2003 metų Europos čempionų komandai atstovavo Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Kšištofas Lavrinovičius, Saulius Štombergas, Mindaugas Žukauskas, Donatas Slanina, Giedrius Gustas, Virginijus Praškevičius, Dainius Šalenga. Ekipai vadovavo treneris Antanas Sireika.

Jungtinėje dvidešimtmečių ir žvaigždžių ekipoje, kuriai vadovavo Darius Maskoliūnas, žaidė jaunieji Lietuvos krepšininkai bei Jonas Mačiulis, Darjušas Lavrinovičius, Robertas Javtokas, Mindaugas Lukauskis, Giedrius Masalskis, Vaidas Baumila, Konstantinas Lilas.

Auksinei rinktinei daugiausia taškų pelnė: Arvydas Macijauskas 21, Ramūnas Šiškauskas 16, Kšyštofas Lavrinovičius 6.

Jaunimo ir žvaigždžių komandos rezultatyviausi žaidėjai: Emilis Bartninkas 16, Mindaugas Lukauskis ir Dominykas Butka po 10.

Jų tikslas – išrinkti 30 visų laikų geriausių Lietuvos krepšinio lygos krepšininkų.

Balsavime, kuriame jau dalyvavo daugiau nei 10 tūkstančių krepšinio sirgalių, kol kas išsiskiria penki favoritai.

Tarpinių rezultatų lentelėje daugiausiai balsų surinkęs yra Arvydas Sabonis, antroje vietoje – Arvydas Macijauskas, trečioje – Paulius Jankūnas, ketvirtoje vietoje – Šarūnas Jasikevičius, penktoje – Ramūnas Šiškauskas.

Klaipėdietis buvo aktyviai viliojamas į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generalinio direktoriaus postą, tačiau lygos prezidento Remigijaus Milašiaus sumanymas prisikviesti vieną skambiausių šalies vardų neišsipildė.

A. Macijauskas tinklalapiui basketnews.lt patvirtino, jog pokalbiuose išdiskutuota iniciatyva galop nesubrendo susitarimui.

„Diskusijos yra sveikintinos, jose gimsta teisingi ir geri sprendimai, tačiau daugiau detalių nenorėčiau atskleisti, – tinklalapiui basketnews.lt teigė A. Macijauskas. – Pačios pozicijos ir dalyvavimo krepšinyje modelis yra paremtas žmogaus su dideliu pašaukimu, sugebėjimų turėjimu – ar vadybos, ar verslo administravimo, įskaitant ir teisines žinias. Mano nuomone, žmonės turi būti vadybos specialistai ir žinoti, ką daro.“

Buvęs krepšininkas patikino aktyviai stebintis Lietuvos krepšinį ir jame kartas nuo karto atsiveriančias darbo pozicijas įvairiose struktūrose, įskaitant ir klubus, kuriuose ateityje galėtų save išmėginti naujame amplua.

„Krepšinis gyvenime davė didžiulį impulsą tiek gerbūvio sutvarkymo, tiek emocijos ir gyvenimo kelio suradimo, tiek pripažinimo prasme. Tai – didžiulės vertybės ir nauda man, mano šeimai, – tęsė A. Macijauskas. – Jeigu yra galimybė prisidėti, atsiduoti šitai sporto šakai, sukurti geresnį produktą visuomenei, nežiūrint naudos sau, įskaitant apmokamą darbą ir laiką, visada yra įdomu, yra oficialios arba neoficialios diskusijos, jos gali būti ir draugų rate. Tema – plati, ir visada su mielu noru dalyvauju joje.“

Kaip informuoja BasketNews šaltiniai, potenciali kandidatūra į šias pareigas – Rasos Liuimienės, kuriai šiuo metu šis postas yra priskirtas laikinai. Svarstymuose skambėjo ir Juliaus Sarapino pavardė, dirbančio Eurolygos organizacijoje.

LKL biure įgyvendintus pokyčius lyga planuoja pranešti rugsėjo pradžioje.

Generalinio direktoriaus postą permainos palietė po 2020-2021 m. sezono, kai nuo 2014-ųjų sausio dirbusiam Romualdui Brazauskui buvo suteikta kita pareigybė – LKL techninio sekretoriaus pareigos.

Sveikatos problemų kamuotas A. Macijauskas pakabino sportbačius ant vinies būdamas 30-ies. 2010-ųjų vasarą buvęs sportininkas norėjo žengti trenerio keliu ir buvo sutaręs dėl asistento darbo Vilniaus „Perle“, tačiau nepraėjus mėnesiui bendradarbiavimas nutrūko asmeninių priežasčių motyvu.

Keturiolika metų trukusi A. Macijausko krepšininko karjera pažymėta įspūdingais apdovanojimais.

2003 m. jis su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionu. A. Macijauskas taip pat kartu su Vilniaus „Lietuvos rytu“ laimėjo NEBL taurę ir finalo MVP apdovanojimą, dukart tapo LKL čempionu bei dusyk buvo pripažintas finalo MVP, triskart nugalėjo LKL snaiperio konkurse.

