Ekskursija po dirbtuves

„Čia yra žiedų didintuvas, o ten – velenas metalui plokštinti, už jo – daug triukšmo keliantys poliruokliai, tolėliau – ultragarsinė vonelė nešvariems papuošalams plauti. Čia lydau metalą, jei prireikia... O štai čia, žiūrėkit, yra mano margučiai“, – juokiasi Akvilina ir baksnoja į dėžutėse gulinčius margaspalvius akmenis.

Spektrolitą parsivežė iš Suomijos. Vandenyninį jaspį gavo iš savo darbdavio, akmenų šlifuotojo Norvegijoje. O kiek dar kitų, kurių pavadinimus sunku ir atsiminti...

Pagal ką žmonėms juos parenka? „Koks akmuo kokį žmogų traukia – toks ir tinka“, – aiškina menininkė ir vedasi prie paties įdomiausio iš visų studijoje esančių aparatų. Jame, sako, papuošalus daro elektrolizės būdu. Metodas patrauklus tuo, kad, jį pasitelkus, galima sukurti papuošalą iš ko tik nori – aguonos burbuolės, ąžuolo gilės ar klevo sėklos, kavos pupelės; taip pat – boružėlės, laumžirgio ar net šikšnosparnio. Visi organiški objektai lieka viduje, o iš išorės padengiami variu, mat ši medžiaga yra pati draugiškiausia elektrolizei.

Sužavėjo sagė iš tikro augalo

Nors pats elektrolizės metodas juvelyrikoje naudojamas daugiau nei 20 metų, Akvilina jį atrado neseniai ir netikėtai. Antrame studijų kurse pas draugę pamatė lapo formos sagę, pirktą sendaikčių parduotuvėje, kuri buvo pagaminta iš tikro augalo, naudojant elektrolizės technologiją. Apie ją sužinojo iš draugo fiziko.

„Iš tiesų aš studijuoju tapybą, o ne juvelyriką. Šiuo metu rašau baigiamąjį magistro darbą. Iki tos sagės juvelyriniai dirbiniai manęs nė kiek nedomino“, – atvirauja menininkė.

Draugės vintažinė sagė Akvilinai pasufleravo kitokią juvelyrikos kryptį – įkvėptą gamtos. Ji buvo tarsi užburta šio atradimo – panoro tokį papuošalą sukurti ir pati. Deja, kaip tai daryti, o svarbiausia – kaip įminti elektrolizės paslaptis, nenutuokė. Ėmė ieškoti informacijos internete, socialiniuose tinkluose. Susipažinusi su vienu chemiku gavo informacijos, kur ir ką turėtų nusipirkti, kad galėtų pradėti  elektrolizės eksperimentus.

„Daug naudos davė viena nišinė feisbuko grupė, kur žmonės noriai dalijosi savo patirtimi ir kalbėjo apie šio metodo pritaikomumą juvelyrikoje“, – aiškina Akvilina.

Kai su studentų mainų programa metams išvyko į Kroatiją, negalėjo ramiai atsidėti tapybai – ėmė eksperimentuoti tiesiog namuose. Deja, dėl tam tikrų šalyje galiojančių aplinkosaugos įstatymų niekaip negalėjo įsigyti reikalingų medžiagų – vario sulfato ar sieros rūgšties, kurie buvo reikalingi elektrolizės procesui.

„Tai buvo pusmetis, skirtas kasdieniams eksperimentams, – pasakoja Akvilina. – Užtat, kai grįžau į Lietuvą, galėjau rimtai imtis išskirtinių papuošalų gamybos. Net sumaniau jais prekiauti vienoje vintažo mugėje, kur mano darbai sulaukė didelio susidomėjimo“, – prisipažįsta ji.

Pradžia: A.Šimkevičiūtės susidomėjimas juvelyrika prasidėjo nuo vintažinės segės, elektrolizės metodu pagamintos iš tikro augalo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Teko kurti feisbuko puslapį ir savo darbams galvoti logotipą, kuriuo ilgainiui tapo „Sacred Forest“ (liet. šventasis miškas). Anot merginos, šis pavadinimas simboliškas. Juk mūsų protėviams nuo seno miškas buvo tarsi antrieji namai, širdžiai brangi šventovė.

Tapybą paliko nuošalyje

Menininkės gimtieji namai – Klaipėdoje, bet šiuo metu ji Kaune baigia magistro studijas, kuria ir gyvena. Įstojusi į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, sako nė akimirkos nesigailėjusi – sostinė Akvilinos netraukė.

Kodėl pasirinko tapybą, jei mama rekomendavo juvelyriką, matydama, kaip dukra mėgsta darbuotis su visokiomis smulkiomis detalėmis? Prisipažįsta, kad negalėjo savęs įsivaizduoti kuriančios klasikinius papuošalus iš tauriųjų metalų ar brangakmenių.

„Vaikystėje tėvai matė, kad gražiai piešiu, tai iš pradžių nuvedė į dailės būrelį. Paskui baigiau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją“, – pasakoja Akvilina ir juokiasi, kad jų šeimoje ir giminėje daugiau menininkų nėra, tad tai, ką daro ji, ne visiems suprantama. Tėvai įsivaizdavo, kad baigusi tapybą jų dukra tapys gražius paveikslus, juos brangiai parduos ir gyvens kaip inkstas taukuose.

Paklausta, ar taip ir yra, menininkė prapliumpa kvatotis. „Bet paveikslų  tikrai buvo. Keli kabo pas mane namuose, daug jų pas tėvus. Tik ką dabar daryti, jei nuo tos lemtingos sagės juvelyrika mane tarsi užbūrė, o tapyba liko nuošalyje?“ – retoriškai klausia mergina ir prisipažįsta nebematanti savęs kaip tapytojos.

