-
„Nepatogus kinas“: kokių filmų nepraleisti? 1
„Pažabotas sodas“ (rež. Salomé Jashi)
Turtingam milijonieriui labai gražūs seni medžiai – jis sumokės tiek, kiek reikia, kad jie atsidurtų jo sode. „Šis filmas sėkmingai keliauja per tarptautinius festivalius, o Europos kino akademija jį nominavo šių metų geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui. Vizualus, įtraukiantis filmas apie komplikuotą žmogaus ir gamtos santykį. Žiūrint į šį šokiruojantį medžių kolekcionavimo procesą, neapleidžia apmąstymai apie žmonių trumparegiškumą“, – pasakoja G. Andriukaitis.
„Drąsa“ (rež. Aliaksei Paluyan)
„Filmo herojai kovoja prieš diktatūrą savo šalyje – režisierius seka ir fiksuoja Baltarusijos žmones prezidento rinkimų įkarštyje. Laisvojo teatro aktoriai priima sprendimą rizikuoti savo šeima, karjera – viskuo, ir išeina į gatves. Regis, ką naujo dar galime sužinoti apie protestus Baltarusijoje? Tačiau šis filmas pasiūlo gilų ir intymų tikrų žmonių paveikslą – ko jiems prireikė, kad išeitų į gatves, ir kas vyko po to“, – atskleidžia D. Grigaliūnaitė.
„Šviesa, visur“ (rež. Theo Anthony)
„Pats filmo pavadinimas sufleruoja, apie ką bus kalbama – apie panoptikumą, kuriame gyvename, apie policinę santvarką, apie tai, ką reiškia stebėti, ir apskritai, ar stebėjimas reiškia buvimą saugiu? Visi šie dalykai labai intelektualiai suderinami šiame filme. Manau, jis bus labai įdomus tiems, kas domisi šiomis temomis“, – intriguoja N. Kairys.
Filmo „Šviesa, visur“ stop kadras
„Arika“ (rež. Lars Edman, William Johansson Kalén)
„Klimato kaitos, kaip ir taršos, temos įprastai kinui sunkiai aprėpiamos, nes jos retai kada turi vieną kaltininką ar vieną paprastai vizualiai išreiškiamą sprendimą. Tai istorija apie miesto teisinį karą prieš juos tiesiogine to žodžio prasme nuodijantį verslą. Juosta pasiūlo ne tik žalių temų kine kartais taip trūkstamą trilerį primenančią įtampą, bet drauge tampa labai svarbios minties iliustracija – tikrai ne visuomet planetos problemos yra neatsargių vartotojų kaltė, ne rečiau dėl to kaltas nepažabotas verslo godumas“, – sako V. Rožėnas.
„Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (rež. Mads Brügger)
„Vienas keisčiausių ir beprotiškiausių dokumentinių filmų, kuriuos yra tekę matyti pastaraisiais metais. Režisierius yra pagarsėjęs provokatorius, tačiau šiame filme jis pranoksta pats save. Tai – neįtikėtina dokumentinė provokacija, kuri prasideda nuo pokšto, po truputį vystosi neįtikėtina linkme ir per 10 metų istorija perauga į tarptautinę prekybą ginklais, narkotikais ir žmonėmis. Jausmas, lyg žiūrėtum geriausių Holivudo režisierių sukurtą vaidybinį trilerį“, – įspūdžiais dalijasi G. Andriukaitis.
„Jos mamos“ (rež. Asia Dér, Sári Haragonics)
„Tai yra intymi, iš labai arti nufilmuota istorija apie dviejų moterų džiaugsmus ir vargus mėginant įsivaikinti Vengrijoje. Jos susiduria su įvairiausiais iššūkiais – nuo biurokratijos, nes šioje šalyje tos pačios lyties porai įsivaikinti yra nelegalu, iki sunkių asmeninių išgyvenimų. Šalyje stiprėjant homofobijai, kiekvienas šių moterų pasirinkimas yra nuolatinėje grėsmėje. Linkiu šį filmą pasižiūrėti ir tiems, kas pritaria tos pačios lyties partnerystei, ir tiems, kas nepritaria“, – kviečia D. Grigaliūnaitė.
