Per pastaruosius metus ypač suaktyvėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos veikla ginant kino žmonių profesinius interesus. A. Matelis įsitikinęs, kad jokiai kitai organizacijai tai nėra ypač svarbus tikslas, kurio siekiama nuosekliai, dalyvaujant įvairių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veikloje.

Pasak A. Matelio, kultūros lauke šiandien atstovaujant kinui yra labai daug darbo – tai ir autorių teisių priežiūros direktyvų įgyvendinimas, ir žingsniai, kad būtų didinamas finansavimas išaugusiai kino gamybai, ir dalyvavimas teisės aktų kūrime su Lietuvos kino centru, kitomis kino organizacijomis, asociacijomis, bendrų projektų su įvairiomis kūrybinėmis sąjungomis įgyvendinimas. Lietuvos kinematografininkų sąjunga inicijuoja ir įgyvendina kino sklaidos projektus  - teikia geriausių Lietuvos kinematografininkų sąjungos narių kūrybinių darbų apdovanojimus „LuKaS“, rengia kasmetinį tarptautinį festivalį „Baltijos banga“, Kino klubo vakarus ir kt.  

2017 m. A. Matelis perėmė vadovavimą Kinematografininkų sąjungai iš režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato režisieriaus Gyčio Lukšo, ėjusio šias pareigas nuo 1991 m. Kinematografininkų sąjunga buvo įkurta 1931 m., ir yra ilgiausiai veikianti, didžiausia kino organizacija Lietuvoje.  

Kino sąjungoje veikia devynios gildijos – režisierių, dokumentininkų, animatorių, kino operatorių, dailininkų, garso operatorių, kino kritikų, kino darbuotojų, aktorių. Gildijos vienija 239 kino kūrėjus. Dešimčių LKS narių kūrybiniai pasiekimai įvertinti Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, Vyriausybės kultūros ir meno premijomis, jų kūrybiniai darbai pelnė daugybę profesinių apdovanojimų savoje šalyje ir už jos ribų.

A. Matelis ne kartą pabrėžė, kad jo, kaip pirmininko misija yra užtikrinti sąjungos darną, aktyvią veiklą kultūros lauke, puoselėti jungtis tarp įvairių kartų kino žmonių – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas ne kartą viešojoje erdvėje pasisakė už tai, kad institucijose nebūtų toleruojama diskriminacija pagal amžių, lytį, rasę.

„Didelė pagalba šiame darbe yra sąjungos narių pasitikėjimas, esu dėkingas už nuolatinį palaikymą, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad esu šios kūrybingos bendruomenės dalis“, – sako A. Matelis.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga yra Lietuvos Meno kūrėjų asociacijos ir Europos kino režisierių federacijos (FERA) narė.

Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Siekiant parodyti, jog dokumentinio kino sukūrimas neišsemiamas tik filmu, o iš nepanaudotų resursų gali gimti nauji kūriniai, liepos 13 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) Vilniuje pristatoma paroda „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“, paremta 2017 m. sukurto dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kinomatografine medžiaga.

Pasak A. Matelio, sukurti tokią parodą būtent dabar ir būtent filmui apie profesionalius prestižinių lenktynių „Giro d'Italia“ dviratininkus paskatino žmonių susidomėjimas filmo kūrybiniu procesu. „Pasirodžius „Nuostabiesiems lūzeriams“ gerąja prasme buvau priblokštas žmonių noro sužinoti apie jį daugiau, išgirsti istorijas, kaip jis buvo kuriamas, sudalyvavome daugybėje konferencijų pasakodami apie filmavimo užkulisius. Tai man buvo ženklas, kad žmonėms labai įdomus ne tik pats filmas, bet ir visa tai, kas vyko aplink jį – o visgi vyko neeiliniai dalykai, buvome pirma nepriklausoma filmavimo grupė į profesionalių dviračio lenktynių vidų įleista po 40 metų“, – apie postūmį sukurti parodą pasakoja daugybę apdovanojimų pelniusio filmo režisierius.

