Jos sutuoktinis šiai idėjai agresyviai prieštaravo ir, degraduojančiam girtuokliui batsiuviui Visarionui (1850–1909) palikus šeimą, Keke (Jekaterina) pasiryžo žengti lemtingąjį žingsnį.

Ji ir toliau bendravo su turtingu pirkliu bei imtynininku Jakobu (Koba) Egnatašviliu ir jo šeima, o Beso (Visariono) sugėrovas, šventikas Čarkvianis palaikė Kekė sumanymą leisti Soso (Josifą) į ugdymo įstaigą.

Iš pradžių Čarkvianių ir Davrišašvilių vaikai supažindino Soso su rusų kalba bei kitais tuo metu jaunam, prasimušti norinčiam žmogui būtinais dalykais, o vėliau Keke savo sūnų bandė įtaisyti į Gorio bažnytinę ugdymo įstaigą.

Ši institucija priimdavo tik šventikų atžalas, tačiau Čarkvianis sugalvojo išeitį.

Kokią?

Niekas šito nežino, tačiau spėjama, kad jis arba prisipažino, arba pamelavo įstaigos vadovybei esąs biologinis būsimojo diktatoriaus tėvas (arba apšmeižė kokį nors kitą palaidumu vietinėje bendruomenėje garsėjusį šventiką).

Maldų, skaitymo, aritmetikos ir rusų kalbos patikrinimą Soso atlaikė taip šauniai, kad įstaigos vadovybė nusprendė jį iškart perkelti į antrąjį lygį.

Anot Keke, jos laimė buvusi beribė, o degraduojantis Beso vis labiau niršo. Jis išdaužė K. Egnatašvilio smuklės langus ir neįvardytu batsiuvio įrankiu gatvėje užpuolė policininku tarnaujantį Davrišašvilių šeimos patriarchą. Šis pademonstravo gilią krikščionišką atjautą ir nesuėmė Pamišėliu Beso praminto Josifo tėtušio, tačiau jam įsakė palikti Gorį. Išvykęs iš Gorio, Beso įsidarbino Adelchanovo batų fabrike Tiflise (nuo 1936 m. Tbilisis) ir kartais atsiųsdavo šeimai pinigų.

Nors Beso taip ir neišnyko iš Keke bei Soso gyvenimo, likę vieni jie galėjo šiek tiek atsikvėpti, mat Keke pagaliau gavo darbą seserų Kulidžanovų madingų moteriškų drabužių siuvykloje, kurioje pradirbo septyniolika metų. Anot Soso dukters Svetlanos (1926–2011), jis labai mėgęs kalbėti apie savo motiną ir ją mylėjęs, nors ši jį negailestingai mušdavusi.

Ugdymo įstaigoje Soso iš karto sulaukė kitų vaikų susidomėjimo, mat būdamas neturtingiausias tuo pat metu buvo ir bene gražiausiai apsirengęs (veikiausiai motinos ir jos rėmėjų dėka). Tačiau naujojo egzistencijos skyriaus pradžią netrukus aptemdė skaudi nelaimė – Josifas visam gyvenimui susižalojo kairę ranką.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Versijų daug: Soso susidūrimas su fajetonu, kritimas važiuojant rogėmis, įgimta yda, persirgimas infekcine liga, patirta trauma sportuojant, muštynės dėl priešingos lyties atstovės, tėvo smurtavimas.

Nors naujoji trauma Keke sukėlė daug nerimo („Kaip būdamas šventiku laikysi iškėlęs taurę, sūneli?“) ir paliko nemenką randą Soso psichikoje, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ji jam vėliau davė ir nemažai naudos, mat būtent dėl rankos Josifas išvengė šaukimo ir tikėtinos mirties Didžiajame kare (1914–1918).

Materialiniu požiūriu Keke ir Soso gyvenimas susitvarkė, tačiau motinos lepinamas sūnus ėmė vis labiau nuo jos tolti. Keke dienų dienas sėdėdavo prie savo išklerusios siuvamosios mašinos, o Soso laisvalaikį vis dažniau ėmė leisti smurto ir chaoso apimtose Gorio gatvėse, kuriose masinės gatvės muštynės ir vaikų gaujų karai buvo tapę savotiškomis nacionalinio sporto šakomis (neskaitant imtynių turnyrų, išgarsinusių K. Egnatašvilį).