„Nakties daugiau nebus“ (rež. Éléonore Weber)
„Šis filmas sumontuotas iš karo sraigtasparnių filmuotos medžiagos karo zonose Afganistane, Sirijoje, Irake. Filmas ypatingai nepatogus, gal net vienas nepatogiausių ir žiauriausių, kuriuos esu matęs pastaruoju metu. Pasirodo, nors kameros kasmet gerėja, karinio sraigtasparnio pilotui vis dar nėra taip jau paprasta suprasti, ar jis mato piemenį, ar Talibano kovotoją“, – pasakoja N. Kairys.
Filmo „Nakties daugiau nebus“ stop kadras
„Pirmieji 54 metai: glaustas karinės okupacijos vadovas“ (rež. Avi Mograbi)
„Naujienos apie Izraelį bei Palestiną dažnai atsimuša tarsi į sieną: žmonės linkę užsimerkti prieš žiaurumą pasakydami, jog „abi pusės kaltos“ arba „tai neišvengiama, nes priešprieša kyla dėl religinių priežasčių“. Režisierius imasi labai detalios ir šaltiniais pagrįstos argumentacijos, kodėl tai visai ne du blogiai, bet sistemingas vienos pusės bandymas okupuoti kitą. Filmas, kurį labai rekomenduoju tiems, kurie norėtų, bet patys jau nebeturi vilties išnarplioti, kas gi vyksta tarp Izraelio ir Palestinos“ – kviečia V. Rožėnas.
„Brangūs ateities vaikai“ (rež. Franz Böhm)
„Nedažnai festivalio atidarymui pasirenkame pradedančio režisieriaus kūrinį, o šis filmas sulaužo taisyklę, nes puikiai atliepia jaunų žmonių pokyčių siekį. Jis nukelia į Čilę, Ugandą ir Honkongą, kur jaunos protestų lyderės kovoja už demokratiją, klimato kaitą, saugesnę ir atviresnę visuomenę. Režisierius sako, kad šiuo filmu jis norėjo sukurti vietą jauniems balsams būti išgirstiems, tad čia girdime autentiškas įkvepiančias mintis apie tai, kokia turi būti ateitis“, – sako G. Andriukaitis.
Filmo „Brangūs ateities vaikai“ stop kadras
„Paskutinis vaizdas“ (rež. Judith Zdesar)
„Filme atskleidžiamos intymios ir jautrios istorijos tų žmonių, kurie apako būdami suaugę. Filmas pasakoja apie tai, ką žmogus įsimena ir įsirašo į atmintį kaip paskutinį matytą vaizdą – jis susijęs su žmogaus patirtimis ir emocijomis. Žiūrint šį jautrų filmą nejučia patys sau užduosime klausimą, koks būtų mūsų paskutinis vaizdas, kurį įsimintumėme?“ – klausia N. Kairys.
„Išgyvenimo instrukcija“ (rež. Yana Ugrekhelidze)
„Kartais efektyviausios dramos kine yra pačios mažiausios. Apie lytį pakeitusio vyro gyvenimą Gruzijoje pasakojanti juosta niekuomet pernelyg nenutolsta nuo Aleksandro ir jo aplinkos. Tačiau žiūrint akivaizdu, kad gal kiek kitais būdais, bet tokią pat istoriją išgyvena daugybė žmonių visame pasaulyje. Noriu tikėti, jog transfobija dažnai stumiama baimės to, kas nesuprantama. Ir kaip vienas kino festivalio programos sudarytojų taip pat noriu tikėti, kad tokie filmai paversdami nesuprantama suprantama turi galią baimę bent iš dalies keisti empatija“ – sako V. Rožėnas.