Kai antrame magistro studijų kurse Akvilina išvyko mokytis į Turkiją,  juvelyrika tapo dar artimesnė. Draugas jai parodė dirbtuves Stambule, kuriose dirbo pusamžiai turkų ir armėnų kilmės juvelyrai, be galo draugiški žmonės.

„Jie man leido naudotis įrankiais, padėdavo, kai nemokėdavau kokio akmens įstatyti ar pan. Ten galėjau tobulėti ir daryti savo darbus, kuriuos siųsdavau į Lietuvą. Juokingiausia mums bendraujant buvo faktas, kad jie nekalbėjo angliškai, o aš – turkiškai. Tai dažnai susirodydavome gestais ir pan. Jie priėmė mane į savo dirbtuves nemokamai, vaišindavo arbata, užkandžiais, o aš juos – saldumynais. Lietuvoje dar neteko susidurti su tokiu geranoriškumu“, – iki šiol žavisi mergina.

Šaldiklyje – daug žaliavos

Jei netyčia pažvelgtume į Akvilinos šaldiklį – liktume gerokai nustebinti jo turinio. Ten daugybė įvairių sušaldytų vabzdžių – bičių, drugių sparnelių, laumžirgių, keletas skorpionų, šikšnosparnių. Yra net didžiulis gyvatės stuburas, gerų draugų padovanotas per gimtadienį.

„Formų ir spalvų įvairovė – begalinė, o šaldiklyje juos laikau dėl to, kad nepradėtų dūlėti arba kad jų nesunaikintų kiti kenkėjai“, – aiškina kūrėja ir tuoj pat priduria, kad visus šiuos mielus gamtos sutvėrimus gauna etiniais būdais, o populiariausi jų – laumžirgiai.

Sužinojusi apie Lietuvos entomologų draugiją (entomologija – zoologijos mokslo sritis, nagrinėjanti vabzdžius, – aut. past.), Akvilina parašė vienam jos nariui elektroninį laišką, prašydama duoti jai nebereikalingų vabzdžių meniniam projektui.

„Taip gavau senų vabzdžių, jau nebetinkamų eksponuoti, o aš tam universiteto dėstytojui atsidėkojau papuošalais“, – pasakoja kūrėja, po sėkmingos pradžios toliau tęsusi vabzdžių paieškas. Taip atradusi Vilniuje esančius „Drugelių namus“, iš kurių taip pat įsigijo nemažai kritusių sparnuočių savo darbams.

Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą.

„Ypač gražiai atrodo auskarai iš paauksuotų ir įlaminuotų drugių sparnelių, – džiaugiasi ji ir rodo, kokie jie lengvučiai, kaip žaismingai plazdena vėjyje. – Tačiau jie labai atsparūs – gali atlaikyti ir maudynes duše. Dar turiu dosnią klientę, kuri parūpina šikšnosparnių, nes savo sodyboje pavasarį randa negyvų jų jauniklių.“

Akvilina negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. „Nemėgstu statistikos. Tik pavarčiusi nuotraukų galeriją matau, kad iš tiesų jų yra nemažai…“ – svarsto pašnekovė.

Paklausta, ar mėgsta gaminti papuošalus pagal užsakymus, Akvilina sako, kad jau išmoko atsirinkti žmones. Jei jaučia, kad kažkam darbo daryti nereikėtų, klauso savo širdies balso.

„Anksčiau, būdavo, atlieku užsakymą, o klientas sako: žinote, ne taip jį įsivaizdavau... Tenka jį parduoti elektroninėje parduotuvėje“, – pasakoja menininkė, su kiekvienu žmogumi iš pradžių bandanti pajusti ryšį, išsiaiškinti jo norus.

Gamtą myli nuo vaikystės

Kai nelaksto po Kauną su elektriniu paspirtuku ar rožiniu, pačios perdažytu dviračiu, kai nekuria užsidariusi dirbtuvėse, Akvilina stengiasi stebėti pasaulį, žmones, gamtą.

„Dauguma tik skuba į darbą, iš jo ir nieko daugiau nemato. O juk tiek grožio spinduliuoja aplinkui. Ypač gamtoje, – sako Akvilina, dar tik besimokanti stebėti bundančią pavasario gamtą, sprogstančius medžių pumpurus, atgyjančius vabzdžius. – Nuostabiausia, kad gamtoje niekas nesikartoja. Kiekvienas pumpuras ar iš jo gimęs žiedas yra išskirtinis“, – aiškina menininkė, šios nuostatos bandanti laikytis ir kurdama  vienetinius papuošalus.

Iš kur pažįsta gamtą? Iš vaikystės. Jos vaikystės namai buvo už miesto. Kaimynai augino karves, kiaules ir vištas, o jos namuose nuolat gyveno ne ūkio gyvūnai, bet laboratorinės žiurkės, kurios mergaitei labai patiko.

„Turėjau jų daugybę. Dar labai mėgau egzotinius vorus. Su jais buvo susijęs ir mano pirmasis verslas – pirkdavau mažus tarantulus, juos paaugindavau ir paskui perparduodavau“, – prisimena verslauti bandžiusi nuo keturiolikos metų.

Ypatingi: auskarai iš vėjyje plazdančių drugelių sparnų yra be galo lengvi, bet patvarūs: atlaikyti gali net ir maudynes po dušu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gandas eina iš lūpų į lūpas

Dažniaisiai žmonės Akviliną suranda per feisbuką, instagramą ar  „Google“ paiešką. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai kažkas tiesiog netikėtai pabeldžia į langą ir... užsisako žiedą!