Jis atskleidžia, jog valandos trukmės dokumentiniam filmui įprastai nufilmuojama maždaug 100 valandų medžiagos, o tai reiškia, kad 99 valandos arba 99 proc. yra padedami į archyvą ir pamirštami ar paprasčiausiai ištrinami. „Man visad skaudėjo širdį dėl tos nepanaudotos medžiagos. Pavyzdžiui, šio filmavimo metu buvo padaryta virš 14 tūkst. fotografijų, kurias planavome panaudoti filme kaip punktyrinę liniją, kuriančią įspūdį apie sustingusį laiką ir trūkinėjančias akimirkas. Tačiau montuodami šio sumanymo nusprendėme atsisakyti ir į filmą nepateko nei viena nuotrauka, nors sunkaus darbo įdėta daug“, – atskleidžia A. Matelis.

G. Beržinsko nuotr.

Tačiau dalį šių unikalių kadrų, užfiksuotų fotografo Gintauto Beržinsko, pamatyti galimybę turės parodos lankytojai. „Tik 10 žymiausių fotografų kasmet įgyja teisę su savo motociklininkais važiuoti šalia dviratininkų – mūsų fotografas buvo tarp jų, taigi kadrai išties unikalūs ir paveikūs“, – teigia režisierius.

Kita parodos dalis – instaliacija „Zoncolan. 10 000 žingsnių“, atskleisianti dar vieną į filmą nepatekusį epizodą – eksperimentą, kurio metu buvo kas kelias sekundes fotografuojama Zoncolan kalno trasa. Dviračių sporto pasaulyje Zoncolan laikomas sunkiausiu kalnu: jis yra net 10 km ilgio ir beveik visur kyla apie 20–25 proc. įkalnėn. Dažnai šios trasos neatlaiko net dviratininkų grupę lydintys motociklai – sugenda ar net sudega. Eksperimento metu fotografas G. Beržinskas visą trasą ėjo pėsčiomis nuo vienišo Kryžiaus apačioje iki finišo snieguotose viršūnėse, kas kelias sekundes paspaudamas fotoaparato mygtuką – taip gimė keletas tūkstančių eksperimentinių kadrų. „Tai bandymas perteikti 10 tūkstančių metrų odisėją pėsčiomis, tai, ką mato ir jaučia žmogaus akis einant susitikti su pergale“, – sako A. Matelis.

Režisieriaus teigimu, paroda „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“ apeliuoja ir į šiandien aktualias tvarumo, žiedinės ekonomikos ir resursų tausojimo temas, bandydama atrasti, kokios dar vertės, nauji kūriniai ir meno formos gali atsirasti iš nepanaudotų kadrų, garsų, inspiracijų ir patirčių. „Kartais dideli įvykiai, prie kurių prisilieti, įgyja daugiau nei vieną formą. Taip nutiko ir su šiuo filmu – pavyzdžiui, „Sidabrinę gervę“ pelnęs filmo garso takelis bus išleistas vinilinėje plokštelėje – tai pirmas toks kartas, kai tokiu formatu išleidžiama lietuviško filmo muzika. Nors sukurtas filmas ir yra be galo didelė vertė, tačiau esamais pasiekimais apsiriboti nebūtina, kai yra prielaidos į filmo kūrimo procesą pažiūrėti plačiau, „išrūšiuoti“ nepanaudotą medžiagą naujam gyvenimui”, – teigia kūrėjas.

Parodos „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“ atidarymas vyks š. m. liepos 13 d., antradienį, 18 val., Jono Meko vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilnius. 

Pasak šalies vadovo, A. Matelis yra kūrėjas, kuris gyva, įtaigia, poetine kalba pasakoja istorijas apie tikrą ir nesuvaidintą gyvenimą, nuolatos vykstantį šalia mūsų.

