Vietoj doktorantūros studijų – onkologinė liga ir daktarantūra

Buvusi NVI pacientė Rasa Balaišė onkologinės ligos diagnozę išgirdo prieš keletą metų. Netikėta žinia moterį privertė gyvenimą pasukti kitu kampu, atidėti planus ir kartu įkvėpė daug optimizmo sveikti. 

„Kai prieš  keletą metų išgirdau diagnozę, tapo aišku, kad kuriam laikui mano gyvenimas pasisuks kryptimi, kurios nebuvau nei planavusi, nei numačiusi, nei norėjusi. Esu kūrybinis žmogus, tuo metu turėjau prikaupusi nemažai profesinių žinių dizaino srityje ir mąsčiau, kad galbūt atėjo metas jas susisteminti doktorantūroje. Tačiau kai įvyko šis netikėtas posūkis, po šito šoko viską susidėliojau galvoje. Pamaniau, gyvenimas mano sako: „Tavo planas A nelabai eina. Galvok planą B.“ Tada sugalvojau, kad doktorantūros nebus, bet bus daktarantūra. Juk bus daktarai. Buvau toli nuo medicinos, iki tol nesu gulėjusi ligoninėje. Toks pervadinimas buvo labai gerai dalykas sau, susiduriant  su pirmuoju iššūkiu, kurį patiria dauguma, su vėžio diagnoze susiduriančių žmonių: kažkokiu būdu apie tai pasakyti brangiems, artimiems žmonėms. Įvardijimas, kad dabar kurį laiką studijuosiu daktarantūrą, sumažino streso tiek artimiesiems, tiek man.“

Rasa Balaišė. NVI nuotr.

Kitą rytą vykau į pirmąją savo chemoterapiją, būdama nusiteikusi, kad važiuoju į SPA.

Rasa pasakojo susigalvojusi ir daugiau metaforų, kurios į kovą su liga padėjo žiūrėti linksmiau, įkvėpė pozityvaus mąstymo. „Vertinama retrospektyviai, matau, kad labiausiai reikia palaikymo, vilties, optimizmo. O juk dažnai pasitaiko, kad artimieji, susidūrę su stresu, jį transliuoja atgal. Tad šiuo atveju terminas daktarantūra buvo pirmas geras neutralizatorius, pakeitęs vieną minusą pliusu. Kitas mano iššūkis buvo atsidurti ligoninėje – esu empatiška ir susidurdavau su daugybe ligos paliestų žmonių. Kai kurie jų buvo apimti fizinės ir emocinės kančios. Todėl kilo mintis, kaip tą niūrumą ir pilkumą kompensuoti. Supratau, kad noriu ryškaus drabužio. Tai yra geltonas džemperis su užrašu „Wonder“. Šis darbužis buvo mano viso chemoterapijos kurso ir buvimo ligoninėje uniforma. Dabar jį apsivelku tik ypatingomis progomis. Šis saulėtas ir nuotaikingas drabužis ir man pačiai kėlė nuotaiką, ir padėjo spinduliuoti optimizmą kitiems. Kitas, gan spontaniškas pervadinimas buvo išvakarėse prieš pirmąją chemoterapiją. Iš už Atlanto besigydžiusios bičiulės gavau palaikymo laišką, kuriame ji pasidalijo patirtimi, kad vykdama į chemoterapiją įsivaizduodavo, kad važiuoja į SPA. Op, galvoju, puikus terminas. Ir kitą rytą vykau į pirmąją savo chemoterapiją, būdama nusiteikusi, kad važiuoju į SPA. Skyriuje gavau gaiviai žalią šezlongą, pirmąjį savo iššūkį išbuvau stebėdama nuostabias pušis pro langą, nuotaika buvo tokia, lyg būčiau kurorte. Dar vienas minusas, kurį paverčiau pliusu, buvo chemoterapijos spalva. Viena iš jų yra raudona. Ji man pasirodė panaši į vieną alkoholinį gėrimą. Chemoterapinius preparatus aš pavadinau kokteiliais, taip visus pralinksmindama. Tokie pakeitimai vyko natūraliai, žingsnis po žingsnio. Atvykdama gydytis įsivaizduodavau, kad esu viešbutyje, sakydavau vyrui, kad laukiu, kokį man numerį paskirs. Šie pavadinimai nebuvo vien žodžiai mano galvoje. Tai buvo ir transformacija, virsmas, pakeičiantys mano nuotaiką,“ – prisiminimais dalijosi R. Balaišė.

Onkologinė liga už gydymo įstaigos ribų: kaip vėžys paveikia santykius su kitais žmonėmis?

 Dr. Giedrė Bulotienė. NVI nuotr. 

Gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė sakė, jog vėžio diagnozė visiems yra smūgis, o pagrindinis klausimas – kur surasti optimizmo ir vilties? „Labai dažnai vėžys – vis dar stigma. Kartais pacientas tai priima jau kaip mirties nuosprendį. Tenka konsultuoti pacientus, kurie jau pasiruošę išeiti, kelia klausimą, ar verta toliau gydytis? Labai svarbu mums visiems stengtis mažinti tą vėžio stigmą. Juk tarp mūsų gyvena daugybė žmonių, persirgusių onkologine liga ir sėkmingai gyvenančių daug metų.  Žmonės yra įvairūs – vieni atvirai pasakoja apie savo ligą, kiti  laiko tai savyje. Tai labai individualus pasirinkimas,“ – sakė gydytoja psichiatrė dr. G. Bulotienė.

Labai dažnai vėžys – vis dar stigma. 

Pasak dr. G. Bulotienės,  dažniausiai tenka konsultuoti pacientus, atvykusius dėl nerimo. „Nuo pat vėžio nustatymo, per visus gydymo etapus, iki onkologinės reabilitacijos pacientą dažnai lydi nerimas. Kas su manimi bus? Kaip mano šeima? Kaip mano vaikai? Kaip mano darbas? Kas bus su mano verslu? Žmogus nežino, ar pasakyti apie savo situaciją pagyvenusiems tėvams, kaip jie sureaguos, o jeigu nepasakyti, tai tikrai iškils keblių situacijų ir tiesa išaiškės. Visą šitą nerimą žmogus nešasi su savimi. Šiuo atveju tikrai norėtųsi, kad įsijungtų ir visuomenė, socialinė aplinka. Darbdavys gali jautriai bendrauti su darbuotoju, kuris yra gydymosi etapuose. Visada svarbu kurti pozityvų požiūrį. Net ir kalbant apie vėžio ligą reikėtų pasirinkti neutralų kalbos toną. Tai tikrai nėra išskirtinė liga. Turiu nemažai pacientų, sergančių ketvirtos stadijos vėžiu ir gyvenančių dešimtmečius. Jie niekuo neišsiskiria, yra tokie patys kaip mes, gyvena, dirba savo darbus,“ – pasakė dr. G. Bulotienė.