Puiki menininkės darbų reklama – žmonės, nešiojantys jos papuošalus. Savo kūrybiniams eksperimentams Akvilina naudoja varį, sidabrą, auksą ir įvairius akmenis. Sukūrusi naują papuošalo dizainą, Akvilina stengiasi išbandyti jį pati. Nešioja ir žiūri, ar patogus, ar nesikabina prie drabužių ir pan. „Štai dėl to mano visi pirštai apmaustyti žiedais“, – rodo ji žieduotus pirštus ir priduria, kad šiuo metu jos mėgstamiausias akmuo yra numitas.

Akvilina prisipažįsta, kad kol dar pati nebuvo įklimpusi į juvelyriką, niekaip nerasdavo savo skoniui artimų papuošalų, tad retai jais puošdavosi. „Kas patikdavo, būdavo kosmiškai brangu: neįpirkdavau“, – prisipažįsta ji.

Džiaugiasi įdomiu darbu

Menininkė sutinka, kad didelis menas yra ne tik sukurti unikalų papuošalą, bet ir tinkamai jį pateikti: juk žmonės paprastai įsimyli akimis. Vis dėlto pati afišuotis socialinėse erdvėse ji nemėgsta: smagiau, kai už Akviliną kalba „Sacred Forest“ papuošalai.

Paklausta, koks jos mėgstamas metų laikas, mini vasarą. Žiemų negali pakęsti. Tuomet vis nori kur nors pabėgti. Kur žada atostogauti? Į šį klausimą Akvilina labai rimtai atsako, kad kai žmonės įkuria savo verslą, nebeturi atostogų.

Neskaičiuoja: A.Šimkevičiūtė negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar turi dar kitų hobių, be juvelyrikos? „Žinoma. Be galo mėgstu keliauti. Jei tik galėčiau, apkeliaučiau visą pasaulį. Per karantino pradžią, kai vyko įdomūs ekonominiai svyravimai, susiradau labai įdomų, tik visai nemenišką hobį – prekybą akcijų biržoje. Dar man patinka studijuoti. Vienu metu esu studijavusi net tris dalykus. Kaip viską spėju? Kai labai nori, o darbas įtraukia, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.

Akvilina džiaugiasi, kad jos darbas – labai įdomus. Šiuo metu baigia kurti neįprastus auskarus: „Moteris pageidavo, kad jie būtų su mylimo katino, neseniai iškeliavusio į dausas, pelenais.“ (Rodo vaizdo įrašą, kaip beria į suformuotas sidabrinių lašelių ertmes po žiupsnelį katino pelenų ir uždaro juos klientės pasirinktais akmenėliais.)

Dirbtuvėse praleidžiamų valandų Akvilina neskaičiuoja. Kartais namo išvažiuoja vidurnaktį. Papuošalus kuria ne tik elekrolizės metodu, bet jis  kūrėjos – vienas mėgstamiausių.

„Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą“, – sako A.Šimkevičiūtė ir prisipažįsta, kad nuolatinės studijos, savarankiškas domėjimasis juvelyrikos paslaptimis yra varomoji jėga, verčianti ją nuolat judėti pirmyn ir tobulėti.

E.Velaniškytė adventą, laukimo laikotarpį, likusį iki Kalėdų, kvietė ir tebekviečia išnaudoti kūrybai, kuria būtų galima pradžiuginti, nustebinti ir save, ir artimuosius.

„Sukūrė nuostabius darbus. Medžiagas naudojo ekologiškas, kaip ir prašiau. Svarbiausia – visi dalyviai patikėjo savo gebėjimais ir puikiai praleido laiką“, – reziumavo edukatorė, pridūrusi, kad ne veltui šiuolaikiniame pasaulyje brangiausiai vertinami rankų darbo gaminiai.

Svarbiausia – visi dalyviai patikėjo savo gebėjimais ir puikiai praleido laiką.

Žvelgiant į per porą valandų gimusias prakartėles, sunku patikėti, kad joms pagaminti pakanka tokių paprastų priemonių kaip popieriaus. Tiesa, reikėjo atsinešti norą kitaip papuošti namus, išlaisvinti savo kūrybines galias ir pasikliauti profesionalia menininke, jos parūpintomis priemonėmis.

Kitą šeštadienį ji dirbtuvių dalyvius nudangins į fliuksiškų eglutės žaisliukų gamybos, kūrimo idėjų pasaulį, iš kurio sugrįžtama su neabejotinai išskirtiniais papuošimais savo namams.

E.Velaniškytė, profesionali pripažinta tapytoja, dirbdama edukatore neretai susiduria su dalyvių pasiaiškinimu: „Aš nemoku piešti.“ Jos reakcija būna: „Kas ir kada jums tai pasakė, ir kodėl jūs tuo patikėjote?“ Menininkė atkreipė dėmesį, kad žmogus piešti pradeda pirmiau, nei išmoksta kalbėti, rašyti, skaityti.

Rengdamasi pirmosioms šių metų kalėdinėms dirbtuvėms tapytoja „Kauno dienai“ pasakojo besivadovaujanti meno pasaulio mohikano Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ judėjimo pradininko, filosofija. J.Mačiūnas ir „Fluxus“ vadinami savotišku priešnuodžiu nuo gyvenimo pilkumo.