„Jūs – kūrėjas, pasirinkęs būti dažnai nematomoje to gyvenimo pusėje ir šioje kasdienybės dokumentikoje fiksuojantis tiesos akimirkas, įprasminantis amžinąsias vertybes. Kūrėjas, savo dokumentinių filmų juostose pirmiausia matantis žmogų ir jautriai keliaujantis per unikalias jo patirtis. Jūsų talentas tai pastebėti, giliai išjausti, kalbėti širdį paliečiančiomis temomis jaudina daugybę žiūrovų visame pasaulyje ir pelno Jums reikšmingiausius kino apdovanojimus“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Visą Lietuvoje ir pasaulyje pripažintą Jūsų kūrybą ženklina jautrumas, analitiškumas ir originalus kalbėjimas apie universalius dalykus.

A. Mateliui jubiliejaus proga prezidentas palinkėjo sveikatos, stiprybės, įkvėpimo ir netikėtų meninių atradimų, kuriais jis galėtų dalytis su savo bendraminčiais ir kūrybos bendrakeleiviais.

„Visą Lietuvoje ir pasaulyje pripažintą Jūsų kūrybą ženklina jautrumas, analitiškumas ir originalus kalbėjimas apie universalius dalykus. Esate vienas ryškiausių dokumentikos meistrų ne tik mūsų šalyje. Jūs pirmasis režisierius iš Rytų ir Centrinės Europos, pelnęs vieną svarbiausių kino industrijos apdovanojimų Amerikoje, o filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu pasaulyje. Talento galia ir įvairių prestižinių tarptautinių premijų gausa Jums pirmajam atvėrė kelius į milijardines „iTunes“, „Amazon“, „Google play“ platformas ir garsina Lietuvos vardą visuose žemynuose. Gerbiamas Arūnai, nuoširdžiai sveikinu Jus 60-mečio jubiliejaus proga ir linkiu didelės kūrybos palaimos, svarių idėjų. Nekantriai lauksime į ekranus atkeliaujančių ir mus jaudinančių naujų Jūsų filmų“, – sakoma premjerės sveikinime.

Arūnas Matelis/G. Bartuškos (ELTOS) nuotr.

ELTA primena, kad A. Matelis 1992 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje privačią nepriklausomą kino studiją „Nominum“, yra režisavęs 8, o prodiusavęs apie 20 kino filmų. Filmai, kuriuos režisavo ar prodiusavo A. Matelis, yra rodyti daugelyje pasaulio šalių ir gavę apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose.

„Filmas rodo netikėtą žvilgsnį į mus supantį pasaulį iš mikro kosmoso Islandijos mieste. Tai daro ypatingai kinematografiškai, pasitelkiant dramaturgiją, kompoziciją ir kadrus… „Omarų sriuba“ suteikia mums malonumą, kurį gali suteikti geras kinas. Dovanoja mums istoriją, kuri mus pagauna, nors vyksta pamestame Islandijos mieste“, –apie filmą atsiliepė kino festivalio žiuri.

Tai – jau šeštas svarbus kino juostos įvertinimas. Prestižiniame San Sebastiano kino festivalyje įvyko pasaulinė „Omarų sriubos“ premjera. Filmas buvo nominuotas „Lurra Greenpeace“ apdovanojimo ketegorijoje.

Dar keturias nominacijas, iš kurių trijose konkuruota su vaidybiniais filmais, dokumentika iškovojo nacionaliniuose Ispanijos kino apdovanojimuose „Acadèmia Valenciana de l'Audiovisual“. Pergalė už vieną iš nominacijų – filmo montažą ir postprodukciją nukeliavo filmo kūrėjams į rankas.

Prie filmo dirbę islandų, ispanų ir lietuvių kino kūrėjai džiaugiasi „Omarų sriubos“ populiarumu – filmas atrinktas į konkursines programas kino festivaliuose – nuo Vokietijos iki Islandijos, nuo Taivano iki Irano.

Filmas įtraukė gausią Lietuvos kino profesionalų komandą: scenarijų rengė ir filmą prodiusavo A. Matelis, klasikinės muzikos interpretacijas juostai rašė kompozitorius Gintaras Sodeika, filmą koprodiusavo Algimantė Matelienė, spalvų dizainą kūrė Jonas Zagorskas, prisidėjo ir kiti kūrėjai.

„Omarų sriubos“ premjera Lietuvoje įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“. Dokumentika pateko tarp penkių žiūrimiausių festivalio filmų.