Visą festivalio renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 14–31 d. vyksta kino teatruose, virtualioje kino salėje ir 190-yje Lietuvos bibliotekų. Kaip ir kasmet, žiūrovai gali išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti virtualų festivalio pasą į visus filmus arba „Swedbank“ rinkinį keliems filmams iškart, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai gali ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais.
-
J. Matulevičiaus ir P. Aničo „Auksinis flakonas“ atidarė Vilniaus dokumentinių filmų festivalį
Lietuvių autorių premjeros, naujausi dokumentiniai filmai iš viso pasaulio, unikalaus menininko retrospektyva ir virtualiosios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
Festivalio atidarymo vakaro dalyviai pirmieji Lietuvoje pamatė naujausią J. Matulevičiaus ir P. Aničo filmą „Auksinis flakonas“ (2021).
„Viskas prasidėjo nuo elektros poreikio dirbant kitame filme, – filmo priešistorę pasakoja vienas jo kūrėjų P. Aničas. – Jurgis nuėjo paprašyti elektros. Grįžęs pasakė, kad turiu pamatyti tą butą. Nuėjęs pamačiau žmogų su ūsais, panašų į Tarkovskį. Susitarėme, kad vieną gražią dieną grįšim filmuoti pas juos.“
D. Ališausko nuotr.
Stebimosios dokumentikos trumpametražis fiksuoja keturių mįslingų personų gyvenimą, balansuojantį ant socialumo ribos. Svaigioje egzistencinėje prieblandoje, kurioje skendi filmo herojų kasdienybė, išryškėja žmogiškumo kontūrai. Jie primena: žmogaus jausmai, troškimai ir tikėjimas nepriklauso nuo jo statuso visuomenėje ar socialinio sluoksnio, kuriam jis „priklauso“.
„Filmo herojai šiuolaikiniam žmogui nematomi ir netgi nepriimtini, – interviu LRT KLASIKOS laidos „Pilno metro“ metu yra sakęs J. Matulevičius. – Filmuojant kartais atrodė, kad kuriam filmą apie žmones, kurie neegzistuoja. Jie gyvena labai uždaroje bendruomenėje, neturėjo net pasų. Ir nors gyvenime patyrė daug nelaimių, jie vis tiek bando surasti tą šviesą. Kad ir kaip skurdžiai begyventų, jų siela – nėra skurdi.“
Rugsėjo 26 d., šį sekmadienį, po seanso „Auksinio flakono“ kūrėjai „Skalvijos“ kino centre susitiks su žiūrovais, atsakys į jų klausimus.
Filmo „Auksinis flakonas“ anonsas
Susitikimų su kūrėjais pilnas savaitgalis
Festivalio organizatoriai kviečia nepraleisti progos susitikti ir su kitais šių metų festivalio svečiais: filmo „Raganos iš Rytų“ (2021) režisieriumi Julienu Faraut ir „Kylanti uola“ (2021) autoriumi Fernu Silva – abu kino kūrėjus seansuose bus galima sutikti rugsėjo 25 bei 26 d. Rugsėjo 30 d. vyks pokalbis su dar vienos lietuviškos premjeros – filmo „Nevermore“ – autore Gerda Paliušyte.
Be lietuvių filmų premjerų, festivalis šiais metais taip pat pristato įdomiausius pasaulio dokumentininkų ieškojimus atspindinčią pagrindinę programą, teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Festivalis vyksta rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Ko nepražiūrėti šiemet: rekomenduoja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytojos
Vilma Levickaitė rekomenduoja: „Raganos iš Rytų“, P. Mettlerio retrospektyva, VR
„Šis filmas galėtų būti šių metų festivalio vizitinė kortelė“, – taip festivalį šiemet aplankysiančio Julieno Faraut‘o kūrinį „Raganos iš Rytų“ (2021) pristato viena VDFF programos sudarytojų V. Levickaitė.
