A. Užkalnio augintinė į vaivorykštės šalį iškeliavo iškart po Naujųjų. Visą gyvenimą kovojusi su inkstų ligomis, ji paneigė gydytojų prognozes.

„Jai prognozavo du mėnesius gyvenimo, bet išgyveno penkerius metus, nes buvo gydoma, prižiūrima ir tinkamai maitinama“, – pasakojo A. Užkalnis.

Atsisveikinęs su Arizona, rašytojas greitai suprato, kad nenori būti be augintinio. Jis kreipėsi į prieglaudą ir priglaudė šunį, kuris greitai tapo geriausiu draugu.

„Pagalvojau, kad nenoriu gyventi vienas. Pamaniau, kad paimsiu šuniuką iš pirmos pasitaikiusios prieglaudos, kurios įrašą pamatysiu savo instagrame. Užmigau, kitą rytą atsikėliau, pasiėmiau telefoną ir ten buvo „Linksmosios pėdutės“ iš Klaipėdos“, – pasakojo A. Užkalnis. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Jis susisiekė su prieglauda ir paprašė augintinio, kuriam pagalbos reikia labiausiai.

„Parašiau jiems, kad duotų patį problematiškiausią šunį, kuriam reiktų daugiausiai pagalbos, kuris galės išnaudoti mano turimus resursus. Aš šuniukui galiu skirti pakankamai“, – prisiminė A. Užkalnis.

Prieglaudoje vyrui pasiūlė Rojų – penkerius metus prie grandinės ir trejus metus reabilitacijoje praleidusį šunį. Anot pašnekovo, praeities traumų padarinius Rojus, šeimininko vadinamas Rojumi Salvatore, jaučia iki dabar.

„Po penkerių metų ant grandinės jis buvo išprotėjęs šuo“, – sakė A. Užkalnis.

Rojus Salvatore bijo dviratininkų, pravažiuojančių automobilių ir tam tikrų erdvių, pavyzdžiui, aukščio ir grotelių.

Dabar Rojui Salvatore – aštuoneri. Kartu su Andriumi jiedu daug vaikšto. Juodas, sunkų gyvenimą patyręs šunelis turi tai, apie ką pririštas prie grandinės net nesvajojo. Anot rašytojo, netikėtomis dovanomis jį apdovanojo ir gyvenime atsiradęs Rojus Salvatore.

„Aš buvau pakankamai sunkioje emocinėje duobėje. Tikriausiai man jo reikėjo ne mažiau nei jam manęs. Suteikiau jam namus, o jis man suteikė labai daug emocinės pusiausvyros. Jis man labai labai svarbus“, – apie augintinį kalbėjo A. Užkalnis.

Patarimai gyvūnų augintojams iš profesionalų ir šeimininkų – laidoje „Gyvūnų pasaulis“ tik per LNK.LT ir LNK eteryje.

– Beveik 2 mln. eurų, kurie bus išleisti tam, kad atvyktų „Michelin“ gurmanai. Tai didelė suma ar ne?

– Aš sakyčiau, kad Lietuvoj ji atrodo nemaža, tai proporcinga tam rinkos dydžiui, kuris yra Lietuvoje.  Galima taip pasakyti ir nustatytiems „Michelin“ įkainiams, kadangi jie žino, kad tik kelios šalys pasaulyje – Italija, Prancūzija, Ispanija ir Japonija, garantuotai turi nemokamus „Michelin“ inspektorių vizitus. Daugelis kitų šalių už tą dalyką turi mokėti. Netgi Los Andželas ilgą laiką  sėdėjo be „Michelin“ gido, kadangi miesto valdžia nenorėjo mokėti. Restoratoriai pavydžiai žiūrėjo į Čikagą, Niujorką ir San Fransiską, kur jau buvo sumokėti tie pinigai. 

– Kokius kriterijus vertina? 

– Vienas iš aspektų, kurį dažnai žmonės užmiršta, tai yra ne vieno vizito dalykas, svarbu, kaip restoranas užtikrina nuoseklumą, pastovumą. Žinoma, maisto kokybę, pateikimą, aptarnavimo profesionalumą. Labiau viskas  apie tai, ar yra pakankamai įdomu, ar yra apie ką rašyti. Be abejonės,  ar tai yra blanki kopija kažkokio tarptautinio restorano, kuriame viskas gerai paruošta, gerai patiekta, bet tu net nežinai, kur esi, nežinai, koks to šefo sumanymas ir vizija. Tokie restoranai retai gauna aukštą įvertinimą. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

– Kaip „Michelin“ gurmanai įvertintų lietuvišką virtuvę? 

– Etninės vietos retai gauna žvaigždučių. Daugiausiai ko jos gali tikėtis, tai vienos. Nacionaliniai dalykai, tokie kaip cepelinai, šaltibarščiai, manau, kad jie tikrai nekliudys ir gali susilaukti įvertinimo. Šaltibarščiai – vizualiai labai patrauklūs, estetiški. Tu gali išsitraukti telefoną, daryti nuotrauką, įkelti ir visi liks sužavėti. 

– Kurie restoranai tikrai galėtų pretenduoti į tas žvaigždutes?

– Aš manau, Liutauro Čepracko restoranas „Gastronomika“. Naujamiestyje yra  staigiai šovęs „Demoloftas. Pagal nuoseklumą ir tradicijas – „Stikliai“ ir „ Stiklių“ aludė, kuri turi rafinuotą lietuviškos virtuvės interpretaciją. Nepaminėjau  atsinaujinusio „Telegrafo“, kur yra tokio baltiško maisto potepio.

– Kada galima tikėtis, kad „Michelin“ įvertinimas pasieks ir Lietuvą?

–  Realistiškai manyčiau, kad šiemet galim kažko tokio tikėtis. Labai sunku pasakyti, kiek tų žvaigždučių bus. Vėlgi, čia labai daug politinių dalykų. Formaliai, kviečiam inspektorius ir sumokam „Michelin“ ne už žvaigždutes, o už tai, kad atvažiuoja įvertinti. Antra vertus, „Michelin“ gido leidėjai puikiai supranta, kad jeigu jie vien tik ims pinigus ir išvažiuos pasakę: „Atsiprašom, mes radom restoranus, kurie nusipelnė tik paminėjimo, bet ne žvaigždutės“, teoriškai gali būti ir taip, bet jeigu žmogus arba šalis tau moka 1,7 mln. eurų, nelabai norisi nuvilti. Tos šalys nori matyti tam tikrus rezultatus. Ir taip, galima sakyti, kad tai yra šiek tiek ciniška, ar nėra 100 procentų objektyvu, deja, tokia yra realybė. Bet pasaulyje įtakingesnio gido už „Michelin“ –  nėra. Jeigu jau pirkti, mokėti pinigus, tai reikia pradėti nuo geriausio.

Maisto kritikas, rašytojas, Andrius Užkalnis papasakojo ar kiekvienas gali būti maisto kritiku ir ar iš tokios veiklos galima pragyventi.

– Ar kiekvienas galėtų būti maisto kritiku? 

– Tikriausiai kiekvienas, tam reikia pakankamai daug patirties, tam reikia labai daug visko išbandyti ir tuo domėtis. Tai atsakant į klausimą dar kartą, taip, gali kiekvienas, bet ne iš karto. Tai yra profesija, kuri reikalauja pasiruošimo. O kiekvienas gali būti todėl, kad mes visi valgome. Nėra nei vieno, kuris galėtų pasakyti, aš niekada nevalgau.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokių savybių reikia maisto kritikui? Labai mėgti maistą, domėtis juo? 