Dirbtuvėse svarbiausia buvo noras kurti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Edukacijas menininkė vadina prasminga veikla ir sau pačiai, ne tik edukacijų dalyviams. Įvairūs meno, kūrybiniai užsiėmimai padeda auginti muziejų lankytojus, padeda grąžinti meną į namus, į šeimą. „Mano vizija yra tokia: muziejus, galerija yra meno, dvasios, sielos, būties šventykla. Jeigu nori pamaitinti savo sielą, ateini į muziejų ir jame randi pačių įvairiausių dalykų, ir ne tik tai, kas kabo ant sienų. Muziejus turi būti traukos centru, kur žmogus galėtų ateiti su pačiomis įvairiausiomis temomis ir progomis“, – sakė pašnekovė.

Ji išreiškė nuomonę, kad pirktinis, dėl masinės gamybos įmantriausių dekoracijų pasaulis tampa plokščias. „Plokšti eglutės žaisliukai, plokščios prakartėlės pasauliui padės suapvalėti“, – pokštaudama argumentavo E.Velaniškytė.

Kalėdinės kūrybinės dirbtuvės, kaip minėjome, bus rengiamos ir ateinantį bei dar kitą šeštadienį nuo 12 val. Jos skirtos visai šeimai.

Gruodžio 11-oji bus skirta netradicinių žaisliukų gamybai.

Metas pradėti ruoštis didžiosioms žiemos šventėms, o jų sulaukę nustebinkite vieni kitus nuoširdžia staigmena – savo sukurtu atviruku.

Iš popierinių figūrėlių, išpjautų specialia atvirukų gaminimo mašina, kursite išskirtinius darbelius mamai, tėčiui, seneliui, močiutei, geriausiam draugui arba sau.

Deja, šios kūrybinės dirbtuvės – paskutinysis projekto renginių ciklo susitikimas, tačiau organizatoriai tikisi su bibliotekos skaitytojų šeimomis susitikti ir pavasarį.

Rašys gotiškuoju šriftu

Gotiškasis šriftas Europoje atsirado brandžiaisiais viduramžiais, maždaug XII a., ir buvo vienas ilgiausiai naudotų kaligrafinių bei spaudos šriftų Senajame žemyne. Bėgant šimtmečiams šis šriftas įgavo daugybę stilistinių atmainų (fraktura, švabachas, rotunda ir kt.), viena jų – gotiškąja tekstūra – buvo surinkta pirmoji spausdintinė knyga Europoje – Gutenbergo Biblija (XV a. vid.). Paskutinės spausdinto gotiškojo šrifto apraiškos sutinkamos XX a. 5 deš. Vokietijoje, o šiandien gotika vėl aktuali ir sparčiai populiarėjanti, kaligrafijos mėgėjų ir profesionalų rankose ji įgauna iki šiol nematytas stiliaus ir ekspresijos formas.

Gotiškojo šrifto kaligrafijos dirbtuvių dalyviai susipažins su kaligrafijos rašymo principais ir įrankiais, gotiškojo šrifto specifika, istorija, įgis jo rašymo pagrindus, patys išbandys mažųjų ir didžiųjų šio šrifto raidžių rašymą bei kaligrafinių kompozicijų kūrimą. Dirbtuvėse gotiškasis šriftas taip pat bus pristatytas paskaitos ir demonstracijos forma.

Užsiėmimus ves Linas Spurga (jaunesnysis) – kaligrafas, grafikos dizaineris ir Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas, bakalauro (2015) ir magistro (2017) laipsnius įgijęs Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje. Kaligrafijos kūrybinėje praktikoje jis užsiima netradiciniu, eksperimentiniu rašymu, neįprastų įrankių naudojimu, domisi kaligrafijos istorija ir filosofija.

Suskaitmeninti kūrybinių dirbtuvių dalyvių darbai bus eksponuojami Kaligrafijos ir rašto meno mokyklos tinklalapyje ink4.art ir mokyklos socialinėse paskyrose internete.

Kūrybinių dirbtuvių dalyvių amžius – nuo 16 metų, pasiruošimas – pradedantieji ir jau turintys įgūdžių. Užsiėmimai nemokami, įrankiais ir medžiagomis aprūpins organizatoriai. Užsiėmimai vyks rugsėjo 20–24 dienomis Klaipėdos meno kiemo dirbtuvėse (Bažnyčių g. 4). Būtina išankstinė registracija e. paštu: ruta@ink4.art. Dalyvavimas galimas tik su galimybių pasu.

„Laiškai kaip brangakmeniai“

Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 8 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25) galima apžiūrėti Suomijos kaligrafijos draugijos narių darbų parodą.

Suomijos kaligrafijos draugija pernai šventė 20-metį. Parodos tema „Laiškai kaip brangakmeniai“ buvo pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad ji vizualiai iliustruotų 20 kūrybinių metų, draugijos nariams savo kūriniuose nevaržomai naudojant skirtingas priemones, medžiagas, pasirenkant įvairiausias temas, motyvus. 20 kaligrafijos kūrinių, 10-ies jų autorių linkėjimai iš Suomijos laukia žiūrovų dėmesio Klaipėdoje.

Suomijos kaligrafijos draugija yra A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokyklos partnerė. Draugijai vadovauja kaligrafė Pauliina Yliniitty. Anot jos, kaligrafija Suomijoje neturi itin gilių tradicijų dėl kelių priežasčių. Viena vertus, visi rašytiniai dokumentai Suomijoje, kurie datuojami viduramžiais, yra lotynų, švedų ir vokiečių kalbomis. Antra vertus, suomių rašymo įgūdžiai, rašto kultūra vystėsi gana lėtai dėl ekonominių priežasčių – galimybių mokytis neturėjo visi norintys. Tik 1921 m. Privalomojo ugdymo įstatymas veiksmingai įtraukė suomius į visuotinio raštingumo mokymą.

