7. Nepažįstamojo sugrįžimas

Aš vis dar stoviu prie ežero. Žvelgiu į baltas, snieguotas, neaprėpiamas platybes. Taip gera stovėti baltoje dykumoje... Prisimenu keistas Šventojo Rašto eilutes. Matydama šį neapsakomai didingą ir begalinį vaizdą, tiesiog nugrimztu į Dievo meilę: „[Kad] galėtumėte suvokti [...], koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą...“ (Ef 3, 18–19). Tą pat akimirką prisimenu eilutę iš P. Coelho knygos „Alchemikas“: „Bet dykuma tokia neaprėpiama, horizontai tokie tolimi, kad kiekvienąkart pasijunti mažas ir gali tik tylėti.“

Mano mintis išblaško artėjanti figūra su šuneliu. Nepažįstamasis sparčiai bėga link manęs. „Smagu, kai matai rytais krosą bėgiojantį žmogų“, – pamanau. Pribėgęs prie manęs jis sugriauna mano įsivaizdavimą, nes atpažįstu jį. Prisiekiu: tądien tą žmogų sutikau dukart ir tai buvo tikras faktas, kurį galėčiau įrodyti. Sandalai ar nežemiškas, baltas dangus tėra mano pastebėjimas, kurį galbūt galėtum palaikyti fantazijomis. Bet šis atbėgantis žmogus tikrai buvo ir pribėgęs man pasakė štai ką:

– Ponia, aš jus pats prieš 10 minučių perspėjau, kad neliptumėte ant ledo, o ten, tolėliau, – jis rodo ranka, – tik kelis žingsnius su šuniuku pabandėme eiti ir įlūžome, – matau nuoširdžią žmogaus šypseną. – Štai dabar mano kojos šlapios, bėgu namo persirengti.

Tuo momentu aš nepajėgiau jam nieko atsakyti, tik žiūrėjau į iki kelių sušlapusį žmogų ir jo gailėjau.

Matant, kaip nubėgantis žmogus sparčiai tolsta nuo manęs, apima baisus pyktis: „Ir ką aš čia veikiu? Užuot bendravusi su gyvais žmonėmis, kalbuosi su kažkuo, ko galbūt visai nėra, kas galbūt net neegzistuoja. Kalbuosi čia su kažkokiu asmeniniu Jėzumi, kurį vaizduotėje susikuriu tokį, kokį noriu matyti.“ Vos žengusi kelis žingsnius, užkliūvu už kažkokio grumsto ar šaknies, ir tėškiuosi į minkštą sniegą.

8. Kryčio anatomija

Taip nukristi visai neskauda, aš beveik neužsigavau, bet rauda pagavo mano visą kūną, ir dvasinis skausmas prasiveržė į paviršių. „Ir kodėl gi aš čia verkiu, juk, palyginti, visai neskauda", – ignoruoju savo jausmus, nors giliai širdyje žinau, kad tai netiesa. Pastaruoju metu pastebėjau, kad nuo streso ar nemiegotų naktų pasidariau kažkokia nerangi, vis už kažko užkliūvu ir nukrentu kaip kokia mažvaikė. Kartais man atrodo, kad suaugusiems žmonėms nebūdinga kristi, užkliūti, paslysti ar susižeisti. Tikriausiai tik vaikams „leidžiama“ vaikščioti nubalnotais keliais ir alkūnėmis... Pamenu, kaip skaudžiai krisdavau nuo dviračio vaikystėje. Mano kūnas turi kažkokią keistą atmintį, jis prisimena viską, todėl pasakoja įvairias istorijas.

Labai panašiai nukritau ir tą kartą, kai buvo praėjusi vos savaitė po dukros ligos diagnozės nustatymo. Tada, palikus dukrą ligoninėje, skubėjau į darbą. Šaligatvio borteliai prie Kauno klinikinės ligoninės dar buvo visai nesutvarkyti, ir einant reikėjo žiūrėti, kur einu. Nukritau ant šaligatvio taip smarkiai, kad net nespėjau po savimi pakišti abiejų rankų, tik vieną delną, susiplėšiau pėdkelnes ir drabužius. Nusibrozdinau ir alkūnę, smarkiai degė delnai, perštėjo kelius, lėtai sunkėsi kraujo lašeliai.

Maniau, kad ir toliau galėsiu gyventi kaip anksčiau, gyvenimas tekės sena vaga, lyg nieko nebūtų atsitikę. Nors tą dieną persirengiau, susitvarsčiau kelius ir nuėjau į darbą, supratau, kad ilgainiui negalėsiu to darbo dirbti. Aš buvau mokytoja ir mačiau aplink save visiškai sveikus, klegančius ir gyvenimu besidžiaugiančius vaikus. Žinodama, kad mano vaikas dabar namie arba mokykloje, arba ligoninėje kovoja dėl išgyvenimo, badosi insulino švirkštais ir negali nerūpestingai juoktis, nebegalėjau iš visos širdies juoktis ir aš, tarsi kas būtų įsibrovęs į mano širdį ir pavogęs visus nerūpestingo džiaugsmo likučius.

Atrodo, kad tądien ir baigėsi dukros vaikystė, nors buvo ji dar tik šešerių... Negalėjau džiaugtis kartu su piešiančiais vaikais, ir jie labai greitai tą pajuto. Nenorėjau pavirsti besiskundžiančia, pernelyg rimtai į gyvenimą žvelgiančia mokytoja, kurių ir taip pilnos mūsų mokyklos, todėl turėjau palikti savo darbą. Pažįstu dar vieną suaugusį žmogų, kuriam irgi teko griuvinėti ir keltis: „Jėzus parpuola trečią kartą“ (ištrauka iš Kryžiaus kelio)

Iš atminties klodų mane pasiveja dar viena P. Coelho knygos „Alchemikas“ eilutė: „Įžengus dykumon, neįmanoma savo pėdomis grįžti atgal, telieka rūpintis, kaip kuo sėkmingiau varytis priekin.“

9. Nuopuolis

„Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka“ („Alchemikas“).

Pribėgęs prie manęs šunelis laižo mano ašaras, gailiai inkščia, tarsi prašo manęs daugiau nebeverkti. Namie jis visada miega prie mano kojų, kai man liūdna, ir netgi moka dūsauti visai kaip žmogus. Aš vis dar klūpau, nukritusi į šaltą sniegą prie ežero, tarsi nejausčiau stingdančio šalčio, ir niekaip nepajėgiu atsikelti.

Prisimenu savo nelengvą paauglystę, sovietinio režimo pabaigos ir nepriklausomybės pradžios mokyklą maždaug 1989–1996 metais, patyčias mokykloje, nes jau tada buvau „prie meno“, o tokie vaikai tais laikais nebūdavo, švelniai tariant, itin populiarūs. Tuo laikotarpiu daugelis žmonių, nors Lietuva ir atgavo nepriklausomybę, jau buvo praradę tikėjimą gėriu ir grožiu, „ir tiesa ir šviesa“ iš mūsų himno, nes tas kažkada mums primestas ir dirbtinai pamėgtas melagingas propagandinis tikėjimas šviesiu rytojumi ir ateitimi staiga subliuško. Sunku buvo po to iš viso kuo nors patikėti.

Prisimenu keistus gatvių pavadinimus. Mano mama savo vaikystę ir jaunystę praleido Vievyje, Kosmonautų gatvėje, o štai mane ji augino Ateities gatvėje Druskininkuose, kur ir prabėgo mano paauglystė ir jaunystė. Kokia keista likimo ironija, kai, ilgai laukus šviesios ateities, ji ima ir neateina, o ateina eilinė, niekuo neypatinga ateitis, turinti savų, savojo laikmečio iššūkių.

Atsivėrusią tuštumą reikėjo kuo nors užpildyti, bet žmonėms iš viso niekuo daugiau nebesinorėjo tikėti, nei Dievu, nei kuo nors kitu. Galbūt jie jautėsi išduoti, nuskriausti buvusio laikmečio ir atsigauti, iš tikrųjų pajausti laisvę reikėjo laiko... Manau, kad tėvelių depresyvi tuštuma persidavė ir mums, vaikams. Aš tada nepritapdavau mokykloje, slapta nuo visų klasiokų klausydavausi „Depeche Mode“ (besikeičianti mada) dainų, galvodama, kad esu vienintelė tokia nelaiminga, nesuprasta ir nuskriausta paauglė pasaulyje. Niūrios, ilgesingai liūdnos, melancholiškos ir sarkastiškos dainos buvo pats tas, ko man tada ir reikėjo. Net negalėjau įsivaizduoti, kad po daugelio metų turėsiu dukrą, kurios gyvenimas, regis, bus dar didesnis iššūkių košmaras, nei buvo manasis. Bet vis tiek ryžtuosi prisiminti savo paauglystę, nes noriu geriau suprasti, kuo gyvena mano paaugę vaikai.

10. Ženklai

Suprantu, kad Dievas su manimi kalba kažkokiais man nesuprantamais ženklais, jis man juos vis rodo ir rodo, o aš niekaip negaliu jų iššifruoti ir suprasti. Dabar, kai po šešiolikos metų pertraukos antrą kartą perskaitau knygą „Alchemikas“, man atsiveria platesnis jos vaizdas.

Apstulbusi suprantu, kad praleidau viską, visus ženklus, kuriuos Dievas man bandė tada parodyti, ir dar neradau savojo lobio. Toje knygoje rašoma, kad kiekvienas turime įgyvendinti savo asmeninę legendą ir surasti savąjį lobį. Ir kokia gi viso to prasmė? „Gal to lobio iš viso net nėra, – galvodavau aš. – Gal lobius ir laimę gyvenime suranda tik visokie santjagai, alchemikai iš knygos „Alchemikas“.

Prieš kokius 16 metų, kai laukiausi savo dukrelės, man „Alchemikas“ atrodė eilinė knygiūkštė ir aš tikrai tikėjau, kad piramidės yra ne kas kita, kaip akmenų krūva, kad tokią piramidę kiekvienas gali pastatyti savo darže. Bet tada aš kažko iš šios knygelės išmokau. Aš jau tada žinojau, kad esama kažkokių ženklų, kurie kažką reiškia.

– Žinau, žinau, kad tai yra kažkoks ženklas, bet nežinau, ką jis reiškia, – sakau nuo ledo pareinantiems sandalams, vis dar klūpodama sniege. – Meldžiamasis, prašau, kalbėk suprantamiau. Parodyk galų gale man tai, ką turiu suprasti ir pamatyti, – sakau netekusi kantrybės ir visiškai praradusi viltį. Ir Dievas man RODO.

– Tu čia rimtai? „Depeche Mode“? Aš tokios muzikos jau seniausiai nebeklausau, – ištariu labai nustebusi. Dievas taikosi į mano širdį, nori paliesti mano tikėjimą ir jam nesvarbu, ar man šešiolika metų, ar keturiasdešimt šešeri. Jis mano, kad jauna ar pagyvenus – esu vienas ir tas pats žmogus. Ir, ko gero, jis teisus. Manau, kad jam kartais lengviau susikalbėti su vaikais ar paaugliais, nei diplomuotais, „kažkuo tapusiais“ ar „kažko pasiekusiais“ suaugusiais.

Tą dieną Jėzus man paskambina telefonu. Ausyse man pradeda skambėti seniai girdėta daina. Žieminės striukės kišenėje susirandu mobilųjį telefoną, norėdama ją prisiminti. Dainą greitai susirandu telefone, interneto platybėse. Šiame straipsnyje pateikiu šios dainos žodžius lietuvių ir anglų kalbomis. Kadangi neradau šios dainos oficialaus lietuviško vertimo, bijau pasiklysti vertime. Tekstą man padėjo išversti anglų kalbos mokytoja Rūta, kuriai iš visos širdies esu dėkinga.

11. Asmeninis Jėzus

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Tavo asmeninis Jėzus,

Your own personal Jesus

Tasai, kuris išgirstų tavo maldas,

Someone to hear your prayers

Tasai, kuriam rūpi,

Someone who cares

Tavo asmeninis Jėzus,

Your own personal Jesus

Tasai, kuris išgirstų tavo maldas,

Someone to hear your prayers

Tasai, kuris yra ten, –

Someone who's there

Dar nepatirtas jausmas.

Feeling unknown

Ir tu esi visiškai vienas,

And you're all alone

Tik fizinis kūnas ir skeletas

Flesh and bone

Telefonu

By the telephone

Pakelk ragelį.

Lift up the receiver

Aš paversiu tave tikinčiuoju.

I'll make you a believer

Rinkis antrąją galimybę

Take second best

Išbandyk mane.

Put me to the test

Tai, kas guli tau ant širdies,

Things on your chest

Reikia išpažinti.

You need to confess

Aš perduosiu.

I will deliver

Tu žinai, kad esu atlaidus.

You know I'm a forgiver

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Tai, kas guli tau ant širdies,

Things on your chest

Reikia išpažinti.

You need to confess

Aš perduosiu.

I will deliver

Tu žinai, kad esu atlaidus.

You know I'm a forgiver

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Klausydama šių akordų, susidomėjusi skaitau dainos atsiradimo istoriją. Ironiška, bet tai daina, kuri iškelia idėją palaikyti žmones kaip neįmanomai tobulus stabus. Dainą įkvėpė Priscillos Presley knyga apie savo vyrą „Elvis ir aš“, kurioje ji iš tikrųjų apibūdino jį kaip Karalių, kaip savo asmeninį Jėzų. Šią dainą sukūrė grupės „Depeche Mode“ dainų autorius Martinas Gore'as.

„Tai daina apie tai, kad Jėzumi gali būti kažkas kitas, tas, kuris suteikia tau vilties ir rūpinasi, – viename interviu 1990 m. apie šią dainą sakė M. Gore'as. – Daina apie tai, kaip E. Presley buvo savo žmonai vyras ir parama, ir, kaip dažnai nutinka meilės santykiuose, kaip kiekvieno žmogaus širdis kažkaip tampa panaši į Dievo ar tam tikru būdu yra kaip Dievas. Mes vadiname tokias dieviškąsias dalis žmonėmis, bet niekas nėra tobulas ir tai nėra labai subalansuotas požiūris į ką nors. Ar ne?“

1990 m. „Asmeninis Jėzus“ buvo visų laikų perkamiausia „Warner music“ 12 colių vinilo singlas. „Depeche mode“ muzika ilgą laiką buvo stipriai paveikta amerikietiško bliuzo ir gospelo, o čia jie įžūliai perėmė evangelines metaforas. Taigi, daina gimsta M. Gore'ui kaip mintis, kad negalima žmogaus paversti Dievu, o štai šios grupės vokalistas joje įžvelgia dar vieną mintį, kurią ištransliuoja: Jėzaus negalima paversti preke. Jis įdeda skelbimą į laikraštį juodame kvadrato fone su baltu su užrašu: „Tavo asmeninis Jėzus“ ir telefono numeriu, kurį surinkęs galėdavai išklausyti šios dainos takelį. Tokiu būdu jis parodė visuomenei, kad kai kurios religinės organizacijos manipuliuoja nusivylusiais žmonėmis, lobdamos iš jų nelaimių ir skausmo. Daugelis žmonių įtarė, kad daina yra apie religijos komercializavimą – ypač JAV, kur evangelizuotojai per televiziją nuolat prašydavo piniginių aukų.