– Labiausiai reikia domėjimosi ir smalsumo. Yra dviejų tipų žmonės. Vieni – eina į tuos pačius restoranus, kur jiems jau patiko, kur jiems jauku, kur jiems gerai, ir užsakinėja tuos patiekalus, kurie jų nenuvylė. O kiti – susiranda meniu pačius keisčiausius dalykus arba nori išbandyti kažką tokio labai įdomaus. Ir vienų, ir kitų reikia. Aš nesakau, kad vieni yra kvaili, o kiti protingi. Lygiai kaip ir kino kritikas. Jis savo darbo eigoje turi būti pasiruošęs peržiūrėt labai daug filmų ir nebūtinai tų, kurie jam labiausiai patinka pagal žanrą. Gal jam pagal žanrą labiausiai patinka romantinės komedijos arba veiksmo filmai, bet jis turi pasižiūrėti visko labai daug. Jis turi gilintis į filmus kažkokių šalių, kur net nežinome, kad yra kinematografas ir panašiai. Tai lygiai taip pat su maistu. Teko gyvenime nemažai keliauti. Vieną kartą suregistravau, buvau aplinkęs lygiai 50 šalių ir kiekvienoje iš tų šalių valgiau. Ir kadangi daugelis kelionių buvo darbinės, tai tekdavo nueiti ir į ištaigingesnius restoranus ir į paprastesnius, ir į visokius. Dešimtmetis intensyvaus keliavimo po pasaulį valgant, ne tik pridėjo nepageidautino svorio prie figūros, bet davė patirties ir tam tikrų žinių. 

– Ar įmanoma iš maisto kritikos profesijos, vertinant maistą Lietuvoje, uždirbti? Brangus malonumas eiti į restoraną, pačiam susimokėti maistą, rašyti apžvalgas. 

– Uždirbti įmanoma. Ar galėčiau vien iš to gyventi Lietuvoje? Tikrai ne. Todėl, kad mechanika yra tokia, kad aš rašau apžvalgas, tai yra, kuriu turinį. Tą turinį iš manęs kažkas turi pirkti, kad aš iš to uždirbčiau. Šiuo metu mano apžvalgos jau nuo 2015 metų pasirodo „Delfyje“. Man „Delfis“ moka honorarus ir tokiu būdu aš turiu iš to pajamas. Kažkaip kitaip padaryti legaliai arba etiškai, nelabai įsivaizduoju. Vakaruose yra šiek tiek kitokia situacija, todėl, kad ten yra daugiau pirkėjų, yra didieji laikraščiai, vis dar egzistuojantys kur nors Italijoje arba Britanijoje. Ir jie visi turi savo maisto kritikus, daugiausia šeštadienio arba sekmadienio priedams. Jie žino, kad skaitytojai tikisi restoranų apžvalgų. Arba kur nors Amerikoje – Los Andžele, Niujorke, Čikagoje – yra pakankamai leidinių arba portalų, kurie turi didžiulį skaitomumą ir gali sau leisti išlaikyti maisto kritikus, kurie vien tiktai tuo ir užsiima. 

– Kokia yra blogoji šio darbo pusė? Įdomu tai, kad kalbindama jus norėjau pakalbinti ir porą restoranų, kad jie pasakytų, kiek jie atsižvelgia, kiek jiems svarbu maisto kritiko nuomonė? Daugelis pabijojo, atvirai sakė, kad bijo.  

– Liūdna girdėti, bet nesistebiu, nes žmonės gyvena ne faktuose, o savo įsivaizdavimuose apie aplinką. Labai liūdna suvokti, kad didesnė pusė Lietuvos žmonių galvoja, kad aš arba valgau restoranuose nemokamai, arba išsimušinėju kyšius už geras apžvalgas ir panašiai. Arba prašau, kad man sumokėtų ir tada aš gražiai parašysiu. Šito tikrai nėra, bet žmonėms to įrodyti neįmanoma ir yra tam tikra neviltis. Lygiai taip, kaip ir su restoranais, kurie manęs bijo. Aš jau rašau daugiau negu 15 metų. Esu parašęs tarp 7 ir 800 restoranų apžvalgų per savo karjeros laiką. Žmonės galėtų lengvai įsitikinti statistika, kad yra maždaug septynios geros apžvalgos ir viena neigiama. 

A. Užkalnis atsiprašo

P. Peleckio/ BNS nuotr. 

„2023 m. rugpjūčio 22 d. feisbuke parašiau piktus, įžeidžiančius ir bjaurius žodžius apie žurnalistą Vidą Mačiulį. Tą įrašą netrukus ištryniau, atsiprašiau, tačiau įžeidimas liko. Tų žodžių nekartosiu ir necituosiu. Manau, bus teisinga, jei mano parašytos bjaurasties nekartos ir tie, kas norės pacituoti mano šiandienos tekstą. Jokios mano asmeninės tos dienos aplinkybės – stresas, įtampa, nuoskaudos, susierzinimas, nuovargis – nėra ir negali būti joks pasiteisinimas ar lengvinanti aplinkybė šiam poelgiui.

Nė su viena iš šių aplinkybių Vidas Mačiulis nėra niekaip susijęs ir nėra dėl jų nei kaltas, nei atsakingas. Įžeidžiau šį žmogų nepelnytai, be priežasties ir nepateisinamai. Pats turėčiau žinoti, kaip tokie žodžiai veiktų mane ar bet ką kitą. Dar daugiau, daugelis mano draugų ir pažįstamų man asmeniškai sakė, kad mano išpuolis buvo ypač neteisingas, nes Vidas yra geras ir šiltas žmogus. Atsiprašau Vido Mačiulio ir dėkoju už jo pamatuotą ir atlaidžią reakciją, kuri parodo, kad šiame mano sukeltame incidente jis pasirodė esąs didesnis žmogus, negu buvau aš“, – feisbuke rašė A. Užkalnis.

Teismas ieškinio nesulauks

Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

Kauno legenda vadinamas V. Mačiulis netruko sureaguoti į A Užkalnio atsiprašymą ir savo feisbuko paskyroje patalpino įrašą, kuriame pranešė, jog konfliktą tarp dviejų žinomų vyrų užglaistė advokatai ir žadėto ieškinio A. Užkalniui teismas nesulauks.

„IEŠKINIO ANDRIUI UŽKALNIUI TEISMAS NESULAUKS.  VISKĄ IŠSPRENDĖ ADVOKATAI!“ – didžiosiomis raidėmis aiškią žinią surašė  V. Mačiulis. Ir paaiškino, kodėl.

„Žurnalistas A. Užkalnis, pažįstamas tik iš matymo ir jo žurnalistinės veiklos,  parašė paniekinančius žodžius, kurie įžeidė ne tik mane, bet ir artimuosius, kolegas, pažįstamus. Socialiniuose tinkluose sulaukiau  tūkstančius palaikančių žinučių ir padėkų už kūrybinį darbą.  Už tai  esu visiems  labai dėkingas, tačiau  tai nepakeitė mano apsisprendimo dėl šmeižto kreiptis į teisėsaugą.

Dėl paskleistos įžeidžiančios ir žeminančios  mane informacijos, kaunietis advokatas Tomas Bukelis paruošė ieškinį, kurio nespėjau teismui pateikti.

Tegul žurnalistui ir rašytojui  tai būna  gera pamoka visam gyvenimui.

Vilnietė advokatė Kristina Čeredničenkaitė, žinomos teisininkės Liudvikos Meškauskaitės dukra, geranoriškai sutiko padėti ir be teismo išspręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Esu labai dėkingas advokatei  Kristinai už  tokį jos profesionalumą.