2005-aisiais atstovaudamas tuometinei Vitorijos „Tau Ceramica“, A. Macijauskas laimėjo Ispanijos taurę ir buvo išrinktas į Eurolygos pirmąjį simbolinį penketuką.

Pirmoji A. Macijausko komanda Klaipėdos „Neptūnas“, kuriame jis žaidė 1997-1999 m., 2014-aisiais iškėlė krepšininko marškinėlius į „Švyturio“ arenos palubes.

„Jaunas vyras man lėktuve plėšo akis, kad drįsau paprašyti leisti atsisėsti, nes jis kuičiasi su vaikais labai ilgai, o man šįkart po chemoterapijos silpna.

Pareiškė kad esu sena, baisi, prisidariusi plastinių operacijų, nemačiusi vyro jau 20 metų (kuo tas žmogus laiko save, sunku pasakyti, nes galvojau, kad jis vyras, o aš jį matau).“

A. Maldeikienė feisbuke pasidalijo ir vyro nuotrauka.

„Įdedu jo nuotrauką. Kadangi sakė, jog už tokias, kaip aš, feisbuke esantys aktyvūs dirbantys žmonės nebalsuoja, o balsuoja tik kompiuterio nematę ubagai iš Pašilaičių, gal jam parašykit, jei žinot, kas jis.“

Europarlamentarės sekėjai ėmė rašyti, kad vyras, su kuriuo ji susikivirčijo, galimai yra krepšininkas A. Macijauskas.

„Stebitės, kad nepažįstu šito krepšininko. Aš tikrai nepažįstu krepšininkų, jie man neįdomūs. Tai ne mano interesų laukas. Žinau, kas yra Arvydas Sabonis ir jį pažinčiau (dar yra sūnus – jo nepažinčiau). Nuo seno žinau Marčiulionį. Aš nesidomiu krepšiniu ir jo nekomentuoju.

Bet šitas žmogus leido sau komentuoti mano darbą (kalbėjo nesąmones), mano amžių, lytį, ligą (liepė eiti namų žiūrėti, o ne vaidinti, kad dirbu), tyčiojosi ir galiu drąsiai konstatuoti – jis politinis idiotas“, – kritikos negailėjo A. Maldeikienė, atskleidusi priežastis, kodėl paviešino šią istoriją. 

Europarlamentarė pacitavo dar kelias šio konflikto detales.

„Jauna šeimynėlė kalba toliau: pasidarėt šukuosenų (čia taip įvertino peruką), batų aukštakulnių (esu su labai paprastais batais) ir kažkokio „Ferre“ akinių (šiaip tai ant akių „Furla“ iš „Fielmann“ Vilniuje), citata: „Kada jus vyras paskutinį kart dulkino, prieš 20 metų? Dar sužinojau, kad esu Lietuvos gėda.“

A. Maldeikienė ironizavo, kad norėtų sužinoti šio žmogaus pavardę.

„Aiškus idiotas, net negirdėjęs, kas yra politika“, – piktinosi moteris.

Tuo tarpu A. Macijauskas delfi.lt patvirtino, kad nuotraukoje – tikrai jis.

Krepšininkas pateikė kitokią konflikto versiją. „Mes buvome šoke nuo visos situacijos, kuri įvyko. Jeigu nuotrauką deda į feisbuką, tai tegul turi garbės ne tada, kada žmogus miega, o tada, kai su kūdikiu ir dviem vaikais sėdi šeima. Tokią nuotrauką reikia dėti, o ne ieškoti politinių dividendų“, – kalbėjo A. Macijauskas.

Jis teigė, kad nesigaili nieko, ką pasakė. „Taip, įvyko konfliktas, taip, susiginčijom, nieko blogo neįvyko, mes buvome įskaudinti, ji gavo žodį atgal. Aš pasakiau, ką galvoju, – teigė A. Macijauskas. – Kaip ir kiekvienas šuo ar liūtas: jis urzgia, jis loja ir jis gali kąsti. Gali kąsti skaudžiai tiek fizine prasme, tiek morališkai.“

Porai gimė sūnus, kuriam laimingi tėvai suteikė Tauro vardą. 

Kaip portalui 15min.lt teigė buvęs sportininkas, berniukas gimė spalio 8 d., antradienį.

Tiek mama, tiek vaikas jaučiasi gerai.

Primename, kad pora susituokė 2010 metų vasarą. A. ir V. Macijauskai augina dar du vaikus – sūnų ir dukrą. 

Apie tai, kad laukiasi, moteris pranešė konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“, informavo portalas „delfi.lt“.

Šiuo metu garsi pora augina du vaikus – sūnų ir dukrą.

Pora susituokė 2010 metų vasarą.

Tuomet namuose žaidęs „Neptūnas“ svečius iš sostinės įveikė 87:64, o 9 min. aikštėje praleidęs 17-likmetis pelnė 2 taškus. 1997–1998 m. A. Macijauskas vidutiniškai per mačą rinkdavo jau po 11 taškų ir tritaškius mesdavo 47 proc. tikslumu.