Danas Arlauskas. NVI nuotr. 

Per daug lįsti į darbuotojo širdį nereikia, gal geriau, kaip vadovui, parodyti daugiau atjautos.

Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas prisiminė dieną, kai manė, kad pats susidūrė su onkologine liga. Visgi, įtarimai nepasitvirtino – įsivėlė žmogiškoji klaida. Tačiau D. Arlauskas pamena, kad tąkart juto didelį nerimą, pasinėrė į apmąstymus. Todėl puikiai supranta, su kokiais iššūkiais suduria vėžiu susirgę darbuotojai ir koks svarbus vaidmuo tokioje situacijoje tenka darbdaviui. D. Arlausko įmonėje dirba dvi kolegės, kurioms seniau buvo diagnozuota onkologinė liga. „Dvi mano darbuotojos, viena paskui kitą susirgo vėžiu. Viena gydėsi švitinimu, kitai prireikė ir chemoterapijos. Kalbame apie empatiją. Aš manau, kad per daug lįsti į darbuotojo širdį nereikia, gal geriau, kaip vadovui, parodyti daugiau atjautos. Pirmiausia, susirgo mano vyr. finansininkė. Ji vedė apskaitą dar trijose įmonėse. Įsivaizduokite, viso keturios įmonės, su sudėtingais projektais. Ši darbuotoja su manimi dirba jau 30 metų. Todėl sutarėme paprastai: kur aš, ten ir ji. Tai vadinama pasitikėjimu. Mes sutarėme dėl nuotolinio darbo, suderinome dienotvarkę. Tai truko gal metus–pusantrų. Jos liga neprogresuoja. Darbuotoja pati yra labai pozityvi, vis kartodavo, kad viskas bus gerai. Su antrąja darbuotoja – sunkesnis variantas. Ji linkusi į depresiją. Kai kalbame, kad reikia išlaikyti gyvenimo džiaugsmą, pirmiausia jai ir pasakiau: „pakeisk požiūrį į gyvenimą.“ Man, kaip vadovui, šiuo atveju nereikėjo per daug giliai lįsti žmogui į širdį. Pirmiausia, žinoma, darbuotoja pradėjo klausinėti, ar turiu pažinčių tarp gydytojų. Pasakiau, kad  Lietuvoje yra puikūs gydytojai, aiškūs gydymo algoritmai, nereikia jokių pažįstamų. Juk Steve Jobsas buvo milijardierius, turėjo daugybę pažinčių. Pasakiau, kad jei ji bus pastoviai depresyvios nuotaikos, pralaimės. Šiandien ji gyva ir sveika. Iššūkis vadovui yra per daug nelįsti į darbuotojo vidų. Antrosios pacientės atveju, kai vyko chemoterapija, vėliau – reabilitacija, visą laiką jai mokėjau pilną atlyginimą. Versle svarbiausia žmogus, kuris turi puikių idėjų, jas gali paversti produktu ir suteikti naudą kitiems. Tokia yra verslo misija,“ – sakė D. Arlauskas.

Paslaugų prieinamumas Lietuvoje: nuo Vakarų vis dar atsiliekame

Doc. dr. Valdas Pečeliūnas. NVI nuotr. 

Kas antras žmogus, gimęs po 1960 m., per savo gyvenimą susidurs su vėžio diagnoze. 

Anot Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus, doc. dr. Valdo Pečeliūno, vėžio diagnozė artimoje aplinkoje palies daugelį žmonių. Tačiau yra ir gera žinia – tobulėjant vėžio diagnostikai, gydymui, diegiant inovacijas gerėja išgyvenamumas. „Norėčiau pradėti nuo problemos aktualizavimo. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, jog kas antras žmogus, gimęs po 1960 m., per savo gyvenimą susidurs su vėžio diagnoze. Iš tiesų, kiekvienas iš mūsų, jeigu ir nesusirgsime, tai pažinosime žmones, kurie susidūrė su vėžiu. Tai didžiulio masto problema, pastaraisiais metais nustatoma vis daugiau naujų vėžio atvejų. Pagrindinė priežastis – žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimas. Antras dalykas, diagnostinių technologijų tobulėjimas. Tačiau labai svarbu, jog gerėja išgyvenamumas. Čia veikia keli svarbūs faktoriai – vėžys nustatomas vis ankstyvesnių stadijų, o tai lemia geresnius gydymo rezultatus. Taip pat sveikatos technologijos žymiai sparčiau žengia į priekį,“ – sakė doc. dr. V. Pečeliūnas.

Anot įstaigos vadovo, pagal technologinę pažangą, vaistų prieinamumą Lietuva, deja, vis dar atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių. „Šiandien mes pasirinkome šnekėti apie tai, su kuo susiduria žmogus, išėjęs iš ligoninės – ligoninėje jis praleidžia mažesnę dalį savo gyvenimo, visi kiti gyvenimo įvykiai vyksta už jos ribų – darbas, mokslas, šeima, draugai. Vėžio diagnozė labai paliečia žmogaus gyvenimą. Daugelyje pasaulio šalių egzistuojantys pagrindiniai vėžio iššūkiai – lygybės problema, sveikatos draudimo prieinamumas, nelygybė dėl rasinių, religinių skirtumų. Lietuvoje šios problemos nėra ryškios. Tačiau yra kita nelygybė: dėl technologijų,  paslaugų prieinamumo. Palyginus su Vakarų šalimis, sveikatos technologijų prieinamumas tikrai yra mažesnis. Tikiuosi, kad judėsime į priekį spręsdami šias problemas,“ – aiškino NVI vadovas.

Vis dėlto, anot doc. dr. V. Pečeliūno, kalbant apie sveikatos paslaugų prieinamumą onkologijos srityje, matyti nemaži teigiami poslinkiai. „Tai žaliųjų koridorių plėtra, pacientų registracijos naujoji sistema. Taip pat nuo šių metų pacientams reikalingos onkologinės operacijos bus apmokamos atskira eilute, bus mažesnės finansavimo lubos. Galėsime teikti šias paslaugas ne galvodami apie ribojimus, o galvodami apie tai, kaip užtikrinti paslaugas visiems, kuriems jos reikalingos.

Stipresnio proveržio reikėtų gerinant genetinių tyrimų  prieinamumą. Genetinė diagnostika dabar tampa viena iš svarbiausių temų medicinoje. Dar nėra pakankamas genetinių tyrimų apmokėjimas arba kompensavimas. Turime labai pažangią biobankų programą, Lietuvoje turime išvystytą biobankų tinklą. Biobankai turi būti įveiklinti, tam kad galėtume vystyti personalizuotą mediciną. 