Liudvikos Meškauskaitės ir LEX advokatų kontoros, atstovaujančios mane ir A.Užkalnį, aptarė visas keliamas sąlygas, išnagrinėjo ir pasirašė sutartį, kuri mane pilnai tenkina. Žinoma, ne moralinės žalos atlygis, kurį  visą skiriu labdarai, yra svarbiausia, o Andriaus Užkalnio, nors ir neakivaizdinis,  bet labai nuoširdus atsiprašymas sujaudino mane... Ir privertė širdyje jam  už viską atleisti.

Tegul žurnalistui ir rašytojui  tai būna  gera pamoka visam gyvenimui.

P.S. Savo socialiniame tinkle Andrius Užkalnis išplatino atsiprašymą, kurį aš  prieš kelias dienas gavau per vilnietę advokatę Kristiną  Čeredničenkaitę“,  – įkeldamas įrašą su A. Užkalnio paskyroje esančiu atsiprašymu baigė V. Mačiulis. 

Įdomu tai, kad A. Užkalnis savo atsiprašymo įrašo komentavimą apribojo, o V. Mačiulis dar kartą sulaukė daugybės palaikymo žodžių bei patarimų. Abu žinomi vyrai sulaukė gausybės ikonos „patinka“ paspaudimų.

A. Tapinas išsaugojo skandalingą įrašą

Andrius Tapinas. P. Peleckio/ BNS nuotr. 

Primename, kad rugpjūčio mėnesį A.Tapinas feisbuke pasidalijo A. Užkalnio įrašu, kuriame  V. Mačiulis išvadinamas „sovietine daržove“.

„Laba diena. Durniausias būdas reklamuoti man restoranus: ten eina Vidas Mačiulis. Vidas Mačiulis yra sovietinė daržovė, apgailėtinas debilas, senas idiotas, su kuriuo neičiau į vieną lauką šikti. Su šia geriatrine beždžione teko būti laidose. Sunkiai tramdžiau žiaukčiojimą. Už jį baisiau yra tik Šurajevas, veidmainė nuo***a bobos šukuosena, ir Tapinas.

„Ateikite paragaut, ten Mačiulis valgo.“ Aš greičiau pas jūsų mamą ateisiu, nes ji mažiau kam čiulpia“, – piktinosi A.Užkalnis. Tai pro akis neprasprūdo A.Tapinui. Šis savo įraše pažėrė kritikos tokioms A.Užkalnio replikoms. „Senatvė yra nelengvas dalykas. Vieniems pavyksta senti oriai, kitiems nelabai. Aišku, sunku susitaikyti, kai kažkada buvai populiarus ir madingas, turėjai autorines laidas ir žurnalus, o fanai vis dar laukė Grand šou arenose, o dabar neliko nei žurnalo, nei redaktorės, į televiziją gali grįžti tik į projektą „numesiu svorį per kelis mėnesius“ – kaip ta barzdota moteris, kurią rodydavo viduramžių turguose, bet ko nepadarysi dėl lašo eterio šeštadienio ryte per TV3, o nusimušęs moralinis kompasas, matyt, taip ir negrįžo į savo vietą.

Gyvybės šaltinis – feisbuko laikai išseko, net nuolat kartojami 2019 metais rašyti tekstai nebeatmuša to naftalino kvapo ir artėja tas neišvengiamas laikas, kai dėl 100 laikų teks nusimauti triusikus. Dar lieka laikytis Delfi portale, kur apie save rašai trečiuoju asmeniu ir save patį įtikini, kad dar esi svarbus. Nes spirgai ant cepelinų patys neužsipils, o paskutinio šanso barterinės reklamos tuoj išseks. Senti galima oriai. Arba galima vieną dieną guostis LRT apie patiriamas patyčias, o kitą dieną apvemti niekuo dėtą garbaus amžiaus žurnalistą, kuris gyvenime tau nėra pasakęs blogo žodžio, pavadinant jį „geriatrine beždžione“ ir „apgailėtinu debilu“ ir „senu idiotu“. Mes su Olegu Šurajevu, kaip suprantu, dar blogesni už geriatrines beždžiones, bet kaip nors išgyvensim. Dėl šimto laikų netgi išsitrauksi ketvirtos klasės kozirį – „ateisiu pas jūsų mamą, nes ji mažiau kam čiulpia“. O laikai vis tiek neateis. Senti nėra lengva. Mokykimės senti“, – tuomet rašė A.Tapinas.

„Prieš Užkalnį ar Lietuvą nesu nusidėjęs“

V. Mačiulis į tokį A. Užkalnio akibrokštą tąkart sureagavo ramiai. Jis teigė nesupratęs, kodėl susilaukė užgauliojimų iš žurnalisto Andriaus, kadangi su juo jis niekada nėra turėjęs jokių ryšių.

„NIEKADA NESAKYK – NIEKADA, nes ir netikėtos patyčios mane … ĮKVEPIA! Pavasarį, per 31 metus jau paruošęs 1262 televizijos laidas „Krepšinio pasaulyje“, buvau nusprendęs: Viskas daugiau jokių žurnalistinių „rekordų“. Jeigu dar kažką kursiu, tai tik vieną kitą dokumentinį kino filmą. Taip ir būtų atsitikę, jeigu ne Andrius Užkalnis, su kuriuo jokių asmeninių ar tarnybinių reikalų nesu turėjęs. Ir feisbuke nebuvau jo draugas, todėl nesupratau, kodėl jis toks tulžingas... Tai sužinojau iš vakarykščio Andriaus Tapino komentarų dėl Užkalnio patyčių. Net 900 patiktukų, ir visi paniekino ne mane, o užgauliotoją. Šiandien po A.Tapino pateiktos žinios, kad aš dėl savo garbės ir orumo kreipsiuosi į teisėsaugą, jau virš 7000 patiktukų. Ir visi komentatoriai vėl smerkė Užkalnį.

Nors jis, antradienio rytą parašęs apie mane savo šlykščias patyčias, po pietų jau pašalino iš savo „posto“ ir pateikdamas kažkokį atsiprašymą... Ar tai palengvins jo atsakomybę prieš įstatymą? AČIŪ visiems, kurie mane palaikė ir suprato, kad prieš Užkalnį ar Lietuvą nesu „nusidėjęs“. Aš pats nuo jo ne tik apsiginsiu, bet ir visokiems užkalniams įrodysiu, kad dar moku, sugebu ir galiu rengti TV laidas, nors eteryje jau esu beveik 51 metus. To linkiu pasiekti ir 25 metais jaunesniam Užkalniui, bet pirmiausia jam...sveikatos“, – rugpjūčio 23 d.  rašė V. Mačiulis.

Italiją daugelis gyvūnų mylėtojų apibūdina vienu žodžiu – rojus. Sakoma, kad Europoje nėra geresnės ir mielesnės šalies keturkojams, nei pietų Apeninų pusiasalyje įsikūrusi Italija. Čia ne tik parduotuvės nuklotos daugybe keturkojams skirtų kokybiškų produktų, restoranuose ruošiami patiekalai keturkojams, o pliažuose ištisi kilometrai skirti būtent augintinių linksmybėms ir žaidimams.

A. Užkalnis labai išsamiai su savo keturkojais ištyrinėjo aplankytus miestus ir regionus. Kasdien rašytojas su savo šunimis nueidavo dešimtis kilometrų. „Aš keliuosi 6 ryto, šiek tiek pasimankštinu ir mes einam labai ilgam pasivaikščiojimui. Labai ilgam, tai turiu omeny tikriausiai apie 10 kilometrų, kartais daugiau.“

LNK nuotr. 

