Tiesa, atsiriboti nuo to, kas įprasta, nėra lengva. Kaip esė "Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą" yra rašęs poetas Donaldas Kajokas, "veik visados, kalbėdami apie didžiąsias būties paslaptis, patenkame aklavietėn: vieną iš realybės aspektų stengiamės įžiūrėti tomis akimis, kurios yra absoliučiai nepritaikytos įžvelgti tą aspektą, jos yra aklos jo spalvoms ir pavidalams, jo šviesai."

Menas yra paslaptis, todėl žiūrėti į kūrinius kasdieniško žvilgsnio nepakanka. Menas reikalauja pastabumo, matymo, (pra)regėjimo.

Apsilankius keramikės parodoje, kuri eksponuojama A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, galima pajusti, kad paslaptys, kurias konceptualia plastine kalba atveria menininkė, nėra taip lengvai pamatomos. Galbūt dė to, kad mane supa per daug ribų?

Užburtas ratas

Žengdama iš vienos ekspozicijų salės į kitą, stengiausi įsižiūrėti į eksponuojamas instaliacijas, sukurtas iš abstrakčių, pasikartojančių, ritmines kompozicijas kuriančių formų, jų faktūrų, smulkių perforacijų, jautraus spalvų būvio ir tuščios erdvės. Toji neužpildyta erdvė – papildomas parodos elementas, tarsi A.Keturakienės paliktas praviras langas, pro kurį laisvai patekti (ar pro jį išeiti) gali žiūrovo mintys ir jausmai.

Įgavę konceptualias formas, prisiminimai nukrenta po kojomis, pakimba ant sienos ar pabyra ant stalo – taip, kad žiūrovas negali jų nepastebėti.

Žiūrint į kūrinius ir skaitant jų pavadinimus, erdvėje išdėliotos instaliacijos, ima panašėti į atsiminimus, skatinančius žiūrovą atsigręžti atgal. Parodoje, įgavę konceptualias formas, prisiminimai nukrenta po kojomis, pakimba ant sienos ar pabyra ant stalo – taip, kad žiūrovas negali jų nepastebėti. Negali ir pabėgti nuo jų, nes ištrūkęs iš vienos ekspocizijų erdvės – pateks į kitą, kuri parodys kelią į kitą. Ratas – lyg užburtas.

Pražydęs takas

Norėdamas išeiti, žiūrovas turės pradėti ir užbaigti erdvių ciklą, kuris prasideda instaliacija "Šviesa mano takui". Ją sudaro balti, vietomis geltonais, žydrais, žaliais, juodais potėpiais paliesti, geometriškų formų objektai išdėlioti ant permatomos plėvelės, sulūžinėjusios į tūkstančius gabaliukų.

Pro skaidrų jos paviršių prasišviečiančios ekspozicijų salės grindys, sukuria iliuziją tarsi objektai būtų padėti ant smėlio, kurį prieš akimirką supustė pakilęs vėjas. Patys objektai primena laukinius žolynus, besilenkiančius vėjui, nebijančius dygaus ir šalto lietaus ar kaitrių saulės spindulių kirčių. Tiesiog norinčius žydėti.

Lietaus akimirka

Trapaus žydėjimo laikas palydi žiūrovą į antrąją ekspozicijų salę, kurioje prasideda "Gyvenimo ciklas". Ant pjedestalų padėtos pusapvalės, geldeles primenančios, blizgančia rožine ar gilia alyvine glazūra padegtos formos, sukimba į "struktūras", kurios tveria kažką, ko žiūrovo akis dar negali atpažinti.

Jis atsiduria "Pakelėje", įžiūrėdamas kryptį, kurią rodo vertikalėmis ant sienos pakabinti, baltos spalvos tonais skambantys objektai, primenantys stambius lietaus lašus, krintančius iš palubės. Šis "lietaus jausmas" žiūrovą nuteikia nostalgiškai, sužadina brangių praeities akimirkų ilgesį.

Ramybė kasdienybėje

Sekdamas paskui mažas, tačiau reikšmingas akimirkas savo atmintyje, žiūrovas patenka į trečiąją salę, kurioje keramikė atverčia savo "Dienoraštį – užrašų knygutę".