Iš tiesų Jėzus negali būti tas „second best“ (antras geriausias) ir išgelbėti. Mes galime būti tik per jį, nors kartais laikinai mus išgelbsti ir kitas žmogus. Pačiam dainininkui Gahanui tas laikotarpis yra vienas tamsiausių ir labiausiai kankinamų, nes skendo priklausomybėje nuo narkotikų. Tuo metu jis netgi atrodė kaip Jėzus, o šis jo įvaizdis kažkaip sukuria aštrią ironiją. Neabejotinai ši daina kažkaip veikė ir gydė jį patį. Praėjus aštuoniolikai metų jis taip apibūdino savo ir Dievo santykį: „Kalbant apie religiją, tai labai painu [...] Nežinau, kuo tikiu, bet žinau, kad jaučiu kažkokią aukštesnę galią, nes trūksta geresnių žodžių tam apibūdinti.“

Mums reikia pakelti vargšą nuo purvinos gatvės grindinio, suteikti prieglobstį gyvenimu nusivylusiam, palūžusiam draugui, kuris yra ne tik draugas, bet ir brolis.

Aš sutinku, kad Jėzus mus visus kažkaip paliečia labai asmeniškai, kad mums visiems reikia Asmeninio Jėzaus. To, „kuriam rūpi“, „kuris išgirstų tavo maldas“, ir kartais atrodo, kad kitas žmogus kažkaip gali mums jį atstoti, bet netiesa, kad mus gali išgelbėti, ar mūsų tuštumą užpildyti koks nors žmogus, ideologija ar politinė organizacija.

12. Jėzus ateina kaip narkomanas

2012 m. „Šiaurės Atėnuose“ randu Simonos Sideravičiūtės straipsnį pavadinimu: „Asmeninis Jėzus Kristus su cigarete tarp pirštų". Straipsnio pavadinimas šokiruoja, man užgniaužia kvapą. Kadangi esu pasiryžusi ieškoti Dievo profanum (pasaulietinėje) erdvėje, vis tiek perskaitau pirmąją pastraipą: „Jei turėčiau asmeninį Jėzų Kristų, jis daug rūkytų. Tarp pirštų nuolat smilktų cigaretė [...]. Neturėdamas nei tėvo, nei motinos, sėdėtų ant šaligatvio bortelio ir užvertęs galvą žiūrėtų į dangų."

Štai tada ir aš prisimenu šaligatvio bortelį prie klinikų, kur nukritau. Žinau, kad galbūt dabar jau jo nebėra, jis dailiai sutvarkytas ar pakeistas nauju. Bet ant jo vis dar sėdi mano asmeninis Jėzus ir žvelgia į žvaigždes. Mat jis visada greitai prisistato ir atsiranda ten, kur yra kenčiantis, pagalbos prašantis žmogus, arba ten, kur artimasis ištiesia pagalbos ranką.

Maždaug prieš dvidešimt metų, atvykęs į Pakutuvėnus, kunigas ir vienuolis Gediminas Numgaudis įkūrė bendruomenę gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Straipsnyje „Bernardinuose“ (2007 m.) rašoma: „Jėzus yra pasakęs: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man. Gal keistai skamba, bet Jėzus pas mane į Pakūtą ateina kaip narkomanas. Ir aš dėkoju Dievui už tuos žmones. Jie padeda man suprasti daugybę dalykų. Kartais pagalvoju, kad esu nevertas būti su tais žmonėmis, nes jų keitimasis – tai Dievo darbas, atliktas juose. Dievas ateina kaip tėvas, gelbėtojas, gydytojas.“

13. Pakelkite tą (ne)lemtą ragelį

Jums skambina Jėzus. Dėl Dievo meilės, pakelkite tą (ne)lemtą ragelį. Alio?

„Tiesiog atsiliepkite – ir jūs jau meldžiatės“, – apie maldą rašo australė benediktinė Hilda Scott.

Jėzus – tai vargšas, sėdintis ant šaligatvio bortelio, užvertęs galvą žiūrintis į dangų, ir narkomanas, ir alkoholikas, ir nusikaltėlis, ir puokštę priklausomybių turintis muzikantas, sunkia nepagydoma liga sergantis ligonis ir kitus žudantis nepatyręs jaunas karys, tu ir aš.

Jėzus Kristus yra tai, kas mes esame ir kas aplink mus. Mums tereikia „Lift up the receiver“ – pakelti ragelį, nes jis laukia. Mums reikia pakelti vargšą nuo purvinos gatvės grindinio, suteikti prieglobstį gyvenimu nusivylusiam, palūžusiam draugui, kuris yra ne tik draugas, bet ir brolis. Ištieskime ranką tikėjimui, ištieskime ranką artimui. Nesakykime: čia jau ir baigiasi mano ribos, mano kantrybė, mano gerumas... Nes gerumas – kaip ir Dievas – beribis.

Jėzus – tai dykuma, balta tyla ir vidinė tuštuma, kurios dažniausiai nenorime matyti ir kurią norime užpildyti visokiais materialiais daiktais, blizgučiais ir niekučiais. Tai Melchizedeko paveikslas knygoje „Alchemikas“, Urimas ir Tuminas, žėrintis auksas. Jis pasirodo visada, kai mes netenkame vilties: „Kartais ateinu kaip gera idėja, kaip gera išeitis iš sunkios padėties. Kitais kartais lemiamą akimirką viską pakreipiu taip, kad žmogui pasidarytų kiek lengviau. Ir panašiai... Bet dauguma žmonių to nepastebi“ („Alchemikas“).

Anksčiau, senais laikais, žmonės belsdavosi, kad jiems būtų atidaryta, nors jau tada Jėzus mėgdavo teleportuotis iš vienos vietos į kitą, ateiti pro užrakintas duris ar eiti kiaurai sienas. Šiais laikais yra mobilūs telefonai, tikriausiai jam patogiau yra paskambinti. Taigi, pakelkite ragelį, pakelkite tą (ne)lemtą ragelį...

14. Kur suklupai, ten tavo lobis

„Tą akimirką širdis [...] sušnabžda ausin: įsidėmėk vietą, kurioje verksi: ten esu aš, ten yra ir tavasis lobis“ („Alchemikas“).

Būnant prie ežero jau pasidarė kiek žvarboka. Dabar atidžiau imu stebėti, kodėl suklupau ir pargriuvau. Imu kasti. Nubraukusi nemažą puraus sniego sluoksnį randu kažkokį klaikiai spygliuotą krūmą.

– O dar sau sakiau, kad nieko čia nėra...“ – nustebusi sakau pati sau, nes apstulbusi suprantu, šiuo momentu jau žvelgianti į savąjį lobį...

Prisimenu amerikiečių vyskupo Roberto Barrono pamokslą apie raupsuotąjį Sirą Naamaną, kuriam duris į išgydymą atvėrė nuolankumas, o į nuolankumą – jo raupsai: „Taigi štai kokia yra pirmoji dvasinė pamoka: nesvarbu, kur esi, nesvarbu, kaip aukštai esi iškilęs, kaip visi tavimi žavisi, mes visi turime raupsų. Kiekvienas turime ką nors. Tai gali būti fizinis negalavimas, tai gali būti psichologinė kova, tai gali būti obsesija, tai gali būti priklausomybė. Tai gali būti sužeidimas, kurio negalime įveikti. Aš nežinau, kas tai yra. Šventasis Paulius vadino tai dygliu kūne. Kiekvienas turime tokį dyglį. Visi turime dyglių kūne. Yra kažkas, kas mus tiesiog vargina, kas nėra teisinga, kas norėtume, kad išnyktų. Tai štai kokia yra dvasinė pamoka: ne mūsų stiprybės, o silpnybės mus nuveda pas Dievą. Ten, kur suklupai, ten ir tavasis lobis.“

Dabar belieka į jį pažvelgti ir jį išsikasti. Bet pirmiausia reikia išrauti skausmo dyglį, kuris ir yra bilietas į mūsų lobį ir į laimę.

– Pasirodo, silpnybė ir stiprybė – tai kaip dvi monetos pusės, – apžiūrėdama savąjį auksą ištariu aš. – Silpnybė ir mūsų dyglys parodo, kur yra mūsų lobis.

15. Priežastis džiaugtis

Grįžau namo labai pavargusi ir sušalusi. Pradėjau trinti  sužvarbusias rankas, kad jos bent kiek atšiltų. O tada, intensyviai kartojant tą veiksmą, trinti jas ėmiau jau iš džiaugsmo, nes tai, ką pamačiau, mane labai nustebino... Yra tokia vieta prie durų, kur mes paliekame išdžiūti savo šlapius nuo sniego batus ir šuns pavadėlį. Ten pat randu padžiautus visiškai šlapius sandalus. Staiga pagalvoju: „Kaip gerai, kad Jis čia apsigyveno. Kaip gerai, kad man pavyko prisijaukinti Dievą."

Knygoje „Alchemikas“ rašoma: „Kiekvienas laimingas žmogus širdyje nešiojasi Dievą“. Kad prisijaukintumėte Dievą, reikalingas pokalbis, kuris vadinamas malda. Kalbėti galima visaip: džiaugtis, bartis, liūdėti". O štai ką apie maldą sako Australijos vienuolė benediktinė Hilda Scott: „Nėra vieno būdo kvėpuoti ir nėra vieno būdo melstis. Neleiskite, kad jums būtų sakoma kitaip. Melskitės taip, kaip galite, o ne taip, kaip negalite: toks yra dykumos tėvų ir motinų patarimas. „Prisijunkite“ savo būdu. O Dievas iškart pamatys! Jis atskirs jūsų balsą nuo visų kitų. Galbūt viskas, ką darysi, tai kalbėsiesi su juo važiuodamas į darbą autobusu ar grįždamas namo. Nustebsite pamatę, kaip šis įprotis įaugs. Ir pajusite, kai Dievas norės kitokio pokalbio. Negirdėsite Dievo balso, bet tai nesvarbu. Tai smagumas, kuris mūsų laukia, kai pamatysime jį veidas į veidą. Šiuo metu svarbu, kad būtumėme „prisijungę“. Atminkite, kad kiekvienas iš mūsų atėjo į pasaulį su maldos DNR.“

16. Dėdė miegas

– Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė miegas, – kartais pati sau dainuoju seną dainelę, kai negaliu užmigti.

Mums nesunku patikėti visokiausiais personažais iš pasakų, tikime dantukų peliuku, kažkokiomis fėjomis, įvairiomis partijomis ir ideologijomis – tik ne Dievu. Na ką gi, kad jums būtų lengviau, paverskime Dievą baltu debesėliu ar Dėde miegu...

Štai matau, kaip mūsų Viešpats it koks baltas debesėlis sklendžia tarp mūsų. Jis pabučiuoja mano vyrą į kaktą, kai šis miega pavargęs po darbų, ateina kaip gera idėja mano sūnui, kuris studijuoja architektūrą ir kuria įvairius projektus, ilgai tūno prie mano dukros, „miegančiosios gražuolės“, klausydamasis kaip ji įkvepia ir iškvepia, įkvepia ir iškvepia. Jis jau yra suskaičiavęs visas būsimas cukraus matavimo juosteles, visus plaukus ant jos galvos. Jis žino ir skaičių, kiek ji dar įkvėps ir iškvėps... Apžiūri neplautus puodus plautuvėje, girdžiu, kaip jis kartais vaikšto tarp puodų... Jis tarsi gerasis namų sergėtojas... O aš jį dažniausiai pastebiu kažkur besikerioblinantį ant namo stogo. Tie sniego šuorai, taip keistai krentantys žemyn... Tai jis, užlipęs ant stogo, rūpinasi, kad sniego našta stogui būtų ne per didelė, todėl, manau, kad paprasčiausiai jis ten jį stumdo. Jis pabučiuoja mums visiems miegantiems į kaktą, kvėpteli Šventosios Dvasios ir kiekvieną dieną klausosi, kaip mes milijardus kartų įkvepiame ir iškvepiame, įkvepiame ir iškvepiame.

...Ir kai susapnuoju sapną, matau ten pėdas, įspaustas sniege. Pasipiktinu, kad kai kur matau tik tik vieną eilę pėdų, o ne dvi. Priekaištauju Dievui, kodėl sunkiausiais gyvenimo momentais jo nebuvo šalia. O jis man atsako, kad visada buvo šalia, neleido man palūžti, įlūžti ir nuskęsti. O pėdos tik dvi, nes Jis mane tuokart nešė ant rankų.

Viktorija Voidogaitė knygoje „...Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ irgi šį tą rašo apie sandalus ir basas kojas: „Plikas gyvenimas, visiškas pasitikėjimas Kūrėju. Plika meilė nueina iki galo! Basa širdimi paskui Jėzų Kristų.“

„Žmogų labiausiai gadina ne karas, o geras gyvenimas“, – sako kardinolas ir priduria, kad žmogus kur kas dažniau atsisuka į Dievą išgyvendamas sunkumus. Jų netrūko ir S. Tamkevičiaus gyvenime. Už dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, antisovietinę veiklą 1983 m. jis buvo nuteistas, penkerius metus kalėjo griežto režimo Permės ir Mordovijos lageriuose, 1988 m. ištremtas į Sibirą. Tačiau kaip sunkiausią laikotarpį jis prisimena KGB kalėjime Vilniuje praleistą pusmetį.

Pokalbis su kardinolu – apie žmogui tenkančius išbandymus, Kūčias, Kalėdas ir tai, kas šiuo metu svarbiausia.

– Netrukus sėsime prie Kūčių stalo. Su kokiomis mintimis prie jo sėsite Jūs?

– Kūčios nuo vaikystės man kelia pačius gražiausius prisiminimus. Prisimenu tą gražią šeimos atmosferą, kai vieni kitus myli. Jei būna prasižengę – paprašo vieni kitų atleidimo. Ne tiek svarbu, kiek patiekalų bus ant Kūčių stalo, kiek svarbi ta gerumo, meilės atmosfera. Kūčių vakarienė tuo ir brangi.

– Keturios savaitės iki Kalėdų ruošiantis šventėms prabėga nepastebimai. Ką per dvi iki Kalėdų likusias dienas galėtų suspėti tie, kurie iki šiol advento tarsi visai nepastebėjo?

– Šiuo atžvilgiu esu šiek tiek skeptikas. Jei žmogus per visą mėnesį iki Kalėdų nieko gero nepamąstė, nieko gero nepadarė, tai per likusias dvi dienas ką nors nuveikt labai sunku.

Žinoma, Kalėdų negalima sutikti su blogiu širdyje. Tiems, kurie nėra susitaikę su Dievu, palinkėčiau per šias dvi dienas susitaikyt su Viešpačiu atliekant išpažintį. Na, o tiems, kurie savyje turi mažai tikėjimo, patarčiau bent prieš sėdant prie Kūčių stalo pamąstyt ir pasakyt: „Viešpatie, būk man gailestingas.“

Žmogus yra vientisa būtybė. Koks jis yra nuolatos, toks jis bus ir per šias keletą dienų iki Kalėdų. Tiems, kurie adventą praleidžia tik keliaudami po parduotuves dovanėlių, labai patarčiau kitais metais pamąstyti ir adventą praleisti kitaip. Ne dovanėlės svarbiausia. Svarbiausia – kokie mes ateiname į Kalėdas, kaip mes pasitinkame pas mus ateinantį Viešpatį.

