Karjeros idealizavimas

VDU psichologijos profesorė Auksė Endriulaitienė pasakoja, kad mokslinėje literatūroje dažnai aprašomos neigiamos perdėto darbo pasekmės individualiu bei socialiniu lygmenimis. Tačiau visuomenėje ir populiariojoje spaudoje asmens polinkis per daug dirbti vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Sovietiniu periodu besiformavusios, šiandieninėje visuomenėje vyrauja tos pačios žavėjimosi daug ir sunkiai dirbančiu žmogumi tradicijos. „Darbas ir profesiniai pasiekimai daugelyje kultūrų išlieka vienu svarbiausių savęs ir kitų vertinimo bei suvokimo kriterijų. Todėl neretai žavimasi net ne dirbančiu, o visiškai save darbui aukojančiu žmogumi, o karjeros laiptais kopiantis, daug ir sunkiai dirbantis specialistas tampa pagarbą ir susižavėjimą keliančiu vakarietiško pasaulio simboliu“, – pasakoja A. Endriulaitienė.

M. Morkevičiūtė teigia, kad prieštaringą polinkio per daug dirbti vertinimą lemia ir tai, jog visuomenė nėra pilnai su juo susipažinusi. „Dėl žinių trūkumo, probleminis polinkis daug dirbti taip ir lieka neatpažintas. Bėda ta, jog negebėdami atpažinti probleminio elgesio, rizikos grupėje esantys asmenys retai kreipiasi pagalbos, arba kreipiasi tada, kai susiduria su rimtomis įsisenėjusios fizinėmis ir psichologinėmis problemomis, kurios yra sunkiai gydomos“, – atskleidžia doktorantė ir priduria, kad probleminis elgesys gali būti atpažintas tik tada, kai yra teisingai suprantamas, o tai priklauso nuo to, kiek turime tokiam supratimui reikalingos informacijos.

Bėda ta, jog negebėdami atpažinti probleminio elgesio, rizikos grupėje esantys asmenys retai kreipiasi pagalbos, arba kreipiasi tada, kai susiduria su rimtomis įsisenėjusios fizinėmis ir psichologinėmis problemomis, kurios yra sunkiai gydomos.

Savęs – tik kaip darbuotojo suvokimas

Mokslininkų teigimu, svarbiausia patologinį elgesį atskirti nuo kasdieninio, nepatologinio su darbu susijusio elgesio. „Šiuo metu polinkiui per daug dirbti įvardinti dažniausiai naudojami du terminai – „darboholizmas“ arba „priklausomybė nuo darbo“. Abu jie paprastai vartojami kaip sinonimai. Kita vertus, remiantis naujausiomis mokslininkų įžvalgomis, nors tiek darboholizmas, tiek priklausomybė nuo darbo turi tam tikrų panašumų, tačiau, iš esmės, abu jie nurodo du skirtingus reiškinius. Mokslininkai pažymi, jog darboholizmui ir priklausomybei nuo darbo būdingi du bendri požymiai – nekontroliuojamas potraukis darbui (kuomet darbas dominuoja asmens mintyse) ir pernelyg didelis (ilgas/intensyvus) darbas. Vis dėlto, svarbu pastebėti, jog abu minėtieji aspektai yra esminiai darboholizmo, bet ne priklausomybės nuo darbo komponentai, mat priklausomybė nuo darbo yra opesnis ir platesnis psichologinis reiškinys“, – konstatuoja M. Morkevičiūtė.

Pasak psichologių, vienintelis mokslininkų siūlomas būdas nustatyti, ar su darbu susijusį elgesį galima vadinti priklausomybe, yra pastarojo vertinimas pagal septynis visoms priklausomybėms būdingus simptomus: (1) veikla turi dominuoti asmens mąstyme ir elgesyje; (2) su darbu susijusi veikla turi kontroliuoti asmens nuotaiką; (3) norint pasiekti palengvėjimą ar išvengti nemalonių pojūčių, asmuo jaučia poreikį didinti su darbu susijusios veiklos apimtis; (4) nutraukus su darbu susijusią veiklą asmeniui kyla nemalonūs jausmai; (5) vardan darbo asmuo ima aukoti kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, santykius su partneriu(-e), socialinę veiklą ir kt.; (6) asmuo susiduria su nesėkmingais bandymais kontroliuoti dirbant praleistų valandų skaičių ir vis grįžta prie intensyvaus bei ilgo darbo po bandymo nutraukti tokį elgesį; ir (7) dėl su darbu susijusio elgesio asmuo tiesiogiai ir/ar netiesiogiai patiria žalingas, negatyvias pasekmes.

„Reikia atsižvelgti ir į laikinumo aspektą. Su darbu susijusio elgesio priskyrimas priklausomybių grupei taip pat priklauso nuo tokio elgesio trukmės. Visiems pasitaiko laikotarpių, kuomet dažnas ir intensyvus darbas yra būtinas, reikalingas ar neišvengiamas. Tačiau trumpai besitęsiantis elgesys nenurodo priklausomybės. Elgesys turi trukti bent 12 mėnesių, kad būtų laikomas priklausomybe“, – tikina M. Morkevičiūtė.

Darboholikas ar priklausomas nuo darbo?

A. Endriulaitienė papildo, kad apibendrinant galima teigti, jog priklausomybė nuo darbo reiškia patologinį, visapusiškai asmens sveikatai ir gerovei žalingą elgesį, tuo tarpu darboholizmas yra nebūtinai žalingas ir neigiamas pasekmes lemiantis reiškinys, dažniausiai apibūdinantis trumpai trunkantį kasdieninį su darbu susijusį elgesį, kuris, keičiantis aplinkybėms, pasikeičia savaime. „Reikia pripažinti, jog nuo pat domėjimosi pernelyg ilgu, dažnu ir intensyviu darbu pradžios stebimas šio reiškinio chaotiškumas, kurį lemia gana paviršutiniškas „darboholizmo“ ir „priklausomybės nuo darbo“ terminų vartojimas. Vis dėlto, svarbu suprasti, jog nors nuo darbo priklausomi asmenys nuolat galvoja apie darbą ir dirba pernelyg daug, tačiau ne visi apie darbą galvojantys ir labai daug dirbantys iš tiesų gali būti laikomi nuo jo priklausomais“, – teigia psichologė. Mokslininkių teigimu, esama konkrečių klinikinių simptomų, tikrą priklausomybę padedančių atskirti nuo darboholizmo, o siekdami aiškumo ir kuo tikslesnio patologinio elgesio atpažinimo, turėtume susipažinti su naujausiomis šios srities mokslinėmis žiniomis ir rinktis atsakingą terminų vartojimą.