Filmas pasakoja apie vienoje mažoje Islandijos uostamiesčio kavinėje „Bryggjan“ ruošiamą omarų sriubą. Broliai Krilis ir Alis, kuriems priklauso jaukioji „Bryggjan“, čia leidžia dienas šnekučiuodamiesi su senais žvejais tarp kurių – paskutinis Islandijos boksininkas ir rašytojas.

Kartą per mėnesį toje pačioje kavinukėje susirinkę Grindaviko gyventojai prisimena neseniai anapilin išėjusių vietinių vardus taip tikėdamiesi juos kuo ilgiau išsaugoti atmintyje. Ketvirtadieniais keturi muzikantai čia groja džiazą. Pro kavinės langą matyti stūksantis kalnas, kitoje jo pusėje driekiasi Mėlynoji lagūna – turistų pamėgta didžioji salos atrakcija.

Reaguodama į kasmet gausėjančius turistų srautus viena didelė korporacija neseniai pateikė pasiūlymą miestelyje pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį. Kita – mažą šeimos kavinę paversti teminiu restoranu. Jau visai netrukus Kriliui ir Aliui teks spręsti, ką daryti su Grindaviko gyventojų numylėta „Bryggjan“ ir joje ruošiama omarų sriuba.

Pasakojimą apie Islandijos „Bryggjan“ kavinėje verdamą specialią sriubą aplodismentais sutiko pilna salė žiūrovų: bilietai į seansą buvo išpirkti likus kelioms dienoms iki premjeros, sakoma „Studio Nominum“ pranešime.

Prieš premjerinį seansą „Omarų sriuba“ susilaukė dar vieno įvertinimo – buvo nominuota festivalyje teikiamam apdovanojimui „Greenpeace Lurra“. San Sebastiane dokumentinė juosta varžosi dėl „Irizar Basque Film“ apdovanojimo, jai buvo patikėta uždaryti baskų kiną pristatančią programą „Zinemira“.

„Labai gaila, kad šį kartą dėl pasaulį ištikusios pandemijos ir privalomos 14 dienų saviizoliacijos grįžus, negalėjau dalyvauti ceremonijoje. Tačiau esu laimingas ir labai džiaugiuosi už savo draugus, filmo režisierius Pepe Andreu ir Rafa Molés. Filmas startavo išties puikiai, nekantrauju, kada jį išvysti galės ir Lietuvos žiūrovai. Su komanda esame dėkingi visiems prisidėjusiems prie šios dokumentikos gimimo“, – sakė filmo bendraautorius A. Matelis.

Prie bendros ispanų, islandų ir lietuvių gamybos dokumentinio filmo dirbo nemaža komanda šalies kino profesionalų: scenarijų rengė ir filmą prodiusavo A. Matelis, klasikinės muzikos interpretacijas juostai rašė kompozitorius Gintaras Sodeika, filmą koprodiusavo Algimantė Matelienė, spalvų dizainą kūrė Jonas Zagorskas.

Prie filmo prisidėjo operatorė Kristina Sereikaitė, garso režisierius Vytautas Bedalis, specialiųjų efektų dizaineris Tomas Rugys, animatorė Ūla Rugevičiūtė Rugytė, gamybą koordinavo Eva Sinickaitė, Vaida Kazlauskaitė ir Ramunė Rakauskaitė.

Garsūs džiazo muzikantai Vytautas Mikeliūnas, Vytis Nivinskas bei Vytautas Sriubikis specialiai filmui įrašė klasikinės muzikos kūrinius.

Filmas pasakoja apie vienoje mažoje Islandijos uostamiesčio kavinėje „Bryggjan“ ruošiamą omarų sriubą.

Broliai Krilis ir Alis, kuriems priklauso jaukioji „Bryggjan“, čia leidžia dienas šnekučiuodamiesi su senais žvejais, tarp kurių – paskutinis Islandijos boksininkas ir rašytojas.

