal visus modernizmo menininko ir tikro vyro standartus – atvirai seksualios. Paveikslų centre vyksta žmogaus deromantizavimo misterija, kur žmogus tampa ir viešpačiu, ir apaštalu, deformuotu arkangelu, ir save atryjančiu ir dauginančiu demonu. V.Eigirdo pamėgtos Evangelijos pagal Joną apokaliptinės pranašystės traktuotinos ne kaip mums suvokiamo pasaulėlio pabaiga, o kaip permainų meto apmąstymas ir titaniškųjų žmogaus galių sugestija. Drobėse dera brutalumas ir viltis, fatališkumas ir logika, formalizmas ir utopija.

Natiurmortai be kaukių

Kuo ypatingas natiurmortas, kad juo žavėjosi tokie skirtingi dailininkai, kaip Vincentas van Goghas, Paulis Cezanne’as, Giorgio Morandi, Nicolas de Staëlis, Michaëlis Borremansas, Giorgio de Chirico, Fernando Botero, Damienas Hirstas, Davidas Hockney, Yayoi Kusama, Gerhardas Richteris, Lucas Tuymansas, Andy Warholas? Pastovumu ir dar kartą pastovumu. Daiktai išlaiko vienodą formą ir sykiu regimai kinta: sensta, trupa, yra, blunka jų spalvos. Tai ne mažiau vertinga dailininkui, potėpiu siekiančiam pasverti egzistenciją ir amžinybę. Natiurmortas – labai paslankus žanras, nes negyvąja natūra gali tapti iš esmės bet kuris rastas, aplinkoje pasipainiojęs, asmeniškai menininkui svarbus daiktas.

1990 m. Apreiškimas. / Archyvo nuotr.

V.Eigirdo natiurmortai, kitaip, nei reikėtų tikėtis stebint jo figūrines kompozicijas, labai paprasti, nors šis žanras autoriui tikrai leido plėtoti būtent tapybiškumo koncepcijas ar bent jau ciklais vystomo motyvo evoliuciją. Menininkas natiurmortą traktavo atsakingai, bet spėju, kad vis dėlto kaip paruošiamąją medžiagą pagrindiniams kūriniams. Kai formatas mažesnis, galima laisvai, netgi paprasčiau eksperimentuoti, nebijoti klysti, mechaniškai kartotis. Standartinė kompozicija ir neįpareigojantys motyvai iškenčia viską.

Stipriausi V.Eigirdo natiurmortai, sukurti 2002–2006 m., yra monochrominiai, be patoso ir metaforų. Yra tikrai įdomių variacijų su fone tarsi kybančiais daiktais, jos pasižymi rytietišku plokštuminiu komponavimu, principu „non finito“, išsiskiria atpažįstama eigirdiška išraiška, ritmu. Siužetinė menininko tapybografika įsimena puošnumu, vietomis netgi ekspresionistine pompastika, o šios išdidintus hieroglifus primenančios kompozicijos yra pusiau abstrakčios ir vaizdavimo objektas labai paprastas, vizija neperžengia žanro ribų. Gelsvame, melsvame, rusvame, netgi juosvame fone ištirpstantys suploti granatai, obuoliai, citrinos, bambuko šakos, gėlės traktuojami dekoratyviai. Kam V.Eigirdui reikėjo natiurmortų? Gal kad daiktai tikresni nei žmonės. Daiktai nesidangsto gestais, kaukėmis, poza.

Natiurmortuose įprastą tapybą V.Eigirdas praturtino laisvais, per visą paveikslą šliuožiančiais potėpiais, volelių sukurtomis faktūromis, įbrėžomis dažų masėje. Menininkui labai svarbus tapybinis paviršius – klampaus dažo rievės, skaidrūs ir matiniai plotai. Plonomis linijomis dailininkas įrėžia stalo briaunon tarsi lipančius vaisius, draperijų klostes. Išlipdo kompoziciją iš kelių dažų sluoksnių, juos glaisto, gremžia ir gludina. Veltui natiurmortuose ieškotume V.Eigirdui būdingo kolorito ir kruopščiai iščiupinėtos aplinkos, siurrealizmo su slogučio prieskoniu. Juos tapydamas dailininkas mėgavosi technika be literatūrinių paralelių, sentimentų, nostalgijos objektui, spalvai, tradicijai ir pan., ilsėjosi nuo siužetinės kūrybos perkrovų.

Geriausi V.Eigirdo kūriniai reikalauja itin specifinės aplinkos ir išskirtinio požiūrio, o iš kolekcininko – meninio išprusimo. Juk kiekvieną kūrinio etapą: nuo tik užgimusios minties iki paskutinio potėpio, lydėjo įtampa, aistra ir vidinė drama.

Autoriaus pasiruošimą kūrybai būtų galima įvardyti taip: „Smūgis ir atoveiksmis, sukrėtimas – štai ko tikiuosi iš kiekvienos meninės patirties.“ Manau, autorius pasirinko teisingiausią kelią – perkratyti save neidealizuojant profesijos ar aplinkos pokyčių, nesisiejant su kažkuria pozicija ar opozicija. Gėrio ir blogio konstruktų jam visiškai pakako asmeninėje kūryboje.

Remdamasis šiomis universalijomis, jis pats sėkmingai kūrė neprisitaikančiojo mitą. V.Eigirdo „...vienas prieš visus“ ir šiandien skamba kaip menininko ir eilinio žmogaus, esančio visuomeninės apokalipsės akivare, nepriklausomybės deklaracija.