Šiemet laukiame didelio psichologų paslaugų išplėtimo ir finansavimo tvarkos pokyčių. Iki šiol psichologai buvo įtraukti į gydymo komandą, tačiau jų konsultacija nebuvo apmokama atskirai. Jau artėjame prie to sprendimo, kad psichologų paslaugos bus apmokamos ir šios paslaugos bus užtikrinamos visiems, kuriems jos reikia – onkologiniams pacientams, jų šeimų nariams,“ – apie proveržį kalbėjo doc. dr. V. Pečeliūnas.

NVI vadovas taip pat priminė, kad pirmas žingsnis norint išvengti onkologinės ligos turėtų būti sveika gyvensena ir dalyvavimas prevencinėse programose. „Pirmas palinkėjimas – nerūkyti, antras – judėti, trečias – mažinti perdirbto maisto vartojimą, ketvirtas palinkėjimas – jeigu aptikote kokį nors neįprastą darinį, pasitikrinkite, jeigu pasikeitė sveikata – pasitikrinkite.

Ir dar. Labai svarbu dalyvauti visose keturiose ankstyvosios vėžio diagnostikos programose – krūtų, storosios žarnos, priešinės liaukos ir gimdos kaklelio vėžio.  Šios programos remiasi tvirtais mokslo įrodymais. Tais atvejais, kai anksti galime nustatyti ligą, galime tikėtis gerų gydymo rezultatų. Kviečiu visus piliečius dalyvauti, tikrintis, naudos iš programų bus žymiai daugiau, nei nepatogumų dalyvaujant programose“, – reziumavo doc. dr. V. Pečeliūnas. 

Kiekvienas ruduo šiai saldainių parduotuvei – kartus.

„Mūsų įmonei ruduo yra pats pokyčių metas“, – sakė „Candy POP“ Baltijos šalių mažmeninės prekybos vadovė Neringa Vytė.

Klientų netrūksta, bet darbo rankų – mažai. Ieškoma bent 10–15 darbuotojų, kurie galėtų tapti pardavėjais-konsultantais.

„Nors darome labai lanksčius darbo grafikus, darbuotojai gali laisvai suderinti darbą su studijomis, bet dažniausiai nutinka taip, kad jaunimas pareiškia norįs visiškai atsiduoti mokslams ir iškeliauja“, – komentavo situaciją N. Vytė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Darbdaviai tikina, kad rudens pradžia įmonėms didmiesčiuose visada nelengva. Iš atostogų grįžę gyventojai ir naujakuriai studentai padidina paklausą, o aptarnauti galinčio personalo mažai.

„Padaugėjus vartotojų konkrečiuose miestuose, trūksta darbuotojų. Pirmiausiai, žinoma, – aptarnavimo sferoje“, – teigė Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas.

Saldainių parduotuvės vadovai spėlioja – galbūt kaltas šiuolaikinio jaunimo noras dirbti lengvai, o uždirbti daug.

„Didžiausia šiuo metu problema ta, kad jauni žmonės nori uždirbti labai daug pinigų ir neįdėti pastangų. Kaip rodo darbo praktika mūsų įmonės viduje, jeigu žmogus stengiasi, mokosi ir nori tobulėti, tai pinigai ateina savaime“, – aiškino N. Vytė.

Didžiausia šiuo metu problema ta, kad jauni žmonės nori uždirbti labai daug pinigų ir neįdėti pastangų.

 

Be to, pastebimas išaugęs ir pačių klientų reiklumas, kuris ne vieną naują darbuotoją gali išgąsdinti. Tad ne visi ryžtasi darbintis prekybos, paslaugų ir aptarnavimo sektoriuose.

„Kartais neužtenka būti baigus profesinę mokyklą, reikia tobulinti save šioje srityje, kad  jaustumeis pakankamai užtikrintas ir galėtum patenkinti išaugusius klientų, pirkėjų poreikius“, – kalbėjo D. Arlauskas.  

„Darbuotojų trūkumas iš tikrųjų atsiliepia aptarnavimo kokybei“, – sakė Viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomoji direktorė Eglė Ližaitytė.

Tie, kurie idealiai tinka dirbti prekybos ir paslaugų srityse, renkasi tik tas vietas, kur sąlygos geriausios. Mat jaunimas esą nėra nusiteikęs ilgai aptarnauti staliukų ar dirbti tik už prekystalio. Tad biurai ir startuoliai gali lengvai pavilioti jaunus talentus. O aptarnavimo sričiai tenka ieškoti naujų būdų, kaip išsaugoti darbuotojus.

„Reikėtų kai kuriems darbdaviams keisti požiūrį, kad jis turi reikalą ne su kokiu nors samdomu darbuotoju, o kad reikia ieškoti partnerystės, kaip ir įprasta civilizuotame pasaulyje. O ta kultūrinė  transformacija nėra greita“, – savo pastebėjimus išsakė D. Arlauskas.

Nors darbdaviai prognozuoja, kad kiekvieną rudenį rasti darbuotojų bus vis sudėtingiau, restoranų verslai įsitikinę, kad sunkiau nei vasarą jau nebus.

„Vasaros sezonas buvo ypač sudėtingas ieškant darbuotojų viešbučiams, maitinimo įstaigoms tiek Palangoje, tiek kitose pajūrio vietose. Per patį sezoną buvo nežmoniška darbuotojų kaita. Jaunimas darbinasi neįvertindami ir savo lūkesčių, nei žinodami, koks tai darbas“, – konstatavo  E. Ližaitytė.

Užimtumo tarnyba skelbia, kad šiuo metu paklausios maždaug trisdešimt profesijų. Tačiau pirmaujančios vis dar išlieka informacinių technologijų ir rinkodaros specialybės. Taip pat aktualios vairuotojų ir statybininkų karjeros galimybės, bet aptarnavimo ir paslaugų sektorius tarp favoritų nepatenka.

„Yra trys dalykai: politinis, ekonominis ir emocinis. Jei kalbėsime apie darbdavių poziciją, mums liberalų siūlymas yra palankus. Todėl, kad ekonomiškai yra geriau pridėti prie atostogų vieną dieną negu kokį trečiadienį, ketvirtadienį ar penktadienį – priklausomai nuo to, kada išpuola ta diena, kai reikia švęsti. Ir tada žmonės prieš ar po gegužės 1 d.  dirba kaip švęsdami. Ekonomiškai taip. Bet politiškai kiekviena šventė turi turėti tam tikrą prasmę. Pavyzdžiui, Joninės. Kokią jos turi turėti prasmę? Galbūt liberalams vertėjo pradėti nuo Joninių? Todėl, kad su Gegužės 1-ąja žmonės save tapatina „Mes dirbantieji, čia mūsų šventė“. Ne dėl to, kad kažkas kažką engia, bet dėl to, kad tai – mūsų šventė. Bet politiškai jau kai kurių rudimentų atsikratėme: visokių balvonų, kurie kažkur buvo pastatyti. Tuo metu toje politinėje sistemoje jie buvo logiški. Dabartinėje politinėje sistemoje – nelogiški. Tada ir kyla klausimas: kodėl jie ten stovi? Kodėl turime švęsti tai? Šventės turi būti prasmingos. Žinoma, Kovo 11-oji, Vasario 16-oji. Galbūt netgi Sausio 13-oji, nors tai būtų nebe šventė, o tam tikras minėjimas. Taip kalbu, nes prieš laidą apklausiau apie porą dešimčių žmonių, ką jie galvoja“, – sakė D. Arlauskas.