Sunkus tas jūsų klausimas, ar lėtinis nuovargis – XXI a. žmonių perfekcionistų liga? Būtų labai gražu girtis, kad taip ir yra. Tada sau atrodytume kažkuo ypatingi, kitokie nei anksčiau gyvenusios kartos. Bet, kiek žinau, visais šimtmečiais šita bėda pasireikšdavo (gal tik ne taip gražiai pavadinta): lėtinis nuovargis, nerimo sindromas.

Manau, kad tai yra perfekcionizmo ir nemokėjimo laiku sustoti rezultatas – kai norime būti geriausi, padaryti ir uždirbti daugiausia, tapti labiausiai vertinami. Ir neapskaičiavę jėgų perdeginame, nualiname savo nervų sistemą.

Taip nutiko ir man: norėdamas išlaikyti geriausio fotografo titulą imdavausi visų pasiūlomų darbų. O kai jau dienos valandų nebeužtekdavo, dirbdavau naktimis. Nežinojau, kas yra savaitgaliai ar atostogos, nes man atrodė, kad darbas svarbiau už viską.

Ilgainiui ėmiau jausti nuolatinį nuovargį, dariausi nekantrus, irzlus, piktas. Bet vos pamėgindavau sustabdyti įsibėgėjusį traukinį, kaipmat apimdavo siaubinga tuštuma – nebesuprasdavau, kodėl gyvenu, kokia viso to prasmė… Tada ir vėl griebdavausi darbo kaip šiaudo, taip prigesindamas nerimą.

O vieną dieną mane ištiko panikos priepuolis – siaubingas jausmas, kai pajutau, kad mirštu. Bet nemiriau. Fiziškai buvau visiškai sveikas – pasitikrinau sveikatą pas visus įmanomus daktarus. Po savaitės tai nutiko dar kartą – šįkart jau buvo labai panašu į insulto priepuolį. Pamenu, su greitąja išvežė mane į ligoninę, bet nieko nenustatė: priepuolis praėjo savaime.

O kartais atsibusdavau viduryje nakties dusdamas, stojančia širdimi (bent man atrodė, kad ji stoja), negalėdamas kalbėti. Atrodė, kad esu įkalintas savo kūne, bet visiškai bejėgis jį valdyti.

Juokinga, bet prasidėjus toms bėdoms mano darbo grafikas nė kiek nesulėtėjo. Priešingai. Dabar turėjau dar daugiau dirbti, kad galėčiau atsigriebti už sirgtą laiką. Ir, aišku, panikos priepuoliai padažnėjo. Aš juos jau truputį ėmiau pažinti, nujausdavau, kada prasidės.

Tada supratau, kad taip gyventi nebegalėsiu. Kaip tik tuo metu pasikeitė mano šeimos daktaras. Įvertino sveikatos tyrimus – jie buvo puikūs. O tada paprašė papasakoti apie savo darbą. Ir kuo ilgiau kalbėjomės, tuo aiškesnė jam darėsi diagnozė – lėtinis nuovargis, nerimo sindromas ir panikos priepuoliai.

Tarsi koks alkoholikas turėjau pripažinti savo problemą. Bet tai padaryti man jau nebuvo sunku: juk norėjau gyventi! Norėjau džiaugtis kiekviena diena, mylėti žmones, nebūti jiems piktas vilkas.

Buvau jau keturiasdešimt dvejų, kai pagaliau ėmiau suprasti, kad būti geriausiu, tobuliausiu, turtingiausiu misteriu man visai nereikia. Nebeturėjau planų užkariauti pasaulį, nes jokio džiaugsmo galvojant apie tai nebeliko.

Aš turėjau mažą dukrytę ir norėjau matyti, kaip ji užauga, norėjau, kad ji turėtų mylimą tėtį, o ne irzlų, psichuojantį, depresijos kamuojamą darboholiką. Ir dar jaučiau, kad jei ta liga tęsis per ilgai, aš neišversiu – išprotėsiu arba vieną naktį iš tiesų numirsiu. Todėl be jokios gėdos ėjau per daktarus ieškodamas sprendimo.

Man pasisekė. Šeimos gydytojas Kazys Simanauskas pasirodė esąs protingas ir tiesus žmogus. Jis pasiūlė du kelius: psichoterapiją (bent poros metų kursą) arba pailginto atpalaidavimo tabletės (Xanax XR). Bet įspėjo, kad abiem atvejais tai nepadės, jei pats nepakeisiu gyvenimo tempo.

Dvejų metų psichoterapija man netiko, nes ruošiausi pusmečiui išvažiuoti iš Lietuvos, todėl pasirinkau vaistus. Žinojau, kad tai nėra pats tobuliausias sprendimas, o tik simptomų slopinimas, bijojau, kad nuo tablečių galiu tapti priklausomas, jei vartosiu jas ilgai. Supratau, kad svarbiausias gydymas mano atveju vis dėlto yra pakeisti gyvenimo prioritetus.

Tabletes gėriau pusmetį (po pusę rekomenduojamos dozės, nes priklausomybės bijojau siaubingai). Paskui dozę ėmiau mažinti, kol po metų užteko tik turėti tabletę prie savęs, kad būtų ramiau tuo atveju, jei priepuolis vėl pasikartotų. O psichopterapijos seansus ėmiau darytis pats – skaičiau egzistencinės psichoterapijos knygas ir pamažu perskaitytus patarimus taikiau praktikoje.

Sunkiausia buvo pakeisti darbo įpročius: juk darboholizmas įtraukia ne mažiau nei alkoholis ar rūkymas. Bet man pasisekė: nuo to laiko ėmėme žiemoti vienoje iš Kanarų salų – Fuerteventūroje. O toliau nuo Lietuvos – ir darbų mažiau. Tada sumažėjo pajamos. Iš pradžių išsigandau, bet kai supratau, kad man jų pakanka, po truputį apsiraminau. Draugo paskatintas ėmiau kasdien po valandą skirti sau – bėgimui ristele, klausant muzikos ar vėjo. Ir reikalai pradėjo taisytis.

