Kiaušiniai – pagrindiniai pavasario šventės simboliai. Jie Suvalkų turguje parduodami po vieną. Atėjus jų įsigyti reikia su savimi atsinešti krepšelį arba dėžutę.

Laisvėje gyvenančios vištos kiaušinis Suvalkų turguje kainuoja apie 1,20 zloto, kitaip – 28 euro centus už vienetą. Yra ir pigesnių. „KK2“ reporteriai pastebėjo, kad pigiausiai pardavinėjamus kiaušinius galima lengvai pastebėti pagal išsirikiavusią  žmonių eilę.

Vieno įprasto dydžio kiaušinio kaina – nuo 50–60 grošų, apie 15 euro centų. Įdomu, kad Lenkijoje kiaušinio kaina priklauso nuo jo dydžio – didžiausių kaina gali siekti beveik zlotą. Anties kiaušiniai – trys zlotai už vienetą, 0,70 Eur.

Velykų dieną stipriai išauga krienų suvartojimas. Šį pagardą mėgsta ne tik lietuviai, bet ir lenkai.

Keturiolika zlotų už stiklainį, tačiau jis didesnis nei parduodami Lietuvoje. Didelis stiklainis kaimiškų krienų Suvalkų turguje kainuotų 3,26 Eur.

Prekybos centre – dar pigiau nei turguje. Tiesa, tikrai ne viskas. Dešimt vienetų vištos kiaušinių kainuoja tik 1,62 Eur. Tačiau daržoves, ypač dažnai kiaušinių marginimui naudojamus svogūnus, tikrai labiau apsimoka pirkti Lietuvoje.

„Svogūnai kainuoja keturis zlotus, taigi 0,93 Eur. Lietuvoje – 0,79 Eur“, – skaičiavo žurnalistai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pigesni Lietuvoje ne tik įprasti geltonieji, bet ir raudonieji svogūnai. Bulvės Lenkijos prekybos centre kainuoja 2,50 zlotų, taigi – 0,58 Eur už kilogramą. Ilgavaisiai agurkai – beveik eurų brangesni nei Lietuvoje.

Gerokai pigiau kaimyninėje šalyje galima įsigyti majonezo. Pigesnė ir antiena – prekybos centre ji buvo net pigesnė nei vištiena.

Kalbinti lietuviai atviravo, kad į Lenkiją atvyko pasirūpinti prekėmis šventiniam stalui. Visgi kai kurie pašnekovai pastebi, kad pastaruoju metu kainos Lietuvoje ir Lenkijoje apsilygino. Didelio skirtumo nebesijaučia.

Nors vis dar nesunku rasti pigiau kainuojančių maisto produktų, nuo balandžio viskas keisis – Lenkijoje nebeliks maisto prekėms taikomo nulinio PVM.

Pasirodo, nealkoholiniams gėrimams tenka apie 16 proc., alkoholiui bei tabakui – kiek daugiau nei 10 proc., paslaugoms – beveik 29 proc., o didžiausia išlaidų dalis –  tenka ne maisto prekėms. Labiausiai Lenkija kainomis vilioja besistatančius ar įsirenginėjančius namus.

Plačiau apie tai kalbėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

– Kokią sumą lietuviai paliko Lenkijos ekonomikai per paskutinį praeitų metų ketvirtį?

– Aš pasakysiu ne sumą milijonais eurų, nes ji gali atrodyti labai didelė. Įvardinsiu procentinę išraišką, kiek tai atrodo, palyginti su tuo, kiek lietuviai išleidžia Lietuvoje. Pernai mažmeninė prekyba Lietuvoje siekė beveik 20 mlrd. eurų. Tai – kas išleidžiama Lenkijoje, yra mažiau nei 2 proc. Tai – labai mažai, palyginti su tuo, ką kiti europiečiai išleidžia kaimyninėse valstybėse. Pavyzdžiui, Šveicarai mėgsta apsipirkinėti Prancūzijoje, Norvegai apsipirkinėja Švedijoje. Ten išleidžiamos gerokai didesnės sumos. Tai galima gąsdintis, kad praėjusiais metais Lenkijoje išleisti keli šimtai milijonų eurų, bet, palyginti su tuo, kiek lietuviai išleido Lietuvoje, tai – labai mažai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Labiau stebina tai, ką jie ten pirko. Anksčiau lietuviai važiuodavo pigių degalų, kurie dabar nebėra pigūs, pigios mėsos, pieno. Bet didžiąją dalį produktų sudarė visai ne maisto prekės?