– Ir ką jūsų mikrosociologinis tyrimas sako?

– Vieni klausė: o tai gal Boso dieną reikia švęsti – juk jie kaip ir suteikia darbo vietą, mes juos sveikiname? Kiti siūlė švęsti žemdirbių šventę, nes mūsų kraštas – žemdirbių kraštas. Todėl ir Gegužės 1-ąją švęsti labai paranku, nes pradedamos sodinti bulvės, einama į daržus. Vis tiek juk neiname į gatvę su transparantais.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet Lietuvoje yra ir daug tikinčiųjų. Tikintieji galbūt siūlytų Gegužės 1-ąją perkelti į laisvą Kūčių dieną.

– Tikintieji turi Žolinę. Galų gale, yra ir Velykos, ir Kūčios. Tai būtų pakankamai prasminga. Galbūt. Tuo labiau, kad per Kalėdas žmonės atsipalaidavę, kažkokie planai yra įvykdyti. Žinokit, žmonės skeptiškai žiūri į siūlymą pridėti tą dieną prie atostogų.

– O kaip į tai žiūri darbdaviai? Viena papildoma diena prie atostogų – kiek ji kainuotų darbdaviams?

– Kadangi panaikinama Gegužės 1-oji, pridedame ją prie atostogų. Ekonomine prasme geriau pridėti prie atostogų, kadangi ne visi darbuotojai vienu metu išeina. Juk Gegužės 1-ąją nedirba visi. Ekonomiškai tai yra didesnė našta, nei pridėti prie atostogų. Mums šia prasme tinka.

– Bet gal kai kas pasakytų, kad ne visi žmonės per metus spėja išnaudoti visas atostogų dienas? Ir jos keliasi ir keliasi, kol galiausiai tiesiog kažkur išnyksta

– Čia – žmogaus pasirinkimas. Esame suaugę žmonės. Jeigu tą dieną pamiršta arba ji tiesiog dingsta po kažkiek laiko – toks žmogaus pasirinkimas.

– Profsąjunga sako, kad ši diena nėra sovietinė šventė, kad ji yra tarptautinė, minima kitose šalyse. Kaip jums jų priekaištai?

– Manau, jie turi pagrindą. Tai – emocinis faktorius. Emociškai liberalų vietoje būčiau pradėjęs ne nuo Gegužės 1-osios, o nuo Joninių. Todėl, kad tai sukels bereikalingas įtampas. Tai nebus taip paprasta. Juolab kad tie žmonės, su kuriais kalbėjau, su politika nieko nesieja. Todėl emocine prasme manau, kad žmonės blogai jausis. Kurį laiką. Po kiek laiko visi viską pamirš ir viskas atsistos į savo vietas. Politine prasme mes turime daryti tam tikrus žingsnius. Man labai patinka pamokymas: „Palik praeitį ir ateisi į ateitį“.

– Kaip apskritai darbdaviai žiūri į laisvas dienas? Gal iš tikrųjų jų yra per daug?

– Viskas sužinoma lyginant. Mes konkuruojame globalioje ekonomikoje. Bendrą vidinį produktą apsprendžia tai, kiek žmonės dirba ir koks produktyvumas. Mes Europos Sąjungoje esame per viduriuką. Yra tokių, kurie turi daugiau, o yra ir tokių, kurie turi mažiau laisvų dienų. Todėl sakyti, kad pas mus jų yra per daug, tikrai nedrįstu.

– Yra tokių dienų, kurios nevertos būti laisvadieniais?

– Joninės – vienareikšmiškai. Man kyla abejonių ir dėl Žolinių. Čia labai katalikiška, ne krikščioniška šventė. Tai kiek čia pas mus katalikų? Kiekvienais metais jų vis mažėja. Jei paklaustume tikinčiųjų, su kuo ją sieja ir dėl ko ją švenčia, labai nedidelis procentas žino, kas apskritai tai yra. 

Jau išleisti 300 mln. eurų

Vilniaus universiteto docentas Algirdas Bartkus paaiškino, dėl ko taip vyksta: „Pridėtinės vertės mokestis pas mus yra natūraliai didėjantis dėl augančių kainų“. Pernai Vyriausybė surinko net 1,35 mlrd. eurų viršplaninių pajamų, o tai daug, net 11 proc. metinio biudžeto. Tačiau, anot A. Bartkaus, neplanuoti pinigai biudžete tik skamba džiugiai – žmonės dėl infliacijos moka daugiau mokesčių, bet nusipirkti už algą gali vis mažiau.

„Jeigu dabar paieškoti Finansų ministerijos tinklalapyje apie tai, kaip yra vykdomas biudžetas ir kur nukreipiamos pajamos, tai aiškios informacijos lietuviškai nėra“, – dėstė Seimo narė Rasa Budbergytė.

Finansų ministrės Gintarės Skaistės teigimu, viršplaninės pajamos leidžia lengviau finansuoti esminius valstybės poreikius, pvz. gynybą. „300 mln. eurų jau išleisti patvirtinus Krašto apsaugai, todėl viršplanines pajamas visas išdaliname ir dar reikia šiek tiek papildomai skolintis“, – teigė ji.

Pagal Konstituciją, Vyriausybė negali viršplaninių pajamų naudoti savo nuožiūra. Pasak Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko, jeigu Vyriausybė planuoja savo nuožiūra išleisti daugiau papildomų pinigų, ji turi sugrįžti į Seimą ir pasitvirtinti naują biudžetą. „Taip dabartiniu metu ir atsitiko – vyriausybė nusprendė, kad yra papildomas išlaidų poreikis,  todėl ji grįžo į Seimą jų pasitikslinti“, – aiškino M. Majauskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Dabartinė situacija nėra visiškai skaidri“

Tačiau iškyla klausimas – ar visada tikrai laikomasi šio principo? Kovą netgi daliai valdančiųjų kilo klausimas, kodėl Seimas panaikino PVM lengvatą šildymui. Tada kalbėta, kad biudžeto praradimai bus kompensuoti viršplaninėmis pajamomis, nors biudžetas keičiamas nebuvo.

„Iš tiesų, jei nesi patyręs finansų specialistas, šiuos dalykus suprasti sunku, tačiau aš matau, kad dabartinė situacija nėra visiškai skaidri“, – teigė R. Budbergytė.