Kokia situacija dabar? Na… dabar esu daug ramesnis. Tiek nebesinervinu dėl nesėkmių, pinigų ar pripažinimo. O svarbiausia – esu švelnesnis ir geresnis šeimai. Žinoma, pasitaiko ir suklysti, bet aš tiek metų neturėjau gerų įpročių, kad vis dar mokausi.

Žinau, kad šitas nerimo sindromas nepraeina visiems laikams. Jei grįžčiau prie senų įpročių, ankstesnio gyvenimo tempo, bėda vėl atsinaujintų. Kartais pajuntu ją artėjant, kai užgriūva neplanuoti darbai ar iš mandagumo prisiimu jų per daug. Kai pamirštu savaitgalį ir pamirštu, kas gyvenime svarbiausia.

Neteisiu perfekcionistų, bėgančių ristele per gyvenimą. Ar galiu kažką teisti, kai pats toks buvau? Tik dar ir tinginiauti nemokėjau. Bet labai džiaugiuosi, kad ne per vėlai supratau to lėkimo beprasmybę ir kainą.

Neseniai perskaičiau vienos socialiniuose tinkluose žinomos komunikacijos specialistės įrašą ir apėmė dvejopi jausmai. Moteris su didžiuliu pasididžiavimu pasakojo apie tai, kaip prisidėjo prie gamyklos statybų netoli Kauno. Iš tiesų, pasiekimas įspūdingas, turint galvoje tų patalpų dydį, sudėtingumą ir statybų trukmę. Kita vertus, sėkmingo finišo kaina irgi nemaža. Pačios autorės žodžiais, paskutinėmis statybų savaitėmis "pamečiau laiko nuovoką, savaitgalio konceptą, pietų konceptą, numečiau 3 kg, sugėriau dvi pakuotes migdomųjų, susilašinau dvi lašelines, atsinaujino skrandžio opa, tris kartus verkiau, du beveik rėkiau". Skaitant šias eilutes, man nejučia kyla klausimas – o dėl ko?

Su derama pagarba visų specialybių atstovams, bet na… Suprasčiau, jei tokiais žodžiais savo patirtis nupasakotų gydytojas arba ugniagesys, šalį ištikus masinei katastrofai. Juk jų didvyriškumas ir pasiaukojimas tiesiogiai susijęs su gelbėjamomis gyvybėmis. Bet kai šitaip apie savo darbą kalba vadybininkai, rinkodaros specialistai ar aptarnaujančiojo personalo darbuotojai, kyla kita mintis. Gal jie savo gyvenimą aukoja vien tam, kad kažkam kitam sukrautų daug pinigų? O patys, geriausiu atveju, pasiima tik mažytį procentėlį to, ką uždirbo kitam, ir, žinoma, pasiglosto ego, vėl padarę tai, kas neįmanoma.

Pamenu, draugė dirbo vienoje įmonėje, kurios veiklos tiksliau apibūdinti dėl konfidencialumo negaliu. Ta vieta savo darbuotojus labai jau gudriai "motyvuodavo". Pirmojo mėnesio rezultatus padaugindavo iš dviejų ir gautą skaičių nurodydavo kaip ateinančio mėnesio tikslą. Na, maždaug, versdamasis per galvą pasirašei sutartis su penkiasdešimt klientų? Kitą mėnesiuką prašom šimtą! Kas baisiausia – darbuotojai pasiekia tą šimtą, iki išnaktų sėdėdami biure. O paskui dar puikuojasi prieš mažiau atkaklius kolegas. Geros manipuliacijos esmė ir yra padaryti taip, kad kitas tikėtų sprendimą priėmęs pats, laisva valia. O kol vieniems dalyvauti lenktynėse savo jėgomis atrodo kaip tobulėjimas, kažkas šypsosi mokėdamas algą vienam darbuotojui už dviejų su puse darbą.

Taip, gyvenime būna visko. Būna, kad taip užsidegi kokiu nors projektu, jog į antrą planą nukeliauja tokie prabangos dalykai kaip pakankamas poilsis, namie gamintas maistas ar knygos skaitymas prieš miegą. Būna juodų ruožų, kai viskas sukrenta krūvon ir lakstai panikos pilnomis akimis nuo vienos atsakomybės prie kitos. Tik, bent jau mano kuklia nuomone, savaitgaliai biure ar naktys žvelgiant į kompiuterio ekraną, o ne į mylimųjų akis, turėtų būti laikina išimtis, bet ne amžina taisyklė.

Nes antraip rizikuojama visą gyvenimą šokinėti per vis kylančias karteles, tikintis, kad vieną dieną pasieksi finišą, o tada jau tavo naudai strikinės jauni bei sveiki, ir pagaliau ramiai pailsėsi. Tik nežinau, kiek toks poilsis kokybiškas, kai vaikai su tavimi nebenori bendrauti, nes augdami turbūt manė, kad jų vardas yra "netrukdyk". Kai nebeturi nei vieno draugo, nes net ištikimiausi po šimtojo pasakymo "negalėsiu, užsiėmusi" nustojo siūlyti susitikti. Kai pats, be profesinių subtilybių, daugiau niekuo nei kuo domiesi, nei turi ką papasakoti.

Internete klaidžioja dvi kardinaliai skirtingos klišinės citatos. Viena jų – "Karjera – nuostabu, bet prie jos šaltą naktį neprisiglausi", kita – "Jūsų karjera niekada nenubus ir nepasakys jums, kad jūsų nebemyli". Turbūt abejose esama tiesos ir kiekvieno laisvė rinktis, kiek svarbi gyvenimo dalis yra darbas. Tik gal vertėtų neužmiršti žodelio "dalis". Ir dažniau palinkėti sau ir vieni kitiems ramybės. Ne tik prieš Kalėdas ar išlydint amžinojo poilsio.