– Reikia turėti omeny, kad praėjusiais metais, kai Lietuviai važiavo, tai dar buvo gerokai pigesni degalai. Prieš rinkimus Lenkijoje dirbtinai buvo sumažintos degalų kainos. Tuomet lietuviai dažniau važiuodavo apsipirkti tiek maisto, tiek įvairių paslaugų: atostogauti, pavalgyti restorane, įsipilti pigesnio kuro ir grįžti į Lietuvą. Matome, kad pagrindinės išlaidos – ilgalaikio vartojimo prekės. Natūralu, kad labai daug maisto produktų neprisipirksi. Būtent dėl tų produktų kainų skirtumo apsipirkti važiuoja tik tie gyventojai, kurie gyvena arčiau sienos. Ir ką rodo duomenys, tai tie, kurie gyvena 50 kilometrų iki pasienio, jie gali sau leisti sugaišti tą laiką apsipirkimui. Didžioji dalis pirkinių – buitinė technika, baldai įsirenginėjantiems būstą. Dėl masto ekonomijos, dėl kitų priežasčių Lenkijos rinkoje gali būti ir asortimentas didesnis, ir kainos mažesnės, kas skatina lietuvius ten važiuoti.

– Nulinis pridėtinės vertės mokestis (PVM) tam tikriems maisto produktams, ar tai vis dar gali būti kabliukas lietuviams? 

– Tiems, kurie gyvena arčiau pasienio – taip. Net ir neatsižvelgus į mokesčių skirtumą, daugelis maisto produktų – gerokai pigesni. Tai tie, kurie gyvena netoli pasienio arba turi laiko toms kelionėms, tai jie pasinaudodavo tuo. Matėme nemažai net organizuotų apsipirkimų, kai net ne viena šeima važiuoja, o kelios. Yra ir įmonės, kurios atveža įvairias prekes iš Lenkijos. Bet aišku, kalbant apie maisto produktus, tai labai retas atvejis, kad žmogus, gyvenantis Šiauliuose, Panevėžyje ar Vilniuje važiuotų nusipirkti maisto produktų į Lenkiją.

– Šiemet pas mus rinkiminiai metai, tai gal ir lietuviai gali tikėtis pigių degalų ar nulinio PVM?

– Lenkijoje baigėsi rinkimai, baigėsi ir tos mokestinės lengvatos. Šiemet nuo metų vidurinio jau ir tas nulinis PVM nebebus taikomas maisto produktams. Neabejoju, kad diskusijų bus apie tai. Nes tos diskusijos būna ne tik prieš rinkimus, o kiekvienais metais, pastaruosius 20 metų, bet labai retai tampa realybe. Aš nemanau, kad bus toks tiesioginis rinkėjų papirkinėjimas, kokį mes matėme Lenkijoje, bet diskusijų apie tai bus tikrai daug.

Pirmąją savaitę Lenkijoje panaikinus PVM maistui ir degalams lietuviai išleido beveik 3 milijonus eurų. Tiesa, tai tik banko kortelių atsiskaitymai.

Jeigu žiūrėtume į vidutinę atsiskaitymo sumą, tai ji irgi išaugo 2,5 karto – nuo 18 eurų iki 48 eurų.

„Info diena“ gavo tokius duomenis: SEB klientai mokėjimo kortelėmis Lenkijoje atsiskaitė už maždaug pusę milijono eurų, „Luminor“ klientai išleido apie 285 tūkst. eurų, „Swedbank“ kortelėmis atsiskaityta už 1,8 mln. eurų, o „Šiaulių banko“ klientai Lenkijoje kortelėmis atsiskaitė už daugiau nei 170 tūkst. eurų.

„Numeris vienas atsiskaitymo vieta yra degalinės, jose atsiskaitoma dažniausiai. Antroje vietoje eina prekybos centrai. Populiariausius iš jų mes irgi galime pasižiūrėti, tai buvo „Biedronka“, praktiškai trečdalis atsiskaitymo operacijų vyko ten iš prekybos vietų. Ir, žinoma, kita populiari vieta – pavalgyti irgi populiaru nuvažiavus į Lenkiją – kavinės yra trečioje vietoje pagal atsiskaitymų dažnumą“, – teigė „Šiaulių banko“ kasdienės bankininkystės departamento direktorius Andrius Kamarauskas.

Kone pusę atsiskaitymo Lenkijoje vyko būtent savaitgalį. Bankininkų nuomonė dėl išleistos sumos skiriasi. Vienų teigimu, lietuvių išlaidos panaikinus PVM šoktelėjo, kitų – niekuo neišsiskyrė. „Sausio mėnesio savaitės ar gruodžio mėnesio savaitės šita suma yra daugmaž panaši, ką mes matėme, ką mes matėme ankstesnėmis savaitėmis“, – situaciją komentavo SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Poviliauskas.

„Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį atsiskaitė tris kartus mažiau negu šį savaitgalį. Jeigu žiūrėtume į vidutinę atsiskaitymo sumą, tai ji irgi išaugo 2,5 karto – nuo 18 eurų iki 48 eurų“, – vardijo A. Kamarauskas.

Kokia situacija Lietuvoje?

Kol kas apsipirkimo savaitė Lenkijoje nepadarė didelio nuostolio lietuviškai prekybai. 3 milijonai eurų išleistų banko kortelėmis Lenkijoje atrodo tarsi lašas jūroje palyginus su Lietuvos mažmenine prekyba. Per mėnesį jos apyvarta siekia daugiau nei milijardą eurų.

„Suma tikrai nėra didelė ir nulinis PVM nemanau, kad tai buvo esminė sąlyga, kad lietuviai pultų apsipirkinėti Lenkijoje“, – sakė Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.

Reikia pirkti bent jau už kokį tūkstantį eurų, kad tai atsipirktų.

„Buvo viena diena, kada nei vienas klientas į „Norfą“ neužsuko – Vilniuje. Absoliučiai tuščios visos „Norfos“ vieną dieną. Tai yra sulyginamas efektas ir praradimai, kuriuos mes patyrėme dėl žmonių apsipirkimo Lenkijoje“, – situaciją komentavo Vilniaus universiteto docentas Algirdas Bartkus.

O štai kiek Lenkijoje atsiskaityta grynaisiais lieka tik spėlioti. „Norfos“ savininkas sako, kad 3 milijonai eurų, išleisti kortelėmis, prilygsta dviejų dienų apyvartai: „Ką mums reiškia? Praktiškai yra beveik visa „Norfos“ tinklo apyvarta per savaitgalį. Galime priešintis, kovoti ir t. t., bet nuo mūsų šitas dalykas nepriklauso“.

Kiek reikia išleisti, kad kelionė į Lenkiją apsimokėtų?

Ekonomistai spėja, kad nuvykęs į Lenkiją ir išleidęs vidutiniškai 50 eurų, lietuvis daugiau praloštų nei išloštų. Už kiek Suvalkuose ar kitame mieste turėtų apsipirkti vilnietis, kad atsipirktų bent kelionės išlaidos? „Reikia pirkti bent jau už kokį tūkstantį eurų, kad tai atsipirktų. Aš jau neskaičiuoju laiko sąnaudų, bet jau kuro sąnaudos... Ir kai kurios prekės yra tikrai labai nedaug pigesnės, tai reikia pirkti tikslines prekes, brangesnes prekes, galbūt kokią nors šaldytą mėsą, šaldytą vištieną ir pan. Bet tam reikia papildomų sąnaudų Lietuvoje, tarkime, šaldiklius turėti“, – vardijo Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas S. Besagirskas.

Atsiskaitymai banko kortelėmis Lenkijoje nepranoko ir išpardavimų šventės žinomos kaip „Juodasis penktadienis“. Pernai per „Juodojo penktadienio“ savaitę gyventojai internete išleido 40 kartų didesnę sumą.

Šią savaitę panaikinus PVM maisto produktams, beveik visose parduotuvėse Lenkijoje prie parduotuvių nutįso žmonių eilės. Lietuviai čia su važiavo ne po vieną – didžiuliais būriais, o eilėje įeiti į parduotuvę tenka laukti ir po valandą.

„Matote ant mašinų numerių, kas čia darosi – vien lietuviai. „Biedronkoje“ buvome, „Lidle“ užsikišę viskas pilnai“, – teigė parduotuvės aikštelėje sutiktas vyras.

Kosmosas. Katastrofa. Eilės – vien lietuviai. Toks jausmas, kad kažkur Vilniuje esu, tikrai ne Suvalkuose.

„Kosmosas. Katastrofa. Eilės – vien lietuviai. Toks jausmas, kad kažkur Vilniuje esu, tikrai ne Suvalkuose“, – pasakojo kitas pašnekovas.

„Visur, kur neužsuksi, visur lietuviai ir perka labai daug tikrai. Ir visur eilės, visur reikia pastovėti“, – sakė moteris.

Lietuviai iki viršaus prikrautus vežimus iš parduotuvių tempia ne po vieną. Žmonės perka viską iš eilės ir sako, jog už pilnutėlį vežimą prekių sumoka apie 100 eurų. „Už du vežimus mes nesumokėjome net 200 eurų. Lietuvoje du maišus neši – 100 eurų“, – skaičiavo pašnekovė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Mėsos, saldainių, saldumynų. Visko“, – paklaustas, ką perka parduotuvėje, vardijo vyras.