Andrius teigė, kad bendra psichologinė šunų būsena išvykus iš Lietuvos į Italiją yra kur kas geresnė. Parduotuvėse galima rasti kur kas didesnį pašaro ar medikamentų pasirinkimą, o kur dar ištisi kilometrai specialiai keturkojams skirtų paplūdimių.

Rašytojo A. Užkalnio pasakojimą apie keturkojų rojų, naudingus ekspertų patarimus, istorinį pasakojimą apie populiariausią šunų veislę, bei kaip laimėti naują mobilųjį telefoną išgirsite ir pamatysite šeštadienį  laidoje gyvūnams – „Gyvūnų pasaulis“ 17.55 val. per LNK.

2023-ieji šio veikėjo karjerai gali būti lemtingi – šią vasarą jis oficialiai išskyrė su sugyventine, kuri taip pat buvo tapusi jo žurnalo redaktore, o praeitą savaitę šlykščiausiais žodžiais „Facebook“ (ar kažkokiame kitame socialiniame tinkle) iškeikė aštuntą dešimtį baiginėjantį, nieko jam blogo nepadariusį sporto žurnalistą, iš kurio laidos tik retkarčiais labai švelniai pasišaipydavo „Dviračio šou“ komanda.

Su A. U. veikla susipažinau maždaug 2010–2012 m. skaitydamas jo tekstus, leidžiamus buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ (dabar žinomoje kitu pavadinimu). Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje tai buvo kažkas naujo ir be galo gaivaus.

Savo tekstuose A. U. atvirai, labai gudriai ir įvairiapusiškai puolė įvairiausius susireikšminusius ir nežinomus idiotus, pernelyg apie save gerai galvojančius prasčiokus, jų į sostinę persikėlusius vaikus ir anūkus (kuriems, prisidengiant įgyta prabanga, išsilavinimu ir snobizmu, nepavykdavo paslėpti akį rėžiančio provincialumo), į nekenčiamus Vakarus suvažiavusius praturtėti „budulius“, supermamyčių forumų nares, kovotojus su patyčiomis ir kitus posovietinės Lietuvos mankurtus.

Vėliau sužinojau, kad vienas pirmųjų A. U. tekstų, išleistų 2006 ar 2008 metais, buvo apie aktorius ir kitus „aukštosios kultūros“ atstovus, kurie, nepavykus prasimušti Vakaruose, važiuodavo tęsti karjeros į SSRS teisių paveldėtoją („Motiną Rusiją“).

Maža to, A. U. viešai išdrįso liaupsinti tuos, kurių homo sovieticus rūšies atstovai labiausiai nekenčia – Andrių Kubilių ir jo vyriausybę, JAV ir JK, Lietuvos TS/LKD partiją ir jos patriarchą – Senąjį V. L.

Nors Lietuva jau baiginėjo antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tuo metu vis dar buvo garbinami A. M. B. apatiniai ir šaukiamasi nušalintojo prezidento lakūno Rolio, be to, siautė finansų krizė, o po invazijos į Iraką ir Afganistaną loti ant amerikiečių tapo madinga pasauliniu lygiu, tad viešai pripažinti savo prielankumą konservatoriams, liberalams ir amerikiečiams bei laidyti liaupses jų lyderiams reikėjo neįtikėtinai daug drąsos.

Tais laikais vyresnių kartų atstovai per giminių susitikimus vis kartojo, kad „prie ruso buvo geriau“, jų vaikai ir anūkai tuo tikėdami šnypšdavo „Qubyliuzz, Liandsbergyzzz... emigruosiu... emigruosiu“, o A. U. savo tekstais tiesiog ėmė ir atvirai bei grubiai pasakė, kad viskas gerai su tais kubiliais ir landsbergiais yra ir kad tu, jaunasis „buduli“, gali ne tik emigruoti į Airiją ar Norvegiją, bet dargi skradžiai žemėn prasmegti – niekam nerūpi nei tu, nei tai, kad, tavo žodžiais tariant, esi „paprąstaz žmoga“.

Tuo metu tokio požiūrio labai reikėjo, nes pirmuosius dvejus nepriklausomybės dešimtmečius visą viešąją Lietuvos erdvę (ir ne tik) buvo apėmęs neaprėpiamas fundamentalus durnumas, o tokie žmonės kaip amžiną atilsį Leonidas Donskis su savo aukštosiomis materijomis Lietuvos kaimuose atrodė it baltos varnos, tad A. U. tekstai veikė kaip psichologinė chemoterapija mutavusių sovietinių onkologinių ląstelių kamuojamoje visuomenėje.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad gyvenime nėra nieko amžino. Maždaug 2013 m. A. U. iš „Komjaunimo tiesos“ perėjo į kitą portalą, ir nors nuo tada veiklos spektras ėmė plėstis (knygos, žurnalas, interneto svetainės, blogai, socialinių tinklų profiliai, TV ir radijo laidos), jo tekstų kokybė ėmė prastėti, o jis tapo panašus į savo paties parodiją. Tai perša mintį, kad despotiškumu tarp žurnalistų garsėjantis vieno ryto redaktorius gebėdavo ne tik pravirkdyti „įtakingiausią“ Edmundą J., bet ir išspausti iš A. U. šį bei tą daugiau nei vien „Benedikto kiaušinių“ apžvalgas ir liaupses nusibodusiems „Sopranams“, o tai tarsi parodo, koks vis dėlto svarbus yra žiniasklaidoje redaktorių darbas, ir paneigia visus paistalus, kad šiais dirbtinio intelekto ir influencerių laikais kiekvienas durnelis gali būti visaverčiu žurnalistu.

Mano atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip A. U. viename tekste pareiškė laukiantis vietinės estrados karalienės Džordanos Butkutės vinilinės plokštelės. Net akys iššoko iš nuostabos. Galvojau: „Žmogau, ar tu juokauji? Gal tau protas nuo ėdimo suskystėjo? Kuo reikia būti, kad be specialaus radiacijai skirto skafandro, savo noru klausytum lietuviškos popmuzikos?“

Nuo tada labai nuoširdžiai ėmiau abejoti šio veikėjo kompetencija ir sveiku protu, o jo sprendimas išleisti savo vardinius koldūnus (juos gamino su Petru Gražuliu siejama įmonė) ir vėliau sekęs žarnyno lazdelių juose skandalas, liaupsės Donaldui Trumpui ir Artūrui Zuokui, straipsniai apie kvepalus ir t. t. vis labiau numušė šio veikėjo akcijas mano asmeninių simpatijų biržoje.

Šis kritimas pasiekė žemumas vieną ketvirtadienį, kai įsijungiau „Žinių radijo“ stotį, transliuojančią Algio Greitai vedamą laidą.

„Pakalbėkime, Andriau, apie tai, apie ką iki šiol nekalbėjome... Tu turi labai gražią mergaitę...“ – galiu prisiekti, kad būtent taip Algis kreipėsi į jau trečią ar penktą kartą interviu „Greituose pietuose“ duodantį A. U.

„Aš... Mes... Mudu su Fausta... mums nerūpi, ką galvoja žmonės“, – kažkaip taip ar panašiai numykė tada A. U.

Laidos „vinis“ (o kažkam gal ir „kirvis“) – žurnalistas, rašytojas, maisto kritikas Andrius Užkalnis, žadantis ne tik vedėjauti, bet ir savo kailiu išbandyti, ar pavyks per keturis mėnesius numesti 10 kg! Kad viskas klostytųsi sklandžiai, Andriui, kaip ir kitiems projekto dalyviams, teks laikytis „Į sveikatą!“ laidos vedėjų – sporto trenerių Agnės ir Alano Dzeranovų ir sveikos gyvensenos entuziastės Živilės Povilaitytės-Buzaitės – rekomendacijų.