Darboholizmas – toleruojama liga

Darboholizmas atsiranda tada, kai visas gyvenimas suvedamas į darbą, kai darbas tampa vieninteliu gyvenimo būdu ir forma, sako Z. Vasiliauskaitė. Pasak jos, tai tokia pati liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ar priklausomybė nuo lošimų: „Tačiau ši liga subtilesnė ir sudėtingesnė. Mūsų visuomenėje tai yra ne sveikintinas, bet tikrai toleruojamas reiškinys. Pavyzdžiui, vakarėlyje retai išgirsime žmogų, sakantį, kad jis alkoholikas. Bet galima išgirsti sakant „esu darboholikas“.

Anot Z. Vasiliauskaitės, darboholizmas yra nevienareikšmis, turi daug atspalvių. „Kita vertus, darbas yra mūsų pragyvenimo šaltinis. Taip jau gyvenime suskirstyta, kad miegame aštuonias valandas, aštuonios valandos paskirtos darbui, aštuonios – saviems poreikiams. Visame civilizuotame pasaulyje darbas užima trečdalį žmogaus gyvenimo laiko“, – tikina pašnekovė.

Jos nuomone, žvelgiant į darbą iš tokios pusės, atrodo, kad viskas gerai: „Darbas juk tenkina daug mūsų poreikių, ne tik užtikrina pragyvenimo šaltinį. Darbe žmogus realizuoja save, patenkina susietumo su kitais poreikį, jaučiasi reikalingas visuomenei, užima tam tikrą socialinį statusą. Yra daug gerų dalykų.“

Paklausta, kada peržengiamos ribos, Z. Vasiliauskaitė tvirtina, kad tai pasitikrinti galima žvelgiant į rezultatą. „Darbe žmogus turi tikslą gauti rezultatą – kažką pasiekti, uždirbti pinigų, įgyti pripažinimą ir pan. Darboholizmas atsiranda tada, kai pats darbas yra tikslas, kai, būdamas darbe, žmogus orientuojasi ne į rezultatą, o į patį procesą“, – aiškina pašnekovė.

Kaip tikina Z. Vasiliauskaitė, darboholikui būdinga nuolat mąstyti, ką dar galima nuveikti darbe: „Su ta mintimi gulamasi ir keliamasi. Taip pat, nesant darbe, gyvenimas yra bespalvis, beskonis, niekas neįdomu. Darboholiko gyvenimo „vinis“ yra darbas, o atostogos – bausmė, savaitgaliai – baisus išbandymas.“

Darbdaviai keičiasi, bet lėtai

Darbo rinkos ekspertė ir organizacijų psichologė Aušra Galvanauskė, paklausta, ko šiandien ieško darbdaviai, teigia, kad jie atsigręžia į efektyvumą. „Visi darbdaviai visuomet nori, kad darbuotojas dirbtų iki galimybių ribos ir ją peržengtų. Bet šiandien kompanijos atsigręžia į proceso efektyvinimą. Tad ir darbuotojo laikas, praleistas darbe, turi būti kuo efektyvesnis“, – sako ji.

Darbdaviai, A. Galvanauskės manymu, keičiasi, tik ne taip greitai: „Kyla klausimas, kaip suderinti gyvenimą ir darbą. Tai tam, kad darbas būtų kuo efektyvesnis ir orientuotas į komandinį. Pasiekti rezultatą dirbant komandoje – daug lengviau.“

Pasak pašnekovės, Lietuvos darbo rinka įtempta, bet tai priklauso nuo specializacijos. „Rinkos judėjimas labai skirtingas. Daugiausia įtampos matoma informacinių technologijų rinkoje, ten didžiausias spaudimas ir darbuotojų poreikis. Nėra daug darbuotojų, kurie atitiktų tam tikrą specializaciją ir galėtų puikiai atlikti darbą. Manau, kad po penkerių metų tokia situacija bus ir kitose srityse – finansų, pardavimų“, – tikina A. Galvanauskė.

Darboholizmą lemia ir spaudimas organizacijoje

Kaip sako Z. Vasiliauskaitė, yra daug priežasčių, kodėl žmogus tampa darboholiku: „Viena iš priežasčių – spaudimas organizacijoje, kurioje vyrauja senovinė kultūra. Manoma, kad kuo daugiau žmogus malasi darbe, tuo organizacija geresnė. Net savaitgaliais organizuojamos įvairiausios išvykos, kad žmogus kuo mažiau atsitrauktų nuo darbo erdvės.“

Tokios išvykos, seminarai ir pan., psichologės teigimu, gerai tada, kai jų skaičius protingas. „Bet matau, kad yra organizacijų, besineriančių iš kailio, kad tik žmogus būtų įkinkytas. Sugalvojama visokiausių formų, kad tik visi būtų kartu“, – aiškina Z. Vasiliauskaitė.

A. Galvanauskė, paklausta, kokie įsitikinimai slypi po žmogaus nenoru palikti darbo vietos, teigia, kad tai – baimė perduoti atsakomybę: „Kai kompanija auga ir tai vyksta sparčiai, svarbu tinkamai sudėlioti įmonės procesus, kad galėtum ramiai iškeliauti atostogauti. Dalintis atsakomybe su kuo nors kitu gali tikrai ne kiekvienas. Kitas aspektas – organizacijos pačios turi taip susidėlioti procesus, kad galima būtų ramiai iškeliauti.“

Priklauso nuo daugybės motyvų

Darboholizmas, anot Z. Vasiliauskaitės, priklauso ir nuo kitų motyvų. „Tarkime, žmogaus vidiniai motyvai. Jam reikia to darbo, nes žmogus taip išauklėtas – jis turi stengtis, jei nori gyvenime kažką pasiekti. Jis mano, kad negalima atsipalaiduoti, visos smulkmenos svarbios. Tokią žinią vaikams siunčia tėvai, o vėliau tas vaikas – tokios žinios įkaitas. Jam būti normaliu žmogumi reiškia nuolat stengtis ir nedykinėti“, – tikina pašnekovė.