Bažnytinės ugdymo įstaigos auklėtiniams buvo griežtai draudžiama veltis į šias „pramogas“ (už tai grėsė bausmės kamera ir net pašalinimas), tačiau vaikai neretai prie jų prisidėdavo (ypač Soso), o kai kurie pedagogai tuo netgi mėgavosi. Antai gamtos ir tiksliųjų mokslų žinias Soso diegęs Iluridzė be galo mėgdavo stebėti besimušančius savo globotinius ir net juos skatindavo šaukdamas: „Vožk! Tvok jam! Šaunuolis!“

Dėl sužalotos kairės rankos kovos Josifui ne visada sekėsi, o metęs iššūkį stipresniems berniukams, jis taip gaudavo lupti, kad Keke tegalėdavo bėgti pas policininkus rėkdama: „Dieve mano, jie užmušė mano sūnų!“

Anot vaikystės draugo Georgijaus Elisabedašvilio, Soso buvo labai padykęs. Jis mėgo lakstyti gatvėmis, šaudyti iš laidynės ir savadarbio lanko, o kartą vienam piemeniui ginant bandą šovė iš timpos jaučiui į galvą. Įsiutęs gyvulys išvaikė visą bandą, o pragyvenimo šaltinio vos nepraradęs piemuo taip ir nepagavo Soso.

Taip pat pasakojama, kad būsimasis diktatorius jau tada mėgo padeginėti ir sprogdinti. Jis esą padegęs vietinio didžiūno, savo vaikystės bičiulio tėvo Amilachavario sodus (iš jų vaikai vogdavo obuolius) ir sprogstamaisiais užtaisais suniokojęs kažkokią krautuvę.

Jis buvo negailestingas kitiems vaikams, tačiau gynė savo „vasalus“ ir visada siekė tyčia įsiutinti vyresnius bei pranašesnius už save berniukus. Kartą jis įmetė plaukti nemokantį mažą vaiką į Kuros upę ir šis vos nepaskendo, o kitą sykį skaudžiai įgnybo geriausiai lekuri (kartvelų šokis) įvaldžiusiam berniukui, mat pačiam Soso nesisekė šokti.

Jam kėlė susižavėjimą kalnai ir dangus, bet jis retai užjausdavo žmones. Anot vaikystės bičiulio Iremašvilio, Soso galėjo būti geras draugas, jeigu tik nusilenkdavai diktatoriškai jo valiai.

Ugdymo įstaigoje Soso demonstravo stulbinantį pamaldumą ir, jeigu tikėtume pasakotojais, aukštus lavinimosi rezultatus.

Jis netgi įstojo į chorą, kuriame jo balsas ir dainavimas sulaukė pripažinimo. Beso vis dar kartais pasirodydavo Soso gyvenime ir būdamas girtas išsivesdavo savo sūnų, tačiau bendravimas su tėvu ilgai netrukdavo.

„Atitinkamos JAV pastabos yra labai apgailėtinos ir neatsakingos, jos rimtai pažeidžia pagrindinius faktus, diplomatinį protokolą ir Kinijos politinį orumą“, – per eilinę trumpą spaudos konferenciją sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning.

„Tai atvira politinė provokacija“, – pridūrė ji.

J. Bidenas antradienį kalbėdamas Demokratų partijos rėmėjų renginyje Kalifornijoje sakė, kad Xi Jinpingą supykdė vasarį įvykęs incidentas, kai Kinijos oro balionas, kuris, Vašingtono teigimu, buvo naudojamas šnipinėjimui, praskridęs virš JAV buvo numuštas amerikiečių karinių lėktuvų.