„Pagrinde žalią mėsą, mėsos produktus – virtas dešras, dešreles“, – pasakojo kitas Lenkijoje sutiktas lietuvis.

„Jaučiasi skirtumas, mes duodame uždirbti lenkams, o lietuviai durniai – niekas nekaltas“, – štai tokią poziciją rėžė kitas pašnekovas.

Iš tikrųjų reikia kai kurias prekes paskaičiuoti, bet skirtumas tikrai jaučiasi labai didelis.

„Iš tikrųjų reikia kai kurias prekes paskaičiuoti, bet skirtumas tikrai jaučiasi labai didelis“, – tikino moteris.

Perka ir degalus

Prie degalinių – irgi mašinų eilės. „Žiūriu benzinas 1,14 95-as. Pas mus 1,5 euro. Tai išlošiame 40 centrų ant litro“, – skaičiavo vairuotojas.

„Apsipirkti maisto atvažiavome ir degalų užsipilti prie to paties“, – teigė kita žurnalistų kalbinta moteris.

Paklausta, ar jaučiasi kainų skirtumas, pašnekovė tikino: „Didelis. Litras kuro, dyzelis tai litras skaityk 22 centai. Tai yra skirtumas“.

Lietuviai degalų prisipila ne tik į bakus, bet pila ir į kanistrus, veža atsargas į Lietuvą. Kad panaikinus PVM degalų kaina nukrito smarkiai, patvirtina degalinių vadovas. Vyras, degalinėje dirbantis ne vieną dešimtmetį, sako, kad dabar Lenkijoje degalų kuro kaina mažiausia kokią kada nors teko matyti. „Labai daug atvažiuoja iš pasienio žmonės, kurie gyvena Sangrūdoje, Kalvarijoje, iš Lazdijų atvažiuoja žmonės“, – teigė degalinės vadovas Vytautas Žimnickas.

Visur, kur neužsuksi, visur lietuviai ir perka labai daug tikrai. Ir visur eilės, visur reikia pastovėti.

Lenkijos lietuviams kainos vis tiek per aukštos?

Lenkijos lietuviai situaciją mato kitaip ir sako, kad prekės net ir pabrango. „Kainos pabrango, bet laukiame, gal kažkiek atpigs, ypač valgis, maistas“, – teigė moteris.

„Labai brangu, kur sviesto kaina, kurį aš perku, buvo arti keturių zlotų, dabar aštuoni“, – skaičiavo kitas pašnekovė.

Lietuviai verslininkai taip pat sako, kad čia gyvenantieji net ir panaikinus PVM didelio pokyčio nepajaus. „Prekės, kuriomis apsiprekinome anksčiau, jos supigo, bet dabar, kai ateina naujos, mes matome, kad yra dar brangesnės ir, man atrodo, kad lentynose niekas nepasikeis“, – sakė parduotuvės „Dzūkas“ direktorė Elena Pajaujienė.

– Pigiau apsipirkti Lenkijoje – ne vienus metus aktuali tema. Ruošdamiesi rugsėjui tautiečiai vėl masiškai traukė į kaimynų parduotuves užduodami vis tą patį klausimą – kodėl ten pigiau?

– Yra kelios pagrindinės priežastys. Pirmoji – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas. Lenkai jų turi tris. Pagrindiniams maisto produktams taikomas 5 proc. PVM. Tai reiškia, kad prekės, palyginti su Lietuva, jau yra 16 proc. pigesnės.

Kita dedamoji, kuri irgi reikšminga, – valiutos kursas. Vien tik dėl zloto vertės svyravimų euro atžvilgiu, kurie kartais mums naudingi, kartais ne, dėl to, kad Lenkija nėra euro zona ir vykdo diskretišką pinigų politiką, turinčią įtakos valiutos kursui, mes kartais ten galime pasijusti turtingesni, pirkti santykinai pigiau. Įsivaizduokite, kad zloto kursas krenta, už eurą gaunate zlotų daugiau, einate į "Biedronką" – ten kainos nepakitusios, ir jūs iškart galite nusipirkti daugiau prekių.

Na, ir trečioji, neišvengiama priežastis – didesnė, talpesnė Lenkijos rinka.

Būtų sunku pasakyti, kuris iš šių faktorių yra reikšmingiausias, tačiau bendrai susidaro štai toks kur kas mažesnių kainų peizažas.

Gyventojų perkamoji galia, priešingai, ten yra didinantis kainą faktorius. Lenkų vidutinės pajamos didesnės negu lietuvių, o dar mes važiuojame ten pirkti didindami paklausą. Bet, matyt, didesnę paklausą atsveria didesnė pasiūla, taip pat didesnė gamintojų konkurencija, kuri pas mus gana koncentruota.