– Žiniasklaidos tyruose tik ir girdėti: „Užkalnis grįžta į televiziją!“ Kada iš jos išėjote ir ką pametėte, kad vėl sumanėte grįžti?

– Hmm... Turbūt paskutinįsyk savo laidą turėjau 2017-aisiais? Tai buvo bendra mudviejų su Algiu Ramanausku aktualijų laida „Info TV“. Tikrai ne apie sveikatą. Kodėl išėjau? Todėl, kad daug laiko pradėjau leisti užsienyje, žiemoti ne Lietuvoje. Kodėl grįžtu? Visų pirma, dėl smagių prisiminimų. Pirmąsyk televizijoje atsiradau 2011-aisiais, kai grįžau iš Anglijos ir BTV televizijoje vedžiau autorinę pokalbių laidą „Užkalnio 5“. Man patiko, nes televizija visada yra truputėlį teatras. Kaip ir visi mano rašymai, einantys per fantazijos, provokacijos, žaidimo prizmę. Nuo pastarojo mano buvimo TV eteryje praėjo šešeri metai. Buvau truputį to pasiilgęs. Šįmet pirmąsyk planuoju žiemoti Lietuvoje. Čia sutiksiu Kalėdas ir Naujuosius metus. Todėl, gavęs pasiūlymą prisijungti prie laidos „Į sveikatą!“ vedėjų komandos, ilgai nedvejojau. Kad neužsisėdėtum, nesugrybėtum, reikia kuo dažniau išbandyti naujus dalykus. Laida „Į sveikatą!“ – vienas jų.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Būsite ne tik laidos vedėjas, bet ir dalyvis?

– Iš tiesų tai ne… Aš būsiu vedėjas, kuris pereina per kai kuriuos panašius išbandymus, kaip ir laidos dalyviai, atėję į šį projektą dėl savo problemų. Su jais dirbs sporto treneriai, sveikos gyvensenos specialistė, o aš stengsiuosi palaikyti tuos drąsius žmones savo pavyzdžiu, užsidegimu, nes irgi mėginsiu projekto metu įveikti išsikeltą iššūkį – numesti 10 kg.

Kad neužsisėdėtum, nesugrybėtum, reikia kuo dažniau išbandyti naujus dalykus. Laida „Į sveikatą!“ – vienas jų.

Gyvenime esu sugalvojęs sau jau ne vieną iššūkį. Vaikščiojimas – vienas iš jų, kurio laikausi turbūt nuo tų pačių 2017-ųjų. Kasdien stengiuosi nueiti ne mažiau kaip 20 000 žingsnių. Ne tik vaikštau, bet dar ir rašyti įsigudrinau vaikščiodamas: juk negaliu trijų ir daugiau valandų dieną tiesiog pravaikščioti. Aišku, tai ne toks greitas rašymas kaip namuose, prie klaviatūros, bet man visai neblogai sekasi.

– Du darbai kartu? Visi žinome, kad, tarkim, valgant naršyti po socialinius tinklus ar žiūrėti televizorių yra labai negerai. O vaikštant – rašyti?

– Dėl pirmo punkto pritariu 100 proc. Visi dietologai ir sveikos gyvensenos specialistai patvirtintų, kad valgyti reikia sąmoningai – ne mechaniškai. Dėl vaikščiojimo? Manau, kad čia visai kas kita. Juk kad ir ką darytum – ar žioplinėtum į šalis, ar klausytum muzikos, ar, kaip aš dabar, rašyčiau į telefoną – vis tiek nueičiau tą patį žingsnių atstumą. Tie dalykai vienas kitam nekenkia.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Tai dar kartelį pasakykime žiūrovams, už ką, rašyti vaikščiodamas mokantis Andrius Užkalnis yra atsakingas laidoje „Į sveikatą!“?

– Cha... Čia geras klausimas. Man atrodo, esu atsakingas už tai, kad laidos dalyviams būtų gana linksma ir nebaugu. Kad žmonės, atėję filmuotis į laidą, pasijustų geriau. Juk, sutikite, nemalonu kalbėti apie savo problemas prieš kameras visai Lietuvai. Kad ir kas tai būtų – antsvoris, emocinis valgymas ar dar kažkas.

Kadangi Dzeranovai yra sporto treneriai, o Živilė – mitybos ir sveikos gyvensenos specialistė, aš norėčiau laidos dalyviams būti jų geriausias draugas. Tas, su kuriuo jiems būtų truputį linksmiau ir drąsiau.

– Jei jau tapote vienu iš sveikatos laidos vedėjų, paatviraukite, kiek svarbi jums pačiam šiandien yra sveikata ir visi sudedamieji jos punktai – sveikas maistas, fizinis aktyvumas, dienos režimas, emocinis stabilumas?

– Žinokite... gal pirmoje? Nors gal ne – pirmoje vietoje bus mano jau suaugusių dukrų gerovė. Paskui – mano šuniukės Arizonos sveikata. Ji paimta iš prieglaudos prieš ketverius metus. Serga inkstų nepakankamumu ir šiuo metu sveika tik todėl, kad skiriu jai gana daug laiko ir dėmesio. Antroje vietoje būtų mano paties sveikata. Šį lapkritį man sueis 53-eji ir, patikėkite, jausmas nėra toks pats, kai tau, tarkim, 23-eji. Sulig kiekvienais metais organizmas reikalauja vis didesnės pagarbos. Kartais sutinku savo seniai matytus bendraklasius ar bendrakursius, su kuriais visi esame visiškai vienodo amžiaus. Ką aš suprantu? Kad labai skirtingai atrodo ir jaučiasi žmonės, priklausomai nuo to, kaip jie elgiasi su savimi. Į tą elgesį įeina visi dalykai, kuriuos jūs anksčiau išvardijote: ir mityba, ir judresnis gyvenimo būdas, ir rūpinimasis savo emocine sveikata – viskas. Tokio amžiaus nieko nebegauni dovanai, viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Geri genai arba gera medžiagų apykaita čia mažai kuo padeda – tiktai darbas su savimi.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnas lietuvis galbūt ironiškai paklaustų: „O kodėl tas Užkalnis negalėjo savo kilogramų mesti tyliai, be televizijos reklamos?“ Tikrai, kodėl reikėjo viešo pareiškimo?

– Kad kurčiau geresnį laidos turinį! Aš esu šou versle, o kas šiais laikais šou versle ką nors daro tyliai?! Tuomet ir Vaido Baumilos galėtume klausti, kodėl jis negali išsijungti mikrofono ir tyliai dainuoti sau duše. Mes, laidos vedėjai, esame žiūrovų linksmintojai. Man labai patiko, kai anksčiau į Didžiosios Britanijos piliečių pasus įrašydavo jų profesiją. Todėl visi aktoriai, dainininkai, televizijos ir šou pasaulio žmonės turėjo įrašą entertainer – linksmintojas. Su manimi tai labai rezonuoja, nes mano darbas būtent ir yra kurti turinį. Kad žmogaus akiai būtų už ko užsikabinti – tam skirta reklama. Kaip antai – „Užkalnis grįžta į televiziją!“ Televizijoje, kaip ir teatre, turi būti siužetinė linija, dramatinių lūžių, kad žmonėms būtų, ko laukti, ką aptarinėti.

– Taigi  –10 kg nuo Andriaus kūno – tiesiog gardus masalas TV žiūrovams? Reklaminis triukas?

– Kaip pasakė mano treneris Andrius Pauliukevičius ir mano gydytojas plastikos chirurgas Darius Radzevičius, jei numesčiau dar 10 kg – mano kūno svoris būtų idealus ir puikiai jausčiausi. O kas gi nenori puikiai jaustis?