Kartą per mėnesį toje pačioje kavinukėje susirinkę Grindaviko gyventojai prisimena neseniai anapilin išėjusių vietinių vardus, taip tikėdamiesi juos kuo ilgiau išsaugoti atmintyje. Ketvirtadieniais keturi muzikantai čia groja džiazą.

Pro kavinės langą matyti stūksantis kalnas, kitoje jo pusėje driekiasi Mėlynoji lagūna – turistų pamėgta didžioji salos atrakcija.

Reaguodama į kasmet gausėjančius turistų srautus, viena didelė korporacija neseniai pateikė pasiūlymą miestelyje pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį. Kita – mažą šeimos kavinę paversti teminiu restoranu.

Jau visai netrukus Kriliui ir Aliui teks spręsti, ką daryti su Grindaviko gyventojų numylėta „Bryggjan“ ir joje ruošiama omarų sriuba.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. Filmo partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Šiandien vieno svarbiausių Ispanijos kultūros renginių komanda paskelbė trylika filmų, kurie šiemet festivalyje varžysis dėl „Irizar Basque Film Award“ apdovanojimo. Tarp jų – „Omarų sriuba“, pasakojanti apie Islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę, bendruomenei itin svarbią „Bryggjan“ kavinę ir jos likimą. Dokumentikai buvo suteikta garbė uždaryti „Zinemira“ programą  –  ji bus  parodyta rugsėjo 25 d.

Filmas į San Sebastiano festivalį sugrįžta jau antrą kartą: 2018 m. „Omarų sriubos“ projektas buvo pristatytas čia vykstančiame industrijai skirtame „Lau Haizetara“ dokumentinių filmų koprodukcijos forume, kuriame pelnė du apdovanojimus ir buvo įvertintas 3000 Eur piniginiu prizu.

Režisieriai P. Andreu ir R. Molés su A. Mateliu kūrybiniame kelyje yra susidūrę ir ankščiau – kartu koprodiusavo A. Matelio 18 tarptautinių apdovanojimų pelniusią dokumentiką apie dviračių sporto užkulisius „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

Žymiems ispanų dokumentinio kino kūrėjams tai jau penktasis filmas, kurtas drauge. Didelio populiarumo susilaukė 2014 m. pasirodęs jų darbas „Five days to dance“. P. Andreu daugiau nei 15 metų dirba prodiuseriu ispanų televizijoje, R. Molés yra žinomas žurnalistas ir scenaristas.

Kasdienybė pro „Bryggjan“ kavinės langus

Pagrindinis filmo veikėjas Krilis kiekvieną rytą pradeda mažoje uostamiesčio kavinėje „Bryggjan“ ruošdamas ingredientus omarų sriubai. Jo brolis Alis čia leidžia dienas šnekučiuodamasis su senais žvejais, tarp kurių – paskutinis Islandijos boksininkas ir rašytojas. Jų pokalbiai neapsieina be pasaulinių problemų aptarimo, kurioms išspręsti kasdien sugalvojami vis nauji būdai.

Kartą per mėnesį toje pačioje kavinukėje susirinkę Grindaviko gyventojai prisimena neseniai anapilin išėjusių vietinių vardus, taip tikėdamiesi juos kuo ilgiau išsaugoti atmintyje. Ketvirtadieniais keturi muzikantai čia groja džiazą.

Pro „Bryggjan“ langą matyti stūksantis kalnas. Kitoje jo pusėje driekiasi Mėlynoji lagūna – turistų pamėgta didžioji salos atrakcija.

Reaguodama į kasmet gausėjančius turistų srautus, viena didelė korporacija neseniai pateikė pasiūlymą Grindavike pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį. Kita – mažą šeimos kavinę paversti teminiu restoranu.

Jau visai netrukus Kriliui ir Aliui teks spręsti, ką daryti su Grindaviko gyventojų numylėta „Bryggjan“ ir joje ruošiama omarų sriuba. 

Tarptautinis San Sebastiano kino festivalis yra vienas svarbiausių kino renginių Europoje, vykstantis Ispanijoje nuo 1953 m. Šiais metais festivalis prasidės rugsėjo 18 ir tęsis iki 26 dienos.