Kartą vyras į nuleisto tvenkinio vidurį turėjo bristi iki juosmens, o tai yra ypač sudėtinga užduotis.

Šį sykį ornitologas sulaukė pranešimo, kad iš dumblo išsikapstęs erelis yra krante, paukštis elgėsi it sužeistas.

"Dumblu išteptos plunksnos paukščiui neleidžia pakilti. Jis net gali žūti, jei plunksnos nebegalės jo apsaugoti nuo šalčio", – pasakojo V.Eigirdas.

Specialistas spėjo, kad paukštis nuleistame tvenkinyje veikiausiai mėgino išgriebti žuvį. Taip nutinka ir tuomet, kai plėšrieji paukščiai pešasi tarpusavyje.

Paukštį ornitologui teko sugriebti tvirtai rankomis ir nuo tvenkinio pakrantės parsivežti į Ventę.

"Du kartus aš jį turėjau maudyti, po pirmo prausimo nesimatė, ar visas dumblas nusiplovė. Antrą kartą maudžiau", – sakė vyras.

Išpraustą erelį dar teko džiovinti plaukų džiovintuvu. Tuo metu paukštis elgėsi itin ramiai, susidarė įspūdis, kad jam galbūt net ir patiko šilto oro srovė.

"Manau, jis buvo daugiau išsigandęs, nei jautė malonumą. Plėšrieji paukščiai, atnešti į uždarą patalpą, susitaiko ir nesipriešina. Pavyzdžiui, dedant siųstuvą gandrui, jis net nesimuisto, guli ir nejuda. Bet budrumo negali prarasti, juk tai plėšrūs paukščiai, gali ir sužeisti", – tikino V.Eigirdas.

Po maudynių paukštis naktį praleido ornitologinėje stotyje. Į laisvę paukštis paleistas tik ryte.

"Aš jį pasvėriau, manau, kad tai pernai išperėtas erelis. Plėšrūnų paukščių patelės yra kiek stambesnės už patinus. Gal dėl to, kad jos gina lizdą, peri kiaušinius", – pasakojo V.Eigirdas.

Šis erelis – jau penktas ar šeštas paukštis, kuris pas ornitologus atsiduria panašiomis aplinkybėmis.

"Tvenkiniai yra nuleidžiami nenatūraliu būdu, atsiveria didelis dumblo plotas, todėl jis pavojingas. Gali pasitaikyti, kad paukščiai išsitepa nusekusiose marių vietose, bet lietus plunksnas nuplauna", – paaiškino V.Eigirdas.

Nuleistuose Kintų tvenkiniuose vos prieš kelias dienas suskaičiavo 63 jūrinius erelius, kurie mėgavosi vandens telkinio dugne likusiomis žuvimis.

Lietuvos zoologijos sodas kartu su Ekosistemų apsaugos centru į laukinę gamtą paleidžia didžiuosius apuokus – taip siekiama pagausinti šių įspūdingų paukščių populiaciją gamtoje.

"Du didieji apuokai išskilo zoologijos sode. Nelaisvėje buvo auginti nuo 2019 m. Jie kol kas neturi įgūdžių, tad teko apgyvendinti Šiaulių rajono pakraštyje, specialiame aptvare, kuris yra netoli tvenkinių", – pasakojo vienas šio projekto dalyvių V.Eigirdas.

Pirmiausia paukščiai buvo apžiūrėti, išmatuoti ir sužieduoti.

Specialistai surinko duomenų apie apuokų svorį, snapo ilgį, sparnų ilgius, sparno 3-čios ir 4-tos plunksnų ilgius, uodegos ilgį bei nago plotį.

Šie duomenys renkami siekiant įvertinti paukščių įmitimą, norint palyginti juos su panašaus amžiaus gentainiais.

Laikini Lietuvos zoologijos sodo žiedai pakeisti į nuolatinius. Žiedai padės ateityje identifikuoti šiuos paukščius ir surinkti dar daugiau informacijos apie jų elgseną.

Apuokams uždėti GPS siųstuvai, kuriais šie paukščiai bus sekami paleidus į gamtą.

Apuokai pervežti į adaptacinį voljerą, kuriame mokysis medžioti gyvą grobį ir pratinsis prie gamtos ritmo.

"Didieji apuokai yra nykstanti rūšis. Visoje Lietuvoje jų gyvena tik keliolika porų. Tačiau daugiausia didžiųjų apuokų gyvena pamaryje. Juos traukia vanduo, jiems čia tinkama mitybinė bazė", – patikino ornitologas.

Didieji apuokai yra plėšrūnai, jie medžioja naktį.

"Jie nėra išrankūs, gali misti ir vandens paukščių jaunikliais. Jie yra gamtos sanitarai, medžioja silpnesnius, ligotus gyvūnus ar paukščius", – paaiškino specialistas.

Šiems apuokams gamtoje yra didelių grėsmių.

"Jie dažnai iškrenta iš lizdo, o skraidyti mokosi jau būdami ant žemės. Dėl to kiti plėšrūnai jiems kelia grėsmę", – paaiškino V.Eigirdas.

Ventės rago ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Eigirdas sakė, kad, atšalus ir žemės paviršių padengus sniegui, paukščiai ėmė traukti į pietus, arčiau perėjimo vietų.

"Naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją pro Ventės ragą vieni tokių būriais skridusių paukščių – mažieji apuokai. Dar nespėjus sutemti pasirodė pirmosios pelėdos", – pasakojo V.Eigirdas.

Ventėje paukščiai buvo stebimi iki pat aušros.