Negali vienu metu turėti dviejų dalykų – ir pinigų, ir už tuos pinigus nupirktos prekės. Negali ir išleisti pinigus, ir neišleisti.

– PVM klausimas Lietuvoje keliamas nuo pat 2008-ųjų, kai buvo padidintas esą laikinai. Tačiau ir šiandien politikai aiškina, kad galimybių mažinti jo nėra, nes padidintos pensijos, vaiko pinigai. Tai tiesa?

– Negali vienu metu turėti dviejų dalykų – ir pinigų, ir už tuos pinigus nupirktos prekės. Negali ir išleisti pinigus, ir neišleisti. Jeigu Vyriausybė, Seimas renkasi dosnesnes išmokas, didesnes socialines garantijas, daugiau pinigų skiria visoms socialinėms programoms, natūralu, kad tada negali pasiūlyti mažesnių mokesčių.

Reikėtų vieną kartą ekonominę politiką padaryti kryptingesnę. Dabar žmonėms kaskart sukuriamas lūkestis, kad ir viena, ir kita galima padaryti tuo pačiu metu. Deja, taip nėra. Taip, galima būtų sumažinti PVM, kad padidėtų vartojimas, būtų suaktyvinta ekonomika, ir tai leistų po to sugrįžti į tą patį biudžetą su didesniais mokesčiais dėl didesnio ekonominio aktyvumo. Tai vienintelis kelias per mokesčių mažinimą. Bet vis vien į valstybės išlaidas turėtume žiūrėti labai atsakingai. Kaip sakiau, negalime vienu metu ir suvalgyti riestainį, ir jį turėti.

Lietuvoje to kryptingumo labai trūksta. Buvo priimtas sprendimas sumažinti gyventojų pajamų, darbo pajamų apmokestinimą, tai yra daugiau palikti dirbančių žmonių kišenėse. Ir tai yra gerai. Tačiau tada iš karto atsirado įtampa iš biudžetinės pusės įvykdant dideles ir augančias socialines garantijas. Juk esmė ta, kad biudžete viskas galų gale turi sueiti į pajamas, kurių pakanka visoms norimoms išlaidoms. Kai biudžetas nėra subalansuojamas, prasideda problemos, tenka skolintis jo deficitui finansuoti. Kol ekonomika auga, viskas gerai, bet ekonomikai smunkant dosnios socialinės garantijos retai būna mažinamos, ir tai yra problema. Gyvename dinamiškoje aplinkoje, taigi turime reaguoti ir į kaimynų elgesį, ir į ekonomikos būklę.

– 2018 m. lietuviai Lenkijos parduotuvėse paliko 360 mln. eurų. Tai 4,6 proc. didesnė suma nei užpernai. Ar dar yra neišnaudotų priemonių pakeisti šią tendenciją, taip paliekant tuos milijonus šalies viduje?

– Be konkurencijos mokesčiais, sunkiai matyčiau daugiau galimybių. Gyvename bendroje Europos ekonominėje erdvėje, kurioje galioja laisvos prekybos principas. Esame įsipareigoję prekiauti laisvai, nediskriminuoti nei pirkėjų, nei pardavėjų. Bet kokie barjerai jau būtų Europos sutarties pažeidimas.

Vienintelė galima konkurencija yra per apmokestinimo politiką, būtent per lengvatinį PVM. Europinės direktyvos ją leidžia, ir šalys tai daro.

– Premjeras, pakvietęs didžiuosius Europos prekybos tinklus investuoti Lietuvoje, mato dar ir didesnės konkurencijos tarp pardavėjų galimybę. Ar tai realu?

– Konkurencija yra geriausias vaistas viskam. Tik dėl jos mes turime ir įvairovę, ir mažesnes kainas, ir visa kita. Odė konkurencijai!

Konkurencija yra geriausias vaistas viskam. Tik dėl jos mes turime ir įvairovę, ir mažesnes kainas, ir visa kita. Odė konkurencijai!

Naujam prekybininkui kelias neužkirstas, tik kad tie prekybininkai kažkodėl neateina, matyt, čia jiems nėra pakankamos perkamosios galios, trūksta erdvės. Taip, kalbant apie mūsų mažmeninę prekybą, tai gana koncentruota oligopolinė rinka, bet konkurencija tarp esančių penkių didžiųjų žaidėjų – nuožmi. Sulaukiu net tokių pastebėjimų, kad Lietuva yra išskirtinė tuo, kad kiekvienoje sankryžoje, ant visų jos ketvirčių, stovi po skirtingo prekybos tinklo parduotuvę. Iš viso keturios, o dar ir penkta ne taip toli! Mažuose miesteliuose, regionuose konkuruoja bent trys, o prie jų dar ir mažieji. Žmonės net stebisi, kaip gali būti, kad konkurencija tokia didelė.