Dar labiau dominuojantis jis buvo 1998–1999 m. sezone, kai fiksavo 17 taškų vidurkį, o krepšį iš toli snaiperis atakuodavo 49 proc. taiklumu. Vėliau A. Macijauskas išgyveno sėkme spindinčius karjerus metus Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Vitorijos „TAU Ceramica“ (dabar „Baskonia“) klubuose bei su Lietuvos rinktine 2003 m. laimėjo Europos čempionato auksą.

„Matosi, kad krepšinis keičiasi. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ar Europoje matome, kad tikras didelis „centras“ komandoms nėra būtinai reikalingas“, – „bcneptunas.lt“ puslapiui mintimis apie naująsias krepšinio madas dalijosi 37-erių A. Macijauskas.

Klaipėdietis trečiadienio vakarą bus „Švyturio“ arenoje ir palaikys savo gimtojo miesto klubą, kuris žūtbūtiniame FIBA Čempionų lygos aštuntfinalio mače su Liudvigsburgo „MHP Riesen“ (Vokietija) sieks panaikinti 12 taškų deficitą bei žengti į kitą etapą.

Kaip reikia žaisti, jog ketvirtfinalio svajonė taptų realybe?

„Išėjus į aikštę ir žaidžiant namuose reikia atiduoti visą energiją, kautis. O po to jau viskas Dievo valioje“, – dviračio neišradinėja Macas.

– Kokį įspūdį palieka naujasis „Neptūnas“? – Klaipėdos klubo svetainė pradėjo pokalbį su A. Macijausku.

– Sekmadienį kaip tik sugrįžau į Lietuvą ir stebėjau rungtynes, kurios paliko labai smagų įspūdį. Tie „Neptūno“ naujokai yra „tik ant popieriaus“. Jie tikrai gerai žiūrėjosi ir žiūrisi. Komanda buvo duobelėje, o legionieriai labai sustiprino ekipą. Dabar „Neptūno“ gynėjų grandis tikrai labai stipri ir labai įdomi. Danielis Ewingas ir Chrisas Loftonas turi daug patirties, todėl klubui tokia žaidėjų rokiruotė išėjo į naudą.

– Mače su „Žalgiriu“ jūsų minėti gynėjai pelnė 35 iš 78 komandos taškų. Ant jų pečių ir guls didžiausia našta puolime?

– Gynėjai yra ne tik tam, kad rinktų taškus. Yra ir kamuolio valdymas, ir komandos valdymas, ir žaidimas „2 prieš 2“, ir varžovų pritraukimai, ir laisvų žaidėjų suradimas. Aišku, šitie žaidėjai tikrai gali pelnyti daug taškų ir pataikyti daug tritaškių.

– Kiek pergalė prieš „Žalgirį“ svarbi psichologiškai prieš mačą su Vokietijos klubu?

– „Neptūno“ krepšininkai sužaidė gerai, bet tai nieko nereiškia. Kaip aš sakau, koks skirtumas, tu laimėjai sekmadienį ar ne, jeigu trečiadienį laukia visiškai kita kova (šypsosi).

– Kokie veiksniai akistatoje su Liudvigsburgo klubu gali lemti klaipėdiečių sėkmę?

– Sezonas jau persiritęs į antrą pusę ir komanda turi savo braižą. Nauji žaidėjai atėjo, bet jie taikosi prie komandos stiliaus ir trenerio reikalavimų. Viskas yra daugmaž nusišlifavę ir tokiame etape niekas per daug naujovių netaiko. Manau, komandai reikia laikytis savo ritmo ir savo žaidimo. Agresyvumas, ypač namų arenoje, dar niekam nepamaišė. Nieko naujo neprigalvosi.

– Pirmose aštuntfinalio rungtynėse neptūniečiams koją kišo 18 padarytų klaidų...

– Na taip, klaidų visada geriau išvengti – tiek aikštėje, tiek už jos ribų (šypsosi). Kuo jų mažiau, tuo geriau. Klaidos gyvenime ir sporte niekam nepadeda. Jų visi darom, bet kas daro mažiausiai, tam ir sekasi geriausiai.

– Vis garsiau kalbama apie Dainiaus Adomaičio taikomą „small ball“ (žaidimas sąlyginai žemu penketu, kai visi aikštėje esantys krepšininkai gali pataikyti iš toli) principą. Ką manote apie tai?

– Tai yra trenerio stilius ir man jis yra prie širdies. Toks braižas imponuoja. Matosi, kad krepšinis keičiasi. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ar Europoje matome, kad tikras didelis „centras“ komandoms nėra būtinai reikalingas. Komandos kovoja energingai, žino, kaip susirinkti kamuolius. Su žemu penketu gali žaisti agresyviau, sėkmingiau pereiti į greitą puolimą, geriau gintis. Jeigu penkete 4­ ar visi 5 žaidėjai yra dar ir pataikantys iš tolimesnių distancijų, prieš tokią komandą žaisti iš tikrųjų sunku.

– Kokias galimybes, jūsų akimis, klaipėdiečiai turi žengti į FIBA Čempionų lygos ketvirtfinalį?