Instaliacija – ilgas baltas stalas, nukrautas įvairiais spalvotais asociatyvių formų objektais: vieni primena šaukštus, kiti – dubenėlius, grūstuves, net medinę geldą ar lovelius velykiniams kiaušiniams ridenti. O visai greta – varlių figūrėlės, tikriausiai padėtos ant tam, kad išpranašautų pavasarinį lietų taip reikalingą gyvybei po žiemos nubusti.

Asociacijas keliantys objektai primena apie namus, juose sukauptus rakandus, turinčius ilgas, iš kartos į kartą, perduodamas istorijas ir saugančius brangius prisiminimus, susijusius su šeima, artumu, bendryste toje paprastoje, kasdienėje buityje, kurią užpildo šiluma ir ramybė.

Paskutinis sekmadienis

Ramybės jausmas nuneša į ketvirtąją salę, kurioje žiūrovo laukia "Paskutinis sekmadienis". Iš trikampių tuščiavidurių konstrukcijų, kurių viduryje tupi vienakojo paukščio figūrą primenantys balti objektai, sukurta instaliacija, asocicijuojasi su paskutiniu advento – Verbų – sekmadieniu – pavasario, atgimimo, gausaus derliaus švente. Simboliška, jog keramikė užbaigti savo parodai pasirinko instaliaciją "Paskutinis sekmadienis". Tarsi kviesdama žiūrovą pasitikti naują pradžią, pradėti naują ciklą.

Kas: A.KETURAKIENĖS PARODA „CIKLAI“.

Kada: veikia iki BALANDŽIO 8 D.

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikia žinomos Kauno keramikės Aldonos Keturakienės paroda "Jos kambarys".

Iš kur menininkai semiasi įkvėpimo? Vienus inspiruoja gamta, jos motyvai, kitus – knygos ar meno albumai, treti pilnus eskizų sąsiuvinius parsiveža iš kelionių. Įkvėpimas dažnai glūdi netikėčiausiose situacijose, tik reikia visad pagaląsti žvilgsnį ir stebėti, būti jautriam supančiai aplinkai.

Pristatydama savo parodą "Jos kambarys" A.Keturakienė atskleidė – postūmis sukurti ekspozicijos erdvę užpildžiusius kūrinius kilo iš sapno. Kiek netikėta, bet menininkės darbams tai suteikia daugiau paslapties ir tarsi pakylėja juos į aukštesnį būvį. Tad ir vaikštant parodoje norisi netriukšmauti, dėlioti žingsnius lėtai, slinkti iš salės į salę ir giliai alsuojant įkvėpti tos gyvybės ir paslaptingumo, sklindančio iš kūrinių.

Su susirinkusiais parodos svečiais A.Keturakienė pasidalijo, kad vieną gūdžią naktį jos sapnuose apsilankė į amžinybę išėjusi sesuo, rankose laikydama margaspalvių nasturtų puokštę. Pastarosios ir tapo pagrindiniu parodos motyvu.

Trapūs, drėgni, mėsingi nasturtų žiedai atgijo pusapvalėmis, preciziškai išbaigtomis formomis, kurių spalvos varijuoja nuo sodriai raudonos, gilios rožinės, žaismingos oranžinės iki liūdnos pilkos, su kiekviena forma vis blankstančios ir virstančios vaiskiai balta.

Dirbti su spalva aukšto lygio menininkei buvo iššūkis. Iki šiol A.Keturakienę pažįstame kaip baltos spalvos virtuozę, o šioje ekspozicijoje menininkės kūriniai išsiskleidžia ryškiomis, šiltas vasaros dienas menančiomis spalvomis.

Jei eksponuojami kūriniai būtų nuleisti arčiau prie parketo ir padėti ant permatomo stiklo pjedestalų, atrodytų, kad viduržiemį galerijoje pražydo gėlės. Aptakios, blizgančios formos akintų spalvomis ir gausa.