– Kokią žinią šiandieniam pasauliui neša Kūdikėlis Jėzus, jo gimimas?

Nėra to blogio, kuris geram žmogui neišeitų į gera.

– Betliejaus Kūdikis šiandien neša tą pačią žinią, kaip ir prieš 2 tūkst. metų. Svarbiausia žinia: Dievas myli žmogų. Myli net ir tada, kai jis nusideda, netiki. Betliejaus Kūdikis atėjo į Žemę todėl, kad mylėjo žmogų, norėjo jį išgelbėti. Svarbi Betliejaus Kūdikio atnešta žinia: Dievas nėra tolimas – jis yra artimas, jis mus myli. Jis nori, kad mes būtume laimingi ir gyvendami čia, Žemėje. Tačiau ypač – kad būtume laimingi, kai susitiksime jį anapus.

– Jau antras Kalėdas sutiksime Ukrainoje vykstant plataus masto karui. Šiemet kraujas liejosi ir Izraelio, Palestinos žemėse – visai šalia Jėzaus Kristaus gimimo vietos, Betliejaus. Kaip švęsti žinant, kad netoliese liejasi nekaltų žmonių kraujas?

– Kažin ar pasaulio istorijoje kada nors buvo Kalėdos be kur nors vykstančio karo. Žinoma, šis karas, vykstantis taip arti, mus ypač veikia. Betliejaus Kūdikis turėtų būti ypač brangus tiems, kurie išgyvena karo siaubą, nes tuomet žmogus neturi į ką atsiremti. Vienintelė atrama Viešpats. Manau, ir šiandien ten, kur liejasi kraujas, ten, kur žmonės išgyvena karo baisumus, žmonės ypač turėtų glaustis prie Viešpaties, Betliejaus Kūdikio, prašydami, kad jis laimintų, kad karas kuo greičiau pasibaigtų ir kad karo sunkumai padėtų tapti mums dar geresniais. Tarp kitko, žmogų labiausiai gadina ne karas, o geras gyvenimas. Kai žmogus gerai gyvena, jam nieko netrūksta, visą dėmesį jis sutelkia tik į medžiagines vertybes. Kai išgyvena sunkumus, ypač karo baisumus – žmogus labiau atsiveria Viešpačiui. Taigi nėra to blogio, kuris geram žmogui neišeitų į gera.

– Vykstant karui, padaugėja žmonių, klausiančių, kaip Dievas apskritai gali leisti, kad tokie baisūs dalykai vyktų. Ką pasakytumėte šiems žmonėms?

– Ar reikėtų kaltint Dievą, kad jis sukūrė mus laisvus? (šypsosi)

Iš tiesų, laisvė yra pati didžiausia dovana, kuria mus, protingus žmones, Dievas yra apdovanojęs. Tačiau ši laisvės dovana gali būti panaudota blogiui: nuodėmei, žudymui. Visų tų baisybių, kurias matome, akivaizdoje reikia ne Dievą kaltint, bet žmogų, kuris, turėdamas galimybę rinktis, renkasi ne gėrį, o blogį. Tas pats Vladimiras Putinas savo imperialistinių tikslų galėjo siekti geromis priemonėmis, bet pasirinko jas tokias baisias.

Tai, ką matome, tik dar labiau priverčia mus susimąstyti, kad, būdami laisvi, visada Dievui sakytume taip ir niekada nesakytume ne. Nes žmogus šioje Žemėje gali būti laimingas tik rinkdamasis gėrį. Jei renkasi blogį, pasmerkia save būti nelaimingu ir nešti nelaimę kitiems.

– Daug žmonių šiandien jaučiasi nesaugiai ne tik dėl karo Ukrainoje, bet ir dėl įvairių kasdienių problemų, nesutarimų šeimoje, finansinių sunkumų. Ką jiems patartumėte, ko palinkėtumėte?

– Sutinkami sunkumai mus gali žlugdyti arba tapti sparnais, kurie neš per gyvenimą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į juos žiūrime. Betliejaus Kūdikis užaugęs ir vykdydamas savo misiją ragino: „Kas nori sekti paskui mane, tegul ima savo kryžių ir teseka.“ Sutinkami sunkumai, jei mes juos pergyvename kartu su Viešpačiu, jeigu laikomės jo rankos, visada gali išeiti mums į naudą. Pats blogiausias atvejis, kai sunkumuose mes Dievo ranką paleidžiame ir bandome patys su jais susidoroti. Tada einame žemyn, žlugimo keliu. Mano didžiausias palinkėjimas visiems, kurie turi sunkumų, – būkite kiek galima arčiau Viešpaties. Aš savo gyvenime tai patyriau ir dėkoju Dievui, kad tada, kai buvo sunku, nepaleidau Viešpaties rankos.

– Užsiminėte apie Jums sunkius laikus. Ar tai buvo lageryje, tremtyje praleisti metai?

– Turbūt pats sunkiausias laikas buvo pusmetis KGB kalėjime Vilniuje, kai buvau tardomas. Lageryje, tremtyje Sibire buvo šiek tiek lengviau – ten nebuvo tokios įtampos. O kalėjime tikrai netrūko sunkumų. Dabar, kai aš į tą laiką žvelgiu iš perspektyvos, dėkoju Dievui, kad tuose sunkumuose labai labai arti išgyvenau Viešpatį.

– KGB kalėjime teko patirti kankinimų?

– Tuo metu, kai buvau kalinamas KGB kalėjime, 1983 m., fizinių kankinimų nebebūdavo. Tačiau žmogų galima kankinti ne tik fiziškai. Kai tardymas vyksta kokias septynias valandas ir tardytojas nori iš tavęs ką nors ištraukti, o tu sieki nieko naudingo jam nepasakyti – tokia psichologinė dvikova būna sunki, ji kainuoja daug jėgų. Ačiū Dievui, jei tokiais momentais mintyse prašai „Viešpatie, padėk“, viskas išeina į gera. Kai pasibaigė tardymas, vienas KGB pareigūnas man pasakė: „Tavo protokolai tušti“ – esą nieko taip ir nepasakiau. Man tai buvo komplimentas.

Laikas: pirmąją Kalėdų dieną S. Tamkevičius Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje aukos mažiausiai dvejas šv. Mišias – 8 ir 10.30 val. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Šiemet padaugėjo tų, kurie neįstengia Kalėdų proga artimiesiems nupirkti norimų dovanų – per brangu. Kaip Jūs tai vertinate?

– Aš esu labai skeptiškas visų tų dovanų, dovanėlių atžvilgiu. Jei žmogus prieš Kalėdas visą dėmesį sutelkia tik į dovanas, manau, jis Kalėdų nepatiria. Didžiausia dovana per Kalėdas yra Kristus, kurį galime turėti savo širdyje ir kitiems padėti, kad jie labiau atsigręžtų į Viešpatį. Jeigu kam nors atrodo, kad per Kalėdas labai svarbios dovanos, turėtų neužmiršti, kad svarbiausia dovana yra jis pats, žmogus. Geras žmogus gali smulkmeną padovanoti ir tu jausiesi laimingesnis, nei gavęs brangiai kainuojančią dovaną iš to žmogaus, kuris tave sveikina tik iš pareigos. Linkėčiau visiems, kurie galvoja apie dovanėles, neužmiršti, kad pati svarbiausia, brangiausia dovana yra pats žmogus, jo gerumas, jo meilė. Šiai dovanai pinigų nereikia.

– Ką asmeniškai Jums reiškia Kūčios, Kalėdos?

– Kūčių aš ypatingai nesureikšminu. Jos brangios, nes prie Kūčių stalo susirenka artimiausi, brangiausi žmonės. Tačiau brangiausia yra pačios Kalėdos, Kristaus gimimas. Šis gimimas pasaulio istorijoje yra pati brangiausia žinia: Dievas ateina į pasaulį kaip gelbėtojas, prisiima žmogaus kūną. Ateina mylėdamas žmogų, siekdamas, kad žmogus per visą amžinybę būtų laimingas. Laimės troškimas žmogaus gyvenime yra pats svarbiausias, o Betliejaus Kūdikis ateina, kad žmogų padarytų amžinai laimingą. Šia prasme Kalėdos yra be galo brangi, linksma šventė.

– Kaip šias šventes prisimenate iš vaikystės, jaunystės?

– Iš vaikystės ryškiai prisimenu, kai buvau trijų keturių metų pipiras, sukiodavausi aplink mamą, kuri kepdavo kūčiukus. Prisimenu tą malkomis kūrenamos duonkepės krosnies vaizdą ir mamą, ruošiančią kūčias.

Prie stalo susėsdavome tėveliai ir mes, keturi broliai. Kūčių stalas tikrai nebuvo toks gausus, kokį dabar kartais žmonės suruošia – jis buvo gana kuklus. Tačiau viešpatavo gerumo atmosfera. Buvome tėvelių labai mylimi, Kūčių vakaras būdavo labai brangus. Anksti rytą skubėdavome į bažnyčią, į Bernelių Mišias. Ir dabar dar ausyse, atrodo, skamba „Gloria“ ir kitos kalėdinės giesmės, kurios man atrodė pačios gražiausios. Gyvenome Gudonių kaime, tarp Alytaus ir Lazdijų. Iki bažnyčios Krikštonyse nuo namų buvo apie 1 km. Ten nuo šešerių buvau ministrantas – patarnaudavau šv. Mišiose. Taigi viską, kas vyksta bažnyčioje, mačiau iš labai arti.

– Kaip lageriuose minėdavote Kūčias, švęsdavote šv. Kalėdas?

– Įdomiausios Kalėdos, Kūčios buvo, kai tarnavau kariuomenėje. Penki kunigų seminarijos seminaristai tarnavome kartu. Mūsų Kūčios buvo neviešos. Vienas iš seminaristų tarnavo sanitaru medicinos dalyje. Kai būdavo komanda gultis, palaukę apie 10 minučių visi susirinkdavome medicinos dalyje. Buvo tokia tvarka, kad naktį kareivis galėjo eiti tik su baltais apatiniais drabužiais ir, jei šalta, buvo galima užsimesti milinę. Mes visi su tais baltais drabužėliais ten susirinkdavome, lauždavome Kūčių paplotėlius, kurių mums atsiųsdavo iš seminarijos, iš namų.

Na, o iš lagerio labiausiai įsiminė Kūčios Permės kalėjime. Po teismo 1983 m. mane nuvežė į Permės kalėjimą. Ten atsidūriau kaip tik gruodžio 24 d. Vienoje kameroje buvome gal septyniese: keletas katalikų, kiti – pravoslavai. Neturėjome Kūčių paplotėlio, bet vieni kitus sveikinome ir dalijomės pačiu kukliausiu turėtu maistu.

Vėliau lageryje Kūčias, Kalėdas taip pat minėdavome paprastai. Mes, nedidelis būrelis bendraminčių, susėsdavome kur nors lagerio pastate ir ką turėjome, tuo dalijomės. Į lagerį kartais patekdavo ir Kūčių paplotėlių, nors daugeliu atvejų juos, mums siunčiamus, lagerio vadovybė konfiskuodavo. Paskui, kai iš lagerio mane vežė į tremtį Sibire, atidavė konfiskuotus daiktus – gavau visą krūvelę Kūčių paplotėlių, kuriuos draugai ir pažįstami per penkerius metus man buvo atsiuntę.

Sunkumai mus gali žlugdyti arba tapti sparnais, kurie neš per gyvenimą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į juos žiūrime.

– O kaip kalėjime, lageryje pavykdavo atlikti kunigo pareigą aukoti šv. Mišias?

– Buvo momentų, kai negalėjau aukoti šv. Mišių, nes neturėjau vyno. O joms reikia kvietinės baltos duonutės ir vyno. Tam reikalingo vyno pasigamindavau iš razinų, kurių man atsiųsdavo artimieji. To buvau išmokęs seminarijoje. Reikia aštuonias valandas palaikyti razinas užmerktas. Jos išbrinksta, išspaudi ir net neprasidėjus rūgimo procesui tą vandenį jau galima naudoti šv. Mišioms.

Taigi per visą įkalinimo laiką dažniausiai galėjau aukoti šv. Mišias. Kai lageryje vakarais grįždavome iš darbo, vieni kaliniai skaitydavo, kiti rašydavo, treti televizorių žiūrėdavo. Aš tuo laisvu laiku aukodavau šv. Mišias. Lageryje kiekvienas kalinys turėdavo atskirą spintelę knygoms, maisto produktams pasidėti. Aš atsisėsdavau prie savo spintelės, ant jos pasidėdavau akinių futliarą, kuriame turėjau plastikinį indelį, kuris atstodavo šv. Mišių taurę. Įsipildavau į ją vyno. Kaip duonutę naudodavau Kūčių paplotėlį. Jei neturėdavau – naudodavau lagerio kioske pirktus riestainėlius iš kvietinių miltų. Iš maldaknygės tylomis skaitydavau šv. Mišų maldas. Taip vienas sėdėdamas švęsdavau šv. Mišias. Jei pamatydavau, kad ateina prižiūrėtojas – o jis kas keturias valandas praeidavo, tikrindavo, ar mes, kaliniai, savo vietose – aš tiesiog uždarydavau akinių futliarą ir toliau žiūrėdavau į maldaknygę.

Iš pradžių, kai buvau KGB kalėjime, šv. Mišių maldas atkūriau mintyse ir jas užsirašiau. Paskui man leido turėti su savimi Šventąjį Raštą ir maldaknygę, kurioje buvo ir šv. Mišių maldos.

Šv. Mišių nebuvo įmanoma aukoti tada, kai vykdavo pervežimai iš lagerio į lagerį. Tie vadinamieji etapai trukdavo ir dvi tris savaites. Tada galėdavau tik kalbėt rožančių. Kartais turėdavau iš duonos pagamintą rožančių. Pirmąjį tokį rožančių man KGB kalėjime Vilniuje labai greitai pagamino vienas kameros draugas, kuris jau ne pirmus metus ten kalėjo. Kai rožančiaus neturėdavau, maldas skaičiuodavau ant pirštų.

– Kur Jūs šiemet sėsite prie Kūčių stalo, su kuo juo dalysitės?

– Jau daugelį metų prie Kūčių stalo sėdu su labai gerais, brangiais žmonėmis. Kiekvienam žmogui tai yra didelė Dievo dovana.

Prie Kūčių stalo aš šiemet sėsiu du kartus. Su Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kunigų bendruomene ir su tėvais jėzuitais. Kadangi aš pats priklausau Jėzaus draugijai, tėvai jėzuitai kviečia Kūčias valgyti kartu. Bus labai gera ir ten, ir ten. Abiejose vietose bus būrys artimų, gerų dvasininkų.

Dievas nori, kad mes būtume laimingi ir gyvendami čia, Žemėje. Tačiau ypač – kad būtume laimingi, kai susitiksime jį anapus.

– Kokia bus Jūsų Kalėdų diena?

– Per Kalėdas kiekvienas kunigas, taip pat ir vyskupas, turi teisę aukoti trejas šv. Mišias. Aš tą dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje aukosiu Bernelių Mišias 8 val. ir šv. Mišias 10.30 val., trečias – galbūt vakare. O kalėdiniams pietums esu gavės kvietimą iš Kauno arkikatedros bazilikos klebono.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams, kauniečiams, Lietuvos gyventojams artėjančių Kalėdų proga?