– Sunku pasakyti. Nemėgstu prognozuoti, bet man patinka, kai visi tiki pergale. Toks yra sportas ir reikia žiūrėti pozityviai. Išėjus į aikštę ir žaidžiant namuose reikia atiduoti visą energiją, kautis. O po to jau viskas Dievo valioje. Niekas niekada nepyksta, jeigu pralaimima nuostabiai kovojant.

– Pats trečiadienio vakarą planuojate apsilankyti „Švyturio“ arenoje?

– Į Klaipėdą užsukti visada smagu, todėl planuoju būti arenoje ir palaikyti „Neptūną“.

– Šiuo metu esate paniręs į verslo vandenis. Ar juose reikia tiek pat ryžto, kaip ir aikštėje?

– Sportas ar verslas, tačiau ryžto, analizės ir jėgų tikrai reikia. Šitais atžvilgiais šios sritys mažai kuo skiriasi.

– Grįžęs į Lietuvą randate laiko seniai matytiems krepšinio draugams ir bičiuliams?

– Žinoma. Yra šeima, yra darbai, yra vaikai, yra draugai. Anksčiau žiemodavome JAV. Dabar, paaugus vaikams ir prasidėjus jų mokslams, grįžome į Lietuvą ir labai džiaugiamės, kad gyvename tokioje nuostabioje šalyje ir tuo mėgaujamės.

– Artėja Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ką ši istorinė data jums reiškia?

– Reikia mylėti šalį, kurioje gyveni. Reikia džiaugtis, kad mes ją turime ir tuo, kaip ji tobulėja ir yra patobulėjusi. Lietuva pasirinkusi vakarietišką kelio kryptį ir man dėl to labai džiugu. Labai vertinu, kad išsikovojome laisvę ir būdą, kaip tai padarėme. Reikia džiaugtis, šypsotis ir viskas bus gerai.

A.Macijauskas BNS teigia, kad viešbutis bus šeimos verslas.

„Mes svarstome tai turėti kaip šeimos verslą“, - BNS sakė A.Macijauskas, paklaustas, ar planuojama sudaryti sutartį su kuriuo nors tarptautiniu viešbučių tinklu. Išsamiau apie būsimą verslą jis komentuoti nenorėjo ir patarė klausti projektuotojos.

Projektą rengiančios įmonės „Senojo miesto architektai“ vadovė Diana Sabaliauskienė BNS teigė, kad pastato rekonstrukcija gali būti pradėta ir po metų.

„Pastatas yra prastos būklės, praktiškai nuo nepriklausomybės laikų iškeltas tas Higienos institutas buvo ir pastatas stovėjo ilgą laiką tuščias. (...) Mes turime saugomus rūsius, bandysime pritaikyti viešbučio funkcijai, restoranui ir padaryti įdomų senamiesčio objektą“, - BNS sakė D.Sabaliauskienė.

A.Macijauskas pastatą iš Turto banko įsigijo pernai lapkritį už 1,23 mln. eurų, skelbė Turto bankas.

Jo įmonė „Atlantic Invest“ ketina renovuoti dviaukštį pastatą su mansarda ir jame įrengti 24-28 viešbučio kambarius, nurodoma Vilniaus savivaldybės puslapyje, kur skelbiamas viešbučio projektinis pasiūlymas.

Prieš 10 metų dvylika didžiavyrių Lietuvai padovanojo Europos krepšinio čempionato aukso medalius. Tris milijonus širdžių pavergę krepšininkai, po skambios pergalės pasuko skirtingais keliais, tačiau visi, kaip vienas neabejoja, ši pergalė – viena įspūdingiausių jų karjerose.

Beveik visi šie 2003 metų Europos čempionai  jau rugsėjo 14 dieną rinksis Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur „auksinė“ Lietuvos rinktinė istorinės pergalės  dešimtmečio proga mes iššūkį „EuroStars“ komandai, sudarytai iš tų laikų garsių Rusijos, Graikijos, Ispanijos, Latvijos ir kitų valstybių rinktinių krepšininkų.

Šių  dienų Lietuvos nacionalinėje krepšinio komandoje likęs tik vienintelis „auksinės“ rinktinės atstovas– puolėjas Kšištofas Lavrinovičius. „Brolis“ po 2003 metų Senojo žemyno pirmenybių nuvyko į Rusiją, kur žaidė Maskvos „Dinamo“ ir Kazanės „Uniks“ ekipose, o vėliau pasuko į Italiją, kur net penkis sezono vilkėjo Sienos „Montepaschi“ klubo marškinėlius. K. Lavrinovičius penkis kartus tapo šios šalies čempionu ir sykį pasipuošė Eurolygos bronzos apdovanojimu. K. Lavrinovičius su Lietuvos rinktine ant apdovanojimų pakylos lipo dar ir 2007 metais, kai mūsiškiai Ispanijoje iškovojo bronzą. Prieš metus K. Lavrinovičius sugrįžo į Kauno „Žalgirį“ ir į savo kolekciją papildė Lietuvos pirmenybių čempiono žiedu. Šiuo metu sunkusis krašto puolėjas su Lietuvos rinktine ruošiasi 2013-ų Europos pirmenybėms Slovėnijoje.