Tačiau valdantieji ir šiemet planuoja beveik mlrd. (800 mln. eurų) viršplaninių pajamų. Vyriausybė jau numatė, kad jas naudos infliacijos padariniams švelninti: pensijų didinimui, neapmokestinamų pajamų dydžio bei socialinių išmokų didinimui, socialinėms išmokoms ukrainiečiams.

Estai, lenkai ir latviai seniai suprato, kad tai reikia daryti, o štai pas mus kalbama, kad biudžete atsiras skylė.

Pasirodo, šios pajamos leidžia Lietuvai mažiau skolintis. Pasak finansų ministrės, apskritai mūsų šalies skola, žvelgiant į bendrą Europos Sąjungos kontekstą, nėra per didelė.

Verslas klausia, ar tikrai geriausia viršplaninėmis pajamomis mažinti valstybės skolą, kai pati Vyriausybė nelaiko jos didele problema. Kaip LNK tvirtino Darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas, šiai dienai iš mūsų ekonominio gyvenimo iškrenta keturios valstybės – tai Rusija, Baltarusija, Kinija ir iš dalies – Ukraina. Mūsų valstybės ekonominį pagrindą sudaro eksportas, todėl reikia ieškoti naujų jo rinkų.

Verslas siūlo atsisakyti mokesčių nuo pelno, kurį įmonės investuotų į plėtrą Lietuvoje. Iš pradžių biudžetas gal ir prarastų mokesčių iš verslo, bet tam ir siūloma panaudoti viršplanines pajamas. „Estai, lenkai ir latviai seniai suprato, kad tai reikia daryti, o štai pas mus kalbama, kad biudžete atsiras skylė. Tačiau jeigu yra biudžeto perviršis, galima tą skylę užlopyti ir suteikti galimybę verslininkams reinvestuoti“, – sakė D. Arlauskas.

Verslo atstovai institucijų iniciatyvą sveikina ir žada suteikti visas sąlygas jiems įsidarbinti.

Kaip Eltai sakė UŽT direktorė Inga Balnanosienė, tarnyba, kartu su Vidaus reikalų ministerija ir MD atsisakė įprastų migracijos procedūrų ir leidimų dirbti išdavimo tvarkos dėl Rusijos karinės invazijos iš tėvynės bėgantiems ukrainiečiams.

Iškart, be papildomų dokumentų galės dirbti Ukrainos piliečiai, turintys asmens ar kitą kelionės dokumentą, turintys Šengeno, humanitarinę vizą ar laikiną leidimą gyventi, taip pat besinaudojantys beviziu režimu. Žmonės be dokumentų, skubos tvarka suteikus vizą Lietuvoje likti dėl humanitarinių priežasčių, taip pat galės dalyvauti darbo rinkoje. Jiems bus suteikiamas užsieniečio registracijos pažymėjimas, kol sprendžiamas jų teisinės padėties klausimas.

„Be jokių papildomų trikdžių UŽT yra pasirengusi integruoti tuos žmones Lietuvoje“, – teigė I. Balnanosienė. Naujoji tvarka galios tik Ukrainos piliečiams – asmenys iš kitų trečiųjų šalių ir toliau bus aptarnaujami įprastine tvarka.

Be jokių papildomų trikdžių UŽT yra pasirengusi integruoti tuos žmones Lietuvoje.

Pasak UŽT vadovės, verslas bendradarbiauja aktyviai ir yra pasiryžęs suteikti galimybę karą namuose palikusiems ukrainiečiams dirbti. Kaip tarnyba jau skelbė, iniciatyvą įdarbinti ukrainiečius išreiškė tokios įmonės kaip „Utenos Biovela–Utenos mėsa“, „Amber Food“, „Pieno žvaigždės“ ir kt. Kad yra pasirengęs įdarbinti Ukrainos žmones antradienį pranešė ir prekybos tinklas „Iki“.

„Susitelkimas visų visuomenės grupių, tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus yra labai jaučiamas ir verslas yra atviras įdarbinimui atvykstančių žmonių. Šiandien turime keliasdešimt įmonių visoje Lietuvoje atverti darbo vietas atvykstantiems iš Ukrainos žmonėms“, – kalbėjo ji.

Kadangi Ukraina neleidžia išvykti 18–60 metų vyrams, didžiąją dalį atvykstančiųjų sudaro moterys ir vaikai. Anot I. Balnanosienės, todėl daugiausia darbo vietų bus siūloma aptarnavimo, apgyvendinimo ir kituose paslaugų sektoriuose.

„Didžiausias dėmesys skiriamas būtent šios tikslinės grupės darbo vietų pasiūlymui – darbas svetingumo, paslaugų sektoriuose. Tačiau turime tikrai ne vieną dešimtį pasiūlymų ir logistikos, statybos, gamybos, inžinerinės pramonės srityse“, – paaiškino I. Balnanosienė.

Verslas suteiks visas sąlygas dirbti

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis pasidžiaugė sprendimu taikyti lankstesnes migracijos ir įsidarbinimo taisykles, kurios, anot jo, Lietuvoje yra labai sudėtingos.

„Žinome, kad turime bendrai gan griežtą reguliavimą, susijusį su hibridine ataka iš Baltarusijos. Dabar sakome, kad tie žmonės nepakliūtų po biurokratiniu volu ir matome, kad institucijos jau žaibiškai reaguoja“, – Eltai sakė A. Romanovskis.

LVK vadovas patikino, kad verslas visiškai padės atvykusiems asmenims rasti darbą, kad jie savarankiškai užsitikrintų sau pajamas, dėl ko mažiau valstybės kaštų reikėtų jiems išlaikyti.

„Be abejonės, sudarysime visas galimybes kaip darbdaviai, kad jie galėtų bent laikinai būti darbo rinkoje, galėtų save išlaikyti ir nebūtų našta visuomenei. Pabėgėliams patiems yra tragedija, bet tuo pačiu čia yra ir tam tikra našta visuomenei“,– sakė A. Romanovskis.

Vis tik jis pabrėžė, kad verslas neketina pasinaudoti situacija saviems ekonominiams interesams ir darbuotojų trūkumo problemoms spręsti.

„Dabar, manau, pirminis tikslas žmonėms, kurie dėl humanitarinių dalykų atvažiuoja, kad laikinai turėtų normalų statusą, jaustųsi saugūs ir galėtų užsitikrinti sau tam tikrą veiklą, kad turėtų iš ko gyventi ir netaptų mūsų visuomenei našta“, – teigė A. Romanovskis.

„Tai neturi būti kažkoks dalykas, kad kažkas pasinaudoja ir išsisprendžia ekonomines problemas. Visi galvoja apie žmones ir kaip jiems padėti“, – pridūrė jis.