– To paties, ko linkiu ir sau, – artimos bendrystės su Betliejaus Kūdikiu, su Viešpačiu. Nėra kito tokio brangaus dalyko, kurio būtų galima palinkėti. Jeigu turi savo širdyje Viešpatį, gali būti ligonis, gali kentėti, vis tiek būsi laimingas. Be šios Viešpaties dovanos visa kita yra tik blizgučiai. Visiems tikintiesiems linkiu išgyventi Viešpaties artumą, o tiems, kurie tikėjimo turi mažai arba jo neturi visai, linkiu ieškoti. Kol žmogus gyvena Žemėje ir ieško, tol jis nėra beviltis. Bevilčiu tampa tik tada, kai miršta atsiskyręs nuo Viešpaties.

Jis nevadina savęs superherojumi, prisipažįsta, kaip ir daugelis, ieškantis gyvenimo, vilties ir kiekvieną dieną klausiantis Dievo, ką šis jam yra numatęs ir kur veda. „Noriu ir budžiu, kad būčiau kunigas, kuris nežino visko, kaip reikia, bet labai nori sužinoti, kuris nori atrasti patį geriausią būdą būti toks, kokio reikia žmonėms“, – pristatydamas naujausią, aštuntąją, knygą „365 įkvėpimai mylėti“ (išleido leidykla „Alma littera“) kalbėjo kunigas Benas Lyris. Jį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Iš kur gimsta jūsų kasdienybės eilutės? Kaip pagauti tas, kurias verta užrašyti?

– Gali užpilti žmogų minčių lavina, o iš tiesų nepasakyti nieko, kas jį padrąsintų eiti toliau. Yra sakoma, kad Šventajame Rašte 365 kartus parašytas žodis „nebijok“. Galiu kalbėti daug, tačiau man norėjosi ištarti vieną sakinį, vieną mintį tam, kuriam trūksta drąsos keliauti.

Ši knyga yra visų mano knygų sintezė. Mintys iš kitų mano knygų virto vienos dienos mintimis apie meilę gyvenimui.

Gyvename sužeistoje visuomenėje ir, jei norime būti laimingi, privalome susitaikyti su realybe, priimti tai, ko negalime pakeisti. Priešindamiesi neišspręsime nieko ir tikrai neturėsime gyvenimo dabar.

Paskyriau šią knygą nerimo visuomenėje gyvenantiems žmonėms. Labai tikiu, kad vienas neįpareigojantis sakinys kartais gali padrąsinti eiti pirmyn.

M. Savičiūtės nuotr.

– Kaip tik norėjau klausti apie drąsą. Gyvename neramiu laiku, kai drąsos reikia labai daug. Ką jums reiškia drąsa?

– Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad pradedame projektuoti, atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų. Tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų.

Kryžius yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, tikrovė, kuri neišvengiama. Dievas neatėjo mūsų apsaugoti nuo gyvenimo, dauguma žmonių galvoja, kad tikinčio žmogaus gyvenimas yra egzistencinis vakuumas, kuriame viskas tobula. Betgi ne. Jei sugebėsime į kiekvieną, net ir mums skaudžiausią, dieną pažvelgti kūrybiškai, iš sunkių laikų išeisime dar labiau žmonės.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdis nėra lėkšta emocija, bet pati didžiausia, svarbiausia sprendimų priėmimo, susitikimo su Dievu ir žmonėmis vieta. Drąsa gyventi pagal širdį, priimti sprendimus, galvojant apie Dievo veidą ir žmonių, kuriuos myliu, veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Gyvenimas yra visi pavidalai, drąsa – sugebėti tuos pavidalus priimti, suvokiant, kad jie mane augina.

Jei sugebėsime į kiekvieną, net ir mums skaudžiausią, dieną pažvelgti kūrybiškai, iš sunkių laikų išeisime dar labiau žmonės.

– Atrodytų, jums paprasta, rodos, žinote visus atsakymus, keliaujate per gyvenimą pasitikėdamas Dievu, tačiau daugybė žmonių klaidžioja tamsybėse neturėdami vilties. Ką jiems pasakytumėte?

– Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali ryte atsikėlęs pasakyti: nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykis tarp žmonių.

Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Rodos, jie visada žinojo, ko man labiausiai reikia. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susitikimas su asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Santykis. Vienatvė sunki, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda.

Šioje visuomenėje mes visi norime būti reikalingi, tačiau ką padarome, kad mums reikėtų kitų? Tik santykis tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.

M. Savičiūtės nuotr.

– Vis girdime kitų religijų atstovų, kalbančių apie dėkingumo praktikas. Katalikų tikėjimas tarsi irgi moko dėkoti, tačiau dėkojimo taip stipriai nesureikšmina. Kodėl svarbu dėkoti, kunige Benai?

– Esame įpratę prašyti – sveikatos, ramybės mirusiesiems. Tačiau turėtume suprasti, kad realybė mums nepriklauso, nėra savaime suprantama. Esu dėkingas, nes tu pasirinkai su manimi čia būti. Esu dėkingas, nes gavau Gyvenimo dovaną. Dėkingumas – pamiršta praktika kaip ir gailestingumas. Man atrodo, kad dėkingumas padeda šiandienos visuomenei atmerkti akis ir pamatyti, kad niekas nieko neprivalo, kad visi geri darbai, kuriuos darome, yra mūsų pasirinkimas. Didžiulė dovana, kai žmogus aukoja savo laiką, savo gyvenimą, kai jis sugeba pamatyti kitą žmogų. Turime už tai dėkoti.

– Rodos, gailestingumo, atjautos ir dalijimosi šiomis dienomis – daugiau nei įprastai. Ar šitaip mėginame išpirkti savo kaltes ir nusimesti nepadarytų gerųjų darbų naštą?

– Vilnius yra gailestingumo miestas. Kartais man atrodo, kad žmonės ir kai kurie griežtieji kunigai pramigo sesers Faustinos paskleistą žinią. Gailestingumas yra drąsių žmonių savybė, nors, kaip ir daug kas gyvenime, ji gali tapti nuvalkiota – privalu, reikia, bus ramiau. Iš tiesų gailestingumas – tokia stipri dorybė!

Gailėti kito yra ne tas pats, kas prisiimti kito išgyvenimus, jo patirtis ir empatiškai į jas atsiliepti. Kad iš tiesų pagailėtum kito, turi nusiimti savo karūną, nusilenkti ir nusižeminti, suprasti kito pasirinkimą, jo elgesio motyvą, neteisti ir nežeminti. Gailestingumo sekmadienio Mišiose sakoma: „Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas.“ Visagalybė nėra kontrolė, jėga, bažnyčioje visagalybė yra gebėjimas pasitikėti žmogumi, leisti jam gyventi savo gyvenimą, priimti jo lytiškumą, jo šeimos pasirinkimus, jo darbą, nelipti į žmogaus lovą ir sąžinę, bet juo pasitikėti.

Kai mes suklystame, Dievui skauda, jis tikrai nesidžiaugia. Mes daug kalbame apie nuodėmę, bet mažai apie Dievo asmenį, apie susitikimą su Dievu. Kalbame apie pragarą, apie grasinimus ir gyvenimo pabaigą, tačiau gyvenimas po mirties yra apie gyvenimą dabar. Apie tai, kiek šiandien aš įdėjau meilės, širdies, gailestingumo.

M. Savičiūtės nuotr.

– Amžiams bėgant nuodėmės suvokimas, neabejotinai, kinta. Kas yra nuodėmė šiandien?

– Nuodėmė mus skiria ne tik nuo Dievo, bet ir nuo artimo, nuo savęs paties. Nuodėmės esmė nesikeičia, galbūt – tik jos interpretacijos, vertinimai. Kai kuriose šalyse Susitaikinimo sakramento išvis nelikę, nebėra išpažinčių, žmonės dalyvauja Mišiose, viešai gailisi dėl savo nuodėmių ir kunigai jas atleidžia. Man atrodo, kad gyventi Atgailos sakramento dvasia reikia labai didelės drąsos. Drąsos pamatyti save Dievo šviesoje. Mes Dievo savo nuodėmėmis nenustebinsime, jis mus atpirko ant kryžiaus. Nustebinti galime tik savo atvirumu, nuolankumu ir prisipažinimu: „Dieve, man tavęs reikia!“

Nuodėmės, klaidos neužkerta Dievui kelio į mūsų gyvenimą, mes patys jam užkertame kelią, patys pastatome sienas. Prieš šventes prie klausyklos – žmonių antplūdis, grįžta žmonės iš kitų šalių, ateina į bažnyčią. Būna, po aštuonias valandas praleidžiu klausydamas išpažinčių. Ir džiaugiuosi, vadinasi, reikia, vadinasi, padeda, vadinasi, nori pradėti gyvenimą iš naujo.

Dirbtinio intelekto amžiuje bažnyčia nebegali kalbėti XVI a. tezėmis, ji nenurašo žmogaus, ji kviečia, o ne braukia brūkšnį, drąsina eiti. Nes Dievas yra gyvas.

Apverčia aukštyn kojom

„Kas ji tokia?“ – pasigirsta guvių akių mergaičiukės klausimas sesei Davai Kuzmickaitei MVS, vos tik įžengiu pro duris į Vaiko gerovės institutą Kauno senamiestyje. Įprasta kasdienė rutina – pagalba vaikams, kuriems jos reikia, pamokų ruoša, darbeliai – įsukę vaikus, tad mano apsilankymas nieko nesutrikdo, tik syks nuo sykio krebždesys už durų, kur susėdame su sesėmis pokalbiui, rankenos paklebenimas ar kyštelėjusi vaikiška galva paskatina nusišypsoti – toks jaukus tas vaikiškas smalsumas. Žaisliukais ir lemputėmis žybsinti eglutė išduoda – visi čia jau laukia švenčių ir joms ruošiasi.

Jau rytoj dengsime stalą balta staltiese, dėsime ant jo kalėdaičius, skaičiuosime valgius ir lėkštelės amžinybėn išėjusiems nepamiršime – švęsime Kūčias. „O ką iš tikrųjų švenčiame? Kokia šventė yra tikra, iš širdies? Kodėl mums Kūčios ir šv.Kalėdos – ypatinga šventė?“ – klausiu Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų.

„Man patinka toks angliškas posakis „Jesus is the reason for the season“ – Jėzus yra šito laikotarpio, šitos šventės priežastis. Visa esmė – kad Dievas tapo žmogumi, jog parodytų mums, kaip būti žmogumi pagal Dievo paveikslą. Kartu tai viltis, kad čia niekas nesibaigia. Tai suteikia prasmę. Ir jeigu esi tikintis, Kūčias, Kalėdas šventi ir su džiaugsmu, ir su dėkingumu, nesvarbu, kokioje dabar gyvenimo situacijoje esi. Nes viltis yra ne situacijoje, o Dieve, ir tikėdamas kreipi žvilgsnį į jį“, – pasidalija sesuo Onutė Vitkauskaitė MVS.

Sesuo Daiva kiek kitaip pažvelgia į Jėzaus gimimą – anot jos, Dievas tampa visiškai bejėgiu kūdikiu. „Mus, krikščionis, katalikus, ta žinia turėtų ir guosti, ir džiuginti, nes esminė Kalėdų priežastis – Jėzaus gimimas. Turime eglutes, Kalėdų stalą, bet neturim Jėzaus? Kita vertus, jeigu švenčiu gerumą, tradiciją, tai kas daro mane žmogumi, taip pat yra labai svarbu“, – sako sesuo D.Kuzmickaitė, nelinkusi priešinti to, kaip Kalėdas švenčia tikintieji ir netikintys žmonės. Anot sesers Daivos, šių dienų žmogus yra pilnas racionalumo – viskas intelektualu, viskas protu pagrįsta. „Bet šventės viską apverčia aukštyn kojom, ir tai, kas protu nesuvokiama, tampa svarbiausiu dalyku, mus pamaitina visokeriopai, kad galėtume iki kitos šventės gyventi. Tose šventėse visi galime rasti gėrio ir prasmės, ne tik tikintys, bet ir netikintys. Ir tradicijos vienija mus visus“, – sako pašnekovė.

Pasak sesers Daivos, Kalėdos ir yra tas laikas, kai matau ir savo pažeidžiamumą, savo klaidas, ir iš to galiu kurti grožį, galiu gera padaryti dėl savo šeimos, dėl savų artimųjų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Gerokai šviesiau

Abi seserys sutinka – pernai Kūčios ir šv.Kalėdos buvo gerokai kitokios, nei buvome įpratę – pandemija privertė uždaryti duris, apriboti susitikimus, bendravimą. Vis dėlto, pandemija negali uždaryti ar suvaržyti širdies.

Pasak sesers Onutės, tie, kas gyvena šeimose, galbūt mažiau pajuto suvaržymus, nes galėjo drauge sėsti prie šventinio stalo. „Vienišiems žmonėms, tiems, kurie sirgo ir per šventes gulėjo ligoninėje, buvo sunkiau. Ir šiemet bus tokių žmonių. Džiugu, kad tikintiems žmonėms atsirado galimybė jungtis į šv.Mišias nuotoliniu būdu – tai tarsi Bažnyčios žingsnis į žmonių namus tokiomis nelengvomis sąlygomis. O šiemet jau laisviau galime švęsti“, – palygino ji.

Sesuo Daiva prisipažįsta pernai pati asmeniškai išgyvenusi kitokių švenčių patirtį. „Mūsų tėvelis buvo atskirtas, nes tarp savivaldybių nebuvo galima judėti. Su sesės šeima sugebėjome aplankyti tėvelį, susėdus prie šventinio stalo, kiti artimieji jungėsi kartu su mumis nuotoliniu būdu. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai mes matėme gyvą savo tėtį“, – jautria situacija pasidalija sesuo vienuolė, labai branginanti Kūčių šventę. „Manau, kad ir kitiems ši šventė brangi, ypač jeigu šeimoje Kūčios buvo visada švenčiamos. Pandemija pakeitė šventes, bet svarbiausia ne tik tos šventės akimirkos – svarbu ryšys, santykis. Prisimenu tėvelį, ryšį su juo“, – su švelnia šypsena veide kalba ji.

Abi seserys prisipažįsta, kad pernai vienuolyne kiek nusižengė tuomet galiojusiems karantino ribojimams, nes pakvietė keletą vienišų žmonių susėsti prie bendro stalo. „Pandemija mums visiems tapo iššūkiu, kuriam niekas nesiruošė, kurio niekas neplanavo. Ir dabar galime atrasti visokių prasmių, visokių priemonių, kurios mums padeda - vienytis dvasiniu būdu. Kad šv.Mišios atėjo į namus technologijomis, kad skirta daugiau dėmesio, jog tai pasiektų žmogų, vieną namuose uždarytą, – tai puiku. Bet tie žmonės, kurie gyvena vieni, kurie per šventes sirgo ligoninėse, jie tikrai buvo vieniši. Pandemija tuos žmones skaudžiai apiplėšė“, – konstatuoja D.Kuzmickaitė ir čia pat pasidžiaugia, kad šiemet šventes pasitinkame gerokai šviesiau – mažiau baimių tiek valdžios struktūrose, tiek žmonių širdyse. „Rodos, vienaip ar kitaip jau tą virusą pažįstame, su situacija susitaikėme ir daugiau dėmesio skiriame vieni kitiems ir šventėms. Tikiu, kad ir pavyks“, – šypsosi pašnekovė.