„Numušus tą balioną su dviem dėžėmis, pilnomis šnipinėjimo įrangos, Xi Jinpingas labai nusiminė todėl, kad jis nežinojo, jog jos ten buvo, – sakė J. Bidenas. – Aš kalbu rimtai. Tai didžiulė diktatorių gėda, kai jie nežino, kas vyksta.“

Daug sričių apimanti Kinijos ir Jungtinių Valstijų priešprieša po vasarį įvykusio incidento peraugo į tikrą diplomatinę krizę.

Kim Jong-unas buvusiam Korėjos lyderiui juos padovanojo po trečiojo jų viršūnių susitikimo kaip klestinčios draugystės ženklą. Vėliau pora atsivedė septynis šuniukus.

Šių metų gegužę baigęs kadenciją prezidentas diktatoriaus dovanotus šunis išsivežė į savo privačią rezidenciją. Teisiškai šunys – valstybės nuosavybė. Tačiau paskutinę kadencijos dieną buvo pasirašyta sutartis dėl šunų patikėjimo buvusiam valstybės vadovui.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Susitarime numatyta, kad vyriausybė kas mėnesį šunims skirs apie 1,8 tūkst. eurų. Dabar buvęs prezidentas pareiškė, kad jokių pinigų jis negauna ir šunis grąžino valstybei. Kol kas jie laksto viename zoologijos sodų. Ar jie ten liks visam laikui, o gal vis dėlto, sutarus dėl valstybės paramos, vėl grįš į buvusio prezidento namus, kol kas neaišku.

Tai pareiškė Rusijos žmogaus teisių aktyvistas ir tinklaraštininkas Markas Feiginas, praneša UNIAN.

M. Feiginas teigė, kad gandai, esą svarbius klausimus gali spręsti ne V. Putinas, o Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, ėmė sklisti dėl informacijos apie diktatoriaus sveikatą. Tačiau šie teiginiai netiesa – esą Rusijos prezidentas dažnai nesusitinka su generolais ir sprendžia svarbius klausimus pats.

V. Putinas nėra linkęs į monotonišką darbą. Jis nemėgsta nuobodžių susitikimų. M. Feiginas apie tai sužinojo iš buvusio Rusijos ministro pirmininko Michailo Kasjanovo. Žmogaus teisių aktyvistas buvo jo patikėtinis.

M. Kasjanovas sakė M. Feiginui, kad V. Putinas visada vėluodavo į ekonominius susitikimus. Pareigūnai diktatoriaus laukdavo tris–penkias valandas, nors susitikimai ir būdavo skubūs.

Kai V. Putinas ateidavo susitikti su pareigūnais, jam visada būdavo nuobodu.

„Kai V. Putinas ateidavo susitikti su pareigūnais, jam visada būdavo nuobodu. Rusijos prezidentas nemėgsta ilgų susitikimų, todėl galėjo tik 10–15 minučių pasėdėti ir išeiti“, – pridūrė M. Feiginas. Taip diktatorius elgėsi dar 2002–2003 metais. Situacija negerėja jau 20 metų.

Be to, V. Putinas nemėgsta skaityti knygų. Pats net nenori skaityti dokumentų, todėl generolai turi jam perpasakoti informaciją. M. Feiginas pridūrė, kad apie tai kalbėjo net buvęs Rusijos bankininkas Sergejus Pugačiovas.

Kitas keistas V. Putino bruožas – jam gėda nešioti akinius. Diktatorius nenori pripažinti savo amžiaus, todėl negali pats perskaityti visų dokumentų, nes pavargsta akys. Tai taip pat paaiškina V. Putino įprotį reikalauti, kad generolai perpasakotų jam informaciją.

Dabar, teigia M. Feiginas, N. Patruševas perpasakoja V. Putinui Rusijos generolų aptartas temas. Pats diktatorius su valdininkais prie vieno stalo nesėdi ir bendruose susirinkimuose nedalyvauja.