Jei žmonės prisimintų, kaip aš atrodžiau prieš dešimtmetį, mano kukliu vertinimu, dabar aš atrodau kur kas geriau! Svorį pradėjau mažinti jau labai seniai. Jei gerai pamenu, svarstyklės patį pirmą kartą rodė 137 kg. Kai dabar svėrėmės laidai, buvo gal 113 kg, iš jų šiuo metu liko 111 kg. Svoris, kurio aš siekiu laidoje, yra 103 kg.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Žmonės įvardija mane kaip turintį daug kaukių. Kodėl negaliu tiesiog atsistoti toks, koks esu? Nes visada atsiranda daug tokių, kurie pradeda lipti ir trypti mano sielą purvinais batais.“ Tai šiame projekte irgi užsidėsite vieną iš savo kaukių?

– Man visai negėda pripažinti, kad esu gana pažeidžiamas ir gana jautrus žmogus. Tad kaukę naudoju kaip vieną iš gynybos mechanizmų. Dirbant televizijoje man teko pažinti daug scenos žmonių, iš kurių nė vienas neišgyventų be kaukės. Tai per daug jautru ir per daug rizikinga. Jei tik pradedi labai tikrai save ir savo išgyvenimus pateikti viešai, tuojau pas tave priguža masė žmonių purvinais batais ir ima trypti tavo sielą. Aš tuo nesiskundžiu, nes suprantu, kad esu viešas asmuo. Tačiau kažkokie savisaugos, gynybos mechanizmai, sutikite, juk turi būti? Tad kaukė man yra kaip vienas iš rūpinimosi savimi ir meilės sau būdų. Jei patys savęs nepasaugosime, kiti to už mus tikrai nepadarys.

– Trauksite save per dantį dėl antsvorio, kad kitiems tai jau nebeatrodytų labai įdomu?

– Jūs visiškai teisi. Esu rašęs apie tai savo knygoje „Anglija. Apie tuos žmones ir jų šalį“. Apskritai anglai yra gana drovūs ir kompleksuoti, tačiau puikiai moka valdyti šią situaciją. Jie visada patys pirmieji pasišaipys iš savęs ir kitiems tai daryti paskui jau nebebus taip įdomu.

Aš irgi dažnai gyvenime naudojuosi šiuo principu – kai pats į save nukreipiu tą ugnį, ji pasidaro visiškai nebepavojinga.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Savo rašymo stilių jūs įvardijate kaip besikabinėjantį, konfrontacinį. Ar toks bus ir jūsų kalbėjimo stilius TV3 laidoje „Į sveikatą!“?

– Nemanau, nes... kas tinka rašymui, nebūtinai tiks ekranui. Negana to, tie keturi žmonės, kurie kas mėnesį dalyvaus laidoje, bus ir taip gana pažeidūs. Ir gana atviri. Aišku, jei imčiau ironizuoti ir kažkaip prie jų kabinėtis, gal laidos dalyviai irgi suprastų, kad tai televizija, teatras, bet nežinau, ar aš pats, tai darydamas, gerai jausčiausi. TV kadre nesinori matyti sutrikusio ar dėl streso mikčiojančio žmogaus. Man paprasčiausiai nepatinka tokia stilistika. Nenoriu nieko panašaus į BBC formatą „Silpnoji grandis“, kažkada rodytą ir Lietuvoje. Tai klausimų ir atsakymų šou, kur laidos vedėja (bent jau BBC formate) buvo reto bjaurumo žmogus, naudojęs prieš dalyvius emocinį smurtą. Nenoriu būti nė iš tolo į ją panašus.

Man visai negėda pripažinti, kad esu gana pažeidžiamas ir gana jautrus žmogus. Tad kaukę naudoju kaip vieną iš gynybos mechanizmų.

– Viena iš jūsų veiklų – maisto degustavimas ir vertinimas. Ar šis užsiėmimas iš dalies lėmė, kad šiuo metu reikia mesti svorį?

– Tai tikrai nesusiję su mano antsvoriu. Nežinau, kodėl, bet žmonėms dažnai atrodo, kad aš nuolatos maitinuosi restoranuose. Tai netiesa, nes paprastai išbandau vieną, kartais du restoranus per savaitę.

Antsvoris, kurį turiu, visai iš kitur – ne iš sąmoningo maisto ragavimo, bet veikiau iš anksčiau mane lydėjusio emocinio valgymo, vienatvės jausmo ar liūdesio. Tokie dalykai vyksta ne restoranuose, bet namuose. Todėl nesiruošiu mesti šios įdomios veiklos, nes ji tikrai nekelia pavojaus nei mano svoriui, nei mano gyvenimo būdui. Gal žmonės kartais painioja mano maisto degustacijas su sportinio valgymo čempionatais, kuriuos mato per Vakarų televizijas? Tačiau jie klysta. Tikrai po kiekvieno straipsnio sulaukiu daug komentarų, o dažniausias iš jų – na, kiek, Andriau, tu gali valgyti? Atsakau: lygiai tiek, kiek ir jūs. Skirtumas tik tas, kad ši mano veikla, kuria užsiimu daugiau nei penkiolika metų, perša įvaizdį žmogaus, kuris, vos nubudęs, tik ir galvoja, kur čia greičiau prisilapnojus gardaus maisto.

– Ar pats mėgstate gaminti?

– Nelabai. Kai ką. Galėčiau pagaminti gerą itališką pastą su padažais. Moku išsikepti mėsos, net išsivirti sriubos, bet tai darau labai retai, nes maisto gaminimas nėra mano mėgstamiausias dalykas. Gaila tam laiko.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip maitinsitės projekto metu, kai mesite svorį? Ar klausysitės laidos mentorių Alano ir Agnės patarimų?

– Ne, mentoriai manęs nekonsultuos. Manau, kartais mes kalbėsime apie laidų dalyvius ir jų mitybą. Tuomet ir aš galėsiu pareflektuoti, kaip maitinuosi. Pagrindines taisykles, kaip sveikai maitintis, aš ir pats žinau – nevalgyti prieš naktį, susilaikyti nuo baltos duonos, bulvių ir pan.

– Informacijos šia tema šiandien nors vežimu vežk, bet kaip priversti save tą žinojimą įgyvendinti praktiškai? Gal turite unikalų receptą?

– Mano receptas, jei reikėtų įvardyti jį vienu sakiniu, būtų sąmoningas valgymas. Jo aš kažkada išmokau iš Paulo McKennos, vieno britų psichologo ir dietologo, parašiusio knygą „Lieknėkime kartu“. Tos knygos pagrindinis akcentas buvo apgalvotas, o ne mechaninis valgymas. Žmogus turi galvoti, ką ir kiek valgo, o kai pajus sotumą – išsyk nustoti tai daryti. Kitas dalykas, kurio lietuviai niekaip neišmoksta – nereikia visko, kas yra lėkštėje, suvalgyti. Badaujantiems Afrikos vaikams šitaip tikrai nepadėsite ir maisto, kuris liks, neišgelbėsite. Pritariu, kad jo švaistyti nevalia, bet tai nereiškia, kad žmogus turi tapti šiukšliadėže. Jei jau liko – galite pasidalyti su kitais. Drąsiai skelbkite socialiniuose tinkluose, kad štai truputį neapskaičiavome, liko maisto, jei norite – privažiuokite, pasidalysime. Tiesą pasakius, esu taip daręs. Mano buvusi draugė yra taip dariusi. Žmonės tikrai atvažiuoja ir mielai pasiima.

– Esate žurnalistas, rašytojas. Sakote, kad visų kūrėjų variklis yra nerimas. Taip pat ir jūsų?