Ilgiuosi To, kuris atėjo

To nespėjau, ano nenupirkau, trečią pamiršau… Ta prieššventinė karštinė dažnai atsirita ir prie šventinio stalo – būname paskendę rūpesčiuose, buities reikaluose. Sesuo Onutė dėl to negrūmoja – ji sako, kad mėnuo iki šv.Kalėdų, visas advento laikas, yra skirtas pasiruošti šventėms ir tas pasiruošimas nėra blogai, tik svarbu nepamiršti, ką švenčiame, rasti laiko susipažinti su tos šventės priežastimi.

„Kas eina sekmadieniais į šv.Mišias, per adventą Šventojo Rašto skaitiniai yra pritaikyti, kad vestų šventės link ir padėtų pasiruošti, paaiškina, kodėl Dievui reikėjo būtent taip ateiti į Žemę“, – primena pašnekovė. Suprantantiems anglų kalbą sesuo Onutė siūlo „Youtube“ kanale internete susirasti filmą „The Chosen“ (lietuviškai – „Išrinktasis“). „Tai JAV, kitose šalyse populiarus serialas apie Jėzaus gyvenimą. Neseniai pasirodė filmas apie jo gimimą, kur remiantis Šventuoju Raštu paaiškinama, kodėl Jėzui reikėjo gimti. Kartu tai ir šventinis koncertas su giesmėmis. Dar vienas pasirinkimas – atsiversti Evangeliją pagal Morkų. Tai trumpiausia evangelija, tad susipažinti su Jėzaus istorija užtruktų kaip didesnį laikraščio ar žurnalo straipsnį perskaityti“, – pataria ji.

Pasak sesers Onutės, laikas šeimose, skirtas vienų kitiems, taip pat labai svarbus: suvienyti gali ir advento vainikas su keturiomis žvakėmis, ir išradingas advento kalendoriaus kūrimas – juk advento kalendoriai ne tik šokoladiniai būna, anot Onutės, galima sugalvoti savo, su įvairiomis užduotėlėmis, kurios kreiptų būti geresniu žmogumi.

„Girdžiu tarsi kaltės jausmą – bėgam, skubam, ir, man atrodo, mes visi įkrentame į tą pasiruošimo Kūčių ir Kalėdų šventėms ratą. Visi laukiam švenčių. Ne tik vaikai, bet ir mamos, ir tėčiai, mes, suaugę žmonės. Todėl suaugusieji, kurie atsakingi už šventės paruošimą, daro viską, ką gali geriausio. Bet tikriausiai visi turi tą vidinį tikrosios šventės prasmės ilgesį: man reikia sustoti, man reikia Dievo, o aš negaliu. Manau, labai svarbu atpažinti, kad aš ilgiuosi To, kuris atėjo. Ir atėjo ne šiaip, ne dėl kažko kito, o mane išganyti. Tą žinią svarbu priimti net ir bėgant, skubant“, – sako sesuo Daiva ir ragina džiaugtis tuo, kad galime bėgti, rūpintis, kitus apdovanoti, būti truputį kūrėjais. „Kaip Dievas dovanojo mums savo Sūnų, taip aš galiu savo rūpesčiu, pastangomis, dovanomis kitiems dovanoti šventę. Tada visai kitaip tas pasiruošimas šventėms atsiskleidžia – nėra kaltės, esu ramesnis, kad aš kitus apdovanoju savo gerumu, savo patarnavimais šeimai ar kitiems žmonėms, tampu dosnus. Juk stengiamės daryti tai, kas išties teikia džiaugsmą, tuomet ir tas ruošimasis, ir dovanų pirkimas įgauna kitokią prasmę – tai reiškia, kad aš kitą žmogų myliu, juo rūpinuosi, jam dovaną dovanoju“, – prasmę paprastuose dalykuose kviečia įžvelgti D.Kuzmickaitė. Ji taip pat primena, koks svarbus vaikų, sutuoktinių, kitų artimųjų dėmesys ir padėka tam, kuris labiausiai švente rūpinasi: „Juk taip nesunku pasakyti ačiū, kad tiek daug padarei, jog mums ta šventė būtų gražesnė“.

Seserys vienuolės ragina nepamiršti, ką iš tiesų švenčiame – Jėzus yra Kalėdų priežastis. (Laimio Steponavičiaus nuotr.)

Metas dėkoti kitiems

„Gal sesės žino kokį nors receptą, kad šv.Kalėdos ir pačiam, ir šalia esančiam išties būtų šventė?“ – teiraujuosi pašnekovių, ir sesuo Daiva kalbą apie tai pradeda iš labai toli, primindama, kad visuomenė, mums patinkantys ar nelabai patinkantys žmonės, ir netgi tie patys migrantai pasienyje – visas pasaulis – yra ta didžioji mūsų šeima, kuriai mes visi priklausome.

„Žvelgdami netgi nuo pačių toliausių perspektyvų, matome, kiek daug vienišų ir kenčiančių žmonių. Tereikia atsigręžti į Jėzų: užgimsta kūdikis, kuris yra gležnutis, mažutis, bet jame jau yra mūsų kančia – vienatvė, šaltis, neturtas, nepriteklius. Jėzaus gimimo istorija pažymėta kraujo praliejimu, nes anuomet Erodui pasirodo, kad šitas kūdikis yra grėsmė jam. Bet Jėzus – išganytojas, prisiima visas mūsų kančias, visas negalias, nuodėmes. Būdamas nekaltas, jis nukryžiuojamas, todėl kartais netgi kūdikėlis vaizduojamas ant kryžiaus. Mūsų aplinkoje esančiuose kenčiančiuose žmonėse mes taip pat galime matyti tą mažutį gležnutį kūdikį, – mūsų gyvenimo sąsajas su bibline tikrove atskleidžia sesuo Daiva. – Kančia mums gali būti atgrasi: bijome mirties, ligos, apleistumo, todėl kartais bandome susikurti sau saugią aplinką, kurioje įsivaizduojame galintys pasislėpti nuo negandų pasaulio. Ar yra konkretus receptas, ką su tuo daryti? Tikriausiai irgi ne – savo širdyje pats turiu pajusti, ką turiu daryti“.

Pokalbio metu sesuo Daiva ne kartą pamini – reikia daryti tiek, kiek gali, tad ji visai nesistebi, jeigu įvairiose paslaugų sferose dirbantys žmonės, savo jėgas kartais net 24 valandas per parą atiduodantys kitiems, bent per šventes nori pabūti su savo šeima, pailsėti, atsigauti.

„Mane žeidžia ilgai dirbančios parduotuvės. Pardavėja sėdi kaip žaibo trenka, nes dirba nuo ryto iki vakaro, ir mane toks siaubas apima – kaip toks žmogus, parėjęs namo, gali džiaugtis kuo nors jau atitarnavus tūkstančiams žmonių per dieną? Turime nepamiršti, kaip mes visi esame susaistyti. Kai sėdame prie Kūčių stalo, turėtume padėkoti tiems žmonėms, be kurių darbo nebūtų ir mūsų švenčių, pradedant žemdirbiais ir baigiant kasininke, iš kurios rankų gauname jau viską paruošta. Vieni be kitų mes nieko negalėtume. Dėkokime ir kariams, kurie rūpinasi mūsų saugumu, policijos pareigūnams, ugniagesiams, gydytojams. Ypač tiems, kurie negali švęsti tada, kai mes švenčiame, dėl mūsų bendro gėrio. Tai ir yra tikrosios Kalėdos“, – įsitikinusi sesuo vienuolė.

Nepamiršti susitaikyti

Nors dažniausiai sakoma, kad Kalėdos – šeimos šventė, bet ir šeimose būna visko: gal tėvai išsiskyrę, gal kuris šeimos narys turi priklausomybių, gal dar kokios negandos kamuoja. Pasak pašnekovių, visuomet reikia paieškoti gražių dalykų ir bent kažką padaryti gero pagal savo galimybes.

„Jeigu šeimos išsiskyrusios, gal antrasis sutuoktinis neleidžia su vaikais bendrauti? Gal pačiam ar pačiai gėda, kad taip nutiko, bet negalima pamiršti tų vaikų – jie yra savi. Jeigu nepajėgiu apdovanoti, gal pajėgiu parašyti žinutę ar paskambinti?“ – lyg filmo „Vienas namuose“ herojaus Kevino žodžiais kalba D.Kuzmickaitė, ir tai ji sako remdamasi savo gyvenimiška patirtimi.

„Prieš kelerius metus mačiau vaikiną, kuriam tėvas švenčių proga parašė žinutę – pirmą ir vienintelę gyvenime. Jis prieš mirtį tai padarė, tarsi šaukdamasis. Jis iškeliavo amžinybėn, o vaikui vis tiek liko tai, kad tėvas jį bent vieną kartą per devyniolika metų prisiminė. Manau, kad Kalėdos ir yra tas laikas, kai matau ir savo pažeidžiamumą, savo klaidas ir iš to galiu kurti grožį, galiu gera padaryti dėl savo šeimos, dėl savų artimųjų“, – įsitikinusi sesuo Daiva.

„Mano manymu, šventei labai svarbu susitaikymas su savimi, su kitais ir su Dievu. Ir lempučių blizgesys čia nepadės, netgi priešingai – jeigu nėra susitaikymo, gali tik dar labiau prislėgti. Turime įvairių žmonių aplink, gal tarp kaimynų, gal tarp giminių – gal galime jiems kažką padaryti? Padaryti tiek, kiek galime“, – sesei Daivai antrina sesuo Onutė ir primena, rodos, visiškai kitokią, bet išties svarbią alternatyvą – jeigu reikia, išdrįsti ištiesti ranką ir paprašyti kito pagalbos, gal tiesiog savimi pasirūpinti, nes šalia esančiu negaliu pasirūpinti, nes jis pats taip nusprendė ir nenori.

Kaip padėti kitam?

Sesuo D.Kuzmickaitė prieš dvylika metų pati ėmėsi globoti du našlaičiais likusius berniukus. Ir sesuo Daiva, ir sesuo Onutė taip pat kasdien dirba su našlaičiais, pažeidžiamų šeimų vaikais Vaiko gerovės institute Kauno senamiestyje, tad žino, kaip svarbu, kad rūpestis kitu, pagalba nebūtų agresyvi, demonstratyvi, žvelgiant iš galios pozicijų.

Subtilios pagalbos yra sulaukusi ir pati sesuo Daiva ir tai jai įstrigo atmintin. „Kai prieš dvylika metų atsirado berniukai našlaičiai, viena šeima per Kūčias atvežė mums krepšį, kuriame buvo „Lego“ kaladėlių rinkinys. Ši šeima kasmet tuos vaikus kažkuo panašiu apdovanodavo. Berniukai – smarkūs, po tėvelių mirties buvo gedėjimo laikas, visi sielos sužeidimai nedavė ramybės. Buvau be jokio poilsio, galvojau ne apie save, o apie tuos kenčiančius vaikus. O gavę dovanų kaladėlių, pusę dienos jie tvėrė: konstravo, statė gaisrinę ir kitokius gražiausius dalykus, nuostabiai tarpusavyje bendravo. Ir dabar pamenu, kad tai buvo ypatingos Kūčios, kai jie kartu taip draugiškai kartu veikė, kūrė, o man liko laisvos rankos išsiskalbti, susitvarkyti namus ir pasiruošti šventei. Tai subtilus būdas tarsi nepastebimai kitam padėti“, – šypsosi pašnekovė.

Pasak sesers Daivos, kartais šeimose, kurioms reikia pagalbos, nutinka taip, kad prieš šventes pagelbėti norintys žmonės veža tortus, saldumynus, dovanėles ir tuomet gerosios tetos, esančios galios pozicijoje, užgožia tas vargstančias mamas. „Dažnai arkivyskupas Kęstutis Kėvalas mini pavyzdį: jeigu nori apdovanoti šeimą, pirmiausia apdovanok suaugusįjį, kuris yra pažeidžiamas, nes jis mato visą tikrovę: ir vaiko, ir savo šeimos nepriteklių, žaizdas. Ir jeigu padedi mamai, padedi ir vaikui. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kaip jautriai, subtiliai kitam padėti“, – primena D.Kuzmickaitė.

Vaiko gerovės institute seserys taip pat sulaukia iniciatyvų, skambučių ir klausimų: kuo mes galime padėti, prisidėti? Pašnekovių manymu, tai yra noras ne tik padėti, bet ir noras kalbėtis. „Todėl tos šventės yra šitoje mūsų susipriešinusioje visuomenėje gražus būdas atrasti, kaip kalbėti su labai pažeidžiamais žmonėmis, kaip atrasti jiems suprantamą kalbą, kaip nusileisti iki jų. Tai yra tikrųjų Kalėdų žinia, kuri labai svarbi ir po švenčių“, – įsitikinusi sesuo Daiva.

Sesuo Onutė ragina pasidomėti, gal šalia gyvena kokia vieniša močiutė ar senelis, kurie neturi su kuo sėsti prie Kūčių stalo, ir jeigu šeima, artimieji sutinka, pasikviesti pas save tą vienišą žmogų valandėlei. „Mes šeimoje taip darydavome. Prie tokio stalo džiaugsmo ir bendrystė padaugėja dvigubai“, – suspindi sesers Onutės akys, o sesuo Daiva sako ilgesingai prisimenanti Kūčias vienuolyne, kai kartu su sesėmis prie stalo sėsdavo beveik aklas 100 metų kunigas, našlaičiai vaikai, pažeista šeima.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Svarbiausia – santykis

Laiškai Kalėdų seneliui ar tėvams išsakomi vaikų, paauglių norai gali būti beribiai: noriu kompiuterio, noriu naujo telefono, noriu motorolerio. Seserys sako, kad dovanos gerai, bet laukiant šv.Kalėdų ir jas švenčiant svarbiausia – santykis.

„Man atrodo, kad viską reikia daryti kuo natūraliau. Kai metai bėga ir dabar žvelgiu atgal, kas buvo tikra, tas ir liko, o tos brangios dovanos, jos tokios nereikšmingos… Svarbiausias dalykas yra santykis“, – į vaikystės prisiminimus sugrįžta sesuo Daiva ir su šypsena veide pasakoja, kaip gera būdavo kartu su mama kepti kūčiukus. Anot Daivos, jos tėveliai – į Lietuvą gyventi grįžę tremtiniai – nieko neturėjo, gyvenimą kūrė nuo nulio, tad ir Kūčios būdavo labai paprastos. „Buvau gal penkerių metukų, sesė – jaunesnė, pamenu tėtė sako: „O šiemet, mergaitės, eglė bus mūsų pačių padaryta.“ Tėtė – dzūkas, gamtą labai mylintis, tai kam eglutę kirsti? Ir visi keturi darėme eglę iš eglių šakų, ją papuošėme mažyčiais rojaus obuoliukais, saldainiais ir keliais žaisliukais. Kasdien galėdavome nusikirpti po obuoliuką, po saldainį. Turbūt tą vienintelę eglutę taip gerai prisimenu“, – dalijasi pašnekovė ir retoriškai klausia, ar šiandienos aplinkybėmis tokie dalykai irgi gali būti svarbūs? „Man atrodo, kad santykis nesensta. Tai, ką tėvai daro su vaikais ruošiantis Kalėdoms, išlieka ilgam ir yra labai brangu“, – pastebi sesuo Daiva ir priduria, kad ne tik vaikams, bet ir paaugliams santykis su artimaisiais yra labai svarbus.

