Gelbėtojai ieško dar dviejų žmonių, kurie, kaip manoma, buvo palaidoti po sniegu.

Kalnų gelbėjimo tarnyba pranešė, kad buvo rastas vieno žmogaus kūnas, o kitas buvo išgelbėtas gyvas, bet vėliau mirė nuo patirtų sužalojimų, pranešė austrų naujienų agentūra APA.

Lavina nuslinko netoli Martino Buscho (Martino Bušo) kalnų trobelės, esančios maždaug 2 500 metrų virš jūros lygio. Gelbėtojai galėjo pasiekti vietą tik sraigtasparniu.

Pareigūnai iš pradžių įtarė, kad nuo lavinos galėjo nukentėti iki 18 žmonių, tačiau paaiškėjo, kad šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti.

Dauguma iš 17 žmonių, tuo metu buvusių toje vietovėje, nuo lavinos nenukentėjo, pranešė APA.

Tirolio provincijoje, kurioje yra Zeldenas, buvo paskelbtas vidutinis lavinų pavojaus lygis – antrasis pagal penkių pakopų skalę, tačiau ekspertai perspėjo, kad gali pasitaikyti lavinų, kurias gali sukelti purus sniegas.

„Kol kas nesurasta keturiolika žmonių“, – žurnalistams sakė Pilar Bernabe, pridūrusi, kad šis skaičius gali keistis. Ketvirtadienį neįvardytas miesto merijos šaltinis pranešė apie devyniolika dingusių žmonių.

Ekspertai teigė, kad pastatas buvo padengtas itin degia medžiaga, kuri galėjo lemti greitą ugnies išplitimą. Gaisras kilo ketvirtadienį, apie 17.30 val. vietos laiku, vakariniame Kampanaro rajone.

„Keturi žmonės žuvo“, – žurnalistams sakė Valensijos regiono gelbėjimo tarnybų direktoriaus pavaduotojas Jorge Suarezas Torresas.

Gelbėjimo tarnybų duomenimis, keturiolika žmonių, įskaitant septynerių metų vaiką ir šešis ugniagesius, patyrė įvairaus sunkumo sužalojimus, o dvylika iš jų buvo nuvežti į ligoninę.

Ispanijos žiniasklaida teigė, kad kūnai buvo aptikti pasitelkus dronus, o J. Suarezas Torresas sakė, kad ugniagesiams dar nepavyko patekti į pastatą.

„Negalime pasakyti, kada jie galės patekti į pastato vidų“, – sakė jis, pridurdamas, kad bandoma atvėsinti namą, iš kurio, pasak liudininkų, greitai liko tik griaučiai.

Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas teigė esąs „sukrėstas baisaus gaisro“ ir susisiekė su meru bei regiono vadovais, kad „pasiūlytų visą reikiamą pagalbą“, taip pat pareiškė užuojautą visiems nuo gaisro nukentėjusiems žmonėms.

Negalime pasakyti, kada jie galės patekti į pastato vidų.

Šalies visuomeninė televizija TVE pranešė, kad pastate yra daugiau kaip 130 butų, o gesinti gaisro buvo iškviestos 22 ugniagesių komandos.

Valensijos pramonės inžinierių asociacijos (COGITI) vadovo pavaduotoja Esther Puchades vietos žiniasklaidai sakė, kad gaisras taip greitai išplito todėl, kad pastatas buvo padengtas itin degia poliuretano danga.

Netoliese gyvenantis Luisas Ibanezas TVE sakė, kad pažvelgęs pro langą pamatė, kaip liepsnos apėmė namą „per kelias minutes“ ir kad jis buvo „tarsi padarytas iš kamščiamedžio“.

„Negalėjau patikėti savo akimis. Visa priešais esančio pastato pusė degė nuo pirmojo iki šeštojo ir septintojo aukšto, – sakė jis. – Pūtė tikrai stiprus vėjas, o ugnis didžiuliu greičiu plito į kairę pusę“.

Nuogąstavimai dėl poliuretano dangos, padidinusios Valensijos gaisro mastą, priminė 2017 metais Londone įvykusią „Grenfell Tower“ tragediją.

Tada per gaisrą 24 aukštų daugiabutyje vakarų Londone žuvo 72 žmonės, o ugnis greitai išplito dėl itin degių išorinių daugiabučio sienų apdailos plokščių. Galutinė šios nelaimės tyrimo ataskaita dar nepaskelbta.