Viena didžiausių pagalbos priemonių verslo atstovas įvardijo būtent sudaromas galimybes ukrainiečiams dirbti ir užsidirbti.

„Yra toks pasakymas, berods, žydų išmintis: didžiausia labdara yra ne pinigai, o galimybė suteikti žmogui darbą, kad jis pats galėtų oriai dirbti ir save išlaikyti. Manyčiau, kad čia būtų didžiausia parama jiems, jei mes galėtume juos priimti ir duoti, išlaikant jų orumą, galimybę dirbti ir save išlaikyti“, – apibendrino LVK prezidentas.

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas savo ruožtu priminė, kad darbdaviai jau seniai tariasi su politikais, kaip palengvinti darbuotojų iš trečiųjų šalių migracijos procedūras – apie tai nuo gruodžio buvo diskutuojama Vyriausybės atstovų vadovaujamoje darbo grupėje.

Jis sutiko, kad dabar galiojanti įdarbinimo tvarka neatitinka Lietuvos darbo rinkos padėties, o pačioje darbo grupėje sprendimai buvo priimami pernelyg vangiai. Be to, pasak darbdavių atstovo, šiuo metu trečiųjų šalių piliečiai neretai komandiruojami į Lietuvą iš Lenkijos, kurioje ir yra įdarbinti. Pietinėje Lietuvos kaimynėje užsieniečių įdarbinimo procedūros yra paprastesnės ir trumpesnės, iš ten į komandiruotes atvykdavo ir daug ukrainiečių.

„Visada sakėme, kad ukrainiečiai kaip žmonės yra mentališkai mums artimi ir yra labai reikalingi. Ir mes akcentavome tą dalyką: kodėl ukrainiečiai turi važiuoti per Lenkijos įdarbinimo agentūras, kai galėtų tiesiai į Lietuvą“, – teigė D. Arlauskas.

„Ilgą laiką bandėme įtikinti politikus, kad jūs teisiškai sudarykite sąlygas, kad mūsų įdarbinimo agentūros galėtų komandiruoti į Lietuvos įmones. Aš manau, kad šitas toks dalykas labai skaudus, liūdnas, bet jis aktyvuos šitos problemos sprendimą, kad greičiau būtų galima integruoti į Lietuvos darbo rinką“, – svarstė LDK prezidentas.

Jis, be kita ko, atkreipė dėmesį, esą lieka neaišku, ar darbdaviai tarp atvykusių žmonių ras reikiamų darbuotojų. Pašnekovo teigimu, Lietuvos darbdaviams šiuo metu reikia įvairių specialybių, pavyzdžiui, statybos, transporto, paslaugų sektoriaus profesionalų.

„Nežinome dabar, kokie tie bus pabėgėliai. Ar užtenka kokios bus kvalifikacijos, kurios bus reikalingos darbo rinkai“, – svarstė D. Arlauskas, kartu pažymėjęs, kad taip pat kol kas neaišku, kokiomis sąlygomis juos bus galima įdarbinti.

„Dar nežinome, kokį jie turės statusą ir kokie bus reikalavimai, nes jeigu tie patys bus reikalavimai, kaip yra dabar, kad atlyginimai ne mažesni nei sektoriaus vidurkis, o jo kvalifikacija neatitiks... Čia yra dar daug klausimų, į kuriuos dar nėra atsakymų“, – teigė D. Arlauskas.

Antradienio Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iš viso Lietuvoje registruota apie 200 atvykusių ukrainiečių. Anot ministerijos, Lietuvos savivaldybės yra pasiruošusios priimti apie 11 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, o Lietuvos piliečiai apgyvendinimą galėtų suteikti dar 23 tūkst. jų.

Iš šių asmenų nereikalaujama pateikti kelionės dokumentų, sveikatos draudimo ir kitų dokumentų, kurie suteikia teisę jiems atvykti ir būti Lietuvoje. Pabėgėliams iš Ukrainos bus užtikrinama teisė gauti būtinąją medicinos pagalbą ir kitas būtinas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

MD praėjusią savaitę taip pat pranešė, kad dabar Lietuvoje esantiems Ukrainos piliečiams, kurių nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi Lietuvoje galiojimas baigiasi, iškart bus pritaikytas 90 dienų bevizis režimas. Kaip skelbia departamentas, šiuo metu nebus sprendžiama dėl ukrainiečių grąžinimo ar išsiuntimo, o Ukrainos piliečiai ir jų šeimos nariai, dėl kurių priimti sprendimai grąžinti juos į užsienio valstybę, gali likti Lietuvoje.

„Drąsiai galiu kalbėti apie tai, kaip K. Navickas susidorojo su pastangomis vykdyti verslą kaimo vietovėse“, – LDK pranešime spaudai rašo D. Arlauskas. Anot jo, nuo 2002 metų verslui kaime plėtoti skirstomos Europos Sąjungos (ES) paramos nuo 2023 m. visai nebeliks bent iki 2027 m., kai baigs galioti šiuo metu Europos Komisijai rengiama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strategija.

Parama skatino jaunimą likti

LDK prezidentas tikina, kad beveik 20 metų ES skiriama parama padėdavo kurti darbo vietas kaime.

„Nuo 2002 metų Lietuvoje verslui kaime vystyti buvo pradėta skirti ES parama. Iš pradžių ji siekė 375 tūkst. eurų vienam projektui, 2010 metais buvo iškilusi iki 500 tūkst. eurų, tačiau vėliau sudarė 200000 eurų vienam verslui. Pasinaudodami ES parama, verslininkai, gavę tokio dydžio paramą, sukurdavo mažiausiai 4 darbo vietas, o po kelerių veiklos metų ir dešimtis darbo vietų.

Kasmet verslui kaime buvo skiriama maždaug po 20 mln. eurų ES paramos, tiek pat pridėdavo patys verslininkai ir kaime plėtėsi smulkūs medienos apdirbimo, statybos, remonto, kaimo turizmo ir kitų paslaugų verslai, pakeitę daugelio kaimų ir miestelių veidą, nes tie patys verslininkai padėjo keisti infrastruktūrą kaimo vietovėse, padėjo kaimo kultūros, švietimo, sporto entuziastams.

Dar vienas impulsas atgaivinti verslo aplinką kaime atsirado 2017 metais, kai pradėta skirti paramą verslo kaime pradžiai. Kaimo žmonės buvo skatinami 18-37 tūkst. eurų siekiančia parama pradėti verslą. Pagal kiekvieną tokią paramą, pareiškėjai susikurdavo darbo vietą sau ir dar sukurdavo papildomą darbo vietą. Atrodė, kad tai puiki galimybė stabdyti jaunimą nuo bėgimo į miestus ar užsienį, nes jaunimo migracija iš Lietuvos kaimo yra bene didžiausia tarp ES šalių“, – pasakoja D. Arlauskas.