Kitas iššūkis, kurį kūrėja priėmė rengdama parodą, – vienos formos tiražavimas. Norėdama sukurti žiedų pievos įspūdį, pusapvalią formą keramikė atkartojo ne kartą, siekdama, kad kiekvienas objektas būtų estetiškas, išbaigtas ir neišsiskirtų iš kitų. Tą padaryti menininkei, kuri iki šiol dirbo tik su vienetinėmis, originaliomis formomis, ieškodama vis naujų keramikos spalvų, nelengva. Juk menininkas uoliai darbuojasi rankomis! Tad iš tiesų stebina, kokia kantri, atsidavusi ir užsispyrusi A.Keturakienė yra, kai siekia įgyvendinti savo idėją.

Ekspoziciją užpildantys kūriniai žavi preciziškumu. Kiekviena forma maksimaliai nugludinta, be nereikalingų, dėmesį blaškančių detalių. Juntamas susikaupimas, meditatyvus idėjos išgyvenimas, meilė darbui. Ko gero, tik žmogus su nelengvu gyvenimo bagažu ir kūrybiniu įdirbiu gali taip išgryninti idėją ir atrasti, regis, paprastą, bet ją ypač jautriai atspindinčią formą.

Estetė, minimalistė, konceptualistė A.Keturakienė šioje parodoje švelniai praskleidžia jautriausius savo išgyvenimus. Žiūrovui telieka įsijausti, įsigilinti į kūrinius ir regėti juos ne tik akimis.

Kas? A.Keturakienės kūrinių paroda "Jos kambarys".
Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.
Kada? Veikia iki vasario 22 d.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje šį ketvirtadienį atidaroma Aldonos Keturakienės paroda „Jos kambarys“.

Keramikės, profesorės A. Keturakienės pavardė puikiai žinoma Lietuvos ir užsienio keramikos meno mylėtojams. Kiekviena paroda menininkė stebina konceptualiais plastiniais sprendimais.

A. Keturakienės rankoms paklūsta viena iš kaprizingiausių medžiagų – kaulinis porcelianas. Minimalistinė, išgryninta plastinė raiška yra pagrindinis keramikės kūrybos bruožas. Jos instaliacijos nukelia žiūrovus į subtilų, giliai išjaustą prasmių pasaulį. Ir šįkart personalinėje parodoje „Jos kambarys“ kiekvienas objektas persmelktas gilios semantinės prasmės. Išgrynintos formos, jų aptakumas, peršviečiamumas nutildo kasdienybės, buities šurmulį. Balta, vietomis švelniai rausva porceliano spalva kuria sakralumo, trapumo įspūdį. Tai – šventa tyla, kurios dažnas ieško visą gyvenimą.

„Man ypač įdomu žaisti su ribomis, meno ir amato technikomis, atrasti aukštosios ir populiariosios kultūros ženklus. Kuriant motyvą, kuris prasideda nuo matematinės tvarkos, sužysta lyg darželio gėlės. Kiekvienas paslydimas ar sujudėjimas fiksuoja labai žmogišką, nemechanišką prisilietimą – sukuriamas vizualinis ritmas ar pulsas. Instaliacija „Jos kambarys“ – išsaugoti papročiai, moralė, vertybės. Tai daugelį mano gyvenimo metų trukusios dvasinės kelionės dalis,“ – teigia pati autorė.

Ilgametė Kauno keramikos katedros vadovė, buvusi KDF (tuomet KDI) dekanė, tarptautinių Jiesios porceliano simpoziumų organizatorė, Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatė A. Keturakienė gyvena ir dirba Kaune. Gimė 1945-aisiais Ukmergėje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, studijavo keramiką. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose ir simpoziumuose. Jos kūriniai rodyti Airijoje, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pelniusi apdovanojimų: diplomas tarptautiniame keramikos konkurse Faencoje, Italijoje (1979); Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007). Dailininkės kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Čekijos, Olandijos muziejai ir galerijos. Dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute.

Paroda veiks iki 2015 m. vasario 22 d. 

Kas? A. Keturakienės parodos „Jos kambarys“ atidarymas.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune

Kada? Sausio 22 d., ketvirtadienį, 17 val.