Iš griuvėsių ištrauktos dvi pagyvenusios moterys, tačiau praėjus keturioms dienoms po 7,5 balo žemės drebėjimo, supurčiusio Japoniją Naujųjų metų dieną, viltys rasti kitus išgyvenusiuosius blėsta. Išikavos prefektūroje su laiku lenktyniauja tūkstančiai gelbėtojų iš visos Japonijos.

Ketvirtadienio popietę, praėjus 72 valandoms po žemės drebėjimo, dvi vyresnės moterys buvo stebuklingai ištrauktos gyvos iš savo namų liekanų Vadžimoje, vieną jų aptikti padėjo šuo, vardu Dženifer.

Labiausiai nukentėjusiame Vadžimos uostamiestyje Noto pusiasalyje ore tvyro aitrus suodžių kvapas, vis dar smilksta dūmai po didžiulio gaisro, pirmąją dieną sunaikinusio šimtus pastatų.

Per stiprų drebėjimą, po kurio sekė šimtai pakartotinių smūgių, buvo sužeista mažiausiai 330 žmonių, pranešė vietos valdžia. Išikavos prefektūroje maždaug 30 tūkst. namų ūkių liko be elektros, 89 800 namų Išikavoje ir dviejuose kaimyniniuose regionuose neturėjo vandens. Šimtai žmonių buvo vyriausybės prieglaudose.

Nusiaubtas ir Suzu rajonas – cunamio bangos nuplovė vieną žmogų, nuskandino arba it žaislus į krantą išsviedė žvejų laivus.

Japonija kasmet patiria šimtus žemės drebėjimų, dauguma jų nepadaro jokios žalos, griežti statybos kodeksai galioja daugiau nei keturis dešimtmečius. Per pastaruosius penkerius metus Noto regioną žemės drebėjimai purtė vis stipriau ir dažniau.

– Kiek praėjusiais metais užregistruota dingusių žmonių, tarkim, vaikų?

– Praėjusiais metais buvo dingę 1938 vaikai. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad tas pats vaikas gali būti pabėgęs ir penkis kartus. Visi tie atvejai yra įtraukiami į bendrą statistiką. Taigi mes žinome, kiek buvo iš viso pabėgimo atvejų. Didžiąją dalį sudaro tie nepilnamečiai, kurie reguliariai bėga iš namų.

– Kiek buvo tokių vaikų, kurie į savo šeimas taip ir nesugrįžo?

– Sunku pasakyti, nes nežinome tikslaus skaičiaus. Bet tokių atvejų tikrai yra. Pavyzdžiui, vienos iš mūsų centro įkūrėjų sūnus taip ir negrįžo namo. Jis dingęs prieš 26-erius metus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jei pridėtume ir dingusius suaugusius, tie skaičiai būtų dar didesni. Sakykite, kokios dažniausios žmonių dingimo priežastys?

– Jei kalbėtume apie vaikus, tai didžioji dalis bėga tiesiog nuo tam tikrų problemų. Tai gali būti ne tik patyčios, bet ir smurtas ar kiti skauduliai šeimoje. Netgi – dėmesio stoka. Kai kalbasi specialistai, būna, vaikai atsiveria. Vienas, pavyzdžiui, sakė, kad labai blogas jausmas apėmė ir kilo vidinis noras pabėgti iš namų mirus dėdei. Kalbant apie suaugusius, ypač jei vertintume pastaruosius įvykius, tai dažniausiai dingsta į užsienį išvažiavę dirbti žmonės. Nutrūksta ryšys ir artimieji su juo nebegali susisiekti.

Vienas vaikas, pavyzdžiui, sakė, kad labai blogas jausmas apėmė ir kilo vidinis noras pabėgti iš namų mirus dėdei.

– Kaip dažnai dingusieji atsiranda?

– Vaikai atsiranda daug dažniau, nes jų paieškos tinklas ypač gerai išvystytas visoje Europoje. Veikia ir Karštoji dingusių vaikų pagalbos linija 116000. Ši linija administruojama 32 Europos šalyse. Jei tėvai kreipiasi su prašymu, pateikia dingusio vaiko asmens duomenis, mes galime skelbti tarptautinę paiešką. Dėl suaugusiųjų paieškos, tai tokios schemos nėra. Neturime tokių įrankių, kaip kad dirbant su nepilnamečiais. Tačiau dingus suaugusiam žmogui irgi svarbu nedelsti, iškart kreiptis į policiją, kuri imasi veiksmų.