Drąsiai galiu kalbėti apie tai, kaip K. Navickas susidorojo su pastangomis vykdyti verslą kaimo vietovėse.

Pasak jo, ankstesnės Vyriausybės taikytos priemonės ir stabili finansinė parama verslui kaime didino paslaugų prieinamumą nuo didmiesčių nutolusiose šalies vietose, kadangi kaimuose kūrėsi įvairūs verslai, taip pat regionuose verslą kūrė daugiau jaunų žmonių.

„Jaunimas pajuto, kad kaime galima gyventi ne tik iš pašalpų. Buvo kuriami verslai seniai nenaudojamose kaimo patalpose – kultūros namuose, uždarytose pradinėse mokyklose, technikos kiemuose. Buvo aišku, kad Vyriausybė turi planą, kaip gaivinti kaimo verslą, ir juo nuosekliai seka“, – iki šiol gerėjusį verslo klimatą regionuose apibūdina D. Arlauskas.

Sunaikino galimybes pradėti verslą kaime

Visgi D. Arlauskas pažymi, kad nuo 2021 m. pradžios bet kokios paskatos pradėti verslą kaime pradėtos žlugdyti. Pranešime jis rašo, esą K. Navickas „drastiškai sunaikino“ iki šiol pasiektą pažangą.

Anot D. Arlausko, dabartinis ministras atėmė iš jaunų verslininkų galimybę gauti paramą verslui kaimo vietovėse pradėti, atsisakant verslo skatinimo programos „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“.

„Prasidėjo nuo to, kad ministras visiškai sunaikino priemonę „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, kuri turėjo didžiulį populiarumą tarp kaimo jaunimo. Tai padarė gana arogantiškai, akcentuodamas tik kai kuriuos, galbūt ne visai korektiškus projektus, kurie sudarė absoliučią pateiktų 2020 metais projektų mažumą“, – tikina LDK prezidentas.

Jis pažymi, kad tokia K. Navicko politika prieštarauja taikomai kitų Vakarų pasaulio valstybių, kuriose jaunų žmonių verslui skiriamos dosnios biudžeto lėšos. D. Arlauskas pabrėžia, kad pavasarį Žemės ūkio ministerija paramą verslui kaime sumažino apie 20 mln., paliekant 18 mln. eurų. Tačiau, jo teigimu, nuo 2023 m. nuspręsta paramos visai atsisakyti.

„Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovė pareiškė, kad 2023-2027 metais paramos verslui visiškai nebebus. Kai paklausiau, kodėl nebenorima remti net pagal priemonę „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“, sulaukiau žemės ūkio viceministro Pauliaus Lukševičiaus atsakymo. Nenusileisdamas arogantiškumu ministrui, viceministras paaiškino, kad „Žemės ūkio ministerijai prioritetas yra žemės ūkio gamyba”. Ir viskas. Ir net nebandykit ginčytis“, – teigia D. Arlauskas.

Jo įsitikinimu, K. Navicko ir jo komandos sprendimai prieštarauja ne tik ES nuostatoms, bet ir pačios Vyriausybės programai.

„Tokia „išmintimi“ viceministras ne tik pribloškė, bet ir parodė visos ministerijos vadovybės lygį. Jiems nereikia vadovautis nei Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu, nei netgi XVIII Vyriausybės programa, kuria privalo vadovautis, nes yra jos atstovai. Kad skaitantiesiems būtų aiškiau, apie ką rašau, pacituosiu kai kurias vietas iš minimų šaltinių.

Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento preambulės 22 punktas: „... Bent 55 proc. papildomų išteklių turėtų būti skirta priemonėms, kuriomis skatinama ekonominė ir socialinė plėtra kaimo vietovėse, t.y. investicijoms į materialųjį turtą, ūkių ir verslo plėtrą, paramai pagrindinėms paslaugoms bei kaimų atnaujinimui…“

Lietuvos XVIII Vyriausybės Programos 131.1. Punktas: „Veiksmingai įtrauksime gyventojus į darbo rinką, skatinsime konkurencingų darbo vietų kūrimą, ypač regionuose…“; 131.4 punktas „Skatinsime jaunimo verslumo iniciatyvas regionuose, skatinsime verslo ir socialinius projektus, kuriančius darbo vietas regione“, – rašo LDK prezidentas.

Nepasitenkinimas iš žemdirbių

Nepasitikėjimą ministru yra išreiškusi Lietuvos žemės ūkio taryba. Jos teigimu, K. Navickas netinkamai komunikuoja su ūkininkų atstovais, netvarko valstybinės žemės, pamiškių. Kritikos sulaukia ŽŪM vykdoma Žaliojo kurso įgyvendinimo strategija, didėjantys mokesčiai, ministerijos vadovas kaltinamas prastu vadovavimu ir nekompetencija.

Ragindami trauktis, žemdirbiai prašo K. Navicko nekankinti savęs ir žemės ūkio atstovų.

Savo ruožtu kita ūkininkus vienijanti organizacija, Žemės ūkio rūmai, K. Navicką palaiko, o pats ministras tikina neketinąs pasiduoti ūkininkų spaudimui ir trauktis nežada.

Palaikymą K. Navickui taip pat išreiškė premjerė Ingrida Šimonytė, o jį delegavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai subūrė darbo grupę, kurioje bus siekiama rasti sutarimą tarp žemdirbių ir ministerijos, neatleidžiant K. Navicko. Jai vadovauja buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Tai, mano D. Arlauskas, juos motyvuos pasiskiepyti.

„Kai žmonės susiduria su tuo, kad negali užeiti į prekybos tinklą, jie netenka tam tikrų komfortiškų sąlygų, jie ryžtasi ir vakcinuotis. Todėl ta mūsų logika, kad per tam tikrus netekimus gali kažką prarasti, labiau motyvuotų žmones“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė darbdavių atstovas.

Kai žmogus išeina iš komforto zonos, jis nori į ją grįžti. O tas grįžimas yra per vakcinavimą.

Pasak D. Arlausko, Lietuvoje susiformavo tam tikros filosofijos vedinų žmonių sluoksnis – tokie asmenys atsisako skiepytis ne dėl to, kad netikėtų vakcinų nauda, o dėl to, kad jos yra esą iš valdžios ateinantis blogis. Jis įsitikinęs, kad privertus tokius asmenis išeiti iš komforto zonos, pavyks pasiekti geresnių vakcinacijos rezultatų.

„Jeigu jie (nepasiskiepiję darbuotojai – ELTA) gali komfortiškai gyventi, testuotis už svetimus pinigus, gyvenimas gi fainas yra. (…) Valdžia šiuokart kažkiek privertė juos iš komforto zonos išeiti. Kai žmogus išeina iš komforto zonos, jis nori į ją grįžti. O tas grįžimas yra per vakcinavimą“, – teigė D. Arlauskas.