Be K. Lavrinovičiaus šių dienų nacionalinėje komandoje yra dar du žmonės, kurie iš arti matė 2003 metų triumfą. Ir prieš dešimt metų, ir dabar rinktinės treneriu dirba Gintaras Krapikas, o žaidėjų raumenimis ir buitimi rūpinasi masažuotojas ir vadybininkas  Juozas Petkevičius.

Tiesa, K. Lavrinovičius ne vienintelis „auksinės“ rinktinės narys, kuris nepakabino sportinių batelių ant vinies. Naudingiausias 2003 metų Europos pirmenybių žaidėjas Šarūnas Jasikevičius jau po metų Atėnų olimpinėse žaidynėse mače su Jungtinių Valstijų komanda pelnė 28 taškus ir padėjo Lietuvai pirmą kartą istorijoje nugalėjo amerikiečių rinktinę. Jau netrukus Šaras keliavo į Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis) klubą, kur tapo Eurolygos čempionu. „Auksiniu berniuku“ vadintas gynėjas išbandė jėgas ir stipriausiose pasaulio lygoje NBA, kur žaidė Indianos „Pacers“ ir „Golden State Warriors“ komandose. 2007 metais Š. Jasikevičius Lietuvai padėjo iškovoti  bronzos medalius Europos čempionate Ispanijoje. Po tų pirmenybių lietuvis sugrįžo į Europą – Atėnų „Panathinaikos“ komandą - ir jau po metų ketvirtą kartą tapo Eurolygos čempionu. Vėliau, šiuo metu, žaidė Vilniaus „Lietuvos ryto“, Stambulo „Fenerbahce“ (Turkija) ir dar sykį „Panathinaikos“ bei Barcelonos“ komandose. Pergalės dešimtmečio renginyje 37-erių metų Š. Jasikevičius ne tik rungtyniaus, tačiau ir dainuos su Marijonu Mikutavičiumi garsųjį hitą „Trys milijonai“.

Sunkusis kraštas Darius Songaila po „auksinio“ Europos čempionato patraukė į NBA. Puolėjas per aštuonis sezonus Amerikoje vilkėjo Sakramento „Kings“, Čikagos „Bulls“, Vašingtono „Wizards“ ir Filadelfijos „76ers” komandų aprangas. Tačiau dėl dažnėjančių traumų D. Songaila buvo priverstas grįžti į Europą, kur išmėgino jėgas Stambulo „Galatasaray“ (Turkija) ir Valjadolido „Blancos de Rueda“ (Ispanija) ekipose. Praėjusiame sezone puolėjas žaidė Donecko „Doneck“ klube Ukrainoje ir buvo vienas naudingiausių žaidėjų. Su Lietuvos rinktine D. Songaila 2007 iškovojo Europos pirmenybių bronzą.

Dar vienas rinktinės narys, kuris iki šiol nepaleidžia oranžinio kamuolio – Dainius Šalenga. Po čempioniškų Europos pirmenybių puolėjas grįžo į Kauno „Žalgirio“ klubą, o po dvejų metų persikėlė į Ispaniją – Žeronos „Akasvayu“. Su šia komanda daugkartinis Lietuvos čempionas iškovojo „FIBA Europe“ taurę. 2007 metais D. Šalenga grįžo į „Žalgirį“, tačiau po ketverių metų praleistų šioje ekipoje puolėjas dėl draudžiamų preparatų vartojimo buvo diskvalifikuotas pusei metų. Vėliau D. Šalenga žaidė Prienų „Rūdupio“ ir „Žalgirio“ komandose, o paskutinį sezoną vilkėjo Kijevo „Budivelnik“ (Ukraina) aprangą.

„Auksinės“ rinktinės  gynėjas Giedrius Gustas labiausiai išgarsėjo 2004 metais, kai Eurolygos rungtynėse vilkėdamas „Žalgirio“ marškinėlius, neįmetė dviejų baudos metimų, gynyboje „paleido“ žydą Derricką Sharpą ir kauniečiai prarado galimybes kovoti finalo ketverte. Po „Žalgirio“ gynėjas klajojo po įvairius Europos klubus: „Lokomotiv“ (Rusija), „Barons“ (Latvija), „Dinamo“ (Rusija), „Panorama“ (Graikija), „Trefl“ (Lenkija), „Turow“ (Lenkija), „Neptūnas“. 2007 metais vilkėdamas Lietuvos rinktinės aprangą tapo Europos pirmenybių bronzos medalio laimėtoju, 2008 metais žaisdamas „Dinamo“ tapo „FIBA Europe“ taurės laimėtoju ir naudingiausiu finalo serijos krepšininku.