– Man teko klausyti vieno psichologo paskaitų, kuris sakė, kad būna atvejų, kai žmonės, kurie yra puikūs rašytojai ar puikūs kompozitoriai, yra neurotikai. Kai kuriems jų pavyksta išsigydyti, bet toliau kurti jie nebegali. Man asmeniškai kiek padėjo terapija, bet tikriausiai to nerimo vis dar turiu tiek, kad galėčiau kurti ir kurti. Kūryba neateina iš laimės būsenos – veikiau iš vidinių konfliktų, vidinio alkio ir nerimo.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Nerimas, baimė – žema vibracija, žemas dažnis, o žemų dažnių žmogus negali iki galo atsiskleisti nei kūryboje, nei kur kitur...

– Nesutikčiau. Juk kiek daug gražių pjesių yra apie meilę. Paskaičiuokime, kiek iš jų – apie laimingą meilę, o kiek – apie nelaimingą. Kas šiandien žinotų istoriją apie Romeo ir Džuljetą, jei jiems būtų baigęsi gerai? Ar būtų Maironis kūręs poemą apie mūsų Jūratę ir Kastytį, jei Perkūnas nebūtų griovęs Jūratės namų, o palaiminęs juos ir nupirkęs jiems automobilį?

– Jūsų šuniukė Arizona gal irgi žada dalyvauti laidoje?

– Tikriausiai ne, bet į filmavimus ateina dažnai. Ir į kavines mane lydi, bet ne į visas. Mėgstamiausia Arizonos vieta Vilniuje – „Stiklių“ aludė. Arizona dietininkė, jai negalima ėsti mėsos, žuvies – žodžiu, jokių baltymų. Užtai Arizona noriai ėda daržoves ir „Stiklių“ šefas jai visuomet pagamina salotų su agurkais ir pomidorais be jokio užpilo. Kai į feisbuką įdedu jos nuotrauką, kur Arizona triauškia salotas, visiems būna be galo smagu, sulaukiu daug gražių komentarų. Svorio mesti? Ne, jai tikrai nereikia. Priešingai – galėtų jo daugiau priaugti.

„Pirmyn!“, „Stiprybės!“, „Pagarba!“ – tokio palaikymo sulaukė laidos „Krepšinio pasaulyje“ legenda Vidas Mačiulis, feisbuke paskelbęs, kad neketina taikstytis su Andriaus Užkalnio patyčiomis socialiniuose tinkluose. „Sovietine daržove“, „apgailėtinu debilu“, „senu idiotu“, „geriatrine beždžione“ išvadintas žurnalistas kreipsis į teismą dėl jo garbės ir orumo žeminimo, o šis žingsnis sulaukė milžiniško palaikymo.

Daugelis sveikina pasiryžimą duoti atkirti chamizmui, tačiau yra ir seno mąstymo skepsio: ką tu padarysi, jis (A. U.) gi „toks“... Koks? Ar įžeidinėjimai, šlykščiausi keiksmai yra bendravimo socialinėje erdvėje norma? Ar tai suaugusiųjų pavyzdys vaikams?

Laikas mokytis duoti atkirtį įžeidinėjimams ir patyčioms. Ne visada, jei tau metė akmenį, atgal verta mesti duoną.

Patyčios – ne vien mokyklų realija. Mes kasdien įsitikiname, kad ir suaugusieji yra linkę žeminti kitus, ir patys patiria žeminimą. Tad kokią teisę turime reikalauti, kad vaikai nesityčiotų, jei patys rodome tokio elgesio modelį. Iš vienos pusės, kalbame apie emocinio raštingumo pamokų mokyklose būtinumą, iš kitos – patys demonstruojame visiško emocinio atsilikimo pavyzdžius.

Savajame žurnale A. Užkalnis yra svarstęs apie tai, ką reikėtų įskiepyti vaikui XXI a. „Asmeninės atsakomybės už viską“, – buvo padaręs teisingą išvadą. Tikrai taip! Ir šiuo atveju visų pirma reikėtų prisiimti atsakomybę už peržengtas ribas. Jei nepavyks pačiam, padės įstatymai. Laikas mokytis duoti atkirtį įžeidinėjimams ir patyčioms. Ne visada, jei tau metė akmenį, atgal verta mesti duoną.

– Ar moralu vis dar organizuoti poilsines keliones į Rodo salą, kol kitų šalių turų operatoriai jau vykdo repatriacinius skrydžius, kad žmones evakuotų? 

– Aš negaliu pasakyt, kiek tai moralu. Tikriausiai iš visų žmonių nesu pats geriausias aiškintojas apie moralę. Bet aš galiu pasakyt, kad tai tikriausiai yra lengvabūdiška – čia toks lengviausias žodis, kurį galiu pritaikyti, – ir tikriausiai šiek tiek neatsakinga. Paaiškinsiu, kodėl kitų šalių kompanijos į tai žiūri rimčiau. Jie supranta, kad rizika yra ne vien nuo gaisro kaip nuo ugnies, kad žmonės pateks į gaisrus – tikimybė nedidelė. Tačiau yra labai didelė tikimybė, kad žmonėms kils labai rimtų nepatogumų: kad žmonės negalės nakvoti savo viešbutyje, negalės laiku atvažiuoti į oro uostą, kad iš oro uosto nebus laiku skrydis, kad oro uoste nebus visų darbuotojų, nes kažkur bus užlaikyti. Apskritai, kai oro uostuose prasideda chaosas, tai ta situacija iš tikrųjų yra labai sunkiai valdoma. Ir tada turo operatorius, kelionių agentūra labai mažai gali padaryti. Tai yra tolima šalis, kurioje yra stichinė nelaimė, kuri pirmiausiai turbūt galvoja, kad žmonės liktų gyvi. O patogumas yra ne pirmoj ir ne antroj vietoj. Kalbant apie tokį net patogumą, kaip laiku atvežti žmonėms atsigerti arba rasti, kur juos apnakvindinti, todėl, kad infrastruktūra irgi kenčia, kalbu apie elektrą, vandentiekį, kanalizaciją, kitus dalykus, jie irgi gali būti paveikti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip tada vertinti turo operatorių pasakymus, kad viskas yra tvarkoj, mes vežame turistus ne į pietrytinę ar pietinę salos dalį, kur akivaizdžiai yra gaisrai ir visas dūmų debesis, bet į šiaurinę dalį? Nors sala yra kaip trys Vilniaus miestai, iš principo labai nedidelė.

– Sala tikrai nėra labai didelė ir tikrai labai geras pastebėjimas, kad ten, kur mes vežam, tai ten problemų nėra. Čia man šiek tiek primena Krymo turo operatorių aiškinimus Rusijos gyventojams, kad, pirmiausia, čia šaudė prieš dvi dienas, o šiandien nešaudo, o ten, kur mes jus vežam, tai iš vis nebuvo nė vienos raketos, tai ko jūs pergyvenat? Ir nuostabu yra, kad žmonės važiuoja. Lietuvos turo operatoriai tikriausiai niekada neturėjo tokių didelių pasekmių už savo aplaidumą, lengvabūdiškumą, kaip turėjo Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių turo operatoriai. Todėl jie žiūri į tai, sakykim, tokiomis vaiko akimis. Britanija yra labai daug kartų nudegus nuo šito. Ji žino, kaip būna milijoniniai ieškiniai, kaip kompanijos tiesiog baigia savo darbą ir išeina į bankrotą, palikdamos skolas, skolininkus, žmones be darbo ir taip toliau. Jos žino, kad jeigu yra tokie dalykai, reikia pirmiausia evakuoti žmones, kuo greičiau iš tenai išvežti, kad galima būtų rūpintis tais, kurių išvežti nepavyko, nespėjo arba jie dar laukia išvežimo. Kitas dalykas – tenai tiesiog nebūti. Čia panašiai kaip buvo prieš jau daug metų Egipte teroro išpuoliai, o Egiptas labai remiasi turizmo ekonomika. Tiesiog nežiūrėjo turo operatoriai, kurioj vietoj tenai šaudo, sprogdina ar yra pasikėsinimai, teroro išpuoliai prieš turistus ar kitus žmones. Tiesiog visus išveža, evakuoja kuo greičiau. Pirmas dalykas – evakuoti, pasitraukti, patraukti žmones nuo pavojaus, o tada galvoti toliau.

