-
J. Matulevičiaus ir P. Aničo „Auksinis flakonas“ atidarė Vilniaus dokumentinių filmų festivalį
Lietuvių autorių premjeros, naujausi dokumentiniai filmai iš viso pasaulio, unikalaus menininko retrospektyva ir virtualiosios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
Festivalio atidarymo vakaro dalyviai pirmieji Lietuvoje pamatė naujausią J. Matulevičiaus ir P. Aničo filmą „Auksinis flakonas“ (2021).
„Viskas prasidėjo nuo elektros poreikio dirbant kitame filme, – filmo priešistorę pasakoja vienas jo kūrėjų P. Aničas. – Jurgis nuėjo paprašyti elektros. Grįžęs pasakė, kad turiu pamatyti tą butą. Nuėjęs pamačiau žmogų su ūsais, panašų į Tarkovskį. Susitarėme, kad vieną gražią dieną grįšim filmuoti pas juos.“
D. Ališausko nuotr.
Stebimosios dokumentikos trumpametražis fiksuoja keturių mįslingų personų gyvenimą, balansuojantį ant socialumo ribos. Svaigioje egzistencinėje prieblandoje, kurioje skendi filmo herojų kasdienybė, išryškėja žmogiškumo kontūrai. Jie primena: žmogaus jausmai, troškimai ir tikėjimas nepriklauso nuo jo statuso visuomenėje ar socialinio sluoksnio, kuriam jis „priklauso“.
„Filmo herojai šiuolaikiniam žmogui nematomi ir netgi nepriimtini, – interviu LRT KLASIKOS laidos „Pilno metro“ metu yra sakęs J. Matulevičius. – Filmuojant kartais atrodė, kad kuriam filmą apie žmones, kurie neegzistuoja. Jie gyvena labai uždaroje bendruomenėje, neturėjo net pasų. Ir nors gyvenime patyrė daug nelaimių, jie vis tiek bando surasti tą šviesą. Kad ir kaip skurdžiai begyventų, jų siela – nėra skurdi.“
Rugsėjo 26 d., šį sekmadienį, po seanso „Auksinio flakono“ kūrėjai „Skalvijos“ kino centre susitiks su žiūrovais, atsakys į jų klausimus.
Filmo „Auksinis flakonas“ anonsas
Susitikimų su kūrėjais pilnas savaitgalis
Festivalio organizatoriai kviečia nepraleisti progos susitikti ir su kitais šių metų festivalio svečiais: filmo „Raganos iš Rytų“ (2021) režisieriumi Julienu Faraut ir „Kylanti uola“ (2021) autoriumi Fernu Silva – abu kino kūrėjus seansuose bus galima sutikti rugsėjo 25 bei 26 d. Rugsėjo 30 d. vyks pokalbis su dar vienos lietuviškos premjeros – filmo „Nevermore“ – autore Gerda Paliušyte.
Be lietuvių filmų premjerų, festivalis šiais metais taip pat pristato įdomiausius pasaulio dokumentininkų ieškojimus atspindinčią pagrindinę programą, teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Festivalis vyksta rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Ko nepražiūrėti šiemet: rekomenduoja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytojos
Vilma Levickaitė rekomenduoja: „Raganos iš Rytų“, P. Mettlerio retrospektyva, VR
„Šis filmas galėtų būti šių metų festivalio vizitinė kortelė“, – taip festivalį šiemet aplankysiančio Julieno Faraut‘o kūrinį „Raganos iš Rytų“ (2021) pristato viena VDFF programos sudarytojų V. Levickaitė.
Prancūzų režisieriaus darbas dedikuotas legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai. Įtraukianti kino juosta pasakoja herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.
Anot V. Levickaitės, tai – estetinį, intelektualinį, emocinį – visokeriopą malonumą teikiantis kūrinys. Filmas paliečia keletą temų, jo pasakojimas intriguoja, stilius ir garso takelis – pakeri. Be to, pasak programos sudarytojos, tai – „geras vaistas nuo tinginystės“. Nes darkart įrodo, kad žmogaus valia ir galimybės – beribės.
„Raganos iš Rytų“ anonsas:
V. Levickaitė kviečia nepraleisti ir unikalaus šveicarų-kanadiečių menininko P. Mettlerio filmų.
„Autorinės retrospektyvos yra skirtos atskleisti kino meno kalbos įvairovę. Kiekvienas autorius – tai tarsi atskiras pasaulis su savo temomis, forma, stiliumi. P. Mettleris – keliautojas, magas, mąstytojas, poetas, pasakotojas. Kuo daugiau laiko su juo praleisite, tuo turtingesnė bus jūsų kino patirtis“, – teigia programos sudarytoja.
Trečioji V. Levickaitės rekomendacija – VR filmų programa. Pasak programos sudarytojos, tai – 40 min. trukmės patirtis-žaidimas. Kartais primena sapną, kartais viziją, kartais hipnotinę būseną.