Z. Vasiliauskaitės įsitikinimu, tarp darboholikų yra žmonių, turėjusių nesėkmingą vaikystę: „Tai asmenys, augę ribinėse šeimose. Pavyzdžiui, tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio ir nedirbo, o vaikas, matydamas skurdų gyvenimą, davė sau pažadą būti kitoks. Tuomet pasiekiamas kitas kraštutinumas nei vaikystėje matytas negatyvus pavyzdys.“

Pašnekovė priduria, kad darboholizmu pasižymi ir dar viena grupė žmonių – vadinamieji entuziastai. „Manau, kad jie – organizacijų „saldainis“. Tai žmonės, kurie tiki idėja, savo misija, nori pagerinti pasaulį, neria į darbą visa savo širdimi ir kūnu. Labai dažnai jie darbe ir išnyksta, pasiekia mažiau nei planavo“, – teigia Z. Vasiliauskaitė.

Siūlo pagalvoti prieš renkantis organizaciją

Z. Vasiliauskaitė tikina, kad, ieškodami pagalbos, žmonės ateina ir sako esantys pavargę, neišsimiegoję, nejaučiantys gyvenimo skonio: „Žmogus to netapatina su per dideliu darbo krūviu. Dažnai interpretuoja, kad jam pačiam kažkas negerai. Mūsų kūnas yra akivaizdus – kai pavargstame, nepavelkame kojų. Psichika yra tokių pat ribotų galimybių, kaip kūnas, bet veikia daug subtiliau, ir kartais žmonėms atrodo, kad tereikia įtempti valią, susiimti. Bėda, kad nesugebama paskirstyti jėgų gyvenimo sferose.“

Perdegimas, anot Z. Vasiliauskaitės, yra ženklas, kad gyvenime kažkas ne taip. „Reikia peržiūrėti, kaip skirstomas laikas, kam jis skiriamas. Galbūt, pavyzdžiui, ima dažnėti konfliktų namuose, jaučiamas artimųjų nepasitenkinimas. Ženklų daug, bet dažnai užsifiksuojama tik ties darbu ir idėjomis“, – sako pašnekovė.

A. Galvanauskė teigia, kad vienos organizacijos, kuriose dirbama, liberalesnės, jose daugiau demokratijos ir lankstumo, o kitos – konservatyvesnės, turinčios labai griežtas taisykles ir hierarchiją: „Prisijungus prie kolektyvo, reikia įsilieti ir prisitaikyti. Nerasime vienodų organizacijų su tokia pat kultūra, tam daug įtakos turi vadovas. Viskas prasideda nuo jo. Tačiau, prieš renkantis darbdavį, visada yra galimybė pagalvoti apie tai, ko norisi. Reikia gerai pagalvoti, kokioje kultūroje norima save matyti.“

Svarbu išlaikyti balansą

"Mes vis labiau gręžiamės į Vakarus, kur darbas ir karjera dažnai yra prioritetas. Jei prie šios tendencijos pridėsime lietuvių, kaip tautos, darbštumą, atsakingumą ir stiprų pareigos jausmą, gausime darboholizmo kombinaciją", – sako psichologas Marius Daugelavičius.

Norint, kad darboholizmas netaptų norma, svarbu išlaikyti sveiką balansą tarp darbo ir namų.

Yra daug priežasčių, kodėl žmonės užsisėdi darbe, tačiau Lietuvoje už darbuotojo pareigingumo dažnai slypi ir baimė dėl neužtikrintos ateities bei finansų.

"Bėda, kad su baimėmis dėl finansinės būklės žmonės kovoja dažniausiai tik vienu būdu – dar daugiau ir ilgiau dirbdami", – apgailestauja M.Daugelavičius.

O, tu jau namie?

Vis dėlto produktyvus darbuotojas nėra tas, kuris nuo ryto iki vėlaus vakaro sėdi darbe ir dirba net savaitgaliais, įsitikinęs Domas Dargis, nekilnojamojo turto plėtros įmonės "Eika", trečius metus skelbiančios Namų dienos akciją, generalinis direktorius.

"Geras darbuotojas privalo išlaikyti balansą tarp darbo ir namų, nes kitaip jis perdegs, o tai nebus gerai nei jam pačiam, nei įmonei. Kokybiškas laisvalaikis, laikas namuose su šeima yra tai, kas mums teikia energijos ir leidžia pasisemti jėgų naujai darbo dienai. Todėl Namų dieną raginome neužsibūti darbe, grįžti namo anksčiau ir nustebinti namiškius. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad jie pasakytų: "O, tu jau namie?" – klausia D.Dargis.

Prie iniciatyvos jau yra prisijungusios kelios dešimtys Lietuvos įmonių.

"Prieš trejus metus pradėję akciją ir pakvietę bent vieną dieną per metus iš darbo grįžti anksčiau, sulaukėme daug palaikymo. Vadinasi, tai, ką ši akcija teigia, žmonėms yra svarbu ir aktualu. Todėl ir šiais metais tęsiame pradėtą darbą ir kviečiame įmonių vadovus ir darbuotojus atkreipti dėmesį į sveiką balansą tarp darbo ir kokybiško laiko leidimo namie", – teigia D.Dargis.

Tamsioji pareigingumo pusė

Per Namų dieną darbuotojai raginami kuo daugiau laiko praleisti namuose, skirti dėmesio namiškiams, poilsiui, sportui, meditacijai ar knygai. Visa tai, pasak psichologų, yra gyvybiškai svarbu.

"Pareigingumas yra pagirtina, tačiau egzistuoja ir tamsioji jo pusė – viršvalandžiai. Jei žmogus vis dažniau užtrunka darbe, dėl to, tikėtina, kentės jo šeima ir laisvalaikis, o ilgainiui – ir produktyvumas", – įsitikinęs M.Daugelavičius.

Jo teigimu, produktyvumas – tai ne darbas nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro, neatsitraukiant nuo stalo.

"Produktyvumas atsiranda derinant darbą ir poilsį. Psichologiškai žmogus gali susikaupti valandą ar pusantros, o tada būtina atsitraukti nuo kompiuterio", – pabrėžia M.Daugelavičius.

Ilsėtis reikia aktyviai

Norint, kad viršvalandžiai netaptų kasdienybe, psichologas pataria atidžiai susiplanuoti darbus ir būtinai nepamiršti reguliarių pertraukėlių.

Pasaulyje atsiranda vis daugiau įmonių, kurios stengiasi neleisti darbuotojams užsisėdėti darbe, netoleruoja viršvalandžių ir skiria daug dėmesio aktyviam darbuotojų laisvalaikiui. Lietuva šiuo atžvilgiu žengia dar tik pirmuosius žingsnius.