Prancūzų režisieriaus darbas dedikuotas legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai. Įtraukianti kino juosta pasakoja herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.
Anot V. Levickaitės, tai – estetinį, intelektualinį, emocinį – visokeriopą malonumą teikiantis kūrinys. Filmas paliečia keletą temų, jo pasakojimas intriguoja, stilius ir garso takelis – pakeri. Be to, pasak programos sudarytojos, tai – „geras vaistas nuo tinginystės“. Nes darkart įrodo, kad žmogaus valia ir galimybės – beribės.
„Raganos iš Rytų“ anonsas:
V. Levickaitė kviečia nepraleisti ir unikalaus šveicarų-kanadiečių menininko P. Mettlerio filmų.
„Autorinės retrospektyvos yra skirtos atskleisti kino meno kalbos įvairovę. Kiekvienas autorius – tai tarsi atskiras pasaulis su savo temomis, forma, stiliumi. P. Mettleris – keliautojas, magas, mąstytojas, poetas, pasakotojas. Kuo daugiau laiko su juo praleisite, tuo turtingesnė bus jūsų kino patirtis“, – teigia programos sudarytoja.
Trečioji V. Levickaitės rekomendacija – VR filmų programa. Pasak programos sudarytojos, tai – 40 min. trukmės patirtis-žaidimas. Kartais primena sapną, kartais viziją, kartais hipnotinę būseną.
„Point-cloud‘as, Skybox‘as, 360°, Oculus Rifts – jeigu šie terminai dar negirdėti, vadinasi, jums būtina ateiti ir atnaujinti žinias šiuolaikinių technologijų srityje“, – ragina V. Levickaitė.
Eglė Maceinaitė rekomenduoja: „Svyrantis žmogus“, „Nostalgija šviesai“, „Dievai, lošimai ir LSD“
Pasinerti į melancholiškų egzistencinių nuojautų kupiną juostą „Svyrantis žmogus“ (Marie-Violaine Brincard, Olivier Dury, 2020) kviečia festivalio programos sudarytoja E. Maceinaitė.
Šis filmas – tai dramatiško prancūzų rašytojo Thierry Metzo gyvenimo vizualizacija. Čia atmosferinius kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą.
„Kalbėdamasi su režisieriais, užčiuopiau idėją filme ištrinti hierarchiją tarp vaizdų, atskirtį tarp miesto ir gamtos, buities ir filosofijos“, – įspūdžiais iš interviu su filmo autoriais dalijasi E. Maceinaitė. – Rekomenduoju poetams ir tiems, kas mėgsta negreitą kiną bei ieško naujų atradimų literatūroje.“ Antroji E. Maceinaitės rekomendacija – filmas „Nostalgija šviesai“ (Patricio Guzmán, 2010), atrinktas į teminę festivalio programą „Žemės stebėtojai“.
„Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje“, – komentuoja programos sudarytoja.
Metafizinio kino pasakojimo „Nostalgija šviesai“ herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia: vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai.
Anot E. Maceinaitės, patyrusio čiliečių režisieriaus filmas jautriai atskleidžia įvairiapusį žmogaus santykį su mūsų planeta, kupina ir meilės, ir skausmingos istorijos. Joje nepaliaujamai ieškome atsakymų ir tuo pat metu negailestingai griauname.
„Filmą „Nostalgija šviesai“ kviečiu pamatyti visus. Nes tai – geros dokumentikos pavyzdys. Taip pat – besidominčius astronomijos mokslu, politika ir istoriniais įvykiais“, – rekomenduoja programos sudarytoja.
„Nostalgija šviesai“ anonsas:
„Tiems, kam patinka Wernerio Herzogo filmai, ir visiems laimės ieškotojams rekomenduoju P. Mettlerio filmą „Dievai, lošimai ir LSD“, – savo nuomone dalijasi E. Maceinaitė.