„Point-cloud‘as, Skybox‘as, 360°, Oculus Rifts – jeigu šie terminai dar negirdėti, vadinasi, jums būtina ateiti ir atnaujinti žinias šiuolaikinių technologijų srityje“, – ragina V. Levickaitė.
Eglė Maceinaitė rekomenduoja: „Svyrantis žmogus“, „Nostalgija šviesai“, „Dievai, lošimai ir LSD“
Pasinerti į melancholiškų egzistencinių nuojautų kupiną juostą „Svyrantis žmogus“ (Marie-Violaine Brincard, Olivier Dury, 2020) kviečia festivalio programos sudarytoja E. Maceinaitė.
Šis filmas – tai dramatiško prancūzų rašytojo Thierry Metzo gyvenimo vizualizacija. Čia atmosferinius kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą.
„Kalbėdamasi su režisieriais, užčiuopiau idėją filme ištrinti hierarchiją tarp vaizdų, atskirtį tarp miesto ir gamtos, buities ir filosofijos“, – įspūdžiais iš interviu su filmo autoriais dalijasi E. Maceinaitė. – Rekomenduoju poetams ir tiems, kas mėgsta negreitą kiną bei ieško naujų atradimų literatūroje.“ Antroji E. Maceinaitės rekomendacija – filmas „Nostalgija šviesai“ (Patricio Guzmán, 2010), atrinktas į teminę festivalio programą „Žemės stebėtojai“.
„Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje“, – komentuoja programos sudarytoja.
Metafizinio kino pasakojimo „Nostalgija šviesai“ herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia: vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai.
Anot E. Maceinaitės, patyrusio čiliečių režisieriaus filmas jautriai atskleidžia įvairiapusį žmogaus santykį su mūsų planeta, kupina ir meilės, ir skausmingos istorijos. Joje nepaliaujamai ieškome atsakymų ir tuo pat metu negailestingai griauname.
„Filmą „Nostalgija šviesai“ kviečiu pamatyti visus. Nes tai – geros dokumentikos pavyzdys. Taip pat – besidominčius astronomijos mokslu, politika ir istoriniais įvykiais“, – rekomenduoja programos sudarytoja.
„Nostalgija šviesai“ anonsas:
„Tiems, kam patinka Wernerio Herzogo filmai, ir visiems laimės ieškotojams rekomenduoju P. Mettlerio filmą „Dievai, lošimai ir LSD“, – savo nuomone dalijasi E. Maceinaitė.
Ši unikalaus kanadiečių-šveicarų režisieriaus kino juosta – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir religiniai fanatai, ir prasilošeliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties – laimės.
„Filmas tirštas grožio ir negrožio, traukiančių ir bauginančių pasakojimų. Bet viskas čia nepaaiškinamai susijungia į vieną visumą“, – teigia E. Maceinaitė.
Ona Kotryna Dikavičiūtė rekomenduoja: „Kylanti uola“, „Faya Dayi“, „Laiko pabaiga“
Festivalio programos sudarytoja O. Kotryna Dikavičiūtė savąjį trejetuką pradeda į festivalį atvyksiančio amerikiečių kino režisieriaus ir videomenininko Ferno Silvos darbu „Kylanti uola“ (2021).
„Laikas, praleistas su šiuo filmu, nebus pats lengviausias, tačiau tikrai turiningas, – teigia O. K. Dikavičiūtė. – „Kylanti uola“ pareikalaus pastangų ir susikaupimo. Svarstydamas temas, tokias kaip kultūrinė tapatybė, kolonializmas, rezistencija, F. Silva sugeba išvengti didaktiškumo. Tai susiję su jo pasirinkimu struktūruoti filmą asociatyviniu principu. Kartais kirba klausimas, kas sieja vieną po kito sekančius vaizdus, tačiau pažiūrėjus visą filmą susikuria nuoseklus prasmių tinklas.“
Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje.
Filmas pasakoja apie Havajų istoriją ir dabartį, kultūrinę atmintį ir kolonializmo įtaką šios vietos raidai (o tuo pačiu – ir šiandieniniams iššūkiams).
Anot programos sudarytojos, vizualiai įspūdingas filmas bus įdomus iššūkis žiūrovams, mėgstantiems kartu su autoriais leistis į meninius tyrimus. Antroji O. K. Dikavičiūtės rekomendacija – „Faya Dayi“ (Jesicca Beshir, 2021). Anot jos, tai „be galo gražus filmas, režisierės Jessicos Beshir grįžimas į gimtąją Etiopiją“.