Bet kuris ateinantis investuotojas tai, žinoma, mato, vertina. Tačiau kaip negalima kurti dirbtinių kliūčių, taip negalima ir sudaryti privilegijų. Todėl prieš žadant naujus investuotojus pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ar jie galėtų ir norėtų čia ateiti, ar tam yra palankios sąlygos. O ir patys šios rinkos dalyviai, kurių čia nėra, nuolat dairosi naujų galimybių, stebi ir mus, juk nesame išbraukti iš žemėlapio. Tad vos tik pas mus atsiras tam prielaidos, jie tikrai nelauks ir ateis.

– Kovai su augančiomis maisto produktų kainomis Vyriausybė sumanė vaučerių sistemą. Ar iš tikrųjų jokių kitų svertų nėra?

– Valstybė turi svertų. Be minėtų mokestinių, yra ir administracinės naštos mažinimo galimybės. Manyčiau, šis kelias pats perspektyviausias.

Tokių žingsnių jau buvo. Valstybinė mokesčių inspekcija padarė prekybininkams labai reikšmingą palengvinimą, pakeitusi įsakymą, pagal kurį buvo reikalaujama kiekvieną dieną ranka pildyti kasos operacijų žurnalą – užpildyti jame apie 16 laukų perrašant duomenis iš spausdintos kasos juostos. Lietuvoje yra apie 100 tūkst. kasos aparatų. Ir dabar 100 tūkst. kasininkų kiekvieną dieną nebereikia ranka perrašinėti duomenų.

Be šios krypties, yra dar viena – nediegti naujų reikalavimų, kurie galų gale veda prie brangimo.

Pavyzdžiui, Seime svarstomas siūlymas išplėsti depozito sistemą, į taromatus mesti daugiau stiklinės taros. Prekybininkams tai reiškia papildomas investicijas. Suskaičiuota, kad per visą įgyvendinimo laikotarpį reikėtų 120 mln. eurų. Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad tie pinigai iš kažkur nukris, kažkas duos dotacijų, tai nėra ekonominis mąstymas. Kiekvienas draudimas, ribojimas, reikalavimas, didelė sisteminė permaina ir panašiai išvirsta į kaštus. O kaštų augimas yra tas vektorius, kuris neišvengiamai ilgainiui kelia kainas. Ne iš karto, bet vektorius po vektoriaus iš tų siūlelių susiriša tvirtas siūlas, keliantis kainas aukštyn. Ir tai vyksta ne dėl prekybininko kaltės, o dėl teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo.

Kalbant apie vaučerių sistemą, manyčiau, kad jie buvo klaida.

Susidomėjimas ja iš prekybininkų pusės buvo labai mažas. O šeimos kortelė, kuri pradėjo veikti nuo liepos 1 d., jiems pasirodė patraukli. Jungdamiesi prie šios kortelės sistemos jie noriai prisijungė prie iniciatyvos taikyti įvairias lojalumo programas būtent daugiavaikėms šeimoms. E.kuponai orientuoti į tą pačią auditoriją. Kodėl dvi ministerijos negalėjo per kalnelį susieiti ir sukurti vieną išbaigtą sistemą? Manau, viena judės pirmyn ir atrodys gana solidžiai, o kita buksuos.

– Eurobarometro apklausos rodo, kad lietuviai visuomet kaip didžiausią problemą akcentuoja didėjančias kainas. Ar iš tiesų būtent tai yra mūsų netenkinančio gyvenimo lygio kaltininkas?

– Požiūrį, mano galva, esame apvertę aukštyn kojomis. Problema yra mažos pajamos. Sakoma, nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų. Mes mąstome, kad pajamos yra tai, kas duota, ir žiūrime, ką už jas galima įsigyti, užuot galvoję, ką galime dar padaryti, kad pajamos būtų didesnės. Orientuojame savo pastangas į nelygybės mažinimą, kuo didesnį pajamų vienodinimą, prarasdami tą fokusą, kad pagrindinė bėda yra ne skurdas, o turto, pajamų nebuvimas. Reikėtų stengtis, kad žmonėms būtų sukurtos sąlygos uždirbti daugiau.