„Net jeigu jie atsisako ką nors kartu daryti, jie mato: tėvai mane priima tokį – pasišiaušusį, prieštaraujantį, aš vis tiek esu mylimas ir priimtas. Paaugliams labai svarbu, kai mama ar tėtis paruošia kažką, kas jiems ypač patinka. Ir dar svarbu, kad per šventes paauglys gauna dovaną – manęs nebaudžia, net jei buvau bjaurus. Šventės yra tarsi reabilitacija nuo blogų santykių ir mes tada nebūname teisėjai, mes švenčiam, pailsime nuo teisingo gyvenimo“, – pataria D.Kuzmickaitė.

Sesuo Onutė nenustebina prisiminusi, kad vaikystėje per Kalėdas dovanų negaudavo – tiesiog taip buvo įprasta. „Man labiausiai atmintyje įstrigusi ypatinga šventinė nuotaika ir gili ramybė. Visi tokie geri! Ir mama, ir tėtė, ir močiutė, ir sesė, ir brolis. Visi ruošdavosi, prausdavosi, tėtė eglutę iš girukės parnešdavo, mes vienkiemyje gyvenom“, – kartu su vaikystės prisiminimais sesei Onutei prasprūdo ir švelni, graži dzūkiška tarmė.

„Eglutės puošimas teikdavo nepaprastą džiaugsmą. Neprašmatnūs valgiai, bet nuotaika tikrai būdavo kažkokia stebuklinga. Tėtė iš tvarto atnešdavo šieno padėti ant stalo. Pamenu, mama labai paprastai paaiškino: „Dievulis šiąnakt gimsta ant šieno“. Buvau tokia, kad sėdėdama ant kėdės kojomis grindų dar nesiekdavau, bet pamenu, kad valgom visi, o aš su kojom po stalu vis tą šieną maišau, vis ten kažko ieškau – juk gimsta kažkas. Šventa nuotaika būdavo“, – šypsosi ji. Sesers Onutės tėveliai jau iškeliavę amžinybėn, bet vaikystės namuose tebesaugomi senieji eglutės žaisliukai. Ir nesvarbu, kad jau apsilupę – vis tiek kasmet ant eglutės pakabinami.

„Kas yra ta nuotaika, kurią išgyvendavau? Manau, kad tai yra dangus, nes tuomet jautiesi kaip danguje. Ta ramybė, džiaugsmas, visi švyti, myli vieni kitus ir tą išreiškia palinkėjimais. Juk puošiama eglutė – rojaus medžio simbolis. Net jeigu žmonės netiki Jėzumi ir jo istorija, vis tiek viskas susiję. Jėzus yra šviesa – ir ant eglutės švieselės. Kodėl dovanos? Nes Dievas nepagailėjo net savo sūnaus ir mums padovanojo. Ir viskas kyla iš to, ką daro žmonės net negalvodami. Tą dieną pabūname danguj“, – įsitikinusi O.Vitkauskaitė.

Reikia širdies

Tapusi vienuole, sesuo Daiva ne vienerius metus Kūčias ir Kalėdas švęsdavo vienuolyne su kitomis seserimis. Kai ėmėsi globoti berniukus, kartu su vienuolyno seserimis nusprendė, kad vaikams reikia šeimos aplinkos, o ir Daivos tėveliai jau garbaus amžiaus.

„Suvažiuodavome pas tėvelius visi namiškiai, kokie septyniolika žmonių susėsdavome senoj, suvalkietiškoj, žemoj kaimo stuboj, kur mano senelis gimęs. Ir kokį nors vienišą žmogų dar pasikviesdavome. Svarbiausias mūsų Kūčių dalykas būdavo tėvelio stalo laiminimas ir „Tėve mūsų“ kalbėjimas. Tada visi eidavome aplink stalą – septyniolika žmonių! – ir vienas kitam linkėdavome ko nors. Ir mažam, ir senam turėjai ką nors pasakyti. Ir dabar tokie brangūs tie mamos ir tėvelio palinkėjimai, kuriuos prisimenu, – pasakoja D.Kuzmickaitė. – Per Kūčias tėvelis visada pasakodavo, kaip jie, tremtiniai, Sibire švęsdavo, kaip nakčiai palikdavo stalą su valgiais ir ateidavo vėlės. O tos vėlės, sako, būdavome mes kiekvienas – juk nuolat alkani. Ryte visi kalbėdavo – girdėjom, ir vėlės prie stalo buvo. Svarbu, ką per šventes prisimename, ką pasakojame, kuo dalijamės“.

Ir šiemet sesuo Daiva su artimaisiais Kūčioms grįš į tėvelių namus Suvalkijoje – sako, visi šeimos narių anūkai, jaunimas taip išsiprašė. „Sutarėme, kad kiek kas galėsime, atsivešime, bet svarbiausia – pabūsime kartu tie, kurie galime, ir kol esame“, – gyvenimo trapumo nepamiršta pašnekovė.

Sesuo Onutė prie Kūčių stalo sės vienuolyne su seserimis, ateis vaikai, kuriuos Vargdienių sesės yra užauginusios, globojusios, o paskui lankys savo sesės šeimą. „Svarbu nepamiršti ir sąmoningai suvokti, kad dangus yra ir kad jis prasideda mano širdyje, tik reikia atidaryti duris. Ir tas dangus nepriklauso nuo mano situacijos, kurioje dabar esu. Jis tiesiog yra. Ir viltis yra, Dievas ją duoda. Viltis yra jame, todėl svarbu kreipti žvilgsnį į jį ir prašyti pagalbos, jeigu jos reikia. O jeigu dabar viskas gerai sekasi, padėk kitiems tai patirti“, – artėjančių švenčių proga linki sesuo Onutė

„Išmokime priimti visus. Ne tik tuos, kurie su kaukėmis ir sako, kad mums viskas gerai, mes gražūs, stiprūs. Ten, kur mes norime būti sveiki ir stiprūs, yra labai trapus Dievas – gimęs kūdikis. Ir jis atėjo dėl manęs. Kūdikiui nereikia nieko, jo nenustebinsim nei aukso dovanomis, nei kokiais dramblio kaulo auskarais. Dievui reikia mūsų širdies. Popiežius yra sakęs: „Ko reikėjo išganymui? Marijos, poros vystyklų ir kalno švelnumo. Tai išganė pasaulį. Tai ir mus gali išganyti šiandien. Būkime švelnūs vieni kitiems ir sau“, – paragino sesuo Daiva.

„Mūsų šiandienos pasaulis yra labai susvetimėjęs ir šventės gali būti galimybė, kai sustojame ir sakome: aš šią akimirką nieko nemokysiu, nieko nesitikėsiu ir nieko nereikalausiu. Aš visus laiminsiu, net ir savo priešus, net ir tuos, kurie man gyvenimą sugriovė, ir tuos, kurie man linki blogo. Bent per Kalėdas pabūsiu su Jėzumi, kuris ateina ir tapatinasi su mumis visokiais – ir piktais, ir griaunančiais“, – pridūrė ji.

Dauguma žinome fizikos pradžiamokslio tiesą: veiksmo ir atoveikio jėgos yra lygios, tik priešingų krypčių. Sausa akademine kalba tai skamba taip: du sąveikaujantys kūnai veikia vienas kitą jėgomis, kurių didžiai lygūs, o kryptys – priešingos. Gamtoje kitaip nebūna. Gyvenime – taip pat!

Norint realizuoti galimą poveikį, reikia adekvataus norimam poveikiui atoveikio. Tarkime, galime sukurti didelę jėgą. Tai realizuosime tik tada, kai atsiras lygiavertė atrama – tai, į ką nukreipęs jėgą, sulauksi atitinkamo / adekvataus atoveikio. Kitaip sakant, potencialus veiksmas priklauso nuo galimo atoveiksmio. Ar gali priešininkas pademonstruoti savo maksimalią jėgą prieš daug silpnesnį varžovą? Aišku, ne. Silpnesnis priešininkas nesukurs adekvataus atoveikio. Atlikėjo meistriškumą, siunčiamą žinią supras ir įvertins tik atitinkamai išprusęs ir pasiruošęs žiūrovas. Ir, atvirkščiai, prastas atlikėjas ar kūrinys nepaliks gero įspūdžio subtiliam klausytojui – nagu stiklo neįrėši. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet tobulėjantis atlikėjas turi suprasti, kad gebančių jį adekvačiai priimti ir įvertinti nuolat mažėja – jo auditorija traukiasi. Ne visi šaukiantys "bravo" yra nuoširdūs...

Tarkime, bloga linkintis nuolat bando jus įskaudinti įvairiomis replikomis ar kitokiu veikimu. Jei esate atsparus ir nekreipiate į tai dėmesio, nesusierzinate, nuotaika jums nesugenda – atoveikio nėra. Jei nėra atoveikio, norimas / potencialus poveikis nueina perniek – vampyras jumis nepasisotina. Niekas neįgels, jei neįsileisi geluonies: nedoro žmogaus pastangos įskaudinti bus bergždžios, jei sugebėsite nekreipti į tai dėmesio. Taip gali atrodyti iš šalies. Tikrovėje visada reikia pastangų, net jei to ir nejaučiame, norint sudaryti nereaguojančio į replikas ar rafinuotas pašaipas įspūdį. Šių pastangų telkimas reikalauja energijos sąnaudų, todėl atoveikis iš tikrųjų yra. Vis dėlto, jei sugebėtume bent parodyti, kad nekreipiame dėmesio į bandantį įskaudinti ar pasityčioti, neigiamo poveikio nepatirtume. Įkyri reklama jūsų neužkrės, jei sugebėsite ją ignoruoti.

Ar įsivaizduojate save dėkojantį tam, kas jums suteikia galimybę duoti? Juk duoti gali tik tada, kai yra kas priima tai, ką duodi. Norint priimti reikia atitinkamo pasiruošimo, būtina susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, kitaip sakant, reikia pastangų. Maža to, priimantis turėtų vertinti patį davimą, nematuodamas ekonominiais matais tai, kas duodama. Būsime ramūs, kad davėme, tik tada, kai užsitikrinsime, kad tai, ką bandėme duoti, buvo priimta. Esantis prieš auditoriją tai gali pajusti iš klausytojų akių, judesių, mimikos, atspindžio / atsako, kitaip sakant, atoveikio. Ko lektorius ieško auditorijoje? Gilių jį priimančių akių! Ko reikia rašytojui, muzikos atlikėjui, dailininkui? Skaitytojo, klausytojo, žiūrovo, kuris bendradarbiautų su autoriumi, priimdamas tai, ką autorius duoda. Bendradarbiavimas – lauktas atoveikis. Kita vertus, ar susimąstome apie žodžio "Dėkoju" prasmę? Dėkoju – tai gėrį dovanoju! Gaunantysis pasako duodančiajam: už tai, ką man duodi, aš tau dovanoju gėrį, priimdamas ir suteikdamas tau galimybę duoti. Duoti – veikti, priimti – sukelti atoveiksmį, leidžiant pasireikšti veiksmui. Ši gili prasmė užkoduota daugelio tautų kalboje: baltarusiai sako dziakuy, lenkai – dziękuję, ukrainiečiai – diakuju, vokiečiai – danke, slovakai – ďakujem, bulgarai – blagodarya, rusai – blagodariu. Rusiškai благо – gėris, дарю – dovanoju.

Kas būtų, jei ant dar niekam nematyto, tarkim, Vincento van Gogho paveikslo užrašytume kito, niekam negirdėto autoriaus pavardę? Ar kūrinį aukcione pirktų už milijonus? Vargu. Dažnai būna, kad perkame ne kūrinį, o jo autoriaus vardą. Kitas atvejis: Albertas Einsteinas savo 25-ojo gimtadienio proga buvo pavaišintas ikrais, kuriuos pokalbio įkarštyje sušlamštė kaip eilinį patiekalą. Nusivylusiems draugams priminus apie neįvertintas vaišes (nesulauktą atoveikį), atsakė: "Plebėjo neverta vaišinti delikatesais – jis vis vien jų neįvertins."

Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur.

Pasaulį kūrė du dievai: Dievas ir Velnias – Veiksmas ir Atoveiksmis. Abiejų indėlis lygiavertis. Todėl dėl darnios pusiausvyros – kiek pasaulyje yra gėrio, lygiai tiek pat atseikėta ir blogio. Visą gyvenimą ta pati pusiausvyra galioja ir kiekviename iš mūsų. Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" esminis herojus Volandas (paprasčiau, Velnias) klausia Dievo pasiuntinio: "Ką veiktų tavo gėris, jei nebūtų blogio?" Ir čia pat patikslina: "Kaip atrodytų Žemė, jei nuo jos dingtų šešėliai?" Šio romano ir gyvenimo knygos viena iš pagrindinių minčių: Dievo buvimą įrodo Velnias, lygiai kaip šviesą parodo šešėlis. Jei žmoguje panaikinsi tai, kas jame blogiausia, dings ir tai, kas geriausia. Gerosios ir blogosios pusių pusiausvyra išliks. Blogio ar gėrio naikinimas – veiksmas, atsiradę pasikeitimai pusiausvyrai išlaikyti – atoveiksmis. Visų sistemos blogybių pašalinti neįmanoma, nes tada dalis gerųjų sistemos dalių taps blogosiomis ir atvirkščiai.

Beribės erdvės atsiveria supratimo kelyje, gilinantis į veiksmo ir atoveiksmio dėsnio gelmes. Matavimas – veiksmas, matuojamo objekto būsenos pasikeitimas – atoveiksmis. Kai pradedame matuoti laiką, jo tėkmė keičiasi. Egzaminas – žinių ir įgūdžių matavimas, susijaudinimas – atoveiksmis. Kreipimasis – veiksmas, reakcija į kreipimąsi – atoveiksmis. Klausimas – veiksmas, atoveiksmis – apribota atsakymo galimybė! Laiko upe keliaudami į ateitį už nugarų paliekame praeitį. Keliavimas laike – veiksmas, palikusi praeitis – atoveiksmis. Kai uždarosios sistemos tam tikroje dalyje tvarka didėja (mažėja entropija), tai kitoje dalyje būtinai didėja chaosas. Veiksmas – tvarkos kūrimas, atoveiksmis – netvarka aplink. Pažinimas – veiksmas, atsivėrusi nežinia – atoveiksmis. Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur. Viskas turi savo kainą – už gautą naudą vienoje srityje sumokame žala kitur.