"Tą naktį pavyko sugauti ir sužieduoti kiek daugiau nei 50 mažųjų apuokų. Tačiau sugautų paukščių skaičius toli gražu neatitinka to, kiek sparnuočių praskrido. Suskaičiuoti praskridusius apuokus būtų itin sudėtinga, nes dalis paukščių Ventės rage kurį laiką dar maitinosi ir sukiojosi aplink. Tačiau, tikėtina, per minėtą naktį pro Ventės ragą praskrido keli šimtai, o gal net daugiau šios rūšies pelėdų", – tikino V.Eigirdas.

Sausio 14 d. krūmuose dar buvo matyti pritūpusių paukščių, tačiau sutemus likę apuokai gana greitai išskrido. Vėlesnėmis valandomis jau buvo stebimi tik pavieniai sparnuočiai.

"Tačiau tarp kelių 14 d. vakarą sugautų mažųjų apuokų į tinklus įkliuvo ir viena gerokai retesnė balinė pelėda", – stebėjosi V.Eigirdas.

Šios rūšies pelėda nuo 2000 m. stotyje žieduojama vos ketvirtą kartą. Po vieną paukštį dar buvo sugauta 2013 m. gruodžio 14 d., 2014 m. lapkričio 29 d., 2019 m. vasario 1 d.

Ventėje į tinklus mažuosius apuokus ornitologai viliojo keistoku būdu.

Prie tinklų ornitologai leido graužiko skleidžiamų garsų įrašą.

Palaikė dideliu šunimi

Pirmuosius invazinės rūšies atstovo žingsnius Lietuvos teritorijoje užfiksavo Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas, kuris iš pradžių šakalą palaikė dideliu šunimi.

"Buvau Ventės švyturyje ir išvydau ledu bėgantį gyvūną. Pagalvojau, jog tai šuo, bet nufotografavau. Neskubėjau skelbti šios žinios, nes nebuvau tikras, jog tai šakalas", – pasakojo ornitologas V.Eigirdas.

Plėšrūnas buvo pastebėtas apie du kilometrus nuo kranto.

Gyvūnas bėgo nesiblaškydamas, kol dingo už nendrių. Šakalas parbėgo iš Kaliningrado pusės, o vėliau pakrante nuskubėjo Rusnės link.

V.Eigirdas pirmiausia nuotraukas išsiuntinėjo specialistams ir tik gavęs jų patvirtinimus, jog jo matytas gyvūnas tikrai yra šakalas, šia žinia pasidalijo viešai.

Ornitologo užfiksuotas gyvūnas kol kas yra vos trečias šios rūšies atstovas, pasirodęs Lietuvoje.

"Labai daug diskusijų dėl šio gyvūno ir, mano galva, jis nepelnytai priskiriamas invazinėms rūšims. Nemanau, kad šakalai turėtų kelti mums didelę grėsmę. Jie plinta natūraliai, tikėtina, dėl šiltėjančio klimato. Gal jie ir darys kokią nors įtaką, bet natūraliai mūsų faunai rimto pavojaus neturėtų kelti", – nuomonę išsakė V.Eigirdas.

Pirmus du nušovė

"Neseniai nerijoje užfiksuoti meškėnai. Šakalai negali būti prilyginti šiai invazinei rūšiai. Mano manymu, jų pasirodymas mūsų kraštuose labiau natūralus. Meškėnai ar usūriniai šunys buvo atvežti ir paleisti. Tada jie ėmė daugintis. Šakalai anksčiau buvo pastebėti šiaurės Lietuvoje. Kiek žinoma, tai trečia šakalų fiksacija Lietuvoje. Du pirmieji buvo nušauti. Nors jų medžioklė nebuvo įteisinta", – pasakojo V.Eigirdas.

Pirmasis šakalas buvo nušautas 2015-aisiais, antrasis – 2017 m.

Šakalai laikomi sausringų kraštų gyvūnais. Žodis "šakalas" kilęs iš persų kalbos.

Tai kiek didesni už įprastus naminius šunis gyvūnai, kurių kailis yra smėlio ir juodos spalvos. Gyvena Afrikos ir Eurazijos pusdykumėse, stepėse, savanose.

Šakalai – visaėdžiai, dažnai maitinasi dvėseliena, ėda smulkius žinduolius, driežus, paukščius ir jų kiaušinius.

Šakalai gali ilgai bėgti, pasiekia palyginti nedidelį – 16 kilometrų per valandą greitį.

Aktyviausi būna prieblandos metu. Gyvena monogamiškomis poromis.

Invazinei rūšiai nepriskyrė

Kur šiuo metu atklydėlis šakalas gyvena, nėra žinoma.

Nemuno deltos regioninio parko ekologai žiemą stebėjo žvėrių pėdas ir tikino neužtikę nė vieno šakalo.

V.Eigirdas parodė nuotraukas draugams, nusiuntė Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojams bei Gamtos tyrimų centrui.

Gamtos apsaugos asociacija (GAA) "Baltijos vilkas" nuotraukas persiuntė Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE specialistams, kurie patvirtino, kad nuotraukose matomas žvėris tikrai yra paprastasis šakalas.

Europoje jau kurį laiką stebimas paprastųjų šakalų judėjimas iš jiems įprastesnių pietinių regionų į šiaurinius kraštus.

Viena šiauriausių teritorijų, kurioje šakalai jau įsitvirtino – Estijos pajūris.

2015 m. per klaidą sumedžiojus pirmąjį šakalą Lietuvoje, Aplinkos ministerija buvo pasišovusi skubos tvarka įtraukti jį į invazinių rūšių sąrašą.