Kasdien kalama: kainos, kainos, kainos. Pakalbėkime apie pajamas, apie tavo, kaip žmogaus, kaip verslo, gebėjimą generuoti pridėtinę vertę. Apie tai, ką valstybė gali padaryti, kad kurtųsi vertę kuriančios, o ne biurokratiją pildančios darbo vietos ir žmogus galų gale gautų daugiau pajamų . Pakeitus fokusą, regėjimo kryptį, matysis pusiau pilna, o ne pusiau tuščia stiklinė, dar daugiau – rasis kelių, kaip tą stiklinę užpildyti, o ne ištuštinti per reguliavimus, reikalavimus ar mokesčius.

Lietuvos gyventojai pernai į Lenkiją vyko 5,7 mln. kartų. Paskutinį metų ketvirtį vienas asmuo iš Lietuvos per vieną kelionę vidutiniškai išleido apie 120 eurų.

Lenkijoje visi užsieniečiai pirkėjai dažniausiai perka statybines ir remonto medžiagas, elektronikos ir namų apyvokos prekes, taip pat automobilių dalis. Maisto produktams užsieniečiai skiria 11,9 proc. išleidžiamų lėšų, alkoholiui – 2 procentus.

Suskaičiuota, kad tokiu būdu kiekvienas pirkėjas vidutiniškai sutaupė apie 5,6 euro. Tokius rezultatus atskleidžia lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“, praėjus metams nuo kampanijos „Mažos kainos garantija. Patikrinta Lenkijoje“ pradžios.

„Ilgiau nei metus reguliariai tikriname daugiau nei tūkstančio būtiniausių prekių kainas savo ir kitų didžiųjų tinklų parduotuvėse Lietuvoje. Mūsų specialistai ėmėsi tikrinti ir Lenkijoje veikiančių prekybos milžinų „Biedronka“, „Tesco“, „Lidl“ bei „Kaufland“ siūlomų produktų kainas, ir pagal tai mažinti jas Lietuvoje. Šiandien matome, kad tokį mūsų žingsnį klientai įvertino teigiamai. Daugiau nei 1,3 mln. pirkėjų per metus bent kartą nusipirko prekę už sumažintą kainą, o bendrai visi sutaupė per 8 mln. eurų. Vis dažniau mūsų parduotuves aplankantys pirkėjai yra rodiklis, jog siūlydami gerą kainą galime sėkmingai konkuruoti ne tik su Lietuvos, bet ir su Lenkijos prekybos tinklais“, – sako prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Lietuvos pirkėjai nuo kampanijos „Mažos kainos garantija. Patikrinta Lenkijoje“ pradžios už sumažintą kainą daugiausiai pirko kasdienio maisto produktus. Populiariausios kampanijos prekės buvo pienas, cukrus, gazuotas ir negazuotas stalo vanduo, majonezas, kiaulienos dešrelės, saulėgrąžų aliejus, malta kava, gazuoti gėrimai ir marinuoti agurkai.

„Kai kurių kampanijos prekių populiarumą lemia ir sezoniškumas. Pavyzdžiui, gegužę buvo poilsiui gamtoje, išvykoms tinkamos prekės. O per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas, taigi gruodį ir balandį – pirkėjai rinkosi kiek kitokias, tradiciniam šventiniam stalui labiau būdingas prekes“, – sako V. Drulienė.

„Maximos“ nuotr.

Šiltuoju metų sezonu pirkėjai už sumažintą kainą daugiausiai pirko šviežią vištieną ir kiaulieną, šaltai rūkytas dešras, konservuotus burokėlius, baltų ilgagrūdžių ryžių kruopas, gazuotus gėrimus ir negazuotą vandenį, smulkų baltą cukrų. O šventiniais laikotarpiai iš Lenkijoje stebimų, o Lietuvoje atitinkamai piginamų prekių populiariausios buvo majonezas, kečupas, konservuoti agurkai ir kukurūzai, skumbrės konservai, kava, taip pat šviežia kiauliena – artėjant Kalėdoms, o kalakutiena – Velykoms.

„Maximos“ komercijos vadovės teigimu, „Mažos kainos garantija. Patikrinta Lenkijoje“, kaip ir „Mažos kainos garantija“, prekių sąrašas yra nuolat atnaujinamas, atsižvelgiant į pirkėjų poreikius. Štai praėjusį rudenį buvo stengtasi pirkėjams už mažiausią kainą rinkoje pasiūlyti mokyklai skirtų prekių, o šį pavasarį – drabužių.

Itin geri ir visos kampanijos „Mažos kainos garantija“ rezultatai. Nuo praėjusių metų vasario pabaigos, „Maximos“ pirkėjai dėl šios kampanijos sutaupė 18,5 mln. eurų. Beveik po 13 eurų vidutiniškai sutaupė kiekvienas iš 1,3 mln. pirkėjų, kurie per metus pirko bent vieną šios kampanijos prekę.