M.Daugelavičius pataria namuose po darbo jokiu būdu nejungti kompiuterio, nesinaudoti išmaniuoju telefonu, nežiūrėti televizoriaus, nes taip tik dar labiau apkraunamos smegenys. Jei dirbamas protinis darbas, ilsėtis būtina aktyviai arba taip, kad nereikėtų įtemptai mąstyti.

Kad darboholizmas netaptų norma, svarbu išlaikyti sveiką balansą tarp darbo ir namų.

Pasak psichologo, yra daug priežasčių, kodėl žmonės užsisėdi darbe, tačiau psichologas teigia, kad už darbuotojo pareigingumo dažnai slypi ir baimė dėl neužtikrintos ateities ir finansų. „Bėda, kad su baimėmis dėl finansinės būklės žmonės kovoja dažniausiai tik vienu būdu – dar daugiau ir ilgiau dirbdami“, – sako M. Daugelavičius.

Kad produktyvus darbuotojas nėra tas, kuris nuo ryto iki vėlaus vakaro sėdi darbe, ir dirba net savaitgaliais, įsitikinęs Domas Dargis, nekilnojamojo turto plėtros įmonės „Eika“, trečius metus skelbiančios „Namų dienos“ akciją, generalinis direktorius.

„Geras darbuotojas privalo išlaikyti balansą tarp darbo ir namų, nes kitaip jis perdegs, o tai nebus gerai nei jam pačiam, nei įmonei. Kokybiškas laisvalaikis, laikas namuose su šeima yra tai, kas mums teikia energijos ir leidžia „pasikrauti“ naujai darbo dienai. Todėl ir lapkričio 17-ąją – „Namų dieną“ – raginame neužsibūti darbe, grįžti namo anksčiau ir nustebinti namiškius. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad jie pasakytų: „O, tu jau namie?“ – klausia D. Dargis.

Prie iniciatyvos jau yra prisijungusios kelios dešimtys Lietuvos įmonių. „Prieš trejus metus pradėję akciją ir pakvietę bent vieną dieną per metus iš darbo grįžti anksčiau, sulaukėme daug palaikymo. Vadinasi, tai, ką ši akcija teigia, žmonėms yra svarbu ir aktualu. Todėl ir šiais metais tęsiame pradėtą darbą ir kviečiame įmonių vadovus ir darbuotojus atkreipti dėmesį į sveiką balansą tarp darbo ir kokybiško laiko leidimo namie“, – teigia D. Dargis.

Tamsioji pareigingumo pusė – viršvalandžiai

Per „Namų dieną“ darbuotojai raginami kuo daugiau laiko praleisti namuose, skirti dėmesio namiškiams, poilsiui, sportui, meditacijai ar knygai. Visa tai, pasak psichologo, yra gyvybiškai svarbu.

„Pareigingumas pagirtina, tačiau egzistuoja ir tamsioji jo pusė – viršvalandžiai. Jei žmogus vis dažniau užtrunka darbe, nuo to, tikėtina, kentės jo šeima ir laisvalaikis, o ilgainiui – ir produktyvumas“, – sako M. Daugelavičius.

Jo teigimu, produktyvumas – tai ne darbas nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro neatsitraukiant nuo stalo. „Produktyvumas atsiranda derinant darbą ir poilsį. Psichologiškai žmogus gali susikaupti valandą ar pusantros, o tada būtina atsitraukti nuo kompiuterio“, – pabrėžia M. Daugelavičius.

Kad viršvalandžiai netaptų kasdienybe, psichologas pataria atidžiai susiplanuoti darbus ir būtinai nepamiršti reguliarių pertraukėlių.

Pasaulyje pamažu atsiranda kompanijų, kurios stengiasi neleisti darbuotojams užsisėdėti darbe, netoleruoja viršvalandžių ir skiria daug dėmesio aktyviam darbuotojų laisvalaikiui. Lietuva šiuo atžvilgiu žengia dar tik pirmuosius žingsnius.

M. Daugelavičius pataria namuose po darbo jokiu būdu nejungti kompiuterio, nesinaudoti išmaniaisiais telefonais, nežiūrėti televizoriaus, nes taip tik dar labiau apkraunamos smegenys. Jei dirbamas protinis darbas, ilsėtis būtina aktyviai arba taip, kad smegenis galėtų „atsijungti“ nuo įtempto mąstymo.

Mokslininkai ištyrė dviejų kartų – X ir Y – bankų darbuotojus. X karta – žmonės, gimę tarp 1965 ir 1980 metų, o Y kartai priklauso gimę tarp 80-ųjų ir 2000-ųjų. Pasak vienos iš tyrimo autorių daktarės Raimondos Alodorienės, rezultatai nustebino.

Tikėtasi, kad Y karta, pasireiškianti mažiau atsakingu požiūriu į darbdavį ir darbo vietą, į darboholizmą žvelgs neigiamai. Tuo metu X kartai, kuri yra labiau orientuota į darbo rezultatus, darboholizmas bus labiau priimtas.

Tačiau tyrimas parodė, kad finansų institucijose diržtantys žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, teigiamai vertina darboholizmą ir yra linkę persidirbti.

Anot ekspertės, tai reiškia, kad bankų darbovietės yra kur kas reiklesnės, o pats darbas – labiau įtraukiantis ir malonesnis.

Taip pat darbuotojai įvertino savo darbo kokybę. Anot lietuvių, jie dirba kur kas geriau nei vokiečiai.

Aštuonios darbo valandos per dieną, pasirodo, tik formalumas. Beveik pusė (44 proc.) lietuvių dirba ir grįžę namo, rodo tyrimas. Psichologai sako, kad lietuviai nuo seno buvo darbininkų tauta, kuriai nedirbantis žmogus atrodė niekam tikęs. Deja, šiandien tai dažnai virsta į darboholizmą.

Šiandien beveik ketvirtadalis (22 proc.) lietuvių darbiniams reikalams namuose per savaitę skiria iki 2 valandų, 13 proc. lietuvių grįžę namo darbuojasi 2–3 valandas, 4 proc. daugiau nei 5 valandas, 3 proc. – 4–5 valandas, o 2 proc. tyrimo dalyvių iš namų dirba nuolat.