Donatas Slanina po 2003 pirmenybių sugrįžo į Ispaniją, kur tęsė karjerą Sevilijos „Caja San Fernando“ klube. 2006 metais gynėjas išvyko į Lenkiją, kur vilkėdamas Sopoto „Prokom Trefl“ marškinėlius tapo Lenkijos čempionu ir naudingiausiu finalo serijos žaidėju. Vėliau rungtyniavo „Murcia“ (Ispanija) klube, o pastaruosius kelis sezonus žaidė Emilijos Redžo „Trenkwalder“ (Italija) komandoje.
Sudėtingai susiklostė  „auksinės“ rinktinės snaiperio Arvydo Macijausko likimas. „Kalašnikovo“ pravardę turintis krepšininkas po pirmenybių Švedijoje paliko „Lietuvos ryto“ ekipą ir išvyko rungtyniauti į Vitorijos „Tau Ceramica“ (Ispanija) klubą. Čia po kartą žaidė Ispanijos čempionato ir Eurolygos finaluose, buvo išrinktas į geriausių Eurolygos žaidėjų penketuką.

Po dviejų sezonų Ispanijoje A. Macijauskas patraukė į NBA Oklahomos „Hornets“ klubą. Tačiau lietuvis stipriausiose pasaulio lygoje neįsitvirtino. „Macas“ arba žaidė nedaug, arba nebuvo registruojamas rungtynėms. 2006 metais A. Macijauskas grįžo į Europą, Pirėjo „Olympiacos“ (Graikija) komandą bei tapo brangiausiu Europos žaidėju. Tačiau jau sezono pradžioje patirta achilo traumą neleido gynėjui sportuoti šešis mėnesius. 2008 metais A. Macijauskas dar vieną traumą patyrė sportuodamas Klaipėdoje, o „Olympiacos“ klubas padavė mūsiškį į teismą. Teismas užsitęsė daugiau nei pusantrų metų, „Macas“ neatgavo daugiau nei 4 milijonų eurų ir 2010 metais paskelbė apie karjeros pabaigą.

„Baltų Pippenu“ vadinamas Ramūnas Šiškauskas po pergalingo 2003 metų Europos čempionato grįžo į „Lietuvos ryto“ komandą, kur sužaidė paskutinį sezoną. Vėliau krepšininkas keliavo po galinguosius Europos klubus, kur susižėrė krūvą apdovanojimų. R. Šiškauskas vilkėjo Trevizo „Benetton“ (Italija), Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija) ir paskutinius penkis sezonus Maskvos CSKA marškinėlius. R. Šiškauskas tapo Italijos čempionu ir naudingiausiu finalo žaidėju, dukart Eurolygos čempionu, Graikijos čempionu, naudingiausiu Eurolygos reguliaraus sezono žaidėju ir dukart Rusijos čempionu. 2007 metais su Lietuvos rinktine iškovojo Europos pirmenybių bronzą ir tapo geriausiu Lietuvos metų sportininku. 2012 metais paskelbė apie karjeros pabaigą po nesėkmingai susiklosčiusio Eurolygos finalo, kur R. Šiškauskas ketvirto kėlinio pabaigoje prametė du itin svarbius baudos metimus.

Dar vienas „auksinės“ rinktinės narys – Saulius Štombergas. Po sėkmingo Europos čempionato išvyko į Rusiją, kur žaidė Kazanės „Uniks“ komandoje ir tapo „FIBA Europe“ taurės laimėtoju. Vėliau persikėlė į Stambulo „Ulker“, o dar po metų dviem sezonams sugrįžo į pažįstamą „Uniks“. 2007 metais paskelbė, kad baigė profesionalaus krepšininko karjerą ir mėgėjiškai žaidė Palangos „Naglio“ klube, kur tapo Nacionalinės krepšinio lygos vicečempionu. 2009 metais S. Štombergas pratęsė karjerą „Uniks“ komandoje, tačiau po sezono ją dar kartą baigė. Nuo 2011 metų dirbo treneriu, o praėjusiame sezone darbavosi Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe.

Aukščiausias pergalingos Lietuvos komandos narys Eurelijus Žukauskas po 2003 m pirmenybių sugrįžo į Rusiją, „Uniks“ klubą, o vėliau pradėjo klajones. Vidurio puolėjas vilkėjo Stambulo „Ulker“, Pirėjo „Olympiacos“ (dėl sunkios traumos žaidė nedaug), Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Krepšininkas savo kolekciją papildė ULEB taurės vicečempiono medaliu. 2009 metais paskelbė baigiąs profesionalaus krepšininko karjerą ir nuo to laiko žaidžia tik Klaipėdos mėgėjų lygoje.

E. Žukausko bendrapavardis Mindaugas ilgą laiką praleido Italijoje, kur iš viso rungtyniavo net aštuonis sezonus ir vilkėjo dviejų klubų „Montepaschi“ ir Pezaro „Scavolini“ aprangas. M. Žukausko sąskaitoje du trečios vietos apdovanojimai Eurolygoje, Italijos čempiono medalis bei Italijos II lygos nugalėtojo apdovanojimas. 2009 metais puolėjas sugrįžo į gimtuosius Šiaulius, kur tris sezonus vilkėjo šio klubo aprangą. 2012 metais paskelbęs apie karjeros pabaigą M. Žukauskas įsidarbino „Šiaulių“ klubo vadovybėje.