Kaligrafija kaip mokymosi disciplina pradėta dėstyti Suomijoje nuo 2011 m. Ją dėstė Londone gyvenantis tiek Skandinavijoje, tiek kitose šalyse žinomas kaligrafas Veiko Kespersaksas. Satakuntos universitetas buvo vienintelė aukštojo mokslo institucija Šiaurės šalyse, siūliusi profesionalias kaligrafijos studijas. Deja, nuo 2016 m. kaligrafija kaip disciplina šiame universitete nebedėstoma. Suomijos kaligrafijos draugija ėmėsi iniciatyvos gražinti kaligrafijos discipliną į formalaus ugdymo procesą. Jos iniciatyva 2020 m. buvo sudaryta darbo grupė, rengianti kaligrafijos studijų programą.

Parodą organizuoja prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla. Parodos idėjos autorės ir koordinatorės – Rūta Jakštonienė ir P.Yliniitty.

Prof. A.Kliševičiaus kaligafijos ir rašto meno mokyklos projektai yra Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklos programos dalis.

Kūrybines erdvinio garso dirbtuves, skirtas įvairių sričių kūrėjams ir kūrėjoms, kurie domisi įtraukaus, binauralinio, ambisoninio garso kūrimo galimybėmis, rengia industrinės kultūros platforma „Matters“, bendradarbiaudama su „Baltic Immersive Audio Network“ tinklu, Kauno menininkų namai ir Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022.

Lektoriai iš trijų Baltijos šalių

Dirbtuves „Garsas erdvė{j}“ ves lektoriai iš trijų Baltijos regiono šalių: Theodore Parker (Estija), Martins Rokis (Latvija) ir Roberto Becerra (Lietuva).

Theodore Parker užsiėmimų metu aptars erdvės idėją ir jos, kaip parametro, santykį su muzika. Paskaitoje lektorius kalbės, ką „erdvės“ sąvoka reiškia akustinės ekologijos ir fenomenologijos srityse. Th. Parker kuria elektroakustinę muziką, yra vienas Estijos elektroninės muzikos ansamblio „EMA“ narių, šiuo metu dėsto Estijos muzikos akademijoje.

Martins Rokis yra tarpdisciplininis menininkas iš Rygos, kurio interesuose susijungia skaitmeninės technologijos, garso dizainas ir audiovizualinių medijų tyrimai. Jis apžvelgs, ką reiškia sąvoka „immersive sound“, kas yra ambisoninis, binauralinis ir kitokie garso formatai, kokią praktinę naudą naujos garso technologijos gali pasiūlyti menininkams ir muzikantams. „Erdvinis garsas yra skirtas aprėpti klausytoją iš visų pusių ir suteikti erdvinę garso patirtį muzikos, kino, virtualios realybės, video žaidimų, muziejų ir kitose srityse“, – paaiškina M. Rokis, vienas „Baltic Immersive Audio Network“ įkūrėjų.

Theodore Parker. / Organizatorių nuotr.

Roberto Becerra – inžinierius, technologas, garso menininkas ir tarpdisciplininis kūrėjas, „Ideas Block“ kūrybinės erdvės įkūrėjas Vilniuje, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Paskaitos metu jis nagrinės garso ir erdvės ryšį, kalbės apie garsą erdvėje ne tik kaip stereo formatą, bet ir kaip garso meno kūrinio įrankį.

Siekia tyrinėti ir dalintis

Šių dirbtuvių iniciatoriai – su „Nordic Culture Point“ programos parama įgyvendinamas „Baltic Immersive Audio Network“ (BIAN) tinklas, kurį įkūrė Latvijos menininkų kolektyvas Artillery 35. BIAN tinklo tikslas yra susieti erdvinio garso kūrėjus ir garso inžinierius Baltijos regione, siekiant dalintis žiniomis, patirtimi ir bendradarbiauti. Organizacija inicijuoja ir organizuoja dirbtuves bei kuria atvirą duomenų bazę, įrankius, paskatinsiančius šios srities žinių mainus bei suteiksiančius prieigą prie jų tiems, kuriems to stinga, ypač savarankiškai žinias gilinantiems kūrėjams.

Nuo 2018 m. vykdomos industrinės platformos „Matters“ tikslas – per penkerius metus apžvelgti aktualios industrinės muzikinės kultūros turinį bei sukurti neformalaus ugdymo ir mainų galimybes elektroninės muzikos kūrėjams. Platforma atsirado „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” apimtyje, o nuo 2020 m. tapo ir Kauno menininkų namų programos dalimi.

„Matters“ projektas kviečia į garso rezidencijas, kūrybines dirbtuves, koncertus ir laboratorijas. Per projekto vykdymo laikotarpį „Matters“ išleido tris albumus, prieinamus platformos Bandcamp puslapyje, kurie skirti palaikyti industrinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjų veiklą ir pristatyti ją platesniam klausytojų ratui.

Roberto Becerra. / Organizatorių nuotr.

Programos kuratorė, menininkė ir tyrėja Daina Pupkevičiūtė teigia, kad šia programa siekiama veikiau dalintis ir tyrinėti, o ne teigti ir apibrėžti: „Kas yra industrinė ir eksperimentinė elektronika turbūt kiekviena/s kurėja/s galėtų apibrėžti savitai. Man pačiai įdomu tyrinėti, kaip šioje įsivaizduojamoje erdvėje, kurią vadiname „industrine kultūra“ – o tai juk veikiau sąlyginis raktažodis, padedantis apibrėžti galimą garsų koloritą, nei apčiuopiama ir nejudinama artefaktų ir praktikų aibė – save randa įvairiausių garsų darytojai, didžėjos, eksperimentatoriai, teoretikės, specifinių vaizdų ir tekstų autoriai. Tad man norisi sukurti laikinas erdves: festivalio, koncerto, dirbtuvių, mokymų formomis, kuriose šie žmonės galėtų susitikti ir apsimainyti savo žiniomis ir garsais, ir kurios būtų skirtos palaikyti vienoms kitus ir augti drauge, kaip vienai iš daugelio įvairių (įsivaizduojamų) kūrybinių bendruomenių.”

Dirbtuvės įvyks rugsėjo 18 d. Kauno menininkų namuose. Dalyvavimas dirbtuvėse nemokamas, tačiau privaloma registruotis elektroniniu paštu, nurodant savo vardą ir pavardę bei telefono numerį. Į dirbtuves, vadovaujantis galiojančiais nutarimais, bus įleidžiami tik galimybių pasą turintys dalyviai. Dirbtuvių dalyvių skaičius ribotas, jos vyks anglų kalba.

Ministerija trečiadienį informavo, kad vėliau planuojama rengti atviras diskusijas bei kūrybines dirbtuves, kuriose bus siekiama išgryninti „optimalias abiejų pašto pastatų ateities vizijas“.

Vyriausybės sprendimu ministerijai pavesta atlikti galimybių studijas aiškinantis, kaip šių miestų centrinių paštų pastatus būtų galima pritaikyti praktiškai ir kiek tam reikės finansų.

Šią savaitę Kultūros ministerijos atstovai bei galimybių studijos rengimo procesą kuruojančios viešosios įstaigos „Idėjos miestui“ vadovė, architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė pradeda susitikimus su architektų bendruomene bei Kauno bei Klaipėdos savivaldybių atstovais.

Pasak ministerijos, formuojamos ir tarpdisciplininės ekspertų grupės Kaune bei Klaipėdoje, jos rengs kompleksines abiejų miestų kontekstų analizes, įvertins anksčiau išsakytas idėjas, analizuos galimus paštų įveiklinimo scenarijus. Tarpdisciplininės grupės Kaune bei Klaipėdoje bendradarbiaus ne tik su savivaldybių atstovais, bet ir su visuomenininkais, kultūros lauko veikėjais ir kitomis suinteresuotomis grupėmis.

Liepą Kaune planuojama surengti atvirą diskusiją – kūrybines dirbtuves, skirtas Kauno centriniam paštui.

Klaipėdoje liepos pabaigoje bendra diskusija prasidės ir tris dienas tęsis tarpdisciplininės kūrybinės dirbtuvės, per kurias bus ieškoma geriausių uostamiesčio centrinio pašto įveiklinimo idėjų.

Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad abu išskirtiniai pastatai yra tapę neatsiejama Kauno ir Klaipėdos miestovaizdžio dalimi, o galimybių studija turėtų atsakyti, kaip pastatus galima pritaikyti visuomenės poreikiams, arba „parinkti kitą alternatyvą, kuri taip pat užtikrintų pastatų išsaugojimą“.

„Tikiuosi, kad galimybių studijų rengėjai įvertins ankstesnį įdirbį ir sudėlios esmines gaires, kurių neturint iki šiol būdavo sudėtinga apie pašto pastatų ateitį diskutuoti ir su pačiomis savivaldybėmis“, – sako S. Kairys.

Anksčiau Lietuvos paštas buvo nusprendęs parduoti tris pastatus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau dalis politikų, taip pat paveldosaugininkai pasisakė už jų išsaugojimą visuomenės reikmėms.

Vilniaus centrinio pašto pastato aukcionas įvyko 2019 metų gruodį.

1932 metais atidarytas garsaus architekto Felikso Vizbaro projektuotas Kauno centrinis paštas yra vienas svarbiausių tarpukario valstybės reprezentacinių ir modernizmo statinių. Jis reikšmingas architektūriniu, inžineriniu ir istoriniu požiūriu, tapęs vienu ryškiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų.

Prieš 126 metus statytas Klaipėdos centrinis paštas buvo įsikūręs Klaipėdos pašto stoties statinių komplekse.

Pažintis su kūnu

Šios dirbtuvės – Kauno menininkų namų vykdomos edukacinės programos dalis. Jaunimui skirta programa siekia supažindinti su šiuolaikinio meno nagrinėjamais klausimais ir metodais, suteikti dalyviams naujų įgūdžių ir netikėtų patirčių.

Vizualųjį meną ir šokį jungianti S.Noreikaitė šių dviejų meno sričių metodus naudos ir dirbtuvių metu. Kauniečiai bus kviečiami trumpam tapti tyrėjais – įsiklausyti į juos supančius miesto garsus, kvapus, ritmus. "Naudodami improvizacinius teatro, šokio, rašymo ir vizualaus meno metodus, dirbtuvių dalyviai kurs individualius darbus. O vėliau, pasidaliję savo įžvalgomis, visa tai sujungs į vieną bendrą performatyvų kūrinį – idėjomis dalijosi menininkė. – Dirbtuvių metu mėgstu procesą palikti atvirą. Tad kiekvieną kartą būnu nustebinta, nes niekada nežinai, kurios užduotys ir pratimai dalyviams tiks labiau ir derės prie kūrybinio proceso eigos."

Patirtinėmis dirbtuvėmis S.Noreikaitė dalyvius skatins atkreipti daugiau dėmesio į savo kūną ir jo pojūčius. Vizualiųjų menų bakalauro laipsnį Hagos karališkojoje meno akademijoje įgijusi kūrėja savo darbuose tyrinėja su kūno suvokimu susijusius klausimus. Pastaruosius dvejus metus kūryboje menininkė klausė: ką reiškia būti sveikam ir rūpintis savo kūnu?

Aš galvos skausmą dažniau renkuosi slopinti liepžiedžių arbata, o dauguma mano studijų draugų mieliau šį negalavimą gydo paracetamoliu.

"Šiandien nemažai žmonių eina sportuoti į sporto klubus, stengiasi maitintis subalansuotai. Tačiau tai darydami, jie kartais vis tiek išlieka atsiriboję nuo savo kūno poreikių ir pojūčių. Neretai savo sveikata rūpinamasi, remiantis sveikatos guru ar mitybos ekspertų patarimais, kurie galbūt tinka ne visiems, – pastebi S.Noreikaitė. – Tad daugumoje savo darbų bandau visa tai kvestionuoti ir sužadinti žmogaus jusles – lytėjimą, uoslę, regą, klausą. Juk būtent naudodamiesi jomis galime jausti savo kūną."

Kūrėja atskleidė, kad sveikatingumo tema ypač pradėjo domėtis studijuodama Nyderlanduose. S.Noreikaitė pastebėjo, kad Lietuvoje įprastas nesunkių negalavimų gydymas homeopatiniais metodais svetur visai kitaip suprantamas. "Aš galvos skausmą dažniau renkuosi slopinti liepžiedžių arbata, o dauguma mano studijų draugų mieliau šį negalavimą gydo paracetamoliu. Žmogaus santykis su savo kūnu ir sveikata labai priklauso nuo šeimos, šalies ir kultūros, kurioje jis užaugo, – atskleidė menininkė. – Tad antradienį vyksiančiose dirbtuvėse dalyviai taip pat bus skatinami atkreipti dėmesį į savo potyrius paprastomis kasdienėmis akimirkomis. Jie stebės, kas vyksta gatvėje, įsiklausys į gamtos, pravažiuojančių mašinų ir praeivių skleidžiamus garsus ir ritmus. Nors į šiuos įprastus procesus dažniausiai neatkreipiame dėmesio, jie mums gali suteikti nemažai informacijos."

Tapti meno dalimi

2017-aisiais S.Noreikaitė sveikatingumo tematika sukūrė net kelis įdomius kūrinius. Vienas jų – projektas "Cleaning aerobics". Šio performanso / instaliacijos metu šokėjai atlieka aerobikos pratimus, kartu užsiimdami namų ruošos darbais.

"Besidomėdama skirtingais sportavimo būdais, atradau patentuotą metodą "cleaning aerobics", kai namų ruošos metu atliekami tam tikri fiziniai pratimai, kurių metu stiprinimas kūnas. Šis metodas mane suintrigavo, visų pirma, dėl nedidelio absurdiškumo jausmo, kuris kyla stebint pratimus. Tad norėjau pabandyti suprasti, kaip metodas išties praktikuojamas ir ką skirtingi sportavimo būdai pasako apie mūsų šiandienį gyvenimo stilių. Todėl pasirinkau toliau tęsti ir vystyti šią temą", – pasakojo pašnekovė.

S.Noreikaitė netgi sukūrė specialius kostiumus, kurie atliekant aerobikos pratimus leidžia nuvalyti tam tikrus paviršius. Tais pačiais metais įgyvendinta ir kita instaliacija, pavadinimu "Healthcare and Wellness center for patients with long enduring pain". Pristatyta grupinėje parodoje, instaliacija priminė fizioterapeuto kabinetą. Du performanso atlikėjai bendravo su parodos lankytojais, bandydami juos įtraukti į pokalbį ar prašydami pagalbos atliekant tam tikrus fizinius pratimus.

"Atlikėjai pasakojo apie savo traumas ir jų gydymo būdus, klausė žiūrovų įvairių patarimų apie tai, kas jiems padėtų greičiau išgyti. Taip jie bandė įtraukti lankytojus į diskusiją ir išvystyti pokalbį apie tai, ką reiškia būti sveikam. Lankytojai dalijosi asmeniniais patarimais ir istorijomis, netgi pasakojo apie savo ligas ir traumas, kaip jiems sekėsi pagyti, – atskleidė S.Noreikaitė. – Performansas truko penkias valandas, o per jas išsivystė nemenkas dialogas. Parodos lankytojai sustodavo pasiklausyti pokalbių, o galiausiai ir patys į juos įsitraukdavo."

Nors egzistuoja fizinių pratimų ir dietų, kurie viešumoje labiau propaguojami, tai ne vieninteliai būdai rūpintis savo kūnu. Menininkė taip pat atkreipia dėmesį į sąmoningo santykio su savo kūnu svarbą. "Kiekvienas sprendimas – ką valgyti, kaip miegoti ir dirbti, gali būti sąmoningai apgalvotas arba ne. Kai kurie žmonės visą dieną sėdi prie kompiuterio, o vėliau eina į sporto klubą sportuoti. Tačiau visą tą laiką jie galbūt net nepagalvoja apie savo fizinį kūną ir kaip jis jaučiasi", – pastebi ji.

Į savo performansus ir instaliacijas S.Noreikaitė stengiasi žiūrovą įtraukti įvairiais būdais. Tokiu būdu jis gali kur kas geriau pajusti ir suvokti kūrinį. "Kai kurie mano kurti videomeno projektai yra tarsi instrukcijos žiūrovams, kviečiančios pakartoti matomus judesius. O rengdama baigiamąjį darbą Hagos karališkojoje meno akademijoje, parodos erdvėje ištiesiau specialias šokių salėms skirtas grindis. Tad, norėdami į patalpą įeiti apžiūrėti instaliacijos, žiūrovai privalėjo nusiauti batus. Taip jie tarsi patys tapdavo instaliacijos dalimi."

Saulė Noreikaitė

Kūryba ir sanatorijos

Nuo trejų metų šokanti S.Noreikaitė savo kūryboje sujungia net kelias, rodos, skirtingas sferas. Nyderlanduose baigusi vizualiųjų menų studijas, šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete ji siekia socialinės antropologijos magistro laipsnio. Tad kūrėjos darbuose susitinka šokis, vizualieji menai ir žmogaus elgsenos tyrimai.

"Mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, tad vizualiųjų menų studijos buvo šių mokslų tęsinys. Iš tikrųjų norėjau studijuoti šokį, deja, paskutiniais metais mokykloje patyriau traumą. Pradėjusi studijuoti Hagoje, iš pradžių pasirinkau tapybos sritį. Tačiau vėliau mano kūryboje vis daugėjo performansų ir vaizdo kūrinių, instaliacijų, – pasakojo menininkė. – O socialinės antropologijos studijose tęsiu bakalauro metu pradėtą sanatorijų temą. Sanatorijos mane domina, nes tai – tarsi tarpinės erdvės, kuriose nesi nei ligonis, nei visiškai sveikas. Be to, čia žmonės atvyksta ne tik gydytis, bet ir asmeniniais, laisvalaikio tikslais. Magistro darbe gilinsiuosi į tai, kaip, būdami sanatorijoje ir veikiami jos aplinkos, žmonės supranta sveikatingumą. Šioje įstaigoje dienotvarkė yra labai aiškiai organizuota, egzistuoja griežtas ritmas. Visa tai, be abejonės, turi įtakos paciento išankstinėms nuostatoms ir sampratoms."

Jauna kūrėja šiais metais buvo nominuota ir prestižinei "JCDecaux" premijai, skirtai pradedantiesiems menininkams. Iš daugybės paraiškų komisija atrinko penkis įdomiausius meno projektus, kurie bus pristatyti rugsėjo 24 d. Šiuolaikinio meno centre atidaromoje parodoje.

S.Noreikaitė varžosi su dar keturiomis perspektyviomis kūrėjomis – Karolina Janulevičiūte, Emilija Povilanskaite, Sallamari Rantala ir Aiste Marija Stankevičiūte. Vienai menininkei komisijos sprendimu galiausiai atiteks specialus prizas. S.Noreikaitė pasakojo rengianti performansą, kuris vyks parodos atidarymo metu ir dar keletą kartų.

Kitomis dienomis į Šiuolaikinio meno centrą užsukę lankytojai matys performanso vaizdo įrašą. "Šįkart mano kūrinys mažiau pasakos apie sveikatingumą, didesnį dėmesį teikdamas fiziškumui ir bendrai būčiai tarp žmonių. Penki atlikėjai sinchronizuotai judės erdvėje, atkreipdami dėmesį į tarp žmonių esančius atstumus ir aplinką", – sakė menininkė.

Virtualus dienoraštis

Vasara S.Noreikaitei buvo kaip niekada užimta, nors koronaviruso grėsmė gerokai pakoregavo planus. Menininkė turėjo vykti į Italiją ir pradėti bendrą projektą su šios šalies kūrėja Sara Ceruti. Tačiau dėl pandemijos merginos nusprendė dirbti kartu per atstumą, užuot susitikusios Perudžos mieste, kaip buvo planuota. Tad S.Noreikaitė ir S.Ceruti įvairiais būdais bendravo virtualiai, taip pat kelias savaites menininkės vykdė sinchronizuotus veiksmus sutartu laiku. Užrašai, vaizdai ir proceso nuotrupos buvo sudėtos į interneto svetainę – bendrą kūrėjų dienoraštį.

"Drauge ieškojome būdų pajausti ryšį, būnant toli viena nuo kitos. Taip pat tyrinėjome nematomus saitus, jungiančius žmones, – pasakojo pašnekovė. – Žinoma, virtualiai dirbti su nepažįstamu žmogumi būtų kur kas sunkiau. Tačiau Sarą aš puikiai pažįstu, nes kartu studijavome Hagoje, tad dirbti buvo lengva."

Vasarą S.Noreikaitė Vilniaus Kirtimų kultūros centre taip pat vedė kūrybines judesio dirbtuves "Guma", kuravo ir dalyvavo grupinėje parodoje "Saturno jaunuolių grupės archyvas", vykusioje galerijoje "Atletika", vedė kūrybines dirbtuves vaikams iš dienos centro Kauno menininkų namuose.

Pašnekovės teigimu, ją džiugina ne tik kūryba, bet ir dirbtuvių bei pamokų vedimas. Pasak jos, dirbdamas su kitais žmonėmis, menininkas ir pats įgauna naujų idėjų bei įkvėpimų. Tad, S.Noreikaitės nuomone, kultūrinė edukacija yra svarbi tiek menininkui, tiek dirbtuvių dalyviui.

"Antradienį vyksiančių dirbtuvių pobūdis labiau skirtas ne šokėjams ar judesio profesionalams, o jauniems žmonėms, kurie dar tik susipažįsta su šiuolaikiniu menu. Žinoma, kviečiu ne tik jaunimą, bet ir įvairių sričių specialistus dalyvauti dirbtuvėse, prisiliesti prie kūrybinio proceso. Tokios patirtys duoda išties daug, atveria naujų perspektyvų. Išmoktus meninius kūrybinius metodus galima pritaikyti ir kitose sferose. Pavyzdžiui, suaktyvinti savo kūno potyrius naudinga ne tik šokant, bet ir atliekant kasdienės buities užduotis", – pastebėjo S.Noreikaitė.