Invazinių rūšių kontrolės taryba, kurią sudaro Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto mokslininkai, buvo pritarusi šiai idėjai.

Tačiau gamtininko Joso Stratfordo, "Baltijos vilkas" ir Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE pastangomis Aplinkos ministeriją pavyko įtikinti, kad šakalas neatitinka invazinės rūšies kriterijų.

Todėl jis nebuvo įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą Lietuvoje.

Ši rūšis natūraliai plinta į šiaurę, nėra duomenų apie didelę žalą biologinei įvairovei.

Be to, šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip Europos Sąjungos šalyse gyvenanti rūšis, kuriai gali grėsti nykimas.

Ieškojo poros

Išgirdę stulbinamą žinią apie pamaryje pasirodžiusį šakalą, GAA "Baltijos vilkas" nariai pamaryje atliko šakalų akustinį monitoringą.

Specialistai tikėjosi išaiškinti, ar šiame krašte yra daugiau šios rūšies atstovų, ar gali būti, jog pamaryje yra apsigyvenusi šakalų pora.

Tokio tyrimo metu mėginama ne pamatyti, o išgirsti šakalą. Važinėjant automobiliu, naktį leidžiamas šakalų kaukimo įrašas.

Šakalai yra labai socialūs gyvūnai, ir pora, užėmusi teritoriją, apie tai kitiems gentainiams praneša kaukimu. Leidžiamas garso įrašas išprovokuoja juos atsiliepti.

Tačiau eksperimento metu į leidžiamus įrašus pamaryje šakalas neatsiliepė.

Specialistai negali prognozuoti, ar gyvūnas nukeliavo toliau, gal nesusirado poros ir nelaiko pamario savo teritorija.

Ventės rago ornitologai visiškai nesibaimina dėl naujos rūšies atstovo kaimynystės.

"Ant žemės perintiems paukščiams grėsmę kelią tos pačios lapės, kurių čia apstu. Šakalą konkurentu labiau laiko medžiotojai. Žmonių galvose labai daug mitų. Kai kurie galvoja, kad smulkių gyvūnų naikintojai yra gandrai. Esą jie ryja kiškius. Pilna Rusnė ir pamarys gandrų, o didžiausia kiškių populiacija yra būtent Rusnės saloje. Tačiau ar realiai šakalai gali kelti grėsmę ypatingoms ir smulkioms populiacijoms, turėtų atsakyti moksliniai tyrimai", – pastebėjo V.Eigirdas.

Geriau vilkai nei šakalai

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis pastebėjo, jog šakalai gali kėsintis į ant žemės perinčius paukščius.

"Bet man geriau vilkas nei šakalas. Šakalai yra įžūlesni. Vilkai laikosi atokesnėse teritorijose, randa sau vietą didesniuose miškuose. Šakalams didžiausias konkurentas yra vilkas. Kuo daugiau bus vilkų, tuo mažiau šakalų", – tikino E.Paplauskis.

Šakalai gali konkuruoti ir su lapėmis. Tačiau šis gyvūnas pasižymi kitokiomis savybėmis nei lapės ar vilkai.

"Jie landesni ir įžūlesni, bet ir atsargūs. Jei jo nemedžiosi, jis ir nejaus turįs priešų. Kita vertus, tai nauja rūšis. Gyvūnai nežino, jog jo reikia saugotis, jie nėra prisitaikę. Gamta reaguoja į visas naujas grėsmes. Bet kiekviena nauja rūšis turi natūraliai įsiterpti. Mūsų parke vilkų nėra, bet gyvūnai saugosi lapių. O šakalo gyvenimo strategija yra šiek tiek kitokia nei lapės. Jie panašūs tik savo bastūniškumu. Bet medžioti šakalus aš skatinčiau. Didelio džiaugsmo dėl jo atsiradimo nejaučiu. Geriau daugiau vilkų būtų", – nuomonę išsakė E.Paplauskis.

Sumedžiojo baltarusiai

Rudenį šakalai pastebėti Baltarusijoje. Šis faktas vietinės spaudos taip pat buvo vadinamas sensacingu.

Šakalas įkliuvo medžiotojų šunims vienos medžioklės metu. Tad mokslininkai galėjo ištyrinėti gyvūną.

Šakalams didžiausias konkurentas yra vilkas. Kuo daugiau bus vilkų, tuo mažiau šakalų.

Baltarusiai tąkart garsiai stebėjosi nauja gyvūnijos rūšimi. Esą pirmas gyvūnas, panašus į šakalą, buvo nušautas 2011 m. Bresto srityje.

Praėjusį rudenį medžiotojai šakalą sumedžiojo taip pat šioje srityje.

Šakalų populiacija aptinkama Rumunijoje, Moldovoje, Užkarpatėje.

Baltarusijos mokslininkų nuomone, šakalai žmonių bijo, tad į sąvartynus maitintis neina.

Tačiau jiems neįveikiama snieginga žiema, šiems gyvūnams sunku judėti, kai sniego danga ypač stora.

Ir tokios žiemos šiems gyvūnams gali būti pražūtingos, nes jie tiesiog nesusiras maisto.

Beje, šakalai nelaikomi miškų gyventojais, jie laikomi apleistų durpynų, kur daug krūmų, laukymių, gyvūnais.

Kita vertus, jis turėjo nemažai pažįstamų ir draugų, kurie išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą. Šįkart prisiminimais apie tapytoją dalijasi V.Eigirdo sūnus Gaustas (g. 1979) – architektas, nuo mažens stebėjęs tėvo kūrybą ir iki paskutinių dienų išlaikęs artimą sūnaus ir tėvo bei kartu kolegišką santykį.

Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija – red. past.) trečio kurso tapybos studentas V.Eigirdas ir ketvirtakursė grafikė Aistė Ramūnaitė susituokė 1979-aisiais. Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Gaustas. Deja, po kelerių metų dailininkų santuoka iširo, tačiau sūnui tėvas visam laikui liko svarbiausiu ir įtakingiausiu asmeniu. Tėvui sukūrus kitą šeimą Gaustas ne tik padėjo statyti studiją, bet ir joje buvo dažnas svečias. Taigi iš arti matė V.Eigirdo tapymo procesą, buvo įdėmus klausytojas, pašnekovas ir kartais patarėjas.

Formos ir turinio idealizmas

V.Eigirdas tarp kitų kolegų išsiskyrė itin atsakingu požiūriu į tapybos darbo sukūrimą. Jis siekė darbo turinio ir formos ilgaamžiškumo. Kurdamas naudojo tik kokybiškus "Rembrandt" dažus ir teptukus, pats gruntavo drobę. Tapytojo naudojamos darbo sukūrimo medžiagos ir priemonės buvo brangios ir jau vien tai kėlė paveikslo kainą. V.Eigirdo mokytojais buvo dailininkai Algirdas Lukštas, Adolis Krištopaitis, Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais autoritetais tapytojas vadino Renesanso meistrus.

Dailininko paveikslų turinys bylojo apie jo domėjimąsi istorija, religija, mitologija. Be to, V.Eigirdas – figūrinių paveikslų dailininkas. Pabrėžtas, juoda linija įrėmintas piešinys bei vaizduojami siužetai priminė Vakarų Europos siurrealistinės dailės tradiciją, Salvadoro Dali, Hieronymus Boscho kūrinius.

"Tėvą domino gilios temos. Jis skųsdavosi, kad kiti dailininkai paviršutiniškai žiūri į meną kurdami tapybos darbus lengva ranka. Tai ypač tapo akivaizdu Lietuvai atgavus nepriklausomybę", – prisimena Gaustas.

Sūnus su tėvu daug diskutuodavo apie komercinį meną ir iš to uždirbamus pinigus. Gaustą toks tėvo atsidavimas menui žavėjo, tačiau tuo pat metu ir glumino. Sūnus bandė akcentuoti komercinio ir profesionalaus meno skirtumus, kuriems didelę įtaką turi valstybės kultūros politika, istorinis kontekstas. Stebėdamas kūrinių tapymo procesą jis matė, kaip ilgai tėvui užtrunka nutapyti vieno paveikslo daugiafigūres kompozicijas ir kiek daug emocijų bei energijos toks kūrinys pareikalauja iš dailininko.

Iš tėvo pasisakymų sūnus pajautė, kad V.Eigirdui sunku buvo atskirti tikrą meną nuo komercinio. Tapytojas buvo idealistas. Ir jo idealizmas, sūnaus manymu, ne visada atitiko tikrovę. Gali būti, kad kol Gaustas 2001–2008 m. mokėsi ir apsigynė architektūros bakalaurą JAV, tėvui pritrūko pokalbių ir kolegiškų diskusijų apie profesionalaus meno paskirtį ir jo vartojimą. Po aštuonerių Amerikoje praleistų metų, 2009-aisiais grįžęs į Lietuvą Gaustas sutiko tėvą nerimaujantį dėl tų pačių meno paviršutiniškumo ir komercializacijos problemų. V.Eigirdas išgyveno, kad jo gvildenamos temos neatsiperka finansiškai, o susitaikyti su komerciškai patraukliu interjerinių paveikslų tapymu jam buvo sunku.

Užbūrė ribinės situacijos

Vienas pagrindinių V.Eigirdo kūrybos bruožų – žmonijos egzistencijos analizavimas per religinius ir mitologinius siužetus. Įprastai Lietuvos dailininkai mieliau tapė Lietuvos istorijos ar peizažo vaizdus. Tai ypač tapo aktualu XX a. 9 dešimtmečio antroje pusėje. Tuometė jaunoji dailininkų karta (kuriai priklausė ir V.Eigirdas) keliavo po Lietuvą kartu su disidentu, Dailės institute pozuotoju dirbusiu Justinu Mikučiu. Ne vienas jų apsistojo kaimuose ir tapydami gamtos peizažus ieškojo Lietuvos istorijos, liaudiškų ženklų.

V.Eigirdo nedomino lietuviškumo ženklai ir lietuvių liaudies kultūra. Jį traukė Vakarų civilizacijos tradicijos. Jose jis ieškojo atsakymų į žmonijos malonumų, nuodėmės ir atgailos ištakas. Labiausiai jis domėjosi Senojo testamento pranašystėmis, tradicinėje lietuvių katalikų bažnyčioje vengiamais cituoti pranašo Ezekielio raštais.

Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Jį traukė ribinės situacijos. Vis dėlto Senojo testamento pranašystes jis ne citavo, o interpretavo. Todėl jo paveikslų temos ir išraiška – atviros erotiškos ir brutalios scenos – neretai stebindavo ar net šokiruodavo.

Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius.

Betarpiškai stebėjęs tapytojo darbą, Gaustas padeda atsakyti į V.Eigirdo kūrybos temų pasirinkimo klausimą. "Pamenu, – pasakoja Gaustas, – studijoje visą laiką buvo padėta Biblija, kava ir cigaretės. Jį visada traukė religinės ir mitologinės temos. Senelis buvo labai religingas ir galbūt tėvas tuo tarsi rėmėsi." Įdomu tik tai, kad tapytojas pasirinko ne sudvasintos Kristaus kančios, tikėjimo sakralumo vaizdavimą, o nuodėmės išraišką. Ne šventieji, o nusidėjėliai buvo tapytojo kūrybos pagrindas.