„Kiaurai matyti labai sunku, nes mus pasiekia labai ribota informacija. Mes nematome to tikro žmogaus, nes jo asmeniniai duomenys yra labai stipriai slepiami. Tačiau tenka spęsti iš jo veiksmų. Prisiminkime, kad labai įdomi buvo V. Putino atėjimo istorija. Jis nebuvo joks žinomas politikas. Jis išlindo iš nežinios. Visas jo daugiau nei 20 metų valdymas. Jį galime matyti kaip klasikinį tirono, diktatoriaus kelią. Tai nebuvo žmogus, kuris turi rimtų psichikos sutrikimų. Jo sprendimai ilgą laiką buvo pakankamai normalūs – logiški, pragmatiški. Daugelis pasaulio lyderių netgi džiaugėsi jo atėjimu, nes jis kūrė truputėlį suvaržytą visuomenę viduje, bet tikrai pakankamai aktyviai bendravo su pasauliu, pritraukinėjo investicijas, prasidėjo bendradarbiavimas ir panašūs dalykai“, – sakė jis.

Paklaustas, ar būnant valdžioje galima išprotėti, jis į klausimą atsakė klausimu: ar tironais bei diktatoriais gimstama, ar tampama? Atsakymas esą vienas – jais tampama. Tokiais juos padaro visa aplinka. Kalbėdamas apie įvykius Bučoje ir kitur, kur vykdytos kruvinos skerdynės, pašnekovas teigė, kad V. Putinas prieš daugiau nei 20 metų nebūtų priėmęs tokio sprendimo. 

Jo tikslas buvo įsirašyti į istorijos vadovėlius. Įsirašys, tik ne taip, kaip tikėjosi – ne kaip Rusijos suvienytojas, o griovėjas.

„Noriu akcentuoti, kad žmogus per daugelį metų, nesvarbu, koks jis atėjo į valdžią. Jei jį daugelį metų valdžia „tvirkina“, dažniausia žmogus nesugeba tam pasipriešinti. Valdžia „tvirkina“, o absoliuti valdžia „tvirkina“ absoliučiai. Todėl ir kalbu apie tokią kolektyvinę atsakomybę. Taip, dabar sprendimus priima V. Putinas, bet kas jį padarė Putinu. Putinu jį ir padarė Rusijos visuomenė. Pas juos baudžiauninkų mentalitetas. Jie buvo baudžiavoje, paskui tą baudžiavą bandė panaikinti, tada atėjo bolševikai. Buvo kolchozai – ta pati baudžiava tik kitaip pavadinta, nes kolūkiečiai neturėjo pasų, negalėjo išvykti į kitą kolūkį. Po to buvo šioks toks atšilimas prie Boriso Jelcino ir staiga atėjo V. Putinas. Tai yra KGB ar FSB statytinis, kuris suprato, kad tokią liaudį išlaikyti geriausia tais pačiais baudžiavos principais. Kai visa tauta yra baudžiauninko mentalitetu, jai reikia barino, o jei barinas laikas nuo laiko gerai neiškaršia kailio lazda, tai jis – blogas barinas. Baudžiauninkas džiaugiasi, jei barinas yra labai gražiais kailiniais ir karieta, o jei duoda gerai su lazda per kuprą, tai jis yra išvis labai geras“, – detalizavo M. Marcinkevičius.

Pasak jo, kiekvienas žmogus, gyvendamas tokiomis sąlygomis daugiau mažiau tampa kraugeriu, nes tapimo diktatoriumi ir tironu priežastis, yra neturėjimas jokios kontrolės ir atsakomybės. Kitaip tariant, įtaka išauga taip stipriai, kad žmogus nieko nebijo. „Tada atsiranda suvokimas, kad esi pusdievis. Jie bijo tik to, kad juos kažkas nuvers, ir dėl savo sveikatos. Kodėl V. Putinas dabar pradėjo karą? Matyt, iš tiesų yra rimtų sveikatos problemų. Jo tikslas buvo įsirašyti į istorijos vadovėlius. Įsirašys, tik ne taip, kaip tikėjosi – ne kaip Rusijos suvienytojas, o griovėjas. Kalbama, kad V. Putino aplinka jo neinformuoja. Būna, kad diktatoriai būna pavargę per daugelį metų ir nenori girdėti jokių blogų naujienų, o tik geras. Tada atsiranda pataikautojų ratas, nes kiekvienas, kuris sako tiesą, būna nepageidaujamas. Manau, kad galvodamas, jog atkurdamas Rusijos imperiją V. Putinas daro gera. Žmogaus psichika labai paveikus dalykas – jei aplink visi sako, tu pradedi tuo tikėti“, – teigė psichiatras.