Paskutinis „auksinės rinktinės“ narys Virginijus Praškevičius po pergalingo čempionato išvyko į Izraelį, kur žaidė Tel Avivo „Hapoel“ komandoje ir tapo šios šalies vicečempionu. Vėliau sunkusis kraštas žaidė Stambulo „Fenerbahce“, Kapo d‘Orlando „Upea“ (Italija), Fuenlabrados „Alta Gestion“ (Ispanija), „Šiaulių“, Sianjango „Tan Tan“ (Kinija) ir Utenos „Juventus“ komandose. 2010 metais krepšininkas, būdamas 36-erių, paskelbė apie karjeros pabaigą.

„Auksinę rinktinę“ 2003 metais į pergales vedė vyriausiasis treneris Antanas Sireika. Specialistas tuo metu treniravo „Žalgirio“ ekipą, bet 2006 metais su šia ekipa nutraukę sutartį ir patraukė į Rusiją, kur tapo „Uniks“ treneriu. Rusijoje A.Sireika pateko į ULEB taurės finalą ir tapo Rusijos vicečempionu. 2007 metais buvo priverstas palikti trenerio postą „Uniks“ komandoje ir tapo šio klubo prezidento patarėju. 2008 metais sugrįžo į Lietuvą, „Lietuvos ryto“ klubą, tačiau po pusės metų paliko ekipą sugrįžo į gimtuosius Šiaulius, kur po „auksinės“ rinktinės triumfo buvo pripažintas Šiaulių miesto garbės piliečiu. Nuo 2008 metų tris sezonus dirbo „Šiaulių“ klubo treneriu, o dabar treniruoja „Link Tochigi Brex“ krepšininkus iš Japonijos.

„Žinoma, visuomet atsiras gudruolių, kurie paneigs bet kokią teoriją, tačiau čempionatus laimi tik pačios šauniausios komandos. Netyčiukų čia nebūna“, - įsitikinęs 2003-ųjų Europos pirmenybių čempionas Arvydas Macijauskas.

Lietuviškuoju kalašnikovu pramintas snaiperis su beveik visais tuometiniais čempioniškos komandos draugais į aikštę išbėgs rugsėjo 14-ąją Minint auksinį 10 metų jubiliejų lietuviai Kauno „Žalgirio“ arenoje susigrums su jungtine Europos rinktine.

O kol kas pateikiame Senojo žemyno čempionų prisiminimus apie prieš dešimtmetį Švedijoje išgyventas emocijas ir ryškiausius prisiminimus.

A. Macijauskas ir Darius Songaila su portalu diena.lt taip pat pasidalino mintims apie šių metų Lietuvos rinktinės galimybes Europos čempionate Slovėnijoje.

A. Macijauskas: „Prisiminimai yra malonūs širdžiai. Smagu, kad pasidarėme šventę sau ir visai Lietuvai. Čempionatą laimėjome gana užtikrintai. Strigome tik pirmose rungtynėse su latviais. Tačiau net ir tada tritaškiai krito nuo lentos iš aikštės kampo. Pamenu, kai bėgdamas į gynybą Ramūnas Šiškauskas net už galvos susiėmė išvydęs tokį metimą. Kiekvieną vasarą į rinktinę susirinkdavo geri žaidėjai. Sėkmingai žaidėme jau nuo kontrolinių rungtynių ciklo. Buvome vieninga naujoji karta – ambicingi ir alkani. Tik šaunios komandos gali laimėti čempionatus. Netyčiukų čia nebūna. Iškarto po finalinių rungtynių teko 6 val. ryto teko skristi pas labai „švelnų ir supratingą“ trenerį Duško Ivanovičių.

Lietuvoje nesportuoju, šiek tiek pabėgioju JAV. Už Atlanto turiu įvairių universitetų ir sporto mokyklų pasiūlymų dirbti treneriu. Tačiau dabar su žmona užsiimame vaikų auginimu. Taip pat nesu galutinai apsisprendęs, kur norėčiau gyventi - Lietuvoje ar JAV.

Kalbant apie būsimas rungtynes, pažadu, jeigu deriniai bus tie patys, žaisti mokėsiu. Su Aleksandru Kosausku laukia rimtas fizinis pasiruošimas. Į universitetą žmogus juk nevaikšto per prievartą. Jis jį lanko, nes žino, kad tai yra naudinga. Tas pats su fiziniu pasiruošimu. Nėra taip, kad visiem užriša akis ir liepa bėgti, o į čempionatus važiuoja tie, kurie nepargriūna ir nepatiria traumų. Šiuo metu visas mano sportas yra vaiko sūpavimas“, - geros nuotaikos nestokojo buvęs rinktinės gynėjas.

Darius Songaila: „Tai buvo trejų metų ciklas. Karjerą rinktinėje baigė Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis. Komanda pasipildė Šarūnu Jasikevičiumi, Arvydu Macijausku. Sidnėjaus olimpiadoje užimdami trečiąją vietą nustebinome patys save. Į Turkijos Europos pirmenybes 2001-aisiais važiavome su ambicijomis, tačiau viskas baigėsi labai liūdnai.