Mūsų civilizacija žmonijos istorijoje save įformino išskirtiniais veiksmais: sukūrėme šiluminius, elektros ir kitokius variklius, įdarbinome ryšiui ir kitiems poreikiams elektromagnetines bangas, išmokome išgauti energiją iš skylančio atomo, nulaužę genetinį kodą ir išvynioję dvigubą spiralę, skaitome ir modifikuojame genomą, kuriame dirbtinį intelektą, naudojamės ne tik realybe, bet ir virtualybe, neatsakingai naudojame Žemės resursus, per daug drastiškai bandome įminti gamtos paslaptis, esame pabuvoję Mėnulyje, skraidome aplink Žemę, siunčiame aparatus į tolimesnes orbitas. 2010 m. Meksikos įlankoje, vienoje iš naftos platformų, į jūrą išsiliejo apie 75 000 t žalios naftos – veiksmas. Pokyčiai Golfo srovėje, klimato pokyčiai Šiaurės ir Vidurio Europoje, Sibire – atoveiksmis. Plastiką ir panašias medžiagas dabar naudojame beveik visur. To padarinys – gerokai didesnio nei JAV ploto šiukšlių "žemynas" Ramiajame vandenyne. Dukart paspaudus klaviatūros mygtukus "Google" paieškos metu į aplinką bus išspinduliuota CO2 tiek, kiek išsiskirtų užvirinus arbatinuką vandens. Besaikis vartojimas – veiksmas, klimato kaita ir viskas, kas su tuo susiję, – atoveiksmis.

Yra ir pozityvių dalykų: pasidžiaukime kaimyno sėkme – pasaulis taps gražesnis.

"Gyvenimas toks turtingas, kad jeigu išsamiai aprašytum dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, daugiau beveik nieko ir nereikėtų", – sako dzenbudistė poetė Natalie Goldberg, kurios knygą rekomenduoju visiems, norintiems rašyti geriau.

Kai seminaruose prieiname šią temą, duodu užduotį: visą savaitę savo aplinkoje stebėti žalią spalvą – jos tonus ir tekstūras, aplinkas, kuriose tą spalvą pamato. Užsirašyti pastebėjimus, o paskui sukonstruoti iš jų tekstą. Pati sau galvoju, kad užduotis – nors ir naudinga, bet gana nuobodi ir techniška, ir kaskart nustembu gavusi tekstus.

"Čia dar ne viskas, palauk, dar yra Verde Intenso, Verde Ingles No 2, ir gerojo šviesoforo žmogeliuko smaragdinė žalia, ir šieno negyvas žalumas, ir ką tik nupjautos žolės žalias gailus kvapas, ir mokyklinės lentos bauginanti žalia plokštuma..." – skaitau Elenos parašytą tekstą ir mintyse pargriūvu, o realybėje – išsižioju. Elena – dailininkė, ji turi profesionalių žinių apie spalvas. Bet tokios frazės kaip negyvas žalumas, žalias gailus kvapas ar bauginanti žalia plokštuma yra meistriško rašymo pavyzdžiai. To neišmokysi, čia sutinku su jumis, didieji kūrybinio rašymo kursų kritikai.

Bet: aukščiau tame tekste buvo absentas ir Brno gatvelės, muziejaus vizitas ir aksominis paltas bei daug kitų asmeniškumų, konkretybių, smulkmenų, kurios jį daro išskirtinį, tirštą, kone pačiupinėjamą. Štai šito, tokio konkretaus rašymo, mielieji, išmokti galima.

Dar vienas pratimas: paimkite abstrakciją, kad ir vieną iš šiandien populiariųjų – "dialogo stoka", "demokratija", "elitas", "diskriminacija" ir suteikite jai konkretų vaizdinį. Priklausomai nuo to, kas jūs esate, kuo domitės, kur gyvenate, nuo jūsų dabartinių aplinkybių ir daugybės kitų faktorių, galite aprašyti, kaip, paskaitai pasibaigus, lietuviai studentai susiburia į grupeles ir išskuba kartu, o nigerietė lieka auditorijoje viena skaityti; arba kaip žmona šneka, o vyras tuo metu skrolina feisbuką, arba darbo pokalbį, arba samanų paklotę, arba...

Gyvename detalėmis, mąstome abstrakcijomis – dar viena puiki citata, šį kartą – matematiko filosofo ar filosofo matematiko, nesu iki galo įsitikinusi. Nuostabus žmonių gebėjimas abstrakčiai mąstyti lemia progresą, bet tik dėl to, kad tarp mūsų yra tokių, kurie geba tas abstrakcijas paversti detalėmis. Detalės, kurios apibrėžia ne tik kiek, bet ir ko, ne tik kur, bet ir kas, kada, kaip ir kodėl, yra vertingos ne tik kūrybiniam rašymui. Patys suprantate.

Kas tos detalės? Jos yra viskas: tai, ką užuodžiate, išgirstate,  pamatote, paragaujate, paliečiate. Detalės yra konkrečios, jos primena citrinų žalumą, ką tik iškeptos duonos tąsų minkštumą, žemą rudens dangaus pilkumą. Detalės yra asmeniškos: žiogų čirpimas tą vakarą, kai paskutinį kartą matėmės, tėčio striukė, tebekabanti spintoje, kavos dėmė ant meškiuko kojos tolimajame rūsio kampe. Jos suteikia informacijos apie tai, kas esate jūs ir / arba apie tai, kokie yra jūsų kuriami personažai.

Kas yra tos detalės? Jos yra viskas: tai, ką užuodžiate, išgirstate, pamatote, paragaujate, paliečiate.

Mano vyras menininkas skaito tik tokias knygas, kuriose, be teksto, yra ir daug paveikslėlių. Radęs jam patinkančią iliustraciją, jis žiūri į ją ir žiūri, o tada atkiša man. Laiko knygą man po nosimi dar ilgai po to, kai aš nustoju žiūrėti, kartais turiu pasakyti: gana, jau viską pamačiau. Tik tiek, kad aš žinau, kad pamačiau ne viską. Aš tiesiog neturiu tiek kantrybės žiūrėti, paveikslo detalės man, nestudijavusiai meno, mažai ką sako. Aš jose pasiklystu. Man reikia istorijos, reikia, kad kas nors paaiškintų, kodėl tai svarbu.

Frazę, kuria pavadinau šį straipsnį, išgirdau šią savaitę darbinio susirinkimo metu. "Bingo!" – pagalvojau, nes sukau ir sukau galvą, kas ten tose detalėse: ar velnias, ar Dievas, o juk iš tiesų – abu.

"Jos raudonai lakuoti nagai šoko nežinomą šokį ant vairo, radijas visu garsu plyšavo populiarią muziką, pro atvirus langus veržėsi rudens vėjas, tvieskė saulė, kurdama mirguliuojančius paveikslus šiaip jau nublukusiuose jos automobilio apmušaluose..." Labai atsiprašau už prastą prozą, bet šiuo atveju nesijaučiu turinti teisę cituoti realių publikacijų. Ankstesniame sakinyje yra daug blogų dalykų, bet man, kai aptinku panašių tekstų, labiausiai užkliūva jų negebėjimas sutelkti dėmesio į vieną dalyką: į personažą, į situaciją, į pasakojamą istoriją. Velniškai daug smulkmenų, sakau sau, per medžius nematyti miško. Ir užverčiu puslapį. Arba skrolinu toliau.

Detalės, kaip ir viskas grožinėje literatūroje, yra ne šiaip sau. Jos pasakoja istoriją: suteikia papildomos informacijos apie personažą, apie laikmetį, kuria atmosferą (pagalvokite, kokias detales ištrauktumėte į dienos šviesą, jei aprašinėtumėte nusikaltimo vietą). Kokiais žodžiais į susirinkusią auditoriją tarptautinėje konferencijoje kreipsis vyras, kurio žmona ką tik jį paliko? Į kokį filmą savo draugę vesis aštuoniolikmetis? O 48 metų vyras, susiradęs merginą internetu? Kur jie susitiks? Ką žiūrės? Kurias iš šių detalių reikėtų minėti tekste? Ar, pavyzdžiui, svarbu, kur tie žmonės susipažino? Arba ką jie valgė prieš tai? Arba, kokiu transportu atvažiavo? Autorius turi pirmiausia sau atsakyti į šiuos klausimus, o tada palikti tik tas detales, kurios kalba.

"Jis įspaudė savo nykštį į šiltą vašką", – rašo Cormacas McCarthy savo romane "Laukinių arklių pakerėti", o aš iš karto patikiu, kad viskas, kas aprašyta, galėjo įvykti. Kodėl? Nes daugybę kartų esu taip dariusi – kišusi pirštą į šiltą vaško ežerėlį ir lupusi atspaudo plėvelę nuo jo akimirką vėliau. Nežinau, kodėl. Žmonės daro nepaaiškinamus dalykus. Kaip primena Jamesas Woodas, George‘o Orwello esė pasmerktas pakarti žmogus pakeliui į kartuves apeina balą, kad nesušlaptų batų. Kokia to prasmė jam? Jokios. Jis mirs po akimirkos. Mums? Aprašyta situacija smogia visu stiprumu.

Pasak Gustave'o Flaubert'o, iš kurio "Madam Bovari" galima mokytis ir mokytis, kaip rašyti detales: "Neskaitykite taip, kaip skaito vaikai, – dėl pramogos, arba taip, kaip skaito ambicingieji, – dėl informacijos. Ne, skaitykite tam, kad gyventumėte." Rinkitės tokias knygas, kuriose yra gyvenimo. Tokias ir rašykite. Dievas – detalėse.

Pageidavimą preambulėje paminėti Dievą pareiškė įtakinga Rusijos stačiatikių bažnyčia, taip sukeldama audringas diskusijas. Kovo 10-ąją Dūma antrą kartą svarstys didžiausią Rusijos istorijoje konstitucinę reformą. Balandžio pabaigoje planuojamas referendumas.

Rusijos visuomenėje Dievo paminėjimo klausimas buvo aštriai kritikuojamas. Daugelis atkreipė dėmesį į ilgą komunistinę tradiciją Sovietų Sąjungoje bei griežtą Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. V. Putinas, kuris sovietiniais metais buvo pavyzdingas funkcionierius ir KGB narys, netrukus po savo gimimo 1952-aisiais buvo pakrikštytas.

Daugelis taip pat kritikavo, kad Dievo paminėjimas daugiakonfesinėje valstybėje, kokia yra Rusija, yra nederamas. Ekspertai mano, kad V. Putinas šia prieštaringai vertinama tema pirmiausiai nori nukreipti dėmesį nuo kitų ginčytinų pataisų konstitucijoje.

Adventas – tai ramybės ir susikaupimo metas, kai atsisakoma triukšmingų linksmybių, skiriama daugiau laiko apmąstymams. Tačiau susikoncentravę į materialinius dalykus pamirštame, kokia yra tikroji advento ir Kalėdų prasmė.

"Nusiraminti, rasti laiko kitam žmogui, rasti laiko sau, gal net paklausti savęs, ką aš galėčiau padaryti, kad mano gimtasis miestas būtų gražesnis ir gyventi visiems jame būtų geriau – tai yra kalėdinė dvasia", – paaiškino Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas, policijos kapelionas A.Toliatas.

– Vilnius jau pasipuošęs Kalėdoms. Kokių emocijų jums kelia?

– Aš labai myliu Vilnių. Jei manęs kas klausia, kur aš norėčiau gyventi, visada atsakau – čia. Kas traukia? Tikriausiai visuma. Net ir tie žmonės, kurie galbūt dažnai būna ir pikti, ir viskuo nepatenkinti. Man čia gera, man čia gražu. Vilnius, su ta gausybe bažnyčių, savo nuostabia architektūra, savo žaluma, savo tam tikra ramybe. Man Vilnius – ramybės miestas, gailestingumo, gerumo miestas. Ir ne todėl, kad mes, vilniečiai, būtume kažkaip itin gailestingi, geri, ir išimtinai Europoje galėtume tuo didžiuotis. Tikriausiai ne. Bet žinote, yra gražūs miestai aplink ir yra namai. Tai Vilnius man yra namai. Namai, kuriuos norisi saugoti, puoselėti, tvarkyti, norisi, kad būtų gera pačiam ir šalia esantiems.

Žinoma, gaila, kai miestas netenka kažko, kas susiję su istorija, praeitimi, vaikyste. Todėl labai svarbu yra mokytis iš klaidų, pastebėti jas, paklausti, kodėl kažkas įvyko ar neįvyko, dėl kieno interesų, ką galėtume pakeisti, kad taip nebūtų ateityje, kaip visuomenė galėtų labiau mobilizuotis, suburti jėgas. Reikia kalbėti apie tai, kas negero įvyko ir ko neturėtų būti. Nereaguoti į blogus dalykus, kaip sakoma, dėl šventos ramybės, yra didelis nusikaltimas, ir ta ramybė tikrai nėra šventa. Sąmoningumo daugiau reikia. Bet aš manau, kad čia viso gyvenimo siekiamybė – augti. Manau, tai yra nuolatinė kelionė paskui Betliejaus žvaigždę į darną, į suvokimą, į atsakomybę, į dėkingumą.

Adventas: pasak kunigo A.Toliato, šis laikas skirtas pagalvoti ir savęs paklausti – o kaip prabėgo mano metai?

Svarbu rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinkiniais, bendruomene, miestu. Žinote, tie žmonės, kurie imasi vienokių ar kitokių iniciatyvų, dažniausiai yra pažeidžiami, nukenčia, nes kažkam tai nepatinka. Ir dėl to labai svarbus yra visuomenės palaikymas, suvokimas, bendras matymas, domėjimasis tuo, koks yra mūsų miestas, kokios yra mūsų vertybės, kodėl jas reikia saugoti ir kaip mes jas galime apsaugoti. Paklausti savęs – ką aš galėčiau padaryti, kad miestas būtų gražesnis? Tai taip pat yra kalėdinė dvasia.

– Adventas šiemet prasidėjo gruodžio 1-ąją, o prekybos centruose kalėdinės atributikos gausu jau nuo Vėlinių.

– Adventas yra laukimo metas. Laukimas ir pasiruošimas turėtų padėti susitikti su Dievu. Bet kai lėkimas, dovanų ieškojimas, kartais toks desperatiškas, tampa tikslu – žmonės išsisemia. Ateina šventės, ir mes užmirštame, koks yra švenčių tikrasis tikslas: rasti laiko kitam žmogui, rasti laiko sau pačiam, apsvarstyti prabėgusius metus. Tam yra skirtas advento laikas. Ir labai svarbu, kad šventinis pasiruošimo laikas tam tikslui padėtų, o ne trukdytų. Be abejo, žmogui reikia ir materialinių dalykų, bet ta materija neturi užgožti dvasinių dalykų. Net ir dovanos – jos turi turėti prasmę ir būti dovanojamos iš širdies.

– Koks iš tiesų turėtų būti šis laikotarpis iki Kalėdų?

– Tai laikotarpis, skirtas pasižiūrėti, kiek yra dvasios savame gyvenime. Juk kaip su tomis kalėdinėmis dovanomis? Kol esame kvaituly, lėkime ir ieškojime, atrodo, kad gyvenimas niekada nesibaigs. O iš tiesų mes, žmonės, čia esame piligrimai. Ypač tai pajaučiame, kai prarandame artimą žmogų. Tada suvokiame, kaip viskas yra trapu, laikina ir kaip svarbu pagalvoti – kokios yra tavo didžiosios vertybės, kokie patys didžiausi tikslai. Adventas ir yra tas laikas nurimti savyje – čia yra didžioji advento misija, tik apie ją daugelis pamiršta.

Iš kur kyla ta kalėdinė ramybė? Žmogus naujai atranda save, naujas susitikimas, atleidimo laikas, susivokimo laikas. Jeigu mes jį išgyvename, jis duoda savo vaisių. Bet jeigu išgyvename jį lėkime – praūžia kaip tornadas ir nieko nelieka.