V.Eigirdą dominusias apokaliptines temas Gaustas susiejo su tapytojo pasaulėžiūra, charakteriu ir polinkiu: "Jam tai patiko. Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius." Pasak Gausto, V.Eigirdas viską darė, kas jam patiko. Ir korida – žiūrovų akyse vykstanti mirties ir gyvybės dvikova – jį patraukė neatsitiktinai. "Kai aš pats buvau Madride, man net minties nebuvo nueiti į koridą. Stebėti mirtį ar net pačiam rizikuoti savo gyvybe. O jam natūraliai žvilgsnis krypo į gyvybės ir mirties momentus", – pasakojo dailininko sūnus.

Tėvo polinkį į ribines situacijas jis vertino kaip dailininko savitumą. Tai turbūt būtų galima išskirti kaip itin svarbų artimų žmonių bendravimo momentą – priimti žmogų tokį, koks jis yra.

V.Eigirdo kolegos yra pasakoję apie nepalaužiamą tapytojo tikėjimą savo kūrybos tiesa ir dėl to kylančius sudėtingus ar net neįmanomus ginčus. Gaustui tėvo pasaulėžiūra klausimų nekėlė. Jis kaip sūnus į tėvą žvelgė su pagarba ir susidomėjimu.

Mokėjo dovanoti

Turbūt nestebina, kad dailininkų sūnus taip pat pasirinko menams artimą profesiją. Tačiau ją renkantis tėvo nuomonė buvo labai svarbi. Gaustas prisiminė, kaip kartą jam gimtadienio proga padovanojo savo kūrybos paveikslą. Tėvo reakcija į piešinį leido suprasti, kad vaizduojamoji dailė nėra stiprioji sūnaus pusė ir kad jam vertėtų pasirinkti kitą specialybę.

1999 m. Gaustas įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis skulptūros meno. Vis dėlto greitai suprato, kad šis pasirinkimas jo nedžiugina. Po metų, metęs studijas Vilniuje, Gaustas išvyko į JAV studijuoti architektūrą. Tokiu sūnaus pasirinkimu tėvas buvo labai patenkintas. Juo labiau kad ir Gausto senelis buvo architektas. Taip tėvas ir sūnus kiekvienas savo srityje galėjo siekti aukščiausių rezultatų.

Baigęs mokslus Gaustas nenorėjo pasilikti projektuoti Amerikai, todėl panaudoti savo profesijos žinių grįžo į Lietuvą. V.Eigirdas mielai padėjo sūnui Lietuvoje susirasti architekto darbą. Tėvo dėka Gaustas architektūrinį išsilavinimą realizavo nuo aukščiausios kartelės – buvo Eugenijaus Miliūno studijos komandos dalimi projektuojant "Žalgirio" areną. Tai Gaustas vertina kaip didžiulę tėvo dovaną.

Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias.

"Tėvas mokėjo dovanoti, – sako Gaustas. – Tiek vaikystėje gautos vaikiškos dovanos, tiek vėliau gauti patarimai ir pasiūlymai buvo labai įsimintini ir apgalvoti."

Paveikslų galerijoje veikianti V.Eigirdo tapybos paroda sužadino prisiminimus, ilgesį ir padėką. "Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias. Į tai žiūriu kaip į eilinę tėvo dovaną, nes tik jo draugo architekto Eugenijaus Simo Miliūno dėka turėjau šansą pradėti dirbti nuo aukščiausio architektūros projektavimo lygio", – sako Gaustas.

Turi tik du tėvo kūrinius

Tėvo tapybos darbų paroda – vieta, kur ne tik daile besidominti visuomenė, bet ir pats sūnus Gaustas gali pamatyti V.Eigirdo tapybą. Dar būdamas paaugliu jis kartu su tėvu kalbėdavosi apie kuriamus darbus. V.Eigirdui buvo įdomi sūnaus nuomonė, o sūnui – tėvo dėmesys ir kartu kolegiškas bendravimas. Tačiau tėvas sūnui yra padovanojęs tik du darbus – peizažą, vaizduojantį kopas ir jūrą, bei koridos eskizą. Galbūt būtų ir daugiau darbų padovanojęs, nes tėvas matė sūnaus domėjimąsi jo kūryba. Deja, po ribines situacijas vaikščiojantį V.Eigirdą mirtis ištiko netikėtai, nespėjus tėvui padaryti dar vienos dovanos sūnui. Dabar didžiąją V.Eigirdo kūrybos dalį saugo jo sesuo Loreta Eigirdaitė.

Kas?  Paroda „Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba“.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune.

Dauguma dailininkų, kartu su juo studijavusių dailę sovietmečiu ir prasidėjus nepriklausomybei turėjusių taikytis prie pasikeitusių kūrybos sąlygų, pradeda švęsti 60-mečio jubiliejus. Tie dailininkai priskirti Lūžio kartai, jų darbų ekspoziciją Paveikslų galerijoje Eglė Komkaitė-Baltušnikienė surengė 2000-aisiais.  V.Eigirdo kūrinių joje nebuvo, nes tapytojas niekur kartu su kitais bendraamžiais dailės gyvenime nedalyvaudavo. Jis veikė atskirai.

Mokytojai ir autoritetai

V.Eigirdas buvo dailininkas individualistas. Save pirmiausia laikė tapytoju, nors vienodai gerai piešė, liejo akvareles.