– Visai neseniai nuskambėjo istorija, kai šeimai po kelerių metų pavyko atrasti toli nuo Lietuvos dingusį artimąjį. Pasirodo, ta lietuvaitė tiesiog norėjo nutraukti su šeima ryšius. Ar dažni tokie atvejai?

– Tai nėra dažni atvejai, bet tokių istorijų kartas nuo karto pasigirsta. Kaip minėjau, kiekvienas suaugęs žmogus turi teisę pats nuspręsti ar jis nori nutraukti santykius su šeima, artimaisiais. Bet pasitaiko, kad kokia nors organizacija, jei buvo skelbta paieška, atranda, praneša. Bet taip nutinka tikrai nedažnai.

Skaudžios istorijos

Viena skaudžiausių žinių apie iš namų išėjusios ir vėliau Linkuvos dvaro tvenkinyje rastos moters kūną Lietuvą sukrėtė dar praėjusią  savaitę.

Tąkart vilties surasti dingusiąją neprarandantys artimieji socialiniuose tinkluose dalijosi tokiais įrašais: "Ji eina lėtu žingsniu, neenerginga, pečiai gali būti pakelti, gali eiti sulenktomis rankomis. Veidas pabalęs, strazdanotas, turi ryškius skruostikaulius, ant kaklo nežymus randas, ant kairės kojos, virš kelio, ryškus apgamas."

Pavasarį daug dėmesio ir pagalbos sulaukė dingusio jauno kario artimieji. Jie socialiniame tinkle skelbė, kad vaikinas važiavo "Taxify" pavėžėjimo paslaugas teikiančiu automobiliu, tačiau Rotušės aikštėje iš jo išlipo ir nuėjo nežinoma kryptimi. Vėliau jo telefonas užfiksuotas netoli Raudondvario plento.

Psichologinės problemos

Kodėl dingusių žmonių vis daugėja, ar mes tikrai visada pastebime depresijos požymius ir tai, kad šalia esančiam žmogui reikia mūsų pagalbos?

Po to, kai pranešta apie vieno iš minėtų dingusiųjų rastą kūną, po įrašu socialiniame tinkle pasipylė komentarai: beveik visi liejo širdgėlą dėl susiklosčiusios situacijos.

Vienas skaitytojas samprotavo: "Dabar, šiais laikais, sunku ir nebėra pasitikėjimo. Nebėra kam išsipasakoti, nebėra į ką atsiremti, visi susisvetimėjome: rankoje telefonas ir nebematome nieko. Tai kur mes ritinamės? Į bedugnę be meilės, be supratimo, be išklausymo. Užuojauta artimiesiems."

Tačiau atsirado ir tokių, kurie į akis rėžė karčią realybę – esą iš tikrųjų žmonėms rūpi tik atomazga, o kai atsiranda problemos – visiems rūpi tik savos. Ne paslaptis, kad minėti dingę žmonės turėjo psichologinių problemų, tad tarp rašančiųjų komentarus  atsirado ir paatvirauti pasiryžusių žmonių: "Pati sergu jau devinti metai depresija, ir tai niekam neįdomu, niekas nepaklausia, kaip jaučiuosi, dauguma ir tyčiojasi iš tos ligos, esi narkomanė, sako, nes geri tokius vaistus." Jai antrino ir kita skaitytoja: "Depresija – labai sunki liga, tai baisiau nei fizinis skausmas."

Dažniausiai paieškos pradedamos dėl nepilnamečių asmenų, kurie pasišalina ir negrįžta namo pas jiems skirtus globėjus ar į socialinius centrus.

Informacijos sklaida

Lietuvą suklusti privertė ir vasarį dingusio 22-ejų vyro istorija: depresija sergantis vyras iš namų Kiemelių kaime (Kaišiadorių rajone) išėjo vasario 25 d. Anot Gedimino mamos, jis išėjo pasivaikščioti, tad itin šiltai neapsirengė.

Vyro artimieji dėstė: "Mums jau nebeliko, ką daryti, tik dar intensyviau viešinti informaciją, nes juk žmogus, kaip šiuo atveju, negalėjo imti ir dingti tarsi į vandenį. Iš visuomenės tikimės gauti bent menkiausios informacijos, kuri galėtų padėti, – gal atsiras žmogus, kuris dar nematė mūsų pagalbos šauksmo."