Jis užsiminė nemanantis, kad pats V. Putinas įsakė Bučoje nušauti dviratininką ar įmesti žmones į šulinį surištomis rankomis. Tą padarę žmonės yra labai ramūs, nes visą atsakomybę perduoda Rusijos prezidentui, t. y. diktatoriui, nes sako, kad nieko nedarė, o tik vykdė įsakymą. Tamsiems žmonėms tai yra labai gerai, nes aišku, kas atsakingas. Tada jie neprisiima jokios atsakomybės už savo baisius darbus.

V. Gurevich sakė: „V. Putinas labai pasikeitė šeštoje klasėje. Buvo aišku, kad jis turėjo kažkokį tikslą. O gal jis suprato, kad turi ką nors gyvenime pasiekti“.

Dar prieš tai mokytoja buvo minėjusi, kad V. Putinas jai atrodė pasalus ir neorganizuotas, tačiau ji supratusi, kad berniukas gyvenime kažką pasieks.

Pats V. Putinas knygoje „First Person“ buvo pripažinęs, kad jaunystėje buvo nepaklusnus chuliganas. Jis teigė mėgęs mokyklą, kadangi ten buvo lyderis – jis niekuomet nevadovavo žmonėms, bet išliko nepriklausomas.

Mokytoja V. Gurevich aiškino, kad V. Putinas pagerėjo, kai ji ėmė jam rodyti dėmesį, skatino jį neslampinėti gatvėmis su nepaklusniais berniukais. Jiedu labai suartėjo – teigiama, kad V. Gurevich netgi veždavosi vaiką atostogų.

„Jis niekada neatleidžia tiems, kurie jį išduoda“, – pridūrė mokytoja.

Per Putino armijos puolimą žuvęs garsus Ukrainos aktorius Pasha Lee turėjo paprastą atsakymą: „Mus atakuoja, o mes šypsomės, nes mes susitvarkysime. Mes dirbame!“ Tai paskutinis jo įrašas instagrame. 33-ejų vyras buvo nukautas, kai nusiėmė savo neperšaunamą liemenę, kad ja pridengtų iš degančio namo evakuojamus vaikus.

Įsitraukimas į pagalbą kovojančiai Ukrainai vieniems padeda išreikšti solidarumą, įveikti nerimą dėl ateities, o kitiems – naujiesiems frankams krukams – yra būdas pasipelnyti iš svetimo skausmo.

Taip, dabar ukrainiečių darbas – atremti žmogžudiškas atakas, o mūsų – kiek įmanoma padėti jiems, kad pavyktų apginti teisę gyventi toliau. Ne taip pat, kaip iki šiol gyvenome, ne geriau, bet gyventi. Todėl padėti šiai narsiai tautai – kiekvieno moralinė pareiga. Ją pajuto net žmonės, kažkada pamynę moralę. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bausmę atliekantys nuteistieji primezgė šiltų kojinių ir pirštinių Ukrainos vaikams, siūlosi būti kraujo donorais.

Įsitraukimas į pagalbą kovojančiai Ukrainai vieniems padeda išreikšti solidarumą, įveikti nerimą dėl ateities, o kitiems – naujiesiems frankams krukams – yra būdas pasipelnyti iš svetimo skausmo. Kažkas socialiniuose tinkluose ragina padėti neva priglaustiems ukrainiečiams buitine technika – ko gi nepasikeitus savo seno šaldytuvo naujesniu?! Kažkas skelbia neva apie Ukrainai renkamus pinigus, o šie nukeliauja į asmenines sąskaitas. Kažkas neprarado verslumo ir ekstremaliomis sąlygomis – ėmė reklamuoti prekes su „nuolaida vardan Ukrainos“. O kažkas sublizgėjo ciniškumu: Kauno centre įsikūręs baras paskelbė akciją „Taurė už Ukrainą!“