Ši unikalaus kanadiečių-šveicarų režisieriaus kino juosta – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir religiniai fanatai, ir prasilošeliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties – laimės.
„Filmas tirštas grožio ir negrožio, traukiančių ir bauginančių pasakojimų. Bet viskas čia nepaaiškinamai susijungia į vieną visumą“, – teigia E. Maceinaitė.
Ona Kotryna Dikavičiūtė rekomenduoja: „Kylanti uola“, „Faya Dayi“, „Laiko pabaiga“
Festivalio programos sudarytoja O. Kotryna Dikavičiūtė savąjį trejetuką pradeda į festivalį atvyksiančio amerikiečių kino režisieriaus ir videomenininko Ferno Silvos darbu „Kylanti uola“ (2021).
„Laikas, praleistas su šiuo filmu, nebus pats lengviausias, tačiau tikrai turiningas, – teigia O. K. Dikavičiūtė. – „Kylanti uola“ pareikalaus pastangų ir susikaupimo. Svarstydamas temas, tokias kaip kultūrinė tapatybė, kolonializmas, rezistencija, F. Silva sugeba išvengti didaktiškumo. Tai susiję su jo pasirinkimu struktūruoti filmą asociatyviniu principu. Kartais kirba klausimas, kas sieja vieną po kito sekančius vaizdus, tačiau pažiūrėjus visą filmą susikuria nuoseklus prasmių tinklas.“
Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje.
Filmas pasakoja apie Havajų istoriją ir dabartį, kultūrinę atmintį ir kolonializmo įtaką šios vietos raidai (o tuo pačiu – ir šiandieniniams iššūkiams).
Anot programos sudarytojos, vizualiai įspūdingas filmas bus įdomus iššūkis žiūrovams, mėgstantiems kartu su autoriais leistis į meninius tyrimus. Antroji O. K. Dikavičiūtės rekomendacija – „Faya Dayi“ (Jesicca Beshir, 2021). Anot jos, tai „be galo gražus filmas, režisierės Jessicos Beshir grįžimas į gimtąją Etiopiją“.
Turbūt gausiausiai „tituluoto“ šių metų festivalio filmo centre atsiduria arabinis dusūnas, augalas, tūkstančius metų naudotas religinėse sufijų imamų apeigose. Buvo manoma, kad arabinio dusūno lapų kramtymas padeda priartėti prie amžinybės, tad meditatyvi yra ir filmo nuotaika. Ramybės ir disociacijos efektas, kurį sukelia augalas, padiktavo ir filmo struktūrą bei tempą. Tokiame fone žiūrovas susiduria ir su sudėtingais Etiopijos žmonių likimais, ir svajonėmis palikti namus.
„Bus tikras malonumas pasiilgusiems grožio ir atotrūkio nuo kasdienybės“, – žada O. K. Dikavičiūtė.
„Faya Dayi“ anonsas:
Pasak programos sudarytojos, „Laiko pabaigoje“ (2012) eksperimentinio kino kūrėjas, menininkas P. Mettleris ryžtasi užfiksuoti laiką. Tam jis pasitelkia esė žanrą, kuriame iš pažiūros nesusijusias temas jungia abstrakti idėja ir tyrinėjantis žvilgsnis. Režisieriui puikiai pavyksta užčiuopti dažnam pažįstamą ir patirtą laiko elastingumą. Taikliai tai iliustruoja filme nuskambanti frazė: „Atrodo, kad dienos tempiasi, o metai – pralekia pro šalį“.
P. Mettleris apie laiko kilmę klausia CERN mokslininkų, techno muzikanto, Havajuose gyvenančio atsiskyrėlio, budistų vienuolių, astronomų ir net savo mamos.
„Tai – įdomus bandymas nufilmuoti žmogaus santykį su laiku ir skirtingas jo aiškinimo prieigas“, – savo rekomendacijas užbaigdama komentuoja O. K. Dikavičiūtė.
„Laiko pabaiga“ anonsas:
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.