Žinoma, didelis išbandymas skirti gruodžio mėnesį sau, nes tai laikas, kai daugiausia visko vyksta – ir visokios darbinės šventės, ir renginiai mieste, ir šeimoje pasiruošimas. Bet juk galima sau pasakyti, pavyzdžiui, kad kiekvieną savaitę aplankysiu, paskambinsiu ar parašysiu laišką tam žmogui, kuriam gal labai seniai rašiau ar kuriam labai to reikėtų. O gal aplankysiu vienišą žmogų. Nebūtinai kažkur toli – aplink save pažiūrėkime. Gal mano laiptinėje ar gretimame name yra vienišų žmonių, kuriems galėčiau skirti laiko. Gal su kaimynais išgersiu arbatos, nes šiaip nelabai yra laiko bendrauti. O gal yra žmogus, su kuriuo nelabai bendraujate, nes buvo kilęs kažkoks konfliktas, tvyro įtampa – adventinis laikotarpis būtų proga skirti laiko ir pabandyti atrasti kelius į jo širdį. Tai bus jūsų adventinis pasiruošimas.

Ir nereikia bijoti, jei liksite nesuprastas. Pagalvokime apie tris karalius. Juk nebuvo lengva ta išminčių kelionė – buvo daug iššūkių, kažkas juos priėmė, kažkas atmetė, kažkas gal užsipuolė. Bet šunys loja, o karavanas eina. Gal jūsų ir nesupras, bet liks kažkas šilto širdyje, bent jau prisilietimas, bent jau žengtas žingsnis. Svarbiausia neįsileisti piktumo į širdį ir stengtis gyventi šventine, kalėdine dvasia, gerumo dvasia. Skleisti tą gerumą, pažiūrėti kūrybingai – o kas tikrai pradžiugintų tą kaimyną, šeimos narį ar tolimą giminaitį?

Matome daug pykčio žmonėse. Tačiau yra ir gerumo – kažkas dovanas renka, kažkas pas senelius važiuoja, vienišus žmones aplanko.

Galiausiai tai laikas pagalvoti ir savęs paklausti – o kaip prabėgo mano metai? Kokie mano didžiausi pasiekimai? Kokios klaidos padarytos, kurias norėčiau ištaisyti ateinančiais metais? Kaip aš galėčiau pažadinti gerumą savyje, šalia manęs esančiame žmoguje? Štai tam turėtų būti skirtas advento laikas.

– Užsiminėte apie įvairius kalėdinius vakarėlius… Prieš trejus metus pasiryžote prikelti Vilniuje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią naujam gyvenimui, ir tai nebuvo lengva. Tačiau kai kuriose bažnyčiai priklausančiose ar buvusiose vienuolynų patalpose įrengti barai, pasilinksminimo vietos. Ar tai gerai?

– Laimė, Lietuvoje mes tokių bažnyčiai priklausančių vietų nelabai turime – gal vienuolynams priklausiusiose patalpose. Kitose Europos šalyse dažniau galima surasti tokių atvejų. Gaila, jeigu bažnyčia – maldos namai, dvasingumo erdvė – tampa pasilinksminimo vieta. Bet kartu gal tai yra ir iššūkis paieškoti kelių į šių laikų žmonių širdis. Juk žmogus yra ir bus dvasinė būtybė su dvasiniais poreikiais, tik gal ne visada sugebame prieiti prie jo, rasti tą kelią.

Jeigu matau tuščią bažnyčią, man iškart kyla klausimas – kodėl? Kas trukdo? Kodėl ji neranda savo dvasios? Kodėl nesusiburia bendruomenė? Ką galima būtų padaryti, kad ta bažnyčia pritrauktų, sudomintų žmones?

Matome daug pykčio žmonėse. Tačiau yra ir gerumo – kažkas dovanas renka, kažkas pas senelius važiuoja, vienišus žmones aplanko. Didžiausias klausimas: kaip išleisti tą džiną iš butelio? Jeigu mes piktuoju eisime pas žmogų, blogumas, kaip kokios rūgštys, tik dar labiau sukils. Jeigu geruoju, mėginsime atrasti tai, kas jame yra gražiausio, jo kūrybinį potencialą, įtraukti jį geriems darbams, žmogus su didžiausiu malonumu tą darys. Bent jau didžioji dauguma. Žinoma, yra ir tokių, kurie labai priešiški, tad lengvai prie jų širdies neprisibelsi. Bet daug yra tokių, prie kurių prisibelsti galima palyginus nesudėtingai, tik reikia skirti tam laiko.

Yra žmonių, kuriems artėjančios šventės nieko nebereiškia arba nieko nebereiškia vertybės – šeima, bendruomenė, bendrystės dvasia. Bet juos galima prikelti ir kartais tam reikia tiek nedaug. Va čia ir yra kalėdinė dvasia, kada prakartėlėje, kuri, atrodytų, tėra tvartelis, užgimsta gyvybė. Užgimsta gyvenimas, kur atsiranda šiluma, kur skamba juokas.

– Esate sakęs, kad mūsų visuomenė – gana atšiauri ir susiskaldžiusi, o tai daro ją pažeidžiamą. Ką turėjote omeny?

– Paskaitykite bet kurį straipsnį internete ir komentarus po juo. Vos vienas kitas gražus, o dauguma – puolančių, piktų, nesmagių. Labai lengvai vieni kitus kažkuo kaltiname, o kartu sėjame piktumo, nepasitikėjimo, nepagarbos dvasią ir skaldome visą visuomenę. Jeigu ateini prie žmogaus su gerumu, žiūri jam į akis, nusišypsai, paduodi ranką – sulauki vienokios reakcijos. Jeigu tu prieini su piktumu – sukeli visai kitas emocijas. Nuo mūsų pačių labai daug kas priklauso.

Mūsų visuomenėje yra gal šiek tiek per daug to piktumo. Nors kiek jo bebūtų, mano manymu, jo visada yra šiek tiek per daug. Kuo mažiau agresijos, kaltinimų, tuo lengviau žmonėms susikalbėti. Tai nereiškia, kad visi turi būti vienos nuomonės. Tačiau pažiūrėkite, koks didelis turtas, kai du žmonės, turintys skirtingas nuomones, gali vienas kitą išgirsti, suprasti, nebūtinai sutikti, tačiau priimti kito gyvenimo būdą, suvokimą, supratimą, mąstymą. Girdėti kitą ir priimti jį su jo kitokiu požiūriu, su kita kultūra, su kitokiomis tradicijomis – tai yra didžiulis turtas.

Yra žmonių, kuriems artėjančios šventės nieko nebereiškia arba nieko nebereiškia vertybės – šeima, bendruomenė, bendrystės dvasia.

– Vilniuje bendruomenei vis tenka ginti mūsų architektūrinį paveldą nuo verslininkų, siekiančių uždirbti pinigus. Kodėl verslas, valdininkai dažnai negirdi visuomenės?

– Iš tiesų gaila, kad mes taip lengvai galime sugriauti vienas ar kitas vertybes, savo paveldą, savo saugotinus dalykus, nueiti paprasčiausiu keliu – kaip yra kažkam patogiau, naudingiau. Taip, lengviau yra sugriauti, nei atstatyti, restauruoti, išsaugoti. Sugriauti mūsų istoriją, mūsų kultūros dalį. O kur atsakingo verslo dvasia? Turėtume eiti link to ir kviesti kartu visuomenę, nes kuo daugiau bus žmonių ginančių, kalbančių apie tai garsiai, palaikančių, tuo, tikėtina, bus sunkiau padaryti tokius dalykus, kurie yra neteisėti, griaunantys, destruktyvūs. Džiugu, kad visuomenė tuo toliau, tuo labiau tampa sąmoningesnė – ir reaguoja, ir kalba. Aišku, labai svarbu, kad reakcija būtų pagarbi. Jeigu kažkas įvyko neleistino, nebūtina plūstis. Reikia siekti tiesos teisine kalba, neprarandant žmogiškumo, pagarbos kitam. Tą susikalbėjimo kultūrą, manau, labai svarbu skatinti. Dialogas turi būti brandus.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

– Kai kuriose bažnyčiose mišios aukojamos vis rečiau, nes žmonės nesusirenka. Kodėl Lietuvoje į bažnyčią eina vis mažiau žmonių?

– Manau, yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, kaimai nyksta, tiesiog fiziškai nebėra kam eiti į bažnyčią – žmonės išvažiuoja į miestus, emigruoja. Tad kaimo bažnyčioje gali būti pats geriausias kunigas, bet jeigu nėra žmonių, bus sunku kažką suburti.

Kitas dalykas – labai svarbu atrasti kelią į žmones ir prabilti jiems suprantama kalba. Vieni turi gilias tradicijas ir yra pripratę vaikščioti į bažnyčią, jiems viskas sava. Kitiems tai yra nelabai artima, jie gal ir norėtų ateiti, tačiau nelabai žino, kaip elgtis, ką tai reiškia. Ir tada kalbame apie svetingumą. Ką tai reiškia gyvenime? Padėti žmogui susiorientuoti, priimti žmogų, išgirsti, palydėti, nukreipti. Žmogui juk galima pagelbėti tokiais gana paprastais būdais. Jeigu mes tai taikytume visur – savo darbo vietose, bendraudami su klientais, savo erdvėje, savo kaimynystėje, savo bažnyčiose, – aš manau, kad sukurtume platformą, kurioje yra gera, saugu ir kur norisi sugrįžti, būti, augti, dalintis. Manau, tai yra labai svarbu – svetingumo dvasia.

– Kai kam religija – mada. Toks "tikėjimas" kam nors naudingas?

– Manau, niekada nepamatuosime ir nepasversime, kiek žmogus ateina dėl mados, dėl vienokių ar kitokių savo išskaičiavimų, o kiek dėl to, kad ieško dvasingumo, Dievo ar nori įsijungti į bendruomenę. Bet, manau, jau vien pats ėjimas ir buvimas yra gerai – tu kažką gauni. Ateini į bendruomenę, kuri tave priima, išgirsti Dievo žodį, kažkas gal krenta į širdį, apie kažką susimąstai, kažką sau pritaikai. Juk bažnyčia yra pozityvi, konstruktyvi, kurianti erdvė, provokuojanti daryti gerus darbus. Tad manau, bet kuriuo atveju tai yra pozityvu. Be abejo, labai norėtųsi, kad žmogus į bažnyčią eitų ne dėl kunigo, ne dėl mados, bet dėl savo vidinio polėkio ir poreikio, nuoširdaus ieškojimo, norėjimo gauti ir duoti, dalintis savo dvasiniais išgyvenimais, savo gerumu, savo laiku. Tas laikas, praleistas drauge, dažnai pažadina kažką daugiau.

– Kodėl žmogui svarbu neprarasti tikėjimo?

– Tikėjimas yra viską sujungianti jėga, mūsų visuomenės stuburas. Jeigu mes neturėsime tikėjimo ir vidinės moralės, vidinių vertybių, visų kitų dalykų tiesiog neužteks tam, kad būtume vieningi visuomenėje.

Kad ir kalbant apie tą niokojamą paveldą: jeigu nebus aukštesnių tikslų – galbūt man finansiškai nuostolinga žengti vieną ar kitą žingsnį, bet tai yra svarbu dėl visuomenės, dėl bendruomenės, dėl mano šeimos, dėl tų kartų, kurios ateis, – jokie kiti saugikliai neapsaugos nuo visokių pykčių, interesų, kurie suskaldo visuomenę ir sėja nepasitikėjimą, nepagarbą. O tikėjimas ugdo pagarbą ir pasitikėjimą, jis leidžia žengti dar vieną žingsnį, jis padeda, susidūrus su sunkumais, ne sustoti, o atversti dar vieną puslapį. Į problemą žiūrėti kaip į galimybę. Tikėjimas yra tarsi imunitetas, eliksyras.

Į žmogaus, susidūrusio vieną, antrą, trečią kartą su kokiais nors sunkumais, jeigu neturi tikėjimo ir pasitikėjimo aukštesniais dalykais, sielą ateina nusivylimas. O su nusivylimu ateina depresija, liūdesys: na, tai nieko tada nedarysiu, nieko man nebereikia, dėl nieko nebesistengsiu. Jeigu žmogus su tokia nuostata ima gyventi, tai lyg mirtis – jis nieko nebenori ir nieko nebekuria, nors dar gyvas. Tikėjimas leidžia net ir nesėkmės atveju eiti į priekį ir atrasti naujus kelius.

– Tačiau dabar gausu visokių gyvenimo mokytojų, kurie žada išmokyti, kaip sėkmingai gyventi. Gal nebūtina tikėti Dievą – pakaks tikėti jais?

– Šalia žmogiškos išminties yra dieviška išmintis. Jos nėra viena kitai prieštaraujančios. Įsivaizduokime uostą. Tai gana didelė uždara zona. Ir uoste vanduo, ir išplaukus už jo ribų – vanduo. Kartu ir toks pat vanduo, ir nesulyginami dalykai – uostas ir atviras vandenynas, jėga ir galia, pranokstanti bet kokią mūsų vaizduotę, bet kokias mūsų žinias, skaičiavimus ir visa kita, ką mes galime savo žmogiškomis jėgomis atrasti. Tad žmogus ir jo pastangos yra reikalingos, labai svarbu susidėlioti tam tikrus dalykus, išgryninti.

Bet kaip sakė Sokratas: kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau. Tad turime suprasti, kad visas mūsų pažinimas, koks jis bebūtų nuostabus, svarbus ir reikšmingas, nesibaigia tais apibrėžimais ir laimės formulėmis, kad yra dar ir "aukštoji matematika", kuri pranoksta tuos mūsų išmoktus dėsnius. Jeigu tie dalykai nesusikerta, jie vienas kitą papildo. Jeigu bandome "suvesti" viską vien tik į žmogiškus apskaičiavimus, gali taip nutikti, kad mes ir suksimės tame savo savo žinių katile ir niekada neišplauksime į gilesnius vandenis.

Manau, kad yra skirtingi gyvenimo etapai, skirtingi atradimai. Žmogus dažnai išgyvena kokius nors ypatingus momentus, pavyzdžiui, susiduria su neišgydoma liga – savo ar labai artimo žmogaus. Ir tada staiga supranta, kad visos tos formulės, kurias naudojo gyvenime, yra nepakankamos. Taip, jos yra geros, teisingos, bet yra dar ir kažkas daugiau. Tu gali susiplanuoti savo gyvenimą, karjerą, tą planą vykdyti, bet staiga atsiranda poreikis eiti dar toliau ir dar giliau.

Kartais tie dalykai gyvenime persipina, kartais vienas kitam lyg ir prieštarauja, bet iš tiesų taip nėra. Visatoje visa yra viena. Mes – žmonės – kartais supriešiname kažkuriuos dalykus. Visata yra begalinė. Ką daro dvasingumas? Jis leidžia nesustoti vien tik prie žmogiškų apskaičiavimų ir išskaičiavimų. Jis kviečia eiti toliau, aukščiau, giliau, ir nebijoti tų dalykų, kurie dar yra nepažinti.

Kai lipi į kalną ir atrodo, kad tuoj viršūnė, užlipęs pamatai, kad už jos yra dar viena ir dar viena, kurių prieš tai net nematei. Taip ir gyvenime – eini per jį ir vis kažką atrandi. Kol esi kelyje – viskas gerai, bet kai tik sustoji tame savo "žinojime", prasideda leidimasis žemyn.