Parama matuojama ne pinigais – nuoširdumu. Ne kiekvienas gali, kaip amerikiečių aktorius Leonardas DiCaprio, paaukoti kovojančiai Ukrainai 10 mln. JAV dolerių, tačiau visi drauge – ir milijonus surenka, ir galybę kitų būdų perduoti savo širdies šilumą suranda. Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad geri žodžiai – sidabro lašai, geri darbai – aukso pilni samčiai. O savanaudiškumas tragedijos akivaizdoje – kas? Net ne šaukštas deguto, o pilnas kibiras.

„Prokuroras šiandien visoms karo veiksmus Ukrainos teritorijoje vykdančioms valstybėms priminė, kad pagal 2015 m. rugsėjo 8 d. pateiktą deklaraciją, kuri pripažino Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją, jo biuras gali vykdyti tirti bet kokį genocido, nusikaltimo žmoniškumui ar karo nusikaltimo aktą, įvykdytą Ukrainos teritorijoje nuo 2014 m. vasario 20 d.“, – rašoma Teisingumo ministerijos pranešime.

Pasak teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, siekiama Lietuvos vardu pagal Romos statuto 15 straipsnį Tarptautinio baudžiamojo teismo prokurorui pateikti informaciją Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jos teritorijoje vykdomus nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

„Visi privalome daryti viską, ką galime, kad atkreiptume pasaulio bendruomenės dėmesį į Rusijos vykdomą brutalią karinę agresiją prieš Nepriklausomą Ukrainą. Kreipsiuosi į Ukrainos Teisingumo ministeriją, šalies teritorijoje veikiančias tarptautines nevyriausybines organizacijas, tokias kaip Raudonasis kryžius, ir raginsiu rinkti įrodymus apie Putino ir Lukašenkos vykdomą ukrainiečių tautos genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus. Nes ši informacija gali tapti reikšminga siekiant pradėti tyrimą Tarptautiniame baudžiamajame teisme dėl Putino ir Lukašenkos veiksmų Ukrainos teritorijoje. Esame pasiruošę suteikti visą reikalingą teisinę pagalbą“, - akcentuoja ministrė E. Dobrovolska.

Šiuo metu Teisingumo ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija yra sudariusi neformalią darbo grupę, kurioje yra analizuojamos visos teisinės galimybės tam, kad šios dienos įvykiai būtų vertinami tarptautinės atsakomybės kontekste.

Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) – tarptautinė teismo institucija, įgaliota teisti už labai sunkius, tarptautinę bendruomenę susirūpinti verčiančius nusikaltimus: genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, karo, agresijos nusikaltimus. Tarptautinis baudžiamasis teismas įsikūręs Hagoje (Nyderlandai).

Praėjusią savaitę Rusijos Dūmos įstatymų leidimo komitetas klusniai patvirtino įstatymo projektą, užtikrinantį visišką teisinį neliečiamumą buvusiems šalies vadovams ir iki gyvenimo pabaigos užtikrins jiems senatorių statusą, t.y. Vietą aukštuosiuose parlamento rūmuose – Federacijos Taryboje. Kaip leidinyje „The Washington Post“ rašo V. Kara-Murza, tokia praktika primena Čilės diktatorių Augusto Pinochetą.

Kai kurie Vakarų (daugiausiai britų) leidiniai sugretino žinias apie šiuos įstatymus su gandais, kad V. Putinas serga Parkinsono liga ir gali atsistatydinti jau šių metų pabaigoje. Tačiau V. Kara-Murza teigia, kad gandai apie Rusijos prezidento ligą niekuo nepagrįsti, o štai baimė susilaukti atpildo – net labai reali.

Vienas iš įstatymo dėl neliečiamybės projekto autorių Andrejus Klišasas pareiškė, kad taip siekiama apsaugoti visus buvusius prezidentus, nors realiai tokiu gali būti vienintelis V. Putinas, nuo „nepagrįstų persekiojimų“. V. Kara-Murza ironizuoja, kad nė vienas valdžios netekęs diktatorius nemanė, kad kas nors galėtų jį „pagrįstai“ persekioti. Tai žino ir V. Putinas, kuris siekia užsitikrinti neliečiamybę tuo atveju, jei išsikraustytų iš Kremliaus.