Marijos žemės gyventojams visais laikais svarbiausia buvo maistas, todėl pusiau rimtai kalbama, kad nacionalinis mūsų augalas yra burokas arba runkelis, o nacionalinis gyvūnas – meitėlis. Štai ir vyrauja tas virškinamojo trakto turizmas, orientuotas į pigesnį mitalą Suvalkuose.

O ką daryti žmonėms, jei, pavyzdžiui, mūsų VRM pensininkas per mėnesį prievartaujamas gyvuoti už 220 eurų?

Sakysite, valstybė tiek neturi pinigų, kiek pensininkams reikia. Na, taip. Tik iš kur jų bus, jei mūsų nomenklatūriniai eunuchai žvelgia į išvežtus 400 milijonų ir profesionaliai skėsčioja rankomis. Vien paskutinį 2017-ųjų ketvirtį alkani tautiečiai Varšuvos pusėn išbogino beveik 102 mln. Išties daug dešrų išeina.

Jei paskaičiuosime dėl to mūsų valstybėje pernai negautą PVM, jau bus 84 mln. eurų. Kiek buvo galima už juos pensijas padidinti?

O ką darė mūsų politikai? Kažkas siūlė, kaip Lenkijoje, mažinti PVM maisto produktams. Įstatymo projektas net buvo paruoštas.

Tačiau S.Skvernelis pasakė "ne", nes tai tik padidintų prekybos centrų pelnus, o kainos liktų tos pačios. Žinant mūsų prekybininkų godumą, taip ir atsitiktų, neabejotina. Panašiai jau buvo, kai kažkada apskritai įvedė tą PVM, kurį verslininkai automatiškai įkalkuliavo į kainą, ir problema atgulė ant pirkėjų pečių.

Taigi, teisingai sukritikavo projektą, o kas toliau? Nieko! Valdžia galvoja. Vis labiau gilinasi į klausimo esmę. Gal už kokius 5 milijonus parengs galimybių studiją, kuri reziumuos, kad čia išvis nieko negalima padaryti. Ir viskas, lauksime naujų rekordų – gal po metų kitų bus išvežtas jau ir milijardas. Gėris ir grožis.

2017 metais užsieniečiai Lenkijoje pirko prekių ir paslaugų už 41,5 mlrd. zlotų (9,83 mlrd. eurų) - 6,2 proc. daugiau nei 2016 metais.

Vien ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį užsieniečiai išleido 9,5 mlrd. zlotų, arba apie 2,25 mlrd. eurų.

Daugiausiai per ketvirtį Lenkijoje pinigų išleido vokiečiai (40,5 proc. nuo bendros sumos), ukrainiečiai (26,3 proc.), čekai (11,5 proc.), slovakai (7,6 proc.), baltarusiai (7,7 proc.), lietuviai (4,5 proc.) ir rusai (1,7 proc.).

4,5 proc. lietuvių išleistų pinigų sudaro 427,5 mln. zlotų, arba beveik 102 mln. eurų.

Anot portalo, anksčiau skaičiai buvo panašūs, taigi pernai lietuviai Lenkijoje išleido daugiau nei 400 mln. eurų.

Iš pateiktų duomenų matoma, kad užsieniečiai Lenkijoje daugiausiai pirko ne maisto produktus (apie 85 proc. visų išlaidų), maistui ir nealkoholiniams gėrimams išleido apie 12 proc., paslaugoms skyrė apie 3 proc. išlaidų.

Nuo 2018 metų kovo 1 d. parduotuvės dirbs pirmą ir paskutinį mėnesio sekmadienį, 2019 metais - paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį, o nuo 2020 metų sausio 1 d. galios prekybos sekmadieniais draudimas su tam tikromis išlygomis.

Už įstatymo priėmimą balsavo 254 Seimo nariai, prieš - 156, o 23 susilaikė. Dabar įstatymą svarstys Senatas.

Šių permainų iniciatorės - „Solidarumo“ profsąjunga ir Katalikų bažnyčia. Jos siūlė iškart ir visiškai uždrausti parduotuvėms dirbti sekmadieniais, bet parlamentarai nusprendė sušvelninti šią iniciatyvą.

Opozicija buvo prieš įstatymo priėmimą. Specialistai apskaičiavo, kad prekybos sekmadieniais uždraudimas neigiamai atsilieps mažmeninei prekybai, kurios apimtis gali sumažėti 10 milijardų zlotų (apie 2,5 milijardo eurų). Be to, tai gali turėti įtakos maždaug 36 tūkstančių žmonių įdarbinimui.