Pasižiūrėkite ir pagalvokite, ar norite jūs tenai būti, ar jums tinka, ar jums tai atrodo kaip geros atostogos.

– Ką jūs pasakytumėt keliautojams? Nes bus skrydžių dar iš Lietuvos ir yra skrydžių iš Didžiosios Britanijos. Taip pat kapitonas, kaip rašo užsienio žiniasklaida, informavo keleivius, kad yra labai bloga idėja skristi į Rodo salą, kai kurie atsistojo ir išėjo iš lėktuvo net ir nenuskridę. Ką jūs pasakytumėt tiems keliautojams, kurie rytoj sėdės lėktuve iš Vilniaus į Rodo salą?

– Na, tikriausiai, pirmas dalykas, kad jūs buvot įspėti. Tai, be abejo, yra jūsų gyvenimas, jūsų sprendimas, bet jūs elgiatės labai lengvabūdiškai. O antras dalykas, paklauskite gal ne to turo operatoriaus, kurio interesas yra jus ten nuvežti, o pažiūrėkite tarptautines žinias, dokumentinius kadrus, kaip ir tuos, kuriuos dabar prieš kelias akimirkas rodė eteryje. Pasižiūrėkite ir pagalvokite, ar norite jūs tenai būti, ar jums tinka, ar jums tai atrodo kaip geros atostogos.

LNK žurnalistas pakalbino ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos rekreacinių paslaugų skyriaus vedėją Živilę Kazakevičienę. Jos teigimu, keliautojai yra sunerimę ir skambina į tarnybas dėl skrydžių į Rodą, norėdami atgauti pinigus arba pasiteirauti dėl ateities kelionių.

– Ar yra jau koks nors išaiškinimas dėl bent vienos situacijos?

– Dar konkrečios situacijos kaip ginčo mes neturime. Kaip sakiau, mes turime dar tik paklausimų ir pasiteiravimų iš vartotojų pusės dėl ateities kelionių.

– Kaip jūs matote šią situaciją apskritai? Nes labai aišku, kas vyksta. Sala dega, ten yra gamtinė katastrofa ir skrydžiai vis dar vyksta. Iš principo, jeigu jie atsisako, jie netenka pinigų. Ar yra buvę tokių atvejų anksčiau?

– Taip, tai ne pirmi metai. Ir praeitais metais yra buvę Graikijoje gaisrų, pačioj žemyninėj Graikijoj. Buvo nerimo iš pradžių iš vartotojų pusės. Ten buvo irgi, matyt, suvaldyti tie gaisrai, tai greitai išsisprendė problemos. Ir tokių atšauktų kelionių nebuvo. Tai kiekvieno situacija yra atskira ir atskirai vertinama. Jeigu yra tokia aplinkybė, kai jau kelionių organizatorius negali vykdyti savo sutarties, kai yra nenumatytų aplinkybių, tuomet turistas galėtų atsisakyti tokios sutarties ir nemokėti sutarties nutraukimo mokesčio.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas turi paskelbti, kad ta situacija Rodo saloje yra labai bloga, kad ten jau nebegalima vykti? Kas turi nuspręsti?

– Tai mes vadovaujamės ir Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, kuri yra teikiama dėl šitų salų, dėl Graikijos apskritai, nes, kiek suprantu, ne vien tik Rodo saloj yra pradėję plėsti tam tikri gaisrai, gal net ne vien tiktai Graikijoje. Dabar tokia situacija iš tikrųjų yra probleminė visoj pietinėj Europoj, kur yra karščiai. Nežinom, kada gali atsirasti gaisrų ir kitose šalyse, ir kitose salose. Tai visada vis tiek vadovaujamės Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija. Pavyzdžiui, dabar yra rekomendacija žiūrėti, ar tikrai būtina vykti į Graikiją, į Rodo salą ar kitas salas, bet nėra rekomendacijos nevykti.

– Kitaip tariant, politikai Lietuvoje turi nuspręsti, kurioj pusėj bus ginčo svarstyklės. Bet vien pagalvoti neužtenka. Bet jeigu žmogus pagalvojo ir nusprendė, kad jam tai yra netinkama, jis gaunasi pats kaltas, ar ne? Ar jis gali kažko tikėtis?

– Jeigu mes nagrinėjame ginčą, tai jį nagrinėjame pagal konkrečius įrodymus. Atsižvelgiame šiek tiek ir į Užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją, bet kadangi yra tokia išlyga ir pagal teisės aktus, kad jeigu toj vietoj, kur yra vežamas turistas, negalima įvykdyti sutarties, nėra sąlygų poilsiauti, jeigu ta vieta, kur yra viešbutis, yra apimta gaisro, yra dūmų, žmogus negali kvėpuoti, tai akivaizdu, kad tai nėra sutarties įgyvendinimas iš kelionių organizatoriaus pusės. Tokiais atvejais ir būtų priimamas sprendimas, kad vartotojas galėjo nutraukti sutartį ir nemokėti sutarties nutraukimo mokesčio. Tačiau jeigu nėra gaisro padarinių ir galima poilsiauti toje vietoje, tada būtų priimtas kitoks sprendimas, kad galėjo nutraukti sutartį vartotojas, bet reikėtų susimokėti sutarties nutraukimo mokestį. Tai viskas priklauso nuo sutarties.

Apie skyrybas F. M. Leščiauskaitė sekmadienio vakarą pranešė savo feisbuko paskyroje.

„Mano santykiai visada turėjo aiškias viešumo ribas, todėl ir dabar pranešu tik tiek, kad nekiltų klausimų. Nes jų anksčiau ar vėliau būtų iškilę. Mudu su Andriumi išsiskyrėme. Andrius yra labai geras ir nuostabus žmogus, nieko, kas buvo, nekeisčiau. Daugiau komentarų neturiu, į jokius klausimus neatsakinėsiu, į laidas neisiu, net jei ten bus „tik vienas klausimas“ apie tai. Naujų sekėjų su skyrybų tema prisigaudyti neplanuoju. Prašau nerašyti ir neklausinėti, jei vis tiek tai darysite, suprasiu kaip tiesioginį manęs ir mano apsisprendimo negerbimą. Visomis kitomis temomis – prašom. Ačiū už supratimą“, – rašė žurnalistė, rašytoja, „Užkalnio“ žurnalo vyriausioji redaktorė F. M. Leščiauskaitė.

Ačiū už supratimą ir pagarbą mūsų privatumui.

Panašiu metu šią naujieną savo feisbuke aptvirtino ir A. Užkalnis.

„Šiandien mes su Fausta nutarėme išsiskirti. Jokių komentarų, interviu ir atsakymų į klausimus nebus nei šiandien, nei vėliau. Visi bendrai pradėti darbai ir visi bendri įsipareigojimai bus įvykdyti. Ačiū už supratimą ir pagarbą mūsų privatumui“, – pranešė rašytojas, apžvalgininkas A. Užkalnis.