Gandai apie Rusijos prezidento ligą niekuo nepagrįsti, o štai baimė susilaukti atpildo – net labai reali

„Ši baimė suprantama. Per du dešimtmečius valdžioje Putinas padarė daug dalykų, už kuriuos galėtų būti patrauktas atsakomybėn tiek pagal vidaus įstatymus, tiek ir pagal tarptautinę teisę: nuo rinkimų klastojimo, oponentų įkalinimo, žiniasklaidos suvaržymų ir kitų pažeidimų, iki žvėriškumų karuose Čečėnijoje, Sakartvele, Ukrainoje ir Sirijoje“, – rašo V. Kara-Murza.

Be to, teigia rusų žurnalistas, gali būti, kad V. Putinas yra asmeniškai susijęs su kažkada jo pagrindinio oponento Boriso Nemcovo nužudymu 2015 m.

Rusijos teisių gynėjai, pasitelkę į pagalbą nepriklausomus teisininkus jau renka visus duomenis į „baltąją knygą“. Kaip rodo daugybės autoritarinių šalių patirtis, nuo Jugoslavijos iki Čilės, buvę diktatoriai neišvengiamai stoja prieš teismą. Todėl Rusijoje tam ruošiamasi jau šiandien. Anot V. Kara-Murzos, toks procesas yra daug priimtinesnis, nei tiesiog liaudies kerštas, kurio susilaukė Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu arba Libijos diktatorius Muammaras Ghadafis, kuriuos be jokio teismo nužudė jų pačių bendrapiliečiai.

Kaip smarkiai žmogus bebūtų praradęs ryšį su tikrove po 20 metų valdžioje, sunku nepastebėti įspėjančių ženklų

„Atrodo, kad Putinas jau ruošiasi. Kaip smarkiai žmogus bebūtų praradęs ryšį su tikrove po 20 metų valdžioje, sunku nepastebėti įspėjančių ženklų – protestų Maskvoje ir Chabarovske, staigų Putino reitingų nuosmukio ir opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno populiarumo augimo“, – rašo V. Kara-Murza.

Jis primena, kad kiti Rusijos prezidento rinkimai turėtų įvykti 2024 m. ir veikiausiai jie bus taip pat suklastoti, kaip ir visi ankstesnieji. Todėl masinių protestų tikimybė vis didėja. Taigi, pastarieji neliečiamybės įstatymai – savotiškas draudimo polisas.

„Putino problema yra ta, kad su nuverstais diktatoriais retai elgiasi pagal jų surašytas taisykles. Paklauskite generolo Pinocheto“, – reziumuoja V. Kara-Murza.

Vyriausybės sprendimu įvykdyto palaikų ekshumavimo daugelis Ispanijos gyventojų laukė ilgus dešimtmečius. Jų nuomone, šis milžiniškas F. Franco pastatytas mauzoliejus niekina dešimčių tūkstančių žmonių, žuvusių per Ispanijos pilietinį karą ir jį lydėjusius režimo metus, atminimą, ir yra įžeidimas Ispanijai kaip moderniai demokratinei valstybei.

Po to, kai per maždaug 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku prasidėjusią uždarą ceremoniją iš po marmuro plokščių ir dviejų tonų granito buvo iškeltas karstas su F. Franco palaikais, velionio šeimos prašymu buvo sukalbėta trumpa malda.

Maždaug po dviejų valandų aštuoni šeimos nariai išnešė karstą iš bazilikos Kritusiųjų slėnyje ir įkėlė jį į katafalką, nuvežusį palaikus į sraigtasparnį, išskridusį į perlaidojimo vietą – už 57 km esančias valstybines kapines „Mingorrubio El Pardo“ į šiaurę nuo sostinės, kur palaidota F. Franco žmona.