Knygoje "Kauno dailė: realijos en Face", 2011 m., dailininkas rašė: "Svarbiausia dailės sritis man yra tapyba. Visada link to ėjau, apie tai, rodos, mąsčiau dar negimęs." Šioje vaizduojamosios dailės šakoje jis buvo vienišas, išsiskyręs tiek kūrybos temomis, tiek požiūriu į tapybą. Ekspresyvi, emocinga mintis į paveikslą suguldavo per mėnesius.

V.Eigirdo mokytojas Juozo Naujalio dailės gimnazijoje buvo Algirdas Lukštas. Ruošiantis stotį į tuometį Vilniaus dailės institutą būsimasis dailininkas mokėsi privačiai pas tapytoją Adolį Krištopaitį. Viename interviu 1995 m. tapytojas pasakojo, kad institute jo autoritetu buvo Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais tapybos mokytojais V.Eigirdas vadino Renesanso dailininkus. Studijavo senų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį. Ir pats dailininkas, siekdamas tapybos kokybės, tapė sluoksniais, naudojo tik "Rembrandt" dažus ir teptukus. Tokį tapymo pasirinkimą dar labiau sustiprino 2003 m. V.Eigirdo kelionė į Florenciją, kai savo akimis pamatė senųjų italų meistrų darbus.

Tapytojo reiklumas darbo kokybei buvo tapusi legenda. Kaip ir poreikis gerai atrodyti, nešioti tik kokybiškus drabužius. Iki šiol V.Eigirdo sesuo yra išsaugojusi kašmyro paltą, liudijantį dendišką brolio prigimtį. Tuo tapytojas visiškai išsiskyrė iš kitų savo vienmečių dailininkų, kurie klausėsi disidento, Dailės institute pozuotoju dirbusio Justino Mikučio mokymų apie dailės kūrinio prasmę ir jo atsiradimui būtiną kančią. Menas be kančios – neįmanomas. Toks buvo J.Mikučio mokymas. Materialūs dalykai tapdavo nereikšmingi.

V.Eigirdas nebuvo J.Mikučio sekėjas, tačiau kančios, kuri lemtų darbų atsiradimą neišvengė. Tik jo kančia buvo visiškai kitokia. Jį labiau jaudino pasaulio egzistencijos, gėrio ir blogio, materialaus ir dvasinio pagrindo kova, malonumo ir nuodėmės priešprieša. Dailininkas buvo pamėgęs mintis apie sudėtingą naujų potyrių, spalvų atsiradimo dailėje kelią. Jas išskaitė Henri Perruchot aprašytose XIX a. pabaigos dailininkų biografijose. Dėl to studijų metais savo namuose buvo net užsirašęs: "Gyvenimas – baisus dalykas".

Kančios sakralumas

Tiesa, V.Eigirdo kūrybinio kelio pradžia buvo šiek tiek panaši į bendrakursių. Baigęs studijas 1983 m., kaip ir bendraamžiai, jis tapė peizažus. Tačiau kai kiti jo kartos kauniečiai tapytojai, neturėdami mieste dirbtuvių, keliavo po Lietuvą, apsistojo kaimuose ir tapė Lietuvos gamtos peizažus, sumišusius su asmeniniais išgyvenimais, V.Eigirdas pasuko Vakarų Europos mitologijos ir religijos link. Europos susikūrimo mitai, susipynę su Senojo Testamento siužetais, tapo dailininko pasaulio egzistencijos analizės tašku.

Mitologiniuose paveiksluose išryškėjo ir V.Eigirdo tapymo stilistika – tapybą įrėminantis piešinys juoda linija. Įsitvirtino ir Lietuvos gamtovaizdžiui svetimos ryškios, kontrastingos penkios spalvos – juoda, balta, raudona, geltona ir mėlyna. V.Eigirdas atsiskleidė ir kaip figūrinių paveikslų dailininkas. Jo kūrinių pagrindą sudarė figūros, dažniausiai moterų – nuogos, brutalios, erotiškos, gašlios ir estetiškos.

Nuogą kūną V.Eigirdas tapė ir religiniuose paveiksluose. Tarp jo bendraamžių buvęs Eugenijus Varkulevičius taip pat kūrė religinius paveikslus, tačiau jis pabrėždavo sudvasintą Kristaus kančią, tikėjimo sakralumą. V.Eigirdo religiniuose paveiksluose vaizduojami ne šventieji, o nusidėjėliai. Nuodėmė, o ne nušvitimas – šio tapytojo kūrybos pagrindas. Tokios mintys tapytojui atsivėrė skaitant Šventąjį Raštą.

Biblija – knyga, kurią būtų galima pavadinti bestseleriu. Ją kasdien kas nors nuperka. Bet tai neįrodo, kad Biblija būtų labiausiai skaitoma knyga. O V.Eigirdas ją skaitė daugiau nei 20 metų. Surengęs parodą 50-mečio proga interviu "Kauno dienai" jis prisipažino: "Bibliją visai atsitiktinai pradėjau skaityti prieš penkiolika metų – nuo pabaigos. Apsireiškimo Jonui, Apokalipsės. Taip ir gimė fantazijos, kurias ilgainiui perkėliau į drobę."

Skaitydamas Senąjį Testamentą V.Eigirdas atrado krikščioniškame pasaulyje ir tradicinėje lietuvių Katalikų bažnyčioje vengiamus cituoti pranašo Ezekielio raštus. "Šiaurės Atėnuose" 2012 06 15 apie Ezekielį buvo rašyta: "Biblijoje nėra grėsmingesnės, negailestingesnės knygos už šio kunigo raštus. Ezekielis vadinamas tai vizionieriumi, tai ekscentriku, tai psichikos ligoniu ar dar blogiau. Jam pranašaujant žmonės krisdavę negyvi."