Deja, prie Nemuno esančiuose krūmuose ties Užnemunės gatve po kiek laiko aptiktas vyro skenduolis. Kauno policijos atstovės Justinos Kazragytės pasiteiravus, kiek naudinga ir veiksminga dingusiųjų paieška socialiniuose tinkluose, specialistė teigė, kad tai itin svarbu: "Informacijos sklaida apie vykdomą asmens paiešką yra reikšmingas ir žymiai dingusiojo paiešką vykdyti padedantis veiksnys, kadangi kuo daugiau asmenų sužino, pamato informaciją apie ieškomą asmenį, tuo didesnė tikimybė greitai ir operatyviai rasti dingusįjį."

Naudingi patarimai

Lietuvoje dingusiųjų statistika šiurpinanti – šiemet iki birželio 20 d. Kauno mieste pradėtos 322 asmenų paieškos. Šiuo metu 41 asmens paieška yra tęsiama. Dingsta maži vaikai, depresija sergantys žmonės, pensininkai: "Dažniausiai paieškos pradedamos dėl nepilnamečių asmenų, kurie pasišalina ir negrįžta namo pas jiems skirtus globėjus ar į socialinius centrus. Galima išskirti grybavimo sezoną – tuomet sulaukiama daugiau sunerimusių artimųjų pranešimų apie namo negrįžtančius senyvo amžiaus gyventojus."

Specialistė džiaugėsi, kad dažniausiai senjorai ir kiti grybavimo sezonu miške pasiklydę asmenys randami sveiki ir gyvi, tačiau yra pasitaikęs ir toks atvejis, kai miškuose rasta pasiklydusi, sušalusi ir netekusi jėgų močiutė griežtai atsisakė keliauti su pareigūnais, jeigu jai teks išsiskirti su jos pačios surinktomis gėrybėmis: "Pareigūnai tuomet iš miško ne tik senolę nešė, bet ir nemažą kibirą grybų", – patirtimi dalijosi J.Kazragytė.

Pasak Kauno policijos atstovės J.Kazragytės, siekiant išvengti skaudžių įvykių ir prireikus kuo greičiau surasti artimuosius, tėvams rekomenduojama turėti informacijos apie jų vaikų ar globotinių draugus, jų gyvenamus adresus, telefono numerius, žinoti mėgstamas apsilankymo vietas. Senyvo amžiaus artimųjų nederėtų išleisti vienų arba pasirūpinti, kad asmuo turėtų su savimi nuolat gerai įkrautą mobiliojo ryšio telefoną ir visuomet informuotų apie savo kelionę."

Kauno apskrities policijos pareigūnai ragina gyventojus, pastebėjus ir įtarus, kad jų artimasis gali būti dingęs, jo sveikatai ir gyvybei gali grėsti pavojus, nedelsiant kreiptis į policijos pareigūnus bendruoju pagalbos telefonu 112.

Taigi, pakliūva ir neišeina atgalios. Niekada. Tokie labiausiai žinomi juodosios kosmoso bedugnės spąstai mūsų planetoje yra Bermudų trikampis Atlanto vandenyne ir, kaip bebūtų keista, jais virsta Lietuva.

Mūsų mylima šalis vis dažniau tampa tarsi vartais į paralelinį pasaulį, kur kasdien kas nors pradingsta – kartais koks niekam nereikalingas politikas (dėl kurio širdies tautai per daug ir neskauda, nes tas ir neieškomas ima ir atsiranda), kartais pradingsta protas kokiam svarbiam šalies asmeniui ir tas prikrečia kvailysčių. Tačiau dažniausiai dingsta paprasti žmonės. Jauni ir vyresni, retsykiais – senjorai.

Ypač skaudu dėl dingusių tų paprastųjų, kurie niekada neatsiranda, o mamos ir tėvai ar vaikai dar dešimtis metų po to dingimo vis krūpčioja nuo kiekvieno laukujų durų bilstelėjimo, laukdami, kad jų artimieji pareis.

Pasitaiko, kad jie grįžta, ir netgi dažnai. Tačiau kai kurie dingusieji prasmenga amžiams tarsi į kosminę bedugnę, nepalikdami jokios vilties laukiantiesiems namie. Net didžiausiems priešams būtų baugu linkėti to, ką jau beveik savaitę išgyvena Ievos mama iš Plungės, kurią galbūt guodžia vienintelis dalykas, kad jos vaiko susizgribta ieškoti iškart, tam mestos didelės pajėgos. Tačiau kasdien vilties vis mažiau.