Psichologų vertinimu, šiandien netgi madinga girtis darboholizmu: o dažniausiai tai daro 26–45 metų amžiaus žmonės, tikėtina vadovai, didmiesčio gyventojai.

Aštuonios darbo valandos per dieną, pasirodo, tik formalumas. Net 44 proc. Lietuvos gyventojų dirba ir grįžę namo, rodo Lietuvos gyventojų tyrimas. Psichologai sako, kad lietuviai nuo seno buvo darbininkų tauta, kuriai nedirbantis žmogus atrodė nenaudingas ir niekam tikęs.

Deja, šiandien darbštumas dažnai virsta darboholizmu, o tai – rimta problema. Psichoterapeutas Olegas Lapinas sako, kad dirbantis lietuvis mūsų kultūroje ryškėja beveik kaip archetipinė – tautos sąmonėje įsitvirtinusi – figūra.

„Nesunkiai galime įsivaizduoti tango šokantį argentinietį, juodaodį repo dainininką ar saulės atokaitoje besilepinantį ispaną. Taigi nesunku įsivaizduoti ir prie darbų palinkusį ir nuo jų neatsitraukiantį lietuvį. Pramogaujančio žmogaus įvaizdis mūsų kultūroje nėra populiarus. Juk lietuvis net susigėsta ir bando teisintis, jei, sakykim, aptinka jį gulintį ant sofos ir tinginiaujantį“, – teigia O. Lapinas.

Šiandien beveik ketvirtadalis (22 proc.) lietuvių darbiniams reikalams namuose per savaitę skiria iki 2 valandų, 13 proc. lietuvių grįžę namo darbuojasi 2-3 valandas, 4 proc. daugiau nei 5 valandas, 3 proc. – 4-5 valandas, o 2 proc. tyrimo dalyvių iš namų dirba nuolat, parodė nekilnojamojo turto plėtotojos „Eika“ inicijuotas ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas.

Darbu girtis populiaru

Kad šiandien populiaru girtis darboholizmu ir darbais vakare ar savaitgaliais, sutinka ir Martynas Žibūda, nekilnojamojo turto plėtros įmonės „Eika“ plėtros direktorius. Jo teigimu, darbas nėra blogas dalykas, bet jei kiekvieną dieną žmogus nešasi į namus nebaigtus darbus ir sėdi iki nakties juos atlikdamas, reiktų sunerimti – tiek pačiam darbuotojui, tiek jo vadovui.

„Viršvalandžius sėdintis arba darbus į namus besinešantis darbuotojas yra atsakingas, bet nebūtinai geras darbuotojas. Sugebėjimas atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir buvimo namuose, laisvalaikio – produktyvaus darbuotojo požymis. Toks darbuotojas gali tapti įmonės proveržio šaltiniu. Atsakingas, bet pavargęs, nuolat stresuojantis žmogus savo nuovargiu gali užkrėsti ir kolegas“, – sako „Eika“ atstovas.

Apie darbo ir namų balansą primins jau antrus metus iš eilės organizuojama „Namų diena“, kuri šiemet bus minima lapkričio 19 dieną. „Norėtųsi paraginti lietuvius kuo daugiau dėmesio ir laiko skirti namams, kuriuos per darbus žmonės pamiršta ir į kuriuos grįžta tik pernakvoti“, – sako M. Žibūda.

Lietuviai negali sau leisti dirbti mažiau

Tyrimo duomenimis, namuose darbinius rūpesčius labiau linkę spręsti 26-45 metų amžiaus žmonės, vadovai, smulkūs verslininkai bei didmiesčių gyventojai.

Pasak O. Lapino, darbą lietuviai suvokia kaip didelę vertybę kurią būtina saugoti, kartais – net kitų vertybių sąskaita. Toks požiūris, psichoterapeuto teigimu, susijęs ir su tuo, jog lietuviai dar negali sau leisti dirbti mažiau. Pavyzdžiui, kaip skandinavai, kurie pasiekė aukštą ekonominį lygį.

„Namai neturėtų virsti vien stotele nakvynei bei vieta, kurioje dirbama. Darbus stenkitės užbaigti dar būdami biure, nesineškite jų į namus. Jei namų atmosferą pradedate maišyti su darbiniais reikalais, ji nebeatlieka savo funkcijos – būti poilsio, ramybės, atsigavimo vieta. Vieta, kur žmogus nusimeta dienos vargus ir pasikrauna naujai dienai“, – teigia psichoterapeutas.

Dauguma lietuvių nesugeba tinkamai pailsėti nei po darbo, nei savaitgaliais, nei per atostogas, sako LRT.lt kalbinti psichologai. „Streso lygis, alkoholio vartojimo rodikliai, savižudybių skaičius rodo, kad įtampos yra pakankamai daug ir žmonės nespėja tinkamai ja atsikratyti“, – pažymi psichologas Marius Daugelavičius.

Psichologė Edita Čekuolienė taip pat teigia pastebinti, kad jos paskaitose, streso valdymo seminaruose dalyvaujančių žmonių streso lygis, atlikus vertinimo testus, dažniausiai paaiškėja esantis vidutinis.

„Tai reiškia, kad žmogus sumaišo darbą ir poilsį, neskiria pakankamai dėmesio poilsiui paros metu, miega nepakankamai arba per daug. Beveik visi žmonės žino, kada jų protas yra aktyvus, kada jis yra darbingas, todėl bandymas kažką daryti kitu laiku gali būti botagas nuvargusiam arkliui.

Žinoma, jei labai reikia, galime priversti savo protą dirbti viršvalandžius, bet ne per ilgai. Jei mes nepaisysime to, kad atėjo laikas protui pailsėti, ir versime jį dirbti, pridarysime daug klaidų, sugaišime daugiau laiko“, – pasakoja psichologė.

E. Čekuolienė pažymi, kad anksčiau buvo vadovaujamasi religijoje žinomu principu – septintą dieną švęsk. Tai reikšdavo, kad žmogus turi ne dirbti darbus, o tą laiką skirti kūno ir sielos pusiausvyrai atkurti. Tačiau dabar, pasak pašnekovės, net ir savaitgalius žmonės paskiria ne poilsiui, o nebaigtiems darbams atlikti.