Siekiant užtikrinti ceremonijos privatumą ir neleisti, kad ekshumacijos įrašai pasklistų socialiniuose tinkluose, vyriausybė uždraudė į mauzoliejų įleistiems 22 F. Franco šeimos nariams, vyriausybės pareigūnams ir darbininkams su savimi įsinešti kamerų arba mobiliųjų telefonų.

Baimindamasi neramumų vyriausybė uždraudė F. Franco šalininkams rengti demonstraciją prieš palaikų ekshumaciją prie kapinių „Mingorrubio El Pardo“. Tačiau prie jų vis tiek susirinko maždaug 400 žmonių, laikiusių F. Franco režimo vėliavas ir simbolius, taip pat skandavusių „Viva Franco“ („Tegyvuoja Frankas“).  Policija juos stebėjo per atstumą.

Tolima F. Franco giminaitė Macarena Martinez Bordiu (Makarena Martines Bordiu) sakė esanti „pasipiktinusi“ dėl to, kas įvyko, ir kaltino vyriausybę „išniekinus kapą“.

Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Jose Luisas Rodriguezas Zapateras (Chosė Luisas Rodrigesas Sapateras) nacionalinei televizijai sakė, kad diktatoriaus palaikų ekshumacija „labai reikšminga mūsų demokratijai“.

„Šiandien mūsų demokratija – dar tobulesnė“, – pareiškė jis.

Ispanijos dienraštis „El Pais“ taip pat skelbė apie svarbų momentą visai šaliai.

„Ispanija atsisakė paskutinio reikšmingo diktatūros simbolio“, – rašoma ketvirtadienio numerio antraštėje.

F. Franco palaikų ekshumavimas ir perlaidojimas neleis užmiršti jo politinio palikimo likus vos kelioms savaitėms iki lapkričio 10 dieną įvyksiančių visuotinių rinkimų.

F.Franco valdė Ispaniją geležiniu kumščiu 1939–1975 metais, atėjęs į valdžią po trejus metus trukusio pilietinio karo, kurį sukėlė F. Franco sukilimas prieš demokratiškai išrinktą respublikonų valdžią.

Praėjus trejiems metams po jo mirties 1975 metais Ispanija sugrįžo prie demokratijos, tačiau nesutarimai dėl F. Franco vaidmens Ispanijos istorijoje tebeskaldo šalį net praėjus daugiau kaip 40 metų po jo mirties.

Daugybę metų tūkstančiai žmonių lapkričio 20 dieną atvyksta paminėti  jo mirties metinių į Madrido aikštę „Plaza de Oriente“ ir Kritusiųjų slėnio mauzoliejų. Nors diktatoriaus populiarumas yra labai sumažėjęs, F. Franco artimieji, trys pagrindinės dešiniojo sparno partijos ir kai kurie Katalikų Bažnyčios nariai kritikuoja vyriausybės sprendimą ekshumuoti jo palaikus, esą be reikalo atveriantį senas politines žaizdas.

Iš pradžių 2018 metų birželį planuota ekshumacija buvo atidėta dėl virtinės užginčijimų teismuose, kuriuos pateikė F. Franco palikuoniai.

Galiausiai šių metų rugsėjį Ispanijos Aukščiausiasis Teismas uždegė žalią šviesą vyriausybės planui perkelti velionio diktatoriaus palaikus. 

F. Franco palaikų ekshumavimui pradžią davė premjero J.L.R. Zapatero vyriausybės 2007 metais priimtos „Istorinės atminties įstatymo“ pataisos, kuriomis siekiama atitaisyti skriaudą, kurią patyrė maždaug 100 tūkstančių diktatoriaus režimo aukų. Šios aukos palaidotos nepažymėtose kapavietėse, tarp jų ir Kritusiųjų slėnyje. Minėtos pataisos taip pat  uždraudė šlovinti  F. Franco kaip politinį lyderį ir likti jo palaikus viešoje vietoje.

Ispanijos premjeras socialistas Pedro Sanchezas (Pedras Sančesas) siekė, kad palaikų perkėlimas būtų baigtas iki lapkričio 10 dieną numatytų visuotinių rinkimų.