Kodėl Eigirdas pasirinko Dievo be meilės ir be švelnumo interpretavimą? Jis pats jokio paaiškinimo nepateikė, o ir jį pažinojusieji atsakyti negalėjo. Gal taip jis ieškojo savo kančios atsakymų. O gal tie atsakymai jį pasirinko.

Kurdamas religines scenas, Eigirdas jas ne citavo, bet interpretavo ar tiesiog panaudojo tam tikrus akcentus savo paties matomam pasauliui pavaizduoti. Nuodėmė, malonumas ir atgaila buvo religinių paveikslų pagrindinė tema. Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Juose brutalumas maišėsi su erotika, pamokslavimas – su estetika. Jį traukė ribinės, apokaliptinės situacijos. Apskritai V.Eigirdas yra vadinamas Apokalipsės dainiumi.

Garsieji koridos motyvas

Pasaulio egzistencijos analizė ir ribinių situacijų paieškos raudonų, kraujais išsitaškiusių paveikslų siužetuose priartino tapytoją prie koridos motyvų. Vis dėlto tikroji žmonių kovos su buliumi pramoga, kaip tapybos tema, V.Eigirdo kūryboje atsirado atsitiktinai ir įsitvirtino 2002-aisiais.

Dailininkas pasakojo: "Koridoje lankiausi viešėdamas Ispanijoje. Draugė įsiūlė – sakė, kaipgi galima apsilankius Ispanijoje nepamatyti koridos. Nuėjau, o tai, ką pamačiau, paliko neišdildomus įspūdžius. Ne tiek pati kova – labai įspūdingos žiūrovų tribūnos, tos netramdomos emocijos, šėlstančios moterys. Porą metų įspūdžius brandinau, o paskui gimė darbai. Turiu ir daugiau sumanymų, tad prie koridos temos dar tikrai grįšiu" ("Paveiksle turi būti paslapties", Kauno diena, 2007 11 10, p. 80).

Iš tiesų žiūrovų reakcija tapytojui padarė didesnį įspūdį nei buliaus ir toreadoro kova. Tai daugiausia ir vaizduojama jo paveiksluose – bulius ir toreadoras apsuptas šėlstančių žiūrovų. Paveikslų galerijoje surengtoje parodoje yra pirmą kartą eksponuojamos visos trys V.Eigirdo "Koridos", sukurtos 2002 ir 2006-2007 m. Skirtingi paveikslų sukūrimo metai liudija, kad tapytojas šios temos iš tiesų neapleido. Tiesa, vienas darbas, susidedantis iš dviejų dalių, rodomas ne visas. Dalis paveikslo yra dingusi.

Kūrybos paslaptis

Ar galima V.Eigirdo tapybą vadinti pranašiška? Ar jis, kaip ir dažnai skaitytas Ezekielis, tikrai yra vizionierius, ar tik ekscentrikas? Ar tikrai draugai dailininką pažino? V.Eigirdas, pasak jo bičiulių, niekada neturėjo barzdos. Autoportretuose dailininkas save tapydavo su barzda. Tarsi būtų pažįstamas ir neatpažintas. V.Eigirdo draugė sakė, kad autoportretą jis vadino savo kauke. Taigi, vaizduodamas save, jis užkodavo savo kaip tapytojo paslaptį. Tai matyti 1987 m. tapytame autoportrete juodame fone. Barzdotą save pavaizdavo ir raudonos bei juodos spalvos figūrinių dėmių fone, tapytame 1989 m.. Šio autoportreto yra likusi tik nuotrauka. Gal atsirastų to paveikslo savininkas?

Filosofas Arthuras Schopenhaueris meną laikė išskirtiniu reiškiniu, nulemiančiu žmogaus būties prasmę. Tai yra menas reiškė aukščiausią būties įsikūnijimą. Menininką A.Schopenhaueris vadino genijumi, kuris savo kūryboje ir veikloje vadovaujasi visai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus.

1995 m. V.Eigirdas prasitarė apie didžiausią jam esamą paslaptį: "Iš kur ateina mintys, idėjos, mano paveikslų kompozicijos? Iš kur?" ("Ekscentriškasis Kauno tapytojas", Kauno diena, 1995 04 04). Filosofo A.Schopenhauerio įsitikinimu, menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų. V.Eigirdo paveikslai rodo, kad tam tikrų knygų skaitymas formavo dailininko kūrybos instinktus.

Pasirinkęs tokias netradicines temas tapytojas kolegų buvo sutiktas prieštaringai ir net priešingai. Tam, be abejo, įtakos turėjo ir sudėtingas jo charakteris. Kita vertus, pažįstamų ir draugų jis turėjo nemažai. Tarp jų buvo ir kitos srities menininkų, kolekcininkų. Kiekvienas jų išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą.

Vis dėlto V.Eigirdo kūriniai yra Lietuvos dailės istorijos dalis. Jo kūrinių turi įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailininkų sąjunga. Tiesa, didžioji V.Eigirdo kūrybos dalis yra saugoma privačiuose rinkiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjus penkeriems metams po dailininko mirties, kviečiame į dailininko kūrybą pažvelgti kaip į išskirtinį reiškinį ir apmąstyti V.Eigirdo vietą ne tik Lietuvos, bet ir Europos dailės kontekste.

Kas? Paroda "Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.