Psichologės teigimu, lietuviams gana sunku atsipalaiduoti ir per atostogas, nes tinkamai jų neplanuoja. E. Čekuolienė atkreipia dėmesį į tai, kad atostogos – palyginti naujas dalykas: oficialiai jos įteisintos prieš porą šimtų metų.

„Anksčiau atostogaudavo tik turtingi žmonės, o mūsų sąmonėje dar likęs vergo mąstymas, kad ilgai arba prabangiai ilsėtis, leidžiant sau kažką daugiau nei įprastai, yra nepadoru. Todėl nesame linkę planuoti atostogų. Jei užsidirbsime daugiau – išvyksime kur nors atostogauti, jei ne, tai ne“, – sako pašnekovė.

Temperamentas lemia sugebėjimą pailsėti

Tam, kad nesugebame atsikratyti streso ir pailsinti proto, nemažai reikšmės turi uždaras lietuvių būdas, nerimo, blogų emocijų kaupimas, sako M. Daugelavičius. Skirti laiko sau ir atpalaiduoti protą bei kūną, anot psichologo, trukdo mūsų kartais perdėtas pareigingumas, atsakingumas.

„Esame linkę pirmiausia rūpintis vaikais, šeima, darbu, tėvyne, o mes patys – paskutinėje vietoje. Prioritetą teikiame pareigoms atlikti, o laisvalaikiui, malonumams skirti laiko mums atrodo nepatogu, negerai“, – kalba M. Daugelavičius.

Pasak E. Čekuolienės, dauguma lietuvių yra įtarūs melancholikai, todėl nespėja pasidžiaugti laisvu laiku. „Vyraujantis lietuvių temperamentas turi įtakos poilsiui. Dauguma lietuvių yra melancholikai, visada su ašara akyse. Žmonės nesijaučia nusipelnę džiaugsmo, yra įtarūs – jei dabar gerai, tai tikrai paskui turi būti labai blogai. Žmonės tiesiog nemoka pasidžiaugti tuo, ką turi“, – sako psichologė.

M. Daugelavičiaus teigimu, kitų kultūrų ir mentaliteto žmonės laiką, skirtą poilsiui, sugeba išnaudoti kur kas geriau. Pavyzdžiui, italai, ispanai poilsį laiko būtinybe, jiems labai svarbu pasidžiaugti gyvenimu, bendravimu, ten nėra darbo, reikalų ir rūpesčio kulto.

Ką daryti, kad ilsėdamiesi nepavargtume?

Anot E. Čekuolienės, žmogus turi skirti užtektinai dėmesio kasdieniam poilsiui, kad būtų pakankamai žvalus ir darbingas. Protinį darbą dirbantys žmonės, įvairių mokslininkų rekomendacijomis, turi ilsėtis po 10–15 min. po kiekvienos darbo valandos.

Taip pat, kad atkurtume minčių ir kūno pusiausvyrą, svarbu savaitgalių nepraleisti darbuojantis.

Atostogaujant, pasak psichologės, svarbi ne tik atostogų vieta, tačiau ir žmonės, su kuriais leidžiame atostogas.

„Reikia tinkamai pasirinkti, su kuo ilsėtis. Pageidautina, kad žmonės, su kuriais ilsimės, mus įkvėptų, suteiktų teigiamų emocijų. Labai gražu žiūrėti, kada žmonės išvažiuoja ilsėtis mėnesiui prie jūros su šeima, tačiau kai kartu paimama dar nemėgstama uošvė ar nuolat atostogų ritmą trikdanti draugė, po tokių atostogų greičiau norisi į darbą pailsėti“, – šypsosi pašnekovė.

Poilsiui tinkama vieta yra itin svarbi. Privalu žinoti, kad jei žmogus išvyksta kažkur, kur laiko juosta pasikeičia, pavyzdžiui, trimis valandomis, adaptacija truks tris dienas. Taigi, jei atostogaujame septynias dienas, tris iš jų adaptuojamės, o vieną skiriame išvykimui iš viešbučio, kelionei į oro uostą, poilsiui belieka trys dienos.

„Parvykę po tokių atostogų adaptuojamės dar tris dienas. Todėl reikia pagalvoti, ar tai – poilsis. Mūsų didžiausia problema yra ta, kad mes nemėgstame planuoti ne tik darbų, bet ir poilsio, o paskui nematome, kuo džiaugtis“, – kalba E. Čekuolienė.

Pašnekovės teigimu, norint gerai pailsėti ir įsikrauti geros energijos, labai svarbu pasirinkti tinkamą stichiją. Tai gali būti didelis vandens telkinys, miškas, kalnai. Vanduo, pasak psichologės, turi ypatingą energiją.

Tobulėti ar dykinėti?

Graikų filosofas Aristotelis teigė, kad žmogaus laisvalaikis turi būti skirtas intelektiniam tobulėjimui, o ne dykinėjimui, tačiau šių dienų psichologija ne visai sutinka su senovės graikų filosofija.

„Intelektinį darbą dirbantis žmogus sunkiai galėtų pailsėti skaitydamas gana sudėtingą intelektualią literatūrą. Tai būtų tas pats, kaip griovius kasančiam žmogui eiti pailsėti kraunant plytas. Fizinį darbą pakeitus fiziniu poilsiu, naudos daug nebus, lygiai taip pat ir su protiniu darbu bei poilsiu. Jei žmogus dirba protinį darbą, jam būtų pravartu fiziškai pajudėti ar padykinėti. Poilsis turėtų būti to, nuo ko pavargstama, priešingybė“, – sako M. Daugelavičius.

Savo ruožtu E. Čekuolienė pažymi, kad reikia ilsėtis ne tik kūnu, bet ir siela, o tam intelektuali literatūra tikrai tinka.

„Kiekvienas žmogus savaip pasirenka poilsį, tačiau prasminga ilsėtis, kai sužinai, patiri kažką naujo. Kai dirbame, neturime laiko tam susikaupti, o poilsiaujant skaityti intelektualią literatūrą yra labai graži ir prasminga veikla“, – tikina psichologė.