Danas Arlauskas. M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Vetuodamas mokamus testus numatantį įstatymą, prezidentas G. Nausėda pažymėjo, kad toks žingsnis dar labiau skaldytų visuomenę. Darbdavių konfederacijos vadovas visgi patikino, kad visuomenė jau yra gana poliarizuota, todėl įvedus mokamus testus nepasiskiepijusiems darbuotojams, ji labiau skaldoma nebus. Jo nuomone, visuomenė jau yra susipriešinusi, kylant pasiskiepijusių asmenų nepasitenkinimui dėl esą jų pinigais išlaikomos nedidelės nenorinčių vakcinuotis žmonių grupės.

„Manau, kad kaip tik labiau depoliarizuosimės. Jei nepasiskiepiję už savus pinigus testuosis, mažiau bus tų žmonių, kurie nesivakcinavo, ir kuo bus mažiau, ta poliariziacija mažės. Anaiptol, procesas bus kitoks, mažiau bus susipriešinimo“, – mano D. Arlauskas.

Ketvirtadienį Seimas atmetė G. Nausėdos veto Žmogaus užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos įstatymo pataisoms, numatančioms nepasiskiepijusiems darbuotojams už privalomus periodinius COVID-19 testus mokėti savo lėšomis. Prieš veto balsavo 73 valdančiosios koalicijos nariai, opozicija vieningai balsavo prieš.

Pataisos įsigalios gruodžio 1 d.

Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius Vyriausybės sprendimą vertina palankiai, nes jis leis gamybos įmonėms įgyvendinti planus ir išvengti veiklos sutrikimų.

„Vertiname palankiai. Labai paprastai, nes mums labai svarbi kitų darbuotojų, kurie nepasiskiepijo, sveikata ir mes norime ir toliau būti garvežiu ir tempti Lietuvos ekonomiką“, – BNS sakė V. Janulevičius.

„Tai bus kaupinių metodu, aišku, minusas viso šito metodo bus tas, kad kai reikės išaiškinti galimai vieną sergantį, reikės tikrinti visus iš naujo, bet tikriausiai tai yra tiksliau ir geriau nei turėti sergantį, kuris apkrėstų kitus darbuotojus“, – kalbėjo jis.

V. Janulevičiaus žiniomis, aukštos pridėtinės vertės produktų gamybos įmonėse šiuo metu pasiskiepiję virš 80 proc. darbuotojų, o kitoje pramonėje – apie 70 procentų.

Tuo metu D. Arlauskas sakė, kad toks Vyriausybės reikalavimas galėtų būti taikomas nebent atskiroms įmonėms.

„Įsivaizduojame, kad gamyba – tai sėdi vienas prie kito, kvėpuoja, liečiasi, glėbesčiuojasi ar kaip tai pavadinti, bet yra tokių gamybos sektorių, kurie tikrai atskirti vieni nuo kitų, o tas testavimas, manau, yra ne visiškai apgalvotas dalykas“, – BNS sakė D. Arlauskas.

Yra gamybinių įmonių, kur dirba dešimt žmonių, jie gali dirbti vienas su kitu nekontaktuojant. O dabar remiasi tam tikra matematine išraiška ir daro prielaidą visam sektoriui, manau, tai nėra teisinga

„Yra gamybinių įmonių, kur dirba dešimt žmonių, jie gali dirbti vienas su kitu nekontaktuojant. O dabar remiasi tam tikra matematine išraiška ir daro prielaidą visam sektoriui, manau, tai nėra teisinga“, – pridūrė jis.

Darbdavių konfederacijos prezidentas tokį sprendimą vertino ir kaip valdžios išlaidavimą.

„Tai vertinčiau kaip atsainų požiūrį į visų mūsų pinigus, tai vis tiek mūsų pinigai, bet solidariai visi prisideda prie viso šito. Sakyčiau, ne visiškai atsakingas lėšų paskirstymas arba išlaidavimas“, – teigė D. Arlauskas.

„Reikia pereiti ne prie sektoriaus, o prie rizikos vertinimo kiekvienos konkrečios įmonės, nes tai yra dideli pinigai, kurie, galėtų būti skirti produktyvumo didinimui. Nes ką reiškia testavimas? Tai yra pinigų pravalgymas“, – kalbėjo jis.

Vyriausybė trečiadienį įpareigojo privalomai profilaktiškai testuotis dėl koronaviruso ir nepersirgusius ar nepaskiepytus gamybos įmonių darbuotojus. Tokia prievolė įsigalios nuo rugsėjo 13 dienos.

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys sakė, kad šiuo metu protrūkiai gamyboje sudaro daugiau nei ketvirtadalį visų aktyvių protrūkių.

Baldais prekiaujančioje įmonėje jau pasiskiepijo per 80 proc. darbuotojų. Dauguma jų dirba kontaktinį darbą. Likusieji reguliariai testuojasi.

„Žmonės patys labiau suinteresuoti skiepytis, jei dirba kontaktinį darbą. Mes skatiname savo pavyzdžiu. Aš ir pats pasiskiepijau. manau, kad pasiskiepys ir likusieji darbuotojai. Dauguma tai jau padarė savanoriškai“, – sakė įmonės „Furnitura“ įkūrėjas ir vadovas Pijus Makarevičius.

Tačiau tokia situacija ne visose šalies įmonėse. Darbdaviai aiškina, kad skiepijimo mastai džiugina ne visur. Tačiau pagal įstatymus skiepytis darbuotojai neprivalo.

Panašu, kad situacija pasikeis kaimyninėje Latvijoje. Mat latviai su nevakcinuotais darbuotojais ketina kovoti radikaliomis priemonėmis. Jei žmonės iki rudens neturės skiepo, gali likti be darbo.

„Kentėtų pačios pagrindinės specialybės: mokytojai, medicinos darbuotojai, socialiniai darbuotojai, pardavėjai, kirpėjai“, – sako Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Rolandas Žalnierius.

Tokie akibrokštai iš Latvijos vyriausybės kaip mat sulaukė profesinių sąjungų prieštaravimų.

Tačiau Lietuvos darbdaviai privalomojo skiepijimo idėjos neatmestų, nors sako, kad vienos nuomonės tarp verslų nėra.

„Aš netikiu, kad visi tie skatinimai, motyvacija, loterijos padės. Apie 40 proc. žmonių ir liks nepasiskiepiję, nes jie iš principo to nenori. Tai klausimas, ar tie 40 proc. rudenį mums nepablogins situacijos“, – svarsto Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas.

Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad nesutiktų su privalomuoju skiepijimu. Verčiau blogėjant situacijai ketintų pivalomai testuoti rizikingiausius sektorius.

Privalomojo darbuotojų skiepijimo idėją iškėlė ne tik Latvija. Jau kurį laiką rizikingiausių sektorių darbuotojai privalomai vakcinuojasi Estijoje.