Po dvejų metų susirinkome įpykę. Tuo metu jau buvome gana subrendę ir pasiruošę pergalėms. Pirmosiose rungtynėse buvo labai mažai žiūrovų. Po kiekvienos pergalės lietuvių padidėdavo kone 2 000. Ankstesniuose čempionatuose matydavome daug serbų sirgalių. Tačiau nuo tada palaikyti rinktinės pradėjo keliauti ir lietuviai. Pati sunkiausia dvikova buvo pusfinalio rungtynės su Prancūzija. Finale su ispanais nuo pat pradžių rungtynių kontrolę paėmėme į savo rankas. Kai įdėjau per Pau Gasolį, tuo metu dar net nežinojau, kas jis yra.

Tuo metu mūsų komandoje nebuvo ryškių žvaigždžių. Dabar turime dideles asmenybes aikštelėje ir už jos ribų. Gerai, kad jie yra, tokie žaidėjai gali užvesti komanda, imtis iniciatyvos. Tačiau reikia mokėti juos laiku ir vietoje suvaldyti. 2003-iaisiais niekas nežiūrėjo, ar tu žaidi NBA. Manau, esama rinktinė eina gera linkme“, - įspūdžiais dalijos Europos čempionas.

Trenerių štabo narys Gintaras Krapikas: „Tokie nesėkmingi pasirodymai kaip 2001-ųjų čempionatas sukrečia, todėl kitoms pirmenybėms ruošiesi itin skrupulingai. Galbūt kiekvienas širdyje tikėjomės pasiekti šį tą didingo. Tačiau kad laimėsime auksą...Tas jausmas slėpėsi nebent giliausiose širdies kertelėse.

Į simbolinį geriausių žaidėjų penketuką pateko du lietuviai – Š. Jasikevičius ir Saulius Štombergas. Manau, kiti trys buvo įtraukti vien dėl to, jog penketuką reikėjo sudaryti ne vien tik iš lietuvių. Mes galėjome užimti keturias, jeigu ne visas penkias pozicijas. Eurelijus Žukauskas rinktinėje žaidė kaip niekada gerai, ką jau kalbėti apie A. Macijauską ar R. Šiškauską. Kai jaučiuosi blogai, dažnai pasižiūriu vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota kas tuo metu darėsi Lietuvoje.

Galbūt atrodo, kad šiuo metu rinktinėje egzistuoja asmenybių kultas, nes žiniasklaidoje linksniuojami Linas Kleiza, Donatas Motiejūnas ir Jonas Valančiūnas. Tačiau treneris Jonas Kazlauskas labai gerai juos kontroliuoja. Esu tikras, kad jis nuslopintų bet kokius išsišokimus. Jis tikrai nebijo išsakyti kritiką tiesiai žaidėjui į akis. Komandoje gali turėti 11 lebronų jamesų, tačiau ateis diena, kai vistiek pralaimės. Komandinė dvasia yra svarbiausia“, - reaguodamas į D. Songailos žodžius kalbėjo dabartinės rinktinės trenerių štabo narys G. Krapikas.

Grupės ŽAS  narys Linas Zareckas: „Esame sukūrę himną Eurolygos čempionui Kauno „Žalgiriui“. Kai sukūrėme „Fortūną“, neliko abejonių, kas taps žemyno čempionais. Dabar laikas šią dainą sudainuoti su krepšininkais. Nemanau, kad tai bus sunkiau nei minėtasis tritaškis nuo lentos iš aikštės kampo. Na, o tris milijonus Marijonas trauks su Šarūnu Jasikevičiumi, kuris jau turi praktikos po 2007-ųjų bronzinių sutiktuvių“, - su šypsena kalbėjo vienas iš renginio organizatorių.

Rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis: „Rugsėjo 14 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje 2003-iųjų Europos čempionai išmėgins jėgas su to meto Europos rinktinių žaidėjais. Laukiame atvykstant Kroatijos, Italijos, Latvijos, Prancūzijos ir kitų šalių krepšininkų. Tas rungtynes reiktų vertinti per 10 metų senumo prizmę. Labai krimtosi Marko Popovičius, nes tuo metu jo su Maskvos srities „Chimki“ lauks pasiruošimas Eurolygos atrankos turnyrui. Tačiau viltis išvysti lietuvių pamėgtą Popą vis dar gyva.  

Kšištofas Lavrinovičius  yra rimtas kandidatas į šių metų Europos pirmenybes, tad realu, kad rugsėjo 14-ąją Kaune jo nebus. Visi kiti turėtų atvykti. Na, nebent rytoj Dariui Songailai paskambins Majamio „Heat“, - šyptelėjo L. Kunigėlis.

Į legendinės Lietuvos rinktinės ir Europos žvaigždžių mačą rugsėjo 14 d. bilietus galima įsigyti jau nuo šiandien. Bilietai kainuoja nuo 20 litų ir juos platina "Bilietų pasaulis". Vaikai iki 7-erių metų su tėvais į rungtynes bus įleidžiami nemokamai.