Turbūt gausiausiai „tituluoto“ šių metų festivalio filmo centre atsiduria arabinis dusūnas, augalas, tūkstančius metų naudotas religinėse sufijų imamų apeigose. Buvo manoma, kad arabinio dusūno lapų kramtymas padeda priartėti prie amžinybės, tad meditatyvi yra ir filmo nuotaika. Ramybės ir disociacijos efektas, kurį sukelia augalas, padiktavo ir filmo struktūrą bei tempą. Tokiame fone žiūrovas susiduria ir su sudėtingais Etiopijos žmonių likimais, ir svajonėmis palikti namus.
„Bus tikras malonumas pasiilgusiems grožio ir atotrūkio nuo kasdienybės“, – žada O. K. Dikavičiūtė.
„Faya Dayi“ anonsas:
Pasak programos sudarytojos, „Laiko pabaigoje“ (2012) eksperimentinio kino kūrėjas, menininkas P. Mettleris ryžtasi užfiksuoti laiką. Tam jis pasitelkia esė žanrą, kuriame iš pažiūros nesusijusias temas jungia abstrakti idėja ir tyrinėjantis žvilgsnis. Režisieriui puikiai pavyksta užčiuopti dažnam pažįstamą ir patirtą laiko elastingumą. Taikliai tai iliustruoja filme nuskambanti frazė: „Atrodo, kad dienos tempiasi, o metai – pralekia pro šalį“.
P. Mettleris apie laiko kilmę klausia CERN mokslininkų, techno muzikanto, Havajuose gyvenančio atsiskyrėlio, budistų vienuolių, astronomų ir net savo mamos.
„Tai – įdomus bandymas nufilmuoti žmogaus santykį su laiku ir skirtingas jo aiškinimo prieigas“, – savo rekomendacijas užbaigdama komentuoja O. K. Dikavičiūtė.
„Laiko pabaiga“ anonsas:
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Tarp kosmoso ir virtualybės: Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kviečia permąstyti erdvės ribas
VR ir kosminės patirtys, lietuvių filmų premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio ir unikalaus kūrėjo retrospektyva – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
„Programa „Žemės stebėtojai“ kviečia tyrinėti kosmosą ir pačius save. Visuose trijuose programos filmuose vedamos paralelės tarp technologinės pažangos, mitologijos, politikos ir asmeninių žmonių gyvenimo istorijų“, – teigia viena festivalio programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Amerikiečių-portugalų kino režisierius ir videomenininkas Fernas Silva naujausiame savo darbe „Kylanti uola“ (2021) tyrinėja natūralius žmogaus ir kosmoso ryšius. Hipnotizuojanti vaizdo esė, kurioje persipina popkultūra, šiuolaikinio meno praktikos, mokslinė fantastika ir Havajų salų istorija bei etnografija, kviečia diskusijai apie postkolonialistinį būvį, ekologiją ir pasaulio pažinimą apskritai.
Egzistencinių ieškojimų kupinas ir patyrusio čiliečių dokumentininko Patricio Guzmáno filmas „Nostalgija šviesai“ (2010). Jo herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia. Vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai. Šis metafizinis kino pasakojimas Europos kino apdovanojimų žiuri pripažintas geriausiu 2010 m. dokumentiniu filmu.
Filmo „Nostalgija šviesai“ anonsas:
„Tamsioji Mėnulio pusė“ (William Karel, 2002) – tai pasakojimas apie pirmąjį amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Įtaigiu klasikinės BBC dokumentikos stiliumi sukurtas filmas „įtikina“, kad sėkmingos NASA misijos į Mėnulį istorija tėra gerai surežisuotas ir kino studijoje nufilmuotas legendinio režisieriaus Stanley Kubricko filmas. Faktus, archyvinius kadrus ir visiškus pramanus meistriškai suplakantis mokumentikos pavyzdys ironiškai demonstruoja, kaip lengva kurti vieną didžiausių šios epochos pavojų – dezinformaciją.
Filmo „Tamsioji Mėnulio pusė“ anonsas:
Pasak O. K. Dikavičiūtės, sudarinėjant VR filmų programą, buvo siekiama atskleisti virtualios realybės kino kūrybos galimybes. Todėl atrinkti filmai skiriasi tiek savo turiniu, tiek forma.
„Jūra, kurią žmonės vadina tamsiaisiais vandenimis“ (Vibeke Bryld, 2020) ir „Orbital Vanitas“ (Shaun Gladwell, 2016) siūlo meditatyvų patyrimą. Tuo tarpu „Po sprogimo“ (Sam Wolson, Dominic Nahr, 2019) bei „Svetimšalis: grafiniai prisiminimai virtualioje realybėje“ (Ainslee Robson, 2020) dokumentine forma pasakoja ir asmeniškas, ir globalias istorijas.
Visuose trijuose programos filmuose vedamos paralelės tarp technologinės pažangos, mitologijos, politikos ir asmeninių žmonių gyvenimo istorijų.
Visi keturi VR trumpametražiai bus rodomi vieno seanso metu. Valandos trukmės VR patirčių seansai festivalio žiūrovų lauks kino ir medijų